KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Pirmas skyrius. Žmogaus pašaukimas: gyventi Šventojoje Dvasioje / Pirmas poskyris. Žmogaus asmens kilnumas

6 skirsnis. Sąžinė

1776  „Savo sąžinės gelmėse žmogus aptinka įstatymą, kurio nėra pats sau davęs, bet kurio privalo klausyti. Visada raginąs mylėti ir daryti gera, bet vengti bloga balsas reikalui esant suskamba širdies klausai: tai daryk, to venk. Tad žmogus turi savo širdyje Dievo įrašytą įstatymą [...]. Sąžinė yra slapčiausias žmogaus branduolys ir šventovė, kurioje jis esti vienas su Dievu, kalbančiu jo viduje.“49

I. Sąžinės sprendimas

1777  Žmogaus viduje slypinti sąžinė50 reikiamu momentu jam liepia daryti gera ir vengti bloga. Ji taip pat įvertina konkrečius pasirinkimus, geriems pritardama, blogus smerkdama.51 Ji nusilenkia tiesai, paremtai aukščiausiuoju Gėriu – Dievu; žmogus jaučia Jo trauką ir priima Jo įsakymus. Klausydamas sąžinės, protingas žmogus gali išgirsti jam kalbantį Dievą.

1778  Sąžinė yra proto sprendimas, kuriuo žmogus suvokia konkretaus ketinamo atlikti, atliekamo ar jau atlikto veiksmo moralinę vertę. Kalbėdamas ir veikdamas, žmogus visada privalo ištikimai laikytis to, ką žino esant tikra ir teisinga. Savo sąžine žmogus suvokia ir pažįsta Dievo Įstatymo nurodymus:

Sąžinė yra mūsų dvasios įstatymas, ir ne vien tik tai: ji mums įsakinėja, primena atsakomybę ir pareigą, nurodo, ko reikia bijoti ir ko viltis. [...] Ji yra pasiuntinė To, kuris ir per mūsų prigimtį, ir savo malone mums slėpiningai kalba, moko ir vadovauja. Sąžinė yra pirmasis iš visų Kristaus vietininkų.52

1779  Kiekvienam reikia pakankamai susikaupti, kad išgirstų savo sąžinės balsą ir jo klausytų. Juo labiau būtina gilintis į savo vidų, kai gyvenimas dažnai neduoda progos mums bent kiek susimąstyti, save ištirti ar apsigalvoti:

Atsigręžk į savo sąžinę, jos paklausk. [...] Tad atsigręžkite į savo vidų, broliai, ir, ką tik darytumėte, žinokite, kad Dievas yra jūsų liudytojas.53

1780  Žmogaus asmens kilnumui būdinga ir būtina, kad jo sąžinė būtų teisinga. Sąžinė yra moralės principų suvokimas (synderesim), jų pritaikymas įvairioms aplinkybėms, kai reikia praktiškai įvertinti, kodėl ir ką pasirinkti, ir pagaliau sprendimas dėl konkrečių norimų atlikti arba jau atliktų veiksmų. Protingas sąžinės sprendimas praktiškai ir konkrečiai pripažįsta proto įstatyme išreikštą moralinį gėrį. Išmintingu vadiname tokiam sprendimui paklūstantį žmogų.

1781  Sąžinė leidžia prisiimti atsakomybę už atliktus veiksmus. Jei žmogus pasielgia blogai, teisingas jo sąžinės sprendimas gali paliudyti visuotinę gėrio tiesą ir kartu konkretaus pasirinkimo blogį. Sąžinės nuosprendis laiduoja viltį ir pasigailėjimą. Pripažindamas padarytą kaltę, jis primena, kad reikia prašyti atleidimo, vėl daryti gera ir, Dievo malonės padedamam, be atvangos ugdyti dorybes:

Jo akivaizdoje nuraminsime savo širdį, jei mūsų širdis imtų mus smerkti: Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta (1 Jn 3, 19–20).

1782  Žmogus turi teisę elgtis laisvai, pagal sąžinę ir asmeniškai apsispręsti moralinėje srityje. Žmogaus „negali būti verčiamas ką nors veikti prieš savo sąžinę. Tačiau taip pat negalima trukdyti jam elgtis, kaip reikalauja jo sąžinė, ypač tikėjimo srityje“54.

II. Sąžinės ugdymas

1783  Sąžinė turi būti išmokyta daryti moralinius sprendimus. Tinkamai išugdyta sąžinė sprendžia gerai ir teisingai. Ji sprendžia klausydama proto, derindama sprendimus su tikruoju gėriu, kurio nori Kūrėjo išmintis. Mums, veikiamiems blogos įtakos ir nuolat gundomiems labiau klausyti savo pačių nuomonės ir atmesti tikrąjį Bažnyčios mokymą, sąžinę ugdyti būtina.

1784  Sąžinės ugdymas yra viso gyvenimo uždavinys. Jau nuo mažens vaikus pratiname pažinti ir vykdyti sąžinės suvokiamą vidinį įstatymą. Sumanus auklėjimas moko gyventi dorybingai, saugo arba išvaduoja iš baimės, egoizmo ir puikybės, iš nesveiko kaltės jausmo ir noro puikuotis savimi, kurie kyla dėl žmogiškųjų silpnybių ir klaidų. Sąžinės ugdymu laiduojama laisvė ir širdžiai teikiama ramybė.

1785  Ugdant sąžinę, kelią mums nušviečia Dievo žodis; jį reikia priimti su tikėjimu bei malda ir pagal jį elgtis. Taip pat privalome tikrinti savo sąžinę žvelgdami į Viešpaties kryžių. Čia mums padeda Šventosios Dvasios dovanos, kitų žmonių liudijimai ar patarimai, vadovauja tikrasis Bažnyčios mokymas.55

III. Rinktis pagal sąžinę

1786  Atsidūrusi prieš moralinį pasirinkimą, sąžinė gali padaryti teisingą, su protu ir dieviškuoju Įstatymu derantį, arba, atvirkščiai – jų nepaisantį, klaidingą sprendimą.

1787  Žmogus kartais patenka į tokią padėtį, kurioje jo moralinis sprendimas esti nepatikimas arba apskritai sunkiai padarytinas. Tačiau žmogus vis tiek privalo visada ieškoti to, kas teisinga ir gera, ir stengtis pažinti dieviškajame Įstatyme išreikštą Dievo valią.

1788  To siekdamas žmogus stengiasi aiškintis patyrimo duomenis ir laiko ženklus vadovaudamasis išminties dorybe, išmanančių žmonių patarimais ir padedamas Šventosios Dvasios bei Jos dovanų.

1789  Kai kurios taisyklės tinka visais atvejais:

— Niekada neleistina daryti bloga norint pasiekti gera.

— „Aukso taisyklė“: „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mt 7, 12).56

— Meilė visada gerbia artimą ir jo sąžinę: „Nusikalsdami broliams ir sužeisdami jų [...] sąžines, jūs nusikalstate Kristui“ (1 Kor 8, 12). „Verčiau [...] vengti visko, kas gali pastūmėti brolį į nuodėmę“ (Rom 14, 21).

IV. Klaidingas sprendimas

1790  Žmogus visada turi paklusti tikram savo sąžinės sprendimui. Jeigu jis laisva valia pasielgtų priešingai, pats save pasmerktų. Tačiau pasitaiko, kad dėl nežinojimo sąžinė klaidingai sprendžia apie ketinamus daryti arba jau padarytus veiksmus.

1791  Dėl to nežinojimo dažnai gali būti kaltas pats žmogus. Būna taip, kad „žmogus menkai rūpinasi ieškoti tiesos bei gėrio, ir nuodėmės įprotis sąžinę palengva kone apakina“57. Tokiais atvejais žmogus yra atsakingas už daromą blogį.

1792  Klaidingo moralinio elgesio pagrindas gali būti Kristaus ir Jo Evangelijos nepažinimas, blogi kitų pavyzdžiai, pasidavimas aistroms, netinkamai suprastos sąžinės autonomijos siekimas, nesiskaitymas su Bažnyčios autoritetu ir jos mokymu, tikro atsivertimo ir krikščioniškos meilės stoka.

1793  Jei – priešingai – nežinojimas neįveikiamas arba sąžinės sprendimas klaidingas ne dėl moralinio subjekto kaltės, tai kaltė žmogui negali būti įskaitoma. Vis dėlto blogis lieka blogis, trūkumas, netvarka. Tad sąžinės klaidas reikia taisyti.

1794  Gerą ir tyrą sąžinę apšviečia tikras tikėjimas, nes krikščioniškoji meilė irgi kyla „iš tyros širdies, geros sąžinės ir nuoširdaus tikėjimo“ (1 Tim 1, 5)58:

Tad juo labiau įsigali teisinga sąžinė, juo labiau pavieniai asmenys ir jų grupės liaujasi elgtis aklai ir stengiasi laikytis objektyvių moralės nuostatų.59
Santrauka

1795  „Sąžinė yra slapčiausias žmogaus branduolys ir šventovė, kurioje jis esti vienas su Dievu, kalbančiu jo viduje.“60

1796  Sąžinė yra proto sprendimas, kuriuo žmogus suvokia konkretaus veiksmo moralinę vertę.

1797  Blogai pasielgusiam žmogui sąžinės nuosprendis tampa atsivertimo ir vilties laidu.

1798  Tinkamai išugdyta sąžinė yra teisinga ir patikima. Ji daro savo sprendimus klausydama proto, derindama juos su tikruoju gėriu, kurio nori Kūrėjo išmintis. Kiekvienas privalo imtis priemonių savo sąžinei ugdyti.

1799  Atsidūrusi prieš moralinį pasirinkimą, sąžinė gali padaryti teisingą, su protu ir dieviškuoju Įstatymu derantį, arba priešingą – jų nepaisantį, klaidingą sprendimą.

1800  Žmogus visada turi paklusti tikram savo sąžinės sprendimui.

1801  Sąžinę gali lydėti nežinojimas, arba ji pati gali spręsti klaidingai. Toks nežinojimas ir klaidos ne visada esti nepakaltinami dalykai.

1802  Dievo žodis nušviečia mūsų žingsnius. Jį reikia priimti su tikėjimu bei malda ir pagal jį elgtis. Taip ugdoma sąžinė.

Išnašos

49 GS 16.

50 Plg. Rom 2, 14-16.

51 Plg. Rom 1, 32.

52 Newmann, Laiškas Norfolko hercogui 5.

53 Šv. Augustinas, Ep. Jo. 8, 9.

54 DH 3.

55 Plg. DH 14.

56 Plg. Lk 6, 31; Tob 4, 15.

57 GS 16.

58 Plg. 1 Tim 3, 9; 2 Tim 1, 3; 1 Pt 3, 21; Apd 24, 16.

59 GS 16.

60 GS 16.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003