KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Antras skyrius. Dešimt įsakymų / Pirmas poskyris. „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“

1 skirsnis. Pirmas įsakymas

Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi (Iš 20, 2–5).2
Parašyta: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!“ (Mt 4, 10).
I. „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam tetarnauk“

2084  Dievas leidžia save pažinti primindamas savo visagalį, geranorišką ir išlaisvinantį veikimą istorijoje tautos, į kurią kreipiasi: „Aš [...] išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų“ (Įst 5, 6). Pirmutiniame kreipimesi glūdi pirmasis Įstatymo įsakymas: „Bijosi tik Viešpaties, savo Dievo, Jam tarnausi [...]. Neisite paskui kitus dievus“ (Įst 6, 13–14). Pirmasis kreipimasis ir teisėtas Dievo reikalavimas – kad žmogus Jį priimtų ir pagarbintų.

2085  Vienintelis ir tikrasis Dievas savo garbę pirmiausia apreiškia Izraeliui.3 Apreikšdamas save, Dievas apreiškė ir žmogaus pašaukimą, ir tiesą apie žmogų. Žmogus yra pašauktas rodyti Dievą savo veiksena, priderančia „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26) sukurtam kūriniui:

Niekada nebus kito Dievo, Trifonai, ir niekada nėra buvę nuo amžių [...] kaip tik Tas, kuris sukūrė ir sutvarkė visatą. Mes nemanome, kad mūsų Dievas yra kitoks negu jūsų; Jis yra tas pats, kuris „galingai pakelta ranka“ išvedė jūsų tėvus iš Egipto. Mes pasitikime ne kokiu nors kitu Dievu, nes kito nėra, o tik tuo pačiu kaip ir jūs, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievu.4

2086  „Pirmasis yra tikėjimo, vilties ir meilės įsakymas. Juk sakydami, jog Dievas yra pastovus, nekintamas, visada toks pat, ištikimas, pagrįstai išpažįstame Jį esant visiškai teisų. Todėl, pritardami Jo žodžiams, privalome tvirtai Juo tikėti ir visiškai pasitikėti. Kas mano, jog Dievas yra visagalis, švelnus ir pasirengęs veikiai daryti gera, ar galėtų į Jį nedėti savo vilčių? Ar galėtų kas Jo nemylėti apmąstydamas Jo gerumo ir meilės turtus, kuriais yra mus apipylęs? Todėl savo įsakymus ir paliepimus Šventajame Rašte Dievas pradeda arba baigia šiais žodžiais: Aš esu Viešpats.“5

Tikėjimas

2087  Mūsų dvasinio gyvenimo šaltinis yra tikėjimas į Dievą, kuris mums apreiškia savo meilę. Šv. Paulius kalba apie tikėjimo klusnumą6 kaip apie pirmąją pareigą. Pasak jo, „Dievo nepripažinimas“ yra visų moralinių nuopuolių pradas ir paaiškinimas.7 Mūsų pareiga Dievui yra į Jį tikėti ir Jį liudyti.

2088  Pirmu įsakymu reikalaujama stiprinti savo tikėjimą, sumaniai ir budriai jį saugoti ir atmesti visa, kas jam priešinga. Tikėjimui nusidedama įvairiai:

Valingai abejojant tikėjimas nevertinamas ar net atsisakoma laikyti tiesa, ką Dievas yra apreiškęs ir Bažnyčia pateikia tikėti. Nevalingas abejojimas rodo svyravimą tikėjimo atžvilgiu, sunkumus įveikti prieštaras tikėjimui arba jo nepažinimo keliamą nerimą. Sąmoningai puoselėjamos abejonės gali visai aptemdyti dvasią.

2089  Netikėjimas yra apreikštosios tiesos nevertinimas arba valingas atsisakymas jai pritarti. „Erezija yra pakrikštyto žmogaus atkaklus bet kurios dievišku ir katalikišku tikėjimu tikėtinos tiesos neigimas arba atkaklus abejojimas tokia tiesa. Apostazė yra visiškas krikščionių tikėjimo atmetimas. Schizma yra atsisakymas pripažinti savo pavaldumą Popiežiui arba bendrystę su jam pavaldžiais Bažnyčios nariais.“8

Viltis

2090  Kai Dievas apsireiškia žmogui ir jį pašaukia, tinkamai atsiliepti į Dievo meilę vien savo jėgų žmogui nepakanka. Jis turi viltis, kad Dievas jam suteiks gebėjimą atsakyti meile į meilę ir elgtis, kaip reikalauja meilės įsakymai. Viltis yra pasitikėjimo kupinas dieviškosios palaimos ir Dievo palaimingojo regėjimo lūkestis; ji taip pat yra baimė įžeisti Dievo meilę ir užsitraukti bausmę.

2091  Pirmam Dievo įsakymui nusidedama ir nuodėmėmis, nukreiptomis prieš viltį: neviltimi ir perdėtu pasitikėjimu savimi:

Nevilties apimtas žmogus nustoja tikėtis iš Dievo asmeninio išganymo, pagalbos tai pasiekti arba nuodėmių atleidimo. Ja priešinamasi Dievo gerumui, Jo teisingumui (nes Viešpats yra ištikimas savo pažadams) ir Jo gailestingumui.

2092  Perdėto pasitikėjimo savimi yra dvi rūšys. Arba žmogus pervertina savo paties galimybes (vildamasis būti išganytas be pagalbos iš aukštybių), arba per daug pasitiki Dievo visagalybe ir gailestingumu (vildamasis gauti atleidimą neatsivertęs, o garbę – jos nenusipelnęs).

Meilė

2093  Tikėjimas Dievo meile apima kreipimąsi ir pareigą į dieviškąją meilę atsiliepti nuoširdžia meile. Pirmu įsakymu mums liepiama Dievą mylėti labiau už viską, o dėl Jo mylėti ir visą kūriniją.9

2094  Dievo meilei nusidedama įvairiai: abejingas žmogus nevertina Dievo meilės arba ją atmeta, nežino, kad ji pirmesnė, ir neigia jos jėgą. Nedėkingas žmogus pamiršta Dievo meilę arba atsisako ją pripažinti ir atsilyginti meile už meilę. Drungnumas yra delsimas ar nesistengimas atsiliepti į Dievo meilę; jis gali reikšti ir atsisakymą leistis į meilės dinamiką. Vangumas, arba dvasinis tingumas, skatina žmogų atmesti iš Dievo ateinantį džiaugsmą ir bodėtis dieviškuoju gerumu. Neapykanta Dievui kyla iš žmogaus puikybės. Priešinamasi Dievo meilei neigiant Jo gerumą ir piktžodžiaujant Jam dėl to, kad Jis draudžia nusidėti ir skiria bausmes.

II. „Jam vienam tetarnauk“

2095  Dieviškosios tikėjimo, vilties ir meilės dorybės ugdo ir gaivina moralines dorybes. Taigi meilė mus ragina Dievui atiduoti, ką mes, kūriniai, pagrįstai esame Jam skolingi. Tą padaryti mus įgalina religingumo dorybė.

Garbinimas

2096  Pirmas tos dorybės aktas yra garbinimas. Dievą garbinti reiškia Jį pripažinti Dievu, visko, kas tik egzistuoja, Kūrėju ir Gelbėtoju, Viešpačiu ir Mokytoju, begaline ir gailestinga Meile. „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!“ (Lk 4, 8), – sako Jėzus primindamas Pakartotą Įstatymą (Įst 6, 13).

2097  Dievą garbinti reiškia su pagarba ir visišku Jam nusilenkimu pripažinti „menkumą kūrinio“, kuris egzistuoja tik Dievo dėka. Dievą garbinti reiškia, kaip Marija giesmėje „Magnificat“, Jį šlovinti, aukštinti ir pačiam nusižeminti, su dėkingumu pripažįstant, jog didžių dalykų Jis padarė ir šventas yra Jo vardas.10 Vienatinio Dievo garbinimas išvaduoja žmogų iš užsisklendimo, iš nuodėmės vergijos ir pasaulio stabmeldystės.

Malda

2098  Tikėjimo, vilties ir meilės aktai, kurių reikalaujama pirmu įsakymu, atbaigiami malda. Mes garbiname Dievą, kai šlovinimo ir dėkojimo, užtarimo ir prašymo malda keliame į Jį dvasią. Malda yra būtina sąlyga paklusti Dievo įsakymams. „Reikia visuomet melstis ir nepaliauti“ (Lk 18, 1).

Auka

2099  Teisinga yra aukoti Dievui aukas kaip garbinimo ir dėkingumo, maldavimo ir bendrystės su Juo ženklą: „Tikra auka yra kiekvienas veiksmas, atliekamas tam, kad šventu bendravimu suartėtume su Dievu [...] ir galėtume būti iš tiesų laimingi.“11

2100  Kad būtų tikra, išorinė auka turi būti dvasinės aukos išraiška: „Dievui tikroji auka – tai dvasia sugrudus...“ (Ps 51, 19). Senosios Sandoros pranašai dažnai smerkdavo aukas, aukojamas be vidinio įsitraukimo12 arba be ryšio su artimo meile.13 Jėzus primena pranašo Ozėjo žodžius: „Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos“ (Mt 9, 13; 12, 7).14Vienintelė tobula auka yra ta, kurią Kristus paaukojo ant kryžiaus, visiškai atiduodamas save Tėvo meilei ir už mūsų išganymą.15Vienydamiesi su Jo auka, mes savo gyvenimą galime paversti auka Dievui.

Pažadai ir įžadai

2101  Krikščionis dažnai kviečiamas duoti pažadus Dievui. Jis visada tai daro Krikšto ir Sutvirtinimo, Santuokos ir Šventimų metu. Asmeninio pamaldumo skatinamas, krikščionis taip pat gali pažadėti Dievui kokį nors darbą, maldą, labdarą, maldingą kelionę ir panašius dalykus. Sąžiningas pažadų Dievui vykdymas rodo deramą pagarbą dieviškajai didybei ir meilę ištikimajam Dievui.

2102  „Įžadas yra sąmoningai ir laisvai Dievui pažadėtas didesnis gėris, galimas ir privalomas pasiekti dėl religingumo dorybės.“16 Įžadas yra pasiaukojimo aktas, kuriuo krikščionis paaukoja save Dievui arba pažada Jam gerą darbą. Vykdydamas savo įžadus, jis Dievui dovanoja, ką buvo Jam pažadėjęs ir pašventęs. Apaštalų darbai mums rodo, kaip šv. Pauliui rūpėjo įvykdyti savo padarytus įžadus.17

2103  Bažnyčia pripažįsta, kokią pavyzdžio jėgą turi įžadai gyventi pagal Evangelijos patarimus18:

Motina Bažnyčia džiaugiasi regėdama savo glėbyje daug vyrų ir moterų, kurie artimiau seka ir ryškiau parodo Gelbėtojo savęs apiplėšimą, Dievo vaikų laisve priimdami neturtą ir atsižadėdami savo valios. Eidami tobulumo keliu toliau, kaip reikalauja Įstatymas, jie dėl Dievo palenkia save žmogui norėdami geriau susitapatinti su klusniuoju Kristumi.19

Tam tikrais atvejais Bažnyčia gali dėl pateisinamų motyvų atleisti nuo įžadų ir pažadų.20

Visuomenės pareiga garbinti Dievą ir teisė į religijos laisvę

2104  „Visi žmonės privalo ieškoti tiesos, ypač tiesos apie Dievą ir Jo Bažnyčią, ir pažinę priimti ją ir jos laikytis.“21 Ta pareiga grindžiama „pačia žmogaus prigimtimi“22; ji suderinama ir su tikra pagarba įvairioms religijoms, kurios „neretai perteikia visus žmones apšviečiančios Tiesos spindesį“23, ir su meilės įsakymu, raginančiu krikščionis „meiliai, išmintingai ir kantriai elgtis su tais žmonėmis, kurie klaidingai tiki arba nepažįsta tikėjimo“24.

2105  Tinkamai garbinti Dievą yra tiek atskiro žmogaus, tiek visuomenės pareiga. Toks yra tradicinis katalikų mokymas „apie žmonių ir visuomenės moralinę pareigą tikrajam tikėjimui ir vienintelei Kristaus Bažnyčiai“25. Nuolat skelbianti žmonėms Evangeliją Bažnyčia taip darbuojasi, kad jie galėtų „krikščioniška dvasia paveikti bendruomenės, kurioje gyvena, mąstymą ir papročius, įstatymus ir santvarką“26. Socialinė krikščionių pareiga yra gerbti ir žadinti kiekvieno žmogaus tiesos ir gėrio meilę. Jie akinami skleisti vienintelę tikrą religiją, kuri gyvuoja apaštališkojoje Katalikų Bažnyčioje.27 Krikščionys yra pašaukti būti pasaulio šviesa.28 Taip Bažnyčia parodo, kad Kristus viešpatauja visai kūrinijai ir ypač žmonių visuomenei.29

2106  Tikėjimo srityje niekas neturėtų būti „nei verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, nei trukdomas pagal ją skelbti bet ką privačiai arba viešai, vienas arba drauge su kitais veikdamas ir neperžengdamas teisėtų ribų.“30Ta teisė yra pagrįsta pačia žmogaus prigimtimi, ir jo kilnumas leidžia jam laisvai priimti dieviškąją tiesą, kuri pranoksta šio pasaulio tvarką. „Todėl teisę į tokį saugumą nuo prievartos turi net tie asmenys, kurie nevykdo savo pareigos – tiesos ieškoti ir laikytis“31.

2107  „Jei dėl ypatingų kurios nors tautos aplinkybių vienai religinei bendruomenei valstybės teisinėje santvarkoje suteikiamas specialus valstybinis pripažinimas, būtina drauge pripažinti ir saugoti visų piliečių bei religinių bendruomenių teisių laisvę tikėjimo srityje.“32

2108  Teisė į religijos laisvę nėra nei moralinis pritarimas laikytis klaidos,33 nei klaidos įteisinimas,34 bet prigimtinė žmogaus teisė į pilietinę laisvę, tai yra į apsaugą nuo politinės valdžios išorinės prievartos religinėje srityje, neperžengiant teisėtų ribų. Visuomenės įstatymais ta prigimtinė teisė pripažintina taip, kad taptų pilietine teise.35

2109  Teisė į religijos laisvę, kaip tokia, negali būti nei neribota,36 nei ribojama vien tik pozityvistinės ar natūralistinės „viešosios tvarkos“.37 Tos teisės „teisėtas ribas“ kiekvienam socialiniam būviui turi nustatyti politinė išmintis pagal bendrojo gėrio reikalavimus, o patvirtinti civilinė valdžia, „laikydamasi teisės nuostatų, atitinkančių objektyvią moralinę tvarką“38.

III. „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane“

2110  Pirmu įsakymu draudžiama garbinti kitus dievus, išskyrus vienintelį Viešpatį, kuris apsireiškė savo tautai; draudžiami prietarai ir bedievystė. Prietarai yra tam tikra prasme iškrypęs religinis kraštutinumas, o bedievystė – yda, kaip trūkumas priešinga religingumo dorybei.

Prietarai

2111  Prietarai yra religinio jausmo ir su juo susijusios praktikos iškrypimas. Jie gali įsipinti ir į tikrojo Dievo kultą, pavyzdžiui, vieniems ar kitiems apskritai teisėtiems arba būtiniems veiksmams teikiant kokią nors magišką reikšmę. Maldų ar sakramentinių ženklų veiksmingumą priskirti vien tik išorinei jų pusei, paliekant nuošaly jiems būtiną vidinę nuostatą, reiškia pasiduoti prietarams.39

Stabmeldybė

2112  Pirmu įsakymu smerkiama daugdievystė. Juo reikalaujama, kad žmogus tikėtų į Dievą, o ne kitus dievus, garbintų tik vienintelį Dievą, o ne kitas dievybes. Šventasis Raštas nuolat primena, jog būtina atmesti stabus „iš sidabro ir aukso, žmonių rankomis jie padaryti. Burnas jie turi, bet neprabyla, turi akis, bet nemato...“ Tie negyvi stabai žmogų daro tuščią: „Panašūs bus į juos tie, kurie juos daro ir jais pasikliauja“ (Ps 115, 4–5. 8).40 Tuo tarpu Dievas yra „gyvasis Dievas“ (Joz 3, 10)41, kuris teikia gyvybę ir veikia istorijoje.

2113  Stabmeldybė nėra vien klaidingi pagonių kultai. Ji yra nuolatinė pagunda ir tikinčiam žmogui. Būti stabmeldžiu reiškia sudievinti tai, kas nėra Dievas. Stabmeldybė esti tada, kai žmogus vietoj Dievo garbina ir lenkiasi kūriniui, kad ir kas jis būtų: dievai ar demonai (pavyzdžiui, satanizmo atveju), valdžia, malonumai, rasė, protėviai, valstybė, pinigai ir panašūs dalykai. „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“, – sakė Jėzus (Mt 6, 24). Daugelis kankinių mirė dėl to, kad negarbino „žvėries“42, atsisakę net apsimestinai jį pagerbti. Stabmeldybė atmeta vienintelę Dievo valdžią; ji nesuderinama su Dievo bendryste.43

2114  Vienatinio Dievo garbinimas vienija žmogaus gyvenimą. Įsakymas garbinti vien Viešpatį daro žmogų vieningą ir gelbi jį nuo nepabaigiamo blaškymosi. Stabmeldybė yra žmogui įgimto religinio jausmo iškrypimas. Stabmeldys tas, kuris „į sielą tvirtai įspaustą Dievo suvokimą kreipia į bet ką, tik ne į Dievą“44.

Ateities būrimas ir magija

2115  Dievas gali apreikšti ateitį savo pranašams ar kitiems šventiesiems. Tačiau krikščionis elgiasi teisingai patikėdamas savo ateitį Dievo apvaizdai ir atsisakydamas šioje srityje bet kokio nesveiko smalsumo. Kas čia stokoja atsakomybės, tas elgiasi neapdairiai.

2116  Reikia atmesti visas būrimo formas, kuriomis siekiama šauktis šėtono ar demonų pagalbos, kalbinti mirusius arba užsiiminėti kitokiais veiksmais, klaidingai manant, jog jie „atidengs“ ateitį.45 Horoskopų patarimai, astrologija, būrimas iš rankos (chiromantija), pranašingų ženklų ir likimų aiškinimas, aiškiaregystė, mediumų paslaugos tik maskuoja norą valdyti laiką, istoriją, galiausiai ir žmones, o drauge padaryti slaptingas jėgas palankias sau. Visa tai prieštarauja vien Dievui prideramai pagarbai, meilės kupinai Dievo baimei.

2117  Bet kokia magija ar žyniavimas, kuriais norima sau pajungti slaptingas jėgas, kad jos tarnautų, ir įgyti antgamtinės galios kitiems žmonėms – nors tai būtų daroma ir gydymo sumetimais, yra sunkus nusižengimas religingumo dorybei. Tokie veiksmai dar labiau smerktini, kai juos lydi noras pakenkti kitiems ar kai ieškoma demonų pagalbos. Amuletų nešiojimas taip pat peiktinas. Ateities būrimas ir magija dažnai sumišę su spiritizmu. Todėl Bažnyčia įspėja tikinčiuosius jo saugotis. Vadinamosios tradicinės medicinos priemonių taikymas nepateisina nei blogųjų jėgų šaukimosi, nei naudojimosi kito patiklumu.

Bedievystė

2118  Pirmu Dievo įsakymu draudžiamos svarbiausios bedievystės nuodėmės: Dievo gundymas žodžiais ir darbais, šventvagystė ir simonija.

2119  Dievą gundyti reiškia žodžiais ar veiksmais mėginti Dievo gerumą ir visagalybę. Taip šėtonas norėjo prikalbinti Jėzų pulti nuo šventyklos šelmens ir tuo priversti Dievą įsikišti.46 Jėzus tam paprieštarauja Dievo žodžiais: „Negundykite Viešpaties, savo Dievo“ (Įst 6, 16). Tokiu įžūliu Dievo gundymu niekinama mūsų Kūrėjui ir Viešpačiui priderama pagarba bei pasitikėjimas Juo, visada abejojama Dievo meile, apvaizda ir galybe.47

2120  Šventvagystė yra sakramentų ir kitų liturginių veiksmų, taip pat Dievui pašvęstųjų asmenų, daiktų ir vietų išniekinimas arba jiems rodoma nepagarba. Šventvagystė yra sunki nuodėmė, ypač Eucharistijos atžvilgiu, nes šiame sakramente substanciškai yra pats Kristaus Kūnas.48

2121  Simonija49 yra dvasinių dalykų pirkimas arba pardavinėjimas. Burtininkui Simonui, norėjusiam nupirkti dvasinę galią, kurią jis matė veikiančią apaštaluose, Petras atsakė: „Kad tu pražūtum su savo pinigais, jei sumanei už pinigus nusipirkti Dievo dovaną!“ (Apd 8, 20). Taip jis laikėsi Jėzaus žodžių: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8).50Neįmanoma pasisavinti dvasinių gėrybių ir elgtis su jomis tarsi būtum jų savininkas ar šeimininkas, nes jų šaltinis yra Dievas. Jas galima iš Jo gauti tik dovanai.

2122  „Sakramentų teikėjas daugiau negu tai, kas kompetentingos valdžios nustatyta, teneprašo, visada vengdamas palikti nepasiturinčiuosius be galimybės priimti sakramentus.“51 Kompetentinga valdžia nustato tas „aukas“ vadovaudamasi principu, jog krikščionių bendruomenė privalo išlaikyti Bažnyčios tarnus. „Darbininkas vertas savo valgio“ (Mt 10, 10).52

Ateizmas

2123  „Daugelis mūsų amžininkų to glaudaus gyvybinio ryšio su Dievu visiškai neįžvelgia arba tiesiog jį atmeta. Tad ateizmas priskirtinas prie opiausių mūsų meto klausimų.“53

2124  Ateizmo sąvoka apima labai įvairius reiškinius. Dažnai jo forma yra praktinis materializmas, savo poreikius ir siekius apribojantis erdve ir laiku. Ateistinis humanizmas laikosi klaidingo požiūrio, kad „žmogus yra pats sau tikslas, vienintelis savo istorijos kūrėjas ir statytojas“54. Kita nūdienio ateizmo forma žmogaus išlaisvinimo laukia iš ekonominio ir socialinio išlaisvinimo, tuo tarpu „religija savo prigimtimi kliudo šiam išvadavimui, sukeldama viltį prasimanytu būsimuoju gyvenimu, nukreipianti žmogų nuo žemiškosios karalystės kūrimo“55.

2125  Neigdamas Dievo buvimą arba jo nepripažindamas, ateizmas yra nuodėmė religingumo dorybės atžvilgiu.56Kaltę laibai gali sumažinti intencijos ir aplinkybės. „Todėl prie ateizmo atsiradimo gali nemažai prisidėti tikintieji religinio auklėjimo aplaidumu arba klaidingu tikėjimo aiškinimu, arba ir savo religinio, moralinio bei visuomeninio gyvenimo trūkumais daugiau pridengiantys negu atskleidžiantys tikrąjį Dievo ir religijos veidą“57.

2126  Ateizmas dažnai remiasi klaidinga žmogaus autonomijos samprata, kuria siekiama atsiriboti nuo bet kokios priklausomybės Dievui.58 Tačiau „Dievo pripažinimas jokiu būdu neprieštarauja žmogaus kilnumui, nes šio kilnumo pagrindas ir atbaiga slypi pačiame Dieve.“59 Bažnyčia žino, kad „savo skelbiamu mokymu atitinka slapčiausius žmogaus širdies troškimus“60.

Agnosticizmas

2127  Agnosticizmo formų yra įvairių. Kai kuriais atvejais agnostikas neneigia Dievo, net tvirtina, jog turi egzistuoti transcendentinė būtis, kuri vis dėlto nei pati gali apsireikšti, nei kas kitas gali ką nors apie ją pasakyti. Kitais atvejais agnostikas visai nekalba apie Dievo buvimą, nes esą neįmanoma to įrodyti, vadinasi, nei teigti, nei neigti.

2128  Agnosticizmas kartais gali imtis tam tikrų Dievo paieškų, bet lygiai taip pat būti Jam abejingas, vengti klausimo apie galutinę tikrovę ir rodyti sąžinės tingumą. Labai dažnai agnosticizmas sutampa su praktiniu ateizmu.

IV. „Nedirbsi sau drožinio...“

2129  Šiuo Dievo įsaku draudžiama vaizduoti Dievą bet kuriais žmogaus rankų kūriniais. Pakartotas Įstatymas aiškina: „Kadangi jūs nematėte išvaizdos, kai Viešpats kalbėjo jums iš ugnies prie Horebo, [...] saugokitės nuoširdžiai, kad nesielgtumėte nedorai, dirbdamiesi sau bet kokios išvaizdos stabą“ (Įst 4, 15–16). Izraeliui apsireiškė absoliučiai transcendentinis Dievas. „Jis yra visas visur“, bet kartu „didingesnis už visus savo kūrinius“ (Sir 43, 27–28). Jis yra „pradinis grožio šaltinis, [kuris] juos sukūrė“ (Išm 13, 3).

2130  Vis dėlto jau Senajame Testamente Dievas buvo nurodęs arba leidęs gaminti kūrinius, kurie simboliškai – kaip varinis žaltys61, Sandoros Skrynia ar cherubai62 – kreiptų į būsimą išganymą per įsikūnijusį Žodį.

2131  Nikėjos VII Susirinkimas (787 m.), remdamasis įsikūnijusio Žodžio slėpiniu ir prieštaraudamas paveikslų naikintojams, įteisino Kristaus, taip pat Dievo Motinos, angelų ir visų šventųjų paveikslų gerbimą. Įsikūnydamas Dievo Sūnus pradėjo naują paveikslų „ekonomiją“.

2132  Krikščioniškas paveikslų gerbimas neprieštarauja pirmam įsakymui, kuris draudžia stabus. Juk „pagarba paveikslui iš tiesų yra skiriama tam, ką jis vaizduoja“63, ir „kas garbina paveikslą, garbina jame pavaizduotą asmenį“64. Pagarba šventiems paveikslams yra atidus pagarbumas, bet ne vienam Dievui derantis adoravimas:

Religinė pagarba yra teikiama ne patiems paveikslams, kaip daiktams, bet dėl to, kad jie mūsų žvilgsnį kreipia į įsikūnijusį Dievą. Tad pačiam paveikslui skiriami veiksmai ties juo nesustoja, bet krypsta į tą, kurį jie vaizduoja.65
Santrauka

2133  „Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6, 5).

2134  Pirmu įsakymu žmogus raginamas į Dievą tikėti, Juo viltis ir Jį mylėti labiau už viską.

2135  „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink“ (Mt 4, 10). Dievą garbinti, kreiptis į Jį malda, teikti Jam prideramą pagarbą, vykdyti Jam duotus pažadus ir įžadus yra religingumo dorybės aktai, kylantys iš klusnumo pirmam įsakymui.

2136  Tikrai garbinti Dievą žmogus įpareigotas ir pats vienas, ir drauge su kitais.

2137  Žmogus turi turėti galimybę „laisvai išpažinti savo tikėjimą privačiame ir viešajame gyvenime“66.

2138  Prietarais iškreipiamas mūsų tikrojo Dievo garbinimas. Jie reiškiasi stabmeldyste ir įvairiomis ateities būrimo bei magijos formomis.

2139  Dievo gundymas žodžiais ar veiksmais, šventvagystė, simonija yra pirmu įsakymu draudžiamos bedievystės nuodėmės.

2140  Pirmam įsakymui nusižengiama Dievo buvimo nepripažįstančiu arba jį neigiančiu ateizmu.

2141  Šventų paveikslų gerbimas grindžiamas Dievo Žodžio Įsikūnijimo slėpiniu. Jis pirmam įsakymui neprieštarauja.

Išnašos

2 Plg. Įst 5, 6-9.

3 Plg. Iš 19, 16-25; 24, 15-18.

4 Šv. Justinas, Dial. 11, 1.

5 Catech. R. 3, 2, 4.

6 Plg. Rom 1, 5; 16, 26.

7 Plg. Rom 1, 18-32.

8 CIC, can. 751.

9 Plg. Įst 6, 4-5.

10 Plg. Lk 1, 46-49.

11 Šv. Augustinas, Civ.10, 6.

12 Plg. Am 5, 21-25.

13 Plg. Iz 1, 10-20.

14 Plg. Oz 6, 6: "Noriu ištikimos meilės, o ne aukos".

15 Plg. Žyd 9, 13-14.

16 CIC, can. 1191, §1.

17 Plg. Apd 18, 18; 21, 23-24.

18 Plg. CIC, can. 654.

19 LG 42.

20 Plg. CIC, can. 692; 1196-1197.

21 DH 1.

22 DH 2.

23 NA 2.

24 DH 14.

25 DH 1.

26 AA 13.

27 Plg. DH 1.

28 Plg. AA 13.

29 Plg. Leonas XIII, enc. "Immortale Dei"; Pijus XI, enc. "Quas primas".

30 DH 2; GS 26.

31 DH 2.

32 DH 6.

33 Plg. Leonas XIII, enc. "Libertas praestantissimum".

34 Plg. Pijus XII, kalba 1953 m. gruodžio 6 d.

35 Plg. DH 2.

36 Plg. Pijus VI, brevė "Quod aliquantum".

37 Plg. Pijus IX, enc. "Quanta cura".

38 DH 7.

39 Plg. Mt 23, 16-22.

40 Plg. Iz 44, 9-20; Jer 10, 1-16; Dan 14, 1-30; Bar 6; Išm 13, 1-15, 19.

41 Plg. Ps 42, 3; ir kt.

42 Plg. Apr 13-14.

43 Plg. Gal 5, 2; Ef 5, 5.

44 Origenas, Cels. 2, 40.

45 Plg. Įst 18, 10; Jer 29, 8.

46 Plg. Lk 4, 9.

47 Plg. 1 Kor 10, 9; Iš 17, 2-7; Ps 95, 9.

48 Plg. CIC, can. 1367; 1376.

49 Plg. Apd 8, 9-24.

50 Plg. jau Iz 55, 1.

51 CIC, can. 848.

52 Plg. Lk 10, 7; 1 Kor 9, 4-18; 1 Tim 5, 17-18.

53 GS 19, §1.

54 GS 20, §1.

55 GS 20, §2.

56 Plg. Rom 1, 18.

57 GS 19, §3.

58 Plg. GS 20, §1.

59 GS 21, §3.

60 GS 21, §7.

61 Plg. Sk 21, 4-9; Išm 16, 5-14; Jn 3, 14-15.

62 Plg. Iš 25, 10- 22; 1 Kar 6, 23-28; 7, 23-26.

63 Šv. Bazilijus, Spir. 18, 45.

64 Nikėjos II Susir.: DS 601; plg. Tridento Susir.: DS 1821-1825; Vatikano II Susir.: SC 125; LG 67.

65 Šv. Tomas Akv., S. th. 2-2, 81, 3, ad 3.

66 DH 15.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003