KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Pirmas skyrius. Žmogaus pašaukimas: gyventi Šventojoje Dvasioje / Trečias poskyris. Dievo išganymas: įstatymas ir malonė

2 skirsnis. Malonė ir nuteisinimas

I. Nuteisinimas

1987  Šventosios Dvasios malonė turi galią mus nuteisinti, tai yra nuplauti mūsų nuodėmes ir mums suteikti Dievo teisumą tikėjimu į Jėzų Kristų40 ir Krikštu41:

Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su Juo. Mes žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis Jam nebeturi galios. Kad Jis numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena – gyvena Dievui. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje (Rom 6, 8–11).

1988  Šventosios Dvasios galia mes dalyvaujame Kristaus kančioje, mirdami nuodėmei, ir Jo Prisikėlime – gimdami naujam gyvenimui; mes esame Jo Kūno – Bažnyčios42 – nariai, šakelės, įskiepytos į vynmedį, kuris yra Jis pats43:

Dvasios dėka turime dalį Dieve. Būdami Dvasios dalininkai, tampame dieviškosios prigimties dalininkais (...). Dėl to tie, kuriuose gyvena Šventoji Dvasia, yra sudievinti.44

1989  Pirmasis Šventosios Dvasios malonės veikimo vaisius yra atsivertimas, kuris nuteisina, kaip yra skelbęs Jėzus Evangelijos pradžioje: „Atsiverskite, nes čia pat dangaus karalystė“ (Mt 4, 17). Malonės veikiamas, žmogus atsigręžia į Dievą ir nusigręžia nuo nuodėmės; taip jis gauna atleidimą ir teisumą iš aukštybių. Šis „nuteisinimas nėra tik nuodėmių atleidimas, bet ir vidinio žmogaus pašventinimas bei atnaujinimas“45.

1990  Nuteisinimas išlaisvina žmogų nuo nuodėmės, kuri prieštarauja Dievo meilei, ir nuvalo jo širdį. Nuteisinimas kyla iš gailestingo, atleidimą teikiančio Dievo iniciatyvos. Jis sutaikina žmogų su Dievu, išvaduoja iš nuodėmės vergijos ir gydo.

1991  Nuteisinimas drauge yra ir tikėjimu į Jėzų Kristų priimtas Dievo teisumas. „Teisumas“ reiškia, kad dieviškoji meilė yra teisi. Drauge su nuteisinimu mūsų širdis pripildo tikėjimas, viltis ir meilė; mums suteikiama dovana paklusti Dievo valiai.

1992  Nuteisinimą mums pelnė Kristaus kančia; Jis paaukojo save ant kryžiaus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią atnašą, o Jo kraujas tapo permaldavimo už visų žmonių nuodėmes priemone. Nuteisinimas teikiamas Krikštu – tikėjimo sakramentu. Jis padaro mus panašius į teisųjį Dievą, kuris savo gailestingumo galia mus daro teisius iš vidaus. Nuteisinimo tikslas yra Dievo ir Kristaus garbė ir amžinojo gyvenimo dovana:46

Bet dabar be įstatymo pasireiškė Dievo teisumas, paliudytas Įstatymo ir Pranašų. Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems. Nėra jokio skirtumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai Jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo. Dievas Jį paskyrė permaldavimo auka Jo kraujo galia, veikiančia per tikėjimą. Jis norėjo parodyti savo teisumą tuo, kad nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau, dieviškojo kantrumo laikais, ir norėjo parodyti savo teisumą dabartiniu metu, pasirodydamas esąs teisus ir nuteisinantis tą, kuris tiki į Jėzų (Rom 3, 21–26).

1993  Nuteisinimas leidžia bendradarbiauti Dievo malonei ir žmogaus laisvei. Jis pasireiškia tuo, kad žmogus tikėjimu pritaria jį atsiversti šaukiančiam Dievo žodžiui, o meile bendradarbiauja su tą pritarimą pranokstančiu ir remiančiu Šventosios Dvasios veikimu:

Kai Dievas paliečia žmogaus širdį, apšviesdamas jį Šventąja Dvasia, nei pats žmogus nelieka visiškai pasyvus, priimdamas šį įkvėpimą, juo labiau kad gali jį ir atmesti, nei pasidaro teisus Dievo akyse vien savo laisva valia be Jo malonės.47

1994  Nuteisinimas yra iškiliausias Dievo meilės darbas, Jėzuje Kristuje apreikštas ir Šventosios Dvasios įvykdomas. Šventasis Augustinas mano, kad bedievio nuteisinimas „yra didingesnis darbas už dangaus ir žemės sukūrimą“, nes „dangus ir žemė praeis, o išrinktųjų išganymas ir nuteisinimas pasiliks“48. Jis net mano, kad nusidėjėlių nuteisinimas taip pat pranoksta teisiųjų angelų sukūrimą, nes taip parodomas dar didesnis gailestingumas.

1995  Šventoji Dvasia yra vidinis mokytojas. Padėdamas gimti „vidiniam žmogui“49, nuteisinimas pašventina jį visą:

Kaip buvote atidavę savo kūno narius vergauti netyrumui ir nedorybei, kad elgtumėtės nedorai, taip dabar atiduokite savo narius tarnauti teisumui, kad taptumėte šventi. [...] Dabar, išvaduoti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, jūs turite kaip vaisių šventumą ir kaip baigtį – amžinąjį gyvenimą (Rom 6, 19. 22).
II. Malonė

1996  Mūsų nuteisinimas kyla išo Dievo malonės. Malonė yra Dievo palankumas, neužsitarnaujamai teikiama pagalba, kad atsilieptume į Jo pašaukimą: taptume Dievo vaikais50, Jo įvaikiais51, dieviškosios prigimties52, amžinojo gyvenimo53 dalininkais.

1997  Malonė yra dalyvavimas Dievo gyvenime; ji įvesdina mus į vidinį dieviškosios Trejybės gyvenimą: per Krikštą krikščionis dalyvauja Kristaus – Jo kūno Galvos – malonėje. Kaip „įvaikis“, susivienijęs su vienatiniu Dievo Sūnumi, jis jau gali Dievą vadinti „Tėvu“. Jame gyvena Dvasia, kuri jam įkvepia meilę ir ugdo Bažnyčią.

1998  Pašaukimas amžinajam gyvenimui yra antgamtinis. Jis visiškai priklauso nuo mūsų neužsitarnautos Dievo iniciatyvos, kadangi tik Jis vienas gali save apreikšti ir patsai save dovanoti. Tas pašaukimas pranoksta ir žmogaus, ir bet kurio kūrinio proto galias ir valios jėgas.54

1999  Kristaus malonė yra neužsitarnauta, Dievo teikiama dovana, kuria Šventoji Dvasia dieviškąjį gyvenimą įlieja į mūsų sielą, kad ją išgydytų iš nuodėmės ir pašventintų. Tai Krikštu gauta pašvenčiamoji, arba sudievinamoji, malonė. Mumyse ji yra pašventinimo šaltinis:55

Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja. O visa tai iš Dievo, kuris mus per Kristų sutaikino su savimi (2 Kor 5, 17–18).

2000  Pašvenčiamoji malonė yra išliekamoji dovana, pastovi ir antgamtinė būklė, tobulinanti pačią sielą, kad ji būtų pajėgi gyventi su Dievu ir veikti Jo meilės galia. Skirtina išliekamojimalonė – pastovus gebėjimas gyventi ir veikti pagal Dievo pašaukimą – ir padedamosiosmalonės, tai yra Dievo įsikišimas atsivertimo pradžioje arba pašventinimo metu.

2001  Jau žmogaus pasirengimas priimti malonę yra malonės darbas. Ji būtina, kad pažadintų mūsų bendradarbiavimą, kai esame nuteisinami tikėjimu ir pašventinami meile. Dievas užbaigia mumyse, ką yra pradėjęs, „nes Jis pradeda, taip paveikdamas, kad mes panorėtume, ir užbaigia, bendradarbiaudamas su jau atsivertusia mūsų valia“56:

Nors mes taip pat veikiame, bet veikiame tik drauge su veikiančiuoju Dievu. Jo gailestingumas yra už mus pirmesnis, kad būtume išgydyti, ir toliau lydi, kad, kartą išgydyti, būtume nuolat gaivinami; pirmesnis, kad būtume pašaukti, ir lydi, kad būtume pašlovinti; pirmesnis, kad pamaldžiai gyventume, ir lydi, kad visuomet gyventume su Dievu, kadangi be Jo mes nieko negalime padaryti.57

2002  Laisva Dievo iniciatyva reikalauja žmogaus laisvo atsako, nes Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir drauge su laisve davė jam galią pažinti Dievą ir Jį mylėti. Siela tik būdama laisva gali įžengti į meilės bendrystę. Dievas žmogaus širdį paliečia netarpiškai ir paveikia tiesiogiai. Jis įdiegė žmogui tiesos ir gėrio troškimą, kurį tik Jis vienas gali patenkinti. Šį troškimą, pranokdami visus lūkesčius, atitinka „amžinojo gyvenimo“ pažadai:

O septintoji diena yra be vakaro ir neturi nusileidimo, nes pašventinai ją tęstis amžinai, idant, kadangi tu po visų savo „labai gerų“ darbų ilsėjaisi septintą dieną, [...], mums tavo knygos balsas paskelbtų, kad ir mes po savo darbų, kurie „labai geri“, nes Tu mums juos dovanojai, islėsimės Tavyje amžinojo gyvenimo šabo dieną.58

2003  Malonė pirmiausia ir ypač yra dovana Šventosios Dvasios, kuri mus nuteisina ir pašventina. Tačiau malonė apima ir tas dovanas, kurias Šventoji Dvasia mums teikia, kad susietų su savo darbu ir padarytų mus gebančius bendradarbiauti išganant kitus ir ugdant Kristaus Kūną – Bažnyčią. Tai sakramentinės malonės, arba dovanos, būdingos įvairiems sakramentams. Be to, yra ir ypatingųjų malonių, dar vadinamų charizmomis pagal šv. Pauliaus vartojamą graikišką žodį, kuris reiškia palankumą, dosnią dovaną, geradarybę.59 Kad ir kokios jos būtų (kartais ir nepaprastos, kaip stebuklų ar kalbų dovana), charizmos susijusios su pašvenčiamąja malone; jų tikslas yra bendrasis Bažnyčios gėris. Jos tarnauja Bažnyčią ugdančiai meilei.60

2004  Tarp ypatingų dovanų minėtinos luomo malonės, kurios lydi žmones, einančius atsakingas krikščioniškojo gyvenimo ir bažnytinių tarnybų pareigas:

Turime įvairių dovanų, nelygu kokia malonė mums suteikta. Kas turi pranašystės dovaną, tegul ja naudojasi, laikydamasis tikėjimo; kas dovaną tarnauti – tetarnauja, kas mokyti – tegul moko, kas paraginti – tegul ragina; kas dovaną šelpti – tegul šelpia dosniai, kas vadovauti – tegul vadovauja rūpestingai; kas dovaną gailestingumo darbams – tegul pagelbi kitiems su džiaugsmu (Rom 12, 6–8).

2005  Būdama antgamtinė, malonė yra neprieinama mūsų patyrimui ir gali būti pažinta vien per tikėjimą. Tad mes negalime remtis savo jausmais arba darbais spręsdami, ar esame nuteisinti ir išganyti.61 Vis dėlto Viešpaties žodžiai: „Jūs pažinsite juos iš jų vaisių“ (Mt 7, 20) ir matomos Dievo geradarybės mūsų ir šventųjų gyvenime mums laiduoja, kad malonė mumyse veikia ir skatina vis labiau tikėti ir taip pasitikėti, kaip pasitiki vargdienis.

Vienas gražiausių tokio elgesio pavyzdžių yra šv. Joanos Arkietės atsakymas į bažnytinių teisėjų jai užduotą keblų klausimą, ar ji laiko save turinčia Dievo malonę: „Jeigu jos neturiu, tegu Dievas man ją suteikia; jeigu turiu, tegu Dievas man ją išsaugo.“62
III. Nuopelnai
Tavo didybę skelbia dangaus šventieji, nes, jų nuopelnus vainikuodamas, Tu savo malonės dovanas vainikuoji.63

2006  Žodis „nuopelnas“ paprastai reiškia privalomą bendruomenės ar visuomenės atlygį vienam iš jos narių už jo veiksmus, pripažintus gerais arba blogais, vertus apdovanojimo arba bausmės. Atlygis už nuopelnus išplaukia iš lygybės principui pavaldžios teisingumo dorybės.

2007  Griežta prasme žmogus neturi jokių nuopelnų Dievo akyse. Nelygybė tarp Jo ir mūsų yra begalinė, nes mes visa esame gavę iš Jo, savo Kūrėjo.

2008  Krikščioniškajame gyvenime žmogaus nuopelnai Dievo akyse atsiranda dėl to, kad Dievas laisvai nutarė leisti žmogui bendradarbiauti su Jo malone. Tėviškas Dievo veikimas savo poveikiu yra pirmesnis, laisvas žmogaus bendradarbiavimas paskesnis, tad ir nuopelnai dėl gerų darbų pirmiausia priskirtini Dievo malonei ir tik paskui tikinčiajam. Taigi žmogaus nuopelnų šaltinis galiausiai yra Dievas, nes geri žmogaus darbai prasideda Kristuje iš Šventosios Dvasios įkvėpimo ir pagalbos.

2009  Įvaikystė, per malonę daranti mus dieviškosios prigimties dalininkais, dėl mūsų neužsitarnauto Dievo teisumo gali mums suteikti tikrų nuopelnų. Tokia yra malonės teisė, absoliuti meilės teisė; meilė mus daro Kristaus „bendraįpėdiniais“, vertais „atėjus metui, pasiekti amžinąjį gyvenimą“64. Mūsų gerų darbų nuopelnai yra gerojo Dievo dovanos.65 „Pirma buvo duota malonė; dabar grąžinama skola. [...] Tavo nuopelnai yra Dievo dovanos.“66

2010  Kadangi malonės srityje iniciatyva yra Dievo, niekas negali pelnyti pirmosios malonės, kuria prasideda atsivertimas, atleidimas ir nuteisinimas. Paskui, Šventosios Dvasios ir meilės skatinami, mes galime pelnyti sau ir kitiems malonių, reikalingų mums pašventinti, malonei ir meilei skleistis, taip pat amžinajam gyvenimui pasiekti. Laikantis Dievo išminties gali būti pelnytos net laikinosios gėrybės, tokios kaip sveikata ar draugystė. Tų malonių ir gėrybių prašome krikščioniška malda. Meldžiantis mums rūpi gauti ir nuopelningiems darbams reikalingos malonės.

2011  Visų mūsų nuopelnų šaltinis Dievo akyse yra mūsų meilė Kristui. Malonė, veiklia meile vienydama mus su Kristumi, laiduoja mūsų veiksmų antgamtiškumą ir kartu jų nuopelningumą tiek Dievo, tiek žmonių akyse. Šventieji visada aiškiai suvokdavo, kad jų nuopelnai yra gryna malonė:

Pasibaigus žemiškajam ištrėmimui, aš viliuosi džiaugtis Tavimi Tėvynėje, tačiau nesu linkusi kaupti nuopelnų dangui; aš noriu darbuotis vien iš meilės Tau [...]. Atėjus šio gyvenimo vakarui, stosiu priešais Tave tuščiomis rankomis, nes neprašau Tavęs, Viešpatie, kad skaičiuotum mano darbus. Visas mūsų teisumas varganas Tavo akyse. Aš gi trokštu prisidengti Tavo paties teisumu ir, kaip Tavo meilės dovaną, visai amžinybei gauti Tave patį...67
IV. Krikščioniškasis šventumas

2012  „Viskas išeina į gera mylintiems Dievą. [...]. Kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmgimis iš daugelio brolių. Kuriuos Jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino; kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino“ (Rom 8, 28–30).

2013  „Visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės.“68 Visi yra pašaukti būti šventi: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48):

Tam tobulumui pasiekti tikintieji tepanaudoja sugebėjimus, atseikėtus jiems pagal Kristaus dovanos saiką, idant [...], visur klusniai vykdydami Tėvo valią, visa dvasia pasišvęstų Dievo garbei ir artimo tarnybai. Šitaip Dievo tautos šventumas suvešės gausiais vaisiais, kaip Bažnyčios istorija ryškiai rodo ir daugybės šventųjų gyvenimu.69

2014  Dvasinė pažanga krypsta vis glaudesnės vienybės su Kristumi link. Ši vienybė vadinama „mistine“, nes yra dalyvavimas per sakramentus, arba „šventuosius slėpinius“, Kristaus, o su Juo ir Švenčiausiosios Trejybės slėpinyje. Dievas mus visus yra pašaukęs šiai glaudžiai vienybei su Juo, nors ypatingos malonės arba nepaprasti to mistinio gyvenimo ženklai duodami tik kai kuriems žmonėms, kad būtų regima visiems teikiama neužsitarnauta dovana.

2015  Tobulumo kelias eina per kryžių. Nėra šventumo be atsižadėjimo ir dvasinės kovos.70Dvasinė pažanga apima askezę ir sąvęs apmarinimą, kurie palaipsniui veda į ramybės ir palaiminimų džiaugsmo kupiną gyvenimą:

Kas kopia aukštyn, tam kiekvienas žingsnis yra pradžia – niekada nesibaigiančios pradžios pradžia. Kas kopia aukštyn, niekada nesiliauja trokšti to, ką jau yra pažinęs.71

2016  Mūsų Motinos šventosios Bažnyčios vaikai teisinga daro vildamiesi iš Dievo, savo Tėvo, malonės ištverti iki galo ir atlygio už gerus darbus, atliktus Jo malonei padedant ir vienybėje su Jėzumi.72 Laikydamiesi tų pačių gyvenimo pagrindų, tikintieji dalijasi „palaiminga viltimi“ su tais, kuriuos gailestingasis Dievas suburia į „šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo“, išsipuošusią „kaip nuotaka savo sužadėtiniui“ (Apr 21, 2).

Santrauka

2017  Šventosios Dvasios malonė teikia Dievo teisumą. Tikėjimu ir Krikštu mus vienydama su Kristaus kančia ir Prisikėlimu, Dvasia leidžia mums būti Jo gyvenimo dalininkais.

2018  Nuteisinimas, kaip ir atsivertimas, turi dvi puses. Malonės veikiamas žmogus atsigręžia į Dievą ir nusigręžia nuo nuodėmės; taip jis gauna atleidimą ir teisumą iš aukštybių.

2019  Nuteisinimas yra nuodėmių atleidimas, vidinio žmogaus pašventinimas ir atnaujinimas.

2020  Nuteisinimą mums pelnė Kristaus kančia. Mums jis suteikiamas Krikštu. Jis daro mus panašius į teisųjį Dievą, kuris ir mus daro teisius. Nuteisinimo tikslas yra Dievo ir Kristaus garbė ir amžinojo gyvenimo dovana. Nuteisinimas yra iškiliausias gailestingojo Dievo darbas.

2021  Malonė yra Dievo mums teikiama pagalba, kad atsilieptume į savo pašaukimą ir taptume Dievo įvaikiais. Ji mus įvesdina į vidinį dieviškosios Trejybės gyvenimą.

2022  Dievo veikimas malonės gyvenime yra ankstesnis už laisvą žmogaus atsaką, jis jį parengia ir pažadina. Malonė atsiliepia į giliuosius laisvo žmogaus lūkesčius; ji žadina laisvę su ja bendradarbiauti ir ją tobulina.

2023  Pašvenčiamoji malonė yra neužsitarnauta, Dievo teikiama dovana, kuria Šventoji Dvasia dieviškąjį gyvenimą įlieja į mūsų sielą, kad ją išgydytų iš nuodėmės ir pašventintų.

2024  Pašvenčiamoji malonė daro mus „patinkančius Dievui“. Su pašvenčiamąja malone susijusios charizmos, ypatingosios Šventosios Dvasios malonės; jų tikslas yra bendrasis Bažnyčios gėris. Dievas taip pat veikia per įvairias padedamąsias malones, kurios skiriasi nuo mumyse esančios išliekamosios malonės.

2025  Mūsų nuopelnai Dievo akyse yra galimi tik dėl Jo laisvo sumanymo leisti žmogui bendradarbiauti su Jo malone. Nuopelnai pirmiau priklauso nuo Dievo malonės, tik paskui nuo žmogaus bendradarbiavimo su ja. Žmogaus nuopelnų šaltinis yra Dievas.

2026  Mums, kaip Dievo įvaikiams, Šventosios Dvasios malonė gali suteikti tikrų nuopelnų dėl mūsų neužsitarnauto Dievo teisumo. Pagrindinis nuopelnų Dievo akyse šaltinis yra mūsų meilė.

2027  Niekas negali pelnyti pirmosios malonės, kuria prasideda atsivertimas. Šventosios Dvasios skatinami, mes galime pelnyti sau ir kitiems visų malonių, reikalingų amžinajam gyvenimui pasiekti, taip pat laikinųjų gėrybių.

2028  „Visi į Kristų tikintieji [...] šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės.“73 „Krikščioniškosios tobulybės riba tik viena – neturėti jokių ribų.“74

2029  „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24).

Išnašos

40 Pgl. Rom 3, 22.

41 Plg. Rom 6, 3-4.

42 Plg. 1 Kor 12.

43 Plg. Jn 15, 1-4.

44 Šv. Atanazas, Ep. Serap. 1, 24.

45 Tridento Susir.: DS 1528.

46 Plg. Tridento Susir.: DS 1529.

47 Tridento Susir.: DS 1525.

48 Ev. Jo. 72, 3.

49 Plg. Rom 7, 22; Ef 3, 16.

50 Plg. Jn 1, 12-18.

51 Plg. Rom 8, 14-17.

52 Plg. 2 Pt 1, 3-4.

53 Plg. Jn 17, 3.

54 Plg. 1 Kor 2, 7-9.

55 Plg. Jn 4, 14; 7, 38-39.

56 Šv. Augustinas, Grat. 17, 33.

57 Šv. Augustinas, Nat. et grat. 31, 35.

58 Šv. Augustinas, Conf. 13, 36. 51.

59 Plg. LG 12.

60 Plg. 1 Kor 12.

61 Plg. Tridento Susir.: DS 1533-1534.

62 Šv. Joana Arkietė, Dictum.

63 Rm I, šventųjų prefacija, cituojant "malonės mokytoją" šv. Augustiną, Psal. 102, 7.

64 Tridento Susir.: DS 1546.

65 Plg. Tridento Susir.: DS 1548.

66 Šv. Augustinas, Serm. 298, 4-5.

67 Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, Offr.

68 LG 40.

69 Ten pat.

70 Plg. 2 Tim 4.

71 Šv. Grigalius Nysietis, Hom. in Cant. 8.

72 Plg. Tridento Susir.: DS 1576.

73 LG 40.

74 Šv. Grigalius Nysietis, Mos.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003