KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas / Antras poskyris. Tikiu Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų / 4 skirsnis. „Jėzus Kristus kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo prikaltas prie kryžiaus, numiręs ir palaidotas“

3 skirsnelis. Jėzus Kristus buvo palaidotas

624  „Reikėjo, kad Dievo malone už kiekvieną Jis paragautų mirties“ (Žyd 2, 9). Dievas taip sudarė savo išganymo planą, kad Jo Sūnus ne tik numirtų „už mūsų nuodėmes“ (1 Kor 15, 3), bet ir „paragautų mirties“, tai yra patirtų mirties būvį, kūno ir sielos atsiskyrimą nuo paskutinio atodūsio ant kryžiaus iki Prisikėlimo. Tas mirusio Kristaus būvis yra Jo palaidojimo ir nužengimo į pragarus paslaptis. Tai paslaptis Didžiojo šeštadienio, kada Kristus, paguldytas kape513 po atlikto514 žmonių išganymo darbo, kuriuo sutaikino visa, kas yra žemėje ir danguje,515 primena didįjį Dievo šabo poilsį.516

Kristaus kūnas kape

625  Kristaus buvimas kape yra realus ryšys tarp Jo pažeidžiamos būsenos prieš Velykas ir dabartinės garbingos Prisikėlusiojo būsenos. Tas pats „Gyvojo“ Asmuo gali tarti: „Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius“ (Apr 1, 18):

Dievo buvo sumanyta tokia (Sūnaus) mirties ir prisikėlimo paslaptis, kad mirtis nesutrukdytų atskirti sielą nuo kūno pagal įprastinę prigimties tvarką, bet jie vėl būtų suvienyti per Prisikėlimą, idant Jo paties Asmuo būtų mirties ir gyvenimo susitikimo vieta; taip Jis sustabdė savyje mirties sukeltą prigimties suirimą ir pats tapo atskirtų esminių žmogaus dėmenų suvienijimo pradmeniu.517

626  Kadangi nužudytasis „gyvybės Kūrėjas“518 yra tas pats „Gyvasis, kuris prisikėlė“519, Dievo Sūnaus dieviškajam Asmeniui būtina ir toliau egzistuoti su siela ir su kūnu, kuriuos buvo atskyrusi mirtis:

Nors Kristus mirė kaip žmogus, ir šventa Jo siela atsiskyrė nuo nekaltojo kūno, tačiau Jo dieviškumas nebuvo atskirtas nei nuo sielos, nei nuo kūno; dėl to vienas Asmuo nebuvo padalytas į du; mat Kristaus kūnas ir siela, kaip tokie, nuo pat pradžios egzistavo Žodžio Asmeniu, ir nors mirties jie buvo atskirti vienas nuo kito, kiekvienas iš jų liko viename ir tame pačiame Žodžio Asmenyje.520
„Tu neduosi savo šventajam supūti“

627  Kristaus mirtis buvo tikra mirtis ta prasme, kad užbaigė Jo žmogiškąjį gyvenimą žemėje. Bet dėl to, kad Dievo Sūnaus Asmuo buvo suvienytas su Jo kūnu, pastarasis netapo mirtingojo palaikais kaip visų kitų, „nes buvo neįmanoma, kad jis liktų mirties grobis“ (Apd 2, 24), ir todėl „dieviškoji galybė apsaugojo Kristaus kūną nuo suirimo“521. Apie Kristų galima pasakyti dar ir taip: „Jis buvo atskirtas nuo gyvybės krašto“ (Iz 53, 8); ir: „Mano kūnas ilsėsis su viltimi, nes Tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų buveinėje ir neduosi savo šventajam supūti“ (Apd 2, 26–27).522 Tai ženklino Kristaus prisikėlimas „trečiąją dieną“ (1 Kor 15, 4; Lk 24, 46),523 dar ir dėl to, kadangi buvo manoma, jog kūnas pradeda gesti ketvirtą dieną.524

„Palaidoti su Kristumi...“

628  Pirminis ir labai ryškus krikšto ženklas yra panardinimas į vandenį; jis vaizduoja krikščionio nužengimą į kapą, nes krikščionis miršta nuodėmei drauge su Kristumi, kad laimėtų atnaujintą gyvenimą. „Krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4).525

Glaustai

629  Visų žmonių labui Jėzus patyrė mirtį.526 Žmogumi tapęs Dievo Sūnus iš tikrųjų mirė ir buvo palaidotas.

630  Kristui esant kape, Jo dieviškasis Asmuo ir toliau buvo susivienijęs su siela ir su kūnu, kuriuos tačiau buvo atskyrusi mirtis. Dėl to mirusio Kristaus kūnas „nesupuvo“ (Apd 13, 37).

Išnašos

513 Plg. Jn 19, 42.

514 Plg. Jn 19,30.

515 Plg. Kol 1, 18-20.

516 Plg. Žyd 4, 4.9.

517 Šv. Grigalius Nysietis, Or. catech. 16.

518 Plg. Apd 3, 15.

519 Plg. Lk 24, 5-6.

520 Šv. Jonas Damaskietis, De f.o. 3, 27.

521 Šv. Tomas Akv., S.th. 3, 51, 3.

522 Plg. Ps 16, 9-10.

523 Plg. Mt 12, 40; Jn 2, 1; Oz 6, 2.

524 Plg. Jn 11, 39.

525 Plg. Kol 2, 12; Ef 5, 26.

526 Plg. Žyd 2, 9.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003