KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Antras skyrius. Dešimt įsakymų / Antras poskyris. „Mylėk savo artimą kaip save patį“

10 skirsnis. Dešimtas įsakymas

Negeisi [...] bet ko, kas priklauso tavo artimui (Iš 20, 17).
Netrokši savo artimo namų ar jo lauko, ar jo vergo bei vergės, ar jo jaučio bei asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui (Įst 5, 21).
Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis (Mt 6, 21).

2534  Dešimtu įsakymu pratęsiamas ir atbaigiamas devintas, susijęs su kūno geismingumu. Šiuo savo ruožtu draudžiama geisti svetimų gėrybių, nes iš to kyla septintu įsakymu draudžiama vagystė, plėšikavimas, sukčiavimas. „Akių geismas“ (1 Jn 2, 16) sukelia prievartą ir neteisybę, kurios draudžiamos penktu įsakymu.267 Gobšumo, kaip ir paleistuvavimo, šaknys yra stabmeldybė, draudžiama trimis pirmais Įstatymo įsakymais.268 Dešimtame įsakyme kalbama apie širdies ketinimus; šis įsakymas drauge su devintu yra kitų Įstatymo įsakymų santrauka.

I. Geismų sukeliama netvarka

2535  Juslinis noras verčia mus geisti malonių dalykų, kurių neturime, pavyzdžiui, valgyti, kai esame alkani, sušilti, kai esame sušalę. Savaime tokie norai yra geri, kas kita, kai jie peržengia protingo saiko ribas ir verčia mus neteisėtai geisti to, kas yra svetima ir priklauso ne mums, o kam kitam.

2536  Dešimtu įsakymu draudžiamas godumas ir besaikis noras turėti žemiškų gėrybių, draudžiamas nežabotas geidimas, gimstantis iš nepasotinamos aistros turtams ir jų teikiamai galiai, pagaliau draudžiamas troškimas daryti neteisybę, pakenksiančią artimo žemiškosioms gėrybėms:

Kai Įstatymas sako: „Negeisi“, tai reiškia, kad jis liepia netrokšti nieko, kas mums nepriklauso. Nes svetimo turto troškimas yra neišmatuojamas, begalinis ir niekada nepasotinamas, kaip yra parašyta: „Kas mėgsta pinigus, niekad nepasisotina pinigais“ (Koh 5, 9).269

2537  Šiam įsakymui nenusižengiama, jei artimui priklausančių dalykų trokštama įsigyti teisėtomis priemonėmis. Tradicinė katechezė dalykiškai nurodo, „kas labiausiai turi kovoti su savo nusikalstamais geismais“ ir ką reikėtų „labiausiai raginti šio įsakymo laikytis“:

Tai pirkliai, kurie trokšta prekių trūkumo ir pabrangimo, kuriuos ima apmaudas, kad ne tik jie vieni perka ir parduoda, – mat jei to nebūtų, jie galėtų parduoti brangiau, o pirkti pigiau; kurie trokšta, kad kiti prekiautojai skurstų, o jie patys pasipelnytų, jiems parduodami ar iš jų pirkdami [...]. Tai gydytojai, trokštantys, kad žmonės sirgtų; teisininkai, laukiantys, kad būtų daug ir svarbių bylų bei teismo procesų...270

2538  Dešimtu įsakymu reikalaujama išrauti pavydą iš žmogaus širdies. Pranašas Natanas, norėdamas pažadinti karaliaus Dovydo gailestį, papasakojo jam apie skurdžių, kuris turėjo tik vieną avelę ir ją brangino kaip savo dukterį, ir apie turtuolį, kuris, nors turėjo didelę bandą, pavydėjo skurdžiui ir galų gale pagrobė jo avelę.271Pavydas gali atvesti iki blogiausių nusikaltimų.272 „Per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį“ (Išm 2, 24):

Mes kariaujame tarpusavyje, ir pavydas kursto mus vienus prieš kitus [...]. Jei visi taip įnirtingai kankins Kristaus Kūną, kuo visa tai baigsis? Mes pasirengę nualinti Kristaus Kūną [...]. Mes sakome esą to paties Kūno nariai, o draskome vieni kitus kaip laukiniai žvėrys.273

2539  Pavydas yra viena iš didžiųjų ydų. Tai liūdesys, kilęs dėl kito žmogaus turimo turto, ir besaikis troškimas – net ir neteisėtai – jį pasisavinti. Kai iš pavydo trokštama artimui didelio blogio, padaroma mirtinoji nuodėmė:

Šv. Augustinas pavydą laikė „tikra velnio nuodėme“274.
Iš pavydo gimsta neapykanta, apkalbos, šmeižtai, džiaugsmas dėl artimo nelaimės ir susikrimtimas dėl jo sėkmės.275

2540  Pavydas yra liūdesio forma ir todėl meilės atmetimas; krikščionis turi jį nugalėti trokšdamas kitam gero. Pavydas dažnai kyla iš puikybės; krikščionis tepasistengia būti nusižeminęs:

Jūs norite, kad per jus Dievas būtų pašlovintas? Gerai, džiaukitės savo brolio sėkme, ir Dievas jau bus per jus pagarbintas. Visi sakys: „Garbė Dievui“, nes Jo tarnas sugebėjo nugalėti pavydą džiaugdamasis kitų nuopelnais.276
II. Šventosios Dvasios troškimai

2541  Įstatymo ir malonės ekonomija nugręžia žmogaus širdį nuo geidimo ir pavydo, pažadina aukščiausiojo Gėrio troškimą, moko trokšti to, ko trokšta žmogaus širdį pasotinanti Šventoji Dvasia.

Pažadų Dievas visada įspėdavo žmogų, kad saugotųsi būti sugundomas to, kas jau rojuje atrodė „geras maistui, [...] žavus akims ir [...] žadėjo duoti išminties“ (Pr 3, 6).

2542  Izraeliui duoto Įstatymo niekada nepakako nuteisinti jam pavaldžių žmonių; jis net tapo „geismo“ įrankiu.277 Norų ir veiksmų neatitikimas278 rodo nesantaiką tarp Dievo Įstatymo, kuris yra proto įstatymas, ir kito įstatymo, kuris „paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose“ (Rom 7, 23).

2543  „Bet dabar be Įstatymo pasireiškė Dievo teisumas, paliudytas Įstatymo ir Pranašų. Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems“ (Rom 3, 21–22). Nuo tada tikintieji į Kristų „nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais“ (Gal 5, 24); jie yra Dvasios vedami279 ir vadovaujasi Dvasios troškimais.280

III. Širdies neturtas

2544  Jėzus liepia savo mokiniams branginti Jį labiau už visus ir už viską ir ragina juos dėl Jo ir dėl Evangelijos281 atsižadėti visos savo nuosavybės.282 Prieš pat savo kančią Jis kaip pavyzdį jiems nurodė vargšę Jeruzalės našlę, kuri iš savo neturto atidavė viską, ką turėjo pragyvenimui.283 Norint įeiti į dangaus karalystę, būtina laikytis reikalavimo neprisirišti prie turtų.

2545  Visi krikščionys „tesistengia tinkamai tvarkyti savo polinkius, kad pasaulio dalykų naudojimas ir evangeliškojo neturto dvasiai priešingas prisirišimas prie turtų nekliudytų jiems siekti tobulos meilės“.284

2546  „Palaiminti beturčiai dvasia“ (Mt 5, 3). Palaiminimais apreiškiama laimės ir malonės, grožio ir ramybės tvarka. Jėzus giria beturčių džiaugsmą, nes jų jau yra Dievo karalystė:285

Žodis [Kristus] „dvasios neturtu“ vadina laisvą žmogaus nusižeminimą ir atsižadėjimą; ir apaštalas mums kaip pavyzdį rodo Dievo neturtą, sakydamas: „Jis dėl jūsų tapo vargdieniu“ (2 Kor 8, 9).286

2547  Viešpats apgailestauja, kad turtuoliai paguodą atranda turtų pertekliuje.287 „Išdidusis vaikosi žemiškos galybės, tuo tarpu beturtis dvasia ieško dangaus karalystės.“288Patikint save dangaus Tėvo apvaizdai, išsivaduojama iš nerimo dėl rytdienos.289 Pasitikėjimas Dievu parengia beturčių laimei. Jie regės Dievą.

IV. „Trokštu regėti Dievą“

2548  Tikros laimės troškimas išlaisvina žmogų iš besaikio prisirišimo prie šio pasaulio gėrybių, kad tą troškimą patenkintų Dievo regėjimas ir palaima. „Pažadas [regėti Dievą] pranoksta visokią palaimą. [...] Šventajame Rašte regėti reiškia turėti. [...] Kas regi Dievą, jau yra gavęs visas gėrybes, kurias tik galima įsivaizduoti.“290

2549  Šventajai tautai, padedamai malonės iš dangaus, dar reikia kovoti, kad pasiektų Dievo pažadėtas gėrybes. Kad krikščionys turėtų ir regėtų Dievą, jie privalo numarinti savo geismus ir, Dievo malonės padedami, nugalėti malonumų ir galybės viliones.

2550  Tame kelyje į tobulumą Dvasia ir Sužadėtinė jas girdinčius291 kviečia tobulai vienytis su Dievu:

Ten bus tikroji garbė: niekas nebus giriamas per klaidą ar pataikaujamai; bus tikroji pagarba, neatimta nė iš vieno, kas jos nusipelnė, neduota nė vienam, kas yra jos nevertas; bet jos ir nereikalaus nė vienas nevertas, kai bus pagerbti tik jos vertieji. Ten viešpataus tikroji taika, ir nebus priešininkų, ir niekas nenukentės nei nuo savęs, nei nuo kitų. Atlygiu už dorybę bus Tas, kuris ją suteikė ir pats save pažadėjo kaip atlygį, už kurį negali būti nieko geresnio ir didesnio. [...] „Aš būsiu jūsų Dievas, ir jūs būsite mano tauta“ (Kun 26, 12) [...]. Taip reikia suprasti ir apaštalo žodžius: „Kad Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28). Jis bus mūsų troškimų tikslas, regimas mūsų be pabaigos, mylimas be saiko, šlovinamas be atokvėpio. Ta malonės dovana, tas jausmas, tie išgyvenimai, kaip ir pats amžinasis gyvenimas, iš tiesų bus bendri visiems.292
Santrauka

2551  „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 21).

2552  Dešimtu įsakymu draudžiamas nežabotas geidimas, kylantis iš nepasotinamos aistros turtams ir jų teikiamai galiai.

2553  Pavydas yra liūdesys, kilęs dėl kito žmogaus turimo turto, ir besaikis troškimas jį pasisavinti. Jis yra viena iš didžiųjų ydų.

2554  Krikščionis nugali pavydą, trokšdamas kitam gero, nusižemindamas ir patikėdamas save Dievo apvaizdai.

2555  Tikintieji į Kristų „nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais“ (Gal 5, 24); jie yra vedami Dvasios ir vadovaujasi Jos troškimais.

2556  Norint įeiti į dangaus karalystę, būtina atsisakyti turtų. „Palaiminti beturčiai dvasia“ (Mt 5, 3).

2557  Ilgesio kupinas žmogus taria: „Trokštu regėti Dievą.“ Tą troškulį numalšina amžinojo gyvenimo vanduo.293

Išnašos

267 Plg. Mch 2, 2.

268 Plg. Išm 14, 12.

269 Catech. R. 3, 10, 13.

270 Ten pat, 3, 10, 23.

271 Plg. 2 Sam 12, 1-4.

272 Plg. Pr 4, 3-8; 1 Kar 21, 1-29.

273 Šv. Jonas Auksaburnis, Hom. in 2 Cor. 27, 3-4.

274 Šv. Augustinas, Disc. 7, 7; Ep. 108, 3, 8.

275 Šv. Grigalius Didysis, Mor. 31, 45, 88.

276 Šv. Jonas Auksaburnis, Hom. in Rom. 7, 5.

277 Plg. Rom 7, 7.

278 Plg. Rom 7, 15.

279 Plg. Rom 8, 14.

280 Plg. Rom 8, 27.

281 Plg. Mk 8, 35.

282 Plg. Lk 14, 33.

283 Plg. Lk 21, 4.

284 LG 42.

285 Plg. Lk 6, 20.

286 Šv. Grigalius Nysietis, Beat. 1.

287 Pgl. Lk 6, 24.

288 Šv. Augustinas, Serm. Dom. 1, 3.

289 Plg. Mt 6, 25-34.

290 Šv. Grigalius Nysietis, Beat. 6.

291 Plg. Apr 22, 17.

292 Šv. Augustinas, Civ. 22, 30.

293 Plg. Jn 4, 14.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003