KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas / Trečias poskyris. Tikiu į Šventąją Dvasią / 9 skirsnis. „Tikiu šventąją, visuotinę Bažnyčią“

4 skirsnelis. Tikintieji: bažnytinė hierarchija, pasauliečiai, pašvęstasis gyvenimas

871  „Kristaus tikintieji yra tie, kurie, Krikštu įjungti į Kristų, suburti į Dievo tautą ir dėl to savaip tapę Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios pareigos dalyviais, yra pašaukti – kiekvienas pagal savo padėtį – į misiją, kurią atlikti pasaulyje Dievas pavedė Bažnyčiai.““393

872  „Dėl atgimimo Kristuje visi Kristaus tikintieji yra tarp savęs lygūs kilnumu ir veikla ir todėl visi – kiekvienas pagal savo padėtį ir pareigas – bendradarbiauja statydami Kristaus Kūną.“394

873  Net Viešpaties valia atsiradę skirtumai tarp Jo kūno narių tarnauja to kūno vienybei ir misijai. Mat „Bažnyčioje egzistuoja tarnavimo įvairovė, bet misijos vienovė. Apaštalams ir jų įpėdiniams Kristus skyrė pareigą Jo vardu ir galia mokyti, šventinti ir valdyti. O pasauliečiai, tapę Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios tarnybos dalyviais, atlieka savo pareigas visos Dievo tautos misijoje Bažnyčioje ir pasaulyje.“395 Pagaliau „abiejose šiose grupėse yra Kristaus tikinčiųjų, kurie, išpažindami Evangelijos patarimus [...], ypatingu būdu pašvenčia save Dievui ir tarnauja išganomajai Bažnyčios misijai.“396

I. Hierarchinė Bažnyčios santvarka
Kodėl reikia bažnytinės tarnybos?

874  Pats Kristus yra Bažnyčioje esančių tarnybų versmė. Jis jas įsteigė, suteikė joms galią ir misiją, nurodė kryptį ir tikslą:

„Dievo tautai ganyti ir nuolatos gausinti Viešpats Kristus savo Bažnyčioje įsteigė įvairias tarnybas, skirtas viso kūno gerovei. Juk gavusieji šventąją galią tarnautojai iš tikrųjų tarnauja savo broliams, idant visi priklausantys Dievo tautai [...] pasiektų išganymą.“397

875  „Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?! O kas gi skelbs nesiųstas?“ (Rom 10, 14–15). Niekas, nei atskiras asmuo, nei bendruomenė, negali pats sau skelbti Evangelijos. „Taigi tikėjimas iš klausymo“ (Rom 10, 17). Niekas negali pats savęs įgalioti ir pasiųsti Evangelijos skelbti. Viešpaties siųstasis kalba ir veikia remdamasis ne savo paties, bet Kristaus autoritetu; kalba bendruomenei ne kaip jos narys, bet Kristaus vardu. Niekas negali pats sau suteikti malonės, ji turi būti duota ir dovanota. Tam reikia malonės tarnų, paties Kristaus įgaliotų ir įteisintų. Iš Jo vyskupai ir kunigai gauna siuntimą ir įgaliojimus („šventają galią“) veikti in persona Christi Capitis [„atstovaudami Galvai – Kristui“], o diakonai, būdami vienybėje su vyskupu ir jo kunigais, – stiprybės tarnauti Dievo tautai liturgijos, žodžio ir meilės „diakonija“. Tą tarnybą, kurią Kristaus siųstieji atlieka iš Dievo malonės, – daro ir teikia tai, ko patys savo galia negalėtų daryti ir teikti, – Bažnyčios tradicija vadina „sakramentu“. Bažnytinė tarnyba suteikiama ypatingu sakramentu.

876  Su sakramentine bažnytinės tarnybos prigimtimi neatskiriamai susijęs tarnavimas. Visiškai priklausydami nuo Kristaus, kuris siunčia juos ir teikia galią, įšventintieji yra tikri „Kristaus tarnai“,398 sekdami Kristumi, kuris pats dėl mūsų noriai priėmė „tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7). Kadangi žodis ir malonė, kuriems jie tarnauja, yra ne jų, bet Kristaus, kitų labui jiems tai patikėjusio, jie savo valia tampa visų vergais.399

877  Taip pat sakramentinei bažnytinių tarnybų prigimčiai būdingas jų kolegialumas. Jau nuo pat savo tarnybos pradžios Viešpats Jėzus paskyrė Dvylika; jie yra „Naujojo Izraelio daigai ir drauge šventosios hierarchijos pradžia“.400 Drauge išrinkti, jie buvo ir drauge pasiųsti, o jų broliška vienybė skirta visų tikinčiųjų broliškai bendrystei; ji yra nelyginant dieviškųjų Asmenų vienybės atspindys ir liudijimas.401 Dėl to kiekvienas vyskupas savo tarnybą atlieka vyskupų kolegijoje, vienybėje su Romos vyskupu, šv. Petro įpėdiniu ir vyriausiuoju kolegijos vadovu; kunigai savo tarnybą atlieka kaip savosios vyskupijos kunigų luomo nariai, vyskupo vadovaujami.

878  Pagaliau sakramentinei bažnytinės tarnybos prigimčiai būdingas asmeninškumas. Nors Kristaus tarnai darbuojasi bendrai, jie visada veikia ir asmeniškai. Kiekvienas yra pašauktas asmeniškai: „Tu sek paskui mane!“ (Jn 21, 22),402 kad bendroje misijoje būtų ir asmeninis liudytojas, asmeniškai atsakingas Tam, kuris duoda užduotį, ir veiktų „Jo asmens vardu“ ir asmenų labui: „Aš tave krikštiju vardan Dievo – Tėvo...“; „Aš tau atleidžiu...“

879  Tad sakramentinė tarnyba Bažnyčioje yra drauge ir kolegialus, ir asmeniškas tarnavimas, atliekamas Kristaus vardu. Tai patvirtina santykiai tarp vyskupų kolegijos ir jos vadovo, šv. Petro įpėdinio, ir ryšys tarp pastoracinės vyskupo atsakomybės už savo dalinę Bažnyčią ir bendro vyskupų kolegijos rūpinimosi visuotine Bažnyčia.

Vyskupų kolegija ir jos galva – popiežius

880  Kristus, paskirdamas Dvylika, „padarė juos tam tikra kolegija, tai yra nuolatiniu sambūriu, kuriam vadovauti paskyrė iš jų pačių išrinktą Petrą“.403 „Kaip Viešpaties paliepimu šventasis Petras ir kiti apaštalai sudaro vieną apaštalų kolegiją, taip tarpusavyje sujungti ir Petro įpėdinis Romos popiežius bei apaštalų įpėdiniai vyskupai.“404

881  Viešpats padarė savo Bažnyčios uola tik vieną Simoną, kurį pavadino Petru, ir jam įteikė jos raktus;405 jį paskyrė visos kaimenės ganytoju.406 „Tačiau Petrui duotas įgaliojimas surišti ir atrišti, be abejo, buvo suteiktas ir apaštalų kolegijai, esančiai vienybėje su savo galva.“407Ši pastoracinė Petro ir kitų apaštalų tarnyba yra vienas iš Bažnyčios pamatų. Tą darbą tęsia vyskupai, pirmumo teise vadovaujami popiežiaus.

882  Popiežius kaip Romos vyskupas ir šv. Petro įpėdinis „yra nuolatinis ir regimas tiek vyskupų, tiek daugybės tikinčiųjų vienybės pradas bei pamatas“.408 „Tad Romos popiežius pagal savo kaip Kristaus vietininko ir visos Bažnyčios ganytojo pareigas Bažnyčioje turi visą, aukščiausią ir visuotinę galią, kuria jis visada gali laisvai naudotis.“409

883  „Vyskupų kolegija, arba episkopatas, turi galios tik drauge su Romos popiežiumi, [...] kaip savo galva.“ Ta kolegija, kaip tokia, „yra aukščiausios ir pilnutinės galios subjektas visoje Bažnyčioje, tačiau šia galia gali naudotis tik Romos popiežiaus sutikimu.“410

884  „Vyskupų kolegija iškilmingu būdu savo galia visuotinei Bažnyčiai naudojasi Visuotiniame Susirinkime.“411 „Visuotinis Susirinkimas būna tik tada, kai Petro įpėdinis jį, kaip tokį, patvirtina arba bent jau priima.“412

885  „Ši kolegija, būdama sudaryta iš daugelio, išreiškia Dievo tautos įvairovę ir visuotinumą, o būdama suburta po viena galva – Kristaus kaimenės vienybę.“413

886  „Kiekvienas vyskupas yra regimas vienybės pradas bei pamatas savo dalinėje Bažnyčioje.“414 Jo „pastoracinė valdžia aprėpia vien jam pavestą Dievo tautos dalį“,415 ir ją jis vykdo padedamas kunigų ir diakonų. Bet, būdami vyskupų kolegijos nariai, visi vyskupai rūpinasi visomis Bažnyčiomis;416pirmiausia tai daro „gerai valdydami Bažnyčią kaip visuotinės Bažnyčios dalį“ ir tuo prisidėdami prie „viso mistinio Kūno, kuris drauge yra Bažnyčių kūnas, gėrio“.417 Ganytojai ypač turi rūpintis vargšais,418 persekiojamaisiais už tikėjimą, taip pat visame pasaulyje besidarbuojančiais misionieriais.

887  Gretimos ir vienodą kultūrą turinčios dalinės Bažnyčios sudaro bažnytines provincijas arba dar didesnius junginius, vadinamus patriarchatais arba regionais.419 Tų junginių vyskupai gali rinktis į sinodus arba provincijų susirinkimus. „Panašiai ir vyskupų konferencijos šiandien gali daug ir vaisingai prisidėti, kad kolegialumo dvasia būtų pritaikoma konkrečiai.“420

Mokymo tarnyba

888  Vyskupų ir jų bendradarbių kunigų „pirmoji pareiga yra skelbti visiems Dievo Evangeliją“,421 kaip yra įsakęs Viešpats.422Jie yra „tikėjimo šaukliai, atvedantys Kristui naujų mokinių, ir autentiški, tai yra Kristaus autoriteto įgalioti,“ apaštalų tikėjimo „mokytojai“.423

889  Kad išlaikytų Bažnyčioje gryną, apaštalų perduotą tikėjimą, Kristus, kuris pats yra Tiesa, panoro suteikti savo Bažnyčiai galią būti neklystamai, kaip ir Jis. „Antgamtiškai suvokianti tikėjimą“ Dievo tauta „nenukrypstamai [jo] laikosi“, gyvojo Bažnyčios Magisteriumo vadovaujama.424

890  To Magisteriumo misija yra susijusi su galutine Dievo ir Jo tautos Sandora, Dievo atnaujinta Kristuje; Magisteriumas turi saugoti tautą nuo paklydimų ir svyravimų ir laiduoti objektyvią galimybę neklaidingai išpažinti tikrąjį tikėjimą. Pastoracinė Bažnyčios Magisteriumo pareiga yra budėti, kad Dievo tauta gyventų tiesoje, kuri išlaisvina. Idant ganytojai galėtų tokią tarnystę atlikti, Kristus juos apdovanojo neklaidingumo charizma tikėjimo ir doros dalykuose. Ta charizma gali pasireikšti įvairiai.

891  „Romos popiežius, vyskupų kolegijos galva, pačių savo pareigų dėka yra neklystantis, kaip visų Kristaus tikinčiųjų aukščiausiasis ganytojas ir mokytojas, stiprinantis savo brolių tikėjimą, galutiniu aktu skelbdamas kokį nors tikėjimo ar dorovės mokymo dalyką [...]. Bažnyčiai pažadėtasis neklystamumas glūdi ir vyskupų kolegijoje, kartu su Petro įpėdiniu vykdančioje aukščiausiąjį Magisteriumą“, ypač Visuotiniame Susirinkime.425 Kai Bažnyčios aukščiausiasis Magisteriumas pateikia ką nors „tikėti, kaip Dievo apreiškimą“426 ir kaip Kristaus mokymą, tokių apibrėžimų reikia „laikytis su tikėjimo klusnumu“.427 Šis neklystamumas „aprėpia viso dieviškojo Apreiškimo lobį“.428

892  Apaštalų įpėdinius, mokančius vienybėje su Petro įpėdiniu, ir ypač Romos vyskupą, visos Bažnyčios Ganytoją, Dievo pagalba lydi dar ir tada, kai jie, nepateikdami neklaidingų apibrėžimų ir neskelbdami „galutinės tiesos“, vykdo savo nuolatinę Magisteriumo pareigą ir moko to, kas padėtų geriau suprasti Apreiškimo tiesas tikėjimo ir doros srityse. Tokio paprastojo Magisteriumo Kristų tikintieji privalo „laikytis su dievobaimingu dvasios klusnumu“,429 ir nors tas laikymasis skiriasi nuo tikėjimo akto, tačiau jį papildo.

Šventinimo tarnyba

893  Vyskupuas taip pat yra „aukščiausiosios kunigystės malonės dalytojas, ypač švenčiant Eucharistiją, kurią aukoja pats arba paveda aukoti“430 savo bendradarbiams kunigams. Mat Eucharistija yra dalinės Bažnyčios gyvenimo centras. Vyskupas ir kunigai pašventina Bažnyčią savo malda ir darbu, žodžio ir sakramentų tarnyba. Jie šventina ją savo pavyzdžiu, ne kaip jiems „pavestųjų valdovai, bet kaip kaimenės pavyzdys“ (1 Pt 5, 3), „idant drauge su jiems patikėtąja kaimene pasiektų amžinąjį gyvenimą“.431

Vadovavimo tarnyba

894  „Kaip Kristaus pavaduotojai ir pasiuntiniai, vyskupai jiems pavestąsias dalines Bažnyčias valdo patarimais, įtikinėjimais, pavyzdžiais, taip pat savo autoritetu bei šventąja valdžia“,432 tačiau naudotis ja gali vien tam, kad stiprintų tas Bažnyčias, būdami kupini tarnavimo dvasios kaip ir jų Mokytojas.433

895  „Valdžia, kurią jie asmeniškai vykdo Kristaus vardu, yra būdinga, paprasta ir tiesioginė, nors Bažnyčios aukščiausioji vadovybė galiausiai tvarko naudojimąsi ja.“434 Tačiau vyskupų negalima laikyti popiežiaus pagalbininkais; jam priklausanti ordinarinė ir tiesioginė valdžia visai Bažnyčiai anaiptol nenaikina vyskupų valdžios, atvirkščiai, ją stiprina ir gina, tik pastaroji turi reikštis sutartinai su visa Bažnyčia ir popiežiaus vadovaujama.

896  Gerojo Ganytojo pavyzdys tebus ir vyskupo pastoracinės užduoties „pirmavaizdis“. Suvokdamas savo silpnumą, vyskupas „geba užjausti nežinančius ir klystančius. Teneatsisako jis išklausyti savo valdinių, kuriuos glojoja kaip tikrus savo vaikus [...]. O tikintieji turi taip laikytis vyskupo, kaip Bažnyčia – Jėzaus Kristaus, o Jėzus Kristus – savo Tėvo“:435

Visi sekite vyskupu – kaip Jėzus Kristus sekė Tėvu, o kunigais – kaip apaštalais. Diakonus gerbkite kaip Dievo priesaką. Niekas tenetvarko Bažnyčios reikalų be vyskupo.436
II. Tikintieji pasauliečiai

897  „Pasauliečiais čia vadinami visi Kristaus tikintieji, išskyrus tuos, kurie yra gavę šventimus ir priklauso Bažnyčioje pripažintam vienuolių luomui; tai Kristaus tikintieji, Krikštu sujungti su Kristaus kūnu, tapę Dievo tauta ir savaip tapę Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios pareigos dalininkais. Jie vykdo Bažnyčioje ir pasaulyje jiems tenkančią visos krikščionių tautos misijos dalį.“437

Pasauliečių pašaukimas

898  „Pasauliečių pašaukimas yra ieškoti Dievo karalystės, rūpinantis laikinaisiais dalykais ir juos tvarkant pagal Dievo valią [...]. Tad jiems ypač privalu visus laikinuosius reikalus, su kuriais jie esti artimai susiję, taip nušviesti ir tvarkyti, kad jie nuolat būtų atliekami ir tobulinami laikantis Kristaus ir teiktų garbę Kūrėjui ir Atpirkėjui.“438

899  Krikščionių pasauliečių iniciatyva ypač būtina, kai reikia surasti ar sugalvoti būdus, kaip socialinį, politinį, ekonominį gyvenimą persmelkti krikščioniškojo tikėjimo dvasia. Toji iniciatyva yra normalus Bažnyčios gyvenimo elementas:

Tikintieji pasauliečiai yra pirmose Bažnyčios gyvenimo gretose; per juos Bažnyčia tampa gyvybiniu visuomenės pradmeniu. Dėl to būtent jie turi vis aiškiau suvokti, kad ne tik priklauso Bažnyčiai, bet ir patys yra Bažnyčia, tai yra tikinčiųjų bendrija žemėje, vadovaujama vienos galvos – popiežiaus ir vyskupų drauge su juo. Visi jie yra Bažnyčia.439

900  Kadangi pasauliečiai, kaip ir visi tikintieji, Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentais yra Viešpaties siunčiami apaštalauti, tai jie yra įpareigoti ir turi teisę individualiai ar organizuotai darbuotis, kad dieviškąją išganymo naujieną pažintų ir priimtų visi žmonės ir visa žemė; ta pareiga yra dar svarbesnė tada, kai tik per juos žmonės gali išgirsti Evangeliją ir pažinti Kristų. Bažnytinėse bendruomenėse jų veikla yra tokia reikalinga, kad be jos ganytojų apaštalavimas dažniausiai nesti pakankamai veiksmingas.440

Pasauliečių dalyvavimas Kristaus kunigystėje

901  „Pasauliečiai, būdami skirti Kristui ir patepti Šventosios Dvasios, yra įstabiu būdu šaukiami ir rengiami, kad Dvasia juose neštų vis gausesnį vaisių. Mat visi jų darbai, maldos ir apaštalavimo pastangos, santuokinis ir šeimos gyvenimas, kasdienis triūsas ir sielos bei kūno poilsis, jei tik tai atliekama Dvasioje, ir net kantriai pakeliami gyvenimo sunkumai, per Jėzų Kristų tampa Dievui priimtinomis dvasinėmis aukomis 441, kurios eucharistinės aukos metu drauge su Viešpaties Kūnu itin pamaldžiai įteikiamos Tėvui. Šitaip ir pasauliečiai, tartum visur šventai veikią garbintojai, patį pasaulį pašvenčia Dievui.“442

902  Šventinimo tarnyboje „išskirtiniu būdu [...] dalyvauja tėvai, gyvendami santuokinį gyvenimą krikščioniška dvasia ir rūpindamiesi krikščionišku vaikų auklėjimu“.443

903  Reikiamų savybių turintys pasauliečiai gali būti skiriami nuolatinei lektorių ir akolitų tarnybai.444 „Ten, kur Bažnyčiai trūksta tinkamų tarnautojų, o jie reikalingi, net lektoriais ar akolitais nesantys pasauliečiai, laikydamiesi atitinkamų teisinių nuostatų, gali atlikti kai kurias jų pareigas, būtent, vykdyti žodžio tarnybą, vadovauti liturginėms maldoms, krikštyti ir dalyti šventąją Komuniją.“445

Jų dalyvavimas pranašiškojoje Kristaus tarnyboje

904  „Kristus [...] savo pranašavimo uždavinį vykdo [...], tam panaudodamas ne vien hierarchiją [...], bet ir pasauliečius, kuriuos pasiskiria liudytojais ir apdovanoja tikėjimo nuovoka bei žodžio malone“:446

Mokyti žmogų, kad jį atvestų į tikėjimą, pridera kiekvienam pamokslininkui ir net kiekvienam tikinčiajam.447

905  Pasauliečiai savo pranašiškąją misiją taip pat atlieka „evangelizuodami, tai yra skelbdami Kristų gyvenimo pavyzdžiu ir žodžiu“. „Šitoks evangelizavimas [...] yra savitas ir ypač veiksmingas tuo, kad vykdomas įprastinėmis pasaulio sąlygomis“:448

Šios srities apaštalavimą sudaro ne vien gyvenimo liudijimas; tikras apaštalas ieško progų žodžiais skelbti Kristų tiek netikintiesiems, [...], tiek tikintiesiems.449

906  Tikintys pasauliečiai, kurie yra tam tinkami ir pasirengę, gali imtis katechetinės veiklos,450 dėstyti teologiją,451 darbuotis visuomenės komunikavimo priemonėse.452

907  „Pagal išprusimą, kompetenciją ir autoritetą pasauliečiai turi teisę, o kartais ir pareigą, pareikšti šventiesiems ganytojams savo nuomonę apie reikalus, susijusius su Bažnyčios gerove, ir išsaugodami tikėjimo ir doros grynumą bei pagarbą ganytojams ir atsižvelgdami į bendrąją naudą bei asmenų kilnumą pranešti apie tai kitiems tikintiesiems.“453

Jų dalyvavimas karališkojoje Kristaus tarnyboje

908  Būdamas klusnus iki mirties,454 Kristus perdavė savo mokiniams karališkosios laisvės dovaną, kad jie „išsižadėjimu bei šventu gyvenimu nugalėtų savyje nuodėmės karalystę“:455

Kas suvaldo savo paties kūną ir, vadovaudamas savo sielai, derama ištverme neleidžia jos varginti kūno aistroms, tas, tikrai karališką galią parodęs, vadinamas karaliumi; mokėdamas susivaldyti ir save apginti, jis nesiduoda paimamas nuodėmės vergijon.456

909  Be to, „jei kurios nors pasaulio institucijos ir sąlygos stumia dorovę į nuodėmę, pasauliečiai jungtinėmis jėgomis tepagydo jas taip, kad jos atitiktų teisingumo reikalavimus ir, užuot trukdžiusios, padėtų dorybėms reikštis. Taip darydami jie suteiks moralinė vertę kultūrai ir žmonių veiklai“.457

910  „Pasauliečiai gali jaustis esą pašaukti arba būti pašaukti bendradarbiauti su savo ganytojais bažnytinės bendruomenės tarnyboje šios bendruomenės augimo bei gyvenimo labui, vykdydami įvairiausias užduotis, sulig Viešpaties jiems dovanotomis malonėmis ir charizmomis.“458

911   Vykdant Bažnyčioje vadovavimo galią, tikintieji pasauliečiai gali pagal teisės nuostatus bendradarbiauti459 Bažnyčioje: dalyvauti dalinių Bažnyčių susirinkimuose,460 vyskupijų sinoduose,461 pastoracinėse tarybose;462 kartu su kitais asmenimis rūpintis parapijoje pastoracija;463 bendradarbiauti ekonominių reikalų tarybose;464 būti bažnytinių teismų nariai465 ir t. t.

912   kintieji „teišmoksta rūpestingai skirti, kurios teisės ir pareigos yra jų kaip Bažnyčios narių, o kurios plaukia iš to, kad jie yra žmonijos visuomenės nariai. Tesistengia darniai jungti vienas su kitomis atmindami, kad kiekvieną laikinąjį reikalą turi lemti krikščioniškoji sąžinė, nes jokia žmogaus veikla, net laikinųjų dalykų plotmėje, negali būti atsieta nuo aukščiausios Dievo valdžios.“466

913  „Šitaip kiekvienas pasaulietis gautomis dovanomis 'pagal Kristaus dovanos mastą' (Ef 4, 7) tampa pačios Bažnyčios uždavinio liudytoju ir gyvuoju įrankiu.“467

III. Pašvęstasis gyvenimas

914  „Luomas, kyląs iš pasižadėjimo sekti Evangelijos patarimais, nors ir nepriklauso hierarchinei Bažnyčios struktūrai, nepaneigiamai priklauso jos gyvenimui ir šventumui.“468

Evangelijos patarimai, pašvęstasis gyvenimas

915  Daugeriopi Evangelijos patarimai siūlomi visiems Kristaus mokiniams. Tobula meilė, kuriai pašaukti visi tikintieji, laisvai atsiliepusius į kvietimą pasiaukoti Dievui įpareigoja nesantuokiniame gyvenime laikytis skaistumo dėl Dievo karalystės, neturto ir klusnumo. „Pašvęstojo gyvenimo“ skiriamasis ženklas ir yra tų [Evangelijos] patarimų įžadai laikantis Bažnyčios pripažinto pastovaus gyvenimo būdo.469

916  Tad vienuoliškasis gyvenimas yra būdas giliau patirti pašventinimą, turintį šaknis Krikšte ir žmogų visiškai atiduodantį Dievui.470 Pašvęstajame gyvenime Kristaus tikintieji, Šventosios Dvasios akinami, ryžtasi ištikimiau sekti Kristumi, atsiduoti už viską labiau mylimam Dievui, siekti tobulos meilės Dievo karalystės tarnyboje ir taip ženklinti bei skelbti Bažnyčioje būsimojo gyvenimo garbę.471

Didelis, labai šakotas medis

917  „Tuo būdu tarsi Dievo pasodintame ir nuostabiai daugeriopai Viešpaties dirvoje išsišakojusiame medyje išaugo įvairios atsiskyrėlių ar bendrojo gyvenimo pobūdžio vienuolių bendruomenės. Jos didina lobį, tarnaujantį tiek jų narių pažangai, tiek viso Kristaus kūno gerovei.“472

918  „Nuo pat Bažnyčios pradžios buvo vyrų ir moterų, kurie stengėsi laisviau ir artimiau sekti Kristumi vykdydami evangelinius patarimus, ir kiekvienas savaip ėjo Dievui pašvęsto gyvenimo keliu. Daugelis jų, Šventosios Dvasios įkvėpti, gyveno vienatvėje arba steigė vienuoliškąsias šeimas, kurias Bažnyčia savo autoritetu noriai priėmė ir patvirtino.“473

919  Vyskupai visada turi stengtis atpažinti naujas Bažnyčiai Šventosios Dvasios suteiktas pašvęstojo gyvenimo dovanas; patvirtinti naujas to gyvenimo formas rezervuota vien Apaštalų Sostui.474

Atsiskyrėlių gyvenimas

920  Kad ir nedavę viešai visų trijų evangelinių patarimų įžadų, atsiskyrėliai, „griežčiau atsiskyrę nuo pasaulio, vienatvės tyloje, uoliai melsdamiesi ir atgailaudami“, savo gyvenimą „paskiria Dievo garbinimui ir pasaulio išganymui“.475

921  Jie kiekvienam rodo slėpiningą Bažnyčios gelmę – artimą bičiulystę su Kristumi. Paslėptas nuo žmonių akių atsiskyrėlio gyvenimas tyliai skelbia Tą, kuriam jis paaukotas, nes Kristus atsiskyrėliui yra viskas. Tai ypatingas pašaukimas surasti pašlovintą Nukryžiuotąjį dykumoje, pačioje dvasinėje kovoje .

Dievui pašvęstosios mergelės ir našlės

922  Nuo apaštalų laikų krikščionės mergelės476 ir našlės,477 Viešpaties pašauktos laikytis Jo nepasidalijusios, dosnesene širdimi, kūnu ir dvasia, pasiryždavo, Bažnyčiai tai patvirtinus, gyventi nuolatinio mergeliškumo arba skaistumo būvyje „dėl dangaus karalystės“ (Mt 19, 12).

923  Pareiškusios šventą norą kuo ištikimiau sekti Kristumi, jos „vyskupijos vyskupo, laikantis nustatytų liturginių apeigų, pašvenčiamos Dievui, mistiškai sužieduojamos su Dievo Sūnumi Kristumi ir paskiriamos tarnauti Bažnyčiai.“478Iškilmingomis apeigomis (Consecratio virginum) „mergelė tampa Dievui pašvęstuoju asmeniu, akivaizdžiu Bažnyčios meilės Kristui ženklu, dangiškosios Sužadėtinės ir būsimo gyvenimo eschatologiniu paveikslu“.479

924  „Jungdamasis prie kitų pašvęstojo gyvenimo formų“,480 mergelių luomas įpareigoja pasaulyje gyvenančią moterį (arba vienuolę) – pagal kiekvienos padėtį ir gautas charizmas – melstis, atgailauti, tarnauti savo broliams bei seserims ir apaštalauti.481 Pašvęstosios mergelės gali burtis draugėn, kad galėtų ištikimiau laikytis savojo siekio.482

Vienuolių gyvenimas

925  Vienuoliškasis gyvenimas, atsiradęs pirmaisiais krikščionybės amžiais [Artimuosiuose] Rytuose483 ir toliau tęstas Bažnyčios kanoniškai įsteigtų institutų pavidalu,484 nuo kitų pašvęstojo gyvenimo formų skiriasi savo liturginiu pobūdžiu, viešaisiais Evangelijos patarimų įžadais, brolišku bendruomeniniu gyvenimu, Kristaus ir Bažnyčios vienybės liudijimu.485

926  Vienuoliškasis gyvenimas kyla iš Bažnyčios slėpinio. Jis yra dovana, kurią Bažnyčia gauna iš savo Viešpaties ir kaip pastovų gyvenimo būdą perduoda tikinčiajam, kurį Dievas pašaukia duoti įžadą vykdyti Evangelijos patarimus. Taip Bažnyčia gali drauge liudyti Kristų ir laikyti save Gelbėtojo Sužadėtine. Vienuoliškasis gyvenimas kviečiamas įvairiomis formomis rodyti Dievo gailestingąją meilę mūsų laikų kalba.

927  Visi vienuoliai, tiek pavaldūs atitinkamos vyskupijos vyskupui, tiek ir tiesiogiai jam nepavaldūs,486 yra jo bendradarbiai pastoracijos tarnyboje.487Bažnyčios misijai įdiegti ir plėtoti nuo pat evangelizacijos pradžios reikalingos visos vienuoliškojo gyvenimo formos.488 „Istorija pripažįsta didelius vienuoliškųjų bendrijų nuopelnus platinant tikėjimą ir steigiant naujas Bažnyčias, ar tai būtų darę senosios vienuolijos, ar viduramžių ordinai, ar naujųjų laikų kongregacijos.“489

Pasauliečių institutai

928  Pasauliečių institutas „yra pašvęstojo gyvenimo institutas, kuriame Kristaus tikintieji, gyvendami pasaulyje, siekia tobulos meilės ir stengiasi prisidėti prie pasaulio šventėjimo, pirmiausia veikdami jame.“490

929  „Tobulai ir visiškai gyvenimą paskyrę [tam] šventėjimui“,491 šių institutų nariai prisideda prie Bažnyčios užduoties evangelizuoti pasaulį ir pasaulyje,492 kur jų buvimas veikia kaip raugas.493 Savo krikščioniškojo gyvenimo liudijimu jie siekia laikinuosius dalykus tvarkyti pagal Dievo valią, o pasaulį paveikti Evangelijos jėga. Jie šventai įsipareigoja laikytis Evangelijos patarimų ir broliškai tarpusavyje bendrauja gyvendami kaip pasauliečiai.494

Apaštališkojo gyvenimo draugijos

930  Šalia įvairių pašvęstojo gyvenimo formų „yra apaštališkojo gyvenimo draugijų, „kurių nariai, neduodami vienuoliškųjų įžadų, siekia jų draugijai būdingų apaštališkų tikslų ir, bendrai ir broliškai gyvendami, laikydamiesi įstatų, savu gyvenimo būdu siekia tobulos meilės. Tarp šių draugijų yra ir tokių, kurių nariai, remdamiesi savo įstatais, įsipareigoja laikytis Evangelijos patarimų“.495

Pašventinimas ir misija: skelbti ateinantį Karalių

931  Labiau už viską mylimam Dievui atsidavęs žmogus, kurį jau Krikštas buvo Jam pavedęs, šitaip tampa dar labiau pašvęstas tarnauti Dievui ir atsidėti Bažnyčios labui. Dievui pašvęstuoju būviu Bažnyčia apreiškia Kristų ir parodo, kaip nuostabiai joje veikia Šventoji Dvasia. Davusių įžadus paskirtis – pirmiausia gyventi savuoju pašventinimu. Kadangi pačiu pašventinimu įsipareigoja tarnauti Bažnyčiai, jie privalo „darbuotis misijų veikloje ypatingu, jų institutui būdingu būdu“.496

932  Bažnyčioje, kuri yra tarytum sakramentas, tai yra Dievo gyvenimo ženklas ir įrankis, vienuoliškasis gyvenimas tampa ypatingu Atpirkimo slėpinio ženklu. Eiti paskui Kristų ir „ištikimiau“ Juo sekti, „akivaizdžiau“ parodyti Jo savęs išsižadėjimą reiškia glaustis prie Kristaus širdies „tvirčiau“ už kitus savo meto žmones. Tuo „siauresniu“ keliu einantieji savuoju pavyzdžiu skatina savo brolius ir seseris ir „ryškiai ir išskirtinai liudija, kad pasaulio negalima perkeisti ir paaukoti Dievui be Palaiminimų dvasios“.497

933  Ar šis liudijimas būtų viešas, kaip vienuolių, ar privataus pobūdžio, ar net slaptas, Kristaus atėjimas visiems pašvęstiesiems yra jų gyvenimo šaltinis ir kelrodė žvaigždė:

Kadangi Dievo tauta neturi čia pasiliekančios buveinės, [...] vienuolių luomas visiems tikintiesiems ryškiau atskleidžia jau šiame pasaulyje slypinčius dangiškuosius turtus, liudija Kristaus Atpirkimu įgytą naują ir amžiną gyvenimą, skelbia būsimąjį prisikėlimą ir dangaus karalystės garbę.498
Santrauka

934  „Dievui nustačius, Bažnyčioje tarp tikinčiųjų yra įšventintųjų tarnautojų, kurie teisėtai vadinami dvasininkais; kiti vadinami pasauliečiais. [...] Abejose šiose grupėse yra Kristaus tikinčiųjų, kurie, išpažindami Evangelijos patarimus [...], ypatingu būdu pašvenčia save Dievui ir tarnauja išganomajai Bažnyčios misijai.“499

935  Kristus siunčia savo apaštalus ir jų įpėdinius skelbti tikėjimo ir steigti Jo karalystės. Jis leidžia jiems dalyvauti savo misijoje. Iš Jo jie gauna galią Jam atstovauti.

936  Regimu savosios Bažnyčios pamatu Viešpats padarė šv. Petrą ir jam atidavė jos raktus. Romos Bažnyčios vyskupas, šv. Petro įpėdinis, yra „vyskupų kolegijos galva, Kristaus vikaras ir visos Bažnyčios šioje žemėje ganytojas“.500

937  Popiežius „Dievo potvarkiu turi aukščiausią, visą, tiesioginę ir visuotinę galią rūpintis sielomis“.501

938  Šventosios Dvasios paskirti vyskupai yra apaštalų įpėdiniai. „Kiekvienas vyskupas yra regimas vienybės pradas bei pamatas savo dalinėje Bažnyčioje.“502

939  Vyskupų uždavinys yra savo bendradarbių kunigų bei diakonų padedamiems neklaidingai mokyti tikėjimo, švęsti dieviškąją liturgiją, ypač Eucharistiją, ir, kaip tikriems ganytojams, vadovauti savo Bažnyčiai. Jų pareiga taip pat – drauge su popiežiumi ir jo vadovaujamiems – rūpintis visomis Bažnyčiomis.

940  „Kadangi pasauliečių luomui būdinga gyventi pasaulyje ir rūpintis pasaulio reikalais, Dievas pašaukė juos, užsidegusius krikščioniškąja dvasia ir veikiančius tarsi raugas, apaštalauti pasaulyje.“503

941  Pasauliečiai dalyvauja Kristaus kunigystėje: vis labiau su Juo suvienyti, jie skleidžia Krikšto ir Sutvirtinimo malonę visose asmeninio, šeimos, socialinio ir bažnytinio gyvenimo srityse, taip atsiliepdami į visiems pakrikštytiesiems skirtą pašaukimą būti šventiems.

942  Kaip pranašiškosios misijos dalininkai, pasauliečiai „pašaukti santykiuose su žmonėmis visur liudyti Kristų“.504

943  Kaip karališkosios misijos dalininkai, pasauliečiai savęs atsižadėjimu ir šventu gyvenimu gali nugalėti savyje ir pasaulyje nuodėmės viešpatavimą.505

944  Dievui pašvęstojo gyvenimo skiriamasis ženklas yra Bažnyčios pripažintas pastovus gyvenimo būdas, įžadais įsipareigojus laikytis Evangelijos patarimų: skaistumo, neturto ir klusnumo.

945  Žmogus, jau Krikštu paskirtas labiau už viską mylėtinam Dievui, pašvęstojo gyvenimo būvyje labiau pasiaukoja tarnauti Dievui ir visos Bažnyčios labui.

Išnašos

393 CIC, can. 204, §1; plg. LG 31.

394 CIC, can. 208; plg. LG 32.

395 AA 2.

396 CIC, can. 207, §2.

397 LG 18.

398 Plg. Rom 1, 1.

399 Plg. 1 Kor 9, 19.

400 AG 5.

401 Plg. Jn 17, 21-23.

402 Plg. Mt 4, 19. 21; Jn 1, 43.

403 LG 19.

404 LG 22; plg. CIC, can. 330.

405 Plg. Mt 16, 18-19.

406 Plg. Jn 21, 15-17.

407 LG 22.

408 LG 23.

409 LG 22; plg. CD 2; 9.

410 LG 22; plg. CIC, can. 336.

411 CIC, can. 337, §1.

412 LG 22.

413 Ten pat.

414 LG 23.

415 Ten pat.

416 Plg. CD 3.

417 LG 23.

418 Plg. Gal 2, 10.

419 Plg. Apaštalų kanonas 34.

420 LG 23.

421 PO 4.

422 Plg. Mk 16, 15.

423 LG 25.

424 Plg. LG 12; DV 10.

425 LG 25; plg. Vatikano 1:DS 3074.

426 DV 10.

427 LG 25.

428 Plg. LG 25.

429 LG 25.

430 LG 26.

431 Ten pat.

432 LG 27.

433 Plg. Lk 22, 26-27.

434 LG 27.

435 Ten pat.

436 Šv. Ignotas Antiochietis, Smyrn. 8, 1.

437 LG 31.

438 Ten pat.

439 Pijus XII, 1946 m. vasario mėn. 20 d. kalba; cituoja Jonas Paulius II, CL 9.

440 Plg. LG 33.

441 Plg. 1 Pt 2, 5.

442 LG 34; plg. LG 10.

443 CIC, can. 835, §4.

444 Plg. CIC, can. 230, §1.

445 CIC, can. 230, §3.

446 LG 35.

447 Šv. Tomas Akv., S. th. 3,71, 4, ad 3.

448 LG 35.

449 AA 6; plg. AG 15.

450 Plg. CIC, can. 774; 776; 780.

451 Plg. CIC, can. 229.

452 Plg. CIC, can. 823, §1.

453 CIC, can. 212, §3.

454 Plg. Fil 2, 8-9.

455 LG 36.

456 Šv. Ambraziejus, Psal. 118, 14, 30.

457 LG 36.

458 EN 73.

459 CIC, can. 129, §2.

460 Plg. Can. 443, § 4.

461 CIC, can. 463, §1-2.

462 Plg. Can. 511-512; 536.

463 Plg. CIC, can. 517, §2.

464 Plg. CIC, can. 492, §1; 537.

465 Plg. CIC, can. 1421, §2.

466 LG 36.

467 LG 33.

468 LG 44.

469 Plg. LG 42-43; PC 1.

470 Plg. PC 5.

471 Plg. CIC, can. 573.

472 LG 43.

473 PC 1.

474 Plg. CIC, can. 605.

475 Plg. CIC, can. 603, §1.

476 Plg. 1 Kor 7, 34-36.

477 Plg. VC 7.

478 CIC, can. 604, §1.

479 OCV, praenotanda, 1.

480 CIC, can. 604, §1.

481 OCV, praenotanda, 2.

482 Plg. CIC, can. 604, §2.

483 Plg. UR 15.

484 Plg. CIC, can. 573.

485 Plg. CIC, can. 607.

486 Plg. CIC, can. 591.

487 Plg. CD 33-35.

488 Plg. AG 18; 40.

489 Jonas Paulius II, RMi 69.

490 CIC, can. 710.

491 Pijus XII, apašt. konst. "Provida Mater".

492 CIC, can. 713, § 2.

493 PC 11.

494 Plg. CIC, can. 713.

495 CIC, can. 731, §§1-2.

496 CIC, can. 783; cf. RMi 69.

497 LG 31.

498 LG 44.

499 Plg. CIC, can. 207, §§1-2.

500 CIC, can. 331.

501 CD 2.

502 LG 23.

503 AA 2.

504 GS 43, §4.

505 Plg. LG 36.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003