Antras skyrius. Dešimt įsakymų / Pirmas poskyris. „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“
3 skirsnis. Trečias įsakymas
Atsimink, kad švęstum šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas: nedirbsi jokio darbo (Iš 20, 8–10).82
Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats (Mk 2, 27–28).
I. Šabo diena
2168 Trečias Dekalogo įsakymas pabrėžia šabo šventumą: „Septintoji diena yra visiško poilsio šabas – šventa diena Viešpačiui“ (Iš 31, 15).
2169 Šventasis Raštas ta proga primena pasaulio sukūrimą: „Nes per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas yra juose, bet septintąją dieną Jis ilsėjosi. Todėl Viešpats septintąją dieną palaimino ir ją pašventino“ (Iš 20, 11).
2170 Be to, Šventasis Raštas Viešpaties dieną primena Izraelio išvadavimą iš Egipto vergijos: „Atsimink, kad tu esi buvęs vergas Egipto žemėje, kad išvedė tave iš ten Viešpats, tavo Dievas, galingai pakelta ranka. Todėl Viešpats, tavo Dievas, ir įsakė tau švęsti šabo dieną“ (Įst 5, 15).
2171 Dievas paskyrė Izraeliui šabą, kad jo laikytųsi, kaip nesulaužomos Sandoros ženklo.83 Šabas yra skirtas Viešpačiui: pašlovinti Dievui, Jo kūrimo darbui ir Jo veikimui gelbint Izraelį.
2172 Dievo elgesys yra pavyzdys žmogaus elgesiui. Jei Dievas septintą dieną „sustojo ir ilsėjosi“ (Iš 31, 17), žmogus taip pat turi „ilsėtis“ ir leisti kitiems, ypač vargstantiems, „atsigauti“.84 Šabas nutraukia kasdienius darbus ir suteikia atokvėpį. Tai protesto prieš darbo jungą ir pinigo dievinimą diena.85
2173 Evangelijos praneša apie ne vieną susidūrimą, kai Jėzus būdavo kaltinamas, kad pažeidęs šabo įstatymą. Tačiau Jėzus niekada tos dienos šventumui nenusikalsta.86 Jis autoritetingai nurodo jos tikrąją prasmę: „Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui“ (Mk 2, 27). Kupinas užuojautos, Kristus pripažįsta, kad šabo dieną leistina gera, o ne bloga daryti, gelbėti gyvybę, o ne žudyti.87 Šabas yra gailestingojo Viešpaties ir Dievo garbės diena.88 „Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“ (Mk 2, 28).
II. Viešpaties diena
Ši diena yra Viešpaties duota, – linksminkimės ir džiūgaukime (Ps 118, 24).
Prisikėlimo diena: naujasis kūrimas
2174 Jėzus prisikėlė iš numirusių „pirmąją savaitės dieną“ (Mk 16, 2).89 Kaip „pirmoji diena“, Kristaus prisikėlimo diena primena pirmąjį kūrimą. Kaip „aštuntoji diena“, kuri seka po šabo,90 ji ženklina su Kristaus prisikėlimu prasidėjusį naująjį kūrimą. Krikščionims ji tapo visų dienų, visų švenčių pirmoji – Viešpaties diena (He kyriake hemera; dies Dominica), „sekmadienis“ (senovės Romos kalendoriuje – „saulės diena“)*:
Mes visi drauge renkamės saulės dieną ir dėl to, kad tai pirmoji [po žydų šabo, bet ir apskritai pirmoji] diena, kurią Dievas, iš tamsos atskyręs materiją, kūrė pasaulį, ir dėl to, kad tą dieną mūsų Išganytojas Jėzus Kristus prisikėlė iš numirusių.91
Sekmadienis – šabo atbaigimas
2175 Sekmadienis aiškiai skiriasi nuo šabo; jis yra kas savaitę po šabo sekanti, krikščionims jį pakeičianti diena, kurią jie švenčia pagal šabo nuostatus. Kristaus Velykomis sekmadienis atbaigia dvasinę žydų šabo tiesą ir skelbia amžinąjį žmogaus poilsį Dieve. Juk Senojo Įstatymo religija rengė Kristaus slėpinį, ir jos apeigos tam tikra prasme simbolizavo Kristų92:
Kurie gyveno pagal senąją tvarką, sulaukė naujos vilties, nebešvęsdami šabo, bet Viešpaties dieną, kurią per Jį ir per Jo mirtį patekėjo ir mūsų gyvenimo aušra.93
2176 Sekmadienio šventimas atitinka prigimtimi žmogaus širdyje įrašytą dorinę nuostatą regimu būdu, viešai ir pastoviai „garbinti Dievą, prisimenant visiems žmonėms parodytą gerumą“94. Sekmadienio liturgija atbaigia dorinį Senosios Sandoros įsakymą, tuo pačiu periodiškumu ir dvasia kiekvieną savaitę garbindama savo tautos Kūrėją ir Atpirkėją.
Sekmadienio Eucharistija
2177 Sekmadienį švenčiama Viešpaties diena ir Jo Eucharistija yra Bažnyčios gyvenimo centras. „Sekmadienis, kuriame iškilmingai minima Velykų paslaptis, pagal apaštalinę tradiciją turi būti švenčiamas visoje Bažnyčioje kaip pirmoji įsakyta šventė.“95
„Taip pat turi būti švenčiamos mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimo, Kristaus Apsireiškimo, Kristaus Žengimo į dangų, Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo, Švenčiausiosios Dievo Motinos Marijos Nekaltojo prasidėjimo ir Ėmimo į dangų, šventojo Juozapo, šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus ir Visų šventųjų šventės.“96
2178 Krikščionių susirinkimų paprotys siekia apaštalinių laikų pradžią.97 Laiškas žydams ragina: „Neapsileiskime lankyti savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet skatinkime vieni kitus“ (Žyd 10, 25).
Tradicija išsaugojo visada aktualaus pamokymo pavyzdį: „Anksti ateiti į bažnyčią, artintis prie Viešpaties ir išpažinti savo nuodėmes, su gailesčiu melstis [...]. Dalyvauti šventoje ir dieviškoje liturgijoje, baigti savo maldas ir neišeiti, kol nebus pasakyta [...]. Mes dažnai esame sakę: ta diena jums yra duota maldai ir poilsiui. Tai Viešpaties padaryta diena. Tą dieną džiūgaukime ir linksminkimės.“98
2179 „Parapija yra dalinėje Bažnyčioje pastoviai įsteigta ir aiškiai apibrėžta tikinčiųjų bendruomenė, kurios sielovada rūpintis vietos vyskupo vardu yra pavesta klebonui kaip tikrajam bendruomenės ganytojui.“99Parapija – tai vieta, kurioje visi tikintieji gali susiburti sekmadienio Eucharistijos švęsti. Parapija padaro krikščionis liturginio gyvenimo dalyviais, suburdama juos švęsti liturgijos; ji moko išganingojo Kristaus mokslo; gerais ir broliškais darbais įkūnija Viešpaties meilę:100
Tu negali melstis namie taip kaip bažnyčioje, kurioje yra daug žmonių ir kurioje kreipiamasi į Dievą tarytum viena širdimi. Ten yra kažkas daugiau: dvasios vienybė, sielų sutarimas, meilės ryšys, kunigų maldos.101
Sekmadienio pareiga
2180 Viešpaties Įstatymą patikslina Bažnyčios įsakymas: „Sekmadieniais ir kitomis įsakytomis šventėmis tikintieji privalo dalyvauti šventose Mišiose.“102 „Dalyvavimo Mišiose įsakymą įvykdo tas, kas dalyvauja šventės dieną arba jos išvakarėse pagal katalikų apeigas laikomose šventose Mišiose.“103
2181 Sekmadienio Eucharistija pagrindžia ir patvirtina visą krikščionio gyvenimą. Dėl to tikintieji yra įpareigoti švęsti Eucharistiją įsakytomis dienomis, nebent juos nuo to atleistų svarbi priežastis (pavyzdžiui, liga, kūdikių priežiūra) arba jų pačių ganytojas.104 Kas sąmoningai nepaiso tos pareigos, sunkiai nusideda.
2182 Dalyvavimas bendrai švenčiamoje sekmadienio Eucharistijoje parodo priklausymą ir ištikimybę Kristui ir Jo Bažnyčiai. Tikintieji tuo patvirtina savo tikėjimo ir meilės bendrystę. Visi drauge jie liudija Dievo šventumą ir savąją išganymo viltį. Jie vieni kitus stiprina, Šventosios Dvasios vadovaujami.
2183 „Jei nesant pašvęstų tarnų arba dėl kitos svarbios priežasties tikintiesiems neįmanoma dalyvauti eucharistinėse apeigose, labai patartina jiems dalyvauti žodžio liturgijoje, jeigu tokia vyktų parapijos bažnyčioje ar kitoje pašvęstoje vietoje pagal vietos vyskupo nurodymus, arba tinkamu laiku ilgiau pasimelsti vieniems ar šeimoje, ar, esant galimybei, ir grupei šeimų susibūrus.“105
Malonės ir nedarbo diena
2184 Kaip Dievas „ilsėjosi septintą dieną nuo visų darbų, kuriuos buvo atlikęs“ (Pr 2, 2), taip ir žmogaus gyvenimo ritmą nustato darbas ir poilsis. Viešpats dienos įsteigimas padeda visiems pailsėti ir turėti pakankamai laisvalaikio savo šeimos, kultūriniam, visuomeniniam ir religiniam gyvenimui.106
2185 Sekmadieniais ir kitomis įsakytų švenčių dienomis tikintieji privalo: susilaikyti nuo darbų ir užsiėmimų, trukdančių garbinti Dievą, kaip privalu; džiaugtis, kaip dera Viešpaties dieną; daryti gailestingumo darbus ir gauti reikalingą atokvėpį dvasiai ir kūnui.107 Pareigos šeimai arba svarbios visuomeninės užduotys teisėtai atleidžia nuo įsakyto sekmadienio poilsio. Tikintieji turi žiūrėti, kad tos teisėtos išimtys nevirstų įpročiu, žalingu religingumui, šeimos gyvenimui ir sveikatai.
Meilė tiesai rūpinasi ieškoti švento poilsio; meilės rūpestis verčia imtis teisingų darbų.108
2186 Pakankamai laisvo laiko turintys krikščionys lai prisimena savo brolius ir seseris, kurių poreikiai ir teisės yra tokios pat ir kurie dėl skurdo ir vargo neturi kada pailsėti. Pagal krikščioniško pamaldumo tradiciją sekmadienis yra skirtas geriems darbams ir kukliam ligonių, invalidų, senelių aptarnavimui. Krikščionys taip pat pašvenčia sekmadienį, skirdami savo laiką ir dėmesį šeimai bei artimiesiems, nes nelengva tai padaryti kitomis savaitės dienomis. Sekmadienis yra metas susimąstymo, ramybės, lavinimosi ir susikaupimo – viso to, kas padeda ugdyti vidinį krikščionio gyvenimą.
2187 Sekmadieniams ir šventėms švęsti reikia bendrų pastangų. Kiekvienas krikščionis turi vengti be būtino reikalo apsunkinti kitus tuo, kas jiems trukdytų švęsti Viešpaties dieną. Kai įprastiniai (sportiniai, pramoginiai ir pan.) renginiai bei visuomeninės pareigos (viešosios tarnybos ir kt.) verčia kai kuriuos žmones dirbti ir sekmadienį, jie patys privalo pasirūpinti pakankamu savo laisvalaikiu. Tikintieji, jausdami saiką ir artimo meilės vedami, lai saugosi išsišokimų ir smurto, kurių kartais nestinga masiniuose renginiuose. Nepaisant ekonominių problemų, valdžios įstaigos turi užtikrinti piliečiams laiką poilsiui ir Dievo garbinimui. Panašios yra ir darbdavių pareigos savo tarnautojams.
2188 Gerbdami visų žmonių religinę laisvę ir bendrąją gerovę, patys krikščionys turi siekti, kad sekmadieniai ir bažnytinių švenčių dienos būtų įstatymiškai pripažintos nedarbo dienomis. Krikščionys visiems turi būti gyvas maldos, religinės pagarbos bei džiaugsmo pavyzdys ir ginti savąsias tradicijas kaip vertingą įnašą į visuomenės dvasinį gyvenimą. Jeigu dėl šalies įstatymų ar kitų priežasčių tektų dirbti sekmadienį, vis dėlto šią dieną reikėtų išgyventi kaip mūsų išlaisvinimo dieną, kuri leidžia mums dalyvauti tame „iškilmingame sambūryje“, toje „danguje įrašytųjų pirmgimių Bažnyčioje“ (Žyd 12, 22–23).
Glaustai
2189 „Laikysies šabo dienos ir švęsi ją“ (Įst 5, 12). „Septintoji diena yra visiško poilsio šabas – šventa diena Viešpačiui“ (Iš 31, 15).
2190 Pirmojo kūrimo pabaigą vaizdavusį šabą pakeitė sekmadienis, kuris primena Kristaus prisikėlimu pradėtą naująjį kūrimą.
2191 Bažnyčia švenčia Kristaus prisikėlimą aštuntąją dieną, kuri pagrįstai yra vadinama Viešpaties diena, arba sekmadieniu.109
2192 „Sekmadienis [...] turi būti švenčiamas visoje Bažnyčioje kaip pirmoji įsakyta šventė.“110 „Sekmadieniais ir kitomis įsakytomis šventėmis tikin–tieji privalo dalyvauti šventose Mišiose.“111
2193 „Sekmadieniais ir kitomis įsakytų švenčių dienomis tikintieji [...] privalo: susilaikyti nuo darbų ir užsiėmimų, trukdančių garbinti Dievą, kaip privalu; džiaugtis, kaip dera Viešpaties dieną, arba gauti reikalingą atokvėpį dvasiai ir kūnui.“112
2194 Sekmadienio šventimas padeda „visiems pailsėti ir turėti pakankamai laisvalaikio šeimos, kultūriniam, visuomeniniam ir religiniam gyvenimui“113.
2195 Kiekvienas krikščionis turi vengti be būtino reikalo apsunkinti kitus tuo, kas jiems trukdytų švęsti Viešpaties dieną.
Išnašos
82 Plg. Įst 5, 12-15.
83 Plg. Iš 31, 16.
84 Plg. Iš 23, 12.
85 ; 2 Krn 36, 21.
86 Plg. Mk 1, 21; Jn 9, 16.
87 Plg. Mk 3, 4.
88 Plg. Mt 12, 5; Jn 7, 23.
89 Plg. Mt 28, 1; Lk 24, 1; Jn 20, 1.
90 Plg. Mk 16, 1; Mt 28, 1.
91 Šv. Justinas, Apol. 1, 67.
92 Plg. 1 Kor 10, 11.
93 Šv. Ignotas Antiochietis, Magn. 9, 1.
94 Šv. Tomas Akv., S. th. 2-2, 122, 4.
95 CIC, can. 1246, §1.
96 CIC, can. 1246, §1.
97 Plg. Apd 2, 42-46; 1 Kor 11, 17.
98 Pseudo-Euzebijus Aleksandrietis, Serm. dom.
99 CIC, can. 515, §1.
100 Plg. CL 26.
101 Šv. Jonas Auksaburnis, Incomprehens. 3, 6.
102 CIC, can. 1247.
103 CIC, can. 1248, §1.
104 Plg. CIC, can. 1245.
105 CIC, can. 1248, §2.
106 Plg. GS 67, §3.
107 Plg. CIC, can. 1247.
108 Šv. Augustinas, Civ. 19, 19.
109 Plg. SC 106.
110 CIC, can. 1246, §1.
111 CIC, can. 1247.
112 CIC, can. 1247.
113 GS 67, §3.
|