Antras skyrius. Septyni Bažnyčios sakramentai / Pirmas poskyris. Įkrikščioninimo sakramentai

3 skirsnis. Eucharistijos sakramentas

1322  Šventoji Eucharistija užbaigia įvedimą į krikščionybę. Žmonės, Krikšto iškelti į karališkosios kunigystės garbę, o Sutvirtinimu tapę dar panašesni į Kristų, eucharistiniu būdu drauge su visa bendruomene dalyvauja paties Viešpaties Jėzaus aukoje.

1323  „Mūsų Išganytojas Paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką, kad pratęstų Kryžiaus auką ilgus amžius, iki vėl ateis, ir savo mylimai Sužadėtinei Bažnyčiai šitaip patikėtų savo mirties ir prisikėlimo atminimą – gailestingumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės ryšį, velykinį pokylį, kuriame priimamas Kristus, siela pripildoma malonės ir mums duodamas būsimos garbės laidas.“¹⁴⁵

1324  Eucharistija yra „viso krikščioniško gyvenimo versmė ir viršūnė“¹⁴⁶. „Visi kiti sakramentai, kaip ir visos bažnytinės tarnystės bei apaštalavimo darbai, yra susiję su šventąja Eucharistija ir į ją nukreipti. Juk šventojoje Eucharistijoje sutelktas visas dvasinis Bažnyčios gėris – pats Kristus, mūsų Velykų Avinėlis.“¹⁴⁷

1325  „Eucharistija gerai išreiškia ir nuostabiai ugdo bendravimą su Dievu ir Dievo tautos vienybę, o tai padaro Bažnyčią tuo, kas ji iš tiesų yra. Eucharistija yra Dievo veikimo, kuriuo Jis Kristuje pašventina pasaulį, viršūnė; taip pat joje žmonės teikia Šventojoje Dvasioje didžiausią garbę Kristui, o su Juo ir Tėvui.“¹⁴⁸

1326  Pagaliau, švęsdami Eucharistiją, mes jau dabar jungiamės su dangaus liturgija ir iš anksto ragaujame amžinojo gyvenimo, kuriame Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28).

1327  Trumpai tariant, Eucharistija yra mūsų tikėjimo santrauka ir visuma: „Mūsų mąstysena derinasi su Eucharistija, o Eucharistija vėlgi sutvirtina mūsų mąstyseną.“¹⁴⁹

1328  Neišsemiamus šio sakramento turtus išreiškia įvairūs jo pavadinimai. Kiekvienas pavadinimas jį nusako vis kitokiu atžvilgiu, būtent:

Eucharistija, nes tai dėkojimas Dievui. Graikiški žodžiai eucharistein (Lk 22, 19; 1 Kor 11, 24) ir eulogein (Mt 26, 26; Mk 14, 22) primena žydų laiminimo maldas, kurios – ypač valgant prie stalo – skelbia Dievo darbus: sukūrimą, Atpirkimą ir pašventinimą.

1329  Viešpaties vakarienė,¹⁵⁰ nes tai Paskutinė vakarienė, kurią Viešpats valgė su savo mokiniais kančios išvakarėse, ir iš anksto švenčiamas Avinėlio vestuvių pokylis¹⁵¹ dangiškojoje Jeruzalėje.

Duonos laužymas, nes šį žydų valgymo paprotį Jėzus panaudojo, laimindamas ir dalydamas duoną kaip stalo šeimininkas,¹⁵² ypač per Paskutinę vakarienę.¹⁵³ Iš to laužymo mokiniai pažino Jį prisikėlusį;¹⁵⁴ „duonos laužymu pirmieji krikščionys vadino savo eucharistinius susirinkimus.¹⁵⁵ Tuo norėta pasakyti, kad visi, kurie valgo vieną tokią laužomą duoną – Kristų, susivienija su Juo ir sudaro su Juo vieną kūną.¹⁵⁶

Eucharistinis susirinkimas (synaxis), nes Eucharistija švenčiama tikinčiųjų susirinkime, kuris regimai išreiškia Bažnyčią.¹⁵⁷

1330  Viešpaties kančios ir prisikėlimo atminimas („memorialas“).

Šventoji auka, nes ji sudabartina vienintelę Išganytojo Kristaus auką ir drauge apima Bažnyčios auką; ji taip pat vadinama šventąja Mišių auka, „šlovinimo auka“ (Žyd 13, 15),¹⁵⁸dvasine auka,¹⁵⁹tyra¹⁶⁰ir šventa auka, nes ji atbaigia ir pranoksta visas Senosios Sandoros aukas.

Šventoji ir dieviškoji liturgija, nes šio sakramento šventimas yra visos Bažnyčios liturgijos centras ir jos tobuliausia išraiška; tokia pat prasme šis sakramentas vadinamas ir šventųjų paslapčių liturgija. Sakoma ir Švenčiausiasis Sakramentas, nes tai yra sakramentų sakramentas. Taip vadinami ir eucharistiniai pavidalai, laikomi tabernakulyje.

1331  Komunija, nes šiuo sakramentu mes vienijamės su Kristumi, kuris mus padaro savo Kūno ir savo Kraujo dalininkais, kad su Juo sudarytume vieną kūną;¹⁶¹ Eucharistija dar vadinama šventaisiais dalykais (ta hagia; sancta)¹⁶² – tai pirmoji „šventųjų komunijos [bendravimo]“, apie kurį kalba Apaštalų tikėjimo išpažinimas, prasmė. Dar kiti pavadinimai: angelų duona, dangaus duona, nemirtingumo vaistas¹⁶³,viatikas [kelionės maistas]...

1332  Šventosios Mišios, nes liturgija, kurioje vyksta išganymo paslaptis, baigiasi tikinčiųjų pasiuntimu (missio), kad jie vykdytų Dievo valią savo kasdieniame gyvenime.

1333  Eucharistinėje aukoje centrinė vieta tenka duonai ir vynui, kurie, tariant Kristaus žodžius ir šaukiantis Šventosios Dvasios, tampa Kristaus kūnu ir krauju. Būdama ištikima Viešpaties nurodymui, Bažnyčia ligi Jo garbingo atėjimo nepaliauja dariusi Jo atminimui tai, ką Jis darė savo kančios išvakarėse: „Jis paėmė duoną...“, „Jis, paėmęs taurę vyno...“ Duona ir vynas, slėpiningu būdu tapę Kristaus kūnu ir krauju, nenustoja buvę kūrinijos gerumo ženklai. Užtat atnašavimo metu mes dėkojame Kūrėjui už duoną ir vyną,¹⁶⁴ ne tik už „žmogaus darbo“, bet pirmiausia už „žemės“ ir „vynmedžio vaisių“, už Kūrėjo dovanas. Karaliaus ir kunigo Melchizedeko, kuris „atnešė duonos ir vyno“ (Pr 14, 18), veiksmuose Bažnyčia regi būsimąją savo pačios auką.¹⁶⁵

1334  Senojoje Sandoroje duona ir vynas drauge su kitais pirmaisiais žemės vaisiais būdavo aukojami kaip dėkingumo ženklas Kūrėjui. Tačiau, žydams išeinant iš Egipto, jie gavo ir kitą prasmę: nerauginta duona, kurią Izraelis valgo kasmet per Velykas, primena skubėjimą išeinant ir išsivaduojant iš Egipto; dykumos mana Izraeliui visada primins, kad jis gyvena Dievo žodžio duona.¹⁶⁶ Pagaliau kasdienė duona yra Pažadėtosios žemės vaisius, Dievo ištikimybės savo pažadams užtikrinimas. „Laiminimo taurė“ (1 Kor 10, 16), geriama žydų velykiniam pokyliui baigiantis, šventiniam vyno džiaugsmui suteikia eschatologinę prasmę – mesijinį Jeruzalės atstatymo laukimą. Jėzus įsteigė savo Eucharistiją, duonos ir vyno palaiminimui suteikdamas naują ir galutinę prasmę.

1335  Duonos padauginimo stebuklai, kai Viešpats ją laimino, laužė ir dalijo mokiniams, kad pamaitintų daugelį, jau žada ypatingosios – eucharistinės Duonos gausą.¹⁶⁷ Kanoje vynu paversto vandens ženklas¹⁶⁸ jau skelbia Jėzaus pašlovinimo Valandą ir nurodo vestuvių pokylio užbaigimą Tėvo karalystėje: ten tikintieji gers naują vyną,¹⁶⁹ tapusį Kristaus Krauju.

1336  Pirmasis Eucharistijos pažadas mokinius sukiršino, lygiai kaip kančios pažadas juos papiktino: „Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ (Jn 6, 60). Eucharistija ir Kryžius yra užsigavimo akmenys. Tai ta pati paslaptis, ir ji nuolat duoda progos atsirasti nesutarimams. „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ (Jn 6, 67): šis Viešpaties klausimas visais laikais girdimas, kaip Jo meilės kvietimas suprasti, kad tik Jis vienas turi „amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68) ir kad su tikėjimu priimti Jo Eucharistijos dovaną reiškia priimti Jį patį.

1337  Jėzus Kristus, mylėdamas savuosius, parodė jiems savo meilę iki galo. Žinodamas, kad atėjo valanda Jam iš šio pasaulio sugrįžti pas Tėvą, vakarienės metu Jis numazgojo jiems kojas ir davė meilės įsakymą.¹⁷⁰ Norėdamas palikti jiems tos meilės įrodymą, niekada neatsitraukti nuo savųjų ir padaryti juos savųjų Velykų dalininkais, Jis įsteigė Eucharistiją kaip savo mirties ir prisikėlimo atminimą ir įsakė apaštalams ją švęsti iki Jam sugrįžtant; „tada juos paskyrė Naujojo Testamento kunigais“¹⁷¹.

1338  Trys sinoptinės Evangelijos ir šv. Paulius mums paliko pasakojimą apie Eucharistijos įsteigimą; šv. Jonas savo ruožtu užrašė Kafarnaumo sinagogoje Jėzaus pasakytus žodžius, ruošiančius Eucharistijos įsteigimą: Kristus tąsyk vadino save gyvenimo duona, nužengusia iš dangaus.¹⁷²

1339  Kad įvykdytų, ką buvo Kafarnaume pažadėjęs: duoti mokiniams savo Kūną ir Kraują, Jėzus pasirinko Velykų metą:

Taip atėjo Neraugintos duonos diena, kada reikėjo pjauti Velykų avinėlį. Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną, liepdamas: „Eikite ir paruoškite mums Velykų vakarienę.“ [...] Nuėję jie [...] parengė Velykų stalą. Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo. Ir tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo karalystėje.“ [...] Ir, paėmęs duonos, Jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui.“ Lygiai taip po vakarienės Jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano Kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22, 7–20).¹⁷³

1340  Velykų puotos metu, švęsdamas Paskutinę vakarienę su savo apaštalais, Jėzus galutinai įprasmino žydų Velykas. Juk Jėzaus perėjimas pas Tėvą per savo mirtį ir prisikėlimą, tos naujosios Velykos, iš anksto įvyko Paskutinės vakarienės metu ir buvo švenčiamos Eucharistijoje, kuri užbaigia žydų Velykas ir jau pradeda galutinių laikų Bažnyčios Velykas dangaus karalystės garbėje.

1341  Jėzaus įsakymas kartoti Jo veiksmus ir žodžius, „kol Jis ateis“ (1 Kor 11, 26), liepia ne vien prisiminti Jėzų ir tai, ką Jis yra daręs; juo nurodoma, kad apaštalai ir jų įpėdiniai turi liturgiškai švęsti Kristaus, Jo gyvenimo, Jo mirties, Jo prisikėlimo ir užtarimo pas Tėvą atminimą.

1342  Bažnyčia nuo pat pradžių ištikimai vykdė Viešpaties priesaką. Apie Jeruzalės Bažnyčią pasakyta:

Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų. [...] Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi (Apd 2, 42. 46).

1343  Ypač „pirmą savaitės dieną“, tai yra sekmadienį, Jėzaus prisikėlimo dieną, krikščionys susirinkdavo „laužyti duonos“ (Apd 20, 7). Nuo tų laikų iki mūsų dienų Eucharistija yra nuolat švenčiama, ir šiandien ją randame visur Bažnyčioje išlaikiusią savo pagrindinę struktūrą. Ji yra pastovus Bažnyčios gyvenimo centras.

1344  Nuolat švęsdama Eucharistiją ir skelbdama Jėzaus Velykų paslaptį, „kol Jis ateis“ (1 Kor 11, 26), keliaujanti Dievo tauta „eina siauru kryžiaus keliu“¹⁷⁴ į dangaus pokylį, kuriame visi išrinktieji susės prie Karalystės stalo.

1345  Net iš II amžiaus mus yra pasiekęs šv. kankinio Justino liudijimas apie svarbiausius eucharistinių apeigų elementus. Jie išliko tie patys visose didžiosiose liturginėse šeimynose. Štai ką 155 metais rašo Justinas imperatoriui pagoniui Antoninui Pijui (138–161), aiškindamas, ką daro krikščionys:

Dieną, vadinamą Saulės diena, toje pačioje vietoje susirenka visi, gyvenantys miestuose bei kaimuose.
Kiek leidžia laikas, skaitomi apaštalų ir pranašų raštai.
Lektoriui baigus skaityti, prabyla vadovas, primindamas girdėtus gražius dalykus ir ragindamas jais sekti.
Paskui visi drauge atsistojame ir meldžiamės¹⁷⁵ už save [...] ir už visus kitus, kad ir kur jie būtų [...], idant būtume rasti teisūs savo gyvenimu ir darbais, ištikimi įsakymams ir tuo būdu pasiektume amžinąjį išganymą.
Baigę melstis, sveikiname vieni kitus pasibučiuodami.
Tada tam, kuris vadovauja broliams, atnešama duona ir taurė vyno, atmiešto vandeniu.
Juos paėmęs, jis garbina ir šlovina visatos Tėvą Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu ir kalba ilgą padėkos maldą (graikiškai eucharistian) už gautas iš Jo dovanas.
Vadovui baigus maldas ir dėkojimą, visi susirinkusieji pritardami sako: Amen.
Kai vadovas baigia dėkoti ir visi susirinkusieji jam atsako, tie, kuriuos mes vadiname diakonais, padalija visiems čia esantiems „eucharistinę“ [už kurią buvo dėkota] duoną ir vyną su vandeniu, o nesantiems nuneša į namus.¹⁷⁶

1346  Pagrindinė eucharistinės liturgijos struktūra per visus šimtmečius išliko ta pati iki mūsų dienų. Joje išskiriamos dvi vieningos visumos svarbios dalys:

— susirinkimas, žodžio liturgija su skaitiniais, homilija [pamokslu] ir visuotine malda;

— eucharistinė [aukos] liturgija su duonos ir vyno atnašavimu, jų konsekracija dėkojimo [eucharistijos] metu ir komunija.

Žodžio ir aukos liturgija yra „vienas kulto aktas“¹⁷⁷; mums paruoštas Eucharistijos stalas yra ir Dievo žodžio, ir Viešpaties Kūno stalas.¹⁷⁸

1347  Ar ne tokios buvo prisikėlusio Jėzaus Velykų vaišės su mokiniais? Eidamas keliu, Jis jiems aiškino Raštus, paskui, atsisėdęs su jais prie stalo, „paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems“ (Lk 24, 30)¹⁷⁹.

1348  Visi susirenka. Krikščionys sueina į vieną eucharistinio susirinkimo vietą. Jų priekyje – pats Kristus, kuris yra pagrindinis Eucharistijos veikėjas. Jis yra Vyriausiasis Naujosios Sandoros kunigas ir pats neregimai vadovauja kiekvienam Eucharistijos šventimui. Jam atstovaujantis (veikiantis, atstovaudamas Galvai–Kristui) vyskupas arba kunigas vadovauja susirinkimui, prabyla po skaitinių, priima atnašas ir sukalba Eucharistijos maldą. Visi aktyviai dalyvauja apeigose, kiekvienas, kaip jam dera: skaitovai, atnašų nešėjai, komunijos dalytojai ir visi susirinkusieji, kurių „Amen“ išreiškia dalyvavimą.

1349  Žodžio liturgija apima „pranašų raštus“, tai yra Senąjį Testamentą, ir „apaštalų atsiminimus“, tai yra jų laiškus ir Evangelijas; homilija ragina priimti girdėtąjį žodį pagal tai, kas jis iš tikro yra, – kaip Dievo žodį¹⁸⁰ – ir pagal jį gyventi. Po to eina užtarimų malda už visus žmones, atmenant apaštalo žodžius: „Taigi pirmiausia prašau atlikinėti maldavimus, maldas, pamaldas ir dėkojimus už visus žmones, už karalius ir visus valdovus“ (1 Tim 2, 1–2).

1350  Atnašavimas (offertorium): prie altoriaus, kartais procesijos būdu, atnešami duona ir vynas, kuriuos kunigas Kristaus vardu paaukos eucharistinėje aukoje, ir jie taps Kristaus kūnu ir krauju. Tai tie patys veiksmai, kuriuos darė Kristus Paskutinės vakarienės metu, kai „paėmė duoną ir taurę“. „Tą tyrąją auką viena tik Bažnyčia aukoja Kūrėjui, su padėka atnašaudama Jam tai, kas Jo sukurta.“¹⁸¹ Atnašaujant ant altoriaus kartojamas Melchizedeko veiksmas, ir Kūrėjo dovanos sudedamos į Kristaus rankas. Savąja auka Jis ištobulina visas žmonių pastangas aukoti aukas.

1351  Nuo pat pradžių krikščionys drauge su Eucharistijai skirta duona ir vynu atnešdavo ir dovanų, kad pasidalytų jomis su stokojančiais. Tas visados aktualus rinkliavos¹⁸² paprotys yra Kristaus pavyzdžio įkvėptas; Jis gi pats tapo vargdieniu, kad mus padarytų turtingus:¹⁸³

Kas apsčiai turi ir nori, aukoja savo nuožiūra, kiek yra numatęs; kas surinkta, perduodama vadovui, o jis šelpia našlaičius ir našles bei stokojančius dėl ligų ar kitų priežasčių, taip pat kalinius ir atvykėlius; žodžiu, padeda visiems varguoliams.¹⁸⁴

1352  Anafora. Apeigų šerdis ir kulminacija yra Eucharistijos malda – dėkojimo ir konsekracijos [perkeitimo] malda:

dėkojimo giesmėje(prefacijoje) Bažnyčia dėkoja Tėvui per Kristų Šventojoje Dvasioje už visus Jo darbus, už sukūrimą, Atpirkimą ir pašventimą. Visa bendruomenė tada įsijungia į nepaliaujamą šlovinimo giesmę, kurią triskart Šventam Dievui gieda Bažnyčia, angelai ir visi šventieji.

1353  Epiklezėje Bažnyčia prašo Tėvą atsiųsti savo Šventąją Dvasią (arba savo galią laiminti¹⁸⁵) ant duonos ir vyno, kad Jos galia jie taptų Jėzaus Kristaus kūnu ir krauju ir kad Eucharistijos dalyviai būtų vienas kūnas ir viena dvasia (kai kuriose liturginėse tradicijose epiklezė seka po anamnezės).

Apsakant Eucharistijos įsteigimą, Kristaus žodžių bei veikimo jėga ir Šventosios Dvasios galybe čia esančiais tampa Kristaus kūnas ir kraujas duonos ir vyno pavidalais – sudabartinama vieną kartą visiems laikams Jo ant kryžiaus paaukotoji auka.

1354  Po to seka anamnezė, kurioje Bažnyčia prisimena Jėzaus Kristaus kančią, prisikėlimą ir garbingą įžengimą į dangų; ji atnašauja Tėvui auką Jo Sūnaus, kuris mus sutaikino su Juo.

Užtarimo maldoje Bažnyčia išsako tai, kad Eucharistija yra vieningai švenčiama su visa dangaus ir žemės, gyvųjų ir mirusiųjų Bažnyčia, taip pat vienybėje su Bažnyčios ganytojais – popiežiumi, diecezijos vyskupu, jo kunigais bei diakonais ir su viso pasaulio vyskupais drauge su jų Bažnyčiomis.

1355  Komunijos metu, sukalbėjus Viešpaties maldą ir sulaužius duoną, tikintieji gauna „duoną, nužengusią iš dangaus“ ir „išganymo taurę“ – „už pasaulio gyvbę" (Jn 6, 51) save atidavusio Kristaus Kūną ir Kraują.

Kadangi ta duona ir vynas, senoviniu posakiu tariant, tapo „sueucharistinti"¹⁸⁶, tai „šį maistą mes vadiname Eucharistija, ir niekam nevalia jo priimti, jei netiki tiesomis, kurių mokome, jei nėra nuplautas nuodėmių atleidimu, nėra naujai atgimęs ir negyvena taip, kaip Kristus yra nurodęs“¹⁸⁷.

1356  Krikščionys nuo pat pradžių švenčia Eucharistiją, bet jos forma, nepaisant visų laiko pokyčių ir skirtingų liturgijų, iš esmės nepakito dėl to, kad jie jautėsi saistomi Viešpaties nurodymo, duoto kančios išvakarėse: „Tai darykite mano atminimui“ (1 Kor 11, 24–25).

1357  Tą Jėzaus Kristaus įsakymą įvykdome, švęsdami Jo aukos atminimą. Tai darydami, mes aukojame Tėvui tai, ką Jis pats mums yra davęs: Jo sukurtas dovanas duoną ir vyną, Šventosios Dvasios ir Kristaus žodžių galia tapusius Kristaus kūnu ir krauju; taip Kristus realiai ir slėpiningai tampa čia esantis.

1358  Tad Eucharistija mums yra:

— dėkojimas Tėvui ir Jo pašlovinimas;

— Kristaus ir Jo kūno aukos atminimas;

— Kristaus buvimas čia ir dabar Jo žodžių ir Jo Dvasios galia.

1359  Eucharistija, Kristaus ant kryžiaus įvykdyto mūsų išganymo sakramentas, taip pat yra ir šlovinimo auka, dėkojant už sukūrimą. Eucharistinėje aukoje visa Dievo mylima kūrinija atnašaujama Tėvui Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. Per Kristų Bažnyčia gali aukoti šlovinimo auką, dėkodama už visa, ką gero, gražaus ir teisingo Dievas yra padaręs kūrinijoje ir žmonijoje.

1360  Eucharistija yra padėkos auka Tėvui, pašlovinimas, kuriuo Bažnyčia parodo dėkingumą Dievui už visas Jo geradarybes, už visa, ką Jis yra įvykdęs kurdamas, atpirkdamas ir pašventindamas. Eucharistija pirmiausia reiškia „dėkojimą“.

1361  Eucharistija taip pat yra šlovinimo auka, kuria Bažnyčia teikia Dievui garbę visos kūrinijos vardu. Ši šlovinimo auka yra galima tik per Kristų: Jis vienija tikinčiuosius su savimi, su savuoju šlovinimu ir užtarimu; tokiu būdu šlovinimo auka Tėvui yra aukojama per Kristų ir su Juo, kad būtų Jame priimta.

1362  Eucharistija yra Kristaus Velykų atminimas, sakramentinis Jo vienintelės aukos sudabartinimas ir aukojimas Bažnyčios – Jo kūno – liturgijoje. Visose Eucharistijos maldose po jos įsteigimo žodžių esti malda, vadinama anamnezė, arba iškilmingas atminimas („memorialas“).

1363  Šventojo Rašto prasme atminimas yra ne vien praeities įvykių prisiminimas, bet ir skelbimas nuostabių darbų, kuriuos Dievas yra padaręs žmonėms.¹⁸⁸ Tuos įvykius švenčiančioje liturgijoje jie tam tikru būdu sudabartinami ir atgaivinami. Taip Izraelis supranta savo išvadavimą iš Egipto vergijos: kiekvieną kartą švenčiant Velykas, Išėjimo įvykiai atsikartoja tikinčiųjų atmintyje, kad jie derintų su jais savo gyvenimą.

1364  Naujajame Testamente atminimas įgyja naują prasmę. Švęsdama Eucharistiją, Bažnyčia prisimena Kristaus Velykas, ir jos atsiduria čia ir dabar: auka, kurią Kristus paaukojo ant kryžiaus vieną kartą visiems laikams, visada išlieka dabartyje.¹⁸⁹„Kada tik aukojama ant altoriaus Kryžiaus auka, kuria paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus, yra vykdomas mūsų Atpirkimo darbas.“¹⁹⁰

1365  Būdama Kristaus Velykų atminimas, Eucharistija taip pat yra auka. Eucharistijos, kaip aukos, ypatumas matyti jau iš jos įsteigimo žodžių: „Tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas“; ir: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano Kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22, 19–20). Eucharistijoje Kristus duoda tą patį kūną, kurį jis atidavė už mus ant kryžiaus, tą patį kraują, kuris buvo „už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28).

1366  Tad Eucharistija yra auka, nes ji sudabartina Kryžiaus auką, yra jos gyvas atminimas ir mums pritaiko jos vaisius:

[Kristus], mūsų Dievas ir Viešpats, tik vieną kartą, mirdamas ant kryžiaus altoriaus, paaukojo save patį Dievui Tėvui, kad jiems [žmonėms] pelnytų amžinąjį Atpirkimą. Tačiau kadangi Jo kunigystė ir po mirties negalėjo būti atšaukta (Žyd 7, 24. 27), per Paskutinę vakarienę, „tą naktį, kurią buvo išduotas“ (1 Kor 11, 23), Jis panoro savo mylimai Sužadėtinei Bažnyčiai palikti regimąją (to reikalauja žmogaus prigimtis) auką. Ji turėjo sudabartinti tik vieną kartą ant kryžiaus paaukotą kruvinąją auką, kad jos atminimas truktų ligi pasaulio pabaigos, o išganingąja jos jėga būtų atleidžiamos nuodėmės, kurių kasdien padarome.¹⁹¹

1367  Kristaus auka ir Eucharistijos auka yra viena vienintelė auka: „Viena ir ta pati atnaša; tas pats Aukotojas, kuriam dabar patarnauja kunigai, o anuomet Jis pats save paaukojo ant kryžiaus; skiriasi tik aukojimo būdas“:¹⁹² „Kadangi toje dieviškoje aukoje, kuri aukojama Mišiose, yra tas pats, nekruvinu būdu aukojamas Kristus, kuris vieną kartą pats save kruvinu būdu paaukojo ant kryžiaus altoriaus [...], ta auka tikrai yra atperkamoji auka.“¹⁹³

1368  Eucharistija yra ir Bažnyčios auka. Bažnyčia, Kristaus kūnas, dalyvauja savosios Galvos aukoje. Ji visa aukojama drauge su Kristumi. Ji vienijasi su Juo, užtardama Tėvui visus žmones. Eucharistijoje Kristaus auka tampa ir Jo kūno narių auka. Tikinčiųjų gyvenimas ir Dievo garbinimas, jų kančios, maldos ir darbai jungiasi su Kristaus gyvenimu ir Jo Dievo garbinimu, kančiomis, maldomis ir darbais, su Jo visa apimančia auka ir tuo būdu įgyja naują vertę. Ant altoriaus sudabartinama Kristaus auka suteikia galimybę visoms krikščionių kartoms susivienyti su Jo auka.

Katakombų piešiniuose ne kartą vaizduojama ypatinga Bažnyčios laikysena – kaip besimeldžiančios, plačiai rankas iškėlusios moters. Kaip Kristus, kuris ant Kryžiaus ištiesė rankas, Bažnyčia per Jį, su Juo ir Jame aukojasi už visus žmones ir juos užtaria.

1369  Visa Bažnyčia vienijasi su Kristaus auka ir Jo užtarimu.Petro tarnystę Bažnyčioje atliekantis popiežius vienijasi su kiekviena švenčiama Eucharistija, kurioje jis yra minimas kaip visuotinės Bažnyčios vienybės ženklas ir tarnas. Vietos vyskupas visada yra atsakingas už Eucharistiją, net ir tada, kai jai vadovauja kunigas; jos metu tariamas vyskupo vardas, pažymint, kad kunigų draugėje ir diakonų padedamas jis vadovauja dalinei Bažnyčiai. Bendruomenė užtaria ir visus tarnus, kurie už ją ir su ja aukoja eucharistinę auką:

Teisėta tebūnie laikoma ta Eucharistija, kuriai vadovauja vykupas arba jo įgaliotas asmuo.¹⁹⁴

Dvasinė tikinčiųjų auka aukojama kunigų patarnavimu, vienybėje su Kristaus – vienintelio Tarpininko – auka; kunigų rankomis, visos Bažnyčios vardu tai daroma Eucharistijoje nekruvinu ir sakramentiniu būdu, kol ateis pats Viešpats.¹⁹⁵

1370  Su Kristaus auka vienijasi ne vien čia žemėje esantys Jo nariai, bet ir tie, kurie jau yra dangaus garbėje: eucharistinę auką Bažnyčia aukoja drauge su Švenčiausiąja Mergele Marija, prisimindama ją ir visus šventuosius. Eucharistijos metu Bažnyčia drauge su Marija tarytum stovi kryžiaus papėdėje, susivienijusi su Kristaus auka ir Jo užtariama.

1371  Eucharistinė auka yra aukojama ir už mirusius tikinčiuosius, „kurie yra mirę Kristuje, bet dar ne visiškai nuskaistinti“¹⁹⁶, kad galėtų įžengti į Kristaus šviesą ir ramybę:

Palaidokite tą kūną bet kur. Visiškai juo nesirūpinkite! Vieno jus prašau: vis vien, kur tik jūs būtumėte, prisiminkite mane prie Viešpaties altoriaus.¹⁹⁷

Paskui [anaforoje] meldžiamės už jau užmigusius šventuosius tėvus ir vyskupus, ir bendrai už visus užmigusius pirma mūsų; mes tikime, kad tai duos labai daug naudos sieloms, už kurias maldaujame, esant priešais mus šventai ir didingai aukai. [...] Siųsdami Dievui savo maldas už tuos, kurie yra užmigę, nors ir buvo nusidėję, [...] atnašaujame už mūsų nuodėmes paaukotąjį Kristų, kad žmonėms draugiškas Dievas būtų jiems ir mums maloningas.¹⁹⁸

1372  Šv. Augustinas trumpai ir taikliai išdėstė tą mokymą, raginantį mus kaskart tobuliau dalyvauti mūsų Atpirkėjo aukoje, kurią švenčiame Eucharistijoje:

Visą atpirktąją tautą, tai yra suvienytą šventųjų bendruomenę, kaip visuotinę auką, Dievui paaukojo Vyriausiasis Kunigas, kuris, priėmęs tarno išvaizdą, kentėdamas save paaukojo už mus, kad mes taptume tos iškilios Galvos kūnu. [...] Tokia yra krikščionių auka: „Daugelis esame vienas kūnas Kristuje“ (Rom 12, 5). Bažnyčia be paliovos atkuria šią auką tikintiesiems gerai pažįstamu altoriaus sakramentu, ir darosi akivaizdu, kad tame, ką aukoja, ji pati yra aukojama.¹⁹⁹

1373  „Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus“ (Rom 8, 34), savo Bažnyčioje yra daugeliu būdų:²⁰⁰ savo žodyje, savo Bažnyčios maldoje: ten, „kur du ar trys yra susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20), vargšuose, ligoniuose, kaliniuose,²⁰¹ sakramentuose, kurių steigėjas Jis yra, Mišių aukoje ir kunigišką tarnystę vykdančiuose asmenyse, bet „labiausiai – eucharistiniais pavidalais“²⁰².

1374  Kristaus buvimas eucharistiniais pavidalais yra išimtinis reiškinys. Jis iškelia Eucharistiją virš visų sakramentų ir padaro ją „dvasinio gyvenimo tobulybe ir tikslu, į kurį krypsta visi sakramentai“²⁰³. Švenčiausiame Eucharistijos sakramente „tikrai, realiai ir substancialiai yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūnas ir kraujas išvien su Jo siela ir dievyste ir todėl visas Kristus“²⁰⁴. „Šitas buvimas vadinamas «realus» ne išimtine prasme, lyg kad kiti buvimai nebūtų 'realūs', bet iškiliausia prasme, kadangi tai substancialus buvimas, ir Kristus – Dievas ir žmogus – čia yra visas ir nedalomas.“²⁰⁵

1375  Kristus tampa esantis šiame sakramente, pakeitus duoną ir vyną į Kristaus kūną ir kraują. Bažnyčios tėvai nedvejodami tvirtino, kad Bažnyčia tiki Kristaus žodžių ir Šventosios Dvasios veikimo veiksmingumu vykdant šį perkeitimą. Šv. Jonas Auksaburnis paaiškina:

Ne žmogus padaro, kad paaukotos dovanos tampa Kristaus kūnu ir krauju, bet pats Kristus, kuris buvo už mus nukryžiuotas. Kristui atstovaujantis kunigas ištaria tuos žodžius, tačiau jų veiksmingumas ir malonė yra iš Dievo. „Tai yra mano Kūnas“, sako Jis. Tie žodžiai perkeičia paaukotas dovanas.²⁰⁶

O šv. Ambraziejus apie tą perkeitimą sako:

Pripažinkime, kad čia nebe tai, ką yra suformavusi gamta, o tai, ką pašventino palaiminimas, ir kad palaiminimo jėga yra galingesnė už gamtos, nes perkeičia net pačią gamtą [...]²⁰⁷. Argi Kristaus žodis, kuris iš nieko galėjo padaryti tai, ko nebuvo, negalėtų jau esančių dalykų paversti tuo, kuo jie dar nėra buvę? Juk sukurti naujus dalykus nėra lengviau, negu pakeisti jų prigimtį.²⁰⁸

1376  Tridento Susirinkimas taip apibendrina katalikų tikėjimą: „Kadangi mūsų Atpirkėjas Kristus pasakė, jog tai, ką Jis aukojo duonos pavidalu, tikrai yra Jo Kūnas, tai Bažnyčia visada buvo įsitikinusi, ir Susirinkimas iš naujo tai pareiškia, kad konsekruojant duoną ir vyną įvyksta visos duonos substancijos prekeitimas į mūsų Viešpaties Kristaus kūno substanciją ir visos vyno substancijos – į Jo kraujo substanciją. Tą perkeitimą Katalikų Bažnyčia teisingai ir tiksliai pavadino transsubstanciacija [esmėkaita].“²⁰⁹

1377  Kristaus eucharistinis buvimas prasideda konsekravimo momentu ir trunka tiek laiko, kiek išlieka eucharistiniai pavidalai. Kristus visas yra kiekvienu pavidalu ir visas kiekvienoje jų dalyje, tad duonos laužymas Kristaus nedalija.²¹⁰

1378  Eucharistijos garbinimas. Mišių liturgijoje savo tikėjimą realiu Kristaus buvimu vyno ir duonos pavidalais mes išreiškiame taip pat atsiklaupdami arba žemai nusilenkdami ir tuo parodydami, kad pagerbiame Viešpatį. „Tą Eucharistijai priderantį didžiausios pagarbos kultą Katalikų Bažnyčia skatino ir tebeskatina ne tik per Mišias, bet ir kitu metu: labai rūpestingai saugodama konsekruotas Ostijas, jas išstatydama tikintiesiems iškilmingai pagarbinti, nešdama jas su džiaugsmu palydimas procesijose.“²¹¹

1379  „Šventoji saugykla“ (tabernakulis) iš pradžių buvo skirta tinkamai laikyti Eucharistijai, kad būtų galima ją nunešti ligoniams arba nedalyvavusiems Mišiose. Pagilinusi tikėjimą realiu Kristaus buvimu Jo Eucharistijoje, Bažnyčia suvokė eucharistiniais pavidalais esančio Viešpaties tylaus adoravimo prasmę. Dėl to tabernakulis turi būti pastatytas ypačiai garbingoje bažnyčios vietoje ir taip įrengtas, kad pabrėžtų ir atskleistų Kristaus realaus buvimo Švenčiausiajame sakramente tiesą.

1380  Didžiai prasminga, kad Kristus panoro pasilikti Bažnyčioje tokiu išimtiniu būdu. Kadangi turėjo atsiskirti nuo savųjų kaip regimas asmuo, Jis panoro pasilikti su mumis sakramentiniu būdu; kadangi turėjo pasiaukoti ant kryžiaus dėl mūsų išganymo, panoro mums palikti atminimą tos meilės, kuria mus pamilo „iki galo“ (Jn 13, 1), iki savo gyvybės aukos. Savo eucharistiniu buvimu Kristus slėpiningu būdu lieka tarp mūsų kaip Tas, kuris mus pamilo ir paaukojo save už mus;²¹² Jis pasilieka ženklais, kurie išreiškia ir perteikia tą meilę:

Bažnyčiai ir pasauliui labai reikalingas Eucharistijos kultas. Jėzus mūsų laukia šiame meilės sakramente. Negailėkime laiko su Juo susitikti adoruodami, su giliu tikėjimu kontempliuodami, pasirengę atsilyginti už sunkias pasaulio kaltes bei nuodėmes. Tegu niekada nesibaigia mūsų adoracija!²¹³

1381  „Tikro Kristaus kūno ir tikro Jo kraujo buvimą šiame sakramente 'galima patirti ne juslėmis, bet vien tikėjimu, kuris remiasi Dievo autoritetu', sako šv. Tomas. Dėl to komentuodamas Luko 22, 19 tekstą: 'Tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas', šv. Kirilas sako: 'Neabejok, ar tai tikra, bet verčiau tikėdamas priimk Išganytojo žodžius, nes Jis, būdamas Tiesa, nemeluoja'“²¹⁴:

Tau lenkiuos, o Dieve, mums neregimas,
Ostijos paveiksle tikrai esamas.
Tau aš savo širdį duodu visiškai,
nes gali ją tenkint, Dieve, Tu tiktai.

Nei akis, nei skonis, nei lytėjimas –
liudyt čia tegali vien tikėjimas.
Tavo žodžiu, Dieve, aš tikiu tvirtai,
nes tiesos tikresnės nerasiu tikrai.²¹⁵

1382  Mišios neatskiriamai yra ir aukos atminimas, kuriuo įamžinama Kryžiaus auka, ir šventasis susivienijimo su Viešpaties Kūnu ir Krauju pokylis. Tačiau eucharistinės aukos šventimas ištisai krypsta į visišką tikinčiųjų susivienijimą su Kristumi per komuniją. Priimti Komuniją reiškia priimti patį Kristų, kuris už mus save paaukojo.

1383  Altorius, prie kurio renkasi Bažnyčia, švęsdama Eucharistiją, vaizduoja du tos pačios paslapties atžvilgius: aukos altorių ir Viešpaties stalą; dar daugiau: krikščioniškasis altorius yra simbolis paties Kristaus, kuris tarp susirinkusių savo tikinčiųjų esti ir kaip auka, paaukota mums sutaikinti, ir kaip mums dovanotas dangiškas maistas. „Kas gi iš tiesų yra Kristaus altorius, jei ne Kristaus kūno atvaizdas?“, klausia šv. Ambraziejus,²¹⁶ o kitoje vietoje: „Altorius vaizduoja [Kristaus] kūną, ir Kristaus Kūnas yra ant altoriaus.“²¹⁷ Liturgija daugeliu maldų išreiškia tą aukos ir komunijos vienybę. Todėl Romos Bažnyčia savo anaforoje [Eucharistijos maldoje] meldžiasi:

Karštai maldaujame Tave, visagali Dieve: paliepk šventajam savo angelui nunešti šią auką prie Tavo aukštojo sosto – Tavo dieviškos didybės akivaizdon, kad, priėmę nuo šio altoriaus Tavo Sūnaus švenčiausiąjį Kūną ir Kraują, mes taptume pilni dangaus palaimos ir malonės.²¹⁸

1384  Viešpats mus primygtinai kviečia Jį priimti Eucharistijos sakramente: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus Kūno ir negersite Jo Kraujo, neturėsite savyje gyvybės!“ (Jn 6, 53).

1385  Atsiliepdami į tą kvietimą, tokiam didžiam ir šventam momentui turime pasirengti. Šv. Paulius ragina atlikti sąžinės apyskaitą: „Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“ (1 Kor 11, 27–29). Kas jaučiasi padaręs sunkią nuodėmę, turi priimti Sutaikinimo sakramentą prieš eidamas komunijos.

1386  Eucharistijos sakramento didybės akivaizdoje tikintysis gali tik nuolankiai ir su karštu tikėjimu pakartoti Šimtininko žodžius:²¹⁹„Viešpatie, nesu vertas, [kad užeitum po mano stogu] kad ateitum į mano širdį, bet tik tark žodį, ir mano siela pasveiks“.²²⁰ Dieviškojoje šv. Jono Auksaburnio liturgijoje tikintieji meldžiasi ta pačia dvasia:

Dievo Sūnau, leisk man šiandien dalyvauti toje mistinėje vakarienėje. Aš neišduosiu Paslapties Tavo priešams, nepabučiuosiu Tavęs Judo pabučiavimu, bet Tau šaukiu kaip piktadarys: Prisimink mane, Viešpatie, savo karalystėje.²²¹

1387  Rengdamiesi tinkamai priimti šį sakramentą, tikintieji laikosi jų Bažnyčioje nustatyto pasninko.²²² Kūno laikysena (judesiai, drabužiai) turi išreikšti pagarbą, iškilmingumą ir džiaugsmą tuo metu, kai Kristus ateina pas mus kaip svečias.

1388  Suvokdami pačios Eucharistijos esmę, tikintieji, jei yra reikiamai pasirengę,²²³ turėtų priimti komuniją, kai tik dalyvauja Mišiose:²²⁴ „Ypatingai patartina tikintiesiems tobuliau dalyvauti Mišiose, po kunigo komunijos priimant tos aukos Viešpaties Kūną.“²²⁵

1389  Bažnyčia įpareigoja tikinčiuosius „sekmadieniais ir per šventes dalyvauti dieviškoje liturgijoje“²²⁶ ir bent kartą per metus priimti Eucharistiją, jeigu įmanoma, velykiniu laiku,²²⁷ tam pasirengus Sutaikinimo sakramentu. Tačiau Bažnyčia labai pataria tikintiesiems priiminėti šventąją Eucharistiją sekmadieniais ir per šventes arba dar dažniau, net kasdien.

1390  Kadangi Kristus sakramentiniu būdu yra kiekvienu pavidalu, komunija ir vienu – duonos – pavidalu leidžia gauti visus Eucharistijos malonės vaisius. Dėl sielovadinių priežasčių toks komunijos būdas buvo teisėtai nustatytas kaip priimtiniausias lotynų apeigose. „Sakramentinio ženklo atžvilgiu pilnesnė komunija abiem pavidalais. Šitaip ji geriau pasirodo kaip eucharistinė puota.“²²⁸ Toks komunijos priėmimo būdas yra įprastinis Rytų Bažnyčių apeigose.

1391  Komunija mus tvirčiau suvienija su Kristumi. Pagrindinis Eucharistijos priėmimo komunijoje vaisius yra glaudi vienybė su Jėzumi Kristumi. Viešpats juk sako: „Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 56). Gyvenimo Kristuje pagrindas yra eucharistinis pokylis: „Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane“ (Jn 6, 57):

Kai per Viešpaties šventes tikintieji priima Sūnaus Kūną, jie vieni kitiems skelbia Gerąją Naujieną, kad jiems duotas gyvenimo laidas, kaip ir tada, kai angelas pasakė Marijai Magdalietei: „Kristus prisikėlė!“. Taip ir dabar gyvenimas ir prisikėlimas suteikiami tam, kuris priima Kristų.²²⁹

1392  Ką medžiaginis maistas duoda mūsų kūno gyvenimui, komunija nuostabiai teikia mūsų dvasiniam gyvenimui. „Šventosios Dvasios gaivinamo ir gyvenimą kuriančio“²³⁰, prisikėlusio Kristaus Kūno priėmimas palaiko, praturtina ir atnaujina per Krikštą gautą malonės gyvenimą. Kad krikščioniškasis gyvenimas augtų, jis turi būti maitinamas eucharistine komunija, mūsų kelionės duona, ligi pat mirties, kai ta duona mums bus paduota kaip viatikas.

1393  Komunija mus atskiria nuo nuodėmės. Kristaus Kūnas, kurį mes priimame komunijoje, yra „už mus atiduodamas“, ir Kraujas, kurį geriame, „yra išliejamas už daugelį nuodėmėms atleisti“. Dėl to Eucharistija negali mūsų vienyti su Kristumi, neapvalydama mūsų nuo padarytų nuodėmių ir nesaugodama nuo naujų:

Kiekvieną kartą kai tik ją priimame, skelbiame Viešpaties mirtį.²³¹ Jeigu skelbiame mirtį, skelbiame ir nuodėmių atleidimą. Jei kiekvieną kartą, kada praliejamas kraujas, jis praliejamas nuodėmėms atleisti, tai aš turiu jį nuolat priiminėti, kad jis nuolat atleistų mano nuodėmes. Aš nuolat nusidedu – turiu nuolat turėti vaistą.²³²

1394  Kaip kūno maistas grąžina prarastas jėgas, taip Eucharistija stiprina meilę, kuri kasdieniame gyvenime yra linkusi silpnėti; ši atgijusi meilė naikina lengvąsias nuodėmes.²³³ Mums atsiduodantis Kristus gaivina mūsų meilę ir duoda mums jėgų nutraukti netvarkingą prisirišimą prie kūrinių ir įsitvirtinti Jame:

Kadangi Kristus mirė už mus iš meilės, tai, aukos metu minėdami Jo mirtį, mes Jį prašome, kad meilė būtų mums suteikta Šventosios Dvasios atėjimu; prašome nuolankiai, kad dėl tos meilės, dėl kurios Kristus panoro už mus numirti, mes taip pat, gavę Šventosios Dvasios malonę, galėtume laikyti pasaulį tartum mums nukryžiuotą, o save pačius – nukryžiuotus pasauliui. [...] Gavę meilės dovaną, mirštame nuodėmei ir gyvename Dievui.²³⁴

1395  Dėl tos meilės, kurią Eucharistija mumyse įžiebia, ji mus saugo nuo būsimų sunkių nuodėmių. Kuo labiau mes dalyvaujame Kristaus gyvenime ir kuo tvirtesnė su Juo mūsų draugystė, tuo mažesnis pavojus ją nutraukti per sunkiąją nuodėmę. Tačiau Eucharistija nėra skirta sunkiosioms nuodėmėms atleisti. Tai daro Sutaikinimo sakramentas. Tuo tarpu Eucharistija – sakramentas tų, kurie yra visiškai susivieniję su Bažnyčia.

1396  Mistinio kūno vienybė: Eucharistija ugdo Bažnyčią. Priimantieji Eucharistiją yra daug tvirčiau susivieniję su Kristumi; tuo pačiu Kristus juos vienija su tikinčiaisiais viename kūne – Bažnyčioje. Komunija atnaujina, sustiprina ir pagilina įsijungimą į Bažnyčią, kuris jau yra įvykęs per Krikštą. Krikštu mes buvome pašaukti sudaryti vieną kūną.²³⁵ Eucharistija įgyvendina šį kvietimą: „Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona“ (1 Kor 10, 16–17):

Jeigu jūs esate Kristaus kūnas ir Jo nariai, tai ant Viešpaties stalo yra jūsų sakramentas, ir jūs priimate sakramentą, kuris esate jūs patys. Tam, ką priimate, jūs atsakote „Amen“ („Taip, tai tiesa!“) ir atsakydami pasirašote. Tu išgirsti žodžius: „Kristaus Kūnas“ ir atsakai: „Amen“. Tad būk Kristaus narys, kad tavo „Amen“ būtų tikras.²³⁶

1397  Eucharistija įpareigoja vargšų atžvilgiu: kad teisingai priimtume už mus atiduotą Kristaus Kūną ir Kraują, turime atpažinti Kristų vargingiausiuose žmonėse, Jo broliuose:²³⁷

Tu ragavai Viešpaties Kraujo ir net nepažįsti savo brolio. Darai gėdą tam stalui, manydamas, kad nėra vertas dalytis tavuoju maistu tas, kuris buvo rastas vertas sėstis prie šio stalo. Dievas tave išvadavo iš visų tavo nuodėmių ir tave čia pakvietė, o tu net ir tada netapai gailestingesnis.²³⁸

1398  Eucharistija ir krikščionių vienybė. Šios didžios paslapties akivaizdoje šv. Augustinas sušunka: „O pagarbumo sakramente! O vienybės ženkle! O meilės ryšy!“²³⁹ Kuo skaudžiau jaučiamas Bažnyčios suskilimas, kuris neleidžia bendrai artintis prie Viešpaties stalo, tuo karščiau meldžiamasi prašant Viešpatį, kad ateitų visų tikinčiųjų visiškos vienybės metas.

1399  Rytų Bažnyčios, kurios nėra visiškai susivienijusios su Katalikų Bažnyčia, Eucharistiją švenčia su didele meile. „Nors ir atsiskyrusios, bet nenutraukusios apaštalų įpėdinystės, tos Bažnyčios turi tikrus sakramentus, pirmiausia Kunigystę ir Eucharistiją; sakramentai jas iki šiol nepaprastai glaudžiai vienija su mumis.“²⁴⁰ Tad tam tikras bendravimas in sacris [šventuose dalykuose], būtent Eucharistijoje, „esant palankioms aplinkybėms ir bažnytinės vadovybės sutikimui, yra ne tik galimas, bet ir pageidaujamas“²⁴¹.

1400  Dėl Reformacijos atsiradusios ir nuo Katalikų Bažnyčios atsiskyrusios bažnytinės bendruomenės „ypač dėl to, kad jose trūksta Šventimų sakramento, neišsaugojo tikros ir pilnutinės eucharistinės paslapties“²⁴². Dėl šios priežasties eucharistinis Katalikų Bažnyčios bendravimas su tomis bendruomenėmis yra neįmanomas. Vis dėlto tos bažnytinės bendruomenės, „Šventojoje vakarienėje minėdamos Viešpaties mirtį ir prisikėlimą, išpažįsta, jog taip išreiškia gyvenimą bendrystėje su Kristumi, ir laukia Jo garbingojo atėjimo“²⁴³.

1401  Esant, ordinaro nuomone, labai svarbiam reikalui, katalikų kunigams leidžiama teikti sakramentus (Eucharistiją, Atgailos sakramentą, Ligonių patepimą) ir kitiems krikščionims, kurie nėra visiškai susivieniję su Katalikų Bažnyčia, jeigu jie patys to prašo savo noru; tada jie turi išpažinti tikį tais sakramentais taip, kaip tiki katalikai, ir būti tinkamai pasirengę juos priimti.²⁴⁴

1402  Senovinėje maldoje Bažnyčia šlovina Eucharistijos paslaptį: „O šventasis Pokyli, kuriame Kristų priimame, skaudžią Jo kančią minime, siela malonę laimi, ir gauname būsimos garbės laidą.“²⁴⁵ Kadangi Eucharistija yra Viešpaties Velykų atminimas, kadangi mūsų altoriaus komunija mus pripildo „dangaus palaimos ir malonės“²⁴⁶, tai Eucharistija taip pat yra išankstinis dalyvavimas dangaus garbėje.

1403  Paskutinės vakarienės metu Viešpats savo mokinių dėmesį nukreipė į Velykų išsipildymą Dievo karalystėje: „Ir sakau jums: nuo šiol aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje“ (Mt 26, 29).²⁴⁷ Švęsdama Eucharistiją, Bažnyčia kaskart prisimena šį pažadą ir žvelgia į Tą, „kuris ateis“ (Apr 1, 4). Savo maldoje ji kviečia Jį ateiti: „Marana tha“ (1 Kor 16, 22), „Ateik, Viešpatie Jėzau“ (Apr 22, 20). „Teateina Tavo malonė ir tepraeina šis pasaulis!“²⁴⁸

1404  Bažnyčia žino, kad jau dabar Viešpats ateina savo Eucharistijoje ir yra čia, tarp mūsų. Vis dėlto tas Jo buvimas yra pridengtas. Dėl to Eucharistiją švenčiame, „su palaiminga viltimi laukdami mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimo“²⁴⁹, prašydami: „Priimk į dangaus karalystę, kur tikimės drauge su jais [mirusiaisiais] Tavo garbe amžinai gėrėtis. Ten nušluostysi mums nuo akių kiekvieną ašarą, o mes Tave, Dieve, regėdami veidas į veidą, per amžius būsime į Tave panašūs ir nesiliaudami Tave šlovinsime per Kristų, mūsų Viešpatį.“²⁵⁰

1405  Eucharistija yra tos didžiosios vilties – naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisybė,²⁵¹ – tikriausias laidas ir aiškiausias ženklas. Kiekvieną kartą, kai švenčiama ši paslaptis, „vyksta mūsų Atpirkimo darbas“²⁵², o mes „laužome vieną duoną, kuri yra nemirtingumo maistas, vaistas nuo mirties, kad Jėzuje Kristuje gyventume per amžius“²⁵³.

1406  Jėzus sako: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius [...]. Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą [...], tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 51. 54. 56).

1407  Eucharistija yra Bažnyčios gyvenimo centras ir viršūnė, nes joje Kristus įjungia savo Bažnyčią ir visus savo narius į šlovinimo ir dėkojimo auką Tėvui, vieną kartą visiems laikams paaukotą ant kryžiaus; per šią auką savo kūnui, kuris yra Bažnyčia, Jis teikia išganymo malones.

1408  Švenčiant Eucharistiją, visuomet skelbiamas Dievo žodis; dėkojama Dievui Tėvui už visas Jo geradarybes, ypač už tai, kad mums dovanojo savo Sūnų; konsekruojami duona ir vynas; dalyvaujama liturginiame pokylyje, priimant Viešpaties Kūną ir Kraują. Tie visi elementai yra vienas ir tas pats kulto veiksmas.

1409  Eucharistija yra Kristaus Velykų, tai yra Kristaus gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu įvykdyto išganymo, atminimas; ką Kristus nuveikė, sudabartinama liturginiais veiksmais.

1410  Eucharistinę auką aukoja pats Kristus, amžinas Vyriausiasis Naujosios Sandoros Kunigas, veikdamas per Jam patarnaujančius kunigus. Taipgi pats Kristus, realiai čia esantis duonos ir vyno pavidalais, yra eucharistinės aukos atnaša.

1411  Tiktai galiojančia tvarka pašventinti kunigai gali vadovauti Eucharistijai ir konsekruoti duoną ir vyną, kad jie taptų Viešpaties Kūnu ir Krauju.

1412  Esminiai Eucharistijos sakramento ženklai yra kvietinė duona ir vynuogių vynas, kuriems šaukiamasi Šventosios Dvasios palaiminimo, o kunigas taria konsekracijos žodžius, Jėzaus pasakytus Paskutinės vakarienės metu: „Tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas. [...] Tai yra taurė [...] mano Kraujo...“

1413  Konsekruojant įvyksta duonos ir vyno transsubstanciacija [esmėkaita] į Kristaus kūną ir kraują. Konsekruotais duonos ir vyno pavidalais čia ir dabar tikrai, realiai ir substancialiai esti pats gyvasis ir šlovingasis Kristus, su kūnu ir krauju, siela ir dievyste.²⁵⁴

1414  Būdama auka, Eucharistija taip pat yra aukojama atsilyginti už gyvųjų bei mirusiųjų nuodėmes ir gauti iš Dievo dvasinių bei žemiškų gėrybių.

1415  Kas nori priimti Kristų eucharistinėje komunijoje, turi būti malonės būklėje. Jei kas jaučiasi sunkiai nusidėjęs, negali priimti Eucharistijos, pirmiau negavęs atleidimo Atgailos sakramentu.

1416  Šventoji Komunija Kristaus Kūno ir Kraujo priėmimu tvirčiau suvienija priimantįjį su Viešpačiu, atleidžia lengvąsias nuodėmes ir saugo nuo sunkiųjų. Kadangi sustiprėja meilės ryšys tarp priimančiojo ir Kristaus, tai šio sakramento priėmimas stiprina ir Bažnyčios, mistinio Kristaus kūno, vienybę.

1417  Bažnyčia labai pataria tikintiesiems priimti šventąją Komuniją, kai tik jie dalyvauja Eucharistijos šventime, o įpareigoja tai daryti bent vieną kartą per metus.

1418  Kadangi altoriaus sakramente yra pats Kristus, reikia Jį garbinti adoruojant. „Švenčiausiojo sakramento aplankymas yra dėkingumo įrodymas, meilės ženklas ir pareigos garbinti mūsų Viešpatį Kristų atlikimas.“²⁵⁵

1419  Išeidamas iš šio pasaulio pas Tėvą, Kristus mums paliko Eucharistiją, būsimos garbės drauge su Juo laidą; dalyvavimas šventojoje Aukoje mūsų širdį padaro panašią į Jo širdį, palaiko mūsų jėgas šio gyvenimo kelionėje, žadina ilgėtis amžinojo gyvenimo ir jau dabar vienija su dangaus Bažnyčia, su švenčiausiąja Mergele Marija ir visais šventaisiais.