KBK

2803 Kai stojame Dievo, mūsų Tėvo, akivaizdon, kad Jį garbintume, mylėtume ir šlovintume, įsūnystės Dvasia pažadina mūsų širdyse septynis prašymus, septynis pašlovinimus. Trys pirmieji, susiję su dieviškąja tikrove, mus priartina prie Dievo garbės, keturi paskutinieji yra tarytum keliai, vedantys pas Jį, ir mūsų skurdą paveda Jo malonei. „Bedugnė šaukia bedugnei“ (Ps 42, 8).

2804 Pirmieji prašymai mus kreipia į Dievą dėl Jo paties: Tavo vardas, Tavo karalystė, Tavo valia! Meilei būdinga pirmiausia galvoti apie Tą, kurį mylime. Nė viename iš tų trijų prašymų mes neminime „savęs“, mus pagauna mylimojo Sūnaus „karštas troškimas“, net „nerimas“ dėl Jo Tėvo garbės:⁵⁵ „Teesie šventas [...]. Teateinie [...]. Teesie...“ Tie trys maldavimai jau yra išklausyti Išganytojo – Kristaus – aukoje, o dabar, kol Dievas nėra tapęs viskas visame kame,⁵⁶ jie su viltimi krypsta į jų galutinį išsipildymą.

2805 Kiti prašymai yra panašūs į kai kurias eucharistines epiklezes: jie išsako mūsų lūkesčius ir atkreipia gailestingojo Tėvo žvilgsnį. Jie kyla iš mūsų pačių ir rūpi mums jau dabar, šiame pasaulyje: „Duok mums [...], atleisk mums [...], neleisk mūsų [...], gelbėk mus...“ Ketvirtas ir penktas prašymas liečia patį mūsų gyvenimą, kad būtume pamaitinti ir pagydyti iš nuodėmės, du paskutinieji – mūsų kovą už gyvenimo pergalę ir pačią maldos kovą.

2806 Trys pirmieji prašymai sustiprina mūsų tikėjimą, pripildo mus vilties, uždega meile. Kaip kūriniai, o dar labiau kaip nusidėjėliai, turime melsti už save, už pasaulio ir istorijos ribojamus „mus“, kuriuos pavedame niekieno neribojamai Dievo meilei. Juk Kristaus vardu ir Šventosios Dvasios karalyste mūsų Tėvas atbaigia savąjį mūsų ir viso pasaulio išganymo planą.

2807 Žodį „teesie šventas“ šiuo atveju reikia suprati ne tiek priežasties prasme (tik Dievas pašventina, daro šventą), kiek pirmiausia vertinimo prasme, būtent pripažinti ką nors šventu, elgtis kaip su šventu. Dėl to adoruojant šis prašymas ne kartą suprantamas kaip šlovinimas ir dėkojimas.⁵⁷ Tačiau Jėzus mus moko prašyti geidžiamąja nuosaka, kad tai būtų ir Dievą, ir žmogų apimantis prašymas, troškimas ir laukimas. Jau pirmasis prašymas mūsų Tėvui mus įveda į giliausią Jo dievystės slėpinį ir žmonijos išganymo vyksmą. Mūsų prašymas, kad Jo Vardas būtų šventas, mus įima į tai, ką „Jis panorėjo iš anksto mutarti" (Ef 1, 9), „kad būtume šventi ir nesutepti Jo akivaizdoje“ (Ef 1, 4).

2808 Dievas apreiškia savo Vardą lemiamais išganymo Ekonomijos momentais ir apreiškia jį, atbaigdamas savo darbą. Tas darbas tampa tikrove mums ir mumyse tik tada, kai Jo Vardas šventu pripažįstamas mūsų ir mumyse.

2809 Dievo šventumas yra nepasiekiama Jo amžinojo slėpinio gelmė. Kas apie jį buvo apreikšta kūrinijoje ir istorijoje, Šventasis Raštas tai vadina garbe, Jo didybės spindėjimu.⁵⁸ Sukurdamas žmogų „pagal savo paveikslą ir panašumą“ (Pr, 1, 26), Dievas jį apvainikavo garbe,⁵⁹ tačiau nusidėdamas žmogus „stokoja Dievo garbės“.⁶⁰ Dėl to Dievas rodo savo šventumą, apreikšdamas ir dovanodamas savo Vardą, kad atnaujintų žmogų „pagal jo Kūrėjo paveikslą“ (Kol 3, 10).

2810 Abraomui duotu pažadu ir jį lydinčia priesaika⁶¹ Dievas įsipareigoja, tačiau savo Vardo neatskleidžia. Tik Mozei jį praskleidžia⁶² ir parodo visos tautos akyse, išvaduodamas ją iš egiptiečių: „Jis šlovingai nugalėjo“ (Iš 15, 1). Po Sinajuje sudarytos Sandoros ta tauta yra „Jo“ ir turi būti „šventa tauta“ (arba pašventinta – hebrajiškai tai tas pats žodis),⁶³ nes joje gyvena Dievo Vardas.

2811 Nors Šventasis Dievas⁶⁴ vis iš naujo jai duoda savo šventąjį Įstatymą, nors Viešpats „dėl savo švento Vardo“ laikosi kantrybės, tauta nusigręžia nuo Izraelio Šventojo ir „išniekina Jo Vardą tautų akyse“⁶⁵. Dėl to Senosios Sandoros teisieji, iš tremties grįžę vargdieniai ir pranašai degte degė uolumu dėl Jo Vardo.

2812 Pagaliau Šventojo Dievo Vardas, kaip Gelbėtojas, mums buvo apreikštas Jėzuje ir duotas kūne:⁶⁶ apreikštas tuo, kas Jis Yra, apreikštas Jo žodžiu ir auka.⁶⁷ Tai Jo – Aukščiausiojo Kunigo – maldos esmė: Šventasis Tėve, „dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa“ (Jn 17, 19). Kadangi Jėzus pats „pašventina“ savo Vardą,⁶⁸ Jis mums „apreiškia" Tėvo Vardą.⁶⁹ Baigiantis Jo Velykoms, Tėvas Jam duoda vardą, kilniausią iš visų Vardų: Jėzus yra Viešpats Dievo Tėvo šlovei.⁷⁰

2813 Krikšto vandeniu mes buvome „nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6, 11). Mūsų Tėvas „mus pašaukė [...] šventėjimui“ (1 Tes 4, 7) per visą mūsų gyvenimą; kadangi Jo dėka ir mes esame „Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo [...] pašventimu“ (1 Kor 1, 30), tai Dievo garbei ir mūsų gyvenimui svarbu, kad Jo Vardas mumyse ir per mus būtų šventu pripažįstamas. Todėl taip karštai tariame savo pirmąjį prašymą.

2814 Neatskiriamai nuo mūsų gyvenimo ir nuo mūsų maldos priklauso, ar Jo Vardas bus šventu pripažįstamas tautose:

2815 Tas prašymas, kaip ir kiti šeši, kuriuos jis apima, buvo išklausytas dėl Kristaus maldos. Malda mūsų Tėvui esti mūsų malda, kai meldžiamės Jėzaus „vardu“.⁷⁵ Savo Vyriausiojo Kunigo maldoje Jėzus prašo: „Šventasis Tėve, išlaikyk ištikimus savo Vardui visus, kuriuos esi man pavedęs“ (Jn 17, 11).

2816 Naujajame Testamente žodis basileia gali būti išverstas kaip „karališkumas“ (suvokiant jį abstrakčiai), „karalystė“ (suvokiant konkrečiai) arba „karaliavimas“ (kaip veiksmas). Dievo karalystė jau yra čia. Ji prisiartino įsikūnijusiame Žodyje, yra skelbiama visoje Evangelijoje, atėjo per Kristaus mirtį ir Prisikėlimą. Po Paskutinės vakarienės Dievo karalystė ateina Eucharistijoje ir yra tarp mūsų. Karalystė ateis garbėje, kai Kristus ją perduos Tėvui:

2817 Tas prašymas yra „Marana tha“ – Dvasios ir Sužadėtinės kvietimas: „Ateik, Viešpatie Jėzau“:

2818 Viešpaties maldoje pirmiausia trokštama galutinio Dievo karalystės atėjimo, Kristui sugrįžus.⁷⁸ Tačiau šis troškimas neatleidžia Bažnyčios nuo jos pasiuntinybės pasaulyje, atvirkščiai, dar labiau ją įpareigoja. Juk po Sekminių Karalystės atėjimas yra darbas Viešpaties Dvasios, „kuri išbaigia Jo darbą, pašventindama pasaulį“⁷⁹.

2819 „Dievo karalystė [...] [yra] teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (Rom 14, 17). Paskutinieji laikai, kuriais mes gyvename, yra Šventosios Dvasios išliejimo metas. Dabar vyksta lemiamoji kova tarp „kūno“ ir Dvasios:⁸⁰

2820 Šventosios Dvasios vadovaujami, krikščionys turi daryti skirtumą tarp Dievo karalystės augimo ir kultūros bei visuomenės, kurioms jie priklauso, pažangos. Tas skirtumas nereiškia atskyrimo. Žmogaus pašaukimas amžinajam gyvenimui nepanaikina, o tik padidina jo pareigą panaudoti visas iš Kūrėjo gautas jėgas ir priemones, idant šiame pasaulyje jos tarnautų teisingumui ir taikai.⁸²

2821 Tas prašymas išsakomas ir išklausomas Jėzaus maldoje,⁸³ sudabartinamas ir yra veiksmingas Eucharistijoje, duoda savo vaisių naujame gyvenime pagal palaiminimus.⁸⁴

2822 Tokia yra mūsų Tėvo valia, „kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Jis „kantriai elgiasi [...], nenorėdamas, kad kuris pražūtų“ (2 Pt 3, 9).⁸⁵Jo įsakymas, kuris apima visus kitus ir mums apreiškia visą Jo valią, yra mylėti mums vienas kitą, kaip Jis mus mylėjo.⁸⁶

2823 Jis paskelbė „mums savo valios paslaptį, kaip panorėjo iš anksto nutarti Jame, [...] visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje tartum galvoje. Jame esame tapę paveldėtojais, iš anksto paskirti sutvarkymu To, kuris visa veikia pagal savo valios nutarimą“ (Ef 1, 9–11). Mes nepaliaujame prašę, kad tas maloningas nutarimas būtų tobulai įvykdytas žemėje, kaip jis jau yra įvykęs danguje.

2824 Tėvo valią tobulai ir vieną kartą visiems laikams įvykdė Kristus savo žmogiškąja valia. Ateidamas į šį pasaulį, Jėzus kalbėjo: „Štai ateinu [...] vykdyti Tavo, o Dieve, valios“ (Žyd 10, 7).⁸⁷Vien tik Jėzus gali pasakyti: „Visuomet darau, kas Jam patinka“ (Jn 8, 29). Savo agonijos maldoje Jis visiškai pritaria tai valiai: „Tebūna ne mano, bet Tavo valia!“ (Lk 22, 42).⁸⁸ Dėl to Jėzus „atidavė save už mūsų nuodėmes pagal [...] mūsų Dievo valią“ (Gal 1, 4). „Dėlei tos valios esame Jėzaus Kristaus kūno atnašavimu vieną kartą pašventinti visiems laikams“ (Žyd 10, 10).

2825 Jėzus, „būdamas Sūnus, savo kentėjimuose išmoko klusnumo“ (Žyd 5, 8). Tuo labiau jo reikia mums, kūriniams ir nusidėjėliams, tapusiems Jame įvaikiais. Mes prašome savo Tėvą suvienyti mūsų valią su Jo Sūnaus valia, kad įvykdytume Jo valią, Jo išganymo planą už pasaulio gyvybę. Tą padaryti mes patys esame visiškai nepajėgūs, bet, suvienyti su Jėzumi, Jo Šventosios Dvasios galia galime pavesti Jam savo valią ir nuspręsti rinktis tai, ką visuomet rinkosi Sūnus: daryti tai, kas patinka Tėvui:⁸⁹

2826 Per maldą mes galime suvokti Dievo valią⁹² ir gauti ištvermės jai įvykdyti.⁹³ Jėzus mus moko, kad į Dangaus karalystę įeinama ne žodžiais, bet vykdant „mano dangiškojo Tėvo valią“ (Mt 7, 21).

2827 Dievas „išklauso tik savo garbintojus, kurie vykdo Jo valią“ (Jn 9, 31).⁹⁴ Tokia yra Bažnyčios maldos Viešpaties vardu galia, ypač Eucharistijoje; užtardama Bažnyčia vienijasi su Švenčiausiąja Dievo Motina⁹⁵ ir visais šventaisiais, kuriems Viešpats buvo „maloningas“, nes jie troško vykdyti tik Jo valią:

2828 „Duok mums“: tai gražus pasitikėjimas vaikų, kurie iš savo Tėvo laukia visko: „Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 45) ir visiems, kas gyvas, duoda „peno, kada reikia“ (Ps 104, 27). Jėzus moko mus to prašyti; tada iš tikrųjų pašlovinamas mūsų Tėvas, pripažįstant, koks Jis yra geras ir pranoksta visokį gerumą.

2829 „Duok mums“ taip pat išreiškia Sandorą: mes esame Jo, o Jis yra mūsų ir mums. Bet tuo „mums“ taip pat pripažįstame, kad Jis yra visų žmonių Tėvas, ir mes meldžiame už juos visus, su jų poreikiais ir vargais jungdami ir savuosius.

2830 „Mūsų duonos.“ Tėvas, kuris mums duoda gyvybę, negali neduoti mūsų gyvenimui būtino maisto, visų „deramų“ medžiaginių ir dvasinių gėrybių. Kalno pamoksle Jėzus pabrėžia tą sūnišką pasitikėjimą, veikiantį išvien su mūsų Tėvo apvaizda.⁹⁷ Jis neliepia mums būti pasyviems,⁹⁸ bet nori mus išvaduoti iš visokio nerimo, kaip pragyvensime, ir išankstinių rūpesčių. Toks yra sūniškas Dievo vaikų pasitikėjimas:

2831 Tačiau faktas, jog yra badaujančių dėl duonos stokos, atskleidžia kitą gilią šio prašymo mintį. Bado drama ragina krikščionis, norinčius melstis teisingai, jausti verčiančią veikti atsakomybę, tiek patiems atitinkamai elgiantis, tiek solidarizuojantis su visa žmonija. Šio Viešpaties maldos prašymo negalima atskirti nuo palyginimų apie vargšą Lozorių¹⁰⁰ ir Paskutinį teismą¹⁰¹.

2832 Kaip raugas tešlą, taip Karalystės naujumas turi apimtižemę Kristaus Dvasia.¹⁰²Jis turi pasireikšti teisingumu paremtais asmeniniais ir socialiniais, ekonominiais ir tarptautiniais santykiais, niekada nepamirštant, jog teisingų struktūrų nesti be žmonių, norinčių būti teisingais.

2833 Tai „mūsų“ duona, „viena daugeliui“. Palaiminimuose minimas neturtas yra dosnumo dorybė: ji ragina ne iš prievartos, bet iš meilės duoti kitiems ir dalytis medžiaginėmis bei dvasinėmis gėrybėmis, kad vienų perteklius papildytų kitų nepriteklių.¹⁰³

2834 „Melskis ir dirbk.“¹⁰⁴ „Melskitės, tarsi viskas priklausytų nuo Dievo, dirbkite, tarsi viskas priklausytų nuo jūsų.“¹⁰⁵ Mes atliekame savo darbą, bet maistas vis tiek lieka Dievo dovana. Dera jos Jį prašyti, Jam už ją dėkoti. Tokia yra prasmė laiminti valgį krikščionių šeimose.

2835 Tas prašymas ir drauge su juo tenkanti atsakomybė galioja ir kito žmones žudančio bado atžvilgiu: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeinana iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4)¹⁰⁶, tai yra Jo Žodžiu ir Jo Kvėpimu. Krikščionys turi sutelkti visas savo pastangas „skelbti Evangeliją vargdieniams“. Žemėje yra badaujančių, tačiau turinčių „ne duonos badą ar vandens troškimą, bet Dievo žodžių badą“ (Am 8, 11). Dėl to šis ketvirtasis prašymas įgyja ypatingą krikščionišką prasmę, meldžiant gyvenimo Duonos: tikėjimu priimamo Dievo žodžio, Eucharistijoje priimamo Kristaus Kūno.¹⁰⁷

2836 „Šiandien“ taip pat išreiškia pasitikėjimą. Išganytojas jo mus moko,¹⁰⁸ nes dėl išpuikimo mes to nesugalvotume. Kadangi čia pirmiausia kalbama apie Dievo žodį ir Sūnaus Kūną, tas „šiandien“ nėra vien tik mūsų mirtingojo laiko dabartis: tai Dievo „šiandiena“:

2837 „Kasdienės.“ Tas žodis, epiousion, Naujajame Testamente niekur kitur nevartojamas. Reikšdamas laiką, jis pakartoja žodį „šiandien“¹¹⁰ pedagogine prasme, kad sustiprintų mūsų pasitikėjimą „be išlygų“. Reikšdamas kokybę, jis pažymi tai, kas būtina gyvybei palaikyti, o dar platesne prasme – visas gėrybes, kurių reikia pragyvenimui.¹¹¹ Pažodžiui (epiousios: „antesybinis“) jis tiesiog reiškia gyvenimo Duoną, Kristaus Kūną, „nemirtingumo vaistą“¹¹², be kurio mes neturime savyje gyvybės.¹¹³ Iš pažodinės tampa akivaizdi ir dangiškoji šio prašymo prasmė: „ši Diena“ yra Viešpaties Diena – diena Karalystės Pokylio, iš anksto vykstančio Eucharistijoje, kurioje jau ragaujama ateinančios Karalystės. Dėl to eucharistinę liturgiją reikia švęsti „kasdien“.

2838 Šis prašymas stebina. Jei jis baigtųsi pirmąja sakinio dalimi: „atleisk mums mūsų kaltes“, galėtų būti neįsakmiai įglaustas trijuose pirmuosiuose Viešpaties maldos prašymuose, nes Kristaus auka yra skirta „nuodėmėms atleisti“. Tačiau pagal antrąją sakinio dalį mūsų prašymas bus išklausytas tik tada, kai pirma būsime padarę tai, ko reikalaujama. Mūsų prašymas yra nukreiptas į ateitį, bet atsakymas turi eiti pirma jo; juos abu jungia žodelis „kaip“.

2839 Savo Tėvui pradėjome melstis drąsiai pasitikėdami. Melsdami, kad būtų šventas Jo vardas, mes Jį prašėme, kad būtume vis labiau pašventinti. Tačiau net aprengti Krikšto drabužiu, mes ir toliau nusidedame, nusigręžiame nuo Dievo. Dabar šiuo nauju prašymu mes vėl grįžtame pas Jį kaip sūnus palaidūnas¹¹⁷ ir Jam prisipažįstame esą nusidėjėliai kaip muitininkas.¹¹⁸ Mūsų prašymas prasideda „išpažintimi“, kuria išpažįstame ir savo skurdą, ir Jo gailestingumą. Mūsų viltis tvirta, nes Jo Sūnuje „mes turime atpirkimą, nuodėmių atleidimą“ (Kol 1, 14).¹¹⁹ Veiksmingas ir neabejotinas Jo atleidimo ženklas yra Jo Bažnyčios sakramentai.¹²⁰

2840 Mus tačiau baugina tai, kad į mus srūvantis gailestingumas negalės pasiekti mūsų širdies tol, kol mes nebūsime atleidę savo kaltininkams. Meilė, kaip ir Kristaus kūnas, yra nedaloma: mes negalime mylėti Dievo, kurio nematome, jeigu nemylime savo brolio ar sesers, kuriuos matome.¹²¹ Kai atsisakome atleisti savo broliams ir seserims, mūsų širdis užsidaro, užkietėjusi ji tampa neprieinama gailestingajai Tėvo meilei; kai išpažįstame savo nuodėmę, širdis atsiveria Jo malonei.

2841 Šis prašymas yra toks svarbus, kad Kalno pamoksle Viešpats tik prie jo vieno grįžta ir plačiau jį aiškina.¹²² Tą svarbiausią Sandoros reikalavimą įvykdyti žmogui yra neįmanoma, tačiau „Dievui viskas yra galima“ (Mt 19, 26).

2842 Tas „kaip“ Jėzaus mokyme pavartojamas ne kartą: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48); „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36); „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 13, 34). Išganytojo įsakymo laikytis neįmanoma, jei seksime dieviškuoju pavyzdžiu, žiūrėdami tik išorės. Reikia gyvo ir iš „širdies gelmių“ kylančio dalyvavimo mūsų Dievo šventume, gailestingume ir meilėje. Vien tik Dvasia, kuria „gyvename“ (Gal 5, 25), gali „mūsų“ nusistatymą padaryti tokį kaip Jėzaus Kristaus.¹²³ Tad ir atleidimo vienybė tampa galima, kai esame „atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje [mums] buvo atlaidus“ (Ef 4, 32).

2843 Taip tampa gyvi Išganytojo žodžiai apie atleidimą, apie tą meilę, kuria mylima iki galo.¹²⁴ Išganytojo mokymo apie bažnytinę bendrystę¹²⁵ pabaigoje duotas palyginimas apie negailestingąjį tarną baigiasi tokiais žodžiais: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui.“ Viskas išsisprendžia ten, „širdies gilumoje“. Ne mūsų galioje nejausti įžeidimo ir jį pamiršti; tačiau širdis, kuri atsiveria Šventajai Dvasiai, tą žaizdą pakeičia užuojauta ir nuvalo atmintį, įžeidimą paversdama užtarimu.

2844 Krikščioniškoji malda pakyla iki atleidimo priešams.¹²⁶ Ji pakeičia mokinį, padarydama jį panašų į Mokytoją. Atleidimas yra krikščioniškosios maldos viršūnė; maldos dovaną gali priimti tiktai su dieviškąja užuojauta suderinta širdis. Atleidimas taip pat rodo, kad mūsų pasaulyje meilė yra stipresnė už nuodėmę. Kankiniai, kaip seniau, taip ir dabar, šitaip liudija Jėzų. Atleidimas yra pagrindinė Dievo vaikų Susitaikinimo¹²⁷ su savo Tėvu ir žmonių tarpusavio susitaikinimo sąlyga.¹²⁸

2845 Tam iš esmės dieviškam atleidimui¹²⁹ nėra nei ribų, nei saiko. Kai eina kalba apie įžeidimus („kaltes“ – pagal Lk 11, 4 arba „skolas“ pagal Mt 6, 12), mes iš tikrųjų visada esame skolininkai: „Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę“ (Rom 13, 8). Švenčiausiosios Trejybės bendrystė yra kiekvieno teisingo santykio šaltinis ir kriterijus.¹³⁰ Ji išgyvenama maldoje, ypač Eucharistijoje:¹³¹

2846 Šio prašymo šaknys glūdi pirmesniame, nes mūsų nuodėmės yra pritarimo pagundai vaisius. Mes prašome mūsų Tėvą „neleisti“ mūsų gundyti. Sunku vienu žodžiu išversti čia pavartotą nevienareikšmį graikišką išsireiškimą: „neleisk mums patekti į pagundą“,¹³³ „neleisk mums pasiduoti pagundai“. „Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo“ (Jok 1, 13). Atvirkščiai, Jis nori mus iš to išvaduoti. Mes Jį prašome neleisti mums nueiti į nuodėmę vedančiu keliu. Mes esame atsidūrę kovoje „tarp kūno ir Dvasios“. Tuo prašymu maldaujame gebančios atskirti ir stiprios Dvasios.

2847 Šventoji Dvasia mus moko atskirti išmėginimą, būtiną vidinio žmogaus augimui,¹³⁴ kad būtų „išbandyta dorybė“,¹³⁵ nuo pagundos, vedančios į nuodėmę ir mirtį.¹³⁶ Mes taip pat turime atskirti, kada „esame gundomi“ ir kada „pritariame“ pagundai. Pagaliau sugebėjimas atskirti atskleidžia pagundos melą: jos objektas rodosi esąs „geras [...], žavus akims [...]“, geistinas (Pr 3, 6), o iš tikrųjų jo vaisius yra mirtis.

2848 Norint „nepasiduoti pagundai“ reikia širdies apsisprendimo: „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis [...]. Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams“ (Mt 6, 21. 24). „Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią“ (Gal 5, 25). Kai „pritariame“ Šventajai Dvasiai, Tėvas mums suteikia jėgų. „Jums tekę išmėginimai tėra žmogiški. Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet padarys, kad galėtumėte atlaikyti išmėginimą“ (1 Kor 10, 13).

2849 Vis dėlto tokia kova ir tokia pergalė yra galimos tik su malda. Savo malda Jėzus nugalėjo gundytoją nuo pat pradžių¹³⁸ ir paskutinėje savo agonijos kovoje.¹³⁹ Šiuo prašymu mūsų Tėvui Kristus mus įjungia į savo kovą ir agoniją. Jis įsakmiai įspėja mus budėti širdimi¹⁴⁰ vienybėje su Juo. Budėjimas yra „širdies sargyba“ ir Jėzus prašo Tėvą išlaikyti mus ištikimus Jo vardui.¹⁴¹ Šventoji Dvasia nuolat mus ragina taip budėti.¹⁴² Prašymo dramatiškumas tampa akivaizdus, susidūrus su paskutine pagunda mūsų žemiškoje kovoje; tada prašome galutinės ištvermės. „Štai aš ateinu kaip vagis. Palaimintas, kas budi!“ (Apr 16, 15).

2850 Ir paskutinis mūsų prašymas Tėvui yra pakartotas Jėzaus maldoje: „Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo Piktojo“ (Jn 17, 15). Jis liečia kiekvieną mūsų asmeniškai, tačiau visada meldžiamės „mes“ vienybėje su visa Bažnyčia ir už visos žmonijos išvadavimą. Viešpaties malda nuolat mus daro atvirus visai išganymo Ekonomijai. Mūsų tarpusavio priklausomybė nuodėmės ir mirties dramoje pavirsta solidarumu Kristaus kūne, „šventųjų bendravimu“.¹⁴³

2851 Šiame prašyme minimas „piktas“ nėra abstrakcija, bet reiškia asmenį, Šėtoną, Piktąjį, Dievui pasipriešinusį angelą. „Velnias“ (dia–bolos) – tai tas, kuris „priešinasi“ Dievo planui ir Kristuje įvykdytam Jo „išganymui darbui“.

2852 „Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys, [...] melagis ir melo tėvas“ (Jn 8, 44), „Šėtonas, kuris suvedžiodavo visą pasaulį“ (Apr 12, 9); per jį nuodėmė ir mirtis atėjo į pasaulį, ir tik jam galutinai pralaimėjus, visa kūrinija bus „išvaduota iš nuodėmės ir mirties sunaikinimo“.¹⁴⁴ „Mes žinome, jog kiekvienas gimusis iš Dievo nenusideda, bet Dievo Pagimdytasis saugo jį, ir Piktasis jo nepaliečia. Mes žinome, jog esame iš Dievo, o visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ (1 Jn 5, 18–19):

2853 Pergalė prieš „šio pasaulio kunigaikštį“¹⁴⁶ vieną kartą visiems laikams buvo pasiekta tą Valandą, kurią Jėzus laisvai sutiko mirti, kad mums atiduotų savo gyvybę. Tai šio pasaulio teismas, ir šio pasaulio kunigaikštis yra „išmetamas laukan“.¹⁴⁷ Jis „puolė persekioti Moterį“ (Apr 12, 13),¹⁴⁸ bet jos neįveikė: naujoji Ieva, Šventosios Dvasios „malonės pilnoji“, buvo apsaugota nuo nuodėmės ir mirties sunaikinimo (tai Švenčiausiosios Dievo Motinos, visuomet Mergelės, Nekaltasis Prasidėjimas ir Ėmimas į dangų). „Ir įnirto slibinas prieš Moterį, ir metėsi kautis su jos palikuonimis“ (Apr 12, 17). Dėl to Dvasia ir Bažnyčia meldžia: „Ateik, Viešpatie Jėzau“ (Apr 22, 17. 20), nes Jo atėjimas mus išgelbės nuo Piktojo.

2854 Prašydami išgelbėti mus nuo Piktojo, mes taip pat meldžiame išvaduoti iš visokio esamo, buvusio ir būsimo blogio, kurio kūrėjas ir kurstytojas yra Piktasis. Tuo paskutiniu prašymu Bažnyčia atneša prie Tėvo visą pasaulio skurdą. Prašydama gelbėti nuo žmoniją slegiančio blogio, ji drauge meldžia brangiosios taikos dovanos ir malonės ištvermingai laukti Kristaus sugrįžimo. Taip melsdamasi, ji su nuolankiu tikėjimu iš anksto suvienija visus ir viską Tame, kuris „turi mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“ (Apr 1, 18), „kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis“ (Apr 1, 8):¹⁴⁹

2855 Baigiamoji doksologija: „Nes Tavo valdžia, ir galybė, ir garbė per amžius“ sujungia tris pirmuosius prašymus mūsų Tėvui: kad būtų garbinamas Jo vardas, kad ateitų Jo karalystė, kad galingai išsipildytų Jo išganingoji valia. Pakartojimo forma dabar yra garbinimas ir dėkojimas, kaip ir dangiškojoje liturgijoje.¹⁵¹ Šio pasaulio kunigaikštis buvo melagingai pasisavinęs tuos tris valdžios, galybės ir garbės titulus;¹⁵² Kristus, Išganytojas, sugrąžina juos savo ir mūsų Tėvui, iki Jam perduos Karalystę, kai bus galutinai įvykdytas išganymo slėpinys, o Dievas bus viskas visame kame.¹⁵³

2856 „Baigęs maldą, tu sakai: Amen, šituo Amen, tai yra 'tebūna taip',¹⁵⁴ patvirtindamas tai, kas išsakyta maldoje, kurios Dievas mus išmokė.“¹⁵⁵

2857 Trijų pirmųjų „Tėve mūsų“ maldos prašymų objektas yra Tėvo garbė: kad visiems būtų šventas Jo Vardas, kad ateitų Jo karalystė, kad išsipildytų Dievo valia. Kiti keturi prašymai išreiškia mūsų troškimus: tai mūsų gyvenimą liečiantys prašymai Tėvui: kad mums netrūktų maisto, kad būtume išgydyti nuo nuodėmės ir kad Jis padėtų mums kovoje už gėrio pergalę prieš blogį.

2858 Melsdami: „Teesie šventas Tavo vardas“, mes įsijungiame į Dievo planą, kad Jo Vardas – apreikštas Mozei, o vėliau Jėzuje – būtų šventai išpažįstamas per mus ir mumyse, kiekvienoje tautoje ir kiekviename žmoguje.

2859 Antrame prašyme Bažnyčiai pirmiausia rūpi Kristaus sugrįžimas ir galutinis Dievo karalystės atėjimas. Ji taip pat meldžiasi, kad Dievo karalystė augtų „šiandien“ – mūsų gyvenimo dienomis.

2860 Trečiu prašymu mes meldžiame savo Tėvą suvienyti mūsų valią su Jo Sūnaus valia, kad būtų įvykdytas Jo išganymo planas pasaulio gyvenime.

2861 Ketvirtu prašymu, sakydami: „Duok mums“, mes, būdami vienybėje su savo broliais, reiškiame sūnišką pasitikėjimą savo dangiškuoju Tėvu. „Mūsų duonos“ reiškia mūsų visų pragyvenimui būtiną žemišką maistą, tai pat ir gyvenimo Duoną: Dievo žodį ir Kristaus Kūną. Jos gauname dieviškojoje Šiandienoje, kaip būtiną, (ant)esybinį Eucharistijoje iš anksto vykstančio Dievo karalystės Pokylio maistą.

2862 Penktu prašymu maldaujame Dievo gailestingumo dėl mūsų kalčių, bet mūsų širdis jis pasieks tik tada, kai, sekdami Kristaus pavyzdžiu ir Jo padedami, sugebėsime atleisti savo priešams.

2863 Sakydami: „Ir neleisk mūsų gundyti“, mes prašome Dievą, kad jis neleistų mums pasukti į nuodėmę vedančiu keliu. Tuo prašymu maldaujame gebančios atskirti ir stiprios Dvasios; prašome malonės išlikti budriems ir ištverti iki galo.

2864 Paskutiniu prašymu „Gelbėk mus nuo pikto(jo)“ krikščionis drauge su Bažnyčia meldžia Dievą, kad leistų išvysti Kristaus jau pasiektą pergalę prieš „šio pasaulio kunigaikštį“, Šėtoną, Dievo ir Jo išganymo planui asmeniškai besipriešinantį angelą.

2865 Baigiamuoju „Amen“ mes tariame savo „Fiat“ septyniems prašymams: „Taip tebūna!“

Išnašos

⁵⁵ Plg. Lk 22, 15; 12, 50.

⁵⁶ Plg. 1 Kor 15, 28.

⁵⁷ Plg. Ps 111, 9; Lk 1, 49.

⁵⁸ Plg. Ps 8; Iz 6, 3.

⁵⁹ Plg. Ps 8, 6.

⁶⁰ Plg. Rom 3, 23.

⁶¹ Plg. Žyd 6, 13.

⁶² Plg. Iš 3, 14.

⁶³ Plg. Iš 19, 5-6.

⁶⁴ Plg. Kun 19, 2: "Būkite šventi, nes aš Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas".

⁶⁵ Plg. Ez 20; 36.

⁶⁶ Plg. Mt 1, 21; Lk 1, 31.

⁶⁷ Plg. Jn 8, 28; 17, 8; 17, 17-19.

⁶⁸ Plg. Ez 20, 39; 36, 20-21.

⁶⁹ Plg. Jn 17, 6.

⁷⁰ Plg. Fil 2, 9-11.

⁷¹ Šv. Kiprijonas, Dom. orat. 12.

⁷² Plg. Ez 36, 20-22.

⁷³ Šv. Petras Auksažodis, Serm. 71.

⁷⁴ Tertulianas, Or. 3.

⁷⁵ Plg. Jn 14, 13; 15, 16; 16, 24. 26.

⁷⁶ Šv. Kiprijonas, Dom. orat. 13.

⁷⁷ Tertiulianas, Or. 5.

⁷⁸ Plg. Tit 2, 13.

⁷⁹ Rm I, IV Eucharistijos malda.

⁸⁰ Plg. Gal 5, 16-25.

⁸¹ Šv. Kirilas Jeruzalietis, Catech. myst. 5, 13.

⁸² Plg. GS 22; 32; 39; 45; EN 31.

⁸³ Plg. Jn 17, 17-20.

⁸⁴ Plg. Mt 5, 13-16; 6, 24; 7, 12-13.

⁸⁵ Plg. Mt 18, 14.

⁸⁶ Plg. Jn 13, 34; 1 Jn 3; 4; Lk 10, 25-37.

⁸⁷ Plg. Ps 40, 8-9.

⁸⁸ Plg. Jn 4, 34; 5, 30; 6, 38.

⁸⁹ Plg. Jn 8, 29.

⁹⁰ Origenas, Or. 26.

⁹¹ Šv. Jonas Auksaburnis, Hom. in Mt. 19, 5.

⁹² Plg. Rom 12, 2; Ef 5, 17.

⁹³ Plg. Žyd 10, 36.

⁹⁴ Plg. 1 Jn 5, 14.

⁹⁵ Plg. Lk 1, 38. 49.

⁹⁶ Šv. Augustinas, Serm. Dom. 2, 6, 24.

⁹⁷ Plg. Mt 6, 25-34.

⁹⁸ Plg. 2 Tes 3, 6-13.

⁹⁹ Šv. Kiprijonas, Dom. orat. 21.

¹⁰⁰ Plg. Lk 16, 19-31.

¹⁰¹ Plg. Mt 25, 31-46.

¹⁰² Plg. AA 5.

¹⁰³ Plg. 2 Kor 8, 1-15.

¹⁰⁴ Plg. šv. Benediktas, Reg. 20; 48.

¹⁰⁵ Priskiriama šv. Ignacui Lojolai. Plg. Petrus de Ribadeneyra, Tractatus de modo gubernandi sancti Ignatii, c. 6, 14: MHSI (Momenta historica Societatis Iesu) 85, 631.

¹⁰⁶ Plg. Įst 8, 3.

¹⁰⁷ Plg. Jn 6, 26-58.

¹⁰⁸ Plg. Mt 6, 34; Iš 16, 19.

¹⁰⁹ Šv. Ambraziejus, Sacr. 5, 26.

¹¹⁰ Plg. Iš 16, 19-21.

¹¹¹ Plg. 1 Tim 6, 8.

¹¹² Šv. Ignotas Antiochietis, Eph. 20, 2.

¹¹³ Plg. Jn 6, 53-56.

¹¹⁴ Šv. Augustinas, Serm. 57, 7, 7.

¹¹⁵ Plg. Jn 6, 51.

¹¹⁶ Šv. Petras Auksažodis, Serm. 67, 7.

¹¹⁷ Plg. Lk 15, 11-32.

¹¹⁸ Plg. Lk 18, 13.

¹¹⁹ Plg. Ef 1, 7.

¹²⁰ Plg. Mt 26, 28; Jn 20, 23.

¹²¹ Plg. 1 Jn 4, 20.

¹²² Plg. Mt 5, 23-24; 6, 14-15; Mk 11, 25.

¹²³ Plg. Fil 2, 1. 5.

¹²⁴ Plg. Jn 13, 1.

¹²⁵ Plg. Mt 18, 23-35.

¹²⁶ Plg. Mt 5, 43-44.

¹²⁷ Plg. 2 Kor 5, 18-21.

¹²⁸ Plg. Jonas Paulius II, DM 14.

¹²⁹ Plg. Mt 18, 21-22; Lk 17, 3-4.

¹³⁰ Plg. 1 Jn 3, 19-24.

¹³¹ Plg. Mt 5, 23-24.

¹³² Šv. Kiprijonas, Dom. orat. 23.

¹³³ Plg. Mt 26, 41.

¹³⁴ Plg. Lk 8, 13-15; Apd 14, 22; 2 Tim 3, 12.

¹³⁵ Plg. Rom 5, 3-5.

¹³⁶ Plg. Jok 1, 14-15.

¹³⁷ Origenas, Or. 29.

¹³⁸ Plg. Mt 4, 1-11.

¹³⁹ Plg. Mt 26, 36-44.

¹⁴⁰ Plg. Mk 13, 9. 23. 33-37; 14, 38; Lk 12, 35-40.

¹⁴¹ Plg. Jn 17, 11.

¹⁴² Plg. 1 Kor 16, 13; Kol 4, 2; 1 Tes 5, 6; 1 Pt 5, 8.

¹⁴³ Plg. RP 16.

¹⁴⁴ Rm I, IV Eucharistijos malda.

¹⁴⁵ Šv. Ambraziejus, Sacr. 5, 30.

¹⁴⁶ Plg. Jn 14, 30.

¹⁴⁷ Plg. Jn 12, 31; Apr 12, 10.

¹⁴⁸ Plg. Apr 12, 13-16.

¹⁴⁹ Plg. Apr 1, 4.

¹⁵⁰ Rm I, embolizmas.

¹⁵¹ Plg. Apr 1, 6; 4, 11; 5, 13.

¹⁵² Plg. Lk 4, 5-6.

¹⁵³ Plg. 1 Kor 15, 24-28.

¹⁵⁴ Plg. Lk 1, 38.

¹⁵⁵ Šv. Kirilas Jeruzalietis, Catech. myst. 5, 18.

3 skirsnis. Septyni prašymai