Pirmas skyrius. Sakramentinė Ekonomija / Antras poskyris. Velykinės paslapties šventimas sakramentais

2 skirsnis. Įvairios liturgijos ir viena paslaptis

1200  Apaštalų tikėjimui ištikimos Dievo Bažnyčios nuo pirmosios Jeruzalės bendruomenės iki pat antrojo Kristaus atėjimo visur švenčia tą pačią Velykų paslaptį. Liturgijoje švenčiama paslaptis tėra viena, bet jos šventimo formos yra įvairios.

1201  Kristaus slėpinys yra toks neišmatuojamas, kad jokia liturginė tradicija negali pakankamai tobulai jo atskleisti. Skirtingų apeigų atsiradimo ir išsivystymo istorija rodo, kaip nuostabiai jos papildo viena kitą. Kol Bažnyčios laikėsi tų liturginių tradicijų, gyvendamos bendru tikėjimu ir bendrais tikėjimo sakramentais, jos praturtindavo viena kitą, tvirtėjo jų ištikimybė Tradicijai ir bendrai visos Bažnyčios pasiuntinybei.⁷³

1202  Iš tos pačios pasiuntinybės ir radosi įvairių liturginių tradicijų. To paties geografinio ir kultūrinio arealo Bažnyčios ėmė švęsti Kristaus slėpinį, suteikdamos apeigoms savitų, kultūrine prasme sąlygotų išraiškos bruožų; atsirado skirtumų tradicijoje sergint „brangųjį [tikėjimo] turtą“⁷⁴, liturginėje simbolikoje, organizuojant brolišką bendriją, teologiškai vertinant tikėjimo paslaptis ir praktikuojant įvairias šventumo formas. Tad Kristus, visų tautų Šviesa ir Išganymas, per liturginį atitinkamos Bažnyčios gyvenimą yra apreiškiamas tai tautai ir kultūrai, kurioms ta Bažnyčia buvo siųsta ir kuriose ji įleido šaknis. Bažnyčia yra katalikiška (visuotinė): savo vienovėje ji gali talpinti visus tikrus kultūros turtus, juos išgrynindama.⁷⁵

1203  Dabar Bažnyčioje gyvuoja šios liturginės tradicijos, arba apeigos: lotynų (pirmiausia Romos, bet taip pat kai kurių vietinių Bažnyčių, sakysim, šv. Ambraziejaus ar vieno kito vienuolių ordino) ir Bizantijos, Aleksandrijos (arba koptų), sirų, armėnų, maronitų ir chaldėjų. „Ištikimai sekdamas Tradicija, šventasis Susirinkimas pareiškia, jog šventoji Motina Bažnyčia visas teisėtai pripažintas liturgines apeigas laiko lygiateisėmis ir vienodai gerbtinomis; ji yra nusistačiusi ir ateityje jas išsaugoti bei visokeriopai palaikyti.“⁷⁶

1204  Švenčiama liturgija turi atitikti įvairių tautų dvasią ir kultūrą.⁷⁷ Idant Kristaus slėpinys būtų paskelbtas „visoms tautoms, kad jos paklustų tikėjimui“ (Rom 16, 26), jis turi būti apreikštas visoms kultūroms, jose švenčiamas ir išgyvenamas taip, kad jų nenaikintų, bet jas atpirktų ir ištobulintų.⁷⁸ Savita, Kristaus priimta ir sutaurinta žmogiškoji Dievo vaikų kultūra padeda daugeliui jų prieiti prie Tėvo ir šlovinti Jį vienoje Dvasioje.

1205  „Liturgijoje, ypač sakramentų liturgijoje, yra nekintama dalis – Dievo įsteigta, Bažnyčios saugoma – ir įmanomos keisti dalys, kurias ji gali, o kartais net ir privalo derinti su naujai Evangeliją priimančių tautų kultūromis.⁷⁹

1206  „Liturginė įvairovė gali praturtinti apeigas, bet taip pat sukelti įtampą, nesutarimus, netgi schizmas. Aišku viena, kad įvairovė šioje srityje neturi kenkti vienybei. Ji gali pasireikšti tik išsaugodama ištikimybę bendram tikėjimui, sakramentiniams ženklams, kuriuos Bažnyčia gavo iš Kristaus, ir hierarchiniam bendravimui. Prisitaikymas prie įvairių kultūrų reikalauja atsiversti širdimi, o jei reikia, ir atsisakyti protėvių papročių, nesuderinamų su katalikų tikėjimu.“⁸⁰

1207  Liturgiją dera švęsti taip, kad jos išraiškai būtų panaudota kultūra tautos, kurioje Bažnyčia gyvena, bet liturgija išsaugotų savo savarankiškumą. Kita vertus, pati liturgija yra kultūros įkvėpėja ir formuotoja.

1208  Įvairios teisėtomis pripažintos liturginės tradicijos, arba apeigos, pavaizduodamos ir perteikdamos tą patį Kristaus slėpinį, rodo Bažnyčios visuotinumą.

1209  Kriterijus, kuris užtikrina vienybę liturginių tradicijų įvairovėje, yra ištikimybė apaštalinei Tradicijai, tai yra iš apaštalų gautiems tikėjimui bei sakramentams; tą bendrystę išreiškia ir užtikrina apaštalų įpėdinystė.