Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas / Antras poskyris. Tikiu Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų

7 skirsnis. „Iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“

668  „Kristus numirė ir atgijo, kad būtų gyvųjų ir mirusiųjų Viešpats“ (Rom 14, 9). Kristaus Žengimas į dangų reiškia Jo, kaip žmogaus, dalyvavimą paties Dievo galybėje ir valdžioje. Jėzus Kristus yra Viešpats: Jam priklauso visa valdžia danguje ir žemėje. Jis yra „aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes“, nes Tėvas „visa Jam palenkė po kojų“ (Ef 1, 21–22). Kristus yra visatos⁶⁰⁵ ir istorijos Viešpats. Žmonių istorija ir net visa kūrinija yra Jame „tartum galvoje [...] iš naujo suvienytos“⁶⁰⁶ ir atbaigtos aname pasaulyje.

669  Būdamas Viešpats, Kristus yra ir savojo kūno – Bažnyčios Galva.⁶⁰⁷Nors paimtas į dangų bei pašlovintas ir iki galo atlikęs savo pasiuntinybę, žemėje Jis pasilieka savo Bažnyčioje. Iš Atpirkimo išauga Kristaus valdžia, kurią Jis vykdo Bažnyčioje⁶⁰⁸ Šventosios Dvasios galia. „Kristaus karalystė jau dabar paslaptingu būdu“⁶⁰⁹ egzistuoja Bažnyčioje, kuri yra šios „karalystės daigas ir pradžia žemėje“⁶¹⁰.

670  Po Žengimo į dangų Dievo planas jau baigiamas vykdyti. Mums jau „atėjo valanda paskutinė“ (1 Jn 2, 18).⁶¹¹ „Jau prisiartino amžių pabaiga. Pasaulio atnaujinimas neatšaukiamai pradėtas ir šiuo metu iš tiesų jau vyksta, nes Bažnyčia dar žemėje yra paženklinta tikru, nors ir netobulu šventumu.“⁶¹² Jau dabar Kristaus karalystė matoma stebuklinguose ženkluose,⁶¹³ kurie lydi ją, Bažnyčios skelbiamą.⁶¹⁴

671  Kristaus karalystė, sudabartinta Jo Bažnyčioje, dar turi būti galutinai atbaigta Kristaus atėjimu į žemę „su didžia galybe ir garbe“ (Lk 21, 27).⁶¹⁵ Karalystę dar puola piktosios jėgos,⁶¹⁶ nors jos jau yra iš esmės nugalėtos Kristaus Velykomis. Kol visa bus Jam pajungta,⁶¹⁷„kol atsiras naujas dangus ir nauja žemė, kuriuose gyvena teisybė, keliaujančioji Bažnyčia su šiam laikotarpiui priklausančiais jos sakramentais ir institucijomis turi šio, praeinančio pasaulio išvaizdą; ji pati gyvena tarp kūrinių, kurie tebedūsauja ir tebesikankina iki šiol, laukdami, kol bus apreikšti Dievo vaikai“⁶¹⁸. Dėl to krikščionys, ypač Eucharistijoje, meldžiasi,⁶¹⁹ kad paskubintų Kristaus atėjimą,⁶²⁰ ir kreipiasi į Jį: „Ateik, Viešpatie!“ (Apr 22, 17. 20)⁶²¹.

672  Prieš žengdamas į dangų, Kristus tvirtino, kad dar neatėjo valanda garbingai atkurti Izraelio tautos lauktą Mesijo karalystę,⁶²² kuri, anot pranašų,⁶²³ turės visiems žmonėms užtikrinti galutinį teisingumo, meilės ir taikos viešpatavimą. Dabarties metas, kaip sako Viešpats, yra Dvasios ir liudytojų⁶²⁴ metas, bet drauge metas ir suspaudimų,⁶²⁵ ir išmėginimo blogiu,⁶²⁶ kuris nė Bažnyčios neaplenks⁶²⁷ ir duos pradžią paskučiausių laikų⁶²⁸ kovai. Tai laukimo ir budėjimo metas.⁶²⁹

673  Po Kristaus įžengimo į dangų artinasi garbingasis Jo atėjimas,⁶³⁰ nors ir ne mūsų reikalas „žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia“ (Apd 1, 7).⁶³¹ Tas eschatologinis atėjimas gali įvykti kiekvienu momentu,⁶³² nors jis ir prieš jį būsiantis galutinis išmėginimas būtų „sulaikyti“⁶³³.

674  Garbingojo Mesijo atėjimas vis dar yra atidedamas iki tam tikro istorijos momento,⁶³⁴ kol Jį pripažins „visas Izraelis“⁶³⁵, kurio „dalis [...] lieka užkietėjusi“⁶³⁶ dėl „netikėjimo“ (Rom 11, 20) Jėzumi. Šv. Petras tai pasako Jeruzalės žydams po Sekminių: „Tad atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės, kad nuo Viešpaties veido ateitų paguodos metas ir Jis atsiųstų jums skirtąjį Mesiją Jėzų. Jį turi priimti dangus iki visų dalykų atnaujinimo meto. Dievas tai nuo amžių paskelbė savo šventųjų pranašų lūpomis“ (Apd 3, 19–21). Ir Paulius sako kaip jis: „Nes jeigu jų atmetimas pasauliui reiškia sutaikinimą, tai ką gi reikštų jų priėmimas, jei ne gyvenimą prisikėlus iš numirusių?“ (Rom 11, 15). Izraelitų visumos⁶³⁷ įėjimas į mesijinį išganymą paskui pagonių visumą⁶³⁸ leis Dievo tautai pasiekti „Kristaus pilnatvę“ (Ef 4, 13), „kad Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28).

675  Prieš Kristaus atėjimą Bažnyčia turės būti galutinai išmėginta, ir daugelio tikinčiųjų tikėjimas tada susvyruos.⁶³⁹ Persekiojimai, kurie lydi jos žemišką kelionę,⁶⁴⁰ atskleis „nedorybės paslaptį“, prisidengusią religine apgaule ir siūlančią žmonėms tariamą jų problemų sprendimą atkritimo nuo tiesos kaina. Pati didžiausia yra Antikristo religinė apgaulė, tai yra pseudomesianizmas, kai žmogus garbina save, užuot garbinęs Dievą ir įsikūnijusį Jo Mesiją.⁶⁴¹

676  Ta antikristinė apgaulė išryškėja pasauly kaskart, kai tik bandoma istorijoje įgyvendinti mesijinę viltį, kuri iš tiesų išsipildys tik pasibaigus istorijai, eschatologiniu teismu; Bažnyčia atmetė net nuosaikią būsimos karalystės klastotę, vadinamą milenarizmu,⁶⁴² o ypač politinės plotmės, sekuliarizuotą, „iš esmės iškrypusį“⁶⁴³ mesianizmą.

677  Bažnyčia Karalystės garbėn įžengs tik per tas paskutiniąsias Velykas, sekdama paskui mirusį ir prisikėlusį Viešpatį.⁶⁴⁴ Tad karalystė ateis ne kaip istorinis Bažnyčios triumfas⁶⁴⁵ nuolat jai progresuojant, bet kaip Dievo pergalė kovoje su paskutiniu blogio siautėjimu;⁶⁴⁶ tada iš dangaus nužengs Kristaus Sužadėtinė.⁶⁴⁷ Po galutinio, kosminio šio praeinančio pasaulio sukrėtimo⁶⁴⁸ įvyks paskutinis teismas;⁶⁴⁹ tai bus Dievo triumfas prieš blogio maištą.

678  Kaip pranašai⁶⁵⁰ ir Jonas Krikštytojas⁶⁵¹, taip ir Jėzus savo pamoksluose skelbė paskutiniosios dienos Teismą. Tada paaiškės kiekvieno elgesys⁶⁵² ir širdžių paslaptys⁶⁵³. Tada bus pasmerktas nusikalstamas netikėjimas, kuris paniekino Dievo siūlomą malonę.⁶⁵⁴ Elgesys su artimu parodys, ar dieviškoji malonė ir meilė buvo priimta, ar atstumta.⁶⁵⁵ Paskutiniąją dieną Jėzus tars: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).

679  Kristus yra amžinojo gyvenimo Viešpats. Kaip pasaulio Atpirkėjas, Jis turi visišką teisę galutinai teisti žmonių darbus ir širdis. Tą teisę Jis „įgijo“ mirtimi ant kryžiaus. Todėl Tėvas „visą teismą pavedė Sūnui“ (Jn 5, 22).⁶⁵⁶ Betgi Sūnus atėjo ne pasmerkti, o išgelbėti⁶⁵⁷ ir duoti gyvybę, kuri yra Jame.⁶⁵⁸ Kiekvienas, kuris atstumia malonę šiame gyvenime, jau pats save nuteisia,⁶⁵⁹ gauna tai, ko nusipelnė savo darbais,⁶⁶⁰ ir net gali pasmerkti save amžinai, atstumdamas meilės Dvasią.⁶⁶¹

680  Kristus Viešpats jau viešpatauja per Bažnyčią, tačiau dar ne visi šio pasaulio dalykai Jam yra pavaldūs. Kristaus karalystė triumfuos tik po paskutinio blogio jėgų maišto.

681  Teismo dieną, pasaulio pabaigoje, Kristus ateis su didžia garbe ir pasieks galutinį gėrio triumfą prieš blogį, nors abu jie kaip kviečiai ir raugės augs drauge per visą istoriją.

682  Laikų pabaigoje atėjęs teisti gyvųjų ir mirusiųjų, pašlovintasis Kristus atskleis slaptus širdžių nusiteikimus ir kiekvienam žmogui atlygins pagal jo darbus ir pagal tai, ar jis priėmė, ar atstūmė malonę.