KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Pirmas skyrius. „Aš tikiu“ – „Mes tikime“ / Antras poskyris. Dievas pasitinka žmogų

1 skirsnis. Dievo apreiškimas

I. Dievas apreiškia savo „geranorišką sumanymą“

51  „Dėl savo gerumo ir išminties Dievas panorėjo apsireikšti ir atskleisti savo valios slėpinį, kuriame žmonės per Kristų, įsikūnijusį Žodį, Šventojoje Dvasioje pasiekia Tėvą ir tampa dieviškosios prigimties dalininkais.“2

52  Dievas, „kuris gyvena neprieinamoje šviesoje“ (1 Tim 6, 16), nori savo dieviškuoju gyvenimu pasidalyti su savo laisvai sukurtais žmonėmis, kad Jo vienatiniame Sūnuje jie būtų Jam įsūniai.3 Pats apsireikšdamas, Dievas nori žmonėms duoti galią Jam atsiliepti, Jį pažinti, Jį mylėti kur kas labiau, negu tai patys būtų pajėgę padaryti.

53  Dieviškasis Apreiškimo planas pasireiškia tikrovėje „veiksmais ir žodžiais, artimai tarpusavyje susijusiais“4 ir vienas kitą nušviečiančiais. Jis turi savą dieviškąją pedagogiką: Dievas žmogui save apreiškia palaipsniui, ruošia jį atskirais etapais priimti antgamtinį savo paties Apreiškimą, kurio viršūnė yra įsikūnijusio Žodžio, Jėzaus Kristaus, Asmuo ir misija.

Šv. Ireniejus Lijonietis ne kartą yra kalbėjęs apie tą dieviškąją pedagogiką, vaizduodamas ją kaip Dievo ir žmogaus suartėjimą. „Dievo Žodis apsigyveno žmoguje ir tapo žmogaus Sūnumi, kad žmogui būtų įprasta priimti Dievą, o Dievui būtų įprasta apsigyventi žmoguje, kai Tėvui tai patiks.“5
II. Apreiškimo tarpsniai
Iš pat pradžių Dievas leidžia save pažinti

54  „Visa Žodžiu kuriąs ir palaikąs Dievas be perstojo žmonėms liudija save savo kūriniais ir, norėdamas atverti jiems kelią į dangiškąjį išganymą, pradžioje net ir pats apsireiškė pirmiesiems tėvams.“6 Jis juos pakvietė artimai su Juo bendrauti apdovanodamas juos nuostabia malone ir teisumu.

55  To Apreiškimo nenutraukė mūsų pirmųjų tėvų nuodėmė. „Jiems nupuolus, Jis sužadino išganymo viltį, pažadėdamas atpirkimą. Jis ir toliau be paliovos rūpinosi žmonių gimine, kad visiems, kurie, ištvermingai darydami gera, siekia išganymo, suteiktų amžinąjį gyvenimą.“7

Kai per neklusnumą jis Tavo draugystę prarado, jo nepalikai mirties valdžioje. [...] žmonėms Tu sandorą siūlei ne kartą.8
Sandora su Nojumi

56  Nuodėmei suskaldžius žmoniją, Dievas pirmiausia stengėsi ją gelbėti atskiromis dalimis. Sandora su Nojumi po tvano9 reiškia dieviškąją ekonomiją, apimančią „tautas“, tai yra žmones, sugrupuotus „jų kraštuose, su jų pačių kalba pagal jų šeimas ir tautas“ (Pr 10, 5).10

57  Toji daugybės tautų kosminė, socialinė ir religinė tvarka11 yra skirta puolusios, sutartinai nedorumui pasidavusios žmonijos,12 kuri norėjo pati susivienyti pagal Babelio pavyzdį,13 puikybei apriboti. Tačiau dėl nuodėmės14 tai negalutinei tvarkai nuolat kildavo grėsmė nukrypti į stabmeldystę bei tautą ir jos vadą sudievinti.

58  Sandora su Nojumi galiojo pagonių laikais15 iki visuotinio Evangelijos paskelbimo. Biblija gerbia kai kuriuos didžiuosius „pagonis“, tokius kaip teisusis Abelis, karalius ir kunigas Melchizedekas,16 Kristaus pirmavaizdis,17 ar teisieji „Nojus, Danielis ir Jobas“ (Ez 14, 14). Tad Šventasis Raštas parodo, kokias šventumo aukštybes gali pasiekti tie, kurie gyvena pagal Nojaus sandorą, laukdami, kol Kristus suburs „į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus“ (Jn 11, 52).

Dievas išsirenka Abraomą

59  Kad suburtų išsklaidytą žmoniją, Dievas pasirenka Abramą, pakviesdamas jį „iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų“ (Pr 12, 1), kad padarytų Abraomu – „daugybės tautų tėvu“ (Pr 17, 5): „Visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą“ ( Pr 12, 3)18.

60  Iš Abraomo kilusi tauta bus patriarchams duotų pažadų saugotoja, išrinktoji tauta,19 pašaukta vieną dieną suburti visus Dievo vaikus į Bažnyčios vienybę;20ji bus šaknis, į kurią bus įskiepyti tikinčiais tapę pagonys.21

61  Patriarchai, pranašai ir daug kitų Senojo Testamento asmenų visose Bažnyčios liturginėse tradicijose buvo ir visada bus gerbiami kaip šventieji.

Dievas ugdo savo tautą Izraelį

62  Po patriarchų laikotarpio Dievas padaro Izraelį savo tauta, išgelbėdamas ją iš Egipto vergijos, Sinajuje sudaro su ja Sandorą ir per Mozę duoda jai savo Įstatymą, kad Jį pripažintų ir Jam tarnautų kaip vieninteliam gyvam ir tikram Dievui, rūpestingam Tėvui ir teisingam Teisėjui, ir kad lauktų pažadėto Gelbėtojo.22

63  Izraelis yra kunigiškoji Dievo tauta,23 kuri „vadinama Viešpaties vardu“ (Įst 28, 10). Tai tauta, „kuriai Viešpats Dievas yra pirmiausia kalbėjęs“24, „vyresniųjų brolių“ Abraomo tikėjime tauta.25

64  Per pranašus Dievas ugdo savo tautą išganymo viltimi, naujosios ir amžinos, visiems žmonėms skirtos Sandoros,26 kuri bus įrašyta jų širdyse,27 laukimu. Pranašai skelbia radikalų Dievo tautos atpirkimą, jos apvalymą nuo visų neištikimybių,28 išganymą, kuris apims visas tautas.29 Ta viltimi visų pirma gyvens vargingieji ir Viešpaties nuolankieji.30 Šventosios moterys, tokios kaip Sara, Rebeka, Rachelė, Miriam, Debora, Ona, Judita ir Estera, išsaugos gyvą Izraelio išgelbėjimo viltį. Ryškiausias tos vilties paveikslas yra Marija.31

III. Jėzus Kristus – „viso Apreiškimo tarpininkas ir pilnatvė“
Dievas viską pasakė savo Žodyje

65  „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje Jis prabilo į mus per Sūnų“ (Žyd 1, 1–2). Kristus, žmogumi tapęs Dievo Sūnus, yra vienatinis, tobulas ir nepranokstamas Tėvo Žodis. Jame Jis viską pasako, ir kito Žodžio nebus. Šv. Kryžiaus Jonas, kaip ir daugelis prieš jį, puikiai tai išreiškia komentuodamas Žyd 1, 1–2:

Nuo to laiko, kai Jis mums atidavė savo Sūnų, kuris yra Jo vienintelis Žodis, Dievas nebeturi daugiau ko pasakyti. Tuo vienu Žodžiu Jis mums pasakė iš karto viską [...]; nes ką Jis anksčiau buvo sakęs pranašams dalimis, viską pasakė savo Sūnuje, mums atiduodamas viską, savo Sūnų. Dėl to tas, kuris dabar dar klausinėtų Viešpatį ar lauktų iš Jo vizijos ar apreiškimo, ne tik elgtųsi kvailai, bet ir įžeistų Dievą, nežvelgdamas vien į Kristų, o ieškodamas dar ko nors kito arba kokių nors naujovių.33
Kito Apreiškimo nebus

66  „Krikščioniškoji išganymo ekonomija, kaip naujas ir galutinis testamentas, jau niekada nenustos galiojusi. Todėl nebelauktina jokio naujo viešo apreiškimo, iki garbingai pasirodys mūsų Viešpats Jėzus Kristus.“34 Vis dėlto, nors Apreiškimas ir baigtas, jis nėra iki galo išaiškintas; krikščionių tikėjimas ilgainiui privalo laipsniškai atskleisti visą jo turinį.

67  Amžiams bėgant yra buvę vadinamųjų „privačiųjų“ apreiškimų, kai kurie jų buvo bažnytinės valdžios pripažinti. Tačiau jie nepriklauso tikėjimo paveldui. Jie turi ne „pagerinti“ ar „papildyti“ galutinį Apreiškimą, kuris yra Kristus, bet tam tikroje istorijos epochoje padėti jį pilnatviškiau įgyvendinti. Bažnyčios Magisteriumo vadovaujami, tikintieji gali atskirti ir pasirinkti tai, kas tuose apreiškimuose yra autentiškas, Bažnyčiai adresuotas Kristaus ar Jo šventųjų kreipimasis.

Krikščionių tikėjimas negali priimti „apreiškimų“, kurie bando pranokti ar taisyti Kristaus užbaigtąjį Apreiškimą. To esti kai kuriose nekrikščioniškose religijose ar šių dienų sektose, kurios remiasi tokiais „apreiškimais“.

Santrauka

68  Dievas iš meilės žmogui apsireiškė ir jam save dovanojo. Jis galutinai ir išsamiai atsakė į klausimus, kurie žmogui kyla dėl jo gyvenimo prasmės ir tikslo.

69  Dievas žmogui apsireiškė, tolydžio darbais ir žodžiais atskleisdamas savo slėpinį.

70  Dievas save liudija ne tik savo kūriniais, Jis yra pats apsireiškęs mūsų pirmiesiems tėvams. Jis yra jiems kalbėjęs, o po nuopuolio pažadėjo išganymą35 ir pasiūlė savo Sandorą.

71  Dievas su Nojumi sudarė amžiną Sandorą tarp savęs ir kiekvienos gyvos esybės.36 Ši Sandora tvers tol, kol tvers pasaulis.

72  Dievas išsirinko Abraomą ir sudarė Sandorą su juo ir jo palikuonimis. Juos Jis subūrė į savo tautą, kuriai per Mozę apreiškė savo Įstatymą. Per pranašus Jis ją parengė priimti išganymą, skirtą visai žmonijai.

73  Dievas save iki galo apreiškė atsiųsdamas savo Sūnų, kuriame sudarė Sandorą visiems laikams. Kristus yra galutinis Dievo Žodis, ir po Jo nebus jokio kito Apreiškimo.

Išnašos

2 DV 2.

3 Plg. Ef 1, 4-5.

4 DV 2.

5 Haer. 3, 20, 2; plg. pvz. ten pat. 3, 17, 1; 4, 12, 4; 4, 21, 3.

6 DV 3.

7 DV 3.

8 Rm I, IV Eucharistijos malda, 118.

9 Plg . Pr 9,9.

10 Plg. Pr 10, 20-31.

11 Plg. Apd 17, 26-27.

12 Plg. Išm 10, 5.

13 Plg. Pr 11, 4-6.

14 Plg. Rom 1, 18-25.

15 Plg. Lk 21, 24.

16 Plg. Pr 14, 18.

17 Plg.Žyd 7, 3.

18 Plg. Gal 3, 8.

19 Plg. Rom 11, 28.

20 Plg. Jn 11, 52; 10, 16.

21 Plg. Rom 11, 17-18. 24.

22 Plg. DV 3.

23 Plg. Iš 19, 6.

24 Rm I, Didysis Penktadienis 13: VI Visuotinė malda.

25 Plg. Jono Pauliaus II 1986 m. balandžio 13 d. kalba.

26 Plg. Iz 2, 2-4.

27 Plg. Jer 31, 31-34; Žyd 10, 16.

28 Plg. Ez 36.

29 Plg. Iz 49, 5-6; 53, 11.

30 Plg. Sof 2, 3.

31 Plg. Lk 1, 38.

32 DV 2.

33 Carm. 2, 22.

34 DV 4.

35 Plg. Pr 3, 15.

36 Plg. Pr 9, 16.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003