KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas / Trečias poskyris. Tikiu į Šventąją Dvasią

12 skirsnis. „Tikiu amžinąjį gyvenimą“

1020  Krikščionis, kuris savo mirtį susieja su Jėzaus mirtimi, žiūri į mirtį kaip į kelionę pas Jį ir įžengimą į amžinąjį gyvenimą. Mirštančiam krikščioniui paskutinį kartą tarusi Kristaus atleidimo ir išrišimo žodžius, paskutinį kartą juos patvirtinusi gydančiu patepimu ir suteikusi Viatiką – Kristų kaip maistą kelionei, Bažnyčia švelniai padrąsina:

Krikščionio siela, ruoškis keliauti iš šio pasaulio, kur tave šaukia visagalis Dievas Tėvas, kuris tave sukūrė, Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, kuris už tave kentėjo, Šventoji Dvasia, kuri ant tavęs buvo išlieta. Dar šiandien tebūna tau paruošta ramybės vieta, tavoji buveinė pas Dievą šventajame Sione, drauge su Dievo Motina Mergele Marija, šventuoju Juozapu, angelais ir visais Dievo šventaisiais. [...] Sugrįžk pas savo Kūrėją, kuris tave padarė iš žemės dulkių. Kūną paliekančią tavo sielą tepasitinka Marija su angelais ir visais šventaisiais. [...] Kad regėtum savo Atpirkėją akis į akį...606
I. Žmogaus individualusis teismas

1021  Mirtis užbaigia žmogaus gyvenimą – tą laiką, kuriame dar galima priimti arba atmesti Kristuje apreikštą Dievo malonę.607Naujajame Testamente kalbama apie teismą pirmiausia kaip apie galutinį susitikimą su Kristumi Jo antrojo atėjimo metu, bet sykiu nekart tvirtinama, kad kiekvienam iškart po mirties bus atlyginta už jo darbus ir tikėjimą. Palyginimas apie vargšą Lozorių,608 Kristaus žodžiai, tarti nuo kryžiaus gerajam nusikaltėliui,609 ir kiti Naujojo Testamento tekstai610 liudija galutinį sielos likimą,611 kuris gali būti ne visiems vienodas.

1022  Kiekvieno žmogaus nemirtingoji siela mirties valandą gauna amžinąjį atlygį, kai individualiajame teisme jo gyvenimas sugretinamas su Kristumi: tai arba išskaistinimas,612 arba tuoj pat gaunama į dangų įžengiančiųjų palaima613, arba iškart amžinas pasmerkimas.614

Savo gyvenimo vakarą būsime teisiami pagal tai, kaip mylėjome.615
II. Dangus

1023  Kurie miršta Dievo malonėje kaip Jo draugai ir yra tobuliai išskaistinti, tie amžinai gyvens su Kristumi. Jie visada bus panašūs į Dievą, nes regės „Jį tokį, koks Jis yra“ (1 Jn 3, 2), „akis į akį“ (1 Kor 13, 12):616

Savo apaštališkąja valdžia apibrėžiame, kad bendru Dievo sprendimu visų šventųjų [...] ir kitų mirusių tikinčiųjų, priėmusių šventąjį Kristaus Krikštą, sielos, – kurioms po mirties nebereikia išskaistinimo, [...] o jei reikėjo ar reikės, tai po mirties išskaistintos – [...], dar iki susijungdamos su savo kūnais ir iki Paskutinio teismo, po mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus įžengimo į dangų, buvo, yra ir bus danguje, priimtos į dangaus karalystę bei dangiškąjį rojų su Kristumi ir šventaisiais angelais; po Viešpaties Jėzaus Kristaus kančios ir mirties jos tiesiogiai – netarpininkaujant jokiam kūriniui – akis į akį regėjo ir regi Dievo esmę.617

1024  Tas tobulas gyvenimas su Švenčiausiąja Trejybe, ta gyvenimo ir meilės bendrystė su Ja, su Mergele Marija, angelais ir visais palaimintaisiais yra vadinama „dangumi“. Dangus yra žmogaus galutinis tikslas, jo giliausių lūkesčių išsipildymas, aukščiausios ir galutinės laimės būvis.

1025  Gyventi danguje reiškia „būti su Kristumi“.618 Išrinktieji gyvena „Jame“ išlaikydami, tiksliau, atrasdami savo tikrąją tapatybę, savo tikrąjį vardą619:

Mat gyventi reiškia būti su Kristumi: kur Kristus, ten gyvenimas, ten Karalystė.620

1026  Savo mirtimi ir prisikėlimu Kristus mums atvėrė dangų. Palaimintųjų gyvenimo savastimi tampa visi Kristaus pelnyti Atpirkimo vaisiai, o Jis priima į savo dangiškąjį išaukštinimą žmones, kurie buvo Jį įtikėję ir liko ištikimi Jo valiai. Dangus yra palaiminga bendrija visų, tobulai su Juo susivienijusių.

1027  Šis palaimingos bendrystės su Dievu ir visais Kristuje esančiaisiais slėpinys pranoksta bet kokį supratimą ir įsivaizdavimą. Šv. Raštas mums apie tai kalba įvaizdžiais: gyvenimas, šviesa, ramybė, vestuvių pokylis, Karalystės vynas, Tėvo namai, dangiškoji Jeruzalė, rojus: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli“ (1 Kor 2, 9).

1028  Dėl savo transcendencijos Dievas gali būti regimas toks, koks yra, tik tada, kai Jis pats atveria savąjį slėpinį tiesioginiam žmogaus regėjimui ir suteikia tokį gebėjimą. Šį Dievo regėjimą Jo dangiškoje šlovėje Bažnyčia vadina „palaiminguoju regėjimu“:

Kokia bus garbė ir linksmybė, kai tau bus leista išvysti Dievą, būti taip pagerbtam, kad drauge su Viešpačiu Kristumi, savo Dievu, galėtum dalytis išganymo ir amžinosios šviesos džiaugsmu [...], drauge su teisiaisiais ir Dievo draugais džiaugtis dangaus Karalystėje nemirtingumo palaima.621

1029  Dangaus šlovėje palaimintieji toliau džiugiai vykdo Dievo valią kitų žmonių ir visos kūrinijos atžvilgiu. Jie jau viešpatauja su Kristumi; su Juo jie „viešpataus per amžių amžius“ (Apr 22, 5).622

III. Galutinis išskaistinimas – skaistykla

1030  Tie, kurie miršta Dievo malonėje ir draugystėje, tačiau nėra pakankamai išskaistinti, nors ir yra tikri dėl savo amžinojo išganymo, po mirties per kančią skaistinami tol, kol taps tokie šventi, jog galės įeiti į dangaus džiaugsmą.

1031  Tą galutinį išrinktųjų išskaistinimą, visiškai kitokį negu pasmerktųjų bausmė, Bažnyčia vadina skaistykla. Bažnyčia suformulavo tikėjimo mokymą apie skaistyklą, pirmiausia Florencijos623 ir Tridento624 Susirinkimuose. Bažnyčios Tradicija, pasiremdama kai kuriais Šv. Rašto tekstais,625 kalba apie išskaistinančią ugnį:

Kadangi Tas, kuris pats yra Tiesa, tvirtina, jog piktžodžiaujančiam Šventajai Dvasiai nebus atleista nei šiame, nei būsimajame gyvenime (Mt 12, 32), tai reikia tikėti, kad iki [Paskutinio] teismo dar egzistuos kai kurias lengvas nuodėmes apvalanti ugnis. Tas Šv. Rašto posakis leidžia suprasti, kad vienos kaltės gali būti atleistos šiame, kitos – būsimajame gyvenime.626

1032  Toks mokymas taip pat remiasi maldų už mirusiuosius praktika, apie kurią kalbama ir Šventajame Rašte: „Todėl jis [Judas Makabėjus] ir darė auką už mirusiuosius, kad jie būtų išvaduoti iš [...] nuodėmės“ (2 Mak 12, 46). Nuo pat pradžios Bažnyčia gerbė mirusiųjų atminimą ir meldėsi už juos, ypač aukodama Eucharistijos auką,627 kad išskaistinti jie galėtų palaimingai regėti Dievą. Mirusiųjų labui Bažnyčia dar ragina skirti išmaldą, atlaidus bei atgailos darbus:

Pagelbėkime jiems ir juos minėkime. Jei Jobo sūnus išskaistino jų tėvo auka,628 kodėl mes turėtume abejoti, kad mūsų aukos už mirusius gali juos paguosti? Nedvejokime pagelbėti iškeliavusiems ir aukoti už juos savo maldas.629
IV. Pragaras

1033  Mes galime susivienyti su Dievu tik laisvai pasiryžę Jį mylėti. Bet mes negalime Dievo mylėti, jei sunkiai nusidedame Jam, savo artimui ar patys sau. „Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje. Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio“ (1 Jn 3, 14–15). Viešpats mus įspėja, kad būsime nuo Jo atskirti, jei vengsime pagelbėti sunkiai vargstantiems beturčiams ir mažiausiems Jo broliams.630Mirti turint sunkią nuodėmę ir nesigailint bei atstumiant gailestingąją Dievo meilę reiškia savo paties laisvu noru būti amžinai nuo Jo atskirtam. Tas galutinio paties žmogaus atsiskyrimo nuo Dievo ir palaimintųjų draugijos būvis vadinamas „pragaru“.

1034  Jėzus dažnai kalba apie negęstančios ugnies „pragarą“631, skirtą tiems, kurie ligi pat savo gyvenimo pabaigos atsisako tikėti ir atsiversti; tai būsianti pražūtis ir sielai, ir kūnui.632 Jėzus rūsčiais žodžiais skelbia, kad Jis „išsiųs savo angelus, tie išrankios [...] visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį“ (Mt 13, 41–42), o Jis pasmerks: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį!“ (Mt 25, 41).

1035  Bažnyčia moko, kad yra pragaras ir kad jis amžinas. Sielos tų, kurie miršta turėdami sunkią nuodėmę, tuoj po mirties patenka į tamsybes, kur kenčia pragaro kančias, „amžinąją ugnį“.633 Skaudžiausia pragaro kančia yra amžinas atskyrimas nuo Dievo, nes tik Jame viename žmogus gali rasti gyvenimą ir laimę, kuriems buvo sukurtas ir kurių trokšta.

1036  Šventojo Rašto ištaros ir Bažnyčios mokymas apie pragarą įspėja žmogų atsakingai elgtis su savo laisve, atmenant savo amžinąją dalią. Drauge jie įsakmiai ragina atsiversti: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mt 7, 13–14).

Kadangi nežinome nei dienos, nei valandos, kaip Viešpats įspėja, turime nuolat budėti, kad, užbaigę tik vieną kartą dovanotą žemiškąjį gyvenimą, taptume verti įeiti su Juo į vestuves ir būti priskaičiuoti prie palaimintųjų, o ne pasiųsti šalin, kaip blogi ir apsileidę tarnai, į amžinąją ugnį ir išmesti laukan į tamsybes, kur bus „verksmas ir dantų griežimas".634

1037  Nė vienam žmogui nėra Dievo iš anksto paskirta eiti į pragarą;635 tam reikia valingai nusigręžti nuo Dievo sunkia nuodėme ir su ja likti iki mirties. Eucharistinėje liturgijoje ir kasdienėse savo tikinčiųjų maldose Bažnyčia meldžia Dievą gailestingumo, žinodama, kad Jis nenori, „kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ (2 Pt 3, 9):

Viešpatie, maloniai priimki šią mūsų – tavo tarnų ir visos tavo šeimos – auką. Duok savo ramybę mūsų laikams, išgelbėk mus nuo amžinojo pasmerkimo ir priskirk prie savo išrinktųjų.636
V. Paskutinis teismas

1038  Visų mirusiųjų, „teisiųjų ir neteisiųjų“ (Apd 24, 15), prisikėlimas įvyks prieš Paskutinį teismą. Tai bus „valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs Jo [Žmogaus Sūnaus] balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jn 5, 28–29). Tada Kristus ateis „savo šlovėje ir kartu su Juo visi angelai [...]. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir Jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis Jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje [...]. Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“ (Mt 25, 31–33. 46).

1039  Kristaus, kuris yra Tiesa, akivaizdoje bus galutinai atskleistas tikrasis kiekvieno žmogaus santykis su Dievu.637 Paskutinis teismas atidengs ligi galutinių padarinių tai, ką gero kiekvienas padarė ar nepadarė savo žemiškajame gyvenime:

Tai, ką daro blogieji, viskas yra užrašyta, o jie to nežino. Tą dieną, kurią „Dievas ateina, bet ne tyliai“ (Ps 50, 3) [...], Jis kreipsis [į bloguosius] [...]: „Žemėje aš jums palikau savo vargšus mažutėlius.“ Jis jiems tars: „Aš – Galva – sėdėjau danguje, Tėvo dešinėje, bet mano nariai žemėje vargo, mano nariai žemėje alko ir troško; jeigu jūs būtumėte ką nors davę mano nariams, tai jūsų dovanos būtų tekusios ir Galvai. Tada suprastumėte, jog, žemėje jums palikęs savo vargšus mažutėlius, aš juos padariau jūsų pasiuntiniais, kad jūsų darbus neštų į mano lobyną. Jūs nieko neįdėjote į jų rankas, dėl to nieko negausite ir iš manęs.“638

1040  Paskutinis teismas prasidės Kristui garbingai sugrįžus. Vienas Tėvas težino dieną ir valandą, vienas Jis nuspręs, kada tai įvyks. Per savo Sūnų Jėzų Kristų Jis paskelbs nuosprendį visai istorijai. Mes sužinosime tikrąją viso kūrimo ir visos išganymo ekonomijos prasmę ir suprasime nuostabius kelius, kuriais Dievo apvaizda viską vedė į galutinį tikslą. Paskutinis teismas parodys, kad Dievo teisingumas nugali visas Jo kūrinių padarytas neteisybes ir kad Jo meilė yra stipresnė už mirtį.639

1041  Žinia apie Paskutinį teismą ragina atsiversti, kol Dievo dar duotas žmonėms „palankus metas“, „išganymo diena“ (2 Kor 6, 2). Ji įkvepia šventos Dievo baimės. Ji skatina siekti Dievo karalystės teisybės. Ji teikia „palaimintosios vilties“ (Tit 2, 13), jog sugrįš Viešpats, kuris „ateis, kad pasirodytų garbingas savo šventuosiuose ir nuostabus visuose, kurie įtikėjo“ (2 Tes 1, 10).

VI. Naujojo dangaus ir naujosios žemės viltis

1042  Laikų pabaigoje Dievo karalystė pasieks savo pilnatvę. Po Visuotinio teismo teisieji, garbingi kūnu ir siela, amžinai viešpataus su Kristumi, o pati visata bus atnaujinta:

Bažnyčia „bus visiškai ištobulinta vien dangaus garbėje, kai [...] drauge su žmonių gimine ir visas pasaulis, artimai susijęs su žmogumi ir jame žengiantis į savo tikslą, bus tobulai atnaujintas Kristuje“.640

1043  Šventasis Raštas laukia to slėpiningo atnaujinimo, kuris perkeis žmoniją ir pasaulį, kaip „naujo dangaus ir naujos žemės“ (2 Pt 3, 13)641. Taip bus galutinai įvykdytas Dievo planas „visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje tartum galvoje“ (Ef 1, 10).

1044  Tame naujame pasaulyje,642 dangiškojoje Jeruzalėje, Dievo buveinė bus tarp žmonių. „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 4).643

1045  Žmogaus atžvilgiu tas atbaigimas galutinai įgyvendins žmonijos vienybę, kurios Dievas kurdamas norėjo, o keliaujanti Bažnyčia buvo „tarsi sakramentas“.644 Tie, kurie bus susivieniję su Kristumi, sudarys atpirktųjų bendruomenę, „šventąjį [Dievo] miestą“ (Apr 21, 2), „Avinėlio sužadėtinę“ (Apr 21, 9). Jos nebeslėgs nuodėmė, netyrumas645, savimeilė – tai, kas naikina arba ardo žemiškąjį žmonių bendrumą. Palaimingasis regėjimas, kai neaprėpiamasis Dievas atsivers išrinktiesiems, bus neišsenkanti laimės, ramybės ir tarpusavio bendrystės versmė.

1046  Visatos atžvilgiu Apreiškimas rodo didelį medžiaginio pasaulio ir žmogaus likimų bendrumą:

Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai [...], su viltimi, kad ir pati bus išvaduota iš pragaišties vergovės [...]. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime Dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami [...] mūsų kūno atpirkimo (Rom 8, 19–23).

1047  Tad regimajai visatai taip pat skirta būti perkeistai, kad pats pasaulis, „sugrąžintas į jo pirmykštį būvį, be jokių kliūčių tarnautų teisiesiems“646, dalyvaudamas jų išaukštinime per prisikėlusį Jėzų Kristų.

1048  „Nežinome žemės ir žmonijos baigmės laiko, nežinome, nė kaip visata buvo perkeista. Nuodėmės sudarkytas šio pasaulio pavidalas praeina, tačiau mes mokomi, kad Dievas rengia naują buveinę ir naują žemę, kurioje viešpatauja teisingumas ir kurios laimė patenkins ir pranoks visus ramybės troškimus, kylančius žmonių širdyse.“647

1049  „Tačiau naujos žemės laukimas turi ne silpninti, o kaip tik skatinti siekį puoselėti šią žemę, kurioje auga naujosios žmonių šeimos Kūnas, jau dabar, kad ir neaiškiai, galįs atskleisti kai kuriuos naujojo amžiaus bruožus. Todėl, nors žemiškąją pažangą turime rūpestingai skirti nuo Kristaus karalystės augimo, kiek toji pažanga gali prisidėti prie geresnio žmonių visuomenės sutvarkymo, tiek ji didžiai svarbi Dievo karalystei.“648

1050  „Visus gerus prigimties ir mūsų darbo vaisius, kuriuos Viešpaties Dvasios vedami ir Jo liepiami būsime paskleidę žemėje, paskui vėl atrasime apvalytus ir be jokios dėmės, nušviestus ir perkeistus, kai Kristus perduos Tėvui amžiną ir visuotinę Karalystę.“649 Tada, amžinajame gyvenime, Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28):

Gyvenimas kaip pati tikrovė ir tiesa yra Tėvas, per Sūnų Šventojoje Dvasioje tarytum iš versmės liejantis visiems dangiškųjų dovanų; dėl Jo dosnumo ir mums, žmonėms, yra tvirtai pažadėtos amžinojo gyvenimo gėrybės.650
Santrauka

1051  Kiekvienas žmogus savo nemirtinga siela mirties valandą gauna amžinąjį atlygį, individualiai teisiamas Kristaus, gyvųjų ir mirusiųjų teisėjo.

1052  „Mes tikime, kad visų Kristaus malonėje mirusiųjų sielos [...] yra Dievo tauta anapus mirties, kuri bus galutinai nugalėta prisikėlimo dieną, sieloms susijungiant su savo kūnais.“651

1053  „Mes tikime, kad daugybė tų, kurie yra susibūrę apie Jėzų ir Mariją rojuje, sudaro dangaus Bažnyčią; būdami amžinai palaiminti, jie ten regi Dievą tokį, koks Jis yra, ir kiekvienas savaip, skirtingai dalyvauja drauge su šventaisiais angelais dieviškajame išaukštinto Kristaus viešpatavime, mus užtardami ir savo broliška globa daug mums, silpniems, padėdami.“652

1054  Tie, kurie miršta Dievo malonėje ir draugystėje, tačiau nepakankamai išskaistinti, nors ir yra tikri dėl savo amžinojo išganymo, po mirties per kančią skaistinami, kol taps tokie šventi, jog galės įeiti į Dievo džiaugsmą.

1055   Tikėdama „šventųjų bendrystę“ Bažnyčia paveda mirusiuosius Dievo gailestingumui ir meldžiasi už juos, ypač aukodama šventąją Eucharistijos auką.

1056  Sekdama Kristumi, Bažnyčia įspėja tikinčiuosius apie „liūdną ir apverktiną amžinosios mirties tikrovę“653, vadinamą „pragaru“.

1057  Skaudžiausia pragaro kančia yra amžinas atskyrimas nuo Dievo, nes tik Jame viename žmogus gali rasti gyvenimą ir laimę, kuriems buvo sukurtas ir kurių trokšta.

1058  Bažnyčia meldžiasi, kad niekas nepražūtų: „Viešpatie, neleisk man niekuomet nuo Tavęs atsiskirti.“654 Nors tiesa, kad niekas negali pats išsigelbėti, bet taip pat tiesa, jog Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti“ (1 Tim 2, 4) ir kad Jam „viskas galima“ (Mt 19, 26).

1059  „Šventoji Romos Bažnyčia tvirtai tiki ir tvirtina, kad [Paskutinio] teismo metu visi žmonės su savo kūnais stos prieš Kristaus sostą atsiskaityti už savo darbus.“655

1060  Laikų pabaigoje Dievo karalystė pasieks savo pilnatvę. Tada teisieji, garbingi kūnu ir siela, amžinai viešpataus su Kristumi, ir visas medžiaginis pasaulis bus perkeistas. Tada, amžinajame gyvenime, Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28).

Išnašos

606 OEx, "Commendatio animae".

607 Plg. 2 Tim 1, 9-10.

608 Plg. Lk 16, 22.

609 Plg. Lk 23, 43.

610 Plg. 2 Kor. 5, 8; Fil 1, 23; Žyd 9, 27; 12, 23.

611 Plg. Mt 16, 26.

612 Plg. Lijono II Susir.: DS 856; Florencijos Susir.: DS 1304; Tridento Susir.: DS 1820.

613 Plg. Lijono II Susir.: DS 857; Jonas XXII: DS 991; Benediktas XII: DS 1000-1001; Florencijos Susir.: DS 1305.

614 Plg. Lijono II Susir.: DS 858; Benediktas XII: DS 1002; Florencijos Susir.: DS 1306.

615 Šv. Kryžiaus Jonas, Avisos 57.

616 Plg. Apr 22, 4.

617 Benediktas XII: DS 1000; plg. LG 49.

618 Plg. Jn 14, 3; Fil 1, 23; 1 Tes 4, 17.

619 Plg. Apr 2, 17.

620 Šv. Ambraziejus, Luc. 10, 121.

621 Šv. Kiprijonas, Ep. 58, 10.

622 Plg. Mt 25, 21. 23.

623 Plg. DS 1304.

624 Plg. DS 1820; 1580.

625 Pvz., 1 Kor 3, 15; 1 Pt 1, 7.

626 Šv. Grigalius Didysis, Dial. 4, 41, 3.

627 Plg. Lijono II Susir.: DS 856.

628 Plg. Job 1, 5.

629 Šv. Jonas Auksaburnis, Hom. in 1 Kor 41, 5.

630 Plg. Mt 25, 31-46.

631 Plg. Mt 5, 22. 29; 13, 42. 50; Mk 9, 43-48.

632 Plg. Mt 10, 28.

633 Plg. DS 76; 409; 411; 801; 858; 1002; 1351; 1575; SPF 12.

634 LG 48.

635 Plg. DS 397; 1567.

636 Rm I, Romos kanonas 88.

637 Plg. Jn. 12, 48.

638 Šv. Augustinas, Serm. 18, 4, 4.

639 Plg. Gg 8, 6.

640 LG 48.

641 Plg. Apr 21, 1.

642 Plg. Apr 21, 5.

643 Plg. Apr 21, 27.

644 LG 1.

645 Plg. Apr 21, 27.

646 Šv. Ireniejus, Haer. 5, 32, 1.

647 GS 39, §1.

648 GS 39, §2.

649 GS 39, §3; plg. LG 2.

650 Šv. Kirilas Jeruzalietis, Catech. ill. 18, 29.

651 SPF 28.

652 SPF 29.

653 DCG 69.

654 Rm I, malda prieš komuniją 132.

655 DS 859; plg. DS 1549.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003