KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Pirmas skyrius. „Aš tikiu“ – „Mes tikime“ / Antras poskyris. Dievas pasitinka žmogų

2 skirsnis. Dieviškojo Apreiškimo perdavimas

74  Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4), tai yra pažintų Jėzų Kristų.37Tad reikia Kristų skelbti visoms tautoms ir visiems žmonėms, kad Apreiškimas pasiektų visus žemės pakraščius:

Dievas maloningai pasirūpino, kad tai, ką apreiškė visų tautų išganymui, būtų nepaliestai išsaugota amžiams ir perduota visoms kartoms.38
I. Apaštalų Tradicija

75  „Viešpats Kristus, kuriame išsipildo visas aukščiausiojo Dievo apreiškimas, apaštalams įsakė visiems skelbti pranašų pažadėtąją Evangeliją, kurią jis pats įvykdė ir savo lūpomis skelbė kaip kiekvienos išganingos tiesos ir dorovės šaltinį, kad perteiktų dieviškąsias dovanas.“39

Apaštalų skelbimas...

76  Viešpaties nurodymu Evangelija perduodama dviem būdais:

žodžiu: „apaštalai, kurie žodiniu skelbimu, pavyzdžiais bei pamokymais perdavė tai, ką buvo girdėję iš Kristaus lūpų ir patyrę iš jo elgesio bei darbų arba sužinoję iš juos mokančios Šventosios Dvasios“;

raštu: „apaštalai bei jų aplinkos vyrai, kurie, tos pačios Šventosios Dvasios įkvėpti, išganymo žinią užrašė.“40

...tęsiamas apaštalų įpėdinių

77  „Kad Evangelija būtų be paliovos Bažnyčioje visiškai ir gyvai išlaikoma, apaštalai paliko savo įpėdinius vyskupus, 'perduodami jiems savo pačių mokymo pareigas'.“41 Tad „ką skelbė apaštalai ir kas ypatingu būdu buvo išreikšta įkvėptose knygose, turėjo būti nuolatiniu paveldėjimu išsaugota iki laiko pabaigos.“42

78  Tas gyvas perdavimas, vykdomas Šventojoje Dvasioje, yra vadinamas Tradicija, nes yra skirtingas nuo Šventojo Rašto, nors ir glaudžiai su juo susijęs. Per ją „Bažnyčia savo mokymu, gyvenimu ir apeigomis pratęsia bei perduoda visoms kartoms visa, kuo ji yra, ir visa, ką ji tiki.“43 „Bažnyčios šventųjų tėvų žodžiai liudija, kokia gyva ši Tradicija, kurios turtai įliejami į Bažnyčios tikėjimo ir maldos veiklą bei gyvenimą.“44

79  Tad visa, ką Tėvas per savo Žodį Šventojoje Dvasioje apie save pranešė, Bažnyčioje nuolat lieka ir veikia: „Kitados prabilęs Dievas be perstojo kalbasi su savo mylimojo Sūnaus Sužadėtine. O Šventoji Dvasia, kurios dėka Evangelijos balsas gyvai skamba Bažnyčioje ir per ją – pasaulyje, veda tikinčiuosius į visą tiesą ir gausiai juose pasėja Kristaus žodį.“45

II. Tradicijos ir Šventojo Rašto ryšys
Bendra versmė...

80  „Šventoji Tradicija ir Šventasis Raštas yra glaudžiai tarp savęs susiję ir bendrauja tarpusavyje. Juk abu jie plaukia iš to paties šaltinio ir tam tikru būdu suteka į viena bei siekia to paties tikslo.“46 Jų abiejų dėka Bažnyčioje egzistuoja ir duoda vaisių Kristaus, kuris pažadėjo su savaisiais pasilikti „per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20), slėpinys.

... du skirtingi perdavimo būdai

81  „Šventasis Raštas yra Dievo kalba ta prasme, kad parašytas Šventosios Dvasios įkvėpimu.“

Šventoji Tradicija Jėzaus Kristaus ir Šventosios Dvasios patikėtą apaštalams Dievo žodį nepažeistą perduoda jų įpėdiniams, idant šie, tiesos Dvasios nušviesti, ištikimai jį saugotų, aiškintų ir skleistų.“47

82  Tad Bažnyčia, kuriai yra pavesta perduoti ir aiškinti Apreiškimą, „ne vien iš Šventojo Rašto semiasi tikrumo apie visa, kas apreikšta. Todėl ir vieną, ir kitą reikia priimti ir jiems nusilenkti lygiai dievobaimingai ir pagarbiai.“48

Apaštalų Tradicija ir bažnytinės tradicijos

83  Tradicija, apie kurią čia kalbame, yra atėjusi iš apaštalų, ir ja perduodama tai, ką jie yra gavę iš Jėzaus mokymo bei pavyzdžio ir sužinoję per Šventąją Dvasią. Tad pirmoji krikščionių karta dar neturėjo parašyto Naujojo Testamento, ir pats Naujasis Testamentas liudija rutuliojantis gyvą Tradiciją.

Nuo šios Tradicijos skiriasi teologinės, drausminės, liturginės ar pamaldumo tradicijos, kurios laikui bėgant atsirado vietinėse Bažnyčiose. Tai tik atskiros formos didžiosios Tradicijos, kuri jomis reiškiasi įvairiose vietose ir įvairiose epochose. Remiantis didžiąja Tradicija, šios tradicijos gali būti palaikomos, keičiamos ar atmetamos, vadovaujant Bažnyčios Magisteriumui.

III. Tikėjimo paveldo aiškinimas
Tikėjimo paveldas patikėtas visai Bažnyčiai

84  „Tikėjimo paveldas“49 (depositum fidei), esantis Šventojoje Tradicijoje ir Šventajame Rašte, apaštalų buvo patikėtas visai Bažnyčiai. Prie jo „prisiriša visa šventoji tauta, kartu su savo ganytojais ištvermingai besilaikanti apaštalų mokymo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų. Vadovams ir tikintiesiems nepaprastai vieningai laikantis perteiktojo tikėjimo, jį vykdant ir išpažįstant, tarp jų užsimezga ypatingas dvasinis bendrumas.“50

Bažnyčios Magisteriumas

85  „Pareiga autentiškai aiškinti užrašytąjį arba perduotąjį Dievo žodį pavesta tik gyvajam Bažnyčios Magisteriumui, kuris savo autoritetu naudojasi Kristaus vardu“51, tai yra vyskupams vienybėje su Petro įpėdiniu, Romos vyskupu.

86  „Tas Magisteriumas neperžengia Dievo žodžio, bet tarnauja jam, mokydamas tik to, kas yra perduota, nes dievobaimingai klauso Dievo žodžio, jo liepiamas ir Šventosios Dvasios padedamas, šventai jį saugo ir ištikimai aiškina. Iš šio vieno tikėjimo paveldo jis semiasi visko, ką pateikia tikėti kaip Dievo apreiškimą.“52

87  Tikintieji, prisimindami Kristaus žodžius apaštalams: „Kas jūsų klauso, manęs klauso“ (Lk 10, 16),53 klusniai priima pamokymus ir nurodymus, įvairiomis formomis gaunamus iš savo ganytojų.

Tikėjimo dogmos

88  Bažnyčios Magisteriumas pilnatviškai naudojasi iš Kristaus gauta galia, skelbdamas dogmas, tai yra įpareigodamas krikščionių tautą besąlygiškai pritarti apreikštoms arba būtinai su jomis susijusioms ir galutinėmis paskelbtoms tikėjimo tiesoms.

89  Mūsų dvasinis gyvenimas yra neatskiriamai susijęs su dogmomis. Dogmos yra šviesa mūsų tikėjimo kelyje, daro jį aiškų ir saugų. Ir priešingai, jei mūsų gyvenimas yra teisus, mūsų protas ir mūsų širdis esti atviri priimti tikėjimo dogmų šviesą.54

90  Dogmų tarpusavio ryšiai ir jų nuoseklumas aptinkami visame Kristaus slėpinio Apreiškime.55 Reikia atsiminti, kad „esama katalikiškojo mokymo tiesų laipsniškumo arba 'hierarchijos', nes jų ryšys su krikščioniškojo tikėjimo pamatu būna įvairus“56.

Antgamtinis tikėjimo jausmas

91  Visi tikintieji gali suprasti ir perteikti apreikštąją tiesą. Jie yra gavę Šventosios Dvasios, kuri juos moko57 ir veda „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13), patepimą.

92  „Visuma tikinčiųjų [...] tikėdama negali klysti ir šią ypatingą savybę atskleidžia per antgamtinį visos tautos tikėjimo jausmą, 'nuo vyskupų iki paskutinio pasauliečio' visuotinai sutardami dėl tikėjimo ir dorovės.“58

93  „Tuo tiesos Dvasios žadinamu ir palaikomu tikėjimo jausmu Dievo tauta, vedama Bažnyčios Magisteriumo ir ištikimai jam paklusdama, [...] nenutoldama laikosi vieną kartą visiems laikams šventiesiems duoto tikėjimo ir teisingo sprendimo dėka vis giliau į jį prasiskverbia ir tobuliau pritaiko gyvenime.“59

Tikėjimo supratimo augimas

94  Šventosios Dvasios dėka tikėjimo paveldo žodžių ir tikrovės supratimas Bažnyčios gyvenime gali augti:

— „stengiantis tikintiesiems mąstyti bei svarstyti savo širdyje“60; ypač „imantis teologinių tyrinėjimų, kurie pagilintų apreikštųjų tiesų pažinimą“61;

— „gilia dvasinių dalykų patirtimi“62; „dieviškieji žodžiai auga drauge su juos skaitančiuoju“63;

— „skelbiamuoju žodžiu tų, kurie, priimdami vyskupo pareigas, įgyja tikrą tiesos charizmą“64.

95  „Taigi aišku, jog pagal išmintingiausią Dievo sprendimą šventoji Tradicija, Šventasis Raštas ir Bažnyčios Magisteriumas yra taip tarpusavyje susiję ir susijungę, kad vienas be kitų būti negali. O visi drauge, kiekvienas savaip, vienos Šventosios Dvasios veikiami, sėkmingai prisideda prie sielų išganymo.“65

Santrauka

96  Tai, ką Kristus patikėjo apaštalams, jie, Šventosios Dvasios įkvėpti, gyvu žodžiu ir raštu perdavė visoms kartoms, ligi Kristaus garbingo sugrįžimo.

97   „Šventoji Tradicija ir Šventasis Raštas sudaro vieną šventą Bažnyčiai pavestą Dievo žodžio paveldą“66, kuriame, kaip veidrodyje, keliaujančioji Bažnyčia regi Dievą, visų jos turtų šaltinį.

98  „Bažnyčia savo mokymu, gyvenimu ir apeigomis pratęsia bei perduoda visoms kartoms visa, kuo ji yra, ir visa, ką ji tiki.“67

99  Antgamtiškai suvokdama tikėjimą, visa Dievo tauta nuolat priima dieviškojo Apreiškimo dovaną, vis giliau ją supranta ir vis tobuliau ja gyvena.

100  Pareiga autentiškai aiškinti Dievo žodį yra patikėta vien Bažnyčios Magisteriumui, Popiežiui ir vienybėje su juo esantiems vyskupams.

Išnašos

37 Plg. Jn 14, 6.

38 DV 7.

39 DV 7.

40 DV 7.

41 DV 7.

42 DV 8.

43 DV 8.

44 DV 8.

45 DV 8.

46 DV 9.

47 DV 9.

48 DV 9.

49 Plg. 1 Tim 6, 20; 2 Tim 1, 12-14.

50 DV 10.

51 DV 10.

52 DV 10.

53 Plg. LG 20.

54 Plg. Jn 8, 31-32.

55 Plg. Vatikano I Susir.: DS 3016: nexus mysteriorum; LG 25.

56 UR 11.

57 Plg. 1 Jn 2, 20. 27.

58 LG 12.

59 LG 12.

60 DV 8.

61 GS 62, §7; plg. 44, §2; DV 23; 24; UR 4.

62 DV 8.

63 Šv. Grigalius Didysis, Hom. Ez. 1, 7, 8.

64 DV 8.

65 DV 10, §3.

66 DV 10.

67 DV 8.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003