KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Antras skyrius. Dešimt įsakymų / Antras poskyris. „Mylėk savo artimą kaip save patį“

4 skirsnis. Ketvirtas įsakymas

Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria (Iš 20, 12).
Jis buvo jiems klusnus (Lk 2, 51).
Viešpats Jėzus pats buvo priminęs „Dievo įsakymo“ svarbą.1 Apaštalas moko: „Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo gimdytojų, nes šito reikalauja teisingumas. Gerbk savo tėvą ir motiną, – tai pirmasis įsakymas su pažadu: Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje“ (Ef 6, 1–3).2

2197  Ketvirtu įsakymu pradedama antroji lentelė. Juo nurodoma meilės tvarka. Dievas nori, kad po Jo gerbtume savo tėvus, kuriems turime būti dėkingi už gyvybę ir kurie mums perteikė tikėjimą į Dievą. Esame įpareigoti gerbti ir godoti visus žmones, kuriems dėl mūsų gėrio Dievas suteikė savo valdžios.

2198  Įsakymas pozityvia forma nurodo atliktinas pareigas. Juo skelbiami kiti įsakymai, konkrečiai susiję su pagarba gyvybei, santuoka, žemiškosiomis gėrybėmis, žodžiais. Jis – vienas iš socialinio Bažnyčios mokymo pagrindų.

2199  Ketvirtu įsakymu pabrėžtinai kreipiamasi į vaikus, nusakant jų santykį su tėvu ir motina, nes tie santykiai visuotiniausi. Jis taip pat galioja kitiems giminystės ryšiais tarpusavyje susijusiems šeimos nariams, reikalauja pagarbos, meilės ir dėkingumo vyresniems giminaičiams ir senoliams, pagaliau apima mokinių pareigas mokytojams, darbuotojų – darbdaviams, valdinių – vadovams, piliečių – tėvynei ir tiems, kurie ją tvarko ir valdo.

Šiuo įsakymu aprėpiamos ir galvoje turimos pareigos tėvų, globėjų, mokytojų, vadovų, pareigūnų, valdančiųjų, visų, turinčių valdžią kitiems asmenims ar asmenų bendruomenėms.

2200  Besilaikančiųjų ketvirto įsakymo laukia atlygis: „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria“ (Iš 20, 12).3 Klusnumas šiam įsakymui drauge su dvasiniais vaisiais teikia ir laikinųjų taikos bei gerovės vaisių. Ir priešingai, jo laužymas atneša daug žalos žmonių bendruomenėms ir pavieniams žmonėms.

I. Šeima Dievo plane
Šeimos prigimtis

2201  Santuokinė bendruomenė yra pagrįsta abipusiu sutuoktinių sutikimu. Santuoka ir šeima skirtos sutuoktinių gerovei ir vaikų gimdymui bei auklėjimui. Sutuoktinių meilė ir vaikų gimimas steigia tarp tos pačios šeimos narių asmeninius ryšius ir pirmapradę atsakomybę .

2202  Santuokos suvienyti vyras ir moteris drauge su savo vaikais sudaro šeimą. Šie ryšiai atsiranda anksčiau, negu juos pripažįsta civilinė valdžia; jie už ją viršesni. Juos reikia laikyti normaliu santykių pagrindu, pagal kurį turi būti vertinamos įvairios giminystės formos.

2203  Sukurdamas vyrą ir moterį, Dievas įsteigė žmonių šeimą ir nustatė pagrindinę jos sandarą. Jos narių kilnumas vienodas. Šeimoje jos narių ir visuomenės bendrojo gėrio labui esama įvairios atsakomybės, teisių ir pareigų.

Krikščioniškoji šeima

2204  „Bažnytinę bendrystę atspindi ir įgyvendina krikščioniškoji šeima, todėl pastaroji gali ir turi būti vadinama 'namų Bažnyčia'.“4 Ji yra tikėjimo, vilties ir meilės bendruomenė; iš Naujojo Testamento matyti,5 kad Bažnyčioje jai tenka ypatinga reikšmė.

2205  Krikščioniškoji šeima yra asmenų bendrystė, Tėvo ir Sūnaus Šventojoje Dvasioje bendrystės pėdsakas ir paveikslas. Jos prokreacinė ir auklėjamoji veikla yra Tėvo kuriamojo darbo aidas. Šeima pašaukta dalyvauti Kristaus maldoje ir aukoje. Kasdienė malda ir Dievo žodžio skaitymas stiprina joje meilę. Krikščioniškoji šeima skelbia Evangeliją ir vykdo misiją.

2206  Šeimos tarpusavio santykiai, ypač kai jie kyla iš abipusės jos narių pagarbos, ugdo bendrus jausmus, polinkius ir interesus. Šeima yra privilegijuota bendruomenė, pašaukta bendram sutuoktinių sutarimui ir uoliam tėvų bendradarbiavimui auklėjant vaikus“6.

II. Šeima ir visuomenė

2207  Šeima yra pirminė visuomenės gyvenimo ląstelė. Tai natūrali bendruomenė, kurioje vyras ir moteris pašaukti save dovanoti vienas kitam mylėdami ir dovanodami gyvybę. Autoritetu, pastovumu ir gyvais ryšiais šeimoje dedami laisvės, saugumo ir broliškumo pamatai visuomenėje. Šeima yra bendruomenė, kurioje nuo vaikystės pradedama gerbti moralines vertybes, garbinti Dievą ir tinkamai naudotis laisve. Šeimos gyvenimas įvesdina į visuomenės gyvenimą.

2208  Šeima privalo taip gyventi, kad jos nariai mokėtų rūpintis ir padėti jauniems ir seniems, ligoniams arba negalios ištiktiems bei vargšams. Daug šeimų tam tikrais momentais neįstengia suteikti tokios pagalbos. Tada jais pasirūpinti tenka kitiems asmenims, kitoms šeimoms ir – subsidiariai – visuomenei: „Tyras ir nesuteptas maldingumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra: šelpti našlaičius ir našles jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu“ (Jok 1, 27).

2209  Šeimai reikia padėti ir ją apsaugoti atitinkamomis socialinėmis priemonėmis. Ten, kur šeimos nepajėgia atlikti savo uždavinių, joms padėti ir šeimos instituciją paremti yra kitų visuomenės grupių pareiga. Laikydamosi subsidiarumo principo, didesnės bendruomenės neturi savintis šeimos teisių arba kištis į jos gyvenimą.

2210  Kadangi šeima yra svarbi visuomenės gyvenimui ir gerovei,7 pastarajai tenka ypatinga pareiga palaikyti ir stiprinti santuoką ir šeimą. „Pasaulietinė valdžia savo šventa pareiga telaiko tikrojo santuokos ir šeimos pobūdžio pripažinimą, sergėjimą ir ugdymą, rūpinimąsi viešąja dora bei namų židinio gerove“8.

2211  Politinės bendruomenės pareiga yra gerbti šeimą, jai padėti ir laiduoti:

— laisvę kurti šeimos židinį, turėti vaikų ir juos auklėti pagal savus moralinius ir religinius įsitikinimus;

— tvirto santuokinio ryšio bei šeimos institucijos apsaugą;

— laisvę išpažinti savo tikėjimą, jį perduoti kitiems, pagal jį auklėti savo vaikus, imantis tam reikalingų priemonių ir padedant atitinkamoms institucijoms;

— privatinės nuosavybės teisę, laisvę imtis veiklos, gauti darbo ir pastogę, teisę emigruoti;

— pagal šalies įstatymus – teisę į medicininį aptarnavimą, pagyvenusių žmonių globą, finansinę paramą šeimoms;

— saugų gyvenimą ir sveikatos apsaugą, ypač apsaugą nuo narkomanijos, pornografijos, alkoholizmo ir kitų pavojų;

— laisvę steigti šeimų bendrijas ir taip būti atstovaujamai civilinėje valdžioje.9

2212  Ketvirtu įsakymupaaiškinami ir kiti santykiai visuomenėje. Savo brolius ir seseris regime kaip savo tėvų vaikus; savo giminaičius – kaip protėvių palikuonis; savo šalies piliečius – kaip tėvynės sūnus ir dukteris; pakrikštytuosius – kaip savo Motinos Bažnyčios vaikus; kiekvieną žmogų – kaip sūnų ar dukterį To, kuris nori būti vadinamas „mūsų Tėvu“. Todėl mūsų santykiai su artimu pripažįstami kaip tarpasmeniniai. Artimas nėra tik „individas“ žmonių kolektyve, bet būtent „tas“ asmuo, kuris dėl savo žinomos kilmės yra vertas ypatingo dėmesio ir pagarbos.

2213  Žmonių bendruomenes sudaro asmenys. Kad jie būtų gerai valdomi, neužtenka tik laiduoti teises, vykdyti pareigas ar laikytis susitarimų. Teisingi darbdavių ir darbuotojų, valdančiųjų ir piliečių santykiai yra abipusio geranoriškumo, atitinkančio teisingumu ir brolybe besirūpinančių žmonių kilnumą, pagrindas.

III. Šeimos narių pareigos
Vaikų pareigos

2214  Dieviškoji tėvystė yra žmogiškosios tėvystės šaltinis;10 ji ir yra pagarbos tėvams pagrindas. Vaikų – mažų ar suaugusių – pagarbą savo tėvui ir motinai11 palaiko natūralus jausmas, kylantis iš juos siejančio ryšio. Tos pagarbos reikalauja Dievo įsakymas.12

2215  Pagarba tėvams (pietas filialis) kyla iš dėkingumo tiems žmonėms, kurie savo vaikams padovanojo gyvybę, o meile ir darbu leido jiems augti metais, išmintimi ir malone. „Visa širdimi gerbk savo tėvą, neužmiršk savo motinos gimdymo skausmų. Atsimink, kad iš šių tėvų esi gimęs; ką gali jiems duoti už visa, ką jie tau yra davę?“ (Sir 7, 27–28).

2216  Vaikų meilė pasireiškia tikru nuolankumu ir klusnumu. „Mano vaike, laikykis savo tėvo įsakymo ir nepaniekink savo motinos mokymo [...]. Ką tik darysi, jie tau padės, kai gulsies miego, jie tave saugos, kai atsibusi, su tavimi jie bendraus“ (Pat 6, 20. 22). „Išmintingas vaikas brangina tėvo pamokymą, o pašaipūnas nesiklauso, kai yra baramas“ (Pat 13, 1).

2217  Kol vaikas gyvena drauge su tėvais, jis privalo jų klausyti visada, kai tik jie ko nors pagrįstai reikalauja jo paties ar šeimos labui. „Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes toks klusnumas patinka Viešpačiui“ (Kol 3, 20).13 Vaikai taip pat turi paklusti protingiems savo auklėtojų ir visų, kuriems tėvai juos patikėjo, nurodymams. Bet jeigu vaiko sąžinė įsitikinusi, jog būtų nedora paklusti kuriam nors paliepimui, tegu jis jam nepaklūsta.

Ir suaugesni vaikai privalo gerbti tėvus; numatyti jų pageidavimus, noriai kreiptis į juos patarimo ir sutikti su jų teisingomis pastabomis. Pareiga klausyti tėvų nebegalioja vaikams tapus savarankiškiems, bet pagarba tėvams turi išlikti visada. Jos pagrindas yra Dievo baimė – viena Šventosios Dvasios dovanų.

2218  Ketvirtu įsakymu primenamos jau suaugusiems vaikams jų pareigos tėvams. Kiek galėdami, jie privalo padėti tėvams materialiai ir moraliai, kai juos ištinka senatvė, liga, vienatvė ir vargas. Jėzus primena šią dėkingumo pareigą.14

Juk Viešpats pagerbia tėvą per jo vaikus ir patvirtina motinos teises į jos sūnus. Kas gerbia savo tėvą, atsilygina už nuodėmes; kas gerbia savo motiną, kraunasi lobį. Kas gerbia savo tėvą, džiaugsis savo vaikais, ir kai melsis, jis bus išklausytas. Kas gerbia tėvą, ilgai gyvens; paklūsta Viešpačiui, kas neša paguodą savo motinai (Sir 3, 2–6).

Mano vaike, rūpinkis savo tėvu jo senatvėje, neužduok jam širdies per visą gyvenimą. Net jeigu jam ir protas susilpnėtų, būk jam kantrus; nepaniekink jo būdamas pilnas jėgų. [...] Piktžodžiauja, kas savo tėvu nesirūpina, Viešpatį pykdo, kas savo motinai širdį užgauna (Sir 3, 12–13. 16).

2219  Vaikų meilė palaiko viso šeimos gyvenimo darną, taip pat turi įtakos brolių bei seserų santykiams. Pagarba tėvams nušviečia visą šeimos aplinką. „Vaikaičiai yra senųjų vainikas“ (Pat 17, 6). „Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę“ (Ef 4, 2).

2220  Krikščionys turi būti ypač dėkingi tiems žmonėms, iš kurių gavo tikėjimo dovaną, Krikšto malonę ir gyvenimą Bažnyčioje. Tai gali būti tėvai, seneliai, kiti šeimos nariai, kunigai, katechetai, kiti mokytojai ar draugai. „Aš vis prisimenu tavo nuoširdų tikėjimą, kuris pradžioje gyveno tavo senelėje Loidėje, tavo motinoje Eunikėje ir, esu tikras, tebegyvena tavyje“ (2 Tim 1, 5).

Tėvų pareigos

2221  Santuokinės meilės vaisingumas nesibaigia vien vaikų gimdymu, bet apima ir jų moralinį auklėjimą ir dvasinį ugdymą.„Tėvų auklėjimas yra toks svarbus, kad ten, kur jo nėra, vargiai kas kitas gali jį atstoti“15. Ir tėvų teisė, ir pareiga auklėti vaikus yra pirmaeilės ir neatimamos.16

2222  Tėvai į savo vaikus privalo žiūrėti kaip į Dievo vaikus ir gerbti juos kaip žmones. Jie auklėja savo vaikus, kad tie laikytųsi Dievo Įstatymo, ir patys rodo pavyzdį, paklusdami dangiškojo Tėvo valiai.

2223  Už savo vaikų auklėjimą pirmiausia atsakingi tėvai. Tą atsakomybę iš pradžių jie paliudija sukurdami šeimos židinį, kuriame paprastai viešpatauja nuoširdumas, atlaidumas, abipusė pagarba, ištikimybė ir nesavanaudiškas paslaugumas. Šeimos židinys yra tinkamiausia vieta dorybėms ugdyti. Čia išmokstama pasiaukojimo, sveiko mąstymo, savitvardos – tikrosios laisvės sąlygų. Tėvai privalo išmokyti vaikus teikti pirmenybę „vidiniams ir dvasiniams, o ne medžiaginiams ir instinktų valdomiems“17 dalykams. Didi tėvų pareiga rodyti gerą pavyzdį vaikams. Mokėdami pripažinti savąsias klaidas vaikų akyse, jie sugebės geriau vadovauti vaikams ir taisyti jų elgesį:

„Kas myli savo vaiką, plaks jį dažnai [...]. Kas elgiasi griežtai su savo sūnumi, iš jo turės naudos“ (Sir 30, 1–2). „Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“ (Ef 6, 4).

2224  Gimtieji namai yra natūrali aplinka parengti žmogų visuomeniniam solidarumui ir atsakomybei. Tėvai turi išmokyti vaikus saugotis pavojų ir atmestinų dalykų, gresiančių žmonių bendruomenei.

2225  Santuokos sakramento malone tėvai yra gavę pareigą ir privilegiją evangelizuoti savo vaikus. Būdami „pirmi tikėjimo skelbėjai“18 savo vaikams, jie privalo kuo anksčiau juos supažindinti su tikėjimo slėpiniais ir dar visai mažus įtraukti į Bažnyčios gyvenimą. Šeimos gyvenimo aplinka gali išugdyti nuostatas, kurios visą tolesnį gyvenimą išliks gyvo tikėjimo prielaida ir jo atrama.

2226  Ugdyti vaikų tikėjimą tėvai turi pradėti nuo ankstyvos vaikystės. Ugdoma jau tada, kai šeimos nariai, gyvendami Evangeliją atitinkantį krikščioniškąjį gyvenimą, padeda vieni kitiems stiprinti savo tikėjimą. Šeimos katechezė pranoksta, papildo ir praturtina bet kurią kitą katechezės formą. Tėvų užduotis yra išmokyti savo vaikus melstis ir jiems atskleisti jų, kaip Dievo vaikų, pašaukimą.19Parapija yra ir krikščioniškųjų šeimų eucharistinė bendruomenė, ir jų liturginio gyvenimo centras; ji tinkamiausia vaikų ir tėvų katechezės vieta.

2227  Vaikai savo ruožtu padeda tėvams tapti šventesniems.20Kartu ir pavieniui jie turi visada vieni kitiems didžiadvasiškai atleisti įžeidimo, barnių, neteisingumo, neištikimybės atvejais. Tai akina abipusės meilės jausmas. To reikalauja Kristaus meilė.21

2228  Kol vaikai maži, tėvų pagarba ir meilė pirmiausia reiškiasi uoliomis pastangomis juos auklėti, pasirūpinti jų kūno ir dvasios reikmėmis. Vaikams augant, ta pati pagarba ir atsidavimas skatina tėvus mokyti vaikus deramai naudotis savo protu ir laisve.

2229  Būdami labiausiai atsakingi už savo vaikų auklėjimą, tėvai turi teisę jiems parinkti mokyklą, kuri atitiktų tėvų įsitikinimus. Tai jų pagrindinė teisė. Tėvų pareiga pagal galimybę parinkti tokias mokyklas, kurios geriausiai juos pavaduotų auklėdamos vaikus krikščioniškai.22 Valdžios įstaigų pareiga yra garantuoti tą tėvų teisę ir sudaryti tinkamas sąlygas jai įgyvendinti.

2230  Suaugusių vaikų pareiga ir teisė yra pasirinkti profesiją ir gyvenimo būdą. Tegu jie imasi tos atsakomybės pasitikėdami savo tėvais, kurių nuomonės bei patarimo jie turėtų noriai teirautis ir išklausyti, o tėvai tenebando daryti spaudimo, kai jų vaikai renkasi profesiją arba jaunikį bei nuotaką. Ta pareiga būti santūriems jiems nedraudžia, bet, priešingai, akina padėti vaikams protingais patarimais, ypač kai tie rengiasi kurti šeimą.

2231  Kai kurie žmonės nesituokia norėdami pasirūpinti savo tėvais ar giminaičiais, labiau atsidėti profesijos reikalams arba dėl kitų gerbtinų motyvų. Jie gali labai daug prisidėti prie žmonijos gėrio.

IV. Šeima ir Karalystė

2232  Nors šeimos ryšiai yra svarbūs, bet nėra absoliutūs. Kai vaikas žmogišku ir dvasiniu matmeniu vis labiau bręsta ir tampa savarankiškesnis, drauge ryškėja ir stiprėja jo ypatingas pašaukimas, kuris ateina iš Dievo. Tėvai privalo tą pašaukimą gerbti ir drąsinti savo vaikus į jį atsiliepti ir juo sekti. Reikia įsisąmoninti, kad pirmasis krikščionio pašaukimas yra sekti Jėzumi23: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs“ (Mt 10, 37).

2233  Tapti Jėzaus mokiniu reiškia priimti kvietimą priklausyti Dievo šeimai ir gyventi taip, kaip gyveno Jis: „Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mt 12, 50).

Tėvai su džiaugsmu ir dėkingumu turi priimti bei gerbti Viešpaties kvietimą kuriam nors jų vaikui sekti Juo mergeliškai gyvenant dėl dangaus karalystės pasirinkus pašvęstąjį gyvenimą arba kunigo tarnybą.

V. Pilietinės visuomenės valdžia

2234  Ketvirtas Dievo įsakymas taip pat liepia mums gerbti visus žmones, kurie mūsų labui yra gavę iš Dievo valdžią visuomenėje. Juo nurodomos tiek valdančiųjų, tiek tų, kurie to valdymo vaisiais naudojasi, pareigos.

Pilietinės valdžios pareigos

2235  Kas valdo, privalo tai daryti tarnaudamas. „Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas“ (Mt 20, 26). Valdžios vykdymą morališkai riboja jos dieviška kilmė, protinga prigimtis ir jos savitas objektas. Niekas negali įsakyti ar įsteigti ką nors, kas yra priešinga žmogaus kilnumui ir prigimtiniam įstatymui.

2236  Valdymu siekiama parodyti teisingą vertybių hierarchiją, kad visiems būtų lengviau naudotis laisve ir atsakomybe. Vyresnybė privalo išmintingai laikytis paskirstomojo teisingumo, įvertindama kiekvieno poreikius bei nuopelnus ir siekdama tarpusavio sutarimo bei taikos. Ji turi rūpintis, kad jos taikomos priemonės bei nurodymai negundytų žmonių asmeninių interesų priešpriešinti visuomenės gerovei.24

2237  Politinė valdžiaprivalo gerbti pagrindines žmogaus teises. Ji turi stengtis humaniškai įgyvendinti teisingumą, paisydama visų žmonių, ypač šeimų ir vargstančiųjų, teises.

Politinės piliečių teisės gali ir turi būti derinamos su bendrojo gėrio reikalavimais. Viešoji valdžia negali sustabdyti jų veikimo, neturėdama tam teisėto ir pakankamo pagrindo. Politinių teisių laidavimas tarnauja tautos ir žmonijos bendrajam gėriui.

Piliečių pareigos

2238  Kas pavaldus valdžiai, tas savo vyresniuosius turi laikyti tarsi Dievo atstovais, kuriuos Jis paskyrė tvarkyti savo dovanų:25 „Būkite klusnūs kiekvienai žmonių valdžiai dėl Viešpaties. [...] Elkitės kaip laisvi; ne kaip tie, kurie laisve pridengia blogį, bet kaip Dievo tarnai“ (1 Pt 2, 13. 16). Lojaliai bendradarbiaudami su valdžia, piliečiai turi teisę, o kartais ir pareigą, pagrįstai ją kritikuoti už tai, kas, jų nuomone, kenkia žmogaus kilnumui ir bendrajam gėriui.

2239  Piliečiai privalo visuomenės gėrio labui bendradarbiauti su viešąja valdžia tiesos, teisingumo, solidarumo ir laisvės dvasia. Tėvynės meilė ir tarnavimas jai kyla iš dėkingumo pareigos ir meilės tvarkos. Pavaldumas teisėtai valdžiai ir tarnavimas bendrajam gėriui reikalauja, kad piliečiai atliktų savo užduotį politiniame bendruomenės gyvenime.

2240  Klusnumas valdžiai ir bendra atsakomybė už bendrąjį gėrį moraliniu lygmeniu įpareigoja mokėti mokesčius, naudotis rinkimų teise, ginti šalį:

Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą (Rom 13, 7).

Krikščionys gyvena savo tėvynėje, bet kaip ateiviai. Atlieka visas pareigas kaip piliečiai, bet viską pakelia kaip ateiviai [...]. Paklusdami išleistiems įstatymams, savo gyvenimu juos pranoksta [...]. Dievas paskyrė jiems postą, iš kurio jiems nevalia trauktis.26

Apaštalas mus ragina melstis ir dėkoti už karalius ir visus valdovus, „kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą“ (1 Tim 2, 2).

2241  Turtingesnių tautų pareiga yra priimti, kiek įmanoma, svetimšalius, ieškančius saugumo ir pragyvenimo šaltinių, kurių jie negali rasti savo gimtajame krašte. Viešajai valdžiai privalu rūpintis, kad būtų laikomasi prigimtinės teisės, pagal kurią svetimšalis yra globojamas jį priėmusiųjų.

Politinė valdžia, atsižvelgdama į bendrąjį gėrį, už kurį ji yra atsakinga, imigracijos teisei gali nustatyti įvairias teisines sąlygas ir reikalauti, kad migrantai laikytųsi juos priėmusios šalies pareigų. Imigrantas privalo dėkinga širdimi tausoti jį priėmusios šalies medžiagines ir dvasines vertybes, paklusti jos įstatymams ir prisidėti prie jos išlaidų.

2242  Piliečio sąžinė įpareigoja nesilaikyti valstybės potvarkių, jeigu jų nurodymai prieštarauja moralinei tvarkai, pagrindinėms žmogaus teisėms arba Evangelijos mokymui. Atsisakymą paklusti valstybės valdžiai, kai jos reikalavimai prieštarauja teisingai sąžinei, pateisinami skirtumu tarp tarnavimo Dievui ir tarnavimo valstybei. „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21). „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29):

Jeigu kur nors viešoji valdžia, peržengdama savo kompetenciją, spaudžia piliečius, šie teneatsisako daryti tai, ko objektyviai reikalauja bendroji gerovė. Tačiau tebūnie jiems leista ginti savo bei savo bendrapiliečių teises nuo valdžios piktnaudžiavimo laikantis prigimtinio ir evangelinio įstatymo nubrėžtų ribų.27

2243  Ginkluotas pasipriešinimas politinės valdžios priespaudai pateisinamas tik esant drauge visoms šioms sąlygoms: 1) jei tikrai, stipriai ir nuolatos pažeidinėjamos pagrindinės žmogaus teisės; 2) jei išnaudotos visos kitos galimybės; 3) jei tai nesukels dar didesnės netvarkos; 4) jei yra pagrįsta viltis laimėti; 5) jei, vadovaujantis protingu sprendimu, neįmanoma numatyti geresnės išeities.

Politinė bendruomenė ir Bažnyčia

2244  Kiekviena institucija, tegu ir aiškiai neišreikštai, vadovaujasi žmogaus ir jo paskirties vizija, lemiančia jos daromus sprendimus, vertybių hierarchiją ir veikseną. Daugelis visuomenių savo institucijas kuria remdamosi tuo, kad žmogus iškilesnis už daiktus. Vien Dievo apreikštoji religija žmogaus pradžia ir tikslu pripažįsta Dievą – Kūrėją ir Atpirkėją. Bažnyčia kviečia politinę valdžią priimant sprendimus ir nutarimus vadovautis ta apreikštąja tiesa apie Dievą ir žmogų:

Visuomenė, kuri tokį įkvėpimą ignoruoja arba nepriklausomybės nuo Dievo vardan atmeta, priversta savo veiklos gairių ir tikslo ieškoti savyje pačioje arba skolintis juos iš kurios nors ideologijos; nepripažindama objektyvaus gėrio ir blogio kriterijaus, ji, kaip rodo istorija, atvirai ar užmaskuotai atiduoda žmogų ir jo likimą totalitarinei valdžiai.28

2245  „Bažnyčia, dėl savo uždavinio ir kompetencijos pobūdžio jokiu būdu nesutampanti su politine bendruomene[...], yra žmogaus asmens transcendentiškumo ženklas ir drauge saugotoja.“29 Bažnyčia „gerbia bei skatina politinę piliečių laisvę bei atsakomybę.“30

2246  Bažnyčios misijai tenka užduotis „priimti moralinį sprendimą net politinės srities klausimais, kai to reikalauja pagrindinės asmens teisės arba sielų išganymas. Tai darydama ji turi teisę taikyti visas ir vien tas priemones, kurios atitinka Evangeliją ir visų gėrį atsižvelgiant į laiko ir sąlygų skirtingumą “31.

Santrauka

2247  „Gerbk savo tėvą ir motiną“ (Įst 5, 16; Mk 7, 10).

2248  Ketvirtu įsakymu Dievas nori, kad po Jo gerbtume savo tėvus ir tuos žmones, kuriems Jis suteikė valdžią mūsų gėrio labui.

2249  Santuokinė bendruomenė yra pagrįsta sutuoktinių ryšiu ir abipusiu sutikimu. Santuoka ir šeima yra skirtos sutuoktinių gerovei, vaikų gimdymui ir auklėjimui.

2250  „Asmens ir žmonių visuomenės apskritai bei krikščionių bendrijos gerovė glaudžiai susijusi su santuokinės ir šeimos bendruomenės klestėjimu.“32

2251  Vaikai turi gerbti savo tėvus, būti jiems dėkingi, prideramai klusnūs ir jiems padėti. Vaikų meilė palaiko viso šeimos gyvenimo darną.

2252  Už savo vaikų tikėjimo, maldos ir visų dorybių ugdymą pirmiausia yra atsakingi tėvai. Jie privalo, kiek išgali, tenkinti savo vaikų kūno ir dvasios reikmes.

2253  Tėvai privalo gerbti savo vaikų pašaukimą ir jį puoselėti. Jie patys turi atsiminti ir padėti vaikams suvokti, jog pirmutinis krikščionio pašaukimas yra sekti Jėzumi.

2254  Viešosios valdžios pareiga yra gerbti pagrindines žmogaus teises ir jo galimybes naudotis savo laisve.

2255  Piliečiai privalo bendradarbiauti su viešąja valdžia ugdant visuomenę tiesos, teisingumo, solidarumo ir laisvės dvasia.

2256  Piliečių sąžinė įpareigoja nesilaikyti valstybės potvarkių, jei jie prieštarauja moralinei tvarkai. „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29).

2257  Kiekviena visuomenė savo sprendimus ir veiklą grindžia žmogaus ir jo paskirties vizija. Nesivadovaudama Evangelijos tiesa apie Dievą ir žmogų, visuomenė lengvai tampa „totalitarine“.

Išnašos

1 Plg. Mk 7, 8-13.

2 Plg. Įst 5, 16.

3 Plg. Įst 5, 16.

4 FC 21; plg. LG 11.

5 Plg. Ef 5, 21 - 6, 4; Kol 3, 18-21; 1 Pt 3, 1-7.

6 GS 52, §1.

7 Plg. GS 47, §1.

8 GS 52, §2.

9 Plg. FC 46.

10 Plg. Ef 3, 15.

11 Plg. Pat 1, 8; Tob 4, 3-4.

12 Plg. Iš 20, 12.

13 Plg. Ef 6, 1.

14 Plg. Mk 7, 10-12.

15 GE 3.

16 Plg. FC 36.

17 CA 36.

18 LG 11; plg. CIC, can. 1136.

19 Plg. LG 11.

20 Plg. GS 48, §4.

21 Plg. Mt 18, 21-22; Lk 17, 4.

22 Plg. GE 6.

23 Plg. Mt 16, 25.

24 Plg. CA 25.

25 Plg. Rom 13, 1-2.

26 Laiškas Diognetui 5, 5; 5, 10; 6, 10.

27 GS 74, §5.

28 Plg. CA 45; 46.

29 GS 76.

30 Ten pat.

31 GS 76, §5.

32 GS 47, §1.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003