Pirmas skyrius. Sakramentinė Ekonomija / Pirmas poskyris. Velykos – Bažnyčios meto paslaptis

2 skirsnis. Velykos – Bažnyčios sakramentų paslaptis

1113  Viso liturginio Bažnyčios gyvenimo centras yra eucharistinė auka ir sakramentai.²⁴ Bažnyčioje yra septyni sakramentai: Krikštas, Sutvirtinimas (Patepimas krizma), Eucharistija (Švenčiausiasis sakramentas), Atgaila (Sutaikinimo sakramentas), Ligonių patepimas, Šventimai (Kunigystė), Santuoka.²⁵ Šiame skirsnyje bus kalbama apie tai, kas tikėjimo mokslo požiūriu septyniems Bažnyčios sakramentams yra bendra. Kas bendra jų šventimo prasme, bus dėstoma šio skyriaus 2-ame poskyryje; kas būdinga kiekvienam sakramentui atskirai, bus antro skyriaus tema.

1114  „Drauge su Šventojo Rašto mokymu, apaštaline Tradicija [...] ir vieninga Bažnyčios tėvų nuomone“²⁶ mes pripažįstame, kad „visi Naujojo Įstatymo sakra–mentai yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įsteigti“²⁷.

1115  Jėzaus žodžiai ir veiksmai jau buvo išganingi Jo uždarojo gyvenimo ir viešojo veikimo metu. Jie turėjo Jo būsimos Velykų paslapties galią, skelbė ir ruošė tai, ką Jis duos Bažnyčiai, kai visa bus įvykę. Kristaus gyvenimo slėpiniais yra pagrįsta tai, ką dabar per savo Bažnyčios tarnus Kristus teikia sakramentuose, nes „tai, kas buvo matoma mūsų Išganytojyje, perėjo į Jo paslaptis“²⁸.

1116  Sakramentai – tos „galios“, kurios eina iš visuomet gyvo ir gyvybę teikiančio Kristaus kūno,²⁹ Šventosios Dvasios veikimas tame kūne, kuris yra Bažnyčia, – tai „didingi Dievo darbai“ Naujojoje ir amžinojoje Sandoroje.

1117  Dvasios vedama „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13), Bažnyčia palengva susipažino su gautu iš Kristaus brangiu turtu ir, būdama ištikima Dievo slėpinių tvarkytoja,³⁰ tiksliau jį „sutvarkė“; taip atsitiko ir su Šventojo Rašto kanonu, ir su tikėjimo mokslu. Praėjus ne vienam šimtmečiui, Bažnyčia taip pat suprato, kad tarp jos liturginių apeigų išsiskiria septynios, kurios tikra to žodžio prasme yra Viešpaties įsteigti sakramentai.

1118  Sakramentai dvejopa prasme yra „Bažnyčios“ sakramentai. Sakramentams „reikia Bažnyčios“, kadangi ji pati per atsiųstą Šventąją Dvasią yra joje veikiančio Kristaus sakramentas; sakramentai „skirti Bažnyčiai“, nes tai „sakramentai, kuriais Bažnyčia ugdoma“³¹, kadangi skelbia ir perduoda žmonėms, ypač Eucharistijoje, bendravimo su vienu Triasmeniu Dievu – Meile – slėpinį.

1119  Drauge su Galva–Kristumi būdama „nelyginant vienų vienas mistinis asmuo“³², Bažnyčia veikia sakramentuose kaip „organiškai suvienyta kunigiškoji bendruomenė“³³: Krikštu ir Sutvirtinimu kunigiškoji tauta tampa pajėgi švęsti liturgiją; antra vertus, kai kurie „tikintieji, gavę Kunigystės šventimus, Kristaus vardu skiriami būti Bažnyčios ganytojais žodžiu ir Dievo malone“³⁴.

1120  Pašventintųjų tarnyba, arba „tarnybinė [hierarchinė] kunigystė“³⁵, tarnauja Krikštu suteiktajai kunigystei. Ji užtikrina, kad sakramentuose per Šventąją Dvasią Bažnyčios labui veikia pats Kristus. Įsikūnijusiam Sūnui Tėvo pavestoji išganymo užduotis buvo patikėta apaštalams, o per juos ir jų įpėdiniams: jie gauna Jėzaus Dvasią, kad veiktų Jo vardu ir Jam atstovautų.³⁶ Tad įšventintasis Bažnyčios tarnas yra sakramentinis ryšys, jungiantis liturginius veiksmus su tuo, ką yra sakę bei darę apaštalai, o per juos su tuo, ką yra sakęs bei daręs Kristus, sakramentų šaltinis ir pagrindas.

1121  Trys sakramentai: Krikštas, Sutvirtinimas ir Šventimai, be malonės, dar suteikia sakramentinę žymę, tarsi „antspaudą“, kuriuo paženklintas krikščionis dalyvauja Kristaus kunigystėje, o Bažnyčioje dalijasi įvairiomis tarnybomis ir pareigomis. Šis Dvasios sukurtas supanašėjimas su Kristumi ir Bažnyčia neišnyksta,³⁷ o nuolat išlieka kaip atvira galimybė krikščioniui gauti malonę, kaip dieviškos globos pažadas ir užtikrinimas, kaip pašaukimas garbinti Dievą ir tarnauti Bažnyčiai. Vadinasi, šie sakramentai nekartojami.

1122  Kristus siuntė savo apaštalus skelbti „Jo vardu visoms tautoms“, kad jos „atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą“ (Lk 24, 47). „Padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). Siuntimas krikštyti – o tai yra sakramentinė užduotis – jau slypi siuntime skelbti Evangeliją, kadangi sakramentui ruošia Dievo žodis ir tikėjimas, kuriuo pritariama tam žodžiui:

Dievo tautą pirmiausia jungia draugėn gyvojo Dievo žodis [...]. Sakramentų teikimas būtinai reikalauja skelbti žodį, juo labiau kad jie yra tikėjimo sakramentai, o tikėjimą gimdo ir maitina skelbiamas Dievo žodis.³⁸

1123  „Sakramentai yra skirti žmonėms pašventinti, Kristaus kūnui ugdyti, pagaliau Dievui deramai pagarbinti; būdami ženklai, jie taip pat pamoko žmones. Jie ne tik remiasi tikėjimu, bet žodžiais ir apeigomis tą tikėjimą palaiko, stiprina, išreiškia, todėl vadinami tikėjimo sakramentais.“³⁹

1124  Bažnyčios tikėjimas yra ankstesnis už atskiro tikinčiojo, kuris kviečiamas jį priimti. Teikdama sakramentus, Bažnyčia išpažįsta iš apaštalų gautą tikėjimą. Iš čia kilęs senas posakis:„Lex orandi, lex credendi“ (pagal Prosperą Akvitanietį⁴⁰ [V amž.]: „Legem credendi lex statuat supplicandi“). Kitaip sakant, maldos nuostatos – tai tikėjimo nuostatos. Bažnyčia tiki taip, kaip meldžiasi. Liturgija yra vienas grindžiamųjų šventos ir gyvibingos Tradicijos elementų.⁴¹

1125  Dėl to nei kunigas, nei bendruomenė savo nuožiūra negali nė vienos sakramentinės apeigos keisti ar ja manipuliuoti. Net aukščiausioji Bažnyčios valdžia negali liturgijos keisti kaip tinkama; tai dera daryti tik paklūstant tikėjimui ir liturgijos slėpinį apgaubiant religine pagarba.

1126  Kadangi sakramentai išreiškia ir išryškina bendrą Bažnyčios tikėjimą, tai lex orandi yra vienas esminių kriterijų dialogo, siekiančio atkurti krikščionių vienybę.⁴²

1127  Vertai, su tikėjimu švenčiami sakramentai perduoda jais išreiškiamą malonę.⁴³ Jie yra veiksmingi, nes juose veikia pats Kristus: Jis krikštija, Jis veikia savo sakramentuose, suteikdamas sakramentu išreiškiamą malonę. Tėvas visuomet išklauso savo Sūnaus Bažnyčios maldą, o Bažnyčia kiekvieno sakramento epiklezėje išreiškia savo tikėjimą Šventosios Dvasios galia. Kaip ugnis perkeičia visa, ką tik paliečia, taip ir Šventoji Dvasia paverčia dieviškuoju gyvenimu tai, kas būna pavesta Jos galiai.

1128  Bažnyčia pasisako,⁴⁴ tokia prasme, jog sakramentai veikia ex opere operato (pažodžiui: „vien dėl to, kad veiksmas atliekamas“), tai yra kaip vieną kartą visiems laikams galiojančio Kristaus išganingojo veikimo pasekmė. Tai reiškia, kad „sakramentas yra veiksmingas ne dėl jį teikiančio ar gaunančio žmogaus teisumo, bet Dievo galybe“⁴⁵. Kai sakramentas yra švenčiamas sutinkamai su Bažnyčios ketinimais, jame ir per jį veikia Kristaus ir Jo Dvasios galia, nepaisant, koks būtų jį teikiančio asmens šventumas. Tačiau sakramentų teikiami vaisiai priklauso ir nuo to, kiek vertai yra pasirengęs sakramentų gavėjas.

1129  Bažnyčia tvirtina, kad Naujosios Sandoros sakramentai yra būtini tikinčiųjų išganymui.⁴⁶ „Sakramentinė malonė“ yra sava kiekvienam sakramentui Kristaus teikiama Šventosios Dvasios malonė. Dvasia gydo ir perkeičia Ją priimančiuosius, darydama juos panašius į Dievo Sūnų. Sakramentinio gyvenimo vaisiai yra tokie, kad įvaikystės Dvasia padaro tikinčiuosius dieviškosios prigimties dalininkais,⁴⁷ gyvybingai juos suvienydama su vienatiniu Sūnumi, Išganytoju.

1130  Bažnyčia švenčia savo Viešpaties paslaptį, „kol Jis ateis“ ir kad „Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 11, 26; 15, 28). Nuo apaštalų laikų liturgija veržiasi į savo tikslą ilgesingu Dvasios šauksmu Bažnyčioje: „Marana tha!“ [„Viešpatie, ateik!“] (1 Kor 16, 22). Ji vienijasi ir su Jėzaus troškimu: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę [...], kolei ji išsipildys Dievo karalystėje“ (Lk 22, 15–16). Bažnyčia Kristaus sakramentuose jau gauna savo paveldėjimo laidą, jau dalyvauja amžinajame gyvenime, laukdama „palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apsireiškimo“ (Tit 2, 13). „Ir Dvasia, ir Sužadėtinė kviečia: 'Ateik!' [...] Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 17. 20).

Šv. Tomas taip apibendrina skirtingas sakramentinio ženklo reikšmes: „Sakramentas yra ženklas, kuris primena, kas įvyko anksčiau, – Kristaus kančią; nurodo, kas per Kristaus kančią atsiranda mumyse, – malonę; pranašauja, tai yra iš anksto skelbia būsimąjį išaukštinimą.“⁴⁸

1131  Sakramentai yra Kristaus įsteigti ir Bažnyčiai perduoti veiksmingi malonės ženklai, kuriais mums teikiamas dieviškasis gyvenimas. Regimos apeigos švenčiant sakramentus paženklina ir kiekvienam sakramentui būdingas malones. Sakramentai duoda vaisių tiems tikintiesiems, kurie juos priima reikiamai pasirengę.

1132  Bažnyčia teikia sakramentus kaip kunigiškoji bendruomenė, sudaryta iš gavusiųjų kunigystę Krikštu ir įšventintųjų Bažnyčios tarnų.

1133  Šventoji Dvasia parengia tikinčiuosius sakramentams Dievo žodžiu ir tikėjimu, su kuriuo deramai pasirengusios širdys priima žodį. Tad sakramentai stiprina ir išreiškia tikėjimą.

1134  Sakramentinio gyvenimo vaisiai tenka ir atskiram asmeniui, ir Bažnyčiai. Kiekvienam tikinčiajam toks vaisius yra gyvenimas Dievui Jėzuje Kristuje, o Bažnyčiai – didėjanti meilė ir stiprėjanti jos, liudytojos, pasiuntinybė.