KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Antras skyrius. Septyni Bažnyčios sakramentai / Antras poskyris. Gydymo sakramentai

5 skirsnis. Ligonių patepimas

1499  „Šventuoju ligonių patepimu ir kunigų maldomis visa Bažnyčia sergančiuosius paveda kenčiančiam ir pašlovintam Viešpačiui, kad palengvintų jų kančias ir juos gelbėtų; ji net ragina juos savo noru vienytis su Kristaus kančia bei mirtimi ir šitaip prisidėti prie Dievo tautos gerovės.“96

I. Šio sakramento pagrindas išganymo ekonomijoje
Liga žmogaus gyvenime

1500  Liga ir kančia visada buvo sunkiausi išmėginimai žmogaus gyvenime. Sirgdamas žmogus pajunta savo bejėgiškumą, savo ribas ir savo baigtinumą. Kiekviena liga gali mums priminti mirtį.

1501  Liga gali kelti nerimą, pastūmėti užsisklęsti, kartais net netekti vilties ir maištauti prieš Dievą. Bet ji gali ir padėti žmogui subręsti, įžvelgti, kas gyvenime neesminga, ir atsigręžti į tai, kas esminga. Labai dažnai liga paskatina ieškoti Dievo ir prie Jo sugrįžti.

Ligonis Dievo akivaizdoje

1502  Senojo Testamento žmogus ligą išgyvena Dievo akivaizdoje. Jis skundžiasi Dievui dėl savo ligos97 ir meldžia gyvenimo ir mirties Viešpatį jį pagydyti.98 Liga atveria kelią atsivertimui,99 o gavęs Dievo atleidimą, ligonis ima gyti.100 Izraelis patiria, kad liga yra slaptingai susijusi su nuodėme ir blogiu, o ištikimybė Dievui, laikantis Jo Įstatymo, grąžina gyvybę: „Esu jus gydantis Viešpats“ (Iš 15, 26). Pranašas numato, kad kančia gali turėti prasmės ir atperkant kitų žmonių nuodėmes.101 Pagaliau Izaijas skelbia, jog Dievas siųs Sionui metą, kada atleis jam visas kaltes ir išgydys kiekvieną ligą.102

Kristus – gydytojas

1503  Kristaus užuojauta ligoniams ir daugelio įvairiausių ligų išgydymas103 yra akivaizdus ženklas, kad Dievas aplankė savo tautą104 ir kad Dievo karalystė yra visai arti. Jėzus turėjo galią ne tik gydyti ligas, bet ir atleisti nuodėmes:105 Jis atėjo gydyti viso žmogaus, jo sielos ir kūno; Jis yra gydytojas, kurio reikia ligoniams.106 Jo užuojauta visiems kenčiantiems yra tokia didelė, kad Jis sutapatina save su jais: „buvau ligonis – mane aplankėte“ (Mt 25, 36). Jo išskirtinė meilė paliegusiems visais amžiais be paliovos vertė krikščionis kreipti ypatingą dėmesį į žmones, kurių kūnas ir siela kenčia. Iš tos meilės kyla nenuilstamos pastangos lengvinti jų padėtį.

1504  Jėzus dažnai reikalauja, kad ligoniai tikėtų.107 Gydydamas Jis naudojasi ženklais: paliečia seilėmis ir uždeda rankas,108 patepa purvu ir liepia nusiplauti.109 Ligoniai stengėsi Jį paliesti,110 „nes iš Jo ėjo galia ir visus gydė“ (Lk 6, 19). Taip ir sakramentuose Kristus ir toliau mus „paliečia“, kad išgydytų.

1505  Daugelio kančių sujaudintas, Kristus ne tik leidžia ligoniams Jį paliesti, bet ir prisiima jų vargus: „Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas“ (Mt 8, 17).111 Tačiau visų ligonių Jis neišgydė. Jo pagydymai buvo ženklai, kad ateina Dievo karalystė; jie skelbė daug tikresnį pagydymą – Jo Velykų pergalę prieš nuodėmę ir mirtį. Ant kryžiaus Kristus prisiėmė visą blogio naštą112 ir panaikino „pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29), kurios vienas padarinių yra liga. Savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus Kristus suteikė kančiai naują prasmę: dabar ji gali padaryti mus panašius į Jį ir suvienyti su Jo atperkamąja kančia.

„Gydykite ligonius...“

1506  Kristus kviečia savo mokinius sekti paskui Jį ir kiekvienam imti savo kryžių.113 Paskui Jį sekdami, jie pradeda naujaip žvelgti į ligą ir ligonius. Jėzus juos įvesdina į savąjį beturčio bei tarno gyvenimą, padaro savo užuojautos ir gydymo tarnybos dalininkais: „Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejuk ir išgydė“ (Mk 6, 12–13).

1507  Prisikėlęs Viešpats atnaujino šią misiją (“Mano vardu jie [...] dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“: Mk 16, 17–18) ir patvirtino ją ženklais, kuriais Bažnyčia naudojasi šaukdamasi Jo vardo.114 Tie ženklai ypatingu būdu rodo, kad Jėzus tikrai yra „Dievas, kuris gelbi“.115

1508  Šventoji Dvasia kai kuriems žmonėms duoda ypatingą gydymo charizmą,116 kad parodytų Prisikėlusiojo malonės jėgą. Tačiau net karščiausios maldos neišgydo iš visų ligų. Tad ir šv. Pauliui tenka išgirsti iš Viešpaties: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 9), o patiriami kentėjimai gali turėti prasmę, nes „savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl Jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“ (Kol 1, 24).

1509  „Gydykite ligonius!“ (Mt 10, 8). Tą užduotį Bažnyčia gavo iš Viešpaties ir stengiasi ją vykdyti, tiek rūpindamasi ligoniais, tiek juos lydėdama užtarimo malda. Ji tiki gyvybę teikiančio Kristaus, sielų ir kūnų gydytojo, artumu. Šis artumas itin veiksmingas sakramentuose, nepakartojamu būdu Eucharistijoje – duonoje, kuri duoda amžinąjį gyvenimą;117 kaip tikina šv. Paulius, su Eucharistija yra susijusi ir kūno sveikata.118

1510  Tačiau apaštalų laikų Bažnyčioje buvo ir ypatinga, tik ligoniams skirta apeiga; tai patvirtina šv. Jokūbas: „Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista“ (Jok 5, 14–15). Tradicija šioje apeigoje atpažįsta vieną iš septynių Bažnyčios sakramentų.119

Ligonių sakramentas

1511  Bažnyčia tiki ir išpažįsta, kad iš septynių sakramentų vienas yra išimtinai skirtas sustiprinti tiems, kuriuos vargina ligos; tai Ligonių patepimas:

Šį šventą Ligonių patepimą, kaip tikrą ir tinkamą Naujojo Testamento sakramentą, įsteigė mūsų Viešpats Kristus; tą sakramentą mini Morkus,120 o tikintiesiems jį paliko ir viešai paskelbė apaštalas ir Viešpaties brolis Jokūbas.121

1512  Liturginėje tiek Rytų, tiek Vakarų tradicijoje nuo senų laikų yra išlikę ligonių patepimo šventintu aliejumi liudijimų. Amžiams bėgant ligonių patepimas vis dažniau buvo teikiamas tik mirštantiems ligoniams ir dėl to gavo „Paskutinio patepimo“ vardą. Nepaisant tokios raidos, liturgijoje niekada nesiliauta melsti Viešpatį grąžinti ligoniui sveikatą, jeigu tai padėtų jo išganymui.122

1513  Po Vatikano II Susirinkimo123 1972 metų lapkričio 30 dieną paskelbta apaštališkąja konstitucija „Sacram unctionem infirmorum“ buvo nustatyta, kad nuo tol Romos apeigose reikės laikytis šių nurodymų:

Ligonių patepimo sakramentas teikiamas sunkiai sergantiems ligoniams: jų kakta ir delnai patepami tinkamai pašventinto alyvmedžio ar pagal galimybes kitų augalų aliejumi vieną kartą ištariant šiuos žodžius: „Šiuo šventu Patepimu dosnus ir gailestingas Viešpats tesustiprina tave Šventosios Dvasios malone ir, išvaduotą iš nuodėmių, tegu tave gelbėja ir maloningai pakelia.“124
II. Kas priima ir kas teikia šį sakramentą?
Jei kas sunkiai serga...

1514  Ligonių patepimas „nėra vien atsidūrusių prie mirties slenksčio sakramentas. Todėl metas jį priimti tikrai būna atėjęs, kai tikinčiajam iškyla mirties pavojus dėl ligos ar senatvės.“125

1515  Jeigu ligonis, gavęs Patepimą, pasveiksta, jis gali vėl gauti šį sakramentą iš naujo sunkiai susirgęs. Tos pačios ligos metu sakramentas gali būti pakartotas ligai pasunkėjus. Tinka priimti Ligonių patepimą ir prieš sunkią operaciją. Taip turi elgtis ir pagyvenę asmenys jų jėgoms silpstant.

„... tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius“

1516  Ligonių patepimą teikia tik vyskupai ir kunigai.126 Ganytojų pareiga paaiškinti tikintiesiems šio sakramento teikiamas malones, o tikintieji tepadrąsina ligonius prašyti kunigo suteikti šį sakramentą. Ligoniai tepasirengia jį priimti tinkamai nusiteikę, padedami savo ganytojo ir visos bažnytinės bendruomenės; ji raginama ypač remti ligonius savo maldomis ir brolišku paslaugumu.

III. Kaip švenčiamas Ligonių patepimas?

1517  Kaip ir visi sakramentai, Ligonių patepimas yra liturginė ir bendruomeninė apeiga127 atliekama šeimoje, ligoninėje arba bažnyčioje, teikiant sakramentą vienam ligoniui ar visai jų grupei. Labai dera šią apeigą atlikti švenčiant Eucharistiją – Viešpaties Velykų atminimą. Jei to reikalauja aplinkybės, prieš šį sakramentą gali būti suteiktas Atgailos, po jo – Eucharistijos sakramentas. Kaip Kristaus Velykų sakramentas, Eucharistija visada turėtų būti paskutinis žemiškosios kelionės sakramentas, „Viatikas“ – kelionės maistas „perėjimui“ į amžinąjį gyvenimą.

1518  Žodis ir sakramentas sudaro neperskiriamą vienybę. Apeiga pradedama Žodžio liturgija ir prieš tai atliekamu atgailos aktu. Kristaus žodžiai, apaštalų liudijimas sužadina ligonio ir bendruomenės tikėjimą prašyti iš Viešpaties Jo Dvasios jėgos.

1519  Pagrindiniais teikiamo sakramento elementais laikomi šie: „Bažnyčios vyresnieji“128 tylėdami uždeda rankas ant ligonių; Bažnyčios tikėjimo malda129 jie meldžiasi už ligonius – tai šio sakramento epiklezė; paskui patepa (pageidautina vyskupo) pašventintu aliejumi.

Šiais liturginiais veiksmais parodo, kokią malonę šis sakramentas teikia ligoniams.

IV. Ligonių patepimo sakramento vaisiai

1520  Ypatinga Šventosios Dvasios dovana. Pirmoji šio sakramento malonė yra paguoda, ramybė ir drąsa, padedanti nugalėti sunkios ligos ar vargingos senatvės sunkumus. Ši malonė yra dovana Šventosios Dvasios, kuri atnaujina pasitikėjimą Dievu ir tikėjimą į Jį bei stiprina kovoje su piktojo gundymais, su nevilties ir mirties baimės pagundomis.130 Ši Viešpaties pagalba Jo Dvasios jėga gydo ligonio sielą, drauge ir kūną, jei tokia yra Dievo valia.131 „O jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista“ (Jok 5, 15).132

1521  Susivienijimas su Kristaus kančia. Šio sakramento malone ligonis gauna jėgų ir dovaną glaudžiau susivienyti su Kristaus kančia: tam tikra prasme jis yra pašventinamas, kad duotų vaisių kentėdamas panašiai, kaip kentėjo mus atpirkdamas Gelbėtojas. Kentėjimas – gimtosios nuodėmės palikimas – įgyja naują prasmę: tampa dalyvavimu išganomajame Jėzaus darbe.

1522  Bažnytinė malonė. Ligoniai, kurie priima šį sakramentą, savo noru jungdamiesi su Kristaus kančia ir mirtimi, „prisideda prie Dievo tautos gerovės“133. Teikdama šį sakramentą, Bažnyčia per šventųjų bendrtystę užtaria ligonį. Ligonis savo ruožtu šio sakramento malone prisideda prie Bažnyčios pašventinimo ir visų žmonių, dėl kurių Bažnyčia kenčia ir aukojasi per Kristų Dievui Tėvui, gėrio.

1523  Pasirengimas paskutinei kelionei. Ligonių patepimo sakramentas suteikiamas visiems kenčiantiems dėl sunkios ligos ar negalios, bet dar labiau jis skirtas tiems, kurie „rengiasi iškeliauti iš šio pasaulio“ (in exitus vitae constituti)134, todėl dar vadinamas „Iškeliaujančiųjų sakramentu“ (Sacramentum exeuntium).135 Ligonių patepimu užbaigiama tai, kas buvo pradėta Krikštu: mes padaromi panašūs į mirusį ir prisikėlusį Kristų. Juo užbaigiami šventieji patepimai, kurie lyg gairės nužymi visą krikščionio gyvenimą: Krikšto patepimas mumyse užantspauduoja naują gyvenimą; Sutvirtinimo patepimas mus sustiprina šio gyvenimo kovoms. Šis Paskutinis patepimas mūsų žemiškojo gyvenimo pabaigą tartum apjuosia tvirtu pylimu, saugančiu paskutinėse kovose prieš įžengiant į Tėvo namus.136

V. Viatikas – paskutinis krikščionio sakramentas

1524  Tiems, kurie jau rengiasi palikti šį gyvenimą, Bažnyčia, be Ligonių patepimo, teikia ir Eucharistiją kaip Viatiką [kelionės maistą]. Priimti Kristaus Kūno ir Kraujo komuniją einant pas Tėvą yra ypač reikšminga ir svarbu. Ji yra amžinojo gyvenimo sėkla ir mus prikelianti galybė, kaip sako Viešpats: „Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 54). Mirusio ir prisikėlusio Kristaus sakramentas – Eucharistija dabar tampa perėjimo iš mirties į gyvenimą, iš šio pasaulio pas Tėvą sakramentu.137

1525  Tad kaip Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentai sudaro vienybę, vadinamą „įkrikščioninimo skaramentais“, lygiai taip Atgaila, Šventasis patepimas ir Eucharistija, priimti kaip Viatikas baigiantis krikščionio gyvenimui, yra „kelionei į Tėvynę parengiantys“ arba iš šio gyvenimo palydintys sakramentai.

Santrauka

1526  „Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista“ (Jok 5, 14–15).

1527  Ligonių patepimo sakramentas suteikia ypatingą malonę krikščioniui, kurį slegia sunki liga ar senatvė.

1528  Tinkamas metas Šventajam patepimui priimti tikrai esti atėjęs, kai tikintysis dėl ligos ar senatvės atsiduria mirties pavojuje.

1529  Kiekvieną kartą sunkiai susirgęs krikščionis gali priimti Šventąjį patepimą; jį galima pakartoti ligai pasunkėjus.

1530  Ligonių patepimo sakramentą gali teikti vien kunigai ir vyskupai; sakramento apeigose jie vartoja vyskupo, o jeigu reikia, ir paties teikėjo pašventintą aliejų.

1531  Esminė šio sakramento apeiga yra ligonio kaktos ir rankų (pagal Romos apeigas) arba kitų kūno dalių (pagal Rytų apeigas) patepimas; jį palydi sakramentą teikiančio kunigo malda, kuria prašoma ypatingos šio sakramento malonės.

1532  Ligonių patepimo sakramento ypatingos malonės vaisiai yra:

— ligonio suvienijimas su Kristaus kančia jo paties ir visos Bažnyčios labui;

— paguoda, ramybė ir drąsa krikščioniškai iškęsti ligos ar senatvės kentėjimus;

— nuodėmių atleidimas, jei ligonis jo negalėjo gauti Atgailos sakramentu;

— sveikatos atgavimas, jeigu tai naudinga sielos išganymui;

— parengimas pereiti į amžinąjį gyvenimą.

Išnašos

96 LG 11.

97 Plg. Ps 38.

98 Plg. Ps 6, 3; Iz 38.

99 Plg. Ps 38, 5; 39, 9. 12.

100 Plg. Ps 32, 5; 107, 20; Mk 2,5-12.

101 Plg. Iz 53, 11.

102 Plg. Iz 33, 24.

103 Plg. Mt 4, 24.

104 Plg. Lk 7, 16.

105 Plg. Mk 2, 5-12.

106 Plg. Mk 2, 17.

107 Plg. Mk 5, 34. 36; 9, 23.

108 Plg. Mk 7, 32-36; 8, 22-25.

109 Plg. Jn 9, 6-15.

110 Plg. Mk 3, 10; 6, 56.

111 Plg. Iz 53, 4.

112 Plg. Iz 53, 4-6.

113 Plg. Mt 10, 38.

114 Plg. Apd 9, 34; 14, 3.

115 Plg. Mt 1, 21; Apd 4, 12.

116 Plg. 1 Kor 12, 9. 28. 30.

117 Plg. Jn 6, 54. 58.

118 Plg. 1 Kor 11, 30.

119 Plg. DS 216; 1324-1325; 1695-1696; 1716-1717.

120 Plg. Mk 6, 13.

121 Tridento Susir.: DS 1695; plg. Jok 5, 14-15.

122 Plg. DS 1696.

123 Plg. SC 73.

124 Plg. CIC, can. 847, §1.

125 SC 73; plg. CIC, can. 1004, §1; 1005; 1007; CCEO, can. 738.

126 Plg. Tridento Susir.: DS 1697; 1719; CIC, can. 1003; CCEO, can. 739, §1.

127 Plg. SC 27.

128 Plg. Jok 5, 14.

129 Plg. Jok 5, 15.

130 Plg. Žyd 2, 15.

131 Plg. Florencijos Susir.: DS 1325.

132 Plg. Tridento Susir.: DS 1717.

133 LG 11.

134 "In exitu vitae constituti": Tridento Susir.: DS 1698.

135 Ten pat.

136 Ten pat: DS 1694.

137 Plg. Jn 13, 1.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003