KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Pirmas skyrius. „Aš tikiu“ – „Mes tikime“ / Antras poskyris. Dievas pasitinka žmogų

3 skirsnis. Šventasis Raštas

I. Kristus – vienatinis Šventojo Rašto Žodis

101  Savo gerumu mus pasitinkantis Dievas, apsireikšdamas žmonėms, kalba jiems žmogiškais žodžiais: „Dievo žodžiai, išreikšti žmonių lūpomis, pasidarė panašūs į žmonių kalbą, kaip kitados amžinojo Tėvo Žodis, priėmęs trapų žmogaus kūną, tapo panašus į žmones.“68

102  Visi Šventojo Rašto žodžiai – tai tik viena Dievo ištara, Jo vienatinis Žodis, kuriame Jis išsako visą save:69

Prisiminkite, kad visuose šventuose Raštuose dėstoma ta pati Dievo kalba, o iš visų šventų rašytojų lūpų aidi tas pats Žodis, kuris, pradžioje būdamas Dievas pas Dievą, nėra dalomas skiemenimis, nes nėra pavaldus laikui.70

103  Dėl to Bažnyčia visuomet gerbė dieviškuosius Raštus, kaip ji gerbia ir Viešpaties Kūną. Ji nuolat dalija tikintiesiems gyvenimo Duoną nuo Dievo Žodžio ir Kristaus Kūno stalo.71

104  Bažnyčia iš Šventojo Rašto nuolat semiasi gyvybės ir jėgų,72 nes jame randa ne tik žmonių žodžius, bet ir tai, kas jis iš tikro yra: Dievo žodį.73 „Šventosiose knygose Tėvas, kuris yra danguje, su didžia meile pasitinka savo vaikus ir kalbasi su jais.“74

II. Šventojo Rašto įkvėpimas ir tiesa

105  Šventojo Rašto autorius yra Dievas. „Dievo apreikštieji dalykai, užrašyti ir išdėstyti Šventajame Rašte, buvo perteikti Šventosios Dvasios įkvėpimu.“

„Remdamasi apaštalų tikėjimu, Motina Bažnyčia laiko šventomis ir kanoninėmis ištisas Senojo Testamento ir Naujojo Testamento knygas su visomis jų dalimis, kadangi jos surašytos Šventosios Dvasios įkvėpimu, o jų autorius yra Dievas, ir kaip tokios jos buvo perduotos Bažnyčiai.“75

106  Šventųjų knygų autoriai – žmonės yra Dievo įkvėpti. „Šventosioms knygoms užrašyti Dievas pasirinko žmones, kurie, būdami įrankiai, naudojosi savo sugebėjimais bei jėgomis, kad, Dievui veikiant juose ir per juos, kaip tikri autoriai užrašytų visa ir tik tai, ko Jis norėjo.“76

107  Įkvėptose knygose mokoma tiesos. „Taigi visa, ką įkvėptieji autoriai, arba hagiografai, dėsto, turi būti laikoma Šventosios Dvasios išdėstyta. Todėl išpažintina, kad Šventasis Raštas tvirtai, ištikimai ir be klaidos moko tiesos, kurią Dievas panoro pateikti šventosiose knygose mūsų išganymui.“77

108  Vis dėlto krikščionių tikėjimas nėra „knygos religija“. Krikščionybė yra Dievo „Žodžio“ religija, „ne užrašyto ir nebylaus, bet įsikūnijusio ir gyvojo Žodžio“.78 Kad Šventasis Raštas neliktų vien negyva raide, Kristus, amžinasis gyvojo Dievo Žodis, per Šventąją Dvasią turi atverti mums protą, kad suprastume Raštus.79

III. Šventoji Dvasia – Šventojo Rašto aiškintoja

109  Šventajame Rašte Dievas kalba žmogui žmogišku būdu. Tad norint gerai aiškinti Raštus, reikia ištirti, ką iš tikrųjų norėjo pasakyti žmogiškieji autoriai ir ką jų žodžiais troško pareikšti mums pats Dievas.80

110  Norint suvokti šventųjų autorių intencijas, reikia atsižvelgti į jų laikų ir jų kultūros sąlygas, tos epochos „literatūrinius žanrus“, to meto jausenos, kalbėjimo, pasakojimo būdus. „Juk tiesą vis kitaip pateikia ir skirtingai išreiškia ir įvairiopas istorinis tekstas, ir pranašystė, ir poezija, ir dar kitoks raiškos būdas.“81

111  Tačiau, kadangi Šventasis Raštas yra Dievo įkvėptas, yra ir kitas teisingo aiškinimo principas, ne mažiau svarbus už pirmąjį, be kurio Šventasis Raštas taip pat liktų negyva raide: „Šventasis Raštas yra skaitytinas ir aiškintinas ta pačia Dvasia, kuria buvo parašytas.“82

Vatikano II Susirinkimas nurodė tris kriterijus Šventajam Raštui aiškinti pagal jį įkvėpusią Dvasią:83

112  1. Rūpestingai atsižvelgti į „viso Šventojo Rašto turinį ir vienybę“. Nors Šventąjį Raštą sudarančios knygos labai skirtingos, jis pats yra vienas, kaip vienas yra ir Dievo planas, kurio centras ir širdis yra Jėzus Kristus; nuo Jo Velykų ta širdis atverta.84

Šventasis Raštas, atskleidžiantis Kristaus širdį, suprantamas Kristaus širdimi85. Prieš kančią toji širdis buvo užverta, nes Raštai buvo neaiškūs. Tačiau po kančios Raštai atsivėrė, kad tie, kurie dabar juos supranta, svarstytų ir spręstų, kaip turi būti aiškinamos pranašystės.86

113  2. Šventąjį Raštą reikia skaityti „gyvoje visos Bažnyčios tradicijoje“. Anot tėvų, Šventasis Raštas Bažnyčios širdyje skaitomas geriau negu raštu užrašytas.87 Iš tiesų Bažnyčia savo Tradicijoje gyvai prisimena Dievo žodžius, o Šventoji Dvasia dvasiškai aiškina Šventąjį Raštą („...pagal dvasinį suvokimą, kuriuo Dvasia apdovanoja Bažnyčią“88).

114  3. Būti atidiems „tikėjimo analogijai“.89 „Tikėjimo analogija“ laikome tiesų tarpusavio ryšį ir ryšį su visu Apreiškimo planu.

Šventojo Rašto prasmės

115  Pagal senovinę tradiciją galima skirti dvejopą Šventojo Rašto prasmę: žodinę ir dvasinę, o pastaroji dar skirstoma į alegorinę, moralinę ir anagoginę. Visų keturių prasmių darna labai praturtina gyvąjį Šventojo Rašto skaitymą Bažnyčioje.

116  Žodinė prasmė. Tai prasmė, kurią išreiškia Šventojo Rašto žodžiai ir kurią atskleidžia egzegezė, taikydama teisingo aiškinimo taisykles. „Visos Šventojo Rašto prasmės remiasi žodine prasme.“90

117  Dvasinė prasmė. Dėl vieningo Dievo plano ženklais gali būti ne tik Šventojo Rašto tekstas, bet ir dalykai bei įvykiai, apie kuriuos jis pasakoja.

1. Alegorinė prasmė. Mes galime geriau suprasti įvykius, atpažindami jų reikšmę Kristuje; taip perėjimas per Raudonąją jūrą yra Kristaus pergalės, o drauge ir Krikšto ženklas;91

2. Moralinė prasmė. Šventajame Rašte aprašyti įvykiai turi mus paraginti tinkamai elgtis. Jie yra užrašyti „įspėti mums“ (1 Kor 10, 11);92

3. Anagoginė prasmė. Galima įžiūrėti ir amžinąją dalykų ir įvykių prasmę, laikyti juos vadovais (graik. anagoge) į mūsų Tėvynę. Taip Bažnyčia žemėje yra dangiškosios Jeruzalės ženklas.93

118  Keturias prasmes glaustai apibūdina šis viduramžių dvieilis:

„Littera gesta docet, quid credas allegoria,
moralis quid agas, quo tendas anagogia“.94
Žodinė prasmė rodo, kas vyksta, alegorinė, ką reikia tikėti,
moralinė, ką daryti, anagoginė, ko siekti.

119  „Egzegetų uždavinys yra, laikantis šių taisyklių, stengtis geriau suprasti ir išdėstyti Šventojo Rašto mintį, kad, tarsi parengiamąjį darbą atlikus, subręstų Bažnyčios sprendimui. Mat dėl Šventojo Rašto aiškinimo visa galutinai sprendžia Bažnyčia, dievišku paskyrimu einanti Dievo žodžio saugotojos ir aiškintojos pareigas“:95

Aš netikėčiau Evangelija, jei Katalikų Bažnyčios autoritetas neverstų manęs to daryti.96
IV. Šventojo Rašto kanonas

120  Apaštalų Tradicija padeda Bažnyčiai atskirti, kurie raštai turi būti laikomi šventosiomis knygomis.97 Visas jų sąrašas yra vadinamas Šventojo Rašto „kanonu“. Senąjį Testamentą sudaro 46 knygos (45, jeigu Jeremijo ir Raudų knygos laikomos vientisu tekstu), Naująjį – 27:98

Senojo Testamento: Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių, Pakartoto Įstatymo, Jozuės, Teisėjų, Rutos, dvi Samuelio knygos, dvi Karalių knygos, dvi Kronikų knygos, Ezdro ir Nehemijo, Tobito, Juditos, Esteros, dvi Makabėjų knygos, Jobo knyga, Psalmynas, Patarlių, Koheleto, Giesmių Giesmės, Išminties, Siracido, Izaijo, Jeremijo, Raudų, Barucho, Ezekielio, Danielio, Ozėjo, Joelio, Amoso, Abdijo, Jonos, Michėjo, Nahumo, Habakuko, Sofonijo, Agėjo, Zacharijo, Malachijo knygos;

Naujojo Testamento: Mato, Morkaus, Luko, Jono evangelijos, Apaštalų darbai, Laiškai – šv. Pauliaus romiečiams, pirmasis ir antrasis korintiečiams, galatams, efeziečiams, filipiečiams, kolosiečiams, pirmasis ir antrasis tesalonikiečiams, pirmasis ir antrasis Timotiejui, Titui, Filemonui, Laiškas žydams, Jokūbo laiškas, pirmasis ir antrasis Petro, trys Jono laiškai, Judo laiškas ir Apreiškimas Jonui.

Senasis Testamentas

121  Senasis Testamentas yra neatskiriama Šventojo Rašto dalis. Jo knygos yra Dievo įkvėptos, ir jų vertė amžina,99 nes Senoji Sandora niekada nebuvo atšaukta.

122  „Senojo Testamento išganymo ekonomija buvo skirta parengti visą Atpirkėjo Kristaus ir Mesijo karalystės atėjimą.“ „Nors tose knygose yra ir netobulų bei laikinų dalykų“, Senojo Testamento knygos rodo dievišką išganingos Dievo meilės pedagogiją: „jose slypi kilnūs mokymai apie Dievą, išganinga žmogaus gyvenimo išmintis ir įstabūs maldos turtai, pagaliau jose glūdi mūsų išganymo slėpinys“.100

123  Krikščionys Senąjį Testamentą gerbia kaip tikrą Dievo žodį. Bažnyčia visuomet ryžtingai priešinosi sumanymui Senąjį Testamentą atmesti dėl to, kad esą Naujasis jį laiko nebereikalingu (marcionizmas).

Naujasis Testamentas

124  „Dievo žodis, kuris yra Dievo galybė kiekvienam tikinčiajam išganyti, pranašesniu būdu mums pristatomas ir parodo savo jėgą Naujojo Testamento raštuose.“101 Tie raštai mums atskleidžia galutinę dieviškojo Apreiškimo tiesą. Jų svarbiausia tema yra Jėzus Kristus, įsikūnijęs Dievo Sūnus, Jo darbai, mokymas, kančia ir pašlovinimas, taip pat ir Jo Bažnyčios gyvenimo pradžia, veikiant Šventajai Dvasiai.102

125  Evangelijos yra viso Šventojo Rašto širdis, „jos yra ypatingas įsikūnijusio Žodžio, mūsų Gelbėtojo, gyvenimo ir mokymo liudijimas“.103

126  Galima skirti tris Evangelijų sudarymo etapus:

1. Jėzaus gyvenimas ir mokymas. Bažnyčia yra tvirtai įsitikinusi, kad keturios Evangelijos, „kurių istoriškumą ji nesvyruodama tvirtina, patikimai perduoda tai, ką Jėzus, Dievo Sūnus, gyvendamas tarp žmonių, jų amžinajam išganymui iš tikrųjų veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų“.

2. Žodinė tradicija. „Ką Viešpats buvo sakęs ir daręs, apaštalai po Viešpaties įžengimo perdavė savo klausytojams, patys giliau tai supratę, šlovingųjų Kristaus gyvenimo įvykių pamokyti ir tiesos Dvasios apšviesti.“

3. Evangelijų parašymas. „Šventieji autoriai, rašydami keturias Evangelijas, kai ką parinko iš gausybės to, kas buvo žodžiu skelbta ar jau surašyta, kai ką apibendrino arba paaiškino paisydami ano meto Bažnyčių padėties, pagaliau išlaikė skelbimo formą, bet visada taip, kad apie Jėzų perteiktų mums tai, kas tikra ir nuoširdu.“104

127  Keturių dalių Evangelija Bažnyčioje turi išskirtinę vietą; tai rodo liturgijos jai skiriama pagarba ir su niekuo nesulyginama jos trauka, kurią jai visais laikais jautė šventieji:

Nėra geresnio, brangesnio ir kilnesnio mokslo už Evangelijų tekstą. Svarstykite ir saugokite tai, ko mūsų Viešpats ir Mokytojas Kristus mokė žodžiais ir vykdė darbais.105

Daugiausia peno mano mąstymui duoda Evangelija; joje randu visa, ko reikia mano vargšei sielai. Aš ten atskleidžiu vis naują šviesą, paslėptą ir paslaptingą prasmę.106

Senojo ir Naujojo Testamento vienybė

128  Bažnyčia jau apaštalų laikais107 ir vėliau Tradicijoje nuolat aiškino Dievo plano vienybę abiejuose Testamentuose, pasiremdama tipologija. Pasak jos, Dievo darbuose Senojoje Sandoroje randami pirmavaizdžiai viso to, ką Dievas, laiko pilnatvei atėjus, yra įvykdęs savo įsikūnijusio Sūnaus asmenyje.

129  Tad Senąjį Testamentą krikščionys skaito mirusio ir prisikėlusio Kristaus šviesoje. Toks tipologinis skaitymas rodo neišsemiamą Senojo Testamento turinį. Tačiau negalima pamiršti, kad jo vertę sudaro Apreiškimas, kurį pats Viešpats patvirtino.108 Beje, ir Naujasis Testamentas skaitytinas Senojo Testamento šviesoje. Pirmykštė krikščionių katechezė nuolat juo naudodavosi.109 Anot seno priežodžio, „Senajame Testamente slypi Naujasis, o Naujajame atsiskleidžia Senasis.“110

130  Tipologija išreiškiamas veržlus Dievo plano vykdymas belaukiant, kad „Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28). Pavyzdžiui, patriarchų pašaukimas ir išėjimas iš Egipto Dievo plane nepraranda savo vertės, būdami tarpiniai jo vykdymo etapai.

V. Šventasis Raštas Bažnyčios gyvenime

131  „Dievo žodis slepia savyje tokią jėgą ir stiprybę, kad jis pasirodo esąs Bažnyčios ramstis ir gyvumas, jos vaikams – tikėjimo tvirtybė, sielos maistas, tyras ir neišsenkąs dvasinio gyvenimo šaltinis.“111 Tad „krikščionims turi būti plačiai atvertos durys į Šventąjį Raštą“.112

132  „Šventųjų tekstų studijos tebūna tarsi šventosios teologijos siela. Kartu jos Rašto žodžiu gaiviai maitina ir šventai brandina žodžio tarnybą: pastoracinius pamokslus, katechizaciją ir bet kokį krikščionišką ugdymą, kuriame ypatinga vieta skirtina liturginei homilijai.“113

133  Bažnyčia „karštai ir pabrėžtinai ragina ir visus krikščionis [...] dažnu Šventųjų Raštų skaitymu įgyti 'Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinimo didybę' (Fil 3, 8). .“114

Santrauka

134  Visas Šventasis Raštas yra tik viena knyga, o toji knyga yra Kristus, „nes visas dieviškasis Raštas kalba apie Kristų, ir visas dieviškasis Raštas išsipildo Kristuje“.115

135  „Šventieji raštai talpina Dievo žodį; būdami įkvėpti, jie tikrai yra Dievo žodis.“116

136  Dievas, įkvėpdamas žmogiškuosius autorius, pats yra Šventojo Rašto Autorius; Jis veikia juose ir per juos. Taip Jis laiduoja, kad jų raštai neklysdami moko išganingos tiesos.117

137  Aiškinant įkvėptuosius Raštus, pirmiausia reikia stengtis suprasti, ką Dievas per šventuosius autorius nori apreikšti mūsų išganymui. Tai, kas ateina iš Šventosios Dvasios, yra visiškai suprantama tiktai veikiant Šventajai Dvasiai.118

138  Bažnyčia priima ir gerbia kaip įkvėptas 46 Senojo ir 27 Naujojo Testamento knygas.

139  Keturios Evangelijos užima pagrindinę vietą, nes jų centras yra Jėzus Kristus.

140  Abiejų Testamentų vienybė išplaukia iš Dievo plano ir Jo Apreiškimo vienybės. Senasis Testamentas parengia Naujajam, o šiame savo ruožtu išsipildo Senasis; jie abu vienas kitą aiškina; abu yra tikras Dievo žodis.

141  „Bažnyčia visuomet gerbė dieviškuosius Raštus taip, kaip ir patį Viešpaties kūną“119: jie abu maitina ir tvarko visą krikščionių gyvenimą. „Tavo žodis – mano kojoms žibintas ir šviesa mano takui“ (Ps 119, 105)120.

Išnašos

68 DV 13.

69 Plg. Žyd 1, 1-3.

70 Šv. Augustinas, Psal. 103, 4, 1.

71 Plg. DV 21.

72 Plg. DV 24.

73 Plg. 1 Tes 2, 13.

74 DV 21.

75 DV 11.

76 DV 11.

77 DV 11.

78 Šv. Bernardas, Hom. Miss. 4, 11.

79 Plg. Lk 24, 45.

80 Plg. DV 12, §1.

81 DV 12, §2.

82 DV 12, §3.

83 Plg. DV 12, §3.

84 Plg.Lk 24, 25-27. 44-46.

85 Plg. Ps 22, 15.

86 Šv.Tomas Akv., Psal. 21, 11.

87 Plg. šv. Hiliaras, Const. 9; šv. Jeronimas, Ep. Gal 1, 1; 11-12.

88 Origenas, Hom. in Lev. 5, 5.

89 Plg. Rom 12, 6.

90 Šv.Tomas Akv., S.th. 1, 1, 10, ad 1.

91 Plg. 1 Kor 10, 2.

92 Plg. Žyd 3-4, 11.

93 Plg. Apr 21, 1-22, 5.

94 Augustinas iš Danijos, Rot. I.

95 DV 12, 3.

96 Šv. Augustinas, Fund. 5, 6.

97 Plg. DV 8, 3.

98 Plg. DS 179; 1334-1336; 1501-1504.

99 Plg. DV 14.

100 DV 15.

101 DV 17.

102 Plg. DV 20.

103 DV 18.

104 DV 19.

105 Šv. mergelė Cezarija, Rich.

106 Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, Ms. autob. A 83 v.

107 Plg. 1 Kor 10, 6. 11; Žyd 10, 1; 1 Pt 3, 2 1.

108 Plg. Mk 12, 29-31.

109 Plg. 1 Kor 5,6-8; 10, 1-11.

110 Šv. Augustinas, Hept. 2, 73; plg. DV 16.

111 DV 21.

112 DV 22.

113 DV 24.

114 DV 25; plg. šv. Jeronimas, Is., prol.

115 Šv. Viktoras Hugonas, Noe 2, 8; plg. ten pat, 2, 9.

116 DV 24.

117 Plg. DV 11.

118 Origenas, Hom. in Ex. 4, 5.

119 DV 21.

120 Plg. Iz 50, 4.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003