KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Pirmas skyrius. Žmogaus pašaukimas: gyventi Šventojoje Dvasioje / Antras poskyris. Žmonių bendruomenė

3 skirsnis. Socialinis teisingumas

1928  Visuomenė laiduoja socialinį teisingumą sudarydama sąlygas ir sąjungoms, ir atskiriems individams siekti to, kas jiems priklauso pagal jų prigimtį ir pašaukimą. Socialinis teisingumas susijęs su bendruoju gėriu ir valdžia.

I. Pagarba žmogaus asmeniui

1929  Socialinį teisingumą galima pasiekti tik gerbiant transcendentinį žmogaus kilnumą. Asmuo yra galutinis visuomenės tikslas. Visuomenė yra nukreipta į asmens gėrį:

Būtina turėti galvoje žmogaus asmens kilnumą, kurį „saugoti ir kelti mums patikėjo Kūrėjas ir kuriam griežtai įpareigoti bei atsakingi už jį visi žmonės, nepaisant istorinių sąlygų“.38

1930  Pagarba žmogaus asmeniui apima ir pagarbą iš jo, kaip kūrinio, kilnumo išplaukiančioms teisėms. Tos teisės yra atsiradusios anksčiau už visuomenę ir už ją aukštesnės. Jos yra kiekvienos valdžios moralinio teisėtumo pagrindas: jas savo įstatymais paminanti arba atsisakanti pripažinti visuomenė griauna savo pačios moralinį teisėtumą.39 Negerbianti asmens valdžia, norėdama laimėti valdinių klusnumą, gali remtis tik jėga arba prievarta. Bažnyčia turi priminti geros valios žmonėms tas teises ir skirti jas nuo neteisėtų ir klaidingų reikalavimų.

1931  Žmogaus asmuo gerbiamas, kai gerbiamas principas, jog „artimą, niekuo neišskirdami, visi privalo laikyti 'kitu savimi', pirmiausia rūpindamiesi jo gyvenimu ir priemonėmis, būtinomis jo gyvenimo orumui“40. Jokie įstatymai nepajėgs patys savaime pašalinti baimės, išankstinio nepalankumo, išpuikimo ir egoizmo, kliudančių kurti tikrai brolišką visuomenę. Tokią laikyseną įveikia tik meilė, kuri kiekviename žmoguje įžvelgia „artimą“, savo brolį ar seserį.

1932  Kuo žmogus kurioje nors gyvenimo srityje bejėgiškesnis, tuo svarbesnė tampa pareiga veikliai padėti jam kaip artimui. „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).

1933  Ta pati pareiga galioja ir kitaip nei mes mąstančių ar besielgiančių žmonių atžvilgiu. Pagal Kristaus mokymą atleisti reikia net nuoskaudas. Meilės įsakymą – Naujojo Įstatymo įsakymą – jis išplečia įskirdamas ir visus priešus.41 Išlaisvinimas Evangelijos dvasia nesuderinamas su neapykanta priešui, kaip asmeniui, bet ne su neapykanta priešo daromam blogiui.

II. Žmonių lygybė ir skirtumai tarp jų

1934  Visi žmonės, sukurti pagal vienatinio Dievo paveikslą, apdovanoti tokia pat protinga siela, yra vienodos prigimties ir kilmės. Atpirkti Kristaus auka, visi jie pašaukti dalyvauti toje pačioje dieviškojoje palaimoje: tad jie visi vienodai kilnūs.

1935  Iš esmės žmonės yra lygūs savo, kaip asmenų, kilnumu ir iš jo išplaukiančiomis teisėmis:

Bet kokia esminė asmens teisių nelygybė, [...] grindžiama lytimi, rase, spalva, visuomenine padėtimi, kalba arba religija, turi būti įveikta ir atmesta kaip prieštaraujanti Dievo planui.42

1936  Ateidamas į pasaulį, žmogus neturi viso to, kas yra būtina jo fiziniam ir dvasiniam gyvenimui plėtoti. Jam reikia kitų žmonių. Atsiranda skirtumų, susijusių su amžiumi, fizinėmis galimybėmis, intelektualiniu ar moraliniu pajėgumu, bendraujant su kitais įgytu pranašumu, turto pasiskirstymu.43 „Talentai“ nėra išdalyti vienodai.44

1937  Tie skirtumai atitinka Dievo planą. Dievas nori, kad kiekvienas gautų iš kito, ko jam reikia, ir kad ypatingų „talentų“ turintieji panaudotų juos stokojančiųjų labui. Skirtumai paskatina ir dažnai įpareigoja žmones būti didžiadvasius, geranoriškus ir linkusius dalytis su kitais; jie prisideda ir prie kultūrų tarpusavio praturtinimo:

Aš nedaliju visų dorybių vienodai kiekvienam. [...] Jų yra daug, ir aš vienas teikiu vienam, kitas kitamm. [...] Vienam duodu meilę, kitam teisingumą; šitam nusižeminimą, anam gyvą tikėjimą. [...] Žmogaus gyvenimui reikalingas laikinąsias gėrybes aš paskirsčiau labai nevienodai nenorėdamas, kad kiekvienas turėtų visa, ko jam reikia, idant žmonėms neišvengiamai atsirastų progų vieni kitiems parodyti meilę. [...] Aš norėjau, kad jie būtų vieni kitiems reikalingi ir, kaip mano tarnai, dalytų iš manęs gautas malones ir dosnias dovanas.45

1938  Yra ir neteisingų nelygybių, kurios skaudina milijonus vyrų ir moterų. Jos atvirai prieštarauja Evangelijai:

Lygus asmenų kilnumas reikalauja siekti žmoniškesnių ir teisingesnių gyvenimo sąlygų. Juk pernelyg dideli ekonominiai ir visuomeniniai skirtumai tarp vienos žmonių šeimos narių arba tautų kelia pasipiktinimą ir prieštarauja socialiniam teisingumui, lygybei, asmens kilnumui, taip pat visuomeninei ir tarptautinei taikai.46
III. Žmonių solidarumas

1939  Solidarumo principas, dar vadinams „draugyste“ arba „socialine meile“, yra reikalavimas, tiesiogiai kylantis iš žmogiškos ir krikščioniškos brolybės:47

Šiandien plačiai paplitusi klaida yra šio žmogiškojo solidarumo ir meilės įstatymo užmarštis. Jį nurodo ir įpareigoja jo laikytis tiek visų bet kurios tautos žmonių bendra kilmė bei protingos prigimties lygybė, tiek ir ant kryžiaus altoriaus dangiškajam Tėvui Jėzaus Kristaus atnašauta Atpirkimo auka už nusidėjusią žmoniją.48

1940  Solidarumas pirmiausia pasireiškia gėrybių paskirstymu ir atlyginimu už darbą. Jis reikalauja stengtis kurti teisingesnę visuomenės tvarką, kur būtų lengviau mažinti įtampą, o konfliktai būtų sprendžiami derybomis.

1941  Socialines ir ekonomines problemas galima išspręsti tik padedant įvairioms solidarumo formoms: vargšų tarpusavio solidarumu, turtingųjų ir beturčių, darbininkų tarpusavio, darbdavių ir samdomų darbuotojų solidarumu, nacijų ir tautų solidarumu. Tarptautinis solidarumas yra moralinės tvarkos reikalavimas. Nuo jo iš dalies priklauso ir pasaulio taika.

1942  Solidarumo dorybė neapsiriboja vien materialinėmis gėrybėmis. Bažnyčia, skleisdama dvasines tikėjimo vertybes, per tai prisidėjo ir prie laikinųjų gėrybių plėtojimo, dažnai tam atverdama naujus kelius. Taip, amžiams bėgant, pasitvirtino Viešpaties žodžiai: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33):

Du tūkstančius metų Bažnyčios sieloje tebėra gyvas jausmas, kuris skatino ir tebeskatina visų kartų ir visų tautų kitas sielas – iki pat vienuolių žemdirbių, vergų išlaisvintojų, ligonių gydytojų, tikėjimo, civilizacijos, mokslo skelbėjų didvyriškos meilės – kurti tokias socialines sąlygas, kurios galėtų visiems laiduoti žmogaus ir krikščionio vertą gyvenimą.49
Santrauka

1943  Visuomenė laiduoja socialinį teisingumą sudarydama sąlygas ir sąjungoms, ir paskiriems individams siekti to, kas jiems priklauso.

1944  Pagarba asmeniui rodoma tada, kai kitas žmogus laikomas „antruoju Aš“. Tos pagarbos prielaida yra iš vidinio asmens kilnumo išplaukiančios jo pagrindinės teisės.

1945  Žmonės yra lygūs dėl savo, kaip asmenų, kilnumo ir iš jo išplaukiančių teisių.

1946  Skirtumai tarp žmonių atitinka Dievo planą; Dievas nori, kad mes būtume reikalingi vieni kitiems. Skirtumai turi skatinti krikščionišką meilę.

1947  Vienodas visų žmonių kilnumas verčia stengtis mažinti per daug ryškią socialinę ir ekonominę nelygybę ir naikinti neteisingas nelygybes.

1948  Solidarumas yra itin krikščioniška dorybė. Su dvasinėmis gėrybėmis jis susijęs dar labiau negu su materialinėmis.

Išnašos

38 SRS 47.

39 Plg. PT 61.

40 GS 27, §1.

41 Plg. Mt 5, 43-44.

42 GS 29, §2.

43 Plg. GS 29, §2.

44 Plg. Mt 25, 14-30; Lk 19, 11-27.

45 Šv. Kotryna Sienietė, Dial. 7.

46 GS 29, §3.

47 Plg. SRS 38-40; CA 10.

48 Pijus XII, enc. "Summi pontificatus".

49 Pijus XII, kalba 1941 m. birželio 1 d.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003