Pirmas skyrius. Žmogaus pašaukimas: gyventi Šventojoje Dvasioje / Pirmas poskyris. Žmogaus asmens kilnumas
1 skirsnis. Žmogus – Dievo paveikslas
1701 „Apreikšdamas Tėvo ir Jo meilės paslaptį, Kristus pačiam žmogui labai aiškiai parodo, kas yra žmogus, ir atskleidžia jo didingą pašaukimą.“2 Žmogus buvo sukurtas pagal Kūrėjo „paveikslą ir panašumą“ Kristuje, kuris yra „neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15).3 Jame, Atpirkėjuje ir Išganytojuje, buvo visu pirmykščiu grožiu atstatytas ir Dievo malone sutaurintas Dievo paveikslas, kurį žmoguje buvo sudarkiusi pirmoji nuodėmė.4
1702 Dievo paveikslas yra kiekviename žmoguje. Jį dar paryškina žmonių bendrystė, panaši į dieviškųjų Asmenų tarpusavio vienybę (plg. 2 poskyrį).
1703 Apdovanotas „dvasine ir nemirtinga“ siela,5 žmogus yra „vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas norėjo dėl jo paties“6. Nuo pat savo prasidėjimo jis yra skirtas amžinajai laimei.
1704 Žmogus yra dieviškosios Dvasios šviesos ir jėgos dalininkas. Protu jis pajėgus suprasti Kūrėjo nustatytą pasaulio tvarką, o valia – pats siekti tikrojo gėrio. Jis tampa tobulas, kai „ieško ir myli tai, kas teisinga ir gera“7.
1705 Sielą ir dvasines proto bei valios galias turintis žmogus yra apdovanotas laisve, kuri yra „išskirtinis Dievo paveikslo žmoguje bruožas“8.
1706 Protu žmogus pažįsta Dievo balsą, kuris jį ragina „daryti gera ir vengti bloga“9. Kiekvienas žmogus yra įpareigotas laikytis šio įstatymo, kuris girdimas sąžinėje ir įvykdomas mylint Dievą ir artimą. Doras gyvenimas rodo asmens kilnumą.
1707 „Piktojo suvedžiotas, žmogus pačioje istorijos pradžioje ėmė piktnaudžiauti savo laisve.“10 Jis pasidavė pagundai ir pasielgė blogai. Žmogus išsaugojo gėrio troškimą, bet jo prigimtis yra gimtosios nuodėmės pažeista. Jis yra linkęs į blogį ir gali klysti:
Tad žmogus jau savyje yra padalintas. Dėl to visas žmonių gyvenimas, tiek asmeninis, tiek bendruomeninis, atrodo kaip kova, dramatiška kova tarp gėrio ir blogio, tarp šviesos ir tamsos.11
1708 Savo kančia Kristus mus išvadavo iš šėtono ir nuodėmės. Jis nupelnė mums naują gyvenimą Šventojoje Dvasioje. Jo malonė atstatė tai, ką nuodėmė buvo mumyse sugriovusi.
1709 Kas tiki Kristų, tampa Dievo vaiku. Ta įvaikystė jį pakeičia, leisdama sekti Kristaus pavyzdžiu, įgalina jį teisingai elgtis ir daryti gera. Susivienijęs su savo Išganytoju, mokinys pasiekia tobulą meilę – šventumą. Malonės subrandintas dorinis gyvenimas virsta amžinuoju gyvenimu dangaus garbėje.
Glaustai
1710 „Kristus [...] pačiam žmogui labai aiškiai parodo, kas yra žmogus, ir atskleidžia jo didingą pašaukimą.“12
1711 Apdovanotas dvasine siela, protu ir valia, žmogus nuo pat savo prasidėjimo yra artimas Dievui ir skirtas amžinajai laimei. Jis tampa tobulas, kai „ieško ir myli tai, kas teisinga ir gera“13.
1712 Tikroji laisvė yra „išskirtinis Dievo paveikslo žmoguje bruožas“14.
1713 Žmogus yra įpareigotas laikytis prigimtinio dorinio įstatymo, kuris jį ragina „daryti gera ir vengti bloga“15. Tą įstatymą jis girdi savo sąžinėje.
1714 Žmogus, kurio prigimtis buvo pažeista gimtosios nuodėmės, gali klysti, o naudodamasis savo laisve, palinkti į blogą.
1715 Kas tiki Kristų, gauna naują gyvenimą Šventojoje Dvasioje. Malonės išugdytas ir subrandintas dorinis gyvenimas tobulai išsiskleis dangaus garbėje.
Išnašos
2 GS 22.
3 Plg. 2 Kor 4, 4.
4 Plg. GS 22.
5 GS 14.
6 GS 24, §3.
7 GS 15, §2.
8 GS 17.
9 GS 16.
10 GS 13, §1.
11 GS 13, §2.
12 GS 22, §1.
13 GS 15, §2.
14 GS 17.
15 GS 16.
|