Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas / Antras poskyris. Tikiu Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų / 5 skirsnis. Jėzus Kristus „nužengė į pragarus, trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių“

2 skirsnelis. Trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių

638  „Mes jums skelbiame gerą naujieną apie protėviams duotąjį pažadą: jį Dievas įvykdė mums, jų vaikams, prikeldamas Jėzų“ (Apd 13, 32–33). Jėzaus Prisikėlimo tiesa yra mūsų tikėjimo Kristumi viršūnė; ši tiesa, pirmosios krikščionių bendruomenės įtikėta ir išgyventa kaip centrinė tiesa, Tradicijos perduota kaip pagrindinė, Naujojo Testamento dokumentais pagrįsta, drauge su Kryžiumi skelbiama kaip esminė Velykų paslapties dalis:

Kristus prisikėlė iš numirusių,
Savo mirtimi mirtį nugalėjo,
Mirusiems gyvybę dovanojo.⁵⁴²

639  Kristaus prisikėlimo paslaptis yra realus įvykis; kaip liudija Naujasis Testamentas, jis turėjo istoriškai konstatuotų apraiškų. Jau šv. Paulius apie 56 metus galėjo rašyti Korintiečiams: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; Jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; Jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai“ (1 Kor 15, 3–5). Apaštalas čia kalba apie gyvąją Prisikėlimo tradiciją, apie kurią sužinojo po savo atsivertimo prie Damasko vartų.⁵⁴³

640  „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra Jo čia, Jis prisikėlė!“ (Lk 24, 5–6). Velykų istorijoje pirmiausia susiduriame su tuščiu Jėzaus kapu. Jis dar nėra tiesioginis Prisikėlimo įrodymas; kodėl Kristaus kūno nebėra kape, būtų galima aiškinti ir kitaip.⁵⁴⁴ Vis dėlto tuščią kapą visi suprato kaip svarbiausią ženklą; jį atradusiems Jėzaus mokiniams – pirmiausia šventoms moterims,⁵⁴⁵ o paskui Petrui⁵⁴⁶ – tai buvo pirma dingstis įtikėti, kad Viešpats tikrai prisikėlė. Mokinys, „kurį Jėzus mylėjo“ (Jn 20, 2), tvirtina, jog įėjęs į tuščią kapą ir išvydęs „paliktas drobules“ (Jn 20, 5), „pamatė ir įtikėjo“⁵⁴⁷. Vadinasi, pamatęs tuščią kapą,⁵⁴⁸ jis suvokė, kad Jėzaus kūno nebuvimas kape nėra žmogaus darbas ir kad Jėzus ne taip paprastai grįžo į žemišką gyvenimą, kaip yra buvę su Lozoriumi.⁵⁴⁹

641  Pirmosios sutiko Prisikėlusįjį⁵⁵⁰ Marija Magdalietė ir šventosios moterys, ėjusios patepti Jėzaus kūno,⁵⁵¹ nes Didžiojo penktadienio vakarą, artėjant šabui,⁵⁵² Jis buvo palaidotas skubotai. Taigi moterys buvo pirmosios Kristaus prisikėlimo skelbėjos net patiems apaštalams.⁵⁵³ Tik paskui Jėzus pasirodė Petrui, vėliau Dvylikai.⁵⁵⁴Tad Petras, pašauktas stiprinti savo brolių tikėjimą,⁵⁵⁵ Prisikėlusįjį pamatė anksčiau už juos, o pastarieji, remdamiesi jo liudijimu, galėjo drąsiai skelbti: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui“ (Lk 24, 34).

642  Visa, kas tomis Velykų dienomis įvyko, įpareigojo kiekvieną apaštalą – ypač Petrą – kurti naująją erą, kuri išaušo Velykų rytmetį. Būdami Prisikėlusiojo liudytojai, jie lieka kertiniai Jo Bažnyčios akmenys. Pirmosios tikinčiųjų bendruomenės tikėjimas rėmėsi konkrečių, krikščionims pažįstamų ir daugiausia su jais tebegyvenusių žmonių liudijimu. Tie Kristaus prisikėlimo liudytojai⁵⁵⁶ pirmiausia yra Petras ir Dvylika, bet ne tik jie: Paulius aiškiai kalba apie Jėzaus pasirodymą „iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių“, po to „Jokūbui, paskui visiems apaštalams“⁵⁵⁷.

643  Turint tokius liudijimus, neįmanoma Kristaus prisikėlimo perkelti už fizinės tikrovės ribų ir nepripažinti jo istoriniu įvykiu. Faktai rodo, kad mokinių tikėjimas buvo ypatingai stipriai išmėgintas jų Mokytojo kančia ir kryžiaus mirtimi; apie tai Jis pats buvo pranašavęs.⁵⁵⁸ Mokiniai (bent kai kurie iš jų) Kristaus kančios buvo taip sukrėsti, jog ne iš karto patikėjo Prisikėlimo naujiena. Evangelijos vaizduoja toli gražu ne mistinio pakilimo apimtą mokinių būrį, bet parodo juos prislėgtus (nuliūdusius: Lk 24, 17) ir išsigandusius.⁵⁵⁹ Dėl to jie nepatikėjo šventomis moterimis, grįžusiomis nuo kapo, o jų „pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos“ (Lk 24, 11).⁵⁶⁰ Velykų vakarą pasirodęs vienuolikai, Jėzus „priekaištavo jiems už netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę Jį prisikėlusį“ (Mk 16, 14).

644  Net išvydę tikrą, prisikėlusį Jėzų, mokiniai dar dvejojo;⁵⁶¹ visa tai jiems atrodė taip neįmanoma: jie manė, jog mato vaiduoklį – dvasią.⁵⁶² Tai dėjosi, „jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis“ (Lk 24, 41). Abejonių buvo išmėgintas ir Tomas;⁵⁶³ net per paskutinį Jėzaus pasirodymą Galilėjoje, apie kurį pasakoja Matas, „kai kurie dar abejojo“ (Mt 28, 17). Dėl to hipotezė, pagal kurią Prisikėlimas buvo apaštalų tikėjimo (ar per didelio patiklumo) „vaisius“, yra visai nepagrįsta. Priešingai, jų tikėjimas Prisikėlimu gimė – Dievo malonei veikiant – iš betarpiško susitikimo su tikru prisikėlusiu Jėzumi.

645  Prisikėlusio Jėzaus kontaktas su mokiniais yra tiesioginis, jie gali Jį paliesti,⁵⁶⁴ drauge su Juo valgyti.⁵⁶⁵ Tuo Jis ragina juos įsitikinti, kad Jis nėra dvasia,⁵⁶⁶o svarbiausia, kad prisikėlęs kūnas, kuris jiems matomas, yra tas pats, kuris buvo kankintas ir nukryžiuotas, nes jame tebėra Jo kančios žymės.⁵⁶⁷ Tačiau šis tikras ir paliečiamas kūnas tuo pat metu turi ir naujų išaukštinto kūno savybių: Jėzus nebėra pavaldus nei erdvės, nei laiko dėsniams, Jis gali atsirasti kur nori ir kada nori,⁵⁶⁸ nes Jo žmogiškoji prigimtis jau nebegali būti pririšta prie žemės ir priklauso vien dieviškajam Tėvui.⁵⁶⁹ Dėl to prisikėlęs Jėzus absoliučiai laisvas pasirinkti, kaip Jis pasirodys mokiniams: ar kaip sodininkas,⁵⁷⁰ ar „kitokiu pavidalu“ (Mk 16, 12) negu tas, prie kurio jie buvo pripratę, kad taip juo labiau sužadintų jų tikėjimą.⁵⁷¹

646  Kristaus prisikėlimas nebuvo sugrįžimas į žemiškąjį gyvenimą, kaip atsitikdavo Jam prikeliant mirusiuosius prieš Velykas: Jairo dukterį, jaunikaitį iš Najino, Lozorių. Tie faktai buvo stebuklingi įvykiai, tačiau stebuklingai prikelti asmenys Jėzaus galia sugrįždavo į „įprastinį“, žemišką gyvenimą. Kada nors jie ir vėl mirs. Kristaus prisikėlimas yra iš esmės kitoks. Su savo prisikėlusiu kūnu Jis pereina iš mirtingo į visai kitą gyvenimą anapus laiko ir erdvės. Per Prisikėlimą Jėzaus kūnas tapo kupinas Šventosios Dvasios galybės; pašlovintas jis dalyvauja dieviškajame gyvenime, ir šv. Paulius gali apie Kristų sakyti, jog Jis yra „žmogus iš dangaus“⁵⁷².

647  „Štai ta naktis, kurioje, mirties pančius sutraukęs, Kristus Nugalėtojas pakilo iš kapo“, gieda Velykų „Exsultet“⁵⁷³. Iš tiesų niekas savo akimis nematė paties Prisikėlimo, ir nė vienas evangelistas jo neaprašė. Niekas negali pasakyti, kaip tai atrodė fiziškai. Dar labiau pojūčiais nepagaunama jo slapčiausia esmė, perėjimas į kitą gyvenimą. Prisikėlimas, kaip įvykis, kurį patvirtina rastas tuščias kapas ir apaštalų susitikimai su prisikėlusiu Kristumi, vis dėlto netelpa istoriniuose rėmuose ir išlieka viena svarbiausių tikėjimo paslapčių. Dėl to prisikėlęs Kristus apsireiškė ne pasauliui,⁵⁷⁴ bet savo mokiniams, „tiems, kurie buvo Jį atlydėję iš Galilėjos į Jeruzalę. Dabar jie yra Jo liudytojai žmonėms“ (Apd 13, 31).

648  Kaip transcendentinis paties Dievo įsikišimas į kūriniją ir istoriją, Kristaus prisikėlimas yra tikėjimo dalykas. Jame trys dieviškieji Asmenys veikia drauge, bet pasireiškia kiekvienas savitai. Prisikėlimą savo galybe įvykdė Tėvas, kuris „prikėlė“ (Apd 2, 24) savo Sūnų Kristų ir tokiu būdu Jo žmogiškąją prigimtį – su Jo kūnu – tobulai įvedė į Trejybę. Geroji Naujiena galutinai apreiškia Jėzų, „šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi“ (Rom 1, 4). Šv. Paulius pabrėžia, kad Dievo galybė apsireiškė⁵⁷⁵ per Šventąją Dvasią, kuri atgaivino mirusią Jėzaus žmogystę ir ją iškėlė į Viešpaties garbę.

649  Pats Sūnus prisikėlė irgi savo dieviškąja galia. Jėzus paskelbė, kad Žmogaus Sūnus turės daug kentėti, mirti ir po to prisikelti (aktyvia šio žodžio prasme⁵⁷⁶). Kitąsyk Jis aiškiai patvirtino: „Aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. [...] Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti“ (Jn 10, 17–18). Mes „tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė“ (1 Tes 4, 14).

650  Bažnyčios tėvai gilinasi į Prisikėlimą, remdamiesi dieviškuoju Kristaus Asmeniu; Jame išliko suvienyti ir siela, ir kūnas, kuriuos mirtis buvo išskyrusi: „Vieninga dieviškoji prigimtis išliko abiejose esminėse žmogaus dalyse; dėl to jos ir vėl susivienijo iš naujo. Vadinasi, mirtis įvyko suardant sudėtinę būtybę, o Prisikėlimas – suvienijant abi atskirtas dalis.“⁵⁷⁷

651  „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“ (1 Kor 15, 14). Prisikėlimas pirmiausia patvirtina tai, ką pats Kristus darė ir ko mokė. Visos, net labiausiai žmogaus protui neprieinamos tiesos tampa tikėtinos, jei Kristus prisikeldamas galutinai įrodė savo dieviškąjį autoritetą, kaip ir buvo žadėjęs.

652  Kristaus prisikėlimas yra Senojo Testamento⁵⁷⁸ ir paties Jėzaus žemiškojo gyvenimo metu duotų pažadų įvykdymas.⁵⁷⁹ Posakis „kaip skelbė Raštai“⁵⁸⁰ nurodo, kad su Kristaus prisikėlimu išsipildė tie pranašavimai.

653  Prisikėlimas patvirtino Jėzaus dievystės tiesą. Jis buvo sakęs: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, – suprasite, kad Aš Esu“ (Jn 8, 28). Nukryžiuotojo Prisikėlimas įrodo, kad Jis iš tikrųjų yra „Aš Esu“, Dievo Sūnus ir pats Dievas. Šv. Paulius galėjo žydams pareikšti: „Protėviams duotąjį pažadą [...] Dievas įvykdė mums [...], prikeldamas Jėzų, kaip parašyta antrojoje psalmėje: Tu esi mano Sūnus, šiandien aš Tave pagimdžiau!“ (Apd 13, 32–33).⁵⁸¹ Kristaus Prisikėlimas yra artimai susijęs su Dievo Sūnaus Įsikūnijimo paslaptimi. Pagal amžinąjį Dievo planą jis ją atbaigia.

654  Yra du Velykų paslapties aspektai: savo mirtimi Kristus mus išlaisvino iš nuodėmės, o Prisikėlimu atvėrė kelią į naują gyvenimą. Pastarasis pirmiausia yra nuteisinimas, kuris mums grąžina Dievo malonę,⁵⁸² „kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių [...], taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4). Tai reiškia, kad nuodėmės užtraukta mirtis yra nugalėta, o mums vėl grąžinta malonė.⁵⁸³ Nuteisinimą atbaigia įsūnijimas, nes žmonės tampa Kristaus broliais, kaip Jėzus pats vadina savo mokinius po Prisikėlimo: „Eikite ir pasakykite mano broliams“ (Mt 28, 10).⁵⁸⁴ Broliams ne prigimtimi, bet dovanota malone, nes įsūniams leista tikrai dalyvauti vienatinio Sūnaus gyvenime, kuris buvo iki galo apreikštas Jo prisikėlimu.

655  Pagaliau Kristaus prisikėlimas – ir pats prisikėlęs Kristus – yra mūsų būsimojo prisikėlimo pagrindas ir šaltinis.„Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių, kaip užmigusiųjų pirmgimis [...]. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“ (1 Kor 15, 20–22). Laukiant, kol tai įvyks, prisikėlęs Kristus gyvena Jį tikinčiųjų širdyse. Jame krikščionys „patyrė [...] būsimojo amžiaus galybę“ (Žyd 6, 5), o jų gyvenimą Kristus paslėpė dieviškajame gyvenime,⁵⁸⁵ „kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas“ (2 Kor 5, 15).

656  Tikėjimas Prisikėlimu remiasi ir istoriniu, ir slėpiningu transcendentiniu įvykiu; istoriniu, nes jį paliudijo tikrai su Prisikėlusiuoju susitikę mokiniai; transcendentiniu, nes žmogiškoji Kristaus prigimtis įžengė į Dievo garbę.

657  Tuščias kapas ir paliktos drobulės parodė, kad Dievo galybe Kristaus kūnas buvo išvaduotas iš mirties pančių ir apsaugotas nuo suirimo. Šitaip mokiniai buvo paruošti susitikimui su Prisikėlusiuoju.

658  Kristus, „mirusiųjų pirmgimis“ (Kol 1, 18), yra mūsų pačių prisikėlimo pradininkas, jau dabar nuteisinantis mūsų sielą,⁵⁸⁶ o kada nors atgaivinsiantis mūsų kūną.⁵⁸⁷