Antras skyrius. Dešimt įsakymų

2052  „Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ Tą klausimą iškėlusiam jaunuoliui Jėzus atsako pirma primindamas būtinumą pripažinti, jog Dievas „vienas tėra Gerasis“, jog Jis yra aukščiausias Gėris ir visokio gėrio šaltinis. Paskui Jėzus jam sako: „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų.“ Ir išvardija klausėjui su artimo meile susietus įsakymus: „Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk; gerbk savo tėvą ir motiną.“ Pagaliau šiuos įsakymus Jėzus apibendrina vienu teiginiu: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 19, 16–19).

2053  Po pirmojo atsakymo seka antras: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mt 19, 21). Pirmojo atsakymo jis nepanaikina. Sekti paskui Jėzų Kristų reiškia vykdyti įsakymus. Įstatymas nėra panaikintas,¹ tik žmogus yra kviečiamas jį atrasti tobulai jį įvykdžiusio savo Mokytojo asmenyje. Trijose sinoptinėse Evangelijose Jėzaus raginimas turtingam jaunuoliui, kad sektų paskui Jį kaip klusnus mokinys, besilaikantis įsakymų, jungiamas su kvietimu į neturtą ir skaistumą.² Evangelijos patarimų negalima atskirti nuo įsakymų.

2054  Jėzus perėmė Dešimt įsakymų, bet parodė, kaip stipriai Šventoji Dvasia juose veikia. Jis skelbė teisumą, kuris viršija Rašto aiškintojų ir fariziejų³, taip pat pagonių⁴ teisumą. Jis paaiškino visus įsakymų reikalavimus: „Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk. [...] O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme“ (Mt 5, 21–22).

2055  Kai Jo klausia: „Koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ (Mt 22, 36), Jėzus atsako: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 22, 37–40).⁵ Dekalogą reikia aiškinti šio dvilypio ir vienintelio meilės įsakymo šviesoje, nes meilė yra Įstatymo pilnatvė:

Juk įsakymai: Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk ir kiti gali būti sutraukti į tą vieną posakį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi meilė – įstatymo pilnatvė (Rom 13, 9–10).

2056  Žodis „Dekalogas“ pažodine prasme reiškia „dešimt žodžių“ (Iš 34, 28; Įst 4, 13; 10, 4). Tuos „dešimt žodžių“ Dievas apreiškė savo tautai ant šventojo kalno. Jie yra parašyti „Dievo pirštu“,⁶ ne taip, kaip kiti įsakymai, parašyti Mozės.⁷ Tai ypatingos reikšmės Dievo žodžiai. Jie mums yra perduoti Išėjimo⁸ ir Pakartoto Įstatymo⁹ knygose. Nors Senajame Testamente šventosios knygos ne kartą remiasi „dešimčia žodžių“¹⁰, bet tik Naujojoje Sandoroje, Jėzuje Kristuje bus atskleista visa jų prasmė.

2057  Dekalogas pirmiausia suprantamas ryšium su Išėjimu [iš Egipto], kuris yra centrinis Senosios Sandoros ir didis Dievo atlikto išvadavimo įvykis. Išsakomi kaip negatyvūs įsakymai – draudimai, arba kaip pozityvūs įsakymai (pavyzdžiui: „Gerbk savo tėvą ir motiną“), tie „dešimt žodžių“ išreiškia iš nuodėmės vergijos išvaduoto gyvenimo sąlygas. Dekalogas yra gyvenimo kelias:

Jei mylėsi Viešpatį, savo Dievą, eisi Jo keliais, laikysies Jo įsakymų, įstatų ir įsakų, tada klestėsi ir tapsi gausus (Įst 30, 16).

Tą išlaisvinamąją Dekalogo jėgą parodo, pavyzdžiui, ir svetimšaliams bei vergams vienodai taikomas įsakymas laikytis šabo poilsio:

Atsimink, kad tu esi buvęs vergas Egipto žemėje, kad išvedė tave iš ten Viešpats, tavo Dievas, galingai pakelta ranka (Įst 5, 15).

2058  „Dešimt žodžių“ trumpai sutraukia ir skelbia Dievo Įstatymą: „Šiuos žodžius – šiuos ir nieko daugiau – Viešpats galingu balsu tarė visai jūsų bendrijai prie kalno iš ugnies ir tamsaus debesies. Jis užrašė juos ant dviejų akmeninių lentelių, kurias Jis davė man“ (Įst 5, 22). Dėl to tos dvi lentelės vadinamos „Sandoros lentelėmis“ (Iš 25, 16). Jose – Dievo su savo tauta sudarytos Sandoros sąlygos. „Sandoros lentelės“ (Iš 31, 18; 32, 15; 34, 29) turi būti saugomos „krynioje“ (Iš 25, 16; 40, 1–3).

2059  „Dešimt žodžių“ Dievas ištarė teofanijos (graik. – „Dievo pasirodymo“) metu („Veidas į veidą Viešpats kalbėjo su jumis prie kalno iš ugnies“: Įst 5, 4). Tie žodžiai reiškia Dievo Apreiškimą apie save patį ir savo garbę. Duodamas įsakymus, Dievas dovanoja save patį ir savo šventąją valią. Leisdamas pažinti savo norus, Dievas save apreiškia savo tautai.

2060  Įsakymų ir Įstatymo dovana yra dalis Dievo patvirtintos Sandoros su savaisiais. Pasak Išėjimo knygos, „dešimties žodžių“ apreiškimas įvyksta tarp Sandoros pasiūlymo¹¹ ir jos patvirtinimo¹² – po to, kai tauta įsipareigojo „vykdyti“ visa, ką Viešpats pasakė, ir „būti klusni“.¹³ Dekalogas perduodamas tik priminus Sandorą („Viešpats, mūsų Dievas, sudarė Sandorą su mumis prie Horebo“: Įst 5, 2).

2061  Pilnutinė įsakymų reikšmė atskleidžiama pačioje sandoroje. Pasak Šventojo Rašto, moralinis žmogaus elgesys visą savo prasmę įgyja sandoroje ir per ją. Pirmasis iš „dešimties žodžių“ primena, kad Dievas pirmas pamilo savo tautą:

Kadangi dėl bausmės už nuodėmę iš rojaus laisvės teko pereiti į šio pasaulio vergiją, pirmas Dekalogo sakinys, pirmieji Dievo įsakymų žodžiai mini laisvę: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų“ (Iš 20, 5; Įst 5, 6).¹⁴

2062  Griežtai imant, patys įsakymai atsiduria antroje vietoje; jie nurodo, kas darytina pagal Sandoros nustatytą priklausomybę Dievui. Dorovingas gyvenimas yra atsakymas į mylinčio Dievo veikimą: Jo pripažinimas, pagerbimas ir Jam dėkojimas; tai ir bendradarbiavimas vykdant Dievo planą istorijoje.

2063  Sandorą ir Dievo dialogą su žmogumi patvirtina ir tai, kad visi įpareigojimai yra išsakomi pirmuoju asmeniu („Aš esu Viešpats...“) kitam asmeniui („Tu...“). Visuose Dievo įsakymuose kreipinys esti išreikštas asmeninio įvardžio vienaskaita. Skelbdamas savo valią visai tautai, Dievas ją skelbia ir kiekvienam žmogui atskirai:

Viešpats įsakė mylėti Dievą ir liepė teisingai elgtis su artimu, kad žmogus būtų teisus ir vertas Dievo; Dekalogu Dievas parengė žmogų tapti savo draugu ir sugyventi su artimu. [...] Dekalogo žodžiai [...] išlieka tokie pat ir mūsų [krikščionių] laikais, nes kūne atėjusio Viešpaties buvo įvykdyti ir pagilinti, bet toli gražu ne panaikinti.¹⁵

2064  Bažnyčios Tradicija, ištikima Šventajam Raštui ir sekdama Jėzaus pavyzdžiu, Dekalogui visada pripažindavo pirmaeilę svarbą ir reikšmę.

2065  Nuo šv. Augustino laikų „dešimt įsakymų“ užima labai svarbią vietą krikštui rengiamų žmonių ir tikinčiųjų katechezėje. XV amžiuje atsirado paprotys Dekalogo įsakymus reikšti lengvai įsimenamų rimuotų teiginių forma, kuri pasitaiko ir šiandien. Bažnyčios katekizmai krikščioniškąjį doros mokslą dažnai dėsto, laikydamiesi „dešimties įsakymų“ tvarkos.

2066  Įsakymų suskirstymas ir eilės tvarka istoriškai keitėsi. Šis katekizmas laikosi šv. Augustino įsakymų suskirstymo, Katalikų Bažnyčioje tapusio tradiciniu. Jo laikosi ir liuteroniškosios religijos. Graikų Tėvai įsakymus suskirstė kiek kitaip, ir šis suskirstymas išliko ortodoksų Bažnyčiose bei reformuotose bendruomenėse.

2067  Dešimt įsakymų skelbia, kad reikia mylėti Dievą ir artimą. Trys pirmieji labiau pabrėžia Dievo, kiti septyni – artimo meilę.

Kaip yra du meilės įsakymai, kuriais, kaip sako Viešpats, remiasi Įstatymas ir Pranašai [...], taip ir tie dešimt įsakymų yra duoti dviejose lentelėse. Trys surašyti ant vienos, septyni – ant kitos.¹⁶

2068  Tridento Susirinkimas moko, kad dešimt įsakymų įpareigoja krikščionis ir kad nuteisintas žmogus taip pat privalo jų laikytis.¹⁷ Tai patvirtina Vatikano II Susirinkimas: „Vyskupai, kaip apaštalų įpėdiniai, yra Viešpaties [...] siunčiami mokyti visų tautų ir skelbti Evangeliją visai kūrinijai, kad visi žmonės, tikėdami, būdami pakrikštyti ir laikydamiesi įsakymų, pasiektų išganymą.“¹⁸

2069  Dekalogas sudaro nedalijamą visumą. Kiekvienas jo „žodis“ yra susietas su kitu ir su visais drauge; jie vieni kitus sąlygoja. Dvi Dekalogo lentelės paaiškina viena kitą; jos abi kaip viena. Nepaklusti vienam įsakymui reiškia nusižengti visiems kitiems.¹⁹ Negalima gerbti kito žmogaus, negerbiant Dievo, savo Kūrėjo. Nesugebėtume garbinti Dievo, nemylėdami visų žmonių, Jo kūrinių. Dekalogas vienija teologalinį (Dievui skirtą) ir socialinį žmogaus gyvenimą.

2070  Dešimt įsakymų yra Dievo Apreiškimo dalis. Drauge jie mus pamoko, kas yra tikroji žmogaus prigimtis. Jie parodo joje slypinčias esmines žmogaus pareigas, o netiesiogiai – ir pagrindines jo teises. Dekalogas puikiai išreiškia „prigimtinį įstatymą“:

Dievas, nuo pat pradžių į žmonių širdis įdiegęs prigimtinio įstatymo reikalavimus, juos priminė Dekalogu, nieko daugiau nereikalaudamas.²⁰

2071  Nors prieinami grynai protu, Dekalogo įsakymai buvo apreikšti. Nusidėjusiai žmonijai reikėjo šio apreiškimo, kad ji galėtų pilnutinai ir tikrai pažinti prigimtinio įstatymo reikalavimus:

Atsiradus nuodėmei, buvo būtina pilnutinai išaiškinti Dekalogo įsakymus, nes proto šviesa buvo aptemusi, o valia iškrypusi.²¹

Dievo įsakymus mes sužinome iš Jo Apreiškimo, kurį mums skelbia Bažnyčia, ir iš dorinės sąžinės balso.

2072  Kadangi Dešimt įsakymų išreiškia pagrindines žmogaus pareigas Dievui ir artimui, savo esme jie yra svarbūs įpareigojimai. Jie nė kiek nekinta ir galioja visada ir visur. Niekas negali nuo jų atleisti. Dešimt įsakymų Dievas įrašė žmogaus širdyje.

2073  Pareiga paklusti įsakymams apima ir savyje ne tokius svarbius įpareigojimus. Pavyzdžiui, penktas įsakymas draudžia užgauti žodžiu, bet šios kaltės sunkumas pareina nuo aplinkybių arba nuo nusikalstančio žmogaus intencijos.

2074  Jėzus sakė: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5). Šiuose žodžiuose minimi vaisiai yra vaisingo – dėl vienybės su Kristumi – gyvenimo šventumas. Kai mes tikime Jėzų Kristų, vienijamės su Jo paslaptimis ir vykdome Jo įsakymus, pats Išganytojas mumyse myli savo Tėvą ir savo brolius – mūsų Tėvą ir mūsų brolius. Šventosios Dvasios dėka Jo asmuo tampa gyvomis vidinėmis mūsų veikimo gairėmis. „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12).

2075  „Ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą? – Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“ (Mt 19, 16–17).

2076  Savo veiksmais ir žodžiais Jėzus patvirtino nesibaigiantį Dekalogo galiojimą.

2077  Dekalogas buvo dovanotas Sandoroje, kurią Dievas sudarė su savo tauta. Tikroji Dievo įsakymų reikšmė atskleidžiama toje Sandoroje ir per ją.

2078  Bažnyčios Tradicija, ištikima Šventajam Raštui ir sekdama Jėzaus pavyzdžiu, Dekalogui visada pripažindavo pirmaeilę svarbą ir reikšmę.

2079  Dekalogas sudaro organišką vienybę, kurioje kiekvienas „žodis“, arba „įsakymas“, yra susietas su visuma. Nepaklusti vienam įsakymui reiškia nusižengti visam Įstatymui.²²

2080  Dekalogas puikiai išreiškia prigimtinį įstatymą. Mes jį sužinome iš Dievo apreiškimo ir savo protu.

2081  Dešimt įsakymų savo esme yra svarbūs įpareigojimai. Tačiau pareiga paklusti tiems įsakymams apima ir savyje ne tokius svarbius įpareigojimus.

2082  Ką Dievas įsako, tą įvykdyti padeda savo malone.