Pirmas skyrius. Žmogaus pašaukimas: gyventi Šventojoje Dvasioje / Pirmas poskyris. Žmogaus asmens kilnumas

1 skirsnis. Žmogus – Dievo paveikslas

1701  „Apreikšdamas Tėvo ir Jo meilės slėpinį, Kristus [...] pačiam žmogui pilnatviškai parodo, kas yra žmogus, ir atskleidžia jo pašaukimo kilnumą.“² Žmogus buvo sukurtas pagal Kūrėjo „paveikslą ir panašumą“ Kristuje, kuris yra „neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15).³ Jame, Atpirkėjuje ir Gelbėtojuje, buvo visu pirmykščiu grožiu atkurtas ir Dievo malone sutaurintas Dievo paveikslas, kurį žmoguje buvo sudarkiusi pirmoji nuodėmė.⁴

1702  Dievo paveikslas yra kiekviename žmoguje. Jį dar paryškina žmonių bendrystė, panaši į dieviškųjų Asmenų tarpusavio vienybę (plg. 2 poskyrį).

1703  Apdovanotas „dvasine ir nemirtinga“ siela,⁵ žmogus yra „vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas norėjo dėl jo paties“⁶. Nuo pat savo prasidėjimo jis yra skirtas amžinajai palaimai.

1704  Žmogus yra dieviškosios Dvasios šviesos ir galios dalininkas. Protu jis pajėgus suprasti Kūrėjo nustatytą pasaulio tvarką, o valia – pats siekti tikrojo gėrio. Jis tampa tobulas, kai ieško ir myli „tai, kas teisinga ir gera“⁷.

1705  Sielą ir dvasines proto bei valios galias turintis žmogus yra apdovanotas laisve, kuri yra „ypatingas Dievo paveikslo žmoguje ženklas“⁸.

1706  Protu žmogus pažįsta Dievo balsą, kuris jį ragina „daryti gera, bet vengti bloga“⁹. Kiekvienas žmogus įpareigotas laikytis šio įstatymo, kuris girdimas sąžinėje ir įvykdomas mylint Dievą ir artimą. Doras gyvenimas rodo asmens kilnumą.

1707  „Piktojo suvedžiotas, pačioje istorijos pradžioje žmogus papiktnaudžiavo savo laisve.“¹⁰ Jis pasidavė pagundai ir pasielgė blogai. Žmogus išsaugojo gėrio troškimą, bet jo prigimtis yra gimtosios nuodėmės pažeista. Jis yra linkęs į blogį ir gali klysti:

Žmogus yra savyje suskilęs. Dėl to visas žmonių gyvenimas, tiek asmeninis, tiek bendruomeninis, pasireiškia kova, dažnai dramatiška, tarp gėrio ir blogio, tarp šviesos ir tamsybių.¹¹

1708  Savo kančia Kristus mus išvadavo iš šėtono ir nuodėmės. Jis pelnė mums naują gyvenimą Šventojoje Dvasioje. Jo malonė atstatė tai, ką nuodėmė buvo mumyse sugriovusi.

1709  Kas tiki į Kristų, tampa Dievo vaiku. Ta įvaikystė jį pakeičia leisdama sekti Kristaus pavyzdžiu, įgalina jį tinkamai elgtis ir daryti gera. Susivienijęs su savo Gelbėtoju, mokinys pasiekia tobulą meilę – šventumą. Malonės subrandintas moralinis gyvenimas virsta amžinuoju gyvenimu dangaus garbėje.

1710  „Kristus [...] pačiam žmogui pilnatviškai parodo, kas yra žmogus, ir atskleidžia jo pašaukimo kilnumą.“¹²

1711  Apdovanotas dvasine siela, protu ir valia, žmogus nuo pat savo prasidėjimo yra artimas Dievui ir skirtas amžinajai palaimai. Jis tampa tobulas, kai ieško ir myli „tai, kas teisinga ir gera“¹³.

1712  Tikroji laisvė yra „ypatingas Dievo paveikslo žmoguje ženklas“¹⁴.

1713  Žmogus yra įpareigotas laikytis prigimtinio moralinio įstatymo, kuris jį ragina „daryti gera, bet vengti bloga“¹⁵. Tą įstatymą jis girdi savo sąžinėje.

1714  Žmogus, kurio prigimtis buvo pažeista gimtosios nuodėmės, gali klysti, o naudodamasis savo laisve, palinkti į blogį.

1715  Kas į tiki Kristų, gauna naują gyvenimą Šventojoje Dvasioje. Malonės išugdytas ir subrandintas moralinis gyvenimas tobulai išsiskleis dangaus garbėje.