KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Antras skyrius. Septyni Bažnyčios sakramentai / Ketvirtas poskyris. Kitos liturginės šventimo rūšys

2 skirsnis. Krikščioniškosios laidotuvės

1680  Visų, o ypač įkrikščioninimo sakramentų tikslas yra paskutinės Dievo vaiko Velykos, kurios per mirtį įvesdina jį į dangaus karalystės gyvenimą. Tada išsipildo tai, ką tikėdami su viltimi išpažįstame: „Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžinojo gyvenimo.“14

I. Paskutinės krikščionio Velykos

1681  Krikščioniškąją mirties prasmę nušviečia velykinis Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinys. Kristuje sudėtos visos mūsų viltys. Krikščionis, kuris miršta Jėzuje Kristuje, palieka kūno buveinę ir įsikuria pas Viešpatį.15

1682  Mirties dieną krikščioniui baigiasi jo sakramentinis gyvenimas, prasidėjęs naujuoju gimimu per Krikštą, galutinis tampa Šventosios Dvasios patepimu suteiktas „panašumas“ į „Dievo Sūnaus paveikslą“, ir prasideda dalyvavimas Karalystės pokylyje, kurio jis jau yra ragavęs Eucharistijoje, nors jam dar ir reikėtų galutinio išskaistinimo, kad galėtų apsivilkti vestuviniu drabužiu.

1683  Bažnyčia, aprūpindama sakramentais, kaip Motina nešė krikščionį savo glėbyje jo žemiškosios kelionės metu, palydi jį ir baigiantis kelionei, kad atiduotų „į Tėvo rankas“. Ji atnašauja Tėvui Kristuje Jo malonės vaiką ir su viltimi it sėklą laidoja žemėje kūną, kuris kelsis garbingas.16 Ši atnaša tobulai švenčiama Eucharistijos auka; iki jos ir po jos atliekami palaiminimai yra sakramentalijos.

II. Laidotuvių apeigos

1684  Krikščioniškosios laidotuvės yra Bažnyčios liturginis šventimas. Šiuo savo patarnavimu Bažnyčia nori ir pabrėžti veiksmingą bendrystę su mirusiuoju, ir įtraukti į ją laidoti susirinkusią bendruomenę, skelbdama jai amžinąjį gyvenimą.

1685  Įvairios laidotuvių apeigos išreiškia krikščioniškosios mirties velykinį pobūdį ir atitinka kiekvieno regiono aplinką bei tradicijas, netgi parenkant liturginę spalvą.17

1686  Romos liturgijos Laidotuvių apeigyne (OEx) pateikiami trys laidotuvių šventimo būdai atsižvelgiant į tai, kur tai vyksta (namuose, bažnyčioje, kapinėse) ir paisant svarbos, kuri tenka šeimai, vietos papročiams, kultūrai ir liaudiškajam pamaldumui. Laidotuvių eiga yra bendra visoms liturginėms tradicijoms. Joje svarbiausi keturi momentai:

1687  Priėmimas bendruomenėje. Šventimas pradedamas tikėjimo pasveikinimu. Mirusiojo artimieji pasveikinami „paguodos žodžiu“ (pasak Naujojo Testamento, tai viltį teikianti Šventosios Dvasios jėga18). Melstis susirinkusi bendruomenė taip pat išgirsta „amžinojo gyvenimo žodžius“. Bendruomenės nario mirties (arba mirties metinių bei septintoji ar trisdešimtoji po mirties) diena teikia progą pažvelgti anapus „šio pasaulio“ ir tikinčiųjų mintis pakreipti tikros tikėjimo į prisikėlusį Kristų perspektyvos linkme.

1688  Žodžio liturgijai per laidotuves būtina pasirengti ypač rūpestingai, nes tarp laidotuvių dalyvių gali būti tikinčiųjų, retai dalyvaujančių pamaldose, ir mirusiojo draugų nekrikščionių. Ypač homilijoje reikia „vengti gedulinio gražbyliavimo“19, o krikščioniškosios mirties slėpinį nušviesti prisikėlusiojo Kristaus šviesa.

1689  Eucharistijos auka. Jei apeigos vyksta bažnyčioje, krikščioniškosios mirties, kaip Velykų tikrovės, centras yra Eucharistija.20 Kaip tik tada Bažnyčia parodo savo veiksmingą bendrystę su mirusiuoju: atnašaudama Tėvui Šventojoje Dvasioje Kristaus mirties ir prisikėlimo auką, ji prašo, kad jos vaikas būtų nuvalytas nuo nuodėmių bei jų padarinių ir švęstų tobulas Velykas dalyvaudamas dangaus karalystės puotoje.21 Per taip švenčiamą Eucharistiją tikinčiųjų bendruomenė, ypač mirusiojo šeima, mokosi gyventi bendrystėje su tuo, kuris „užmigo Viešpatyje“, dalydamasi Kristaus Kūnu, kurio gyvas narys yra mirusysis, ir melsdamasi už jį ir su juo.

1690  Atsisveikindama su mirusiuoju, Bažnyčia jį „paveda Dievui“. Tai „paskutinis 'sudie' (su Dievu), kuriuo krikščioniškoji bendruomenė atsisveikina su vienu iš savo narių, prieš išnešdama jo kūną laidoti“22. Bizantijos tradicija tą atsisveikinimą išreiškia mirusiojo pabučiavimu:

Galutinai atsisveikinant „giedama ne tik dėl to, kad jis iškeliavo iš šio pasaulio ir išsiskyrė su mumis, bet ir dėl to, kad išlieka bendrystė ir vienybė. Mirtis anaiptol mūsų neišskiria, nes visi einame tuo pačiu keliu ir susitiksime toje pačioje vietoje. Mes niekada nebūsime išskirti, nes gyvename Kristui ir dabar esame suvienyti su Kristumi, eidami pas Jį. [...] Mes visi drauge būsime Kristuje“23.

Išnašos

14 Nikėjos-Konstantinopolio Simbolis: DS 150.

15 Plg. 2 Kor 5, 8.

16 Plg. 1 Kor 15, 42-44.

17 Plg. SC 81.

18 3 Plg. 1 Tes 4, 18.

19 Oex, 41.

20 Plg. OEx 1.

21 Plg. OEx 56.

22 OEx 10.

23 Šv. Simonas Tesalonikietis, Sep.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003