Pirmas skyrius. Sakramentinė Ekonomija / Antras poskyris. Velykinės paslapties šventimas sakramentais

1 skirsnis. Bažnyčios liturgijos šventimas

1136  Liturgija yra „viso Kristaus“ (totius Christi) „veikimas“. Tie, kurie dabar ją švenčia nebevartodami ženklų, dalyvauja dangiškoje liturgijoje, ten, kur toks šventimas yra tobulas bendravimas ir ištisa šventė.

1137  Bažnyčios liturgijoje skaitomas šv. Jono Apreiškimas pirmiausia mus nukelia į dangų, kuriame stovi sostas, o soste sėdi¹ „Viešpats [Dievas]“ (Iz 6, 1)². Paskui matomas Avinėlis, „tarytum užmuštas“ (Apr 5, 6)³: tai nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus, vienintelis tikrosios šventyklos Vyriausiasis Kunigas,⁴ Tas, „kuris aukoja ir yra aukojamas, kuris apdovanoja ir yra dovanojamas“⁵. Pagaliau angelas parodo „gyvybės vandens upę [...], ištekančią nuo Dievo ir Avinėlio sosto“ (Apr 22, 1) – tai vienas gražiausių Šventosios Dvasios simbolių.⁶

1138  Dievui garbę duoda ir Jo planui tarnauja visi vėl suvienyti Galvos – Kristaus: dangaus galybės,⁷ visa kūrinija ([Apreiškimo knygos] keturios būtybės), Senosios ir Naujosios Sandoros tarnai (dvidešimt keturi vyresnieji), naujoji Dievo tauta (šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai)⁸, ypač kankiniai, nužudytieji „dėl Dievo žodžio“ (Apr 6, 9), ir Švenčiausioji Dievo Motina (Moteris⁹, Avinėlio Sužadėtinė¹⁰), pagaliau „milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apr 7, 9).

1139  Tai šioje amžinojoje liturgijoje Šventoji Dvasia ir Bažnyčia leidžia mums dalyvauti, kai sakramentuose švenčiame išganymo paslaptį.

1140  Švenčia visa bendruomenė, su Galva – Kristumi suvienytas Jo kūnas. „Liturginės apeigos nėra privatūs, bet vieši Bažnyčios veiksmai, o Bažnyčia yra 'vienybės sakramentas', tai yra vyskupų valdžios vienijama ir tvarkoma šventoji tauta. Todėl tos apeigos priklauso visam Bažnyčios kūnui: ir jį patį parodo, ir turi jam įtakos, bet su atskirais jo nariais jos susijusios skirtingai, priklausomai nuo tų narių užimamos padėties, turimų pareigų ir aktyvaus dalyvavimo apeigose.“¹¹ Todėl „reikia įsidėmėti, kad jei tik kurios nors apeigos pagal savo pobūdį turėtų būti atliekamos bendruomeniškai, dalyvaujant ir aktyviai į jas įsijungiant tikintiesiems, tai, kada tik galima, pirmenybę reikia teikti tokiam, o ne pavieniam, tarsi privačiam jų atlikimui“¹².

1141  Liturgiją švenčia pakrikštytųjų bendruomenė; jie „yra pašventinti atgimimu ir Šventosios Dvasios patepimu, kad būtų dvasiniai namai ir šventa kunigystė atnašauti visiems krikščionio darbams kaip dvasinėms aukoms“¹³. Ta „bendroji kunigystė“ yra vienintelio Kunigo Kristaus kunigystė, kurioje dalyvauja visi Jo nariai:¹⁴

Motina Bažnyčia labai trokšta, kad visi tikintieji liturginėse apeigose dalyvautų ištisai, sąmoningai ir aktyviai, kaip to reikalauja pačios liturgijos esmė; tai daryti Krikštu yra gavę teisę ir pareigą visi krikščionys – „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis“ (1 Pt 2, 9)¹⁵,¹⁶.

1142  Tačiau „visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį“ (Rom 12, 4). Kai kuriuos narius Bažnyčioje ir per Bažnyčią Dievas kviečia ypatingai tarnystei bendruomenėje. Tie tarnai yra parinkti ir įšventinti Šventimų sakramentu; juo Šventoji Dvasia įgalina juos veikti atstovaujant Galvai – Kristui ir tarnauti visiems Bažnyčios nariams.¹⁷ Įšventintasis Bažnyčios tarnas yra nelyginant Kristaus – Kunigo „atvaizdas“. Kadangi Bažnyčios sakramentas ryškiausiai atskleidžiamas Eucharistijoje, tai vyskupo tarnyba pirmiausia pasireiškia vadovavimu Eucharistijai, bendrystėje su kunigais ir diakonais.

1143  Bendrosios tikinčiųjų kunigystės pareigoms atlikti yra ir kitų atskirų tarnybų, ne Šventimų sakramentu suteikiamų; jų uždavinius nustato vyskupai, atsižvelgdami į liturgines tradicijas ir sielovados poreikius. „Taip pat patarnautojai, skaitovai, aiškintojai ir bažnytinio choro dalyviai atlieka tikras liturgines pareigas.“¹⁸

1144  Tad sakramentinių apeigų metu visi susirinkusieji yra „liturgai“ [švenčiantieji], kiekvienas pagal savo funkcijas, tačiau visi juose veikiančios „Dvasios suvienyti“. „Liturginių apeigų metu visi, tiek patarnautojai, tiek eiliniai tikintieji, atlikdami savo funkcijas, turi daryti vien tai ir visa tai, kas jiems priklauso pagal apeigų prigimtį ir liturginius nuostatus.“¹⁹

1145  Sakramentinės apeigos yra perpintos ženklais ir simboliais. Jų reikšmės pagal dieviškąją išganymo pedagogiją slypi kuriamajame Dievo veikime ir žmonių kultūroje; jas tiksliau paaiškina Senosios Sandoros įvykiai, o visiškai atskleidžia Kristaus asmuo ir veikla.

1146  Žmonių pasaulio ženklai. Žmonių gyvenime ženklai ir simboliai užima svarbią vietą. Žmogus – kartu dvasinė ir kūninė būtybė – išreiškia ir suvokia dvasinę tikrovę materialiais ženklais ir simboliais. Žmogui, visuomeniškai būtybei, reikia ženklų ir simbolių, kad kalba, išraiškingais gestais ir veiksmais jis bendrautų su kitais žmonėmis. Tas pat tinka ir jo santykiams su Dievu.

1147  Dievas kalba žmogui per regimus kūrinius. Materiali visata atsiveria žmogaus protui, kad jis matytų joje savo Kūrėjo pėdsakus.²⁰ Šviesa ir naktis, vėjas ir ugnis, vanduo ir žemė, medžiai ir vaisiai kalba apie Dievą, simbolizuoja Jo didybę ir artumą.

1148  Kūriniai, būdami pojūčiais prieinama tikrovė, gali išreikšti ir žmogų pašventinančio Dievo veikimą, ir Dievą garbinančių žmonių veiksmus. Tas pat atsitinka ir su žmonių socialinio gyvenimo ženklais ir simboliais: nuplauti ir patepti, laužyti duoną ir gerti iš tos pačios taurės gali reikšti ir pašventinantį Dievo artumą, ir žmogaus dėkingumą savo Kūrėjui.

1149  Žmonijos didžiosios religijos dažnai labai įspūdingai atskleidžia tą kosminę ir simbolinę religinių apeigų prasmę. Bažnyčios liturgija pasinaudoja kūrinijos ir žmogiškosios kultūros elementais, juos įsisavina ir pašventina, suteikdama jiems malonės ir naujosios kūrinijos Jėzuje Kristuje ženklų vertę.

1150  Sandoros ženklai. Išrinktoji tauta gavo iš Dievo būdingų ženklų ir simbolių, žyminčių jos liturginį gyvenimą; tai jau ne vien tik liturginis kosminių ciklų vaizdavimas ar socialinio pobūdžio apeigos, bet Sandoros ženklai, didžių Dievo darbų savo tautos labui simboliai. Iš tų liturginių Senosios Sandoros ženklų minėtini: apipjaustymas, kunigų ir karalių patepimas ir įšventinimas, rankų uždėjimas, aukų atnašavimas ir ypač Velykos. Bažnyčia šiuose ženkluose regi Naujosios Sandoros sakramentų pirmavaizdžius.

1151  Kristaus pavartoti ženklai. Skelbdamas savo mokslą, Viešpats Jėzus dažnai pasinaudodavo sukurtojo pasaulio ženklais, kad supažindintų su Dievo karalystės slėpiniais.²¹ Jis pagydo arba paremia savo mokymą materialiais ženklais arba simboliniais veiksmais.²² Jis suteikia naują prasmę Senosios Sandoros įvykiams ir ženklams, ypač Išėjimui [iš Egipto] ir Velykoms,²³ nes Jis pats yra visų tų ženklų prasmė.

1152  Sakramentiniai ženklai. Po Sekminių Šventoji Dvasia pašventina žmones sakramentiniais savosios Bažnyčios ženklais. Bažnyčios sakramentai nenaikina visos kosmoso ir socialinio gyvenimo ženklų bei simbolių įvairovės, tik juos išgrynina ir padaro savus. Be to, sakramentai paverčia tikrove tai, ką Senoji Sandora buvo suvokusi tik kaip tipą ar įvaizdį; jie ženklina ir vykdo Kristaus nupelnytą išganymą, vaizduoja būsimą dangaus garbę ir leidžia jau dabar jos patirti.

1153  Sakramentų šventimo apeigos yra Dievo vaikų susitikimas su savo Tėvu Kristuje ir Šventojoje Dvasioje; tas susitikimas vyksta kaip dialogas veiksmais ir žodžiais. Nors patys simboliniai veiksmai, be abejo, yra pakankamai iškalbingi, tačiau reikia, kad juos lydėtų ir gaivintų Dievo žodis ir tikėjimo atsakas; tik taip Dievo karalystės sėkla duos vaisių geroje dirvoje. Liturginiai veiksmai ženklina tai, ką sako Dievo žodis: dosnią Dievo iniciatyvą ir Jo tautos tikėjimo atsaką.

1154  Žodžio liturgija yra būtina sakramentinių apeigų dalis. Tikinčiųjų tikėjimui gaivinti reikia akivaizdžių Dievo žodį lydinčių ženklų: Dievo žodžio knygų (skaitinių knygos arba evangelijų), jo pagerbimo (procesijos, smilkymo, žvakių šviesos), jo skelbimo vietos (sakyklos), jo gerai girdimo ir suprantamo skaitymo, žodžio skelbimą tęsiančios pamokslininko homilijos, dalyvaujančiųjų atsakymų (pritarimo šūkių, atliepiamųjų susimąstymo psalmių, litanijų, tikėjimo išpažinimo).

1155  Liturginiai žodžiai ir veiksmai neatskiriami vienas nuo kito, kaip neatskiriamas ženklas nuo pamokymo; neatskiriami ir dėl to, kad įvykdo tai, ką ženklina. Šventoji Dvasia, pažadinusi tikėjimą, leidžia ne tik suprasti Dievo žodį, bet taip pat sakramentais vykdo žodžio skelbiamus „didžius Dievo darbus“. Ji sudabartina ir perduoda mylimojo Sūnaus vykdomą Tėvo darbą.

1156  „Muzikinė visuotinės Bažnyčios tradicija yra neįkainojamos vertės turtas, pranašesnis už kitas meno formas, svarbiausia dėl to, kad žodžiais įprasminta šventa giesmė yra būtina arba papildanti iškilmingos liturgijos dalis.“²⁴ Įkvėptųjų psalmių komponavimas ir giedojimas, dažnai pritariant muzikos instrumentams, artimai siejasi su Senosios Sandoros liturginėmis apeigomis. Bažnyčia tęsia ir plėtoja tą tradiciją: „Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį“ (Ef 5, 19)²⁵. „Kas gieda, dvigubai meldžiasi.“²⁶

1157  Giedojimas ir muzika, kaip ženklai, bus tuo reikšmingesni, kuo „glaudžiau bus susieti su liturginiais veiksmais“²⁷. Tai apsprendžia trys pagrindiniai kriterijai: išraiškingas maldos grožis, darnus dalyvių sutarimas numatytu metu ir šventiškas apeigų pobūdis. Taip giedojimas ir muzika siekia to paties tikslo, kaip ir liturginiai žodžiai bei veiksmai: pagarbinti Dievą ir pašventinti tikinčiuosius:²⁸

Kiek kartų apsiverkdavau, klausydamasis Tavo himnų ir giesmių, giliai sujaudintas maloniai skambančių garsų tavojoje Bažnyčioje! Tie garsai aidėdavo mano ausyse, o tiesa sunkėsi į širdį; maldingi jausmai užplūsdavo mane, ir ašaros vilgė skruostus, bet man buvo gera nuo jų.²⁹

1158  Ženklų (giedojimo, muzikos, žodžių ir veiksmų) harmonija bus dar išraiškingesnė ir turtingesnė, jei ji remsis liturgiją švenčiančios Dievo tautos kultūros lobiais.³⁰ Todėl „reikia sumaniai remti religinį liaudies giedojimą, kad ir pamaldų bei švenčių proga, ir pačiose liturginėse apeigose“, laikantis bažnytinių nurodymų, „galėtų skambėti tikinčiųjų balsai“³¹. Tačiau „religinių giesmių tekstai turi atitikti katalikų tikėjimo mokymą; geriausia juos imti iš Šventojo Rašto ir liturginių šaltinių“³².

1159  Šventas paveikslas, liturginė ikona, dažniausiai vaizduoja Kristų. Ji negali atvaizduoti neregimo ir nesuvokiamo Dievo; tik Dievo Sūnaus Įsikūnijimas davė pradžią naujai paveikslų „ekonomijai“:

Seniau Dievas, kuris neturi nei kūno, nei regimos išvaizdos, visiškai negalėjo būti vaizduojamas paveiksle. Tačiau dabar, kai Jis tapo matomas kūne, kai Jis pats gyveno su žmonėmis, aš galiu kurti regėto Dievo paveikslą. [...] Atviromis akimis regime Viešpaties šlovę.³³

1160  Krikščioniškoji ikonografija paveiksluose atkuria tą Evangelijos naujieną, kurią Šventasis Raštas perduoda žodžiais. Paveikslas ir žodis papildo vienas kitą:

Trumpai nusakome mūsų tikėjimo požiūrį: mes išsaugome visas mums perduotas rašytas ir nerašytas Bažnyčios tradicijas, jų nekeisdami. Viena jų yra su skelbiamos Evangelijos įvykiais suderinta paveikslų tapyba tikint, kad Dievo Žodis tikrai, o ne tariamai yra tapęs žmogumi; toks derinys naudingas ir pravartus mūsų tikėjimui, nes vienas kitą geriau nušviečiantys dalykai, be abejonės, yra vienodai reikšmingi.³⁴

1161  Visi liturginių apeigų ženklai, neišskiriant nė Švenčiausiosios Dievo Motinos ir šventųjų paveikslų, siejasi su Kristumi. Jie iš tiesų ženklina Kristų, kuris juose yra šlovinamas. Juose matome „debesį liudytojų“ (Žyd 12, 1), kurie toliau rūpinasi pasaulio išganymu ir su kuriais mes esame suvienyti, ypač sakramentinių apeigų metu. Jų atvaizduose mūsų tikėjimui atsiveria žmogus, sukurtas kaip „Dievo paveikslas“, pagaliau perkeistas ir „panašus į Jį“³⁵, taip pat angelai, vienijami Galvos Kristaus:

Remdamiesi Dievo įkvėptu mūsų Bažnyčios tėvų mokymu ir Katalikų Bažnyčios Tradicija (nes žinome, kad ji priklauso nuo Bažnyčioje gyvenančios Šventosios Dvasios), būdami įsitikinę ir gerai apsvarstę, apibrėžiame, kad šventose Dievo bažnyčiose, ant šventų indų ir rūbų, ant sienų ir stovų, namuose ir pakelėse turi būti spalvingų ar iš akmens bei kitokios medžiagos tinkamai pagamintų taip mums brangių bei atgaivą teikiančių kryžių, taip pat garbingų bei šventų paveikslų, vaizduojančių Viešpatį Dievą, mūsų Išganytoją Jėzų Kristų, mūsų nekalčiausiąją Karalienę – šventąją Dievo Gimdytoją, garbinguosius angelus ir visus šventuosius bei palaimintuosius.³⁶

1162  „Paveikslų grožis ir spalvos skatina mane melstis. Tai šventė mano akims; lygiai kaip ir gamtos vaizdai, jie ragina mano širdį garbinti Dievą.“³⁷ Įsižiūrėjimas į šventus paveikslus drauge su Dievo žodžio apmąstymu ir liturginėmis giesmėmis darniai jungiasi su apeigų ženklais, ir švenčiamas slėpinys giliai sminga į širdį, kad paskui jį išreikštų naujas tikinčiųjų gyvenimas.

1163  „Šventoji Motina Bažnyčia laiko savo pareiga per ištisus metus nustatytomis dienomis su šventa pagarba minėti išganomąjį savo dieviškojo Sužadėtinio veikimą. Kiekvieną savaitę tą dieną, kurią pavadino 'Viešpaties diena', ji prisimena Viešpaties prisikėlimą, kurį drauge su palaimintąja Jo kančia vieną kartą metuose iškilmingai švenčia per didžiausią šventę – Velykas; o visą Kristaus slėpinį ji išdėsto per metus. [...] Taip pagerbdama Atpirkimo paslaptis, tarytum jos visą laiką vyktų esamu metu, Bažnyčia atveria tikintiesiems savo Viešpaties didžių darbų ir nuopelnų turtus, kad tikintieji sueitų su jais į sąlytį ir būtų pripildyti išganymo malonės.“³⁸

1164  Dievo tauta nuo Mozės Įstatymo laikų turėjo nustatytas, Velykomis prasidedančias šventes, skirtas nuostabiai Dievo pagalbai paminėti, Jam už ją padėkoti, jos atminimui įamžinti ir naujoms kartoms pamokyti atitinkamai elgtis. Bažnyčios gyvenime, kuris prasidėjo kartą visiems laikams įvykusiomis Kristaus Velykomis, o bus atbaigtas Dievo karalystėje, visą nustatytomis dienomis švenčiamą liturgiją persmelkia Kristaus slėpinio naujumas.

1165  Bažnyčiai švenčiant Kristaus slėpinį, jos maldoje kaskart pasigirsta žodis: „šiandien!“, pavartotas Viešpaties išmokytoje maldoje³⁹ ir Šventosios Dvasios raginime.⁴⁰ Tas gyvojo Dievo „šiandien“, į kurį įeiti šaukiamas žmogus, yra Jėzaus Velykų „valanda“, kuri trunka visą istoriją ir ją palaiko:

Visose būtybėse išsiskleidė gyvybė, ir visus gausiai pripildė šviesa; aušrų Aušra užliejo visatą, ir Tas, kuris jau buvo iki rytmetinės žvaigždės ir dangaus šviesulių, nemirtingas ir neaprėpiamas, didysis Kristus spindi virš visų būtybių šviesiau už saulę. Dėl to mums, Jį tikintiems, prasideda ilga, amžinai šviesi, negęstanti diena: mistinėsVelykos.⁴¹

1166  „Sekdama nuo pat Kristaus prisikėlimo dienos prasidėjusia apaštalų tradicija, Bažnyčia švenčia Velykų paslaptį kas aštuntą dieną, kuri pagrįstai vadinama Viešpaties diena, arba sekmadieniu.“⁴² Kristaus prisikėlimo diena yra ir „pirmoji savaitės diena“, pirmosios kūrimo dienos prisiminimas, ir „aštuntoji diena“, kai Kristus po savo didžiojo Šabo „poilsio“ pradėjo dieną, „yra Viešpaties duota“ (Ps 118, 24) ir „kuri neturės vakaro“.⁴³ Jos centras yra „Viešpaties vaišės“, nes tada visa tikinčiųjų bendrija susitinka su prisikėlusiuoju Viešpačiu, kuris juos kviečia į savo puotą:⁴⁴

Viešpaties diena, Prisikėlimo diena, krikščionių diena, yra mūsų diena. Ji vadinama Viešpaties diena, nes tą dieną nugalėjęs Viešpats pakilo pas Tėvą. Jei pagonys ją vadina saulės diena, mes taip pat mielai jiems pritariame, nes šiandien patekėjo pasaulio šviesa, šiandien pasirodė teisingumo saulė, kurios spinduliai neša išganymą.⁴⁵

1167  Sekmadienis yra ypatinga liturginės sueigos diena, kai tikintieji susirenka draugėn, „kad, klausydamiesi Dievo žodžio ir dalyvaudami Eucharistijoje, paminėtų Viešpaties Jėzaus kančią, prisikėlimą bei garbę ir dėkotų Dievui, kuris Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai“⁴⁶:

Mąstydami, o Kristau, apie didžius stebuklus ir nuostabius ženklus, kurie pasirodė šį Tavo šventojo Prisikėlimo Sekmadienį, mes tariame: Palaimintas Sekmadienis, nes tą dieną prasidėjo kūrimas [...], vyko pasaulio atpirkimas [...], žmonijos atnaujinimas. Tą dieną džiaugėsi dangus ir žemė, o visas pasaulis buvo pilnas šviesos. Palaimintas Sekmadienis, nes tą dieną buvo atverti rojaus vartai, kad Adomas ir visi išvarytieji be baimės į jį įeitų.⁴⁷

1168  Iš Velykų Tridienio, tarsi šviesos šaltinio, trykštantis naujasis Prisikėlimo metas nuskaidrina visus liturginius metus. Iki to Tridienio ir po jo, dieną po dienos liturgija savaip rikiuoja tuos metus. Jie iš tiesų yra „Viešpaties malonės metai“⁴⁸. Išganymo Ekonomija eina su laiko tėkme, bet kai ją iki galo įvykdė Jėzaus Velykos ir Šventosios Dvasios išliejimas, iš anksto tapo „juntama“ istorijos pabaiga, ir Dievo karalystė atėjo į mūsų laikus.

1169  Dėl to Velykos nėra tik paprasta šventė tarp kitų, o „švenčių šventė“, „iškilmių iškilmė“, kaip Eucharistija yra sakramentų sakramentas (Švenčiausiasis sakramentas). Šv. Atanazas Velykas vadina „Didžiuoju sekmadieniu“⁴⁹, kaip rytiečiai Šventąją savaitę – „Didžiąja savaite“. Prisikėlimo slėpinys, kuriuo Kristus sunaikino mirtį, mūsų senąjį laiką pripildo galingos energijos laukiant, kol visa bus pajungta Kristui.

1170  Nikėjos Susirinkime (325 m.) visos Bažnyčios susitarė, kad krikščionių Velykos bus švenčiamos sekmadienį po pavasario lygiadienio pirmos mėnulio pilnaties (Nisano* mėnesio 14–tos dienos). Dėl skirtingų metodų Nisano 14–tai dienai apskaičiuoti, Velykų data Vakarų ir Rytų Bažnyčiose ne visada sutampa. Todėl dabar Vakarų ir Rytų Bažnyčios siekia susitarti, kad Viešpaties Prisikėlimą vėl švęstų tą pačią dieną.

1171  Liturginiai metai įvairiais požiūriais atskleidžia vieną ir tą patį Velykų slėpinį. Tai ypač matyti iš visos eilės švenčių (Apreiškimo, Kalėdų, Trijų Karalių), skirtų Įsikūnijimo paslapčiai, kuri primena mūsų išganymo pradžią ir ima mums brandinti Velykų paslapties vaisius.

1172  „Ištisus metus švęsdama Kristaus paslaptis, šventoji Bažnyčia ypatinga meile pagerbia palaimintąją Dievo Motiną Mariją, kuri yra neatsiejamai sujungta su savo Sūnaus išganomuoju veikimu; nuostabos apimta Bažnyčia aukština ją kaip gražiausią Atpirkimo vaisių ir joje, tarsi tobulame paveiksle, džiaugsmingai regi tai, kuo būti pati trokšta ir tikisi.“⁵⁰

1173  Per ištisus metus minėdama kankinius ir šventuosius, Bažnyčia „skelbia Velykų paslaptį“ tuose žmonėse, kurie „drauge su Kristumi kentėjo ir drauge buvo išaukštinti; tikintiesiems Bažnyčia pristato šventuosius kaip pavyzdį, traukiantį visus per Kristų prie Tėvo, o remdamasi jų nuopelnais, meldžia Dievo malonių“⁵¹.

1174  Kristaus slėpinys (Jo Įsikūnijimas ir Jo Velykos), kurį mes švenčiame Eucharistijoje, ypač sekmadienio pamaldose, lydi ir įprasmina kiekvienos dienos laiką Valandų liturgija, arba „Dieviškuoju oficiumu“*.⁵² Ištikimai laikantis apaštalų nurodymų „melstis be paliovos“⁵³, ši malda „yra taip sutvarkyta, kad visa diena ir naktis būtų paskirtos Dievui garbinti“⁵⁴. Tai „viešoji Bažnyčios malda“⁵⁵, kuria tikintieji (dvasininkai, vienuoliai ir pasauliečiai) vykdo karališkąją pakrikštytųjų kunigystę. Bažnyčios „nustatytu būdu“ švenčiama Valandų liturgija „tikrai yra pačios Sužadėtinės kalba, kuria ji kreipiasi į Sužadėtinį, dar daugiau – tai Kristaus ir Jo mistinio kūno malda Tėvui“⁵⁶.

1175  Valandų liturgija skirta tapti visos Dievo tautos malda. Joje pats Kristus „toliau tęsia kunigiškąją pareigą Bažnyčioje“⁵⁷, o kiekvienas dalyvauja joje pagal savo vietą Bažnyčioje ir gyvenimo aplinkybes: kunigai dėl to, kad, atsidėję sielovadai, yra pašaukti uoliau melstis ir tarnauti Dievo žodžiui,⁵⁸ vienuoliai ir vienuolės – kad taip ragina jų pašvęstojo gyvenimo charizma;⁵⁹ visi tikintieji tai daro pagal savo galimybes: „Sielų ganytojai tegu rūpinasi, kad svarbiausios Valandos, ypač Vakarinė [Mišparai], sekmadieniais ir didesnių švenčių dienomis būtų bendrai atliekamos Bažnyčioje. Patariama ir pasauliečiams kalbėti ar giedoti dieviškąjį oficiumą arba su kunigais, arba vieniems susirinkus, arba ir pavieniui.“⁶⁰

1176  Valandų liturgiją reikia švęsti ne tik lūpomis, bet ir pamaldžia širdimi, taip pat „pasirūpinti geriau pažinti liturgiją ir Šventąjį Raštą, ypač psalmes“⁶¹.

1177  Valandų liturgijos himnai ir litanijos taip įglaudžia psalmių maldą į Bažnyčios laiką, kad išreikštų tos dienos meto, liturginio laiko arba švenčiamos šventės simboliką. Be to, kiekvienai Valandai skirti Dievo žodžio skaitiniai (ir po jų sekantys atliepai [responsoriumai] arba troparai), o kai kuriose Valandose Bažnyčios tėvų ir dvasinių mokytojų tekstai daug giliau atskleidžia švenčiamo slėpinio prasmę, padeda suprasti psalmes ir parengia vidinei maldai. Vadinamoji lectio divina, kada Dievo žodis skaitomas ir medituojamas, kad taptų malda, yra giliai įleidusi šaknis į liturginį gyvenimą.

1178  Valandų liturgija, kuri yra tam tikras eucharistinės Aukos tęsinys, ne tik neatmeta kitų Dievo tautos pamaldumo formų, net laiko jas, ypač Švenčiausiojo sakramento adoraciją ir garbinimą, būtinu šios liturgijos papildymu.

1179  Naujosios Sandoros kultas „dvasia ir tiesa“ (Jn 4, 24) nėra susietas su kokia nors ypatinga vieta. Visa žemė yra šventa ir patikėta žmonių vaikams. Tikintiesiems susirenkant vienoje vietoje, svarbiausia, kad jie būtų „gyvieji akmenys“, susirinkę statyti „dvasinių namų“ (1 Pt 2, 5). Prisikėlusiojo Kristaus kūnas yra dvasinė šventovė, iš kurios trykšta gyvojo vandens versmė. Šventosios Dvasios įjungti į Kristų, „mes esame gyvojo Dievo šventovė“ (2 Kor 6, 16).

1180  Kai religinė laisvė nevaržoma,⁶² krikščionys statosi pastatus Dievui garbinti. Tos matomos bažnyčios nėra vien tik susirinkimo vieta, jos ženklina ir rodo toje vietoje esant gyvąją Bažnyčią, Dievo namus Kristuje sutaikintiems ir suvienytiems žmonėms.

1181  „Maldos namuose švenčiama ir laikoma Eucharistija, juose susirenka tikintieji, juose garbinamas ten esantis Dievo Sūnus, mūsų Išganytojas, atnašaujamas ant aukos altoriaus tikinčiųjų paramai ir paguodai; tokie namai privalo būti gražūs, pritaikyti maldai ir šventoms iškilmėms.“⁶³ Tuos „Dievo namus“ sudarančių ženklų tiesa ir darna turi rodyti šioje vietoje esantį ir veikiantį Kristų:⁶⁴

1182  Naujosios Sandoros altorius yra Viešpaties kryžius,⁶⁵ duodantis pradžią Velykų slėpinio sakramentams. Ant altoriaus, kuris yra bažnyčios centras, sakramentiniais ženklais sudabartinama Kryžiaus auka. Jis yra ir Viešpaties stalas, prie kurio sukviečiama Dievo tauta.⁶⁶ Kai kuriose Rytų liturgijose pats altorius yra Kristaus kapo simbolis (Kristus tikrai mirė ir tikrai prisikėlė).

1183  Tabernakulis turi būti „įrengtas garbingiausioje Bažnyčios vietoje ir kuo labiau pagerbtas“⁶⁷. Tauri eucharistinio tabernakulio išvaizda, jo įranga ir apsauga⁶⁸ turi sudaryti palankias sąlygas Švenčiausiame altoriaus sakramente realiai esančio Viešpaties garbinimui.

Šventoji krizma (mira), kuria patepimas yra Šventosios Dvasios dovaną patvirtinantis sakramentinis ženklas, pagal tradiciją pagarbiai laikoma saugioje šventovės vietoje. Ten pat galima laikyti katechumenų ir ligonių aliejų.

1184  Vyskupo ar kunigo kėdė (vyskupo – katedra) „turi reikšti jo pareigą pirmininkauti susirinkusiems ir vadovauti maldai“⁶⁹.

Sakykla: „Dievo žodžio garbingumas reikalauja, kad bažnyčioje būtų tinkama vieta, iš kurios jis būtų skelbiamas ir į kurią žodžio liturgijoje savaime kryptų tikinčiųjų dėmesys.“⁷⁰

1185  Dievo tautos sambūrio pradžia yra Krikštas; tad bažnyčioje turi būti vieta krikštyti (baptisterija) ir tai, kas padeda priminti krikšto pažadus (švęsto vandens indas).

Atnaujinti per krikštą gautam gyvenimui reikia atgailos. Tad bažnyčioje turi būti galimybė gailesčiui išreikšti ir atleidimui gauti, vadinasi, tinkama vieta penitentų išpažinčiai.

Bažnyčia turi būti tokia erdvė, kuri kviestų susikaupimui ir tyliai maldai; taip pratęsiama ir asmeniškai išgyvenama didžioji Eucharistijos malda.

1186  Pagaliau bažnyčia turi eschatologinę reikšmę. Norint įeiti į Dievo namus, reikia peržengti slenkstį; tai simbolizuoja perėjimą iš nuodėmės sužaloto pasaulio į naujojo gyvenimo pasaulį, į kurį yra kviečiami visi žmonės. Regimoji bažnyčia yra simbolis Tėvo namų, į kuriuos keliauja Dievo tauta ir kuriuose Tėvas „nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių“ (Apr 21, 4). Dėl to bažnyčia yra plačiai atverti ir svetingi visų Dievo vaikų namai.

1187  Liturgija yra viso Kristaus – Galvos ir kūno – veikimas. Mūsų Vyriausiasis Kunigas be paliovos ją švenčia dangiškojoje liturgijoje drauge su Švenčiausiąja Dievo Motina, apaštalais, visais šventaisiais ir su daugybe žmonių, kurie jau yra pasiekę dangaus karalystę.

1188  Liturginių apeigų metu visi susirinkusieji yra „liturgai“[švenčiantieji], kiekvienas pagal savo funkcijas. Krikštu suteiktoji kunigystė yra viso Kristaus kūno kunigystė. Tačiau kai kurie tikintieji Šventimų (Kunigystės) sakramentu įšventinami atstovauti to kūno Galvai Kristui.

1189  Švenčiant liturgiją esti ženklų ir simbolių, kurie primena pasaulio sukūrimą (šviesa, vanduo, ugnis), žmogaus gyvenimą (nuplauti, patepti, laužyti duoną) ir išganymo istoriją (Velykų apeigos). Įtraukti į tikėjimo pasaulį ir pagauti Šventosios Dvasios jėgos, šie kosminiai elementai, šios žmonių apeigos, šie Dievą mums primenantys veiksmai tampa Kristaus išganomosios ir pašventinamosios veiklos nešėjais.

1190  Žodžio liturgija yra būtina apeigų dalis. Ją įprasmina skelbiamas Dievo žodis ir jam pritariančio tikėjimo atsakas.

1191  Giedojimas ir muzika glaudžiai siejasi su liturginiais veiksmais. Jų tinkamą vartojimą apsprendžia šie kriterijai: išraiškingas maldos grožis, darnus dalyvių sutarimas ir sakralinis apeigų pobūdis.

1192  Šventi paveikslai mūsų bažnyčiose ir namuose yra skirti žadinti ir stiprinti mūsų tikėjimui Kristaus slėpiniu. Garbindami Kristaus ir Jo atliktų išganymo darbų paveikslus, mes garbiname Jį patį. Gerbdami Švenčiausiosios Dievo Motinos, angelų ir šventųjų paveikslus, pagerbiame juose pavaizduotus asmenis.

1193  Sekmadienis, „Viešpaties diena“, yra pagrindinė Eucharistijos šventimo diena, nes tai Prisikėlimo diena, ypatinga liturginės sueigos diena, krikščioniškos šeimos, džiaugsmo ir poilsio po darbų diena. Sekmadienis yra „visų liturginių metų pagrindas ir branduolys“⁷¹.

1194  Bažnyčia „per ištisus metus atskleidžia visą Kristaus slėpinį nuo Įsikūnijimo ir Gimimo iki Žengimo į dangų, iki Šventosios Dvasios atsiuntimo ir su palaiminga viltimi laukiamo Viešpaties atėjimo.“⁷²

1195  Atitinkamomis liturginių metų dienomis minėdama šventuosius, pirmiausia Švenčiausiąją Dievo Motiną, paskui apaštalus, kankinius ir kitus šventuosius, šios žemės Bažnyčia pasirodo esanti suvienyta su dangaus liturgija; ji šlovina Kristų už tai, kad įvykdė išganymą išaukštintuose jos nariuose, kurių pavyzdys ragina Bažnyčią keliauti pas Tėvą.

1196  Valandų liturgiją švenčiantys tikintieji vienijasi su Kristumi, mūsų Vyriausiuoju Kunigu, melsdamiesi psalmių žodžiais, apmąstydami Dievo žodį, giedodami ir laimindami; taip jie prisijungia prie nepaliaujamos ir visa apimančios Kristaus maldos, kuria Jis šlovina Tėvą ir meldžia Šventosios Dvasios dovanos visam pasauliui.

1197  Kristus yra tikroji Dievo Šventovė, „Jo garbės buveinė“; Dievo malone krikščionys taip pat tampa Šventosios Dvasios šventovėmis, gyvaisiais akmenimis, iš kurių yra statoma Bažnyčia.

1198  Žemėje esančiai Bažnyčiai reikia vietų, kuriose galėtų rinktis bendruomenės nariai; tai mūsų regimosios bažnyčios, šventos vietos, primenančios šventąjį Miestą, dangiškąją Jeruzalę, į kurią mes kaip maldininkai keliaujame.

1199  Tose šventovėse Bažnyčia atlieka viešas apeigas Švenčiausiajai Trejybei pagarbinti, klausosi Dievo žodžio ir šlovina Ją giesmėmis, siunčia Jai maldas ir aukoja susirinkusiųjų būryje sakramentiniu būdu esančio Kristaus auką. Šios bažnyčios taip pat yra susikaupimo ir asmeninės maldos vietos.