KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Antras skyrius. Dešimt įsakymų / Antras poskyris. „Mylėk savo artimą kaip save patį“

8 skirsnis. Aštuntas įsakymas

Neliudysi melagingai prieš savo artimą (Iš 20, 16).
Protėviams buvo pasakyta: „Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas“ (Mt 5, 33).

2464  Aštuntu įsakymu draudžiama iškreipti tiesą bendraujant su kitais žmonėmis. Ta moralinė nuostata išplaukia iš šventosios tautos pašaukimo liudyti savo Dievą, kuris yra tiesa ir nori tiesos. Nusižengti tiesai – tai žodžiais ar darbais atsisakyti pareigos būti tiesiam moraline prasme: tai didelė, Sandoros pamatus ardanti neištikimybė Dievui.

I. Gyventi tiesoje

2465  Senasis Testamentas tvirtina: Dievas yra visokios tiesos šaltinis. Jo žodis yra tiesa.214 Jo įstatymas yra tiesa.215 „Tavo ištikimybė tęsiasi iš kartos į kartą“ (Ps 119, 90).216 Kadangi Dievas yra „tiesakalbis“ (Rom 3, 4), Jo tautos nariai yra pašaukti gyventi tiesoje.217

2466  Jėzuje Kristuje pasirodė visa Dievo tiesa. Pilnas malonės ir tiesos,218 Jis yra „pasaulio šviesa“ (Jn 8, 12), Jis yra Tiesa.219 Visi, kurie į Jį tiki, nelieka tamsybėje.220 Jėzaus mokinys gyvena Jo žodžiais, kad pažintų tiesą, kuri išlaisvina221 ir kuri pašventina.222 Sekti Jėzumi reiškia gyventi Tiesos Dvasia,223 kurią Tėvas siunčia Jo vardu224 ir kuri veda „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13). Savo mokinius Jėzus moko besąlygiškai mylėti tiesą: „Verčiau jūs sakykite: 'Taip', jei taip, 'Ne', jei ne“ (Mt 5, 37).

2467  Žmogus iš prigimties yra linkęs į tiesą. Jis įpareigotas ją gerbti ir liudyti: „Visus žmones dėl jų turimo kilnumo pati jų prigimtis ragina ir drauge morališkai įpareigoja ieškoti tiesos – pirmiausia religijos srityje. Jie taip pat privalo pažintos tiesos laikytis ir visą savo gyvenimą tvarkyti pagal tiesos reikalavimus.“225

2468  Tiesa, kaip teisingas žmogaus elgesys ir teisinga jo kalba, vadinama tiesumu, nuoširdumu arba atvirumu. Tiesa, arba tiesumas, yra dorybė, leidžianti teisingai elgtis ir sakyti tiesą, vengiant dviveidiškumo, apsimetinėjimo ir veidmainystės.

2469  „Žmonės negalėtų sugyventi, jeigu vieni kitais nepasitikėtų, tai yra slėptų tiesą.“226 Tiesos dorybė teisingai atiduoda kitam, kas jam priklauso. Tiesumu išlaikoma pusiausvyra tarp to, kas pasakytina, ir paslapties, kurią reikia išsaugoti: jis apima atvirumą ir santūrumą. „Būdamas garbingas, žmogus privalo parodyti tiesą kitam žmogui.“227

2470  Kristaus mokinys pasiryžęs „gyventi tiesoje“, tai yra gyventi kukliai, sekdamas Viešpaties pavyzdžiu ir būdamas ištikimas Jo tiesai. „Jei sakytume, kad bendraujame su Juo, o vaikščiotume tamsoje, meluotume ir nevykdytume tiesos“ (1 Jn 1, 6).

II. „Liudyti tiesą“

2471  Pilotui Kristus pareiškė atėjęs į pasaulį, kad liudytų tiesą.228 Krikščionis neturi gėdytis „mūsų Viešpaties liudijimo“ (2 Tim 1, 8). Kai reikia liudyti tikėjimą, krikščionis, kaip šv. Paulius savo teisėjams, privalo nedviprasmiškai jį išpažinti. Jis privalo „visuomet turėti gryną sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones“ (Apd 24, 16).

2472  Krikščionių pareiga dalyvauti Bažnyčios gyvenime skatina juos būti Evangelijos liudytojais ir atitinkamai įsipareigoti. Liudyti – tai perteikti tikėjimą žodžiais ir darbais. Liudijimas yra teisingumo aktas, patvirtinantis tiesą arba leidžiantis ją pažinti:229

Visi Kristaus tikintieji, kad ir kur jie gyventų, savo gyvenimo pavyzdžiu ir žodžio liudijimu privalo taip atskleisti naująjį žmogų, kuriuo jie apsivilko per Krikštą, ir Šventosios Dvasios galią, kuria buvo sustiptinti Sutvirtinimo sakramentu.230

2473  Kankinystė yra iškiliausias tikėjimo tiesos liudijimas, liudijimas pačia mirtimi. Kankinys liudija mirusį ir prisikėlusį Kristų, su kuriuo jį vienija meilė, liudija tikėjimo ir krikščioniškojo mokymo tiesą. Tvirtumu jis pakelia prievartinę mirtį. „Leiskite man tapti laukinių žvėrių maistu, kad jų dėka galėčiau Dievą pasiekti.“231

2474  Savo gyvybe tikėjimą paliudijusių kankinių atminimus Bažnyčia labai rūpestingai rinko ir sudėjo į Kankinių aktus. Tai krauju rašytas tiesos archyvas:

Niekuo manęs nebesužavės nei šis pasaulis, nei žemiškos karalystės. Man verčiau mirti ir su Jėzumi Kristumi susivienyti, negu karaliauti iki žemės pakraščių. Ieškau To, kuris už mus numirė. Trokštu To, kuris dėl mūsų prisikėlė. Artėja mano gimimas...232
Šlovinu Tave, kad šią dieną ir šią valandą teikeisi mane priimti į kankinių būrį [...]. Tu ištesėjai savo pažadą, Dieve ištikimasis ir teisusis! Todėl ir aukštinu Tave už visa, garbinu ir šlovinu per amžinąjį ir dangiškąjį Vyriausiąjį Kunigą Jėzų Kristų, mylimąjį Tavo Sūnų, per kurį Tau su Juo ir Šventąja Dvasia tebūna garbė dabar ir per būsimuosius amžius. Amen.233
III. Nusižengimai tiesai

2475  Kristaus mokiniai yra apsivilkę „nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 24). „Tad, pametę melagystę“ (Ef 4, 25), jie turi atmesti „visokią blogybę, visokią klastą, veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas“ (1 Pt 2, 1).

2476  Melagingas liudijimas ir melaginga priesaika. Viešai pasakyti tiesai prieštaraujantys žodžiai įgyja ypatingą svorį. Teisme jie tampa melagingu liudijimu,234 duodant priesaiką – melgaginga priesaika. Toks elgesys padeda ir nekaltą žmogų pasmerkti, ir kaltą išteisinti, ir padidinti bausmę, kurios nusipelnė kaltinamasis;235 tai esmingai kenkia teisėtvarkai ir bešališkam teisėjų nuosprendžiui.

2477  Pagarba geram žmogaus vardui draudžia bet kuriuos veiksmus ir žodžius, galinčius jam nepelnytai pakenkti.236 Tad nusikalstama:

neapgalvotu sprendimu, kai, nors ir tylomis, bet neturint tam pakankamo pagrindo, artimui priskiriama moralinė yda;

apkalba, kai be objektyviai būtino pagrindo atskleidžiami artimo nusižengimai ir ydos jų nežinantiems asmenims;237

šmeižtu, kai, sakant netiesą, žeminamas kitų žmonių geras vardas ir suteikiama dingstis klaidingai apie juos spręsti.

2478  Norėdamas išvengti skubotų sprendimų, kiekvienas tegu pasistengia kaip galima palankiau vertinti savo artimo mintis, žodžius ir darbus:

Kiekvienas geras krikščionis turėtų būti linkęs miglotą artimo pasakymą labiau aiškinti teigiama linkme, negu jį pasmerkti. Jei to negali padaryti, tegu paklausia, ką anas turi galvoje; jei jaučia ar turi galvoje ką nors bloga, su meile tepataiso; jei ir to nepakanka, teieško visų tinkamų priemonių, kad, teisingai supratęs, apsaugotų artimą nuo klaidos.238

2479  Apkalba ir šmeižtas griauna artimo gerą vardą ir garbę. Garbė yra visuomeninis žmogaus kilnumo paliudijimas, ir kiekvienas žmogus turi prigimtinę teisę į savo garbę, gerą vardą ir pagarbą. Tad apkalba ir šmeižtas pažeidžia teisingumo ir meilės dorybes.

2480  Smerktini bet kurie meilikavimą, pataikavimą ar nuolaidžiavimą reiškiantys žodžiai ar poelgiai, kuriais kiti paskatinami ir padrąsinami daryti blogus darbus ir nusikalstamai elgtis. Pataikavimas yra sunkus nusižengimas, jeigu padaro didelės ydos ar sunkios nuodėmės bendrininku. Noras būti paslaugiam ir draugiškam nepateisina veidmainystės. Pataikavimas yra lengvoji nuodėmė, jei norima tik pasirodyti maloniam, išvengti blogio, įveikti sunkumus, gauti leistinos naudos.

2481  Tuštybė arba pagyrūniškumas yra nusižengimas tiesai, lygiai kaip ir ironija, kai siekiama nuvertinti kitą žmogų, kandžiai pašiepiant vieną ar kitą jo elgesio bruožą.

2482  „Melas yra netiesos sakymas siekiant apgauti.“239 Viešpats demaskuoja melą kaip velnio darbą: „Jūsų tėvas – velnias [...], jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“ (Jn 8, 44).

2483  Melas yra tikriausias nusižengimas tiesai. Meluoti reiškia kalbėti arba veikti prieštaraujant tiesai, trokštant ką nors suklaidinti. Pažeisdamas žmogaus ryšį su tiesa ir su artimu, melas drauge kėsinasi į pagrindinį žmogaus ir jo žodžio ryšį su Viešpačiu.

2484  Melo sunkumas matuojamas iškeipiamos tiesos prigimtimi, aplinkybėmis, meluojančiojo intencijomis, žala melo aukoms. Nors melas savaime tėra lengvoji nuodėmė, jis tampa mirtinąja nuodėme, kai smarkiai pažeidžia teisingumo ir meilės dorybes.

2485  Melas smerktinas dėl pačios jo prigimties. Juo išniekinamas žodis, skirtas kitiems perduoti žinomą tiesą. Sąmoningas noras suklaidinti artimą tiesai prieštaraujančiais žodžiais yra nusižengimas teisingumui ir meilei. Melagio kaltė dar didesnė, kai kyla grėsmė, kad kėsinimasis suklaidinti turės pragaištingų padarinių suklaidintajam.

2486  Pažeisdamas tiesumo dorybę, melas yra tam tikra prievarta kitam. Jis kėsinasi į jo gebėjimą pažinti – visų sprendimų bei nuosprendžių sąlygą. Jis sėja nesantaiką tarp žmonių ir visokį iš jos kylantį blogį. Melas yra pragaištingas visai visuomenei: jis pakerta žmonių tarpusavio pasitikėjimą ir ardo nusistovėjusius visuomeninius santykius.

2487  Kiekvieną nusižengimą teisingumui ir tiesai lydi pareiga atitaisyti, net jei kaltininkui ir būtų atleista. Jeigu skriaudos neįmanoma atitaisyti viešai, būtina tai padaryti slapta; jeigu žmogui, patyrusiam žalą, negalima atsilyginti tiesiogiai, reikia moralinio atlyginimo, iš meilės. Ši pareiga atitaisyti galioja ir pažeminus gerą kito žmogaus vardą. Tas moralinis, o kartais ir materialinis atitaisymas turi atitikti padarytos žalos dydį. Jis yra sąžinės pareiga.

IV. Pagarba tiesai

2488  Teisė reikšti tiesą nėra besąlyginė. Kiekvienas savo gyvenimą turime derinti su evangeliniu broliškos meilės įsakymu. Ta meilė reikalauja įvertinti konkrečius atvejus ir nuspręsti, ar dera sakyti tiesą tam, kas nori ją sužinoti, ar ne.

2489  Į kiekvieną prašymą suteikti informaciją ar pranešti tiesą reikia atsiliepti vadovaujantis artimo meile ir pagarba tiesai. Kito žmogaus gerovė ir saugumas, pagarba privačiam gyvenimui, dėmesys bendrajam gėriui yra pakankama dingstis nutylėti tai, ko kitam nereikia žinoti, arba kalbėti apie tai santūriai. Pareiga išvengti papiktinimo dažnai reikalauja griežtai saugoti paslaptį. Niekas nėra įpareigotas atskleisti tiesą tam, kas neturi teisės jos sužinoti.240

2490  Sutaikinimo sakramento paslaptis yra šventa ir negali būti išduota jokia dingstimi. „Sakramentinis antspaudas yra neliečiamas; todėl nuodėmklausiui negalima nei žodžiais, nei kitokiu būdu, nei dėl jokios priežasties kaip nors išduoti penitentą.“241

2491  Profesinės paslaptys, kurių, pavyzdžiui, turi politikai, kariai, medikai, teisininkai, arba kaip paslaptis patikėtos žinios yra saugotinos, išskyrus išimtinius atvejus, kai dėl saugomos paslapties labai nukentėtų, kas ją patikėjo, kam ji buvo patikėta, arba tretieji asmenys, ir to būtų išvengta tik atskleidus tiesą. Kitam žmogui galinti pakenkti privataus pobūdžio informacija, net jei ji ir nebuvo patikėta kaip paslaptis, neturi būti skleidžiama be atitinkamai svarbios priežasties.

2492  Kiekvienas privalo būti deramai santūrus asmenų privataus gyvenimo atžvilgiu. Už perduodamą informaciją atsakingi asmenys privalo rasti tinkamą santykį tarp bendrojo gėrio reikalavimų ir pagarbos pavienių asmenų teisėms. Informacija apie privatų politine arba visuomenine veikla užsiimančių asmenų gyvenimą yra smerktina, jeigu ja kėsinamasi į jų intymų gyvenimą ir laisvę.

V. Naudojimasis visuomenės komunikavimo priemonėmis

2493  Visuomenės komunikavimo priemonės šiuolaikinėje visuomenėje yra labai reikšmingas veiksnys skleidžiant informaciją, plėtojant kultūrą ir švietimą. Jų vaidmuo vis didėja dėl techninės pažangos, perduodamos informacijos gausumo ir įvairovės, dėl tų priemonių įtakos viešajai nuomonei.

2494  Tomis priemonėmis perduodama informacija tarnauja bendrajam gėriui.242 Visuomenė turi teisę gauti tiesa, laisve, teisingumu ir solidarumu pagrįstą informaciją:

Idant šia teise būtų galima deramai naudotis, turinio atžvilgiu informacija visada turi atitikti tikrovę ir, kiek leidžia teisingumas ir meilė, būti išsami. Be to, formos atžvilgiu ji turi būti garbinga ir priderama, tai yra, renkant žinias ir jas skelbiant, turi būti laikomasi moralės įstatymų ir nepažeidžiama žmogaus teisių bei orumo.243

2495  „Visiems bendruomenės nariams privalu ir šioje srityje vykdyti teisingumo ir artimo meilės pareigas. Tad ir naudodamiesi visuomenės komunikavimo priemonėmis jie tesistengia formuoti ir skleisti teisingą viešąją nuomonę.“244 Solidarumas atsiranda kaip tikros ir teisingos informacijos padarinys, laisvai sklindant idėjoms, padedančioms pažinti ir gerbti kitus žmones.

2496  Visuomenės komunikavimo priemonės, ypač masinės, gali skatinti tam tikrą jomis besinaudojančių žmonių pasyvumą ir paversti juos neapdairiais žinių ar reginių vartotojais. Masinėmis komunikavimo priemonėmis naudotis būtina saikingai bei drausmingai. Privalu išsiugdyti jautrią ir teisingą sąžinę, kuri padėtų lengviau atsispirti jų blogoms įtakoms.

2497  Jau pati informaciją teikiančių spaudos darbuotojų profesinė prigimtis įpareigoja juos tarnauti tiesai ir nenusižengti meilei. Jie vienodai rūpestingai privalo likti ištikimi faktams ir neperžengti ribų, kritikuodami kitus žmones. Jiems nevalia šmeižti, nuplėšti žmogui šlovę.

2498  „Viešąją valdžią šioje srityje ypatingomis pareigomis susaisto bendrasis gėris[...]. Valdžios pareiga yra ginti ir saugoti tikrą bei teisėtą informacijos laisvę.“245 Leisdama įstatymus ir žiūrėdama, kad būtų jų laikomasi, valdžia turi pasirūpinti, kad „blogas tų priemonių panaudojimas neatneštų didelės žalos viešajai moralei ir visuomenės pažangai“246. Ji privalo bausti, jei pažeidžiama bet kurio žmogaus teisė į gerą vardą ir privataus gyvenimo slaptumą. Ji turi laiku ir sąžiningai pateikti informaciją, susijusią su visuotiniu gėriu arba atsiliepiančią į pagrįstus gyventojų būgštavimus. Niekuo negalima pateisinti klaidingos informacijos, kurios tikslas – per komunikavimo priemones sau palenkti viešąją nuomonę. Valdžios kišimasis neturi varžyti pavienių asmenų ar jų grupių laisvės.

2499  Moralinis jausmas smerkia totalitarinių valstybių vykdomą priespaudą, kai tiesa sistemingai klastojama, komunikavimo priemonėmis daromas politinis spaudimas viešajai nuomonei, parodomuosiuose teismo procesuose nesiskaitoma nei su kaltinamaisiais, nei su liudytojais, kai manoma, jog tironija bus įtvirtinta, slopinant ir užgniaužiant visa, kas laikoma „kenkėjiškomis mintimis“.

VI. Tiesa, grožis ir sakralinis menas

2500  Gero darymą lydi dvasinis pasitenkinimas ir moralinis grožis. Tiesa irgi neša džiaugsmą ir spindi dvasiniu grožiu. Tiesa savaime yra graži. Protingą sukurtosios ir nesukurtosios tikrovės pažinimą išreiškianti žodžio tiesa yra būtina protu apdovanotam žmogui, tačiau tiesa gali rasti ir kitokių, papildomų žmogiškos raiškos formų, ypač kai reikia išreikšti tai, kas neišsakoma: žmogaus širdies gelmes, sielos polėkius, Dievo slėpinį. Dar prieš apsireikšdamas žmogui tiesos žodžiais, Dievas jam apsireiškia visuotine kūrinijos kalba, savo Žodžio, savo Išminties darbais: visatos tvarka ir harmonija, kurios suprantamos ir vaikui, ir mokslo žmogui: „Juk iš kūrinių didingumo ir grožio panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas“ (Išm 13, 5), „nes pradinis grožio šaltinis juos sukūrė“ (Išm 13, 3).

Juk ji [Išmintis] yra Dievo galybės alsavimas ir tyras Visagalio šlovės išsiliejimas; užtat niekas, kas sutepta, į ją neįeina. Juk ji yra amžinosios šviesos atspindys, kuriamosios Dievo galybės veidrodis be dėmės ir Jo gerumo paveikslas (Išm 7, 25–26). Ji yra puikesnė už saulę ir nustelbia visus žvaigždynus. Palyginta su dienos šviesa, ji atrodo šviesesnė, nes dieną išstumia naktis, o išminties joks nedorumas nenugali (Išm 7, 29–30). Buvau sužavėtas jos grožio (Išm 8, 2).

2501  „Sukurtas pagal Dievo paveikslą“,247 žmogus savo santykio su Dievu Kūrėju tiesą taip pat išreiškia savo meno kūrinių grožiu. Menas yra tik žmogui būdinga išraiškos forma; pranokdamas visiems gyviems kūriniams bendrą gyvybinių poreikių tenkinimą, jis yra laisvas vidinio žmogaus turtų išsiliejimas. Kilęs iš Kūrėjo duoto talento ir paties žmogaus pastangų, menas yra praktinės išminties forma, vienijanti pažinimą ir gebėjimą,248 kad tikrovės tiesai būtų suteikta akiai ir ausiai prieinama forma. Per tai menas, jeigu yra įkvėptas kūrinių tiesos ir meilės, kažkiek panašus į kuriamąjį Dievo veikimą. Meno, kaip ir kiekvienos kitos žmogaus veiklos, absoliutus tikslas nėra jis pats; jis palenktas galutiniam žmogaus tikslui, kuris jį sutaurina.249

2502  Sakralinis menas yra tikras ir gražus, kai savo forma atitinka tikrąjį savo pašaukimą: tikėjimo ir garbinimo dvasia leisti pajusti ir pašlovinti transcendentinį Dievo slėpinį, visa pranokstantį, neregimą, tiesos ir meilės grožį, parodytą Kristaus, kuris yra „Dievo šlovės atšvaitas ir Jo esybės paveikslas“ (Žyd 1, 3) ir kuriame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9). Šis dvasinis grožis taip pat atsispindi Švenčiausiojoje Mergelėje Dievo Motinoje, angeluose ir šventuosiuose. Tikras sakralinis menas įkvepia žmogų garbinti, melstis ir mylėti Dievą – Kūrėją ir Gelbėtoją, Šventąjį ir Pašventintoją.

2503  Todėl vyskupai – patys arba per savo įgaliotus asmenis – privalo rūpintis, kad būtų puoselėjamas senasis ir naujasis sakralinis menas bei visos jo formos. Su tuo pačiu religiniu rūpestingumu jie turi šalinti iš liturgijos ir kulto pastatų visa, kas nesuderinama su tikėjimo tiesa ir tikruoju sakralinio meno grožiu.250

Santrauka

2504  „Neliudysi melagingai prieš savo artimą“ (Iš 20, 16). Kristaus mokiniai turi „apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 24).

2505  Tiesa, arba tiesumas, yra dorybė, leidžianti teisingai elgtis ir sakyti tiesą vengiant dviveidiškumo, apsimetinėjimo ir veidmainystės.

2506  Krikščionis turi nesigėdyti „mūsų Viešpaties liudijimo“ (2 Tim 1, 8) nei darbais, nei žodžiais. Kankinystė yra iškiliausias tikėjimo tiesos liudijimas.

2507  Pagarba geram žmonių vardui ir jų garbei draudžia apkalbą ir šmeižtą veiksmais ir žodžiais.

2508  Melas yra netiesos sakymas norint apgauti artimą.

2509  Nusižengus tiesai, reikia atitaisyti skriaudą.

2510  „Aukso taisyklė“ konkrečiais atvejais padeda nuspręsti, ar dera sakyti tiesą tam, kas nori ją sužinoti, ar ne.

2511  „Sakramentinis antspaudas yra neliečiamas.“251 Profesinės paslaptys turi būti saugomos. Patikėta paslaptis neturi būti atskleista, jei ji gali pakenkti kitam žmogui.

2512  Visuomenė turi teisę gauti tiesa, laisve, teisingumu pagrįstą informaciją. Būtina saikingai ir drausmingai naudotis visuomenės komunikavimo priemonėmis.

2513  Dailė, ypač sakralinė, „linksta tam tikru būdu žmogiškais kūriniais išreikšti begalinį Dievo grožį ir juo labiau didinti Jo garbę bei šlovę siekdama ne ko kita, kaip kuo labiau prisidėti prie žmonių dvasios maldingo atsigręžimo į Dievą“252.

Išnašos

214 Plg. Pat 8, 7; 2 Sam 7, 28.

215 Plg. Ps 119, 142.

216 Plg. Lk 1, 50.

217 Plg. Ps 119, 30.

218 Plg. Jn 1, 14.

219 Plg. Jn 14, 6.

220 Plg. Jn 12, 46.

221 Plg. Jn 8, 31-32.

222 Plg. Jn 17, 17.

223 Plg. Jn 14, 17.

224 Plg. Jn 14, 26.

225 DH 2.

226 Šv. Tomas Akv., S. th. 2-2, 109, 3, ad 1.

227 Šv. Tomas Akv., S. th. 2-2, 109, 3.

228 Plg. Jn 18, 37.

229 Plg. Mt 18, 16.

230 AG 11.

231 Šv. Ignotas Antiochietis, Rom. 4, 1.

232 Šv. Ignotas Antiochietis, Rom. 6, 1.

233 Šv. Polikarpas, Mart. 14, 2-3.

234 Plg. Pat 19, 9.

235 Plg. Pat 18, 5.

236 Plg. CIC, can. 220.

237 Plg. Sir 21, 28.

238 Šv. Ignacas, Ex. spir. 22.

239 Šv. Augustinas, Mend. 4, 5.

240 Plg. Sir 27, 17; Pat 25, 9-10.

241 CIC, can. 983, §1.

242 Plg. IM 11.

243 IM 5.

244 IM 8.

245 IM 12.

246 Ten pat.

247 Plg. Pr 1, 26.

248 Plg. Išm 7, 16-17.

249 Plg. Pijus XII, kalba 1955 m. gruodžio 24 d. ir kalba 1950 m. rugsėjo 3 d.

250 Plg. SC 122-127.

251 CIC, can. 983, §1.

252 SC 122.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003