Pirmas skyrius. Žmogaus pašaukimas: gyventi Šventojoje Dvasioje / Trečias poskyris. Dievo teikiamas išganymas: Įstatymas ir malonė

2 skirsnis. Malonė ir nuteisinimas

1987  Šventosios Dvasios malonė turi galią mus nuteisinti, tai yra nuplauti nuo mūsų nuodėmes ir mums suteikti Dievo teisumą tikėjimu į Jėzų Kristų⁴⁰ ir Krikštu⁴¹:

Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su Juo. Mes žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis Jam nebeturi galios. Kad Jis numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena – gyvena Dievui. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje (Rom 6, 8–11).

1988  Šventosios Dvasios galia mes dalyvaujame Kristaus kančioje, mirdami nuodėmei, ir Jo Prisikėlime – gimdami naujam gyvenimui; mes esame Jo kūno – Bažnyčios⁴² – nariai, šakelės, įskiepytos į vynmedį, kuris yra Jis pats⁴³:

Dvasios dėka turime dalį Dieve. Būdami Dvasios dalininkai, tampame dieviškosios prigimties dalininkais (...). Dėl to tie, kuriuose gyvena Šventoji Dvasia, yra sudievinti.⁴⁴

1989  Pirmasis Šventosios Dvasios malonės veikimo vaisius yra atsivertimas, kuris nuteisina, kaip yra skelbęs Jėzus Evangelijos pradžioje: „Atsiverskite, nes čia pat Dangaus karalystė“ (Mt 4, 17). Malonės veikiamas, žmogus atsigręžia į Dievą ir nusigręžia nuo nuodėmės; taip jis gauna atleidimą ir teisumą iš aukštybių. Šis „nuteisinimas nėra tik nuodėmių atleidimas, bet ir vidinio žmogaus pašventinimas bei atnaujinimas“⁴⁵.

1990  Nuteisinimas išlaisvina žmogų nuo nuodėmės, kuri prieštarauja Dievo meilei, ir nuvalo jo širdį. Nuteisinimas kyla iš gailestingojo, atleidimą teikiančio Dievo iniciatyvos. Jis sutaikina žmogų su Dievu, išvaduoja iš nuodėmės vergijos ir gydo.

1991  Nuteisinimas drauge yra ir tikėjimu į Jėzų Kristų priimtas Dievo teisumas. „Teisumas“ reiškia, kad dieviškoji meilė yra teisi. Drauge su nuteisinimu mūsų širdis pripildo tikėjimas, viltis ir meilė; mums suteikiama dovana paklusti Dievo valiai.

1992  Nuteisinimą mums pelnė Kristaus kančia; Jis paaukojo save ant kryžiaus kaip gyvą, šventą, Dievui malonią atnašą, o Jo kraujas tapo permaldavimo už visų žmonių nuodėmes priemone. Nuteisinimas teikiamas Krikštu – tikėjimo sakramentu. Jis padaro mus panašius į teisųjį Dievą, kuris savo gailestingumo galia mus daro teisius iš vidaus. Nuteisinimo tikslas yra Dievo ir Kristaus garbė ir amžinojo gyvenimo dovana:⁴⁶

Bet dabar be įstatymo pasireiškė Dievo teisumas, paliudytas Įstatymo ir Pranašų. Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems. Nėra jokio skirtumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai Jo malone dėl Kristaus Jėzaus Atpirkimo. Dievas Jį paskyrė permaldavimo auka, Jo kraujo galia veikiančia per tikėjimą. Jis norėjo parodyti savo teisumą tuo, kad nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau, dieviškojo kantrumo laikais, ir norėjo parodyti savo teisumą dabartiniu metu, pasirodydamas esąs teisus ir nuteisinantis tą, kuris tiki Jėzų (Rom 3, 21–26).

1993  Nuteisinimas leidžia bendradarbiauti Dievo malonei ir žmogaus laisvei. Jis pasireiškia tuo, kad žmogus tikėjimu pritaria jį atsiversti šaukiančiam Dievo žodžiui, o meile bendradarbiauja su tą pritarimą pranokstančiu ir remiančiu Šventosios Dvasios veikimu:

Kai Dievas paliečia žmogaus širdį, apšviesdamas jį Šventąja Dvasia, nei pats žmogus nelieka visiškai pasyvus, priimdamas šį įkvėpimą, juo labiau kad gali jį ir atmesti, nei nepasidaro teisus Dievo akyse vien savo laisva valia be Jo malonės.⁴⁷

1994  Nuteisinimas yra iškiliausias Dievo meilės veiksmas, Jėzuje Kristuje apreikštas ir Šventosios Dvasios įvykdomas. Šventasis Augustinas mano, kad bedievio nuteisinimas „yra didingesnis veiksmas už dangaus ir žemės sukūrimą“, nes „dangus ir žemė praeis, o išrinktųjų išganymas ir nuteisinimas pasiliks“⁴⁸. Jis net mano, kad nusidėjėlių nuteisinimas taip pat pranoksta teisiųjų angelų sukūrimą, nes taip parodomas dar didesnis gailestingumas.

1995  Šventoji Dvasia yra vidinis mokytojas. Padėdamas gimti „vidiniam žmogui“⁴⁹, nuteisinimas pašventina jį visą:

Kaip buvote atidavę savo kūno narius vergauti netyrumui ir nedorybei, kad elgtumėtės nedorai, taip dabar atiduokite savo narius tarnauti teisumui, kad taptumėte šventi. [...] Dabar, išvaduoti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, jūs turite kaip vaisių – šventumą ir kaip baigtį – amžinąjį gyvenimą (Rom 6, 19. 22).

1996  Mūsų nuteisinimas pareina nuo Dievo malonės. Malonė yra Dievo palankumas, nenupelnytai teikiama pagalba, kad atsilieptume į Jo šaukimą: taptume Dievo vaikais⁵⁰, Jo įvaikiais⁵¹, dieviškosios prigimties⁵², amžinojo gyvenimo⁵³ dalininkais.

1997  Malonė yra dalyvavimas Dievo gyvenime, įveda mus į vidinį dieviškosios Trejybės gyvenimą: Krikštu krikščionis dalyvauja Kristaus – Jo kūno Galvos – malonėje. Kaip „įvaikis“, susivienijęs su vienatiniu Dievo Sūnumi, jis jau gali Dievą vadinti „Tėvu“. Jame gyvena Dvasia, kuri jam įkvepia meilę ir ugdo Bažnyčią.

1998  Pašaukimas amžinajam gyvenimui yra antgamtinis. Jis visiškai priklauso nuo mūsų nenupelnytos Dievo iniciatyvos, kadangi tik Jis vienas gali save apreikšti ir patsai atsiduoti. Tas pašaukimas pranoksta ir žmogaus, ir bet kurio kūrinio proto galias ir valios jėgas.⁵⁴

1999  Kristaus malonė yra nenupelnyta, Dievo teikiama dovana, kuria Šventoji Dvasia dieviškąjį gyvenimą įlieja į mūsų sielą, kad ją išgydytų iš nuodėmės ir pašventintų. Tai Krikštu gauta pašvenčiamoji, arba sudievinamoji, malonė. Mumyse ji yra pašventinimo šaltinis:⁵⁵

Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja. O visa tai iš Dievo, kuris mus per Kristų sutaikino su savimi (2 Kor 5, 17–18).

2000  Pašvenčiamoji malonė yra išliekamoji dovana, pastovi ir antgamtinė būsena, tobulinanti pačią sielą, kad ji būtų pajėgi gyventi su Dievu ir veikti Jo meilės galia. Yra išliekamoji (habituali) malonė – pastovus gebėjimas gyventi ir veikti pagal Dievo kvietimą – ir padedamosios (aktualios) malonės, tai yra Dievo postūmiai tiek atsivertimo pradžioje, tiek vykstant pašventinimui.

2001  Jau žmogaus pasirengimas priimti malonę yra veikiamas malonės. Ji būtina, kad pažadintų mūsų bendradarbiavimą, kai esame nuteisinami tikėjimu ir pašventinami meile. Dievas užbaigia mumyse, ką yra pradėjęs, „nes Jis pradeda, taip paveikdamas, kad mes norėtume, ir užbaigia, bendradarbiaudamas su jau atsivertusia mūsų valia“⁵⁶:

Nors mes taip pat veikiame, bet veikiame tik drauge su veikiančiuoju Dievu. Jo gailestingumas mus pranoksta, kad būtume išgydyti, ir toliau lydi, kad, kartą išgydyti, būtume nuolat gaivinami; pranoksta, kad būtume pašaukti, ir lydi, kad būtume pašlovinti; pranoksta, kad šventai gyventume, ir lydi, kad visuomet gyventume su Dievu, kadangi be Jo mes nieko negalime padaryti.⁵⁷

2002  Laisvas Dievo veikimas reikalauja žmogaus laisvo atsakymo, nes Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir drauge su laisve davė jam galią pažinti Dievą ir Jį mylėti. Siela tik būdama laisva gali pradėti meilėje bendrauti. Dievas žmogaus širdį paliečia betarpiškai ir paveikia tiesiogiai. Jis įdiegė žmogui tiesos ir gėrio troškimą, kurį tik Jis vienas gali patenkinti. Šį troškimą, pranokdami visus lūkesčius, atitinka „amžinojo gyvenimo“ pažadai:

Pabaigęs savo labai gerus darbus [...], septintą dieną Tu ilsėjaisi, kad savojoj knygoj girdimu balsu iš anksto mums pasakytum, jog ir mes, pabaigę savo darbus, kurie buvo labai geri (nes Tu juos mums davei), amžinojo gyvenimo šabo dieną atilsėsime Tavyje.⁵⁸

2003  Malonė iš pat pradžių pirmiausia yra dovana Šventosios Dvasios, kuri mus nuteisina ir pašventina. Tačiau malonė apima ir tas dovanas, kurias Šventoji Dvasia mums teikia, kad leistų dalyvauti Jos veikime ir padarytų mus pajėgius bendradarbiauti išganant kitus ir ugdant Kristaus kūną – Bažnyčią. Tai sakramentinės malonės, arba dovanos, būdingos įvairiems sakramentams. Be to, yra ir ypatingų malonių, dar vadinamų charizmomis pagal šv. Pauliaus vartojamą graikišką žodį, kuris reiškia palankumą, dosnią dovaną, geradarybę.⁵⁹ Kad ir kokios jos būtų (kartais ir nepaprastos, kaip stebuklų ar kalbų dovana), charizmos siejasi su pašvenčiamąja malone; jų tikslas yra bendroji Bažnyčios gerovė. Jos tarnauja Bažnyčią ugdančiai meilei.⁶⁰

2004  Tarp ypatingų dovanų minėtinos luomo malonės, kurios lydi žmones, einančius atsakingas krikščioniškojo gyvenimo ir bažnytinių tarnybų pareigas:

Turime įvairių dovanų, nelygu kokia malonė mums suteikta. Kas turi pranašystės dovaną, tegul ja naudojasi, laikydamasis tikėjimo; kas dovaną tarnauti – tetarnauja, kas mokyti – tegul moko, kas paraginti – tegul ragina; kas dovaną šelpti – tegul šelpia dosniai, kas vadovauti – tegul vadovauja rūpestingai; kas dovaną gailestingumo darbams – tegul pagelbi kitiems su džiaugsmu (Rom 12, 6–8).

2005  Būdama antgamtinė, malonė yra neprieinama mūsų patyrimui ir gali būti pažinta vien tikėjimu. Tad mes negalime remtis savo jausmais arba darbais, spręsdami, ar esame nuteisinti ir išganyti.⁶¹ Vis dėlto Viešpaties žodžiai: „Jūs pažinsite juos iš jų vaisių“ (Mt 7, 20) ir matomos Dievo geradarybės mūsų ir šventųjų gyvenime mus užtikrina, kad malonė mumyse veikia ir skatina vis labiau tikėti ir pasitikėti, kaip pasitiki vargdienis.

Vienas gražiausių tokio elgesio pavyzdžių yra šv. Joanos Arkietės atsakymas į bažnytinių teisėjų jai užduotą keblų klausimą, ar ji laiko save turinčia Dievo malonę: „Jeigu jos neturiu, tegu Dievas man ją suteikia; jeigu turiu, tegu Dievas man ją išsaugo.“⁶²

Tavo didybę skelbia dangaus šventieji, nes, jų nuopelnus vainikuodamas, Tu savo malonės dovanas vainikuoji.⁶³

2006  Žodis „nuopelnas“ paprastai reiškia privalomą bendruomenės ar visuomenės užmokestį vienam iš jos narių už jo veiksmus, pripažintus gerais arba blogais, vertus apdovanojimo arba bausmės. Užmokestis už nuopelnus išplaukia iš lygybės principui pavaldžios teisingumo dorybės.

2007  Griežta prasme žmogus neturi jokių nuopelnų Dievo akyse. Nelygybė tarp Jo ir mūsų yra begalinė, nes mes visa esame gavę iš Jo, savo Kūrėjo.

2008  Krikščioniškajame gyvenime žmogaus nuopelnai Dievo akyse atsiranda dėl to, kad Dievas laisvai nutarė leisti žmogui bendradarbiauti su Jo malone. Tėviškas Dievo veikimas savo įtaka yra pirmesnis, laisvas žmogaus bendradarbiavimas paskesnis, tad ir nuopelnai dėl gerų darbų pirmiausia priskirtini Dievo malonei ir tik paskui tikinčiajam. Taigi žmogaus nuopelnų šaltinis galiausiai yra Dievas, nes geri žmogaus darbai prasideda Kristuje iš Šventosios Dvasios įkvėpimo ir pagalbos.

2009  Įvaikystė, per malonę daranti mus dieviškosios prigimties dalininkais, dėl mūsų nenupelnyto Dievo teisumo gali mums suteikti tikrų nuopelnų. Tokia yra malonės teisė, absoliuti meilės teisė; meilė mus daro Kristaus „bendraįpėdiniais“, vertais „atėjus metui, pasiekti amžinąjį gyvenimą“⁶⁴. Mūsų gerų darbų nuopelnai yra gerojo Dievo dovanos.⁶⁵ „Pirma buvo duota malonė; dabar atlyginama, kas privalu. [...] Tavo nuopelnai yra Dievo dovanos.“⁶⁶

2010  Kadangi malonės srityje iniciatyva yra Dievo, niekas negali nupelnyti pirmosios malonės, kuria prasideda atsivertimas, atleidimas ir nuteisinimas. Paskui, Šventosios Dvasios ir meilės skatinami, mes galime nupelnyti sau ir kitiems malonių, reikalingų mums pašventinti, malonei ir meilei skleistis, taip pat amžinajam gyvenimui pasiekti. Net laikinosios gėrybės, kaip sveikata ar draugystė, gali būti išmintingu Dievo patvarkymu nupelnytos. Tų malonių ir gėrybių prašome krikščioniška malda. Meldžiantis mums rūpi gauti ir nuopelningiems darbams reikalingos malonės.

2011  Visų mūsų nuopelnų šaltinis Dievo akyse yra mūsų meilė Kristui. Malonė, veiklia meile vienydama mus su Kristumi, užtikrina mūsų veiksmų antgamtiškumą ir kartu jų nuopelningumą tiek Dievo, tiek žmonių akyse. Šventieji visada aiškiai suvokdavo, kad jų nuopelnai yra gryna malonė:

Pasibaigus žemiškajam ištrėmimui, aš viliuosi džiaugtis Tavimi Tėvynėje, tačiau nesu linkusi kaupti nuopelnų dangui; aš noriu darbuotis vien tik iš meilės Tau [...]. Atėjus šio gyvenimo vakarui, stosiu priešais Tave tuščiomis rankomis, nes neprašau Tavęs, Viešpatie, kad skaičiuotum mano darbus. Visas mūsų teisumas varganas Tavo akyse. Aš gi trokštu prisidengti Tavo paties teisumu ir, kaip Tavo meilės dovaną, visai amžinybei gauti Tave patį...⁶⁷

2012  „Viskas išeina į gera mylintiems Dievą. [...]. Kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmgimis iš daugelio brolių. Kuriuos Jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino; kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino“ (Rom 8, 28–30).

2013  „Visi krikščionys, nepaisant jų užimamos vietos ar einamų pareigų, yra pašaukti į pilnutinį krikščionišką gyvenimą ir tobulą meilę.“⁶⁸ Visi yra pašaukti būti šventi: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48):

Tam tobulumui pasiekti tikintieji privalo skirti visas jėgas, gautas pagal jiems išdalytą Kristaus malonę, kad [...], visuose dalykuose paklusdami Tėvo valiai, visa siela teiktų garbę Dievui ir tarnautų artimui. Tuo būdu Dievo tautos šventumas duos gausių vaisių, kaip Bažnyčios istorijoje akivaizdžiai rodo ir daugybės šventųjų gyvenimas.⁶⁹

2014  Dvasinė pažanga siekia vis glaudesnės vienybės su Kristumi. Ši vienybė vadinama „mistine“, nes ji yra dalyvavimas per sakramentus, arba „šventąsias paslaptis“, Kristaus, o su Juo ir Švenčiausiosios Trejybės slėpinyje. Dievas mus visus yra pašaukęs į tą glaudžią vienybę su Juo, nors ypatingos malonės arba nepaprasti to mistinio gyvenimo ženklai duodami tik kai kuriems žmonėms, kad būtų regima visiems teikiama nenupelnyta dovana.

2015  Tobulumo kelias eina per kryžių. Nėra šventumo be atsižadėjimo ir dvasinės kovos.⁷⁰Dvasinė pažanga apima askezę ir apsimarinimą, kurie palaipsniui veda į ramybės ir palaiminimų džiaugsmo kupiną gyvenimą:

Kas kopia aukštyn, tam kiekvienas žingsnis yra pradžia – niekada nesibaigiančios pradžios pradžia. Kas kopia aukštyn, niekada nesiliauja trokšti to, ką jau yra pažinęs.⁷¹

2016  Mūsų Motinos šventosios Bažnyčios vaikai teisingai viliasi iš Dievo, savo Tėvo, malonės ištverti iki galo ir atlyginimo už gerus darbus, atliktus Jo malonei padedant ir vienybėje su Jėzumi.⁷² Laikydamiesi tų pačių gyvenimo pagrindų, tikintieji dalijasi „palaiminga viltimi“ su tais, kuriuos gailestingasis Dievas suburia į „šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo“, išsipuošusią „kaip nuotaka savo sužadėtiniui“ (Apr 21, 2).

2017  Šventosios Dvasios malonė teikia Dievo teisumą. Tikėjimu ir Krikštu mus vienydama su Kristaus kančia ir Prisikėlimu, Dvasia leidžia mums būti Jo gyvenimo dalininkais.

2018  Nuteisinimas, kaip ir atsivertimas, turi dvi puses. Malonės veikiamas žmogus atsigręžia į Dievą ir nusigręžia nuo nuodėmės; taip jis gauna atleidimą ir teisumą iš aukštybių.

2019  Nuteisinimas yra nuodėmių atleidimas, vidinio žmogaus pašventinimas ir atnaujinimas.

2020  Nuteisinimą mums pelnė Kristaus kančia. Mums jis suteikiamas Krikštu. Jis daro mus panašius į teisųjį Dievą, kuris ir mus daro teisius. Nuteisinimo tikslas yra Dievo ir Kristaus garbė ir amžinojo gyvenimo dovana. Nuteisinimas yra iškiliausias gailestingojo Dievo veiksmas.

2021  Malonė yra Dievo mums teikiama pagalba, kad atitiktume savo pašaukimą ir taptume Dievo įvaikiais. Ji mus įveda į vidinį dieviškosios Trejybės gyvenimą.

2022  Dievo veikimas malonės gyvenime yra ankstesnis už laisvą žmogaus atsakymą, jis jį parengia ir pažadina. Malonė atitinka giliuosius laisvo žmogaus lūkesčius; ji žadina laisvę su ja bendradarbiauti ir ją tobulina.

2023  Pašvenčiamoji malonė yra nenupelnyta, Dievo teikiama dovana, kuria Šventoji Dvasia dieviškąjį gyvenimą įlieja į mūsų sielą, kad ją išgydytų iš nuodėmės ir pašventintų.

2024  Pašvenčiamoji malonė daro mus „malonius Dievui“. Charizmos, ypatingosios Šventosios Dvasios malonės, siejasi su pašvenčiamąja malone; jų tikslas yra bendroji Bažnyčios gerovė. Dievas taip pat veikia per įvairias padedamąsias (aktualias) malones, kurios skiriasi nuo pastoviai mumyse esančios išliekamosios (habitualios) malonės.

2025  Mūsų nuopelnai Dievo akyse yra galimi tik dėl Jo laisvo nutarimo leisti žmogui bendradarbiauti su Jo malone. Nuopelnai pirmiau priklauso nuo Dievo malonės, tik paskiau – nuo žmogaus bendradarbiavimo su ja. Žmogaus nuopelnų šaltinis yra Dievas.

2026  Mums, kaip Dievo įvaikiams, Šventosios Dvasios malonė gali suteikti tikrų nuopelnų dėl mūsų nenupelnyto Dievo teisumo. Pagrindinis nuopelnų Dievo akyse šaltinis yra mūsų meilė.

2027  Niekas negali nupelnyti pirmosios malonės, kuria prasideda atsivertimas. Šventosios Dvasios skatinami, mes galime nupelnyti sau ir kitiems visų malonių, reikalingų amžinajam gyvenimui pasiekti, taip pat laikinųjų gėrybių.

2028  „Visi krikščionys [...] yra pašaukti į pilnutinį krikščionišką gyvenimą ir tobulą meilę.“⁷³ „Krikščioniškosios tobulybės riba tik viena – neturėti jokių ribų.“⁷⁴

2029  „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24).