KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Pirmas skyrius. Malda krikščionio gyvenime / Pirmas poskyris. Maldos apreiškimas

3 skirsnis. Bažnyčios laikais

2623  Sekminių dieną pažado Dvasia buvo išlieta ant mokinių, buvusių „drauge vienoje vietoje“ (Apd 2, 1); Jos laukdami, jie „visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai“ (Apd 1, 14). Dvasia, kuri moko Bažnyčią ir jai primena visa, ką Jėzus buvo pasakęs,92 ją ugdys ir maldos gyvenimui.

2624  Pirmoje Jeruzalės bendruomenėje tikintieji „ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42). Bažnyčios maldai būdinga tokia seka: ją pagrindžia apaštalų tikėjimas, patvirtina meilė, maitina Eucharistija.

2625  Pirmiausia tai maldos, kurių tikintieji klausosi ir kurias skaito Šventajame Rašte, pritaikydami jas dabarčiai, ypač psalmes, kurios įgyvendintos Kristuje.93 Primindama Kristų besimeldžiančiai Bažnyčiai, Šventoji Dvasia drauge jai atveria visą tiesą ir duoda pradžią naujoms formulėms, kuriomis išreiškiamas neišmatuojamas Kristaus slėpinys, veikiantis gyvenime, sakramentuose ir Jo Bažnyčios misijoje. Tos formulės išsirutulioja didžiosiose liturginėse ir dvasinėse tradicijose.Maldų formos, pateikiamos kanoniniuose apaštalų Raštuose, visada liks krikščioniškosios maldos pavyzdys.

I. Laiminimas ir garbinimas

2626  Laiminimu išreiškiama krikščioniškosios maldos gelmė: tai Dievo ir žmogaus susitikimas, Dievo dovanojimui ir žmogaus priėmimui vienam kito šaukiantis ir susijungiant. Žmogaus atsakas į Dievo dovanas yra šlovinimo malda: kadangi Dievas laimina, žmogaus širdis savo ruožtu gali atsakyti šlovindama Tą, kuris yra visokio laiminimo šaltinis.

2627  Judama dviem pagrindinėmis kryptimis: šlovinimas, vedamas Šventosios Dvasios, per Kristų kyla į Tėvą (Jį šloviname, kad mus palaimino)94; maldaujama Šventosios Dvasios malonės, kuri per Kristų nusileidžia iš Tėvo (Jis mus laimina).95

2628  Garbinimas yra pirmiausia žmogaus, suvokusio save kaip kūrinį, laikysena Kūrėjo akivaizdoje. Juo aukštinama mus sukūrusio Viešpaties didybė96 ir mūsų Gelbėtojo nuo pikta visagalybė. Garbindama dvasia suklumpa prieš „Garbės karalių“97 ir pagarbiai nutyla prieš „visada už visa didesnį Dievą“98. Triskart švento ir už visa labiausiai mylėtino Dievo garbinimas pripildo mus nusižeminimo ir teikia tikrumo, kad būsime išklausyti.

II. Prašymo malda

2629  Naujajame Testamente yra daug žodžių prašymui reikšti: prašyti, reikalauti, maldauti, primygtinai kreiptis, kviesti, drauge šaukti ir net „kovoti maldomis“99. Vis dėlto įprasčiausias ir parankiausias žodis yra „prašyti“. Prašymo malda yra mūsų suvokto santykio su Dievu išraiška: būdami kūriniai, nesame nei pradžią patys sau davę, nei savo negandų šeimininkai, nei galutinis tikslas patys sau, bet, kaip krikščionys, taip pat žinome, kad, būdami nusidėjėliai, nusigręžiame nuo savo Tėvo. Prašymas jau yra grįžimas pas Jį.

2630  Naujajame Testamente nebėra raudų maldos, dažnai aptinkamos Senajame Testamente. Bažnyčios prašymą jau stiprina į prisikėlusį Kristų sudėta viltis, nors mes dar tebelaukiame ir kasdien turime atsiversti. Krikščioniškasis prašymas kyla iš kitų gelmių; šv. Paulius jį vadina dejone: ir kūrinijos, kuri „tebedūsauja ir tebesikankina“ (Rom 8, 22), ir mūsų, kurie „dejuojame, laukdami [...] mūsų kūno atpirkimo“, nes „esame išgelbėti viltimi“ (Rom 8, 23–24); pagaliau tai ir „neišsakomi atodūsiai“ pačios Šventosios Dvasios, kuri „ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti“ (Rom 8, 26).

2631  Prašymas atleisti yra pirmasis prašymo maldos judesys (taip meldžiasi muitininkas: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“, Lk 18, 13). Juo pradedama tikra ir tyra malda. Pasitikėjimo kupinas nusižeminimas sugrąžina mus į bendrystės su Tėvu ir Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi ir mūsų tarpusavio bendrystės šviesą:100 tada „gauname iš Jo, ko prašome“ (1 Jn 3, 22). Prašymu atleisti pradedama ir Eucharistinė liturgija, ir asmeninė malda.

2632  Krikščioniškajame prašyme svarbiausia yra trokšti ir ieškoti ateinančios Dievo karalystės; taip yra mokęs Jėzus.101 Reikia laikytis ir prašymų hierarchijos: iš pradžių melsti Dievo karalystės, po to – ko reikia, kad ją priimtume ir prisidėtume prie jos atėjimo. Apaštalų bendruomenė melsdavosi,102 kad gebėtų bendradarbiauti su Kristaus ir Šventosios Dvasios misija, kuri dabar yra ir Bažnyčios misija. Didžiojo apaštalo šv. Pauliaus malda mums rodo, kaip krikščionių maldą turi gaivinti dieviškasis rūpinimasis visomis Bažnyčiomis.103 Kiekvienas pakrikštytasis malda prisideda prie Dievo karalystės atėjimo.

2633  Kas šitaip dalyvauja išganingoje Dievo meilėje, tas supranta, kad maldos objektas gali būti visi poreikiai.. Kristus, viską prisiėmęs, kad visus atpirktų, pašlovinamas prašymais, kuriuos Jo vardu siunčiame Tėvui.104 Būdami tuo tikri, Jokūbas105 ir Paulius ragina mus melstis bet kuria proga.106

III. Užtarimo malda

2634  Užtarimas yra prašymo malda, suartinanti mus su Jėzaus malda. Jis yra vienintelis visų žmonių, ypač nusidėjėlių, Užtarėjas Tėvui.107„Todėl Jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (Žyd 7, 25). Pati Šventoji Dvasia „užtaria mus“ ir „šventuosius pagal Dievo norą“ (Rom 8, 26–27).

2635  Užtarti kitus, prašyti ko nors kitiems nuo Abraomo laikų yra būdinga kiekvienai širdžiai, esančiai santarvėje su Dievo gailestingumu. Bažnyčios laikais krikščionio užtarimas yra Kristaus užtarimo dalis ir šventųjų bendrystės išraiška. Kas meldžiasi užtardamas, žiūri „ne savo naudos, bet kitų“ (Fil 2, 4), meldžiasi net už tuos, kurie daro jam pikta.108

2636  Pirmosios krikščionių bendruomenės nuolat melsdavosi vienos už kitas.109 Šitaip apaštalas Paulius leidžia joms dalyvauti jo Evangelijos tarnyboje110 ir pats jas užtaria.111 Krikščionių užtarimui nėra ribų: jis apima „visus žmones, [...] karalius ir visus valdovus“ (1 Tim 2, 1–2), persekiotojus112, Evangeliją atmetusiuosius113, kad jie būtų išgelbėti.

IV. Dėkojimo malda

2637  Bažnyčios maldai būdinga dėkoti; švęsdama Eucharistiją, Bažnyčia parodo ir vis labiau tampa, kas ji yra. Juk išganydamas Kristus išlaisvina kūriniją iš nuodėmės ir mirties, kad ją iš naujo pašventintų ir sugrąžintų Tėvui ir Jo garbei. Kristaus Kūno narių dėkojimas yra jų Galvos dėkojimo dalis.

2638  Kaip ir prašymo maldoje, kiekvienas įvykis ir kiekvienas poreikis gali tapti dėkojimo atnaša. Šv. Pauliaus laiškai dažnai prasideda ir baigiasi dėkojimu, kuris niekada neatskiriamas nuo Viešpaties Jėzaus. „Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje“ (1 Tes 5, 18). „Būkite atsidėję maldai, budėkite su ja dėkodami“ (Kol 4, 2).

V. Šlovinimo malda

2639  Šlovinimas yra maldos forma, kuria tiesiausiai pripažįstama, kad Dievas yra Dievas. Joje Dievui giedama dėl Jo paties, Jis garbinamas ne dėl to, ką yra padaręs, bet dėl to, kad JIS YRA. Kas šlovina Dievą, dalijasi tyrų širdžių palaima: pirma negu Jį išvys garbėje, myli Jį jau tikėdamas. Šlovinimo maldoje Šventoji Dvasia jungiasi su mūsų dvasia, idant liudytų, jog esame Dievo vaikai;114 Ji liudija vienatiniam Sūnui, kuriame esame įvaikinti ir per kurį garbiname Tėvą. Šlovinimas apima ir kitas maldos formas ir jas siunčia Tam, kuris yra jų šaltinis ir tikslas: tai vienas Dievas, Tėvas, „iš kurio yra visa ir Jam esame mes“ (1 Kor 8, 6).

2640  Šv. Lukas savo evangelijoje dažnai mini Kristaus stebuklų sukeltą nuostabą ir šlovinimą; tai jis pabrėžia ir pasakodamas apie apaštalų darbus, kurie iš tiesų yra Šventosios Dvasios darbai: šlovina Jeruzalės bendruomenė115, Petro ir Jono išgydytas luošys116 ir dėl to Dievą šlovinanti minia,117 Pisidijos pagonys „džiaugėsi ir šlovino Viešpaties žodį“ (Apd 13, 48).

2641  „Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį“ (Ef 5, 19).118 Kaip įkvėptieji Naujojo Tetstamento autoriai, taip ir pirmosios krikščionių bendruomenės naujaip perskaito Psalmyną ir jomis apgieda Kristaus slėpinį. Kupinos Dvasios naujybės, jos taip pat kuria himnus ir giesmes apie nepaprastą įvykį, kurį Dievas įgyvendino savo Sūnuje: apie Jo Įsikūnijimą, Jo Mirtį, kuri nugalėjo mirtį, apie Prisikėlimą ir Įžengimą į dangų sėstis Tėvo dešinėje.119 Iš šių visos išganymo ekonomijos „stebuklų“ ir kyla doksologija – Dievo šlovinimas.120

2642  Tai, „kas turi greitai įvykti“, apreiškiama dangiškosios liturgijos giesmėmis,121 taip pat „liudytojų“ (kankinių)122 užtarimu. Pranašai ir šventieji, visi, kurie buvo žemėje nužudyti, nes liudijo Jėzų,123 didžiulė minia tų, kurie po sunkių vargų pirma mūsų įžengė į dangaus karalystę, gieda šlovės giesmes Sėdinčiajam Soste ir Avinėliui.124 Vienydamasi su jais visais, žemiškoji Bažnyčia taip pat gieda tas giesmes tikėdama ir išgyvendama išmėginimus. Prašymu ir užtarimu reiškiamas tikėjimas viliasi, net nesant jokios vilties, ir dėkoja „šviesybių Tėvui“, nuo kurio nužengia kiekviena tobula dovana iš aukštybių.125 Tad tikėjimas yra tyras šlovinimas.

2643  Eucharistija apima ir išreiškia visas maldos formas: ji yra viso Kristaus Kūno „švari atnaša“, aukojama Jo vardui,126 pagal Rytų ir Vakarų tradiciją – „tikroji šlovinimo auka“.

Santrauka

2644  Šventoji Dvasia, kuri moko Bažnyčią ir jai primena visa, ką Jėzus buvo pasakęs, rengia ją ir maldos gyvenimui; Ji duoda pradžią vis naujoms išraiškoms, besiskleidžiančioms nuolatinėmis laiminimo, prašymo, užtarimo, dėkojimo ir šlovinimo formomis.

2645  Kadangi Dievas laimina, tai ir žmogaus širdis gali šlovinti Tą, kuris yra visokio laiminimo šaltinis.

2646  Prašymo maldoje prašome atleidimo, ieškome Dievo karalystės, taip pat meldžiamės dėl kiekvieno teisaus reikalo.

2647  Užtarimo maldoje ko nors prašome kitiems. Šiai maldai ribų nėra, ji apima net priešus.

2648  Kiekvienas džiaugsmas ir kiekvienas sielvartas, kiekvienas įvykis ir kiekvienas poreikis gali būti dingstis dėkoti. Dėkojimas, būdamas Kristaus dėkojimo dalis, turi užpildyti visą gyvenimą: „Už viską dėkokite“ (1 Tes 5, 18).

2649  Visiškai nesavanaudiška šlovinimo malda kyla į Dievą; joje Dievui giedama dėl Jo paties, ir Jis šlovinamas ne dėl to, ką yra padaręs, bet dėl to, kad JIS YRA.

Išnašos

92 Plg. Jn 14, 26.

93 Plg. Lk 24, 27. 44.

94 Plg. Ef 1, 3-14; 2 Kor 1, 3-7; 1 Pt 1, 3-9.

95 Plg. 2 Kor 13, 13; Rom 15, 5-6. 13; Ef 6, 23-24.

96 Plg. Ps 95, 1-6.

97 Plg. Ps 24, 9-10.

98 Šv. Augustinas, Psal. 62, 16.

99 Plg. Rom 15, 30; Kol 4, 12.

100 Plg. 1 Jn 1, 7-2, 2.

101 Plg. Mt 6, 10. 33; Lk 11, 2. 13.

102 Plg. Apd 6, 6; 13, 3.

103 Plg. Rom 10, 1; Ef 1, 16-23; Fil 1, 9-11; Kol 1, 3-6; 4, 3-4. 12.

104 Plg. Jn 14, 13.

105 Plg. Jok 1, 5-8.

106 Plg. Ef 5, 20; Fil 4, 6-7; Kol 3, 16-17; 1 Tes 5, 17-18.

107 Plg. Rom 8, 34; 1 Jn 2, 1; 1 Tim 2, 5-8.

108 Plg. šv. Steponą, kuris, kaip ir Jėzus, meldėsi už savo budelius: plg. Apd 7, 60; Lk 23, 28. 34.

109 Plg. Apd 12, 5; 20, 36; 21, 5; 2 Kor 9, 14.

110 Plg. Ef 6, 18-20; Kol 4, 3-4; 1 Tes 5, 25.

111 Plg. 2 Tes 1, 11; Kol 1, 3; Fil 1, 3-4.

112 Plg. Rom 12, 14.

113 Plg. Rom 10, 1.

114 Plg. Rom 8, 16.

115 Plg. Apd 2, 47.

116 Plg. Apd 3, 9.

117 Plg. Apd 4, 21.

118 Plg. Kol 3, 16.

119 Plg. Fil 2, 6-11; Kol 1, 15-20; Ef 5, 14; 1 Tim 3, 16; 15, 16; 2 Tim 2, 11-13.

120 Plg. Ef 1, 3-14; Rom 16, 25-27; Ef 3, 20-21; Jud 24-25.

121 Plg. Apr 4, 8-11; 5, 9-14; 7, 10-12.

122 Plg. Apr 6, 10.

123 Plg. Apr 18, 24.

124 Plg. Apr 19, 1-8.

125 Jok 1, 17.

126 Plg. Mal 1, 11.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003