KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas / Antras poskyris. Tikiu Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų / 4 skirsnis. „Jėzus Kristus kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo prikaltas prie kryžiaus, numiręs ir palaidotas“

1 skirsnelis. Jėzus ir Izraelis

574  Nuo viešojo Jėzaus veikimo pradžios fariziejai ir Erodo šalininkai drauge su kunigais ir Rašto aiškintojais susitarė Jį pražudyti.338 Dėl kai kurių savo veiksmų (demonų išvarymo;339 nuodėmių atleidimo;340 gydymo šabo dieną;341 savaip aiškinamų švaros įstatymo priesakų;342 artimos draugystės su muitininkais ir viešais nusidėjėliais343) kai kuriems piktavaliams Jėzus atrodė velnio apsėstas.344Jį kaltino piktžodžiavimu345 ir klaidingais pranašavimais346 – nusikaltimais prieš religiją, už juos Įstatymas numatė mirties bausmę užmušant akmenimis.347

575  Tad daugelis Jėzaus veiksmų ir žodžių buvo „prieštaravimo ženklas“348 labiau Jeruzalės autoritetingiems religijos žinovams, kuriuos šv. Jono evangelija dažnai vadina „žydais“349, negu eiliniams Dievo tautos žmonėms.350 Tiesa, Jėzaus santykiai su fariziejais nesiribojo vien ginčais. Buvo fariziejų, kurie įspėdavo Jį dėl gresiančio Jam pavojaus.351 Kai kuriuos jų, kaip Mk 12, 34 paminėtą Rašto aiškintoją, Jis giria ir ne kartą valgo su fariziejais.352Jėzus patvirtina to religinio Dievo tautos elito mokymą: mirusiųjų prisikėlimą,353 pamaldumo formas (išmaldą, pasninką, maldą),354 paprotį į Dievą kreiptis kaip į Tėvą, svarbiausią – Dievo ir artimo meilės įsakymą355.

576  Daugelio izraelitų akyse Jėzaus veikla atrodė nukreipta prieš išrinktosios tautos tikėjimo pagrindus:

— prieš nuolankų klusnumą visiems be išimties Įstatyme įrašytiems priesakams, o – fariziejų akimis – ir žodinio aiškinimo tradicijai;

— prieš centrinę padėtį Jeruzalės Šventyklos, kaip šventos, vien Dievui gyventi tinkamos vietos;

— prieš tikėjimą į vienintelį Dievą, su kuriuo garbe dalytis negali joks žmogus.

I. Jėzus ir Įstatymas

577  Tik pradėjęs Kalno pamokslą ir Naujosios Sandoros malonės šviesoje aiškindamas Įstatymą, Dievo duotą ant Sinajaus sudarant Pirmąją Sandorą, Jėzus iškilmingai pareiškė:

Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys. Todėl kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu Dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu Dangaus karalystėje (Mt 5, 17–19).

578  Jėzus, Izraelio Mesijas, taigi pats didžiausias Dangaus karalystėje, privalėjo, kaip pats yra kalbėjęs, įvykdyti visą Įstatymą, netgi menkiausius jo nuostatus. Ir tik Jis vienas galėjo tai padaryti tobulai.356 Pačių žydų nuomone, jie niekaip nepajėgė įvykdyti viso Įstatymo, nepažeisdami nė menkiausio nuostato.357 Dėl to kasmet Permaldavimo dieną Izraelio vaikai prašydavo Dievą atleisti jų padarytus Įstatymo pažeidimus. Įstatymas iš tiesų sudaro visumą ir, kaip rašo šv. Jokūbas, „kas laikosi viso Įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas lieka kaltas ir dėl visų“ (Jok 2, 10).358

579  Fariziejams buvo brangus principas laikytis viso Įstatymo ištisai – ir ne tik jo raidės, bet ir dvasios. Pabrėždami to principo svarbą Izraeliui, jie daugelį žydų Jėzaus laikais pastūmėjo į kraštutinį religinį uolumą.359 Kad nepavirstų „veidmainiška“ kazuistika,360 toks uolumas turėjo parengti tautą netikėtam Dievo įsikišimui, kai vienas Teisusis už visus nusidėjėlius tobulai įvykdys Įstatymą.361

580  Tobulai įvykdyti Įstatymą galėjo tik dieviškasis Įstatymo Leidėjas per savo Sūnų, kuris buvo gimęs pavaldus Įstatymui.362 Su Jėzumi Įstatymas pasirodo nebe akmens plokštėse iškaltas, bet įrašytas „į širdį“ (Jer 31, 33) Dievo Tarno, kuris „tikrą neš teisingumą“ (Iz 42, 3) ir todėl taps „Tautos sandora“ (Iz 42, 6). Jėzus įvykdo Įstatymą, net prisiimdamas „Įstatymo prakeikimą“,363 kurį užsitraukia tie, kurie „nesilaiko visų Įstatymo knygoje surašytų nuostatų ir jų nevykdo“364; nes Kristus mirtimi „atpirko Pirmojoje Sandoroje padarytus nusikaltimus“ (Žyd 9, 15).

581  Žydų ir jų dvasinių vadovų akyse Jėzus buvo „rabbi“.365 Jis dažnai įrodinėdavo, sekdamas rabinų Įstatymo aiškinimu.366 Tačiau Jis galėjo ir užgauti Įstatymo mokytojus, nes nesivaržė aiškinti Įstatymą kitaip negu jie. „Jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią“ (Mt 7, 28–29). Tas pats Dievo žodis, kuris aidėjo ant Sinajaus kalno, duodant Mozei užrašytą Įstatymą, vėl girdimas iš Jėzaus lūpų ant Palaiminimų kalno.367 Jis nepanaikina Įstatymo, bet jį įvykdo, pateikdamas savo, kaip Dievo, galutinį aiškinimą: „Esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta [...], o aš jums sakau“ (Mt 5, 33–34). Tuo pačiu dievišku autoritetu Jis smerkia kai kuriuos „žmonių papročius“,368 kurių laikosi fariziejai, „niekais paversdami Dievo žodį“369.

582  Dar daugiau: Jėzus įvykdo valgių švarumo įstatymą, tokį svarbų kasdieniame žydų gyvenime, kai, dieviškai jį aiškindamas, atskleidžia jo „pedagoginę“ prasmę370: „Visa, kas ateina į žmogų iš lauko, negali jo suteršti“ – taip Jis paskelbia visus valgius esant švarius. „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai“ (Mk 7, 18–21). Su dievišku autoritetu neklaidingai aiškindamas Įstatymą, Jėzus susidurdavo su kai kuriais Įstatymo mokytojais, prieštaraujančiais Jo Įstatymo aiškinimui, nors jį patvirtindavo dieviški ženklai.371 Opiausias buvo šabo klausimas: Jėzus primindavo, dažnai pasiremdamas rabinų argumentais,372 kad, tarnaudamas Dievui373 arba artimui374, gydydamas jį, šabo poilsio Jis nepažeidžia.

II. Jėzus ir Šventykla

583  Jėzus, kaip ir Pranašai iki Jo, Jeruzalės Šventyklą labai gerbė. Jį ten buvo nunešę Juozapas ir Marija, praėjus keturiasdešimčiai dienų po Jo gimimo.375 Dvylikos metų Jis nutarė likti Šventykloje, kad primintų savo tėvams, jog turi būti savo Tėvo reikaluose.376 Uždarojo gyvenimo metu Jis kasmet nuvykdavo į ją bent Velykų šventėms;377 ir viešojo veikimo ritmą nustatė Jo kelionės į Jeruzalę per didžiąsias žydų šventes.378

584  Jėzus ėjo į Šventyklą kaip į privilegijuotą susitikimo su Dievu vietą. Šventykla Jam yra Jo Tėvo būstas, maldos namai, ir Jis piktinasi, kad jos išoriniai kiemai paversti prekyviete.379 O pirklius iš Šventyklos Jis išvaro iš uolios meilės savo Tėvui: „'Iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!' Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: 'Uolumas dėl Tavo namų sugrauš mane'“ (Ps 69, 10) (Jn 2, 16–17). Po Prisikėlimo mokiniai taip pat išlaikė religinę pagarbą Šventyklai.380

585  Vis dėlto prieš pat kančią Jėzus pranešė apie sugriovimą to puikaus pastato, iš kurio neliks akmens ant akmens.381 Tai bus ženklas paskutiniųjų laikų, kurie prasidės Jo Velykomis.382 Bet tą pranašystę melagingi liudytojai iškraipė, kai Jėzus buvo tardomas aukščiausiojo kunigo;383 ji vėl Jam buvo priminta, tyčiojantis iš Jo, prikalto ant kryžiaus.384

586  Anaiptol nebūdamas priešiškas Šventyklai,385 kurioje dėstė savo mokslą,386 Jėzus panoro sumokėti Šventyklos mokestį už save ir už Petrą,387 kurį ką tik buvo padaręs savo būsimos Bažnyčios pamatu.388 Dar daugiau: Jis net save sutapatino su Šventykla, sakydamas esąs galutinis Dievo būstas tarp žmonių.389 Dėl to kūniška Jo mirtis390 skelbia Šventyklos sugriovimą, kuris pradės naują išganymo istorijos epochą. „Ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje“ (Jn 4, 21).391

III. Jėzus ir Izraelio tikėjimas vieninteliu Dievu Gelbėtoju

587  Jeigu jau Įstatymas ir Šventykla religiniams Izraelio autoritetams davė progos prieštarauti392 Jėzui, tai tuo labiau Jo elgesys atleidžiant nuodėmes – nes tai įmanoma vienam Dievui – buvo tikras užsigavimo akmuo.393

588  Jėzus piktino fariziejus, valgydamas su muitininkais ir nusidėjėliais394 taip pat draugiškai, kaip ir su jais.395 Tiems iš jų, „kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino“ (Lk 18, 9),396 Jėzus sakė: „Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių“ (Lk 5, 32). Maža to, fariziejams Jis pareiškė, kad nuodėmei esant visuotinei,397 tie, kurie tariasi esą nereikalingi išganymo, patys savo valia tampa akli.398

589  Jėzus ypač juos piktino tuo, kad savo gailestingą elgesį su nusidėjėliais tapatino su paties Dievo laikysena jų atžvilgiu.399 Jis net davė suprasti, jog, valgydamas su nusidėjėliais,400 Jis juos priima į mesijinę puotą.401 Tačiau religinius Izraelio autoritetus į keblią padėtį Jėzus labiausiai statė, atleisdamas nuodėmes. Argi jie nebuvo teisūs, nuogąstaudami: „Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“ (Mk 2, 7). Atleisdamas nuodėmes, Jėzus arba piktžodžiauja, nes, būdamas žmogus, laiko save lygių Dievui,402 arba sako tiesą ir savuoju Asmeniu įkūnija bei apreiškia Dievo Vardą.403

590  Vien tik Jėzaus asmens tapatumas su Dievu gali pateisinti tokį absoliutų reikalavimą kaip šis: „Kas ne su manimi, tas prieš mane“ (Mt 12, 30); arba Jo žodžius, jog Jis esąs „daugiau negu Jona [...], daugiau negu Saliamonas“ (Mt 12, 41–42), didesnis už Šventyklą;404 jog tai apie Jį kalbėjo Dovydas, vadindamas Mesiją savo Viešpačiu;405 Jėzus pats patvirtina: „Pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!“ (Jn 8, 58) ir net: „Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn 10, 30).

591  Jėzus reikalavo, kad religiniai Jeruzalės autoritetai tikėtų Jį dėl Jo daromų savo Tėvo darbų.406 Tačiau tokiam tikėjimo aktui reikia pirma paslaptingai numirti sau pačiam, kad, dieviškos malonės patrauktas,407 vėl atgimtum „iš aukštybės“.408 Toks atsivertimo reikalavimas, regint, kaip netikėtai išsipildo pažadai,409 leidžia suprasti tragišką Sinedriono apsigavimą, manant, jog Jėzus vertas mirties kaip piktžodžiautojas.410Sinedriono nariai taip elgėsi ir iš nežinios,411 ir dėl netikėjimo412 sukietintos širdies.413

Glaustai

592  Jėzus ne panaikino Sinajaus Įstatymą, bet jį įvykdė414 taip tobulai,415 jog apreiškė jo galutinę prasmę416 ir atpirko jo pažeidimus.417

593  Jėzus gerbė Šventyklą, kaip maldininkas keliaudamas į ją per žydų šventes, ir pavydžiai mylėjo tą Dievo būstą tarp žmonių. Šventykla yra Jo paslapties pirmavaizdis. Skelbdamas jos sunaikinimą, Jėzus kartu apreiškia būsimą savo pasmerkimą mirti ir prasidedantį naują išganymo istorijos metą, kuriame Jo paties kūnas bus galutinė Šventykla.

594  Tokie Jėzaus darbai, kaip nuodėmių atleidimas, rodo, kad Jis pats yra Dievas Gelbėtojas.418 Kai kurie žydai, nepripažindami žmogumi tapusio Dievo,419 laikė Jį esant žmogumi, kuris dedasi Dievu,420 ir jie nuteisė Jį kaip piktžodžiautoją.

Išnašos

338 Plg. Mk 3, 6.

339 Plg. Mt 12, 24.

340 Plg. Mk 2, 7.

341 Plg. Mk 3, 1-6.

342 Plg. Mk 7, 14-23.

343 Plg. Mk 2, 14-17.

344 Plg. Mk 3, 22; Jn 8, 48; 10, 20.

345 Plg. Mk 2, 7; Jn 5, 18; 10, 33.

346 Plg. Jn 7, 12; 7, 52.

347 Plg. Jn 8, 59; 10, 31.

348 Plg. Lk 2, 34.

349 Plg. Jn 1, 19; 2, 18; 5, 10; 7, 13; 9, 22; 18, 12; 19, 38; 20, 19.

350 Plg. Jn 7, 48-49.

351 Plg. Lk 13, 31.

352 Plg. Lk 7, 36; 14, 1.

353 Plg. Mt 22, 23-34; Lk 20, 39.

354 Plg. Mt 6, 2-18.

355 Plg. Mk 12, 28-34.

356 Plg. Jn 8, 46.

357 Plg. Jn 7, 19; Apd 13, 38-41; 15, 10.

358 Plg. Gal 3, 10; 5, 3.

359 Plg. Rom 10, 2.

360 Plg. Mt 15, 3-7; Lk 11, 39-54.

361 Plg. Iz 53, 11; Žyd 9, 15.

362 Plg. Gal 4, 4.

363 Plg. Gal 3, 13.

364 Plg. Gal 3, 10.

365 Plg. Jn 11, 8; 3, 2; Mt 22, 23-24. 34-36.

366 Plg. Mt 12, 5; 9, 12; Mk 2, 23-27; Lk 6, 6-9; Jn 7, 22-23.

367 Plg. Mt 5, 1.

368 Plg. Mk 7, 8.

369 Plg. Mk 7, 13.

370 Plg. Gal 3, 24.

371 Plg. Jn 5, 36; 10, 25. 37-38; 12, 37.

372 Plg. Mk 2, 25-27; Jn 7, 22-24.

373 Plg. Mt 12, 5; Sk 28, 9.

374 Plg. Lk 13, 15-16; 14, 3-4.

375 Plg. Lk 2, 22-39.

376 Plg. Lk 2, 46-49.

377 Plg. Lk 2, 41.

378 Plg. Jn 2, 13-14; 5, 1. 14; 7, 1. 10.14; 8, 2; 10, 22-23.

379 Plg. Mt 21, 13.

380 Plg. Apd 2, 46; 3, 1; 5, 20. 21; ir t. t.

381 Plg. Mt 24, 1-2.

382 Plg. Mt 24, 3; Lk 13, 35.

383 Plg. Mk 14, 57-58.

384 Plg. Mt 27, 39-40.

385 Plg. Mt 8, 4; 23, 21; Lk 17, 14; Jn 4, 22.

386 Plg. Jn 18, 20.

387 Plg. Mt 17, 24-27.

388 Plg. Mt 16, 18.

389 Plg. Jn 2, 19. 21; Mt 12, 6.

390 Plg. Jn 2, 18-22.

391 Plg. Jn 4, 23-24; Mt 27, 51; Žyd 9, 11; Apr 21, 22.

392 Plg. Lk 2, 34.

393 Plg. Lk 20, 17-18; Ps 118, 22.

394 Plg. Lk 5, 30.

395 Plg. Lk 7, 36; 11, 37; 14, 1.

396 Plg. Jn 7, 49; 9, 34.

397 Plg. Jn 8, 33-36.

398 Plg. Jn 9, 40-41.

399 Plg. Mt 9, 13; Oz 6, 6.

400 Plg. Lk 15, 1-2.

401 Plg. Lk 15, 23-32.

402 Plg. Jn 5, 18; 10, 33.

403 Plg. Jn 17, 6.26.

404 Plg. Mt 12, 6.

405 Plg. Mt 12, 36-37.

406 Plg. Jn 10, 36-38.

407 Plg. Jn 6, 44.

408 Plg. Jn 3, 7.

409 Plg. Iz 53, 1.

410 Plg. Mk 3, 6; Mt 26, 64-66.

411 Plg. Lk 23,34; Apd 3,17-18.

412 Mk 3, 5; Rom. 11, 25.

413 Plg. Rom 11, 20.

414 Plg. Mt 5, 17-19.

415 Plg. Jn 8, 46.

416 Plg. Mt 5, 33.

417 Plg. Žyd 9, 15.

418 Plg. Jn 5, 16-18.

419 Plg. Jn 1, 14.

420 Plg. Jn 10, 33.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003