KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Antras skyrius. Dešimt įsakymų / Pirmas poskyris. „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“

3 skirsnis. Trečias įsakymas

Atsimink, kad švęstum šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas: nedirbsi jokio darbo (Iš 20, 8–10).82
Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats (Mk 2, 27–28).
I. Šabo diena

2168  Trečiu Dekalogo įsakymu pabrėžiamas šabo šventumas: „Septintoji diena yra visiško poilsio šabas – šventa diena Viešpačiui“ (Iš 31, 15).

2169  Šventasis Raštas šia proga primena pasaulio sukūrimą: „Nes per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas yra juose, bet septintąją dieną Jis ilsėjosi. Todėl Viešpats septintąją dieną palaimino ir ją pašventino“ (Iš 20, 11).

2170  Be to, Viešpaties diena Šventasis Raštas primena Izraelio išvadavimą iš Egipto vergijos: „Atsimink, kad tu esi buvęs vergas Egipto žemėje, kad išvedė tave iš ten Viešpats, tavo Dievas, galingai pakelta ranka. Todėl Viešpats, tavo Dievas, ir įsakė tau švęsti šabo dieną“ (Įst 5, 15).

2171  Dievas paskyrė Izraeliui šabą, kad jo laikytųsi kaip nesulaužomos Sandoros ženklo.83 Šabas yra skirtas Viešpačiui: pašlovinti Dievui, Jo kūrimo darbui ir Jo veikimui gelbint Izraelį.

2172  Dievo elgesys yra pavyzdys žmogaus elgesiui. Jei Dievas septintą dieną „sustojo ir ilsėjosi“ (Iš 31, 17), žmogus taip pat turi „ilsėtis“ ir leisti kitiems, ypač vargstantiems, „atsigauti“.84 Šabas nutraukia kasdienius darbus ir suteikia atokvėpį. Tai protesto prieš darbo jungą ir pinigo dievinimą diena.85

2173  Evangelijose pranešama apie ne vieną atvejį, kai Jėzus būdavo kaltinamas pažeidęs šabo įstatymą. Tačiau Jėzus niekada tos dienos šventumui nenusikalsta.86 Jis autoritetingai nurodo jos tikrąją prasmę: „Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui“ (Mk 2, 27). Kupinas užuojautos, Kristus pripažįsta, kad šabo dieną leistina gera, o ne bloga, gelbėti gyvybę, o ne žudyti.87 Šabas yra gailestingojo Viešpaties ir Dievo garbės diena.88 „Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“ (Mk 2, 28).

II. Viešpaties diena
Ši diena yra Viešpaties duota, – džiūgaukime ir linksminkimės (Ps 118, 24).
Prisikėlimo diena: naujasis kūrimas

2174  Jėzus prisikėlė iš numirusių „pirmąją savaitės dieną“ (Mk 16, 2).89 Kaip „pirmoji diena“, Kristaus prisikėlimo diena primena pirmąjį kūrimą. Kaip „aštuntoji diena“, kuri eina po šabo,90 ji ženklina su Kristaus prisikėlimu prasidėjusį naująjį kūrimą. Krikščionims ji tapo visų dienų, visų švenčių pirmoji – Viešpaties diena (Hē kyriakē hēmera; dies Dominica), „sekmadienis“ (senovės Romos kalendoriuje – „saulės diena“):

Mes visi drauge renkamės saulės dieną ir dėl to, kad tai pirmoji [po žydų šabo, bet ir apskritai pirmoji] diena, kurią Dievas, perskirdamas tamsą ir materiją, kūrė pasaulį, ir dėl to, kad tą dieną mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus prisikėlė iš numirusių.91
Sekmadienis – šabo atbaigimas

2175  Sekmadienis aiškiai skiriasi nuo šabo; jis yra kas savaitę po šabo einanti, krikščionims jį pakeičianti diena, kurią jie švenčia pagal šabo nuostatus. Kristaus Velykomis jis įgyvendina dvasinę žydų šabo tiesą ir skelbia amžinąjį žmogaus poilsį Dieve. Juk Senojo Įstatymo kultu buvo rengiamas Kristaus slėpinys ir jo kontūrai simbolizavo tam tikrus su Kristumi susijusius aspektus92:

Kurie gyveno pagal senąją tvarką, sulaukė naujos vilties, laikosi nebe šabo, bet Viešpaties dienos, kurią per Jį ir per Jo mirtį patekėjo ir mūsų gyvenimo aušra.93

2176  Sekmadienio šventimas atitinka prigimtimi žmogaus širdyje įrašytą moralinę nuostatą, „išoriškai garbinti Dievą, prisimenant visiems žmonėms parodytą gerumą“94. Sekmadienio šventimu įgyvendinamas moralinis Senosios Sandoros įsakymas, tokiu pačiu periodiškumu ir tokia pat dvasia kiekvieną savaitę garbinant savo tautos Kūrėją ir Atpirkėją.

Sekmadienio Eucharistija

2177  Sekmadienį švenčiama Viešpaties diena ir Jo Eucharistija yra Bažnyčios gyvenimo centras. „Sekmadienis, kai pagal apaštalų tradiciją švenčiamas Velykų slėpinys, turi būti švenčiamas kaip pirmapradė įsakyta šventės diena.“95

„Taip pat turi būti švenčiamos mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimo, Kristaus Apsireiškimo, Kristaus Žengimo į dangų, Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo, Švenčiausiosios Dievo Motinos Marijos, jos Nekaltojo Prasidėjimo ir Ėmimo į dangų, Šventojo Juozapo, Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus ir galiausiai Visų Šventųjų dienos.“96

2178  Ši krikščionių susirinkimų praktika siekia apaštalų laikų pradžią.97 Laiške žydams raginama: „Neapsileiskime lankyti savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet skatinkime vieni kitus“ (Žyd 10, 25).

Tradicija išsaugojo visada aktualaus pamokymo pavyzdį: „Anksti ateiti į bažnyčią, artintis prie Viešpaties ir išpažinti savo nuodėmes, su gailesčiu melstis [...]. Dalyvauti šventoje ir dieviškoje liturgijoje, baigti savo maldas ir neišeiti, kol nebus pasakyta [...]. Mes dažnai esame sakę: ta diena jums yra duota maldai ir poilsiui. Tai Viešpaties sukurta diena. Tą dieną džiūgaukime ir linksminkimės.“98

2179  „Parapija yra konkreti, dalinėje Bažnyčioje pastoviai įsteigta Kristaus tikinčiųjų bendruomenė, kurios pastoracija, vadovaujant vyskupijos vyskupui, patikėta klebonui kaip jos ganytojui.“99Parapija – tai vieta, kur visi tikintieji gali susiburti sekmadienio Eucharistijos švęsti. Parapija įvesdina krikščionis į įprastinį liturginį gyvenimą, suburdama juos švęsti liturgijos,moko Kristaus išganingojo mokymo, gerais ir broliškais darbais įgyvendina Viešpaties meilę:100

Tu negali melstis namie taip, kaip bažnyčioje, kur daug žmonių ir į Dievą kreipiamasi tarytum viena širdimi. Ten kažkas daugiau: dvasios vienybė, sielų sutarimas, meilės ryšys, kunigų maldos.101
Sekmadienio pareiga

2180  Viešpaties Įstatymas apibrėžiamas ir patikslinamas Bažnyčios įsakymu: „Sekmadieniais ir kitomis privalomomis šventėmis tikintieji įpareigoti dalyvauti šventose Mišiose.“102 „Įsakymą dalyvauti Mišiose įvykdo tas, kuris dalyvauja Mišiose bet kur, kur jos katalikų apeigomis celebruojamos arba pačią šventės dieną, arba išvakarėse.“103

2181  Sekmadienio Eucharistija grindžia ir sutvirtina visą krikščionio gyvenimą. Dėl to tikintieji įpareigoti švęsti Eucharistiją nustatytomis dienomis, nebent jie turėtų rimtą pateisinamą priežastį (pavyzdžiui, liga, kūdikių priežiūra) arba juos nuo to atleistų jų pačių ganytojas.104 Kas sąmoningai tą pareigą pažeidžia, sunkiai nusideda.

2182  Dalyvavimas bendrai švenčiamoje sekmadienio Eucharistijoje rodo priklausomybę ir ištikimybę Kristui ir Jo Bažnyčiai. Tikintieji taip patvirtina savo tikėjimo ir meilės bendrystę. Visi drauge jie liudija Dievo šventumą ir savąją išganymo viltį. Jie vieni kitus stiprina, Šventosios Dvasios vadovaujami.

2183  „Jei nesant šventojo tarnautojo ar dėl kitos svarbios priežasties tampa neįmanoma dalyvauti Eucharistijos šventime, labai rekomenduojama, kad tikintieji dalyvautų Žodžio liturgijoje, jei ji švenčiama parapijos bažnyčioje ar kitoje šventoje vietoje pagal vietos vyskupo potvarkius, arba skirtų tinkamą laiką maldai, asmeniškai arba šeimoje, arba, esant galimybei, šeimų grupėse.“105

Malonės ir nedarbo diena

2184  Kaip Dievas „ilsėjosi septintą dieną nuo visų darbų, kuriuos buvo atlikęs“ (Pr 2, 2), taip ir žmogaus gyvenimo ritmą nustato darbas ir poilsis. Viešpaties dienos įsteigimu leista visiems pailsėti ir turėti pakankamai laisvalaikio savo šeimos, kultūriniam, visuomeniniam ir religiniam gyvenimui.106

2185  Sekmadieniais ir kitomis privalomomis švenčių dienomis tikintieji turi: susilaikyti nuo darbų ir užsiėmimų, trukdančių prideramai garbinti Dievą, tinkamai džiaugtis Viešpaties diena, daryti gailestingumo darbus ir gauti reikalingą atokvėpį dvasiai ir kūnui.107 Pareigos šeimai arba svarbios visuomeninės užduotys teisėtai atleidžia nuo įsakymo ilsėtis sekmadienį. Tikintieji turi rūpintis, kad tos teisėtos išimtys nevirstų įpročiu, žalingu religingumui, šeimos gyvenimui ir sveikatai.

Meilė tiesai ieško švento poilsio; meilės poreikis verčia imtis teisingų darbų.108

2186  Pakankamai laisvo laiko turintys krikščionys tegu prisimena savo brolius ir seseris, kurių poreikiai ir teisės tokie pat ir kurie dėl skurdo ir vargo neturi kada pailsėti. Pagal krikščioniško pamaldumo tradiciją sekmadienis skirtas geriems darbams ir nuolankiam ligonių, invalidų, senelių tarnavimui. Krikščionys taip pat pašventina sekmadienį skirdami savo laiką ir dėmesį šeimai bei artimiesiems, nes kitomis savaitės dienomis tai padaryti nelengva. Sekmadienis yra susimąstymo, ramybės, lavinimosi ir susikaupimo – viso, kas padeda ugdyti vidinį krikščionio gyvenimą, – metas.

2187  Sekmadieniams ir šventėms švęsti reikia bendrų pastangų. Kiekvienas krikščionis turi vengti be būtino reikalo apsunkinti kitus tuo, kas jiems trukdytų švęsti Viešpaties dieną. Kai įprastiniai (sportiniai, pramoginiai ir pan.) renginiai bei visuomeninės pareigos (viešosios tarnybos ir kt.) verčia kai kuriuos žmones dirbti ir sekmadienį, jiems išlieka pareiga pasirūpinti pakankamu savo laisvalaikiu. Tikintieji, jausdami saiką ir artimo meilės akinami, tevengia kraštutinumų ir smurto, kurių kartais nestinga masiniuose renginiuose. Nepaisydamos ekonominių problemų, viešosios įstaigos privalo laiduoti piliečiams laiką pailsėti ir garbinti Dievą. Panašios yra ir darbdavių pareigos darbuotojų atžvilgiu.

2188  Gerbdami visų žmonių religinę laisvę ir bendrąjį gėrį, patys krikščionys turi siekti, kad sekmadieniai ir bažnytinių švenčių dienos būtų įstatymiškai pripažinti nedarbo dienomis. Krikščionys visiems turi būti gyvas maldos, religinės pagarbos bei džiaugsmo pavyzdys ir ginti savąsias tradicijas kaip vertingą indėlį į visuomenės dvasinį gyvenimą. Jeigu dėl šalies įstatymų ar kitų priežasčių ir tektų dirbti sekmadienį, vis dėlto šią dieną reikėtų išgyventi kaip mūsų išlaisvinimo dieną, kuri leidžia mums dalyvauti tame „iškilmingame sambūryje“, toje „danguje įrašytųjų pirmgimių Bažnyčioje“ (Žyd 12, 22–23).

Santrauka

2189  „Laikysies šabo dienos ir švęsi ją“ (Įst 5, 12). „Septintoji diena yra visiško poilsio šabas – šventa diena Viešpačiui“ (Iš 31, 15).

2190  Šabą, žymėjusį pirmojo kūrimo pabaigą, pakeitė sekmadienis, primenantis Kristaus prisikėlimu pradėtą naująjį kūrimą.

2191  Bažnyčia švenčia Kristaus prisikėlimą aštuntąją dieną, kuri pagrįstai yra vadinama Viešpaties diena, arba sekmadieniu.109

2192  „Sekmadienis [...] turi būti švenčiamas kaip pirmapradė įsakyta šventės diena.“110 „Sekmadieniais ir kitų įsakytų švenčių dienomis tikintieji įpareigoti dalyvauti Mišiose.“111

2193  „Sekmadieniais ir kitomis privalomų švenčių dienomis tikintieji [...] privalo susilaikyti nuo tų darbų ir užsiėmimų, kurie trukdo garbinti Dievą, drumsčia Viešpaties dienai būdingą džiaugsmą ar reikalingą sielos ir kūno poilsį.“112

2194  Sekmadienio šventimas leidžia visiems turėti „pakankamai poilsio ir laisvalaikio šeimos, kultūriniam, visuomeniniam bei religiniam gyvenimui puoselėti“113.

2195  Kiekvienas krikščionis turi vengti be būtino reikalo apsunkinti kitus tuo, kas jiems trukdytų švęsti Viešpaties dieną.

Išnašos

82 Plg. Įst 5, 12-15.

83 Plg. Iš 31, 16.

84 Plg. Iš 23, 12.

85 ; 2 Krn 36, 21.

86 Plg. Mk 1, 21; Jn 9, 16.

87 Plg. Mk 3, 4.

88 Plg. Mt 12, 5; Jn 7, 23.

89 Plg. Mt 28, 1; Lk 24, 1; Jn 20, 1.

90 Plg. Mk 16, 1; Mt 28, 1.

91 Šv. Justinas, Apol. 1, 67.

92 Plg. 1 Kor 10, 11.

93 Šv. Ignotas Antiochietis, Magn. 9, 1.

94 Šv. Tomas Akv., S. th. 2-2, 122, 4.

95 CIC, can. 1246, §1.

96 CIC, can. 1246, §1.

97 Plg. Apd 2, 42-46; 1 Kor 11, 17.

98 Pseudo-Euzebijus Aleksandrietis, Serm. dom.

99 CIC, can. 515, §1.

100 Plg. CL 26.

101 Šv. Jonas Auksaburnis, Incomprehens. 3, 6.

102 CIC, can. 1247.

103 CIC, can. 1248, §1.

104 Plg. CIC, can. 1245.

105 CIC, can. 1248, §2.

106 Plg. GS 67, §3.

107 Plg. CIC, can. 1247.

108 Šv. Augustinas, Civ. 19, 19.

109 Plg. SC 106.

110 CIC, can. 1246, §1.

111 CIC, can. 1247.

112 CIC, can. 1247.

113 GS 67, §3.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003