Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas / Trečias poskyris. Tikiu Šventąją Dvasią

11 skirsnis. „Tikiu kūno iš numirusių prisikėlimą“

988  Krikščionių Credo, kuriuo išpažįstame mūsų tikėjimą Dievu Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia bei Jo kuriamuoju, išganomuoju ir pašventinamuoju veikimu, baigiasi prisikėlimo iš numirusių pasaulio pabaigoje ir amžinojo gyvenimo skelbimu.

989  Mes tvirtai tikime ir taip pat viliamės, kad kaip Kristus tikrai prisikėlė iš numirusių ir amžinai gyvena, taip ir teisieji po mirties amžinai gyvens su prisikėlusiu Kristumi, ir Jis prikels juos paskutiniąją dieną.⁵⁵⁸ Kaip Jo, taip ir mūsų prisikėlimą įvykdys Švenčiausioji Trejybė:

Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai Jis – prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse (Rom 8, 11).⁵⁵⁹

990  Žodis „kūnas“ reiškia silpną ir mirtingą žmogų.⁵⁶⁰ „Kūno prisikėlimo“ prasmė ta, kad po mirties gyvens ne tik nemirtingoji siela, bet ir mūsų „mirtingieji kūnai“ (Rom 8, 11) vėl bus gyvi.

991  Tikėjimas mirusiųjų prisikėlimu nuo pat pradžių buvo esminis krikščionių tikėjimo elementas. „Krikščionys yra tvirtai įsitikinę prisikėlimu iš numirusių; tuo tikėjimu mes gyvename“⁵⁶¹:

Kaipgi kai kurie iš jūsų sako, jog nesą mirusiųjų prisikėlimo?! Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. [...] Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis (1 Kor 15, 12–14. 20).

992  Mirusiųjų prisikėlimą Dievas apreiškė savo tautai palaipsniui. Mirusiųjų kūno prisikėlimo viltį iš esmės žadino tikėjimas į vieną Dievą, viso žmogaus, jo kūno ir sielos Kūrėją. Dangaus ir žemės Kūrėjas ištikimai laikosi savo Sandoros su Abraomu ir jo palikuonimis. Toje dviguboje perspektyvoje ima ryškėti tikėjimas prisikėlimu. Kankiniai Makabiejai kankinami išpažįsta:

Pasaulio Karalius mus prikels naujam amžinam gyvenimui. Mes mirštame už Jo įstatymus! (2 Mak 7, 9). Aš pasirinkau mirti nuo žmonių rankos su viltimi, duota Dievo, kad Jis mane sugrąžins į gyvenimą (2 Mak 7, 14).⁵⁶²

993  Fariziejai⁵⁶³ ir daugelis Viešpaties amžininkų⁵⁶⁴ turėjo prisikėlimo viltį. Jėzus tvirtai to mokė. Sadukiejams, kurie tai neigė, Jis atsakė: „Argi ne todėl klystate, kad neišmanote nei Raštų, nei Dievo galybės?!“ (Mk 12, 24). Tikėjimas prisikėlimu remiasi tikėjimu į Dievą, kuris yra „ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas“ (Mk 12, 27).

994  Dar daugiau: Jėzus tikėjimą prisikėlimu sieja su savo asmeniu: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“ (Jn 11, 25). Pats Jėzus paskutiniąją dieną prikels tuos, kurie bus Jį tikėję,⁵⁶⁵ kurie bus valgę Jo Kūną ir gėrę Jo Kraują.⁵⁶⁶ Jau dabar Jis tai parodo ir užtikrina, grąžindamas gyvybę kai kuriems mirusiems⁵⁶⁷ ir tuo skelbdamas savo paties prisikėlimą, kuris tačiau bus kitos rūšies. Apie tą vienintelį įvykį Jis kalba kaip apie Jonos ženklą,⁵⁶⁸ šventyklos ženklą⁵⁶⁹: Jis praneša prisikelsiąs trečiąją dieną po nužudymo.⁵⁷⁰

995  Būti Kristaus liudytoju reiškia būti „Jo prisikėlimo liudytoju“ (Apd 1, 22),⁵⁷¹ su Juo valgiusiu ir gėrusiu, „Jam prisikėlus iš numirusių“ (Apd 10, 41). Krikščioniškoji prisikėlimo viltis ypač išreikšta susitikimuose su prisikėlusiu Kristumi. Mes prisikelsime kaip Jis, su Juo, per Jį.

996  Nuo pat pradžių krikščionių tikėjimas prisikėlimu susidūrė su nesupratimu ir pasipriešinimu.⁵⁷² „Krikščionių tikėjimui nė dėl vieno teiginio nebuvo tiek prieštaraujama, kiek dėl kūno prisikėlimo.“⁵⁷³ Apskritai pripažįstama, kad po mirties žmogaus asmuo toliau gyvena dvasiškai. Bet kaip patikėti, kad akivaizdžiai mirtingas kūnas galėtų prisikelti amžinajam gyvenimui?

997  Ką reiškia „prisikelti“? Žmogui mirus ir sielai atsiskyrus nuo kūno, žmogaus kūnas suyra, o jo siela eina susitikti su Dievu ir laukti, kada susijungs su išaukštintuoju savo kūnu. Visagalis Dievas Jėzaus prisikėlimo galia mūsų kūnams galutinai grąžins negęstančią gyvybę ir sujungs juos su mūsų sielomis.

998  Kas prisikels? Visi mirę žmonės: „Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jn 5, 29).⁵⁷⁴

999  Kaip prisikels? Kristus prisikėlė su savo paties kūnu: „Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats!“ (Lk 24, 39); bet Jis negrįžo į žemiškąjį gyvenimą. Taip pat Jame „visi prisikels su savo kūnais, kuriuos turi dabar“⁵⁷⁵, tačiau tie kūnai bus pakeisti į garbingąjį kūną,⁵⁷⁶ tai bus „dvasinis kūnas“ (1 Kor 15, 44):

Gal kas paklaus: „Kaip bus prikelti mirusieji? Su kokiu kūnu jie pasirodys?“ Neišmanėli! Ką tu pasėji, neatgimsta, jei prieš tai nenumiršta. Kad ir ką sėji, tu sėji ne būsimąjį kūną, bet pliką grūdą [...]. Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. [...] Mirusieji bus prikelti jau negendantys [...]. Juk reikia, kad šis gendantis [kūnas] apsivilktų negendamybe, šis marus [kūnas] apsivilktų nemarybe“ (1 Kor 15, 35–37. 42. 52–53).

1000  Tas „kaip“ pranoksta mūsų vaizduotę ir supratimą, jis suvokiamas vien tikėjimu. Tačiau mūsų dalyvavimas Eucharistijoje jau leidžia mums nujausti mūsų kūno perkeitimą per Kristų:

Kaip žemiškoji duona, priėmusi Dievo žodžius, jau nebėra paprasta duona, bet Eucharistija, sudaryta iš dviejų elementų – žemiško ir dangiško, taip ir Eucharistiją priimantys mūsų kūnai jau nebėra nykstantys, o turi prisikėlimo viltį.⁵⁷⁷

1001  Kada prisikels? Tikrų tikriausiai „paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 39–40. 44. 54; 11, 24); „pasaulio pabaigoje“⁵⁷⁸. Iš tiesų prisikėlimas iš numirusių yra glaudžiai susijęs su antruoju Kristaus atėjimu:

Pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus. Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje (1 Tes 4, 16).

1002  Kaip tiesa, kad Kristus mus prikels „paskutiniąją dieną“, taip tiesa ir tai, kad tam tikru būdu mes jau esame prisikėlę su Kristumi. Šventosios Dvasios dėka krikščionių gyvenimas jau dabar žemėje yra dalyvavimas Kristaus mirtyje ir prisikėlime:

Su Juo palaidoti Krikšte, jūs tikėjimu Jame prisikėlėte galybe Dievo, kuris Jį prikėlė iš numirusių [...]. Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje (Kol 2, 12; 3, 1).

1003  Krikštu suvienyti su Kristumi, tikintieji jau realiai dalyvauja dangiškame prikeltojo Kristaus gyvenime,⁵⁷⁹ tačiau šis „gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve“ (Kol 3, 3). Dievas mus „prikėlė ir pasodino danguje su Kristumi Jėzumi“ (Ef 2, 6). Maitinami Jo Kūnu Eucharistijoje, mes jau priklausome Kristaus kūnui. Kai prisikelsime paskutiniąją dieną, mes taip pat su Juo pasirodysime šlovingi (plg. Kol 3, 4).

1004  Tos dienos belaukiant, tikinčiojo kūną ir sielą jau yra sukilninęs buvimas „Kristuje“; dėl to reikia gerbti savo, taip pat ir kito kūną, ypač kai jis kenčia:

Kūnas skirtas [...] Viešpačiui, o Viešpats – kūnui. Prikėlęs Viešpatį, Dievas ir mus prikels savo galybe. Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai? [...] Jūs nebepriklausote patys sau [...]. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu! (1 Kor 6, 13–15. 19–20).

1005  Kad prisikeltume su Kristumi, turime mirti su Kristumi, turime „palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį“⁵⁸⁰, nes „mus traukia“ (Fil 1, 23) mirtis, kuri atskiria sielą nuo kūno. Su savuoju kūnu ji bus vėl sujungta prisikėlimo dieną.⁵⁸¹

1006  „Mirties akivaizdoje labiausiai išryškėja žmogaus būties mįslingumas.“⁵⁸² Žiūrint vienaip, kūno mirtis yra natūralus dalykas, tačiau tikėjimo akimis ji yra tikras „atpildas už nuodėmę“ (Rom 6, 23).⁵⁸³ Tiems, kurie miršta Kristaus malonėje, ji yra dalyvavimas Kristaus mirtyje, kad galėtų dalyvauti ir Jo prisikėlime.⁵⁸⁴

1007  Mirtis yra žemiškojo gyvenimo pabaiga. Mūsų gyvenimas trunka tam tikrą laiką, kuriam bėgant mes keičiamės ir senstame; kaip ir visoms gyvoms žemės būtybėms, mirtis mums atrodo normali gyvenimo pabaiga. Tas mirties bruožas verčia mus skubėti: žinojimas, jog esame mirtingi, primena, kad gyvenimui realizuoti mūsų laikas yra ribotas:

Atsimink Kūrėją savo jaunystės dienomis. [...] Dulkės sugrįš į žemę, kaip jos kadaise buvo, o gyvybės alsavimas sugrįš pas Dievą, kuris jį davė (Koh 12, 1. 7).

1008  Mirtis yra nuodėmės pasekmė. Autentiškai aiškindamas Šventojo Rašto⁵⁸⁵ ir Tradicijos teiginius, Bažnyčios Mokymas nurodo, kad mirtis atėjo į pasaulį dėl žmogaus nuodėmės.⁵⁸⁶ Nors žmogaus prigimtis ir buvo mirtinga, Dievas jam neskyrė mirti. Mirtis buvo priešinga Dievo Kūrėjo planams, ji atėjo į pasaulį kaip nuodėmės pasekmė.⁵⁸⁷ „Kūno mirtis, nuo kurios žmogus būtų buvęs apsaugotas, jei nebūtų nusidėjęs“,⁵⁸⁸ yra žmogaus „paskutinis priešas“ (1 Kor 15, 26), kurį reikia nugalėti.

1009  Kristus pakeitė mirtį. Jėzus, Dievo Sūnus, taip pat iškentėjo žmogišką mirtį. Tačiau, nepaisydamas jos baimės,⁵⁸⁹ Jis pasitiko mirtį visiškai ir laisvai atsidavęs savo Tėvo valiai. Jėzaus klusnumas mirties prakeiksmą pavertė palaima.⁵⁹⁰

1010  Kristaus dėka krikščioniška mirtis turi pozityvią prasmę. „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas“ (Fil 1, 21). „Štai tikras žodis: jei mes su Juo numirėme, su Juo ir gyvensime“ (2 Tim 2, 11). Esminė krikščioniškos mirties naujovė yra tai, kad per Krikštą krikščionis jau yra sakramentiniu būdu „miręs su Kristumi“, idant pradėtų naują gyvenimą; ir jei mes mirštame Kristaus malonėje, fizinė mirtis užbaigia tą „mirimą su Kristumi“ ir galutinai mus įjungia į Kristų Jo Atpirkimo aktu:

Man verčiau mirti dėl Jėzaus Kristaus nei karaliauti iki žemės pakraščių. Aš ieškau To, kuris mirė už mus; trokštu To, kuris dėl mūsų prisikėlė. Artėja mano gimimas [...]. Leiskite man išvysti skaidriąją šviesą; o kai būsiu anapus, tada tapsiu žmogumi.⁵⁹¹

1011  Mirtimi Dievas kviečia žmogų pas save. Dėl to krikščionis gali trokšti mirties panašiai kaip šv. Paulius: „Verčiau man mirti ir būti su Kristumi“ (Fil 1, 23); ir gali Kristaus pavyzdžiu savo mirtį paversti paklusnumo ir meilės Tėvui aktu:⁵⁹²

Mano žemiški troškimai nukryžiuoti; [...] manyje sruvena gyvasis vanduo ir giliai manyje byloja: „Eikime pas Tėvą“.⁵⁹³
Noriu regėti Dievą, o norint Jį regėti, reikia numirti.⁵⁹⁴
Aš ne mirštu, bet einu į gyvenimą.⁵⁹⁵

1012  Krikščioniškoji mirties vizija⁵⁹⁶ yra ypač gerai išreikšta Bažnyčios liturgijoje:

Gyvenimas, Viešpatie, Tavo ištikimiesiems tik pasikeičia, bet nenutrūksta, ir, šios žemės laikinajam būstui suirus, danguje jų laukia amžinoji buveinė.⁵⁹⁷

1013  Mirtis yra žmogaus žemiškosios kelionės pabaiga, pabaiga Dievo jam dovanoto malonės ir gailestingumo meto savo žemiškajam gyvenimui tvarkyti pagal Dievo planą ir apsispręsti dėl savo galutinio likimo. Kai pasibaigs „vienintelė mūsų žemiškojo gyvenimo kelionė“⁵⁹⁸, į jokį kitą žemišką gyvenimą mes jau nebegrįšime. „Žmonėms skirta vieną kartą mirti“ (Žyd 9, 27). Po mirties jokios „reinkarnacijos“ nėra.

1014  Bažnyčia mus ragina rengtis mūsų mirties valandai („Nuo staigios ir netikėtos mirties gelbėk mus, Viešpatie“: senoji Visų Šventųjų litanija), prašyti Dievo Motiną mus užtarti „mūsų mirties valandą“ (malda „Sveika, Marija“) ir pavesti save šventajam Juozapui, laimingos mirties globėjui:

Privalai taip elgtis ir mąstyti, lyg šiandien turėtum mirti. Jei tavo sąžinė gryna, mirtis labai nebaugina. Geriau reikia vengti nuodėmės, negu bėgti nuo mirties. Jei šiandien nesi pasirengęs mirti, kodėl manai, kad būsi pasirengęs rytoj?⁵⁹⁹

Tešlovina Tave, o mano Viešpatie, sesuo mūsų mirtis kūniškoji, kurios nė vienas gyvas žmogus išvengti negali. Vargas tiems, kurie mirs sunkiose nuodėmėse, palaiminti tie, kuriuos ji ras ištikimus Tavo švenčiausiajai valiai, nes antroji mirtis jiems nieko blogo neatneš.⁶⁰⁰

1015  „Kūnas yra išganymo ašis.“⁶⁰¹ Mes tikime Dievą, kūno Kūrėją; mes tikime Žodį, tapusį kūnu, kad atpirktų kūną; mes tikime kūno prisikėlimą, kuris atbaigia jo sukūrimą ir atpirkimą.

1016  Mirtis atskiria sielą nuo kūno, bet prikeldamas Dievas grąžins negęstančią gyvybę mūsų perkeistam kūnui, sujungdamas jį su mūsų siela. Kaip Kristus prisikėlė ir amžinai gyvena, taip ir mes prisikelsime paskutiniąją dieną.

1017  „Mes tikime, kad tikrai prisikels tas kūnas, kurį turime dabar.“⁶⁰² Nors į kapą sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis,⁶⁰³ „dvasinis kūnas“ (1 Kor 15, 44).

1018  Dėl gimtosios nuodėmės žmogus turi patirti „kūno mirtį, nuo kurios būtų buvęs apsaugotas, jei nebūtų nusidėjęs“.⁶⁰⁴

1019  Jėzus, Dievo Sūnus, laisva valia iškentė mirtį už mus, visiškai ir laisvai atsidavęs Dievo, savo Tėvo, valiai. Savo mirtimi Jis mirtį nugalėjo, atverdamas visiems žmonėms išganymo galimybę.