Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas / Antras poskyris. Tikiu Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų / 5 skirsnis. Jėzus Kristus „nužengė į pragarus, trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių“

1 skirsnelis. Kristus nužengė į pragarus

632  Naujasis Testamentas dažnai kartoja, kad Jėzus buvo „prikeltas iš numirusių“ (1 Kor 15, 20)⁵²⁸; tai verčia manyti, jog iki Prisikėlimo Jis pabuvojo mirusiųjų buveinėje.⁵²⁹ Jėzus patyrė mirtį kaip visi žmonės ir savo siela aplankė juos mirusiųjų buveinėje – tokią prasmę Jėzaus nužengimui į pragarus pirmiausia teikė apaštalų skelbtas tikėjimas. Tačiau Jėzus ten nužengė kaip Gelbėtojas, tenai įkalintoms vėlėms pranešdamas Gerąją Naujieną.⁵³⁰

633  Mirusiųjų buveinę, į kurią buvo nužengęs miręs Kristus, Šv. Raštas vadina pragarais, Šeolu ar Hadu,⁵³¹ nes nė vienam ten esančių nebuvo leista regėti Dievo.⁵³² Atpirkėjo belaukiant toks buvo visų mirusiųjų – blogųjų ar teisiųjų⁵³³ – likimas; bet tai nereiškia, kad jis buvo visų vienodas, kaip matyti iš Jėzaus palyginimo apie vargšą Lozorių, nuneštą „į Abraomo prieglobstį“⁵³⁴. „Jėzus Kristus, nužengęs į pragarus, išlaisvino teisiųjų sielas, kurios Abraomo prieglobstyje laukė Išganytojo.“⁵³⁵ Jėzus į pragarus nužengė ne tam, kad iš ten išvaduotų pasmerktuosius⁵³⁶ ar panaikintų pragarą – pasmerkimo vietą,⁵³⁷ bet kad išlaisvintų anksčiau už Jį mirusius teisiuosius.⁵³⁸

634  „Todėl ir buvo paskelbta Evangelija net mirusiems...“ (1 Pt 4, 6). Nužengimu į pragarus užbaigtas evangelinis išganymo skelbimas. Tai paskutinis Jėzaus, kaip Mesijo, pasiuntinybės tarpsnis, labai glaustas laiko požiūriu, tačiau be galo talpus savo realiu poveikiu, nes Jėzaus Atpirkimas apėmė visus visų laikų ir vietų žmones; juk visi išgelbėtieji tapo Atpirkimo dalininkais.

635  Taigi Kristus nužengė į mirties bedugnę,⁵³⁹ kad mirusieji išgirstų „Dievo Sūnaus balsą, ir kurie išgirs“, kad atgytų (Jn 5, 25). Jėzus, „gyvybės Kūrėjas“,⁵⁴⁰ mirtimi sunaikino „tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią“, ir išvadavo „tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją“ (Žyd 2, 14–15). Dabar jau prisikėlęs Kristus turi „mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“ (Apr 1, 18), o Jėzaus vardui priklaupia „kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme“ (Fil 2, 10).

Didi tyla šiandien viešpatauja žemėje, didi tyla ir rimtis. Didi tyla, nes Karalius miega. Žemė sudrebėjo ir nurimo, nes Dievas kūnu užmigo ir pažadino tuos, kurie miega nuo neatmenamų laikų [...]. Jis nuėjo ieškoti pirmojo mūsų tėvo Adomo – pražuvusios avies. Jis panoro aplankyti visus, tūnančius tamsybėse ir mirties ūksmėje; išvaduoti iš skausmų belaisvio Adomo ir tokios pat belaisvės Ievos eina jų Dievas ir jų sūnus [...]. „Aš, tavo Dievas, dėl tavęs tapau tavo sūnumi [...]. Pabusk tu, kuris miegi, nes aš sutvėriau tave ne tam, kad tūnotum supančiotas pragaruose. Kelkis iš numirusių, aš esu mirusiųjų Gyvybė“.⁵⁴¹

636  Žodžiai „Jėzus nužengė į pragarus“ tikėjimo išpažinime reiškia, kad Jėzus iš tikrųjų buvo miręs ir šia mirtimi už mus nugalėjo pačią mirtį ir velnią, „kuris turėjo mirties valdžią“ (Žyd 2, 14).

637  Numiręs Kristus savo siela, kuri liko suvienyta su Jo dieviškuoju Asmeniu, nužengė į mirusiųjų buveinę. Anksčiau už Jį mirusiems teisiesiems Jis atvėrė dangaus vartus.