KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas / Trečias poskyris. Tikiu į Šventąją Dvasią / 9 skirsnis. „Tikiu šventąją, visuotinę Bažnyčią“

1 skirsnelis. Bažnyčia Dievo plane

I. Bažnyčios pavadinimai ir įvaizdžiai

751  Žodis „bažnyčia“ (lot. ecclésia, gr. ekklēsia iš veiksmažodžio ek–kaléin„šaukti iš kur“] reiškia „sušaukimą“ – paprastai religinio pobūdžio liaudies susirinkimą.124 [Lietuviškas žodis „bažnyčia“ kilęs iš senovės slavų boznica – maldykla]. Tas žodis dažnai vartojamas graikiškajame Senojo Testamento vertime įvardyti išrinktosios tautos susirinkimui Dievo akivaizdoje, o ypač susirinkimui prie Sinajaus, kur Izraelis gavo Įstatymą ir kur Dievas jį padarė savo šventąja tauta.125 Pirmoji į Kristų tikinčiųjų bendruomenė pasivadino „Ecclesia“, laikydama save to susirinkimo paveldėtoja. Į jį Dievas „sušaukia“ savo tautą iš visų žemės pakraščių. Graikų žodis Kyriaké, iš kurio kilo anglų church, o vokiečių Kirché, reiškia: „Viešpačiui priklausanti“.

752  Krikščionių kalboje žodis „Bažnyčia“ reiškia liturginį susirinkimą,126 taip pat vietinę bendruomenę127 arba visuotinę tikinčiųjų bendriją.128 Tos trys reikšmės yra neatskiriamos. „Bažnyčia“ yra tauta, kurią Dievas suburia iš viso pasaulio. Ji gyvuoja vietinėse bendruomenėse ir pasireiškia kaip liturginis, ypač eucharistinis susirinkimas. Ji gyvena Kristaus žodžiu ir kūnu ir taip pati tampa Kristaus kūnu.

Bažnyčios simboliai

753  Šventajame Rašte randame daugybę tarpusavyje susijusių įvaizdžių ir simbolių, kuriais Apreiškimas kalba apie neišsemiamą Bažnyčios slėpinį. Įvaizdžiai, paimti iš Senojo Testamento, yra pagrindinės – „Dievo tautos“ – idėjos variantai. Naujajame Testamente129 visi įvaizdžiai siejami su Kristumi, kuris tampa „Galva“ tautos,130 nuo šiol būsiančios Jo kūnu. Į Kristų, kaip į centrą, yra orientuoti įvaizdžiai, „paimti ar iš piemenų gyvenimo, ar iš žemdirbystės, ar iš statybos, ar iš šeimos ir jungtuvių“.131

754  „Bažnyčia yra avidė, kurios vienintelės ir būtinos durys yra Kristus.132 Taip pat ji yra kaimenė, kurios ganytoju pasiskelbė būsiąs pats Dievas133 ir kurios avys, nors valdomos žmogiškų piemenų, be perstojo yra vedamos ir stiprinamos paties Kristaus, gerojo Piemens ir vyriausiojo Ganytojo,134 paaukojusio už jas savo gyvybę135.“136

755  „Bažnyčia yra Dievo dirbama žemė, arba dirva.137 Toje dirvoje auga senasis alyvmedis, kurio šventosios šaknys buvo patriarchai; jame įvyko ir įvyks žydų ir pagonių sutaikinimas.138 Bažnyčia buvo dangaus Sodininko įveista kaip rinktinis vynuogynas.139 Tikrasis vynmedis yra Kristus, teikiąs gyvybę ir našumą šakelėms, tai yra mums; būdami Bažnyčioje, pasiliekame Jame ir be Jo nieko negalime nuveikti140.“141

756  „Taip pat dažnai Bažnyčia vadinama Dievo statiniu.142 Pats Viešpats palygino save su akmeniu, kuris, statytojų atmestas, tapo kertiniu (Mt 21, 42 ir kt.; plg. Apd 4, 11; 1 Pt 2, 7; Ps 118, 22). Bažnyčia apaštalų statoma ant šio pamato143 ir gauna iš jo savo tvirtybę ir vienybę. Tas statinys vadinamas įvairiais vardais: Dievo namais,144 kuriuose gyvena Jo šeima, Dievo buveine Dvasioje,145 Dievo padangte tarp žmonių,146 ir ypač – garbingąja šventykla. Simboliškai vaizduojamą iš akmenų pastatytomis bažnyčiomis, ją apgieda Bažnyčios tėvai, o liturgija pagrįstai lygina su šventuoju miestu, naująja Jeruzale. Mes patys šioje žemėje esame naudojami kaip gyvi akmenys jo statybai.147 Tą šventąjį miestą Jonas regi pasaulio atnaujinimo metu nužengiant iš dangaus, nuo Dievo, 'išsipuošusią kaip nuotaką savo sužadėtiniui' (plg. Apr 21, 1–2).“148

757  „Bažnyčia, vadinama 'aukštybių Jeruzale' ir 'mūsų Motina' (Gal 4, 26),149 taip pat aprašoma kaip tyra nekaltojo Avinėlio Sužadėtinė,150 kurią (Ef 5, 25–26), kurią susiejęs su savimi neišardoma Sandora be paliovos (Ef 5, 29).“151

II. Bažnyčios kilmė, įsteigimas ir misija

758  Svarstant Bažnyčios slėpinį, pirmiausia dera apmąstyti jos kilmę iš Švenčiausiosios Trejybės sumanymo ir tolydų jo įgyvendinimą istorijoje.

Tėvo širdyje kilęs sumanymas

759  „Amžinasis Tėvas visiškai laisvu ir slėpiningu savo išminties ir gerumo sprendimu sukūrė pasaulį, nutarė išaukštinti žmones, padarydamas juos dieviškojo gyvenimo dalyviais“; į tą gyvenimą Jis kviečia visus žmones savo Sūnuje. „Tuos, kurie tiki į Kristų, Tėvas nusprendė pašaukti į šventąją Bažnyčią.“ Ši „Dievo šeima“ Tėvo valia buvo kuriama ir vystoma tolydžio ilgais žmonijos istorijos laikotarpiais: iš tiesų Bažnyčia buvo „jau nuo pasaulio pradžios pavaizduota ženklais ir įstabiai parengta Izraelio tautos istorijos bei Senosios Sandoros, galų gale įsteigta, nužengusios Šventosios Dvasios apreikšta, amžių pabaigoje bus garbingai atbaigta.“152

Bažnyčia – kuriant pasaulį iš anksto numatyta

760  „Pasaulis buvo sukurtas turint prieš akis Bažnyčią“, – sakydavo pirmųjų amžių krikščionys.153 Dievas kūrė pasaulį, numatydamas mūsų dalyvavimą Jo dieviškajame gyvenime; tai turės įvykti „suburiant“ žmones Kristuje, ir tas „sambūris“ bus Bažnyčia. Bažnyčia yra visų dalykų tikslas,154 ir net skaudžiausios permainos, tokios kaip angelų nuopuolis ir žmogaus nuodėmė, buvo Dievo leistos vien kaip proga ir priemonė parodyti visą Jo galybę ir padovanoti pasauliui begalinę meilę:

Kaip Dievo valia yra darbas ir vadinasi pasaulis, taip Jo siekis yra žmonių išganymas, ir jis vadinasi Bažnyčia.155
Bažnyčia – Senosios Sandoros parengta

761  Dievo tautą pradėta telkti tuojau pat, kai nuodėmė suardė žmonių bendrystę su Dievu ir tarp jų pačių. Bažnyčios sutelkimas, galima sakyti, buvo Dievo reakcija į nuodėmės sukeltą chaosą. Šis vienybės atkūrimas paslapčia vyksta visose tautose: Dievui „brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris Jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apd 10, 35).156

762  Pasirengimas suburti Dievo tautą prasidėjo labai seniai, kai Dievas pašaukė Abraomą ir jam pažadėjo, kad jis taps didelės tautos tėvu.157 Tiesiogiai rengtis pradėta, kai Dievas išsirinko Izraelį būti Jo tauta.158 Išrinktasis Izraelis turi būti būsimojo visų tautų sutelkimo ženklas.159 Bet jau pranašai kaltino Izraelį, kam jis sulaužė Sandorą ir elgiasi kaip ištvirkėlė.160 Jie skelbia naują ir amžiną Sandorą.161 „Kristus įkūrė tą Naująją Sandorą.“162

Bažnyčia – Jėzaus Kristaus įsteigta

763  Sūnui buvo skirta įgyvendinti – laikų pilnatvei atėjus – Tėvo išganomąjį planą; toks buvo Jo atsiuntimo163 motyvas. „Viešpats Jėzus savo Bažnyčią pradėjo skelbdamas džiugią naujieną – nuo amžių Raštuose pažadėtosios Dievo karalystės atėjimą.“164 Kad įvykdytų Tėvo valią, Kristus įsteigė dangaus karalystę žemėje. Bažnyčia yra „jau dabar slėpiningai pasaulyje esanti Kristaus karalystė“.165

764  „Toji Karalystė spindi žmonėms iš Kristaus žodžių, darbų ir paties Jo buvimo.“166Kas priima Jėzaus žodžius, tas „priima pačią Karalystę“.167 Karalystės ūglis ir pradžia yra „mažoji kaimenė“ (Lk 12, 32) tų, kuriuos Jėzus pasišaukė pas save ir kuriuos Jis pats gano.168Jie sudaro tikrąją Jėzaus šeimą.169 Tuos, kuriuos subūrė apie save, Jis moko naujai elgtis ir tinkamai melstis.170

765  Savajai bendruomenei Viešpats Jėzus dovanojo struktūrą, kuri išliks tol, kol Karalystė bus visiškai atbaigta. Pirmiausia Jis išsirinko Dvylika ir jų vadu paskyrė Petrą.171 Atstovaudami dvylikai Izraelio giminių,172 jie yra naujosios Jeruzalės pamato akmenys.173 Dvylika174 ir kiti mokiniai175 ne tik dalyvauja Kristaus misijoje, Jo valdžioje, bet ir dalijasi Jo likimu.176 Visais tais veiksmais Kristus savo Bažnyčiai deda pamatus ir ją stato.

766  Tačiau Bažnyčia pirmiausia gimė iš visiško Kristaus atsidavimo mūsų išganymui, pradėto įsteigiant Eucharistiją ir užbaigto ant kryžiaus. Bažnyčios „pradžios ir plėtros ženklas buvo kraujas ir vanduo, ištekėję iš nukryžiuotojo Jėzaus šono“.177 „Juk iš ant kryžiaus užmigusio Kristaus šono kilo nuostabus visos Bažnyčios sakramentas.“178 Kaip Ieva buvo padaryta iš užmigusio Adomo šonkaulio, taip Bažnyčia gimė iš nukryžiuotojo Kristaus pervertos širdies.179

Bažnyčia – Šventosios Dvasios apreikšta

767  „Atlikus darbą, kurį Tėvas pavedė Sūnui žemėje atlikti, Sekminių dieną buvo atsiųsta Šventoji Dvasia, idant Bažnyčia būtų nuolatos šventinama.“180 Tą dieną „buvo viešai apreikšta žmonėms ir Evangelija, pradėta skleisti įvairioms tautoms.“181 Kadangi Bažnyčia yra visų žmonių „sušaukimas“ į išganymą, ji savo prigimtimi yra misijinė ir Kristaus siunčiama į visas tautas, kad jų žmones padarytų Kristaus mokiniais.182

768  Kad Bažnyčia galėtų vykdyti savo misiją, Šventoji Dvasia „moko ir tvarko įvairiomis hierarchinėmis ir charizminėmis dovanomis“.183 „Šitaip Bažnyčia, aprūpinta savo Steigėjo dovanomis ir ištikimai laikydamasi jo priesakų mylėti, nusižeminti ir savęs išsižadėti, yra siunčiama skelbti ir visose tautose kurti Kristaus ir Dievo karalystės. Ji pati yra šios Karalystės ūglis ir pradžia žemėje.“184

Bažnyčia – garbingai atbaigta

769  Bažnyčia bus „visiškai ištobulinta vien dangaus garbėje“185 Kristui šlovingai sugrįžus. Ligi tos dienos „Bažnyčia keliauja pasaulio persekiojama ir Dievo guodžiama“.186 Čia, žemėje, ji jaučiasi esanti tremtyje, toli nuo Viešpaties,187 ir trokšta galutinio Karalystės atėjimo, tai yra „susijungti garbėje su savo Karaliumi“.188 Bažnyčios, o per ją ir pasaulio garbingas atbaigimas įvyks ne be didelių išmėginimų. Ir tik tada „visi teisieji – nuo Adomo, nuo teisiojo Abelio iki paskutinio išrinktojo – bus suburti pas Tėvą visuotinėje Bažnyčioje“.189

III. Bažnyčios slėpinys

770  Bažnyčia gyvuoja istorijoje, bet drauge ją ir pranoksta. Regimojoje Bažnyčios tikrovėje tiktai „tikėjimo akimis“190 galima sykiu įžvelgti ir dvasinę tikrovę, dieviškojo gyvenimo nešėją.

Bažnyčia – drauge regima ir dvasinė

771  „Kristus, vienatinis tarpininkas, savo šventąją Bažnyčią – tikėjimo, vilties ir meilės bendruomenę – šioje žemėje įsteigė kaip regimąją sąrangą, per kurią visiems skleidžia tiesą ir malonę.“ Bažnyčia yra drauge:

— „hierarchiškai sutvarkyta bendrija ir mistinis Kristaus Kūnas;

— regimas sambūris ir dvasinė bendruomenė;

— žemiškoji Bažnyčia ir dangaus gėrybėmis praturtintoji Bažnyčia“.

Šios skirtingos plotmės drauge sudaro „vieną sudėtinę tikrovę, suaugusią iš žmogiškojo pradmens ir dieviškojo pradmens“:191

Bažnyčios „prigimčiai būdinga tai, kad ji kartu yra žmogiška ir dieviška, regima ir apdovanota neregimąja tikrove, veržli, veikli ir atsidėjusi kontempliacijai, gyvenanti šiame pasaulyje, tačiau keleivė. Ir tokiu būdu sutvarkyta, kad tai, kas joje žmogiška, yra nukreipta ir palenkta tam, kas dieviška, regima – tam, kas neregima, veikla – kontempliacijai, dabartis – būsimajam miestui, kurio ieškome“.192

Kokia ji nužeminta! Ir kokia didinga! Kedaro palapinė ir Dievo šventovė; žemiškas būstas ir dangaus rūmai; molinė bakūžė ir karališka pilis; marus kūnas ir šviesos šventykla; išdidžiųjų paniekinta ir Kristaus sužadėtinė! O Jeruzalės dukterys, jinai juoda, bet graži, pablyškusi nuo ilgos tremties nuovargio ir kančių, tačiau papuošta dangiško grožio.193

Bažnyčia – žmonių vienybės su Dievu slėpinys

772  Bažnyčioje Kristus įgyvendina ir apreiškia savo paties slėpinį kaip Dievo sumanymą: „Visa [...] iš naujo suvienyti Kristuje“ (Ef 1, 10). Šv. Paulius „didele paslaptimi“ (Ef 5, 32) vadina Kristaus ir Bažnyčios sužadėtuvių ryšį. Kadangi Bažnyčia yra suvienyta su Kristumi kaip su savo Sužadėtiniu,194 ji pati savo ruožtu tampa slėpiniu.195 Mąstydamas apie jos slėpinį, šv. Paulius sušunka: „Kristus jumyse – garbės viltis“ (Kol 1, 27).

773  Bažnyčioje ta žmonių bendrystė su Dievu per meilę, kuri „niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 8), yra tikslas, kuriam pajungtos visos, su šiuo praeinančiu pasauliu susijusios Bažnyčios sakramentinės priemonės.196 „Jos [hierarchinė] struktūra ištisai skirta padėti Kristaus narių šventumui. O šventumas matuojamas 'didžiąja paslaptimi', kurioje Sužadėtinė meilės dovana atsako į Sužadėtinio dovaną.“197 Marija mus visus pranoksta šventumu, kuris yra Bažnyčios – Sužadėtinės, neturinčios jokios dėmės nei raukšlės,198 – slėpinys. Dėl to „Bažnyčia, būdama Petro, dar labiau yra Marijos“199.

Bažnyčia – visuotinis išganymo sakramentas

774  Graikų žodis mysterion [slėpinys] buvo verčiamas į lotynų kalbą dviem žodžiais: mysterium ir sacramentum. Vėliau sacramentum buvo aiškinamas kaip slėpiningos išganymo tikrovės, kurią išreiškia žodis mysterium, regimas ženklas. Ta prasme pats Kristus yra išganymo slėpinys: „Nėra kito slėpinio, tik Kristus.“200 Išganingoji Jo šventos ir pašventinančios žmogystės veikla yra išganymo sakramentas, kuris pasireiškia ir veikia Bažnyčios sakramentuose (juos Rytų Bažnyčios taip ir vadina „šventais slėpiniais“). Septyni sakramentai yra ženklai ir priemonės, kuriomis Šventoji Dvasia skleidžia Kristaus – Galvos malonę Jo kūne – Bažnyčioje. Tad Bažnyčia turi ir teikia tą neregimą malonę, kurią pati išreiškia. Šia analogine prasme ji ir vadinama „sakramentu“.

775  „Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“201: būti glaudžios žmonių ir Dievo jungties sakramentu yra pirmasis Bažnyčios tikslas. Kadangi žmonių bendrumo pagrindas yra jungtis su Dievu, Bažnyčia taip pat yra žmonijos vienybės sakramentas. Joje ta vienybė jau gyvuoja, nes Bažnyčia suburia „visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apr 7, 9) žmones; kartu ji yra tos visiškai įgyvendintos vienybės, kuri dar turi būti pasiekta, „ženklas ir įrankis“.

776  Kaip sakramentas, Bažnyčia yra Kristaus įrankis. Ji Jo „skiriama būti visiems atpirkimo priemone“ 202, „visuotinis išganymo sakramentas“203, kuriuo Kristus „apreiškia ir drauge vykdo Dievo meilės žmogui slėpinį“204. Ji yra „regimas Dievo meilės žmonijai planas“205; ta meilė nori, „ kad visa žmonių giminė sudarytų vieną Dievo tautą, suaugtų į vieną Kristaus kūną, susijungtų į vieną Šventosios Dvasios šventovę“206.

Santrauka

777  Žodis „Bažnyčia“ [ekklesia] reiškia „sušaukimą“, surinkimą draugėn tų, kuriuos Dievo Žodis sušaukia, kad sudarytų Dievo tautą; Kristaus kūnu maitinama, ji pati turi tapti Kristaus kūnu.

778  Bažnyčia yra drauge ir Dievo sumanytas kelias, ir tikslas: kuriant pasaulį iš anksto numatyta, Senosios Sandoros parengta, Jėzaus Kristaus žodžiais ir veiksmais įsteigta, Jo atperkančiu kryžiumi ir prisikėlimu įtvirtinta, ji buvo Šventosios Dvasios išliejimu apreikšta kaip išganymo slėpinys. Ji bus atbaigta dangaus garbėje kaip visų „atpirktų iš žmonijos“207 susivienijimas.

779  Bažnyčia yra drauge regima ir dvasiška, hierarchinė visuomenė ir mistinis Kristaus Kūnas. Ji yra viena, sudaryta iš dviejų – žmogiškojo ir dieviškojo – elementų. Tai jos slėpinys, kurį priimti galima tik tikėjimu.

780  Bažnyčia šiame pasaulyje yra išganymo sakramentas, Dievo ir žmonių bendrystės ženklas ir įrankis.

Išnašos

124 Plg. Apd 19, 39.

125 Plg. Iš 19.

126 Plg. 1 Kor 11, 18; 14, 19. 28. 34. 35.

127 Plg. 1 Kor 1, 2; 16, 1.

128 Plg. 1 Kor 15, 9; Gal 1, 13; Fil 3, 6.

129 Plg. Ef 1, 22; Kol 1, 18.

130 Plg. LG 9.

131 LG 6.

132 Plg. Jn 10, 1-10.

133 Plg. Iz 40, 11; Ez 34, 11-31.

134 Plg. Jn 10, 11; 1 Pt 5, 4.

135 Plg. Jn 10, 11-15.

136 LG 6.

137 Plg. 1 Kor 3, 9.

138 Plg. Rom 11, 13-26.

139 Plg. Mt 21, 33-43 ir pan. Tekstus; Iz 5, 1-7.

140 Plg. Jn 15, 1-5.

141 LG 6.

142 Plg. 1 Kor 3, 9.

143 Plg. 1 Kor 3, 11.

144 Plg. 1 Tim 3, 15.

145 Plg. Ef 2, 19-22.

146 Plg. Apr 21, 3.

147 Plg. 1 Pt 2, 5.

148 LG 6.

149 Plg. Apr 12, 17.

150 Plg. Apr 19, 7; 21, 2. 9; 22, 17.

151 LG 6.

152 LG 2.

153 Hermas, Vis. 2, 4, 1; plg. Aristidas, Apol. 16, 6; Justinas, Apol. 2, 7.

154 Plg. šv. Epifanas. Haer. 1, 1, 5.

155 Klemensas Aleksandrietis, Paed. 1, 6.

156 Plg. LG 9; 13; 16.

157 Plg. Pr 12, 2; 15, 5-6.

158 Plg. Iš 19, 5-6; Įst 7, 6.

159 Plg. Iz 2, 2-5; Mch 4, 1-4.

160 Plg. Oz 1; Iz 1, 2-4; Jer 2; ir t. t.

161 Plg. Jer 31, 31-34; Iz 55, 3.

162 LG 9.

163 Plg. LG 3; Ag 3.

164 LG 5.

165 LG 3.

166 LG 5.

167 Ten pat.

168 Plg. Mt 10, 16; 26, 31; Jn 10, 1-21.

169 Plg Mt 12, 49.

170 Plg. Mt 5-6.

171 Plg. Mk 3, 14-15.

172 Plg. Mt 19, 28; Lk 22, 30.

173 Plg. Apr 21, 12-14.

174 Plg. Mk 6, 7.

175 Plg. Lk 10, 1-2.

176 Plg. Mt 10, 25; Jn 15, 20.

177 LG 3.

178 SC 5.

179 Plg. šv. Ambraziejus, Luc. 2, 85-89.

180 LG 4.

181 AG 4.

182 Plg. Mt 28, 19-20; AG 2; 5-6.

183 LG 4.

184 LG 5.

185 LG 48.

186 Šv. Augustinas, Civ. 18, 51; plg. LG 8.

187 Plg. 2 Kor 5, 6; LG 6.

188 LG 5.

189 LG 2.

190 Catech. R. 1, 10, 20.

191 LG 8.

192 SC 2.

193 Šv. Bernardas, Cant. 27, 14.

194 Plg. Ef 5, 25-27.

195 Plg. Ef 3, 9-11.

196 Plg. LG 48.

197 MD 27.

198 Plg. Ef 5, 27.

199 MD 27.

200 Šv. Augustinas, Ep. 187, 11, 34.

201 LG 1.

202 LG 9.

203 LG 48.

204 GS 45,§ 1.

205 Paulius VI, 1973 m. birželio 22 d. kalba.

206 AG 7; plg. LG 17.

207 Plg. Apr 14, 4.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003