KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Antras skyrius. Septyni Bažnyčios sakramentai / Trečias poskyris. Tarnavimo bendrystei sakramentai

7 skirsnis. Santuokos sakramentas

1601  „Santuokos sąjunga, kuria vyras ir moteris tarp savęs sukuria viso gyvenimo bendrystę, savo prigimtimi skirtą sutuoktinių gerovei ir palikuonių gimdymui bei auklėjimui, Viešpaties Kristaus tarp pakrikštytųjų buvo iškelta į sakramento garbę.“93

I. Santuoka Dievo plane

1602  Šventasis Raštas prasideda vyro ir moters sukūrimu pagal Dievo paveikslą ir panašumą94 ir baigiasi „Avinėlio vestuvių“ (Apr 19, 9)95 vizija. Ir vienur, ir kitur Šventasis Raštas kalba apie santuoką ir jos „slėpinį“, apie jos įsteigimą ir Dievo jai teikiamą prasmę, apie jos kilmę ir tikslą, įvairius jos įgyvendinimo būdus per visą išganymo istoriją, apie nuodėmės sukeltus jos sunkumus ir jos atnaujinimą „Viešpatyje“ (1 Kor 7, 39), naujoje Kristaus ir Bažnyčios Sandoroje.96

Santuoka kūrinijos tvarkoje

1603   Glaudi santuokinio gyvenimo ir meilės bendruomenė yra Kūrėjo įsteigta ir apdovanota savais įstatymais [...]. „Pats Dievas yra įkūręs santuoką.“97 Pašaukimas santuokai yra įrašytas pačioje iš Kūrėjo rankų išėjusių vyro ir moters prigimtyje. Santuoka nėra grynai žmonių išrasta institucija, nors per daugelį amžių skirtingose kultūrose, visuomeninėse struktūrose ir dvasinėse sanklodose labai įvairavo. Ši įvairovė neturi palikti užmarštyje bendrų ir pastovių santuokos bruožų. Nors šios institucijos kilnumas ne visur vienodai aiškiai matomas,98 vis dėlto visose kultūrose daugiau ar mažiau suvokiama santuokinio ryšio didybė, nes „asmens ir žmonių visuomenės apskritai bei krikščionių bendrijos gerovė glaudžiai susijusi su santuokinės ir šeimos bendruomenės klestėjimu“99.

1604  Dievas, sukūręs žmogų iš meilės, pašaukė jį meilei, kuri yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas. Juk žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, o „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16). Kadangi Dievas sukūrė vyrą ir moterį,100 jų tarpusavio meilė yra absoliučios ir nesibaigiančios Dievo meilės žmogui atvaizdas. Kūrėjo akyse ta meilė gera, labai gera.101 Dievo laiminama santuokinė meilė yra skirta būti vaisinga ir tarnauti bendram tikslui palaikyti kūriniją: „Dievas juos palaimino tardamas: 'Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!'“ (Pr 1, 28).

1605  Šventasis Raštas tvirtina, kad vyras ir moteris sukurti vienas kitam: „Negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18). Moteris, „kūnas iš jo kūno“,102 tai yra vyrui lygi, visai jam artima, yra jam Dievo duota kaip „bendrininkė“,103 atstovaujanti Dievui, kuris mums padeda.104 „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2, 24). Kad tai reiškia neišardomą jų dviejų gyvenimų vienybę, parodė patsai Viešpats primindamas, koks „pradžioje“ buvo Kūrėjo planas:105 „Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6).

Nuodėmės įtaka santuokai

1606  Kiekvienas žmogus patiria blogį, esantį šalia jo ir jame. Tai taip pat jaučiama vyro ir moters tarpusavio santykiuose. Visais laikais jų vienybei grėsė nesantaika, noras valdyti, neištikimybė, pavydas ir konfliktai, kurie gali privesti prie neapykantos ir ryšio nutrūkimo. Ši netvarka gali pasireikšti silpniau ar stipriau įvairiose kultūrose, epochose, inidividuose, būti daugiau ar mažiau įveikta, tačiau vis dėlto atrodo esanti visuotinio pobūdžio.

1607  Tikėjimo požiūriu ši mūsų skausmingai juntama netvarka kyla ne iš vyro ir moters prigimties, ne iš jų santykių prigimties, bet iš nuodėmės. Pirmosios nuodėmės, nutraukusios ryšį su Dievu, pirmas padarinys buvo pirminės vyro ir moters vienybės iširimas. Jų santykius sudrumstė abipusiai priekaištai;106 jų tarpusavio potraukis, paties Kūrėjo dovana,107 pavirto noru valdyti ir geismu;108 gražųjį vyro ir moters pašaukimą būti vaisingiems, daugintis ir pripildyti žemę109 aptemdė gimdymo skausmai ir prakaitu uždirbama duona.110

1608  Vis dėlto, nors ir rimtai pažeista, kūrinijos tvarka išlieka. Nuodėmės padarytoms žaizdoms užgydyti vyrui ir moteriai turi padėti malonė, kurios jiems duoti Dievas iš savo begalinio gailestingumo niekados neatsisakydavo.111 Be šios pagalbos vyrui ir moteriai niekada nepavyktų pasiekti tos jų gyvenimo vienybės, kuriai Dievas juos „pradžioje“ sukūrė.

Santuoka Įstatymo pedagogijoje

1609  Gailestingasis Dievas neapleido nusidėjusio žmogaus. Bausmės, kurios sekė paskui nuodėmę: gimdymo skausmai,112 darbas „savo veido prakaitu“ (Pr 3, 19), yra drauge ir vaistai, ribojantys nuodėmės padarytą žalą. Po nuopuolio santuoka padeda nugalėti užsisklendimą, egoizmą, pasitenkinimo vien sau ieškojimą, padeda atsiverti kitam, vienas kitam padėti, save dovanoti.

1610  Santuokos moralinės vienybės ir neišardomumo suvokimas didėjo skatinamas Senojo Testamento pedagogijos. Patriarchų ir karalių poligamija dar nebuvo aiškiai atmesta. Vis dėlto Mozei duotas Įstatymas gina moterį nuo despotiškos vyro valdžios, nors, kaip sakė Viešpats, jame dar lieka vyro „širdies kietumo“ žymių, ir dėl to Mozė leido žmoną atleisti.113

1611  Dievo Sandorą su Izraeliu vaizduodami kaip išskirtinę ir ištikimą santuokinę meilę,114 pranašai rengė išrinktosios tautos sąmonę giliau suvokti santuokos vienatinumą ir neišardomumą.115Rutos ir Tobito knygose pateikta jaudinančių taurios santuokos, sutuoktinių ištikimybės ir švelnios meilės pavyzdžių. Giesmių giesmėje Tradicija visada matė žmogiškosios meilės viršūnę kaip Dievo meilės atšvaitą, meilę, „stiprią kaip mirtis“, kurios „giliausi vandenys negali užgesinti“ (Gg 8, 6–7).

Santuoka Viešpatyje

1612  Dievo ir Jo tautos Izraelio Sandora, tarytum santuokinis ryšys, parengė Naująją ir amžinąją Sandorą, kurioje Dievo Sūnus, įsikūnydamas ir atiduodamas savo gyvybę, tam tikru būdu susivienijo su visa savo išgelbėtąja žmonija,116 taip paruošdamas ją „Avinėlio vestuvėms“117.

1613  Savo viešojo gyvenimo pradžioje Jėzus, Motinos prašomas, savo pirmąjį ženklą padaro vestuvių puotoje.118 Jėzaus buvimą Kanos vestuvėse Bažnyčia laiko labai reikšmingu įvykiu. Ji čia mato santuokos gėrio patvirtinimą ir patikinimą, kad nuo šiol santuoka bus veiksmingas Kristaus artumo ženklas.

1614  Skelbdamas Jėzus nedviprasmiškai mokė vyro ir moters sąjungos pirminės prasmės, kurios nuo pradžių norėjo Kūrėjas: Mozės duotas leidimas atleisti žmoną buvo nuolaida dėl širdies kietumo;119 vyro ir moters santuokinis ryšys yra neišardomas – jį sudarė pats Dievas: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6).

1615  Toks nedviprasmiškai pabrėžtas santuokinio ryšio neišardomumas galėjo trikdyti ir atrodyti neįvykdomas reikalavimas.120 Tačiau Jėzus neužkrovė sutuoktiniams neįmanomos pakelti ir per sunkios naštos,121 dar sunkesnės negu Mozės Įstatymas. Atėjęs atkurti pradinės, nuodėmės suardytos kūrimo tvarkos, Jėzus pats duoda jėgos ir malonės išgyventi santuoką nauju Dievo karalystės būdu. Sekdami Kristumi, atsižadėdami savęs, imdami savo kryžių,122 sutuoktiniai galės „išmanyti“123 pirminę santuokos prasmę ir, Kristaus padedami, ja gyventi. Ši krikščioniškos santuokos malonė yra Kristaus kryžiaus – viso krikščioniškojo gyvenimo versmės – vaisius.

1616  Apaštalas Paulius tai paaiškina sakydamas: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų“ (Ef 5, 25–26). Ir čia pat priduria: „Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 31–32).

1617  Visas krikščioniškasis gyvenimas yra pažymėtas Kristaus ir Bažnyčios, tarytum jaunikio ir nuotakos, meile. Jau Krikštas – įžengimas į Dievo tautą – yra jungtuvių slėpinys: tam tikra prasme jis yra vestuvinis apiplovimas124 prieš vestuvių puotą, Eucharistiją. O krikščioniškoji santuoka tampa veiksmingu ženklu, Kristaus ir Bažnyčios Sandoros sakramentu. Pakrikštytųjų santuoka, ženklindama ir teikdama malonę, yra tikras Naujosios Sandoros sakramentas.125

Mergeliškumas dėl dangaus karalystės

1618  Kristus yra viso krikščioniškojo gyvenimo centras. Ryšys su Juo yra svarbiausias iš visų kitų ryšių šeimoje ir visuomenėje.126 Nuo pat Bažnyčios pradžios buvo vyrų ir moterų, atsisakiusių didžio santuokos gėrio, kad lydėtų Avinėlį, kur tik Jis eina,127 kad rūpintųsi Viešpaties reikalais ir stengtųsi Jam patikti,128 kad išeitų pasitikti ateinančio Jaunikio.129 Pats Kristus kvietė kai kuriuos sekti Juo gyvenant taip, kaip Jis gyveno:

Yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano (Mt 19, 12).

1619  Mergeliškumas dėl dangaus karalystės yra Krikšto malonės išsiskleidimas, iškalbingas ženklas, kad ryšys su Kristumi yra užvis pranašesnis, kad karštai laukiama Jo sugrįžimo; tai taip pat ženklas, primenantis, jog santuoka tėra šių praeinančių laikų tikrovė.130

1620  Tiek Santuokos sakramentas, tiek mergeliškumas dėl dangaus karalystės yra iš Viešpaties. Jis suteikia tam prasmę ir dovanoja malonę, būtiną norint gyventi pagal Jo valią.131 Mergeliškumo dėl dangaus karalystės132 vertinimas ir krikščioniškas santuokos supratimas vienas nuo kito neatskiriami ir vienas kitą remia:

Kas smerkia santuoką, kartu menkina mergeliškumo garbę; kas santuoką giria, dar labiau pagerbia įstabesnį mergeliškumą. [...] Juk tai, kas atrodo gera tik lyginant su tuo, kas bloga, negali būti didžiai gera, bet tai, kas dar geriau už neginčytiną gėrį, yra aukščiausias gėris.133
II. Santuokos sakramento šventimas

1621  Lotynų apeigose dviejų tikinčių katalikų Santuoka paprastai švenčiama šventosiose Mišiose, nes visi sakramentai susiję su Kristaus Velykų slėpiniu.134Eucharistijoje prisimenama Naujoji Sandora, kurioje Kristus visiems laikams susivienijo su savo mylima Sužadėtine Bažnyčia, už kurią pats save atidavė.135 Tad labai dera, kad ir sutuoktiniai savo sutikimą atiduoti save vienas kitam, paaukojant savuosius gyvenimus, patvirtintų jungdamiesi su eucharistinėje aukoje sudabartintu Kristaus dovanojimusi Bažnyčiai ir priimdami Eucharistiją, idant, susivieniję su tuo pačiu Kristaus Kūnu ir Krauju, sudarytų „vieną kūną“ Kristuje.136

1622  „Kaip sakramentinis pašventinimo aktas, Santuokos liturginis šventimas [...] turi būti galiojantis, tinkamas ir vaisingas.“137 Tad būsimiems sutuoktiniams dera savo santuokai pasirengti Atgailos sakramentu.

1623  Pagal lotynų tradiciją sutuoktiniai, kaip Kristaus malonės perteikėjai, Santuokos sakramentą teikia vienas kitam, pareikšdami savo sutikimą Bažnyčios akivaizdoje. Rytų Bažnyčių tradicijose vyskupai arba kunigai yra abipusio sutuoktinių sutikimo liudytojai,138 tačiau kad sakramentas galiotų, būtinas ir jų palaiminimas.139

1624  Įvairiose liturgijose yra daug palaiminimo ir epiklezės maldų, kuriomis prašoma Dievą suteikti malonės ir palaiminti naująją porą, ypač nuotaką. Santuokos sakramento epiklezėje jaunieji priima Šventąją Dvasią kaip Kristaus ir Bažnyčios meilės ryšį.140 Tai Ji yra jų sąjungos antspaudas, visada srūvantis jų meilės šaltinis, jų ištikimybę atnaujinanti jėga.

III. Santuokinis sutikimas

1625  Santuokinę sutartį sudaro pakrikštyti vyras ir moteris, laisvi sudaryti santuoką ir laisvai pareiškiantys sutinką. „Būti laisvam“ reiškia:

— būti niekieno neverčiamam;

— neturėti prigimtinės arba bažnytinės teisės nurodomų kliūčių.

1626  Abipusį sutuoktinių sutikimą Bažnyčia laiko būtinu elementu „santuokai įvykti“141. Jei nėra sutikimo, nėra ir santuokos.

1627  Sutikimas yra žmogiškasis veiksmas, „kuriuo sutuoktiniai atiduoda save vienas kitam ir vienas kitą priima“142. „Aš imu tave savo žmona. Aš imu tave savo vyru.“143 Tas abu sutuoktinius saistantis sutikimas atbaigiamas tuo, kad du „tampa vienu kūnu“144.

1628  Sutikimas turi būti laisvas, be prievartos ir didelės išorinės baimės, abiejų šalių valios aktas.145 Jokia žmogiška galia negali šio sutikimo pamainyti.146 Jei minėtos laisvės nėra, santuoka negalioja.

1629  Dėl šių (ir kitų santuoką negaliojančią ir neįvykusią darančių147) priežasčių Bažnyčia, kompetentingam jos teismui ištyrus, gali pripažinti, kad „santuoka yra niekinė“, vadinasi, niekada jos ir nebuvo. Tada abu partneriai yra laisvi ir gali vėl tuoktis sutvarkę su ankstesne santuoka susijusius savaime suprantamus įsipareigojimus.148

1630  Santuokos apeigose dalyvaujantis kunigas (arba diakonas) Bažnyčios vardu priima sutuoktinių sutikimą ir jiems suteikia Bažnyčios palaiminimą. Bažnyčios atstovo (taip pat liudytojų) buvimas santuokos metu akivaizdžiai parodo, kad ji yra bažnytinio gyvenimo tikrovė.

1631  Dėl to Bažnyčia iš savo tikinčiųjų paprastai reikalauja sudaryti santuoką bažnytine forma.149 Tokį sprendimą lemia keli sumetimai:

— sakramentinė santuoka yra liturginis aktas, tad jį atlikti dera viešos bažnytinės liturgijos metu;

— santuoka įvesdina į bažnytinį luomą, sukuria Bažnyčioje sutuoktinių teises ir pareigas vienas kito ir savo vaikų atžvilgiu;

— kadangi santuoka yra gyvenimo Bažnyčioje būvis, Bažnyčia turi būti įsitikinusi santuokos tikrumu (tad jos metu privalo dalyvauti liudytojai);

— sutikimo viešas pobūdis apsaugo tą sutikimą ir padeda jį išlaikyti.

1632  Kad sutuoktinių sutikimas būtų laisvas ir atsakingas ir kad santuokinė sąjunga turėtų tvirtus ir pastovius žmogiškus bei krikščioniškus pagrindus, ypač svarbus yra parengimas santuokai:

Tėvų ir šeimų pavyzdys ir pamokymai išlieka tinkamiausias tokio parengimo kelias.

Nepamainomas taip pat yra ganytojų bei krikščionių bendruomenės, kaip „Dievo šeimos“, vaidmuo perduodant žmogiškąsias ir krikščioniškąsias santuokos ir šeimos vertybes,150 tuo labiau kad mūsų laikais daugelis jaunų žmonių mato sugriuvusias šeimas, negalinčias laiduoti jiems pakankamo pasirengimo santuokai:

Jaunuoliai jau savo šeimos židinyje turi būti tinkamai ir laiku supažindinami su santuokinės meilės kilnumu, dovanomis bei sunkumais, idant, išauklėti skaisčiai gyventi, būtų pasirengę, atėjus metui, iš taurių sužadėtuvių žengti į vedybas.151
Mišri santuoka ir kulto skirtumas

1633  Daugelyje kraštų gana dažnos mišrios santuokos (tarp katalikų ir pakrikštytų nekatalikų). Tokios santuokos iš sutuoktinių ir ganytojų reikalauja ypatingo apdairumo. Santuokos tarp skirtingo kulto asmenų (tarp katalikų ir nekrikštytųjų) atveju tas apdairumas turi būti dar didesnis.

1634  Skirtingos sutuoktinių konfesijos nėra neįveikiama kliūtis santuokai, jeigu jiems pavyksta tarpusavyje suderinti tai, ką kiekvienas gauna savo bendruomenėje, ir jei vienas iš kito mokosi gyventi ištikimybe Kristui. Tačiau negalima pamiršti mišrių santuokų sunkumų. Jie kyla iš to, kad dar neįveiktas krikščionių suskilimas. Sutuoktiniai rizikuoja pajusti krikščionių nesutarimo dramą savo pačių šeimoje. Kulto skirtingumas tuos sunkumus dar padidina. Tikėjimo skirtumas, skirtingi požiūriai net į pačią santuoką, taip pat skirtinga religinė mąstysena gali tapti įtampos šaltiniu santuokoje, ypač dėl vaikų auklėjimo. Tada gresia religinio abejingumo pagunda.

1635  Pagal Lotynų Bažnyčios teisę mišriai santuokai būtinas specialus bažnytinės valdžios leidimas.152 Jei skiriasi kultas, kad santuoka galiotų, būtina nedviprasmiška dispensa nuo šios kliūties.153 Ir tas leidimas, ir dispensa remiasi prielaida, kad abu partneriai žino ir neatmeta esminių santuokos tikslų bei savybių ir kad katalikiškoji pusė patvirtina įsipareigojimus – o su jais supažindinama ir nekatalikiškoji pusė – laikytis savojo tikėjimo ir krikštyti bei auklėti vaikus Katalikų Bažnyčioje.154

1636  Daugelyje sričių krikščionių bendruomenės, susidūrusios su tokia problema, remdamosi ekumeniniu dialogu, rengia bendrą pastoraciją mišrių santuokų šeimoms. Jos uždavinys yra padėti tokioms sutuoktinių poroms savo ypatingą būvį išgyventi tikėjimo šviesoje. Ta pastoracija taip pat turi padėti išvengti įtampos tarp sutuoktinių pareigų vienas kitam ir savosioms bažnytinėms bendruomenėms. Ji turi padrąsinti plėtoti tai, kas jų tikėjime yra bendra, ir gerbti tai, kas juos skiria.

1637  Skirtingo kulto žmonių santuokoje sutuoktiniui katalikui tenka ypatinga užduotis: „Mat netikintis vyras pašventinamas žmona, o netikinti žmona pašventinama tikinčiu vyru“ (1 Kor 7, 14). Didelis džiaugsmas krikščioniui sutuoktiniui ir Bažnyčiai, jei tas „pašventinimas“ padeda antrajam sutuoktiniui laisvai atsiversti į krikščionių tikėjimą.155 Nuoširdi vedusiųjų meilė, kukli ir kantri šeimos dorybių praktika bei ištverminga malda gali netikintį sutuoktinį parengti atsivertimo malonei.

IV. Santuokos sakramento vaisiai

1638  „Iš galiojančios santuokos tarp sutuoktinių atsiranda ryšys, savo prigimtimi išskirtinis ir visam gyvenimui; be to, krikščioniškoje santuokoje sutuoktiniai specialiu sakramentu yra sustiprinami ir tarytum įšventinami jų kilnaus luomo pareigoms.“156

Santuokinis ryšys

1639  Sutikimą, kuriuo susituokiantieji save vienas kitam atiduoda ir vienas kitą priima, patvirtina pats Dievas.157 Iš jų sąjungos „Dievo potvarkiu ir visuomenės akivaizdoje kyla tvirta institucija“158. Sutuoktinių sąjunga įtraukiama į Dievo Sąjungą su žmonėmis: „Tikra santuokinė meilė yra paimama į dieviškąją meilę.“159

1640  Santuokinį ryšį įtvirtino pats Dievas, tad sudaryta ir įvykdyta pakrikštytųjų santuoka niekada negali būti panaikinta. Šis ryšys, kilęs iš laisvo žmogiško susituokiančiųjų akto ir įvykdytos santuokos, nuo tada yra nebeatšaukiama tikrovė ir duoda pradžią sąjungai, kurią laiduoja Dievo ištikimybė. Bažnyčia neturi galios priešintis tokiai dieviškosios išminties nustatytai tvarkai.160

Santuokos sakramento malonė

1641   Krikščionių sutuoktinių „būvis ir luomas Dievo tautoje yra jiems suteikta dovana.“161 Ta Santuokos sakramento malonė skirta ištobulinti sutuoktinių meilei, sustiprinti jų nesuardomai vienybei. Tos malonės veikiami, jie padeda „vienas kitam siekti šventumo, susilaukdami vaikų bei juos aukėdami“162.

1642  Tos malonės šaltinis yra Kristus. „Kaip kitados Dievas bendravo su savo tauta per meilės ir ištikimybės Sandorą, taip dabar žmonių Gelbėtojas ir Bažnyčios Sužadėtinis ateina pas susituokusius krikščionis per Santuokos sakramentą.“163 Jis pasilieka su jais, duoda jiems jėgų imti savo kryžių ir sekti Juo, pakilti parpuolus, vienas kitam atleisti, nešioti vienas kito naštas,164 paklusti vienas kitam „dėl Kristaus baimės“ (Ef 5, 21) ir mylėti vienas kitą švelnia ir vaisinga antgamtine meile. Jis leidžia jiems jų meilės ir šeimos gyvenimo džiaugsmuose jau dabar ragauti Avinėlio vestuvių pokylio:

Kaip man apsakyti laimę tos santuokos, kurią Bažnyčia sujungia, [Mišių] auka sustiprina, palaiminimas užantspauduoja, angelai skelbia, Tėvas patvirtina! [...] Koks jungas tenka dviem tikintiesiems, kuriuos vienija viena viltis, vieni siekiai, viena ištikimybė, ta pati tarnystė! Abu jie vieno Tėvo vaikai, vieno Viešpaties tarnai; jų neskiria nei dvasia, nei kūnas, priešingai, jie iš tiesų yra tapę vienu kūnu, o kur vienas kūnas, ten ir viena dvasia.165
V. Santuokinės meilės vertybės ir reikalavimai

1643  „Santuokinė meilė yra visuotinė ir apima visas asmens dalis: kūno ir instinktų reikmes, jausmų ir emocijų galias, dvasios ir valios troškimus; ji siekia kuo didesnės asmenų vienybės, kuri sujungtų ne tik kūnus, bet ir širdis, ir sielas; abipusiu ir galutiniu atsidavimu ji reikalauja to abipusio dovanojimosineišardomumo bei didžiausios ištikimybės ir yra atvira vaisingumui. Vienu žodžiu, kalbama apie įprastinius bet kurios santuokinės meilės bruožus, tačiau turinčius naują reikšmę, kuri juos ne tik apvalo ir sutvirtina, bet ir taip pakylėja, kad jie tampa būdingų krikščioniškųjų vertybių išraiškomis.“166

Santuokos vienybė ir neišardomumas

1644  Sutuoktinių meilė pačia savo prigimtimi reikalauja visą jų gyvenimą apimančios dviejų asmenų bendrijos vienybės ir neišardomumo. „Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6).167 „Jie yra pašaukti nuolat stiprinti savo bendrystę, būti kasdien ištikimi santuokiniam visiško dovanojimosi vienas kitam pažadui.“168 Tokia žmogiška bendrystė sutvirtinama, išgryninama ir ištobulinama Santuokos sakramento dovanojama bendryste Jėzuje Kristuje. Ją gilina bendras gyvenimas tikėjimu ir bendrai priimama Eucharistija.

1645  „Viešpaties patvirtinta santuokos vienybė ypač paaiškėja iš lygaus vyro ir moters asmens kilnumo, pripažįstamo abipuse ir pilnatviška meile.“169 Poligamija prieštarauja tam lygiam asmenų kilnumui ir santuokinei meilei, kuri vienintelė ir išskirtinė.170

Ištikimybė santuokinei meilei

1646  Santuokinė meilė pačia savo prigimtimi reikalauja iš sutuoktinių nepažeisti ištikimybės. Tai jų dovanojimosi vienas kitam vaisius. Meilė trokšta būti nepakeičiama. Ji negali būti meilė „iki naujos santuokos“. „Kaip abipusė dviejų asmenų dovana ir vaikų gėris, ši glaudi jungtis reikalauja visiškos sutuoktinių ištikimybės vienas kitam ir kartu nesuardomos jų vienybės.“171

1647  Pats giliausias to motyvas yra Dievo ištikimybė savo Sandorai, Kristaus – savo Bažnyčiai. Santuokos sakramentas leidžia sutuoktiniams tą ištikimybę išreikšti ir paliudyti. Sakramentu jos neišardomumui suteikiama nauja ir gilesnė prasmė.

1648  Gali atrodyti sunku, netgi neįmanoma susisaistyti su kitu žmogumi visam gyvenimui. Todėl taip svarbu skelbti Gerąją Naujieną, kad Dievas mus myli tvirta ir neatšaukiama meile, kad sutuoktiniai yra tos meilės dalininkai, kad ji juos veda ir palaiko ir kad savo ištikimybe jie gali būti ištikimos Dievo meilės liudytojai. Sutuoktiniai, kurie, Dievo malonės padedami, neretai taip gyvena ir labai sunkiomis sąlygomis, yra verti bažnytinės bendruomenės dėkingumo ir paramos.172

1649  Vis dėlto pasitaiko, kad dėl labai įvairių priežasčių sutuoktiniams pasidaro nebeįmanoma kartu gyventi. Tokiais atvejais Bažnyčia leidžia sutuoktiniams fiziškai atsiskirti ir negyventi drauge. Sutuoktiniai prieš Dievą ir toliau lieka vyras ir žmona; jie negali sudaryti naujos santuokos. Tokiame sunkiame būvyje geriausia išeitis būtų – jeigu įmanoma – susitaikinti. Krikščionių bendruomenė yra kviečiama padėti tiems žmonėms krikščioniškai gyventi tokiomis sąlygomis, likti ištikimiems savo nepanaikinamam santuokiniam ryšiui.173

1650  Daugelyje kraštų šiandien yra nemažai katalikų, kurie pagal civilinius įstatymus išsituokia ir sudaro naują, civilinę sąjungą. Bažnyčia, būdama ištikima Jėzaus Kristaus žodžiams („Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“: Mk 10, 11–12), naujos sąjungos negali pripažinti galiojančia, jeigu buvo galiojanti pirmoji santuoka. Išsituokusieji, sudarę civilinę santuoką, patenka į padėtį, kuri objektyviai priešinga Dievo įstatymui. Nuo to laiko jie nebegali priimti Komunijos tol, kol truks tokia padėtis. Dėl tos pačios priežasties jie taip pat negali atlikti tam tikrų atsakingų bažnytinių pareigų. Sutaikinimas Atgailos sakramentu gali būti teikiamas tik tiems, kurie gailisi pažeidę Sandoros bei ištikimybės Kristui ženklą ir pasižada gyventi visiškai susilaikydami.

1651  Kunigai ir visa bendruomenė turi nuoširdžiai rūpintis krikščionimis, kurie taip gyvena, bet dažnai išlaiko tikėjimą ir trokšta vaikus auklėti krikščioniškai, kad patys nesijaustų esą atskirti nuo Bažnyčios, kurios gyvenime, būdami pakrikštyti, jie gali ir privalo dalyvauti:

Jie tebūna raginami klausytis Dievo žodžio, dalyvauti Mišių aukoje, ištvermingai melstis, veikliai įsitraukti į bendruomeninę meilės ir teisingumo veiklą, krikščioniškai auklėti savo vaikus, puoselėti atgailos dvasią bei darbus, taip diena iš dienos melsdami sau Dievą malonės.174
Atvirumas palikuonims

1652  „Savo prigimtiniu pobūdžiu santuokos institucija ir santuokinė meilė skirtos gimdyti ir auklėti palikuonims, tarsi apvainikuojantiems jas“175:

Vaikai išties yra vertingiausia santuokos dovana, labiausiai prisidedanti prie pačių tėvų gėrio. Pats Dievas pasakė: „Negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18) ir „iš pradžių sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį“ (Mt 19, 4) ir, norėdamas žmones padaryti ypatingais savo kūrimo darbo dalininkais, palaimino vyrą ir moterį sakydamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1, 28). Todėl, nenuvertinant kitų santuokos tikslų, tikrosios vedybinės meilės ir viso iš jos plaukiančio šeimos gyvenimo prasmė yra didžiadvasiškas sutuoktinių ryžtas bendradarbiauti su Kūrėjo ir Atpirkėjo, per juos nuolat didinančio ir turtinančio savo šeimą, meile.176

1653  Santuokinę meilę daro vaisingą moralinis, dvasinis ir antgamtinis gyvenimas, kuris tėvų auklėjimu perduodamas vaikams. Tėvai yra svarbiausi ir pirmutiniai savo vaikų auklėtojai.177 Šia prasme pagrindinis santuokos ir šeimos uždavinys yra tarnauti gyvybei.178

1654  Sutuoktiniai, kuriems Dievas nedavė turėti vaikų, vis tiek gali, kaip žmonės ir krikščionys, savo santuoka gyventi labai prasmingai. Jų santuoka gali spindėti meilės, paslaugumo ir aukos vaisiais.

VI. Namų Bažnyčia

1655  Kristus norėjo ateiti į šį pasaulį ir augti Šventojoje Juozapo ir Marijos Šeimoje. Bažnyčia yra ne kas kita, kaip „Dievo šeima“. Nuo pat pradžių Bažnyčios branduolį dažnai sudarydavo tie žmonės, kurie įtikėdavo „su visais savo namais“179. Atsiversdami jie troško, kad ir „visi jų namai“ būtų išganyti.180 Tos įtikėjusios šeimos tapo krikščioniškojo gyvenimo salelėmis netikinčiame pasaulyje.

1656  Mūsų dienų pasaulyje, kuris tikėjimui dažnai esti svetimas ir net priešiškas, tikinčios šeimos yra nepaprastai reikšmingos kaip gyvo ir pavyzdingo tikėjimo židiniai. Dėl to Vatikano II Susirinkimas pagal seną tradiciją šeimas vadina Ecclesia domestica [namų Bažnyčia].181 Šeimoje „tėvai savo vaikams turi būti pirmi tikėjimo skelbėjai žodžiu ir pavyzdžiu ir puoselėti kiekvienam būdingą pašaukimą, ypač – šventąjį pašaukimą“182.

1657  Šeimos tėvas ir motina, jų vaikai, visi šeimos nariai „sakramentų priėmimu, malda bei padėka, švento gyvenimo pavyzdžiu, savęs išsižadėjimu ir veiklia meile“183 iškiliausiai praktikuoja Krikštu gautą kunigystę. Tad šeimos namai yra pirmoji krikščioniško gyvenimo ir „visapusiškesnio žmogiškumo mokykla“184. Čia išmokstama ištvermingai ir su džiaugsmu dirbti, broliškai mylėti, didžiadvasiškai, net pakartotinai atleisti ir ypač garbinti Dievą malda ir savo gyvenimo atnaša.

1658  Verta dar prisiminti daugelį nesusituokusių žmonių, kurie priversti taip gyventi dėl konkrečių, dažnai ne jų noru susiklosčiusių aplinkybių; dėl to jie yra itin artimi Jėzaus širdžiai ir nusipelno Bažnyčios, ypač ganytojų, atidaus rūpesčio ir pagarbos. Daugelis jų lieka be žmogui įprastos šeimos, dažnai dėl savo neturto. Tarp jų yra tokių, kurie savo padėtį išgyvena Palaiminimų dvasia, pavyzdingai tarnaudami Dievui ir artimui. Jiems visiems reikia atverti šeimų, tai yra „namų Bažnyčių“, ir didžiosios šeimos – Bažnyčios duris. „Šiame pasaulyje nėra nė vieno be šeimos: Bažnyčia yra namai ir šeima visiems, ypač tiems, kurie 'vargsta ir yra prislėgti' (Mt 11, 28).“185

Santrauka

1659  Šv. Paulius sako: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią [...]. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 25. 32).

1660  Santuokinę sąjungą, kuri vyrą ir moterį labai glaudžiai suvienija gyventi ir mylėti, nustatė ir savais įstatymais aprūpino Kūrėjas. Savo prigimtimi ši sąjunga yra skirta sutuoktinių gerovei ir vaikų gimdymui bei auklėjimui; tokiam pakrikštytųjų ryšiui Viešpats Kristus suteikė sakramento kilnumą.186

1661  Santuokos sakramentas yra Kristaus ir Bažnyčios vienybės ženklas. Sutuoktiniams jis suteikia malonę mylėti vienas kitą tokia meile, kokia Kristus pamilo savo Bažnyčią; tad sakramento malonė žmogišką sutuoktinių meilę daro tobulesnę, sustiprina jų nesuardomą vienybę ir juos pašventina kelyje į amžinąjį gyvenimą.187

1662  Santuoka remiasi abipusiu susituokiančiųjų sutikimu, tai yra pasiryžimu visiškai dovanoti save vienas kitam siekiant gyventi ištikimos ir vaisingos meilės sąjungoje.

1663  Kadangi santuoka įteisina sutuoktinių gyvenimą kaip viešą instituciją Bažnyčioje, dera, kad ji būtų švenčiama viešai liturginiu šventimu dalyvaujant kunigui (arba kitam Bažnyčios įgaliotam liudytojui), santuokos liudytojams ir susirinkusiems tikintiesiems.

1664  Vienybė, neišardomumas ir atvirumas palikuonims yra esminiai santuokos elementai. Poligamija nesuderinama su santuokos vienybe; ištuoka išskiria tai, ką Dievas sujungė; atsisakymas būti vaisingam atima iš sutuoktinių gyvenimo „vertingiausią santuokos dovaną“ – kūdikį.188

1665  Pakartotinė išsituokusiųjų sąjunga, tebesant gyvam teisėtam sutuoktiniui, prieštarauja – kaip mokė Kristus – Dievo planui ir įstatymui. Tokie asmenys nuo Bažnyčios neatskiriami, tačiau negali priimti eucharistinės Komunijos. Jie gali gyventi krikščioniškai, ypač auklėdami savo vaikus tikėjimo dvasia.

1666  Krikščioniškoji šeima yra vieta, kur vaikai pirmiausia sužino apie tikėjimą. Dėl to šeimos židinys teisėtai vadinamas „namų Bažnyčia“, malonės ir maldos bendruomene, žmogiškųjų dorybių ir krikščioniškosios meilės mokykla.

Išnašos

93 CIC, can. 1055, §1.

94 Plg. Pr 1, 26-27.

95 Plg Apr 19, 7.

96 Plg. Ef 5, 31-32.

97 GS 48, §1.

98 Plg. GS 47, §2.

99 GS 47, §1.

100 Plg. Pr 1, 27.

101 Plg. Pr 1, 31.

102 Plg. Pr 2, 23.

103 Plg. Pr 2, 18.

104 Plg. Ps 121, 2.

105 Plg. Mt 19, 4.

106 Plg. Pr 3, 12.

107 Plg. Pr 2, 22.

108 Plg. Pr 3, 16 b.

109 Plg. Pr 1, 28.

110 Plg. Pr 3, 16-19.

111 Plg. Pr 3, 21.

112 Plg. Pr 3, 16.

113 Plg. Mt 19, 8; Įst 24, 1.

114 Plg. Oz 1-3; Iz 54; 62; Jer 2-3; 31; Ez 16; 23.

115 Plg. Mal 2, 13-17.

116 Plg. GS 22.

117 Plg. Apr 19, 7.9.

118 Plg. Jn 2, 1-11.

119 Plg. Mt 19, 8.

120 Plg. Mt 19, 10.

121 Plg. Mt. 11, 29-30.

122 Plg. Mk 8, 34.

123 Plg. Mt 19, 11.

124 Plg. Ef 5, 26-27.

125 Plg. Tridento Susir.: DS 1800; CIC, can. 1055, §1.

126 Plg. Lk 14, 26; Mk 10, 28-31.

127 Plg. Apr 14, 4.

128 Plg. 1 Kor 7, 32.

129 Plg. Mt 25, 6.

130 Plg. Mk 12, 25; 1 Kor 7, 31.

131 Plg. Mt 19, 3-12.

132 Plg. LG 42; PC 12; OT 10.

133 Šv. Jonas Auksaburnis, Virg. 10, 1; plg. FC 16.

134 Plg. SC 61.

135 Plg. LG 6.

136 Plg. 1 Kor 10, 17.

137 FC 67.

138 Plg. CCEO, can. 817.

139 Plg. CCEO, can. 828.

140 Plg. Ef 5, 32.

141 CIC, can. 1057, §1.

142 GS 48, §1; plg. CIC, can. 1057, §2.

143 OcM 62.

144 Plg. Pr 2, 24; Mk 10, 8; Ef 5, 31.

145 Plg. CIC, can. 1103.

146 CIC, can. 1057, §1.

147 Plg. CIC, can. 1083-1108.

148 Plg. CIC, can. 1071, §§ 1; 3.

149 Plg. Tridento Susir.: DS 1813-1816; CIC, can. 1108.

150 Plg. CIC, can. 1063.

151 GS 49, §3.

152 Plg. CIC, can. 1124.

153 Plg. CIC, can. 1086.

154 Plg. CIC, can. 1125.

155 Plg. 1 Kor 7, 16.

156 CIC, can. 1134.

157 Plg. Mk 10, 9.

158 GS 48, §1.

159 GS 48, §2.

160 Plg. CIC, can. 1141.

161 LG 11.

162 LG 11; plg. LG 41.

163 GS 48, §2.

164 Plg. Gal 6, 2.

165 Tertulianas, Ux. 2, 8, 6-7; plg. FC 13.

166 FC 13.

167 Plg. Pr 2, 24.

168 FC 19.

169 GS 49, §2.

170 Plg. FC 19.

171 GS 48, §1.

172 Plg. FC 20.

173 Plg. FC 83; CIC, can. 1151-1155.

174 FC 84.

175 GS 48, §1.

176 GS 50, §1.

177 Plg. GE 3.

178 Plg. FC 28.

179 Plg. Apd 18, 8.

180 Plg. Apd 16, 31 ir 11, 14.

181 LG 11; plg. FC 21.

182 LG 11.

183 LG 10.

184 GS 52, §1.

185 FC 85.

186 Plg. GS 48, §1; CIC, can. 1055, §1.

187 Plg. Tridento Susir.: DS 1799.

188 GS 50, §1.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003