Jėzus Kristus „prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos“
85. Kodėl Dievo Sūnus tapo žmogumi?
86. Ką reiškia žodis Įsikūnijimas?
87. Kaip Jėzus Kristus yra tikras Dievas ir tikras žmogus?
88. Ko apie tai moko Chalkedono Susirinkimas (451 m.)?
89. Kaip Bažnyčia perteikia Įsikūnijimo slėpinį?
Bažnyčia perteikia jį tvirtindama, kad Jėzus Kristus yra tikras Dievas ir tikras žmogus, turintis dvi prigimtis – dieviškąją ir žmogiškąją, kurios nesumišusios, bet suvienytos Žodžio Asmenyje. Jėzaus žmogystėje viskas – stebuklai, kančia ir mirtis – turi būti priskirta jo dieviškajam Asmeniui, veikiančiam per prisiimtą žmogiškąją prigimtį.
„Viengimi Sūnau ir Dievo Žodi, būdamas nemirtingas, tu dėl mūsų išganymo teikeisi įsikūnyti Šventosios Dievo Motinos ir visada Mergelės Marijos įsčiose. […] Tu, kuris esi vienas iš Švenčiausiosios Trejybės, šlovinamas su Tėvu ir Šventąja Dvasia, išgelbėk mus!“ (Bizantijos apeigų šv. Jono Auksaburnio liturgija).
90. Ar žmogumi tapęs Dievo Sūnus turėjo sielą, kuriai būdingas žmogiškasis pažinimas?
91. Kaip įsikūnijusiame Žodyje dera dvi valios?
92. Ar Kristus turėjo tikrą žmogaus kūną?
93. Ką vaizduoja Jėzaus Širdis?
94. „Prasidėjo iš Šventosios Dvasios…“ Ką reiškia šis pasakymas?
95. „Gimė iš Mergelės Marijos…“ Kodėl Marija tikrai yra Dievo Motina?
96. Ką reiškia Nekaltasis Prasidėjimas?
97. Kaip Marija bendradarbiauja dieviškajame išganymo plane?
98. Ką reiškia mergeliškasis Jėzaus pradėjimas?
99. Kokia prasme Marija yra visada Mergelė?
100. Kokiu būdu dvasinė Marijos motinystė yra visuotinė?
101. Kokia prasme visas Kristaus gyvenimas yra slėpinys?
102. Kaip pasaulis buvo rengiamas Jėzaus slėpiniams?
103. Ko apie Jėzaus gimimo ir vaikystės slėpinius mokoma Evangelijoje?
104. Ko moko paslėptasis Jėzaus gyvenimas Nazarete?
105. Kodėl Jėzus iš Jono priima „atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti“ (Lk 3, 3)?
106. Ką atskleidžia Jėzaus gundymai dykumoje?
107. Kas kviečiamas įžengti į Jėzaus skelbtąją ir įgyvendintąją Dievo karalystę?
108. Kodėl Karalystę Kristus atskleidžia ženklais ir stebuklais?
109. Kokią valdžią savo Karalystėje Kristus patiki apaštalams?
110. Ką reiškia Atsimainymas?
Per Atsimainymą pirmiausia pasirodo Trejybė: „Tėvas – savo balsu, Sūnus – savo žmogyste, Dvasia – spindinčiu debesiu“ (šv. Tomas Akvinietis). Su Moze ir Eliju kalbėdamasis apie savo „išėjimą“ (Lk 9, 31), Jėzus parodo, jog jo šlovė eina per Kryžių, ir iš anksto skelbia savo Prisikėlimą bei šlovingą grįžimą, kuris „pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į [jo] garbingąjį kūną“ (Fil 3, 21).
„Tu atsimainei ant kalno, ir tavo mokiniai kiek pajėgdami žvelgė į tavo šlovę, Kristau Dieve, idant, išvydę tave nukryžiuotą, suprastų, jog tavo kančia buvo savanoriška, ir paskelbtų pasauliui, jog tu tikrai esi Tėvo spindesys“ (Bizantijos liturgija).
111. Kaip vyksta mesijinis įžengimas į Jeruzalę?
KBK nuorodos
85.
456 Nikėjos–Konstantinopolio tikėjimo simbolyje išpažįstame: „Jis dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus. Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi.“
457 Žodis tapo kūnu, kad mus išgelbėtų ir sutaikintų su Dievu: Dievas „mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų, kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4, 10). „Tėvas atsiuntė Sūnų, pasaulio Gelbėtoją“ (1 Jn 4, 14). Jis „pasirodė, kad sunaikintų nuodėmes“ (1 Jn 3, 5): Serganti mūsų prigimtis prašėsi pagydoma; puolusi – pakeliama; mirusi – prikeliama. Praradę gėrį, mes pasigedome, kas jį sugrąžintų; paskendę tamsybėse, ilgėjomės šviesos; būdami belaisviai, laukėme išvaduotojo, kaliniai – išlaisvintojo, vergai – gelbėtojo. Nejaugi visa tai nebuvo pakankamai svarbios priežastys, kad Dievas pasigailėtų skurstančios ir nelaimingos žmonijos ir nusileistų iki mūsų žmogiškosios prigimties jos pagydyti?
458 Žodis tapo kūnu, kad mes pažintume Dievo meilę. „Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį“ (1 Jn 4, 9). Nes „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).
459 Žodis tapo kūnu, kad mums būtų šventumo pavyzdys. „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs...“ (Mt 11, 29). „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). O Tėvas ant Atsimainymo kalno liepia: „Klausykite jo!“ (Mk 9, 7). Jis iš tiesų yra palaiminimų pavyzdys ir naujojo Įstatymo norma: „Kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12). Ta meilė reikalauja, Juo sekant, save aukoti.
460 Žodis tapo kūnu, kad mus padarytų „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4). „Nes Žodis dėl to tapo žmogumi, o Dievo Sūnus – žmogaus Sūnumi, kad ir žmogus, bendrystėje su Žodžiu gavęs dieviškąją įsūnystę, taptų Dievo vaiku.“ „Nes Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad mus sudievintų.“ „Vienatinis Dievo Sūnus, norėdamas, kad mes taptume Jo dievystės dalininkais, priėmė mūsų prigimtį, idant, tapęs žmogumi, sudievintų žmones.“
86.
461 Kartodama šv. Jono posakį („Žodis tapo kūnu“: Jn 1, 14), Bažnyčia „Įsikūnijimu“ vadina faktą, kad Dievo Sūnus priėmė žmogiškąją prigimtį, norėdamas joje mus išganyti. Apie Įsikūnijimo slėpinį Bažnyčia gieda šv. Pauliaus perteiktą himną: Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 5–8 ).
462 Laiške žydams kalbama apie tą patį slėpinį: Todėl, ateidamas į pasaulį, jis [Kristus] byloja: „Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną. Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes.“ Tuomet aš tariau: „štai ateinu [...] vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10, 5–7, cituojant Ps 40, 7–9 LXX).
463 Tikėti tikrą Dievo Sūnaus Įsikūnijimą yra skiriamasis krikščionių tikėjimo ženklas: „Iš to pažinsite Dievo Dvasią: kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėzų Kristų kūne atėjus, yra iš Dievo“ (1 Jn 4, 2). Toks yra džiugus Bažnyčios įsitikinimas nuo pat pradžių, kai ji gieda apie didų maldingumo slėpinį: „Jis apsireiškė kūne“ (1 Tim 3, 16).
483 Tad Įsikūnijimas yra slėpinys nuostabios vienybės, kuri sujungia dieviškąją ir žmogiškąją prigimtis viename Dievo Žodžio Asmenyje.
87.
464 Nepakartojamas ir vienkartinis Dievo Sūnaus Įsikūnijimas nereiškia, kad Jėzus Kristus yra iš dalies Dievas, iš dalies žmogus, kažkoks dieviškumo ir žmogiškumo mišinys. Jis tapo tikru žmogumi, likdamas tikras Dievas. Jėzus Kristus yra tikras Dievas ir tikras žmogus. Šią tikėjimo tiesą pirmaisiais amžiais Bažnyčia turėjo aiškinti ir ginti nuo ją iškraipančių erezijų.
465 Pirmosios erezijos neigė ne tiek Kristaus dievystę, kiek Jo tikrą žmogystę (gnostinis doketizmas). Nuo apaštalų laikų krikščionys pabrėždavo tikrą „kūne atėjusio“ Dievo Sūnaus Įsikūnijimą. Tačiau jau trečiajame šimtmetyje Bažnyčia, prieštaraudama Pauliui Samosatiečiui, Antiochijos Susirinkime turėjo patvirtinti, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus prigimtimi, o ne įsūnyste. Pirmasis Nikėjos Visuotinis Susirinkimas 325 metais savajame Tikėjimo simbolyje išpažino, kad Dievo Sūnus yra „gimęs, bet ne sukurtas, vienos substancijos (graikiškai homousios) su Tėvu“, ir pasmerkė Arijų, kuris tvirtino, kad „Dievo Sūnus yra kilęs iš nebūties“ ir yra „kitos substancijos, arba esmės“, negu Tėvas.
466 Nestorijaus erezija Kristuje matė žmogaus asmenį, sujungtą su dieviškuoju Dievo Sūnaus Asmeniu. Dėl to šv. Kirilas Aleksandrietis ir 431 metais Efeze vykęs trečiasis Visuotinis Susirinkimas išpažino, kad „Žodis, hipostaziškai suvienydamas su savimi protingos sielos gaivinamą kūną, [...] tapo žmogumi“. Kristaus žmogystė neturi kito subjekto, kaip tik dieviškąjį Dievo Sūnaus Asmenį, kuris ją prisiėmė ir pasisavino nuo pat prasidėjimo momento. Todėl tas pats Susirinkimas paskelbė, kad Marija tikrai tapo Dievo Motina, žmogiškai pradėdama Dievo Sūnų savo įsčiose: „Dievo Motina ją vadiname ne dėl to, kad Dievo Žodis savo prigimtį ar dievystę būtų ėmęs iš šventosios Mergelės, bet todėl, kad iš jos gavo protinga siela apdovanotą šventąjį kūną, su kuriuo hipostaziškai susivienijęs Dievo Žodis pripažįstamas gimęs pagal kūną.“
467 Monofizitai tvirtino, kad Kristuje žmogiškoji prigimtis, prisiimta Dievo Sūnaus dieviškojo Asmens, nustojo egzistuoti. Prieštaraudamas tai erezijai, 451 metais Chalkedone vykęs ketvirtasis Visuotinis Susirinkimas pareiškė: Sekdami šventųjų tėvų pavyzdžiu, mes visi sutartinai mokome išpažinti, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra vienas ir tas pats Sūnus, vienodai tobulas ir savo dievyste, ir savo žmogyste, tikrai Dievas ir tikrai žmogus, su protinga siela ir su kūnu, vienos dieviškosios prigimties kaip ir Tėvas, vienos žmogiškosios prigimties kaip ir mes, „kaip ir mes visaip mėgintas, tačiau nenusidėjęs“; Jis gimė prieš visus amžius iš Tėvo kaip Dievas, o mūsų laikais dėl mūsų ir mūsų išganymo – iš Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, kaip žmogus. Vienas ir tas pats yra Kristus, viengimis Sūnus ir Viešpats; pripažįstame Jį turint dvi – nesumaišytas, nepakitusias, nepadalytas, viena nuo kitos neatskirtas – prigimtis; nors jos ir suvienytos, bet niekada nepanaikintas jų skirtingumas, atvirkščiai, vieninteliame Asmenyje ir vienintelėje subsistencijoje išsaugotas abiejų prigimčių savitumas.
469 Taip Bažnyčia išpažįsta, kad Jėzus neatskiriamai yra ir tikras Dievas, ir tikras žmogus. Jis iš tikrųjų yra Dievo Sūnus, tapęs žmogumi, mūsų broliu, ir nenustojęs būti Dievas, mūsų Viešpats: Jis „išsaugojo tai, kas buvo, priėmė tai, kuo nebuvo“, giedama Romos liturgijoje. O šv. Jono Auksaburnio liturgijos giesmė skelbia: „O viengimi Sūnau ir Dievo Žodi! Būdamas nemirtingas, Tu dėl mūsų išganymo teikeisi įsikūnyti šventosios Dievo Motinos ir visada Mergelės Marijos įsčiose; Tu nepakisdamas tapai žmogumi ir buvai nukryžiuotas. O Kristau Dieve! Savo mirtimi sunaikinęs mirtį, Tu, kuris esi vienas iš Švenčiausiosios Trejybės Asmenų, šlovinamas drauge su Tėvu ir Šventąja Dvasia, išgelbėk mus!“
88.
467 Monofizitai tvirtino, kad Kristuje žmogiškoji prigimtis, prisiimta Dievo Sūnaus dieviškojo Asmens, nustojo egzistuoti. Prieštaraudamas tai erezijai, 451 metais Chalkedone vykęs ketvirtasis Visuotinis Susirinkimas pareiškė: Sekdami šventųjų tėvų pavyzdžiu, mes visi sutartinai mokome išpažinti, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra vienas ir tas pats Sūnus, vienodai tobulas ir savo dievyste, ir savo žmogyste, tikrai Dievas ir tikrai žmogus, su protinga siela ir su kūnu, vienos dieviškosios prigimties kaip ir Tėvas, vienos žmogiškosios prigimties kaip ir mes, „kaip ir mes visaip mėgintas, tačiau nenusidėjęs“; Jis gimė prieš visus amžius iš Tėvo kaip Dievas, o mūsų laikais dėl mūsų ir mūsų išganymo – iš Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, kaip žmogus. Vienas ir tas pats yra Kristus, viengimis Sūnus ir Viešpats; pripažįstame Jį turint dvi – nesumaišytas, nepakitusias, nepadalytas, viena nuo kitos neatskirtas – prigimtis; nors jos ir suvienytos, bet niekada nepanaikintas jų skirtingumas, atvirkščiai, vieninteliame Asmenyje ir vienintelėje subsistencijoje išsaugotas abiejų prigimčių savitumas.
89.
464 Nepakartojamas ir vienkartinis Dievo Sūnaus Įsikūnijimas nereiškia, kad Jėzus Kristus yra iš dalies Dievas, iš dalies žmogus, kažkoks dieviškumo ir žmogiškumo mišinys. Jis tapo tikru žmogumi, likdamas tikras Dievas. Jėzus Kristus yra tikras Dievas ir tikras žmogus. Šią tikėjimo tiesą pirmaisiais amžiais Bažnyčia turėjo aiškinti ir ginti nuo ją iškraipančių erezijų.
465 Pirmosios erezijos neigė ne tiek Kristaus dievystę, kiek Jo tikrą žmogystę (gnostinis doketizmas). Nuo apaštalų laikų krikščionys pabrėždavo tikrą „kūne atėjusio“ Dievo Sūnaus Įsikūnijimą. Tačiau jau trečiajame šimtmetyje Bažnyčia, prieštaraudama Pauliui Samosatiečiui, Antiochijos Susirinkime turėjo patvirtinti, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus prigimtimi, o ne įsūnyste. Pirmasis Nikėjos Visuotinis Susirinkimas 325 metais savajame Tikėjimo simbolyje išpažino, kad Dievo Sūnus yra „gimęs, bet ne sukurtas, vienos substancijos (graikiškai homousios) su Tėvu“, ir pasmerkė Arijų, kuris tvirtino, kad „Dievo Sūnus yra kilęs iš nebūties“ ir yra „kitos substancijos, arba esmės“, negu Tėvas.
466 Nestorijaus erezija Kristuje matė žmogaus asmenį, sujungtą su dieviškuoju Dievo Sūnaus Asmeniu. Dėl to šv. Kirilas Aleksandrietis ir 431 metais Efeze vykęs trečiasis Visuotinis Susirinkimas išpažino, kad „Žodis, hipostaziškai suvienydamas su savimi protingos sielos gaivinamą kūną, [...] tapo žmogumi“. Kristaus žmogystė neturi kito subjekto, kaip tik dieviškąjį Dievo Sūnaus Asmenį, kuris ją prisiėmė ir pasisavino nuo pat prasidėjimo momento. Todėl tas pats Susirinkimas paskelbė, kad Marija tikrai tapo Dievo Motina, žmogiškai pradėdama Dievo Sūnų savo įsčiose: „Dievo Motina ją vadiname ne dėl to, kad Dievo Žodis savo prigimtį ar dievystę būtų ėmęs iš šventosios Mergelės, bet todėl, kad iš jos gavo protinga siela apdovanotą šventąjį kūną, su kuriuo hipostaziškai susivienijęs Dievo Žodis pripažįstamas gimęs pagal kūną.“
467 Monofizitai tvirtino, kad Kristuje žmogiškoji prigimtis, prisiimta Dievo Sūnaus dieviškojo Asmens, nustojo egzistuoti. Prieštaraudamas tai erezijai, 451 metais Chalkedone vykęs ketvirtasis Visuotinis Susirinkimas pareiškė: Sekdami šventųjų tėvų pavyzdžiu, mes visi sutartinai mokome išpažinti, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra vienas ir tas pats Sūnus, vienodai tobulas ir savo dievyste, ir savo žmogyste, tikrai Dievas ir tikrai žmogus, su protinga siela ir su kūnu, vienos dieviškosios prigimties kaip ir Tėvas, vienos žmogiškosios prigimties kaip ir mes, „kaip ir mes visaip mėgintas, tačiau nenusidėjęs“; Jis gimė prieš visus amžius iš Tėvo kaip Dievas, o mūsų laikais dėl mūsų ir mūsų išganymo – iš Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, kaip žmogus. Vienas ir tas pats yra Kristus, viengimis Sūnus ir Viešpats; pripažįstame Jį turint dvi – nesumaišytas, nepakitusias, nepadalytas, viena nuo kitos neatskirtas – prigimtis; nors jos ir suvienytos, bet niekada nepanaikintas jų skirtingumas, atvirkščiai, vieninteliame Asmenyje ir vienintelėje subsistencijoje išsaugotas abiejų prigimčių savitumas.
468 Po Chalkedono Susirinkimo kai kas Kristaus žmogiškąją prigimtį ėmė laikyti atskiru savos rūšies asmeniu. Su tuo nesutikdamas, 553 metais Konstantinopolyje vykęs penktasis Visuotinis Susirinkimas pareiškė, kad tėra „viena subsistencija [arba Asmuo], ir tai yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus, vienas iš Švenčiausiosios Trejybės Asmenų“. Tad visa, kas priklauso Kristaus žmogiškajai prigimčiai, turi būti priskirta Jo dieviškajam Asmeniui kaip tos prigimties subjektui: ne tik stebuklai, bet ir kančios, ir netgi mirtis. „Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kuris su kūnu buvo nukryžiuotas, yra tikras Dievas, garbės Viešpats, vienas iš Švenčiausiosios Trejybės Asmenų.“
469 Taip Bažnyčia išpažįsta, kad Jėzus neatskiriamai yra ir tikras Dievas, ir tikras žmogus. Jis iš tikrųjų yra Dievo Sūnus, tapęs žmogumi, mūsų broliu, ir nenustojęs būti Dievas, mūsų Viešpats: Jis „išsaugojo tai, kas buvo, priėmė tai, kuo nebuvo“, giedama Romos liturgijoje. O šv. Jono Auksaburnio liturgijos giesmė skelbia: „O viengimi Sūnau ir Dievo Žodi! Būdamas nemirtingas, Tu dėl mūsų išganymo teikeisi įsikūnyti šventosios Dievo Motinos ir visada Mergelės Marijos įsčiose; Tu nepakisdamas tapai žmogumi ir buvai nukryžiuotas. O Kristau Dieve! Savo mirtimi sunaikinęs mirtį, Tu, kuris esi vienas iš Švenčiausiosios Trejybės Asmenų, šlovinamas drauge su Tėvu ir Šventąja Dvasia, išgelbėk mus!“
479 Dievo nustatytu laiku įsikūnijo vienatinis Tėvo Sūnus – amžinasis Žodis ir savo esme Tėvo paveikslas: Jis prisiėmė žmogiškąją prigimtį, neprarasdamas dieviškosios prigimties.
480 Jėzus Kristus yra tikras Dievas ir tikras žmogus savo dieviškojo Asmens vienybėje; dėl to Jis yra vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmonių.
481 Jėzus Kristus turi dvi prigimtis – dieviškąją ir žmogiškąją; jos nesumišusios viena su kita, bet suvienytos viename Dievo Sūnaus Asmenyje.
90.
470 Kadangi slėpiningoje Įsikūnijimo vienybėje žmogaus prigimtis „prisiimta, o ne panaikinta“, Bažnyčia laikui bėgant buvo įkvėpta išpažinti visišką Kristaus žmogiškosios sielos su jos proto bei valios galiomis ir Jo žmogiškojo kūno realumą. Tačiau drauge ji kaskart primindavo, kad žmogiškoji Kristaus prigimtis tiesiogiai priklauso dieviškajam Dievo Sūnaus Asmeniui, kuris ją prisiėmė. Visa, kas Kristus yra ir ką, ją turėdamas, daro, yra ir daro „vienas iš Trejybės Asmenų“. Taigi savo žmogystei Dievo Sūnus suteikia tokį asmeniškumą, kokiu egzistuoja Trejybėje. Ir savo siela, ir savo kūnu Kristus žmogiškai išreiškia dieviškąjį Švč. Trejybės elgesį: Dievo Sūnus [...] žmogaus rankomis darbavosi, žmogaus protu galvojo, žmogaus valia veikė, žmogaus širdimi mylėjo. Gimęs iš Mergelės Marijos, tikrai tapo vienu iš mūsų, viskuo į mus panašus, išskyrus nuodėmę.
471 Apolinaras Laodikietis tvirtino, kad Kristuje Žodis pavadavo sielą arba dvasią. Prieštaraudama tai klaidai, Bažnyčia išpažino, kad amžinasis Sūnus prisiėmė ir protingą žmogišką sielą.
472 Ta Dievo Sūnaus prisiimta žmogiškoji siela yra apdovanota tikru žmogišku pažinimu. Toks pažinimas negalėjo būti neribotas: jis buvo įgyvendinamas istorinėmis gyvenamojo meto ir vietos aplinkybėmis. Dėl to Dievo Sūnus, tapęs žmogumi, sutiko augti „išmintimi, metais ir malone“ (Lk 2, 52) ir net teirautis to, ką žmogui įmanoma sužinoti tik iš patirties. Tai atitiko Jo laisvą nusižeminimą, kai Jis priėmė „tarno išvaizdą“.
473 Tačiau tuo pat metu šis tikrai žmogiškas Dievo Sūnaus pažinimas išreiškė ir dieviškąjį Jo Asmens gyvenimą. „Žmogiškoji Dievo Sūnaus prigimtis – ne pati iš savęs, bet dėl vienybės su Žodžiu – pažino ir savyje atskleidė visa, kas dera Dievui.“ Pirmiausia tai buvo žmogumi tapusio Dievo Sūnaus artimas ir tiesioginis savo Tėvo pažinimas. Taip pat žmogiškasis Sūnaus žvilgsnis buvo dieviškai skvarbus, ir Jis matė slaptas žmogaus širdies mintis.
474 Dėl vienybės su dieviškąja Išmintimi įsikūnijusio Žodžio asmenyje žmogiškajam Kristaus pažinimui buvo tobulai atviri amžinieji sumanymai, kurių apreikšti Jis buvo atėjęs. Jei Jis pripažindavo ko nors šioje srityje nežinąs, tai kita proga pareikšdavo nesąs įpareigotas to atskleisti.
482 Kristus, būdamas tikras Dievas ir tikras žmogus, turi žmogišką protą ir valią; šios galios yra tobulai suderintos ir palenktos Jo dieviškajam protui ir valiai, kurie bendri ir Tėvui, ir Šventajai Dvasiai.
91.
475 Drauge su tuo, kas jau pasakyta, Bažnyčia šeštajame Visuotiniame Susirinkime pareiškė, jog Kristus turi dvi prigimtines valias ir du veikimo būdus – dieviškąjį ir žmogiškąjį; jiedu nėra vienas kitam priešingi, bet veikia išvien taip, kad įsikūnijęs Žodis, paklusdamas Tėvui, žmogišku būdu nori viso to, ką mums išganyti Jis kaip Dievas yra nutaręs drauge su Tėvu ir Šventąja Dvasia. Žmogiškoji Kristaus valia „seka Jo dieviškąja valia nesipriešindama ir neprieštaraudama, bet greičiau būdama pavaldi tai visagalei valiai“.
482 Kristus, būdamas tikras Dievas ir tikras žmogus, turi žmogišką protą ir valią; šios galios yra tobulai suderintos ir palenktos Jo dieviškajam protui ir valiai, kurie bendri ir Tėvui, ir Šventajai Dvasiai.
92.
476 Kadangi Žodis tapo kūnu, prisiimdamas tikrą žmogystę, Kristus buvo kūnu apibrėžtas. Todėl žmogiškoji Jėzaus išvaizda gali būti „nupiešta“. Septintajame Visuotiniame Susirinkime Bažnyčia pripažino, kad Kristų galima vaizduoti šventuose paveiksluose.
477 Taip pat Bažnyčia visada pripažino, kad Jėzaus kūne „neregimasis Dievas priėmė mūsų regimą prigimtį“. Iš tiesų individualios Kristaus kūno ypatybės išreiškia dieviškąjį Dievo Sūnaus Asmenį. Savo žmogiškojo kūno bruožus Jis padarė tokius savus, kad, nupiešti šventame paveiksle, jie gali būti gerbiami, nes tikintysis, kuris gerbia Jo paveikslą, „garbina jame pavaizduotą Asmenį“.
93.
478 Jėzus per visą savo gyvenimą, savo agonijos ir kančios metu mus visus ir kiekvieną atskirai pažinojo ir mylėjo, ir atidavė save už kiekvieną iš mūsų. Dievo Sūnus „pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). Jis mylėjo mus visus žmogiška širdimi. Dėl to šventoji Jėzaus širdis, perverta mūsų nuodėmių ir dėl mūsų išganymo, „yra laikoma ypatingu ženklu ir simboliu [...] tos meilės, kuria Atpirkėjas nepaliauja mylėjęs savo amžinąjį Tėvą ir visus žmones“.
94.
484 Apreiškimas Marijai pradėjo „laiko pilnatvę“ (Gal 4, 4), kai išsipildo pažadai ir baigiasi pasiruošimas. Marija yra kviečiama priimti tą, kuriame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9). Dieviškas atsakas į jos klausimą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ (Lk 1, 34) nurodė Dvasios galybę: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs“ (Lk 1, 35).
485 Šventosios Dvasios misija visada esti sujungta ir suderinta su Sūnaus misija. Šventoji Dvasia, „Viešpats Gaivintojas“, siunčiama pašventinti Mergelės Marijos įsčių ir dievišku būdu padaryti ją vaisingą, kad ji pradėtų amžinąjį Tėvo Sūnų, gausiantį iš jos žmogiškąją prigimtį.
486 Vienatinis Tėvo Sūnus, kaip žmogus, pradėtas Mergelės Marijos įsčiose, yra „Kristus“, Šventosios Dvasios pateptasis, nuo pat savo žmogiškojo buvimo pradžios, nors kaip toks apreikštas palaipsniui: pirmiausia piemenims, išminčiams, Jonui Krikštytojui, mokiniams. Visas Jėzaus Kristaus gyvenimas rodo, „kaip Dievas jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe“ (Apd 10, 38).
95.
495 Evangelijose Marija vadinama „Jėzaus motina“ (Jn 2, 1; 19, 25), o dar prieš Sūnaus gimimą, Šventajai Dvasiai įkvėpus, [Elzbietos] ji buvo džiugiai pavadinta „mano Viešpaties motina“ (Lk 1, 43). Iš tiesų tas, kurį ji pradėjo iš Šventosios Dvasios kaip žmogų ir kuris iš tikrųjų tapo jos sūnumi pagal kūną, yra ne kas kitas, kaip amžinojo Tėvo Sūnus, antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo. Bažnyčia išpažįsta, kad Marija tikrai yra Dievo Motina (Theotokos).
509 Marija iš tikrųjų yra „Dievo Motina“, nes ji Motina žmogumi tapusio amžinojo Dievo Sūnaus, kuris pats yra Dievas.
96.
487 Tai, ką katalikų tikėjimas skelbia apie Mariją, remiasi tuo, ką jis skelbia apie Kristų, o tai, ko šis tikėjimas moko apie Mariją, savo ruožtu nušviečia tikėjimą į Kristų.
488 „Dievas atsiuntė savo Sūnų“ (Gal 4, 4), bet, kad „paruoštų Jam kūną“, panorėjo laisvo kūrinio bendradarbiavimo. Todėl savo Sūnaus Motina Jis nuo amžių išrinko Izraelio dukrą, jauną žydaitę iš Galilėjos Nazareto, „mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija“ (Lk 1, 27): Gailestingumo Tėvas norėjo, kad iš anksto paskirtoji Motina pareikštų savo sutikimą prieš Sūnui įsikūnijant, idant tokiu pat būdu, kokiu moteris prisidėjo prie mirties, ji būtų prisidėjusi ir prie gyvybės.
489 Senosios Sandoros metu Marijos misiją ruošė šventosios moterys. Pradžioje buvo Ieva; nepaisant jos neklusnumo, jai buvo pažadėta, kad jos palikuonis nugalės Piktąjį, ir kad ji bus visų gyvųjų motina. Dėl to pažado Sara pradėjo sūnų, būdama senyvo amžiaus. Priešingai visiems žmonių lūkesčiams, kad liktų ištikimas savo pažadams, Dievas pasirinkdavo tai, kas pasauliui atrodo silpna: Samuelio motiną Haną, Deborą, Rutą, Juditą, Esterą ir daugelį kitų moterų. Marija „užima pirmąją vietą tarp Viešpaties nuolankiųjų ir vargdienių, kurie viltingai iš jo tikisi ir sulaukia išganymo. Galiausiai su ja, prakilniąja Siono dukterimi, ilgai laukus pažado išsipildymo, ateina laikų pilnatvė ir prasideda nauja išganymo santvarka“.
490 Kad galėtų būti Gelbėtojo Motina, Marija buvo „Dievo apipilta tokio uždavinio vertomis dovanomis“. Angelas Gabrielius Apreiškimo metu ją sveikina kaip „malonėmis apdovanotąją“. Iš tiesų, kad galėtų savo tikėjimu laisvai pritarti jai apreikštam pašaukimui, ji turėjo būti pilna Dievo malonės.
491 Amžiams bėgant Bažnyčia suvokė, kad Dievo „malonėmis apdovanotoji“ Marija buvo atpirkta nuo pat savo prasidėjimo momento. Tai išpažįstama Nekaltojo Prasidėjimo dogma, popiežiaus Pijaus IX paskelbta 1854 metais: Švenčiausioji Mergelė Marija nuo pirmos prasidėjimo akimirkos ypatinga visagalio Dievo malone ir privilegija dėl žmonijos Atpirkėjo Jėzaus Kristaus nuopelnų buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės ir nė kiek jos nesutepta.
492 Tas „išskirtinio šventumo spindesys“, kuriuo ji buvo „nuo pat pirmo prasidėjimo akimirksnio papuošta“, atsirado grynai iš Kristaus: ji yra „dėl savo Sūnaus nuopelnų kilnesniu būdu atpirkta.“ Labiau už visus kitus sukurtus asmenis Tėvas ją „palaimino [...] Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje“ (Ef 1, 3) ir išsirinko „jame prieš pasaulio sukūrimą; [...] iš grynos meilės“ (Ef 1, 4–5), kad būtų šventa ir nesutepta Jo akivaizdoje.
508 Iš Ievos palikuonių Dievas išsirinko Mergelę Mariją, kad būtų Jo Sūnaus Motina. „Malonėmis apdovanotoji“ yra „puikiausias Atpirkimo vaisius“; nuo pirmos savo prasidėjimo akimirkos ji buvo visiškai apsaugota nuo gimtosios nuodėmės, nė kiek jos nesutepta ir jokios asmeninės nuodėmės nepaliesta per visą gyvenimą.
97.
493 Rytų tradicijos tėvai Dievo Motiną vadina „visiškai šventa“ (Panaghia); jie gerbia ją kaip „jokios nuodėmės sutepimo nepaliestą, laiko ją tarsi Šventosios Dvasios sukurta nauja būtybe“. Dievo malone Marija liko nepaliesta jokios asmeninės nuodėmės per visą savo gyvenimą.
494 Išgirdusi, kad ji pagimdys „Aukščiausiojo Sūnų“, nepažindama vyro, Šventosios Dvasios galybe, Marija „tikėjimo klusnumu“, būdama tikra, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“, atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Sutikdama su Dievo žodžiu, ji tapo Jėzaus Motina ir, netrukdoma jokios nuodėmės, visa širdimi įsitraukė į dieviškąjį išganymo planą; Marija nesvyruodama atsidavė savo Sūnaus asmeniui ir misijai, kad, priklausydama nuo Jo ir drauge su Juo, Dievo malonės padedama tarnautų Atpirkimo slėpiniui: Šv. Ireniejus sako, kad ji „paklusdama tapo ir savo, ir visos žmonių giminės išganymo priežastimi“. Todėl nemažai senųjų Bažnyčios tėvų [...] jam pritaria: „Ievos neklusnumo mazgą atmezgė Marijos klusnumas; ką mergelė Ieva surišo netikėdama, tai mergelė Marija atrišo tikėjimu“. Lygindami su Ieva, Mariją jie vadina „gyvųjų Motina“ ir dažnai tvirtina: „mirtis – per Ievą, gyvenimas – per Mariją“.
508 Iš Ievos palikuonių Dievas išsirinko Mergelę Mariją, kad būtų Jo Sūnaus Motina. „Malonėmis apdovanotoji“ yra „puikiausias Atpirkimo vaisius“; nuo pirmos savo prasidėjimo akimirkos ji buvo visiškai apsaugota nuo gimtosios nuodėmės, nė kiek jos nesutepta ir jokios asmeninės nuodėmės nepaliesta per visą gyvenimą.
509 Marija iš tikrųjų yra „Dievo Motina“, nes ji Motina žmogumi tapusio amžinojo Dievo Sūnaus, kuris pats yra Dievas.
510 Marija „liko Mergelė pradėdama Sūnų, Mergelė gimdydama, Mergelė nešiodama, Mergelė maitindama Jį krūtimi, mergelė visada.“ Visa savo esybe ji yra „Viešpaties tarnaitė“ (Lk 1, 38).
511 Mergelė Marija „laisvu tikėjimu ir paklusnumu bendradarbiavo žmonių išganymo labui“. Ji ištarė taip „visos žmogiškosios prigimties vardu“, o būdama klusni tapo naująja Ieva, gyvųjų Motina.
98.
496 Jau pirmuose tikėjimo apibrėžimuose Bažnyčia išpažino, kad Jėzus buvo pradėtas Mergelės Marijos įsčiose vien Šventosios Dvasios galia, ir patvirtino kūnišką šio įvykio aspektą: Jėzus buvo pradėtas „iš Šventosios Dvasios, be sėklos“. Bažnyčios tėvai mergeliškajame Jėzaus prasidėjime regi ženklą, kad Dievo Sūnus gimė tikrai turėdamas tokią kaip mūsų žmogišką prigimtį: Antai šv. Ignotas Antiochietis (II amžiaus pradžia) rašo: „Jūs esate tvirtai įsitikinę mūsų Viešpaties tiesa. Jis iš tikrųjų kūnu yra kilęs iš Dovydo giminės, Dievo Sūnus Dievo valia ir galybe, tikrai gimęs iš Mergelės, [...] tikrai buvo už mus kūnu nukryžiuotas valdant Poncijui Pilotui [...], iš tikrųjų kentėjo, kaip iš tikrųjų ir prisikėlė.“
497 Evangeliniai pasakojimai mergeliškąjį Jėzaus prasidėjimą laiko dievišku veikimu, pranokstančiu bet kurį žmogišką supratimą ir galimybes: „jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“, – sakė angelas Juozapui apie jo sužadėtinę Mariją (Mt 1, 20). Bažnyčia mato čia išsipildžiusį dieviškąjį pažadą, kurį skelbė pranašas Izaijas: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų“ (Iz 7, 14), kaip graikiškai išversta Mt 1, 23.
498 Kartais sutrinkama dėl to, kad šv. Morkaus evangelija ir Naujojo Testamento laiškai nutyli mergeliškąjį Jėzaus prasidėjimą. Gali kilti klausimas, ar tai nėra legendos arba teologinės konstrukcijos be istorinio pagrindo. Į tai reikia atsakyti: tikėjimas mergeliškuoju Jėzaus prasidėjimu susidūrė su smarkia netikinčiųjų, žydų ir pagonių opozicija, patyčiomis ir nesupratimu; jis nebuvo pagrįstas pagonių mitologija nei derinimusi prie to meto pažiūrų. Šio įvykio prasmė suvokiama tiktai tikėjimu, kuris, pasiremdamas „slėpinių tarpusavio ryšiu“ , tą įvykį regi susietą su Kristaus slėpinių visuma – nuo Įsikūnijimo iki Velykų. Tokį ryšį liudija jau šv. Ignotas Antiochietis: „Šio pasaulio kunigaikščiui buvo apgaubtas paslaptimi Marijos mergeliškumas bei gimdymas, taip pat Viešpaties mirtis – trys Dievo tyloje nuaidėjusios paslaptys.“
503 Marijos mergystė rodo absoliučią Dievo iniciatyvą Įsikūnijimo metu. Jėzus neturi kito Tėvo, tik Dievą. „Žmogystė, kurią Jis prisiėmė, niekada Jo neatitolino nuo Tėvo [...]; iš prigimties Jis yra Tėvo Sūnus savo dievyste, iš prigimties – Motinos Sūnus savo žmogyste, tačiau iš tikrųjų Dievo Sūnus savo abiem prigimtimis.“
99.
499 Gilindama savo tikėjimą mergeliškąja Marijos motinyste, Bažnyčia ėmė išpažinti, kad Marija visuomet liko tikra Mergelė, net ir pagimdžiusi žmogumi tapusį Dievo Sūnų. Kristaus gimimas „ne sumažino, o pašventino jos mergeliškąjį nepaliestumą“. Bažnyčios liturgija pagerbia Mariją kaip Aeiparthenos, „visuomet Mergelę“.
500 Kartais tam prieštaraujama, nes Evangelija mini Jėzaus brolius ir seseris. Bažnyčia visuomet suprato, kad tie tekstai nenurodo kitų Mergelės Marijos vaikų; iš tiesų Jokūbas ir Juozapas, Jėzaus „broliai“ (Mt 13, 55), yra sūnūs Marijos, Kristaus mokinės, kuri pabrėžtinai vadinama „kita Marija“ (Mt 28, 1). Pagal žinomą Senojo Testamento posakį, tai artimi Jėzaus giminaičiai.
501 Jėzus yra vienintelis Marijos Sūnus. Tačiau dvasinė Marijos motinystė apima visus žmones, kurių išganyti Jis yra atėjęs. „Ji pagimdė Sūnų, Dievo skirtą būti pirmgimiu iš daugelio brolių (plg. Rom 8, 29), tai yra tikinčiųjų, prie kurių gimimo ir auklėjimo ji prisideda motinos meile.“
502 Tikėjimo žvilgsniu aprėpę Apreiškimo visumą, galime atskleisti slėpiningus motyvus, dėl kurių Dievas savo išganymo plane panoro, kad Jo Sūnus gimtų iš Mergelės. Tie motyvai susiję tiek su Kristaus asmeniu bei Jo atperkamąja misija, tiek su Marijos sutikimu priimti tą misiją visų žmonių labui.
503 Marijos mergystė rodo absoliučią Dievo iniciatyvą Įsikūnijimo metu. Jėzus neturi kito Tėvo, tik Dievą. „Žmogystė, kurią Jis prisiėmė, niekada Jo neatitolino nuo Tėvo [...]; iš prigimties Jis yra Tėvo Sūnus savo dievyste, iš prigimties – Motinos Sūnus savo žmogyste, tačiau iš tikrųjų Dievo Sūnus savo abiem prigimtimis.“
504 Jėzus buvo Mergelės Marijos įsčiose pradėtas iš Šventosios Dvasios, nes Jis yra naujasis Adomas , duodantis pradžią naujajai kūrinijai: „Pirmasis žmogus yra iš žemės, žemiškas; antrasis žmogus iš dangaus“ (1 Kor 15, 47). Kristaus žmogystė nuo pat Jo prasidėjimo yra pilna Šventosios Dvasios, nes „Dievas teikia jam Dvasią be saiko“ (Jn 3, 34). Tai „iš jo“, kuris yra atpirktosios žmonijos galva, „pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės“ (Jn 1, 16).
505 Jėzus, naujasis Adomas, savo prasidėjimu Mergelėje pradeda naująjį Dievo įvaikių gimimą Šventojoje Dvasioje per tikėjimą. „Kaip tai įvyks?“ (Lk 1, 34). Dieviškajame gyvenime dalyvaujama „ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo“ (Jn 1, 13). Šis gyvenimas priimamas visiškai tyrai, nes žmogui jį suteikia tik Dvasia. Žmogaus pašaukimo – būti sužadėtam su Dievu – prasmė tobulai išsipildė mergeliškojoje Marijos motinystėje.
506 Marija yra Mergelė, nes jos mergeliškumas yra jokios abejonės nesužaloto jos tikėjimo ir neblaškomo atsidavimo Dievo valiai ženklas. Tai jos tikėjimas leido jai tapti Gelbėtojo Motina: „Dar labiau palaiminta Marija, priėmusi Kristaus tikėjimą, negu pradėjusi Kristaus kūną.“
507 Marija, būdama drauge ir Mergelė, ir Motina, yra tobulas Bažnyčios paveikslas. „Su tikėjimu priimdama Dievo žodį, Bažnyčia ir pati tampa motina, nes mokymu ir krikštu ji gimdo naujam ir nemirtingam gyvenimui iš Šventosios Dvasios pradėtus ir iš Dievo gimusius vaikus. Ji taip pat yra mergelė, kuri nepalytėtai ir tyrai laikosi Sužadėtiniui duotosios priesaikos.“
510 Marija „liko Mergelė pradėdama Sūnų, Mergelė gimdydama, Mergelė nešiodama, Mergelė maitindama Jį krūtimi, mergelė visada.“ Visa savo esybe ji yra „Viešpaties tarnaitė“ (Lk 1, 38).
511 Mergelė Marija „laisvu tikėjimu ir paklusnumu bendradarbiavo žmonių išganymo labui“. Ji ištarė taip „visos žmogiškosios prigimties vardu“, o būdama klusni tapo naująja Ieva, gyvųjų Motina.
100.
501 Jėzus yra vienintelis Marijos Sūnus. Tačiau dvasinė Marijos motinystė apima visus žmones, kurių išganyti Jis yra atėjęs. „Ji pagimdė Sūnų, Dievo skirtą būti pirmgimiu iš daugelio brolių (plg. Rom 8, 29), tai yra tikinčiųjų, prie kurių gimimo ir auklėjimo ji prisideda motinos meile.“
502 Tikėjimo žvilgsniu aprėpę Apreiškimo visumą, galime atskleisti slėpiningus motyvus, dėl kurių Dievas savo išganymo plane panoro, kad Jo Sūnus gimtų iš Mergelės. Tie motyvai susiję tiek su Kristaus asmeniu bei Jo atperkamąja misija, tiek su Marijos sutikimu priimti tą misiją visų žmonių labui.
503 Marijos mergystė rodo absoliučią Dievo iniciatyvą Įsikūnijimo metu. Jėzus neturi kito Tėvo, tik Dievą. „Žmogystė, kurią Jis prisiėmė, niekada Jo neatitolino nuo Tėvo [...]; iš prigimties Jis yra Tėvo Sūnus savo dievyste, iš prigimties – Motinos Sūnus savo žmogyste, tačiau iš tikrųjų Dievo Sūnus savo abiem prigimtimis.“
504 Jėzus buvo Mergelės Marijos įsčiose pradėtas iš Šventosios Dvasios, nes Jis yra naujasis Adomas , duodantis pradžią naujajai kūrinijai: „Pirmasis žmogus yra iš žemės, žemiškas; antrasis žmogus iš dangaus“ (1 Kor 15, 47). Kristaus žmogystė nuo pat Jo prasidėjimo yra pilna Šventosios Dvasios, nes „Dievas teikia jam Dvasią be saiko“ (Jn 3, 34). Tai „iš jo“, kuris yra atpirktosios žmonijos galva, „pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės“ (Jn 1, 16).
505 Jėzus, naujasis Adomas, savo prasidėjimu Mergelėje pradeda naująjį Dievo įvaikių gimimą Šventojoje Dvasioje per tikėjimą. „Kaip tai įvyks?“ (Lk 1, 34). Dieviškajame gyvenime dalyvaujama „ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo“ (Jn 1, 13). Šis gyvenimas priimamas visiškai tyrai, nes žmogui jį suteikia tik Dvasia. Žmogaus pašaukimo – būti sužadėtam su Dievu – prasmė tobulai išsipildė mergeliškojoje Marijos motinystėje.
506 Marija yra Mergelė, nes jos mergeliškumas yra jokios abejonės nesužaloto jos tikėjimo ir neblaškomo atsidavimo Dievo valiai ženklas. Tai jos tikėjimas leido jai tapti Gelbėtojo Motina: „Dar labiau palaiminta Marija, priėmusi Kristaus tikėjimą, negu pradėjusi Kristaus kūną.“
507 Marija, būdama drauge ir Mergelė, ir Motina, yra tobulas Bažnyčios paveikslas. „Su tikėjimu priimdama Dievo žodį, Bažnyčia ir pati tampa motina, nes mokymu ir krikštu ji gimdo naujam ir nemirtingam gyvenimui iš Šventosios Dvasios pradėtus ir iš Dievo gimusius vaikus. Ji taip pat yra mergelė, kuri nepalytėtai ir tyrai laikosi Sužadėtiniui duotosios priesaikos.“
511 Mergelė Marija „laisvu tikėjimu ir paklusnumu bendradarbiavo žmonių išganymo labui“. Ji ištarė taip „visos žmogiškosios prigimties vardu“, o būdama klusni tapo naująja Ieva, gyvųjų Motina.
101.
512 Tikėjimo simbolyje iš visų Kristaus gyvenimo slėpinių minimi tik Įsikūnijimas (prasidėjimas ir gimimas) ir Velykos (kančia, nukryžiavimas, mirtis, palaidojimas, nužengimas į pragarus, prisikėlimas, dangun žengimas). Nei apie paslėptojo, nei apie viešojo Jėzaus gyvenimo slėpinius jame nieko aiškiai nepasakoma, tačiau Tikėjimo simbolio straipsniai, skirti Jėzaus Įsikūnijimui ir Velykoms, nušviečia visą žemiškąjį Kristaus gyvenimą. „Viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų“ (Apd 1, 1–2), reikia matyti Kalėdų ir Velykų slėpinių šviesoje.
513 Įvairiems atvejams pritaikyta katechezė turės atskleisti visą Jėzaus slėpinių lobyną. Čia pakaks paminėti tik kelis elementus, bendrus visiems Kristaus gyvenimo slėpiniams (I), o paskui peržvelgti pagrindinius paslėptojo (II) ir viešojo (III) Jėzaus gyvenimo slėpinius.
514 Daugelio žmonių smalsumą žadinančių dalykų iš Jėzaus gyvenimo Evangelijose nėra. Beveik nieko nepasakyta apie Jo gyvenimą Nazarete, nepasakojama ir apie didelę Jo viešojo gyvenimo dalį. Kas yra Evangelijose surašyta, surašyta tam, „kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą“ (Jn 20, 31).
515 Evangelijas parašė žmonės iš pirmųjų įtikėjusių, norėjusių savo tikėjimu pasidalyti su kitais. Tikėjimu žinodami, kas yra Jėzus, jie galėjo įžvelgti ir kitiems nurodyti Jo viso žemiškojo gyvenimo slėpinių pėdsakus. Viskas Jėzaus gyvenime – nuo kūdikio vystyklų ligi kančios acto ir Prisikėlimo drobulės – yra Jo slėpinio ženklai. Iš Jo veiksmų, stebuklų ir žodžių buvo matyti, kad Jame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9). Tad Jo žmogystė atrodo kaip „sakramentas“, tai yra Jo dievystės ir atneštojo išganymo ženklas ir įrankis; už to, kas Jo žemiškajame gyvenime buvo matoma, slypi neregimas Jo dieviškos sūnystės ir atperkamosios misijos slėpinys.
516 Visas Kristaus gyvenimas: Jo žodžiai ir veiksmai, tylėjimas ir kančia, buvimo ir kalbėjimo būdas yra Tėvo apreiškimas. Jėzus gali pasakyti: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9), o Tėvas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ (Lk 9, 35). Kadangi mūsų Viešpats tapo žmogumi, kad įvykdytų Tėvo valią, kiekvienas mažiausias Jo slėpinių bruožas rodo Dievo meilę mums.
517 Visas Kristaus gyvenimas yra Atpirkimo slėpinys. Pirmiausia mus atpirko ant kryžiaus pralietas kraujas, tačiau šis slėpinys veikia visame Kristaus gyvenime: jau pačiame Įsikūnijime, kai, tapęs beturčiu, Jis mus praturtino savo neturtu; paslėptajame gyvenime, kai Jo klusnumas atitaisė mūsų neklusnumą; klausytojus apvalančiuose žodžiuose; pagydymuose ir demonų išvarymuose, kuriais „Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas“ (Mt 8, 17); Prisikėlime, kuriuo mus nuteisino.
518 Visas Kristaus gyvenimas yra visų vienybės su Juo, kaip Galva, atkūrimo slėpinys. Visko, ką Jėzus darė, kalbėjo ar kentėjo, tikslas buvo sugrąžinti pirmykštį puolusio žmogaus pašaukimą: Įsikūnijęs ir tapęs žmogumi, Jis tarsi glaustai savyje atkartojo ilgiausią žmonijos istoriją ir tokiu būdu mums suteikė išganymą, kad per Adomą mūsų prarastą Dievo paveikslą ir panašumą mes vėl atgautume Kristuje Jėzuje. Štai kodėl Kristus perėjo visus gyvenimo tarpsnius, visiems žmonėms grąžindamas bendrystę su Dievu.
519 Visi Kristaus turtai „skirti kiekvienam žmogui ir yra mūsų visų savastis“. Nuo Įsikūnijimo „dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo“ ligi mirties „už mūsų nuodėmes“ (1 Kor 15, 3) ir Prisikėlimo „mums nuteisinti“ (Rom 4, 24) Kristus gyveno ne sau, bet mums. Dar ir dabar mes Jį „turime Užtarėją pas Tėvą“ (1 Jn 2, 1); „Jis amžinai gyvas, kad juos [tai yra mus] užtartų“ (Žyd 7, 25). Su visu tuo, ką Jis kartą visiems laikams dėl mūsų išgyveno ir iškentėjo, Jis nuolat stovi „prieš Dievo veidą“, kad „mus užtartų“ (Žyd 9, 24).
520 Visu savo gyvenimu Jėzus yra mums pavyzdys. Jis yra „tobulas žmogus“, kuris mus kviečia tapti Jo mokiniais ir Juo sekti. Savo nusižeminimu Jis mums parodė sektiną pavyzdį, savo malda kviečia melstis, neturtu ragina laisvai prisiimti trūkumus ir persekiojimus.
521 Visa, ką Kristus išgyveno, išgyveno tam, kad mes galėtume tai išgyventi Jame ir Jis tai išgyventų mumyse. „Juk jis, Dievo Sūnus, įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi.“ Mes esame kviečiami būti viena su Juo, vienytis kaip Jo kūno nariai su visu tuo, ką Jis išgyveno kūne už mus ir būdamas mums pavyzdys: Mes turime pratęsti ir įgyvendinti savyje Jėzaus būkles bei slėpinius ir dažnai Jį melsti, kad visa tai atbaigtų ir įvykdytų mumyse ir visoje savo Bažnyčioje [...]. Nes ir Dievo Sūnaus buvo numatyta leisti mums ir visai savo Bažnyčiai dalyvauti Jo slėpiniuose, juos tarsi praplėsti ir pratęsti; Jis tai daro, tais slėpiniais suteikdamas mums malonių ir trokšdamas subrandinti mumyse tų slėpinių vaisius. Šitaip Jis nori tuos slėpinius atbaigti.
561 „Visas Kristaus gyvenimas buvo nuolatinis mokymas. Jo tylėjimas, stebuklai, darbai, Jo malda, Jo meilė žmogui, ypatingas dėmesys mažutėliams ir vargšams, visiškas savęs paaukojimas ant kryžiaus dėl pasaulio išganymo, Jo prisikėlimas – visa tai įgyvendina Jo žodžius ir įvykdo Apreiškimą.“
562 Kristaus mokiniai privalo taip su Juo supanašėti, kad juose išryškėtų Jis pats. „Todėl mes esame įtraukiami į jo gyvenimo slėpinius; tapę panašūs į jį, drauge su juo mirę ir prisikėlę, galiausiai drauge su juo ir karaliausime.“
102.
522 Dievo Sūnaus atėjimas į žemę yra toks be galo didis įvykis, kad Dievas jį rengė daugelį amžių. „Pirmosios Sandoros“ apeigomis ir aukomis, vaizdais ir simboliais Jis viską kreipė į Kristų; apie Jį skelbė nenutylančiu Izraelio pranašų balsu. Pagonių širdyse Jis žadino miglotą šito atėjimo lūkestį.
523 Šventasis Jonas Krikštytojas yra tiesioginis Viešpaties pirmtakas, siųstas taisyti Jam kelio. „Vadinamas Aukščiausiojo pranašu“ (Lk 1, 76), jis yra daugiau negu pranašas ir paskutinis iš pranašų; nuo jo prasideda Evangelija; dar savo motinos įsčiose jis sveikina ateinantį Kristų ir džiaugiasi, būdamas „sužadėtinio bičiulis“ (Jn 3, 29), vadina Jį Dievo Avinėliu, „kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29). Atėjęs „su Elijo dvasia ir galybe“ (Lk 1, 17) pirma Jėzaus, liudija Jį savo pamokslais, atsivertimo krikštu ir pagaliau kankinio mirtimi.
524 Kasmet švęsdama Advento liturgiją, Bažnyčia sudabartina šį Mesijo laukimą: dalyvaudami ilgame pasirengime pirmajam Gelbėtojo atėjimui, tikintieji karštai laukia ir antrojo atėjimo. Švęsdama pirmtako gimimą ir kankinystę, Bažnyčia vienijasi su jo troškimu: „Jam [Kristui] skirta augti, o man – mažėti“ (Jn 3, 30).
103.
525 Jėzus gimė vargingoje kūtelėje, neturtingoje šeimoje; pirmieji įvykio liudytojai buvo paprasti piemenys. Tame neturte nušvito dangaus garbė. Bažnyčia nepaliauja giedojusi apie tos nakties šlovę: Mergelė pasauliui šiandien atidavė Amžinąjį; Neprieinamajam prisiglausti olą davė žemė. Angelai ir piemenys Jį šlovina, Žvaigždės vedami, artinas išminčiai, Nes Tu mums užgimei, Kūdikėli, Dieve amžinasis!
526 Dievo akyse „pasidaryti vaiku“ yra sąlyga, be kurios negalima įeiti į dangaus karalystę. Tam reikia nusižeminti, pasidaryti mažam; negana to: reikia „atgimti iš aukštybės“ (Jn 3, 7), būti iš Dievo užgimusiam, kad taptum Dievo vaiku. Gimimo slėpinys mumyse vyksta, kai mumyse ima ryškėti Kristus. Jėzaus gimimas yra tų „nuostabių mainų“ slėpinys: O nuostabūs mainai! Žmonijos Kūrėjas, priėmęs kūną ir sielą, gimė iš mergelės; tapęs žmogumi be vyro, mums dovanojo savo dievystę.
527 Jėzaus apipjaustymas aštuntąją dieną po gimimo yra Jo įtraukimo į Abraomo palikuonių gretas, į Sandoros tautą, paklusnumo Įstatymui, priklausymo Izraelio kultui, kuriame Jis dalyvaus visą savo gyvenimą, ženklas. Šis ženklas yra dvasinio „Kristaus apipjaustymo“, kurį Jis įsteigs, būtent Krikšto, pirmavaizdis.
528 Epifanija yra Jėzaus, kaip Izraelio Mesijo, Dievo Sūnaus ir pasaulio Gelbėtojo, parodymas Jo krikšto Jordano upėje metu, Kanos vestuvėse ir tada, kai iš Rytų atkeliavę „išminčiai“ pagarbino Jėzų. Į tuos išminčius, atstovaujančius aplinkinių kraštų pagonių religijoms, Evangelijoje žiūrima kaip į pirmuosius atstovus tų tautų, kurios priims Gerąją per Įsikūnijimą įvykusio išganymo Naujieną. Tai, kad išminčiai atvyksta į Jeruzalę pagarbinti gimusio Žydų karaliaus, rodo, jog mesijinės Dovydo žvaigždės šviesoje jie Izraelyje ieško to, kuris bus tautų valdovas. Jų atvykimas reiškia, jog pagonys gali surasti Jėzų ir pagarbinti Jį kaip Dievo Sūnų ir pasaulio Gelbėtoją tik kreipdamiesi į žydus ir iš jų gavę mesijinį pažadą, tokį, koks yra Senajame Testamente. Epifanija reiškia, kad visi pagonys įžengia į patriarchų šeimą ir įgyja Israeliticam dignitatem (Izraelio tautos garbingumą) .
529 Jėzaus paaukojimu Šventykloje Jis parodomas kaip Viešpačiui priklausantis Pirmagimis. Simeono ir Onos asmenyse visas laukimu gyvenantis Izraelis ateina susitikti su savo Gelbėtoju (taip šį įvykį vadina Bizantijos tradicija). Jėzus yra atpažįstamas kaip ilgai lauktasis Mesijas, „šviesa pagonims apšviesti“ ir „Izraelio tautos garbė“, bet drauge ir „prieštaravimo ženklas“. Marijai pranašaujamas skausmo kalavijas žada kitą, kryžiaus auką, tobulą ir vienintelę, kuri suteiks išganymą, Dievo parengtą „visų tautų akivaizdoje“.
530 Bėgimas į Egiptą ir nekaltųjų vaikelių išžudymas rodo tamsybių priešinimąsi šviesai: „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“ (Jn 1, 11). Visą Kristaus gyvenimą lydės persekiojimai. Tas pat laukia ir visų Jo saviškių. Jo sugrįžimas iš Egipto primena protėvių išėjimą iš Egipto nelaisvės ir parodo Jėzų kaip galutinį išlaisvintoją.
563 Ar būtum piemuo, ar išminčius, čia, žemėje, Dievą pasiekti gali tik suklupęs prieš Betliejaus prakartėlę ir pagarbinęs Jį kaip silpną kūdikį, paslėptą nuo mūsų akių.
564 Klusnumu Marijai ir Juozapui bei paprastu darbu per ilgus gyvenimo Nazarete metus Jėzus mums rodo šventumo pavyzdį kasdieniame šeimos ir dirbančiojo gyvenime.
104.
533 Paslėptasis Jėzaus gyvenimas Nazarete įgalina kiekvieną žmogų išgyventi bendrumą su Jėzumi visai kasdieniškuose dalykuose: Nazaretas buvo mokykla, kurioje pradedame suprasti Jėzaus gyvenimą: tai Evangelijos mokykla [...]. Pirmiausia ji moko tylos. O, kad vėl atgytų mumyse tikroji pagarba tylai, tai nuostabiai ir niekuo nepakeičiamai dvasios būklei! [...] Šioje mokykloje suvokiame, ką mums reiškia namai. Nazaretas tegu padeda mums susimąstyti, kas yra šeima, ją vienijanti meilė, šeimos kilnumas ir spindesys, jos šventi ir nesuardomi ryšiai [...]. Pagaliau šioje mokykloje mokomės dirbti. O Nazareto mokyklinis suolas – dailidės sūnaus namai! Ypač norėtume juose suprasti ir pagerbti griežtą, bet išganingą darbo įstatymą [...]; taip pat norime išreikšti pagarbą viso pasaulio dirbantiesiems ir kaip didį pavyzdį jiems rodyti jų dieviškąjį brolį.
534 Jėzaus atradimas Šventykloje yra vienintelis įvykis, kuris nutraukia Evangelijos tylą apie Jėzaus paslėptojo gyvenimo metus. Jėzus čia leidžia pažvelgti į Jo visiško pasiaukojimo slėpinį, susijusį su Jo, kaip Dievo Sūnaus, misija: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Marija ir Juozapas „nesuprato Jo žodžių“, bet priėmė juos tikėjimu, o Marija „laikė visus įvykius savo širdyje“ per tuos visus metus, kurie Jėzų buvo paslėpę įprastinio gyvenimo tyloje.
564 Klusnumu Marijai ir Juozapui bei paprastu darbu per ilgus gyvenimo Nazarete metus Jėzus mums rodo šventumo pavyzdį kasdieniame šeimos ir dirbančiojo gyvenime.
105.
535 Viešasis Jėzaus gyvenimas prasidėjo, Jonui Jį pakrikštijus Jordane. Jonas skelbė „atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti“ (Lk 3, 3). Minios nusidėjėlių, muitininkų ir karių, fariziejų ir sadukiejų, parsidavinėjančių moterų ėjo pas jį krikštytis. „Tuomet Jėzus atėjo.“ Krikštytojas dar dvejoja, Jėzus primygtinai reikalauja ir priima krikštą. Šventoji Dvasia tarsi balandis nusileidžia ant Jėzaus, o balsas iš dangaus prabyla: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus“ (Mt 3, 13–17). Tai Jėzaus, kaip Izraelio Mesijo ir Dievo Sūnaus, apreiškimas („Epifanija“).
536 Jėzaus krikštas yra Jo sutikimas su kenčiančio tarno misija, tai jos pradžia. Jis leidžia laikyti save nusidėjėliu; Jis jau yra „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29); Jis jau regi savo kruvinos mirties „krikštą“. Jis jau ateina „atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3, 15), tai yra visiškai pasiduoda Tėvo valiai su meile sutikdamas priimti mirties krikštą mūsų nuodėmėms atleisti. Į šį sutikimą atsiliepia balsas Tėvo, kuris gėrisi savo Sūnumi. O Dvasia, kurios pilnatvė yra Jėzuje nuo pat Jo prasidėjimo, „pasiliko virš jo“. Jis taps Jos versme visai žmonijai. Jo krikšto metu „atsivėrė dangus“ (Mt 3, 16), kurį buvo užvėrusi Adomo nuodėmė, o Jėzaus ir Šventosios Dvasios nusileidimu vandenys tapo pašventinti; tai buvo naujosios kūrinijos pradžia.
537 Per Krikštą krikščionis sakramentiniu būdu supanašėja su Jėzumi, kuris krikšto metu išgyveno ir savo mirtį bei prisikėlimą; krikščionis turi dalyvauti šiame nuolankaus nusižeminimo ir atgailos slėpinyje, nužengti drauge su Jėzumi į vandenį, kad drauge su Juo būtų pakeltas, atgimti iš vandens ir Dvasios, kad Sūnuje taptų mylimu Tėvo sūnumi ir pradėtų „gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4): Būkime drauge su Kristumi Krikštu palaidoti, kad drauge su Juo būtume prikelti; nuženkime su Juo, kad būtume su Juo išaukštinti; pakilkime su Juo, kad taip pat drauge su Juo būtume pašlovinti. Visa, kas atsitiko Kristui, padeda mums suprasti, kad ant mūsų, nuplautų Krikšto vandeniu, iš dangaus aukštybių nusileidžia Šventoji Dvasia, ir Dievo balsu pripažinti savais mes tampame Dievo vaikais.
565 Nuo pat savo viešojo gyvenimo pradžios, pradedant krikštu, Jėzus yra „Tarnas“, visiškai atsidavęs atpirkimo darbui, kurį užbaigs Jo kančios „krikštas“.
106.
538 Evangelijose pasakojama apie Jėzaus vienatvės metą dykumoje iškart po to, kai Jonas Jį pakrikštijo: kai „Dvasia jį paakino nukeliauti į dykumą“ (Mk 1, 12), Jėzus joje praleido keturiasdešimt dienų nieko nevalgęs, tarp laukinių žvėrių, su angelais, kurie „jam tarnavo“. Toms dienoms baigiantis, šėtonas Jį tris kartus gundo, norėdamas pakirsti Jo sūnišką atsidavimą Dievui. Jėzus atrėmė šį antpuolį, atkartojantį Adomo gundymą rojuje ir Izraelio – dykumoje, ir „velnias atsitraukė nuo jo iki laiko“ (Lk 4, 13).
539 Evangelistai nurodo to paslaptingo įvykio reikšmingą išganymui prasmę. Jėzus yra naujasis Adomas, likęs ištikimas, kai pirmasis pasidavė pagundai. Kristus tobulai įvykdo Izraelio pašaukimą: priešingai tiems, kurie kitados keturiasdešimt metų dykumoje įžūliai bandė Dievą, Jis pasirodė kaip Dievo Tarnas, be išlygų paklūstantis Dievo valiai. Tuo Jis nugali velnią – suriša galiūną, kad atimtų, ką jis pasiglemžęs. Jėzaus pergalė prieš gundytoją dykumoje yra įžanga į Jo kančios pergalę, į didžiausią Jo sūniškos meilės Tėvui klusnumą.
540 Jėzaus gundymas rodo, kad Dievo Sūnus yra visai ne toks Mesijas, kokiu būti Jam siūlo šėtonas ir kokio trokšta žmonės. Todėl Kristus nugalėjo gundytoją dėl mūsų: „Mes gi turime ne tokį Vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį“ (Žyd 4, 15). Bažnyčia kiekvienais metais per keturiasdešimt gavėnios dienų vienijasi su Jėzaus dykumoje paslaptimi.
566 Gundymas dykumoje rodo Jėzų, nuolankų Mesiją, nugalintį šėtoną visišku atsidavimu Tėvo sumanytam išganymo planui.
107.
541 „Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Gerąją Dievo Naujieną: 'Atėjo įvykdymo metas, Dievo Karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!'“ (Mk 1, 14–15). „Kristus, , vykdydamas Tėvo valią, įsteigė žemėje dangaus karalystę.“ O Tėvo valia „yra išaukštinti žmones – padaryti juos dieviškojo gyvenimo dalyviais“. Jis tai vykdo suburdamas žmones apie savo Sūnų Jėzų Kristų. Tas sambūris yra Bažnyčia, Dievo „karalystės ūglis ir pradžia žemėje“.
542 Kristus yra to žmonių susibūrimo į Dievo šeimą centras. Jis šaukia juos prie savęs ir žodžiu, ir Dievo karalystę rodančiais ženklais, ir siųsdamas mokinius. Savo karalystės atėjimą Jis įgyvendino pirmiausia didžiuoju Velykų slėpiniu: mirtimi ant kryžiaus ir prisikėlimu. „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Visi žmonės yra šaukiami taip vienytis su Kristumi.
543 Visi žmonės šaukiami įžengti Karalystėn. Pirmiausia paskelbta Izraelio vaikams, toji mesijinė Karalystė yra skirta suburti visų tautų žmones. Norint į ją patekti, reikia priimti Jėzaus žodį: Juk Viešpaties žodis prilyginamas į dirvą beriamai sėklai: kas tikėdamas jo klausosi ir priskiriamas Kristaus mažajai kaimenei, tas priima pačią karalystę; paskui sėkla dygsta savo išgalėmis ir auga iki pjūties meto.
544 Karalystė priklauso vargdieniams ir mažutėliams, tiems, kurie ją priima nuolankia širdimi. Jėzus yra siųstas nešti „Gerosios Naujienos vargdieniams“ (Lk 4, 18). Jis vadina juos palaimintais, nes „jų yra Dangaus Karalystė“ (Mt 5, 3); Tėvas teikėsi apreikšti „mažutėliams“ tai, kas paslėpta „nuo išmintingųjų ir gudriųjų“. Nuo prakartėlės iki kryžiaus Jėzus dalijasi su vargdieniais jų gyvenimu. Jis pažįsta alkį, troškulį, nepriteklių. Maža to: Jis tapatina save su visokiausiais vargšais ir veiklią meilę jiems laiko sąlyga įeiti į dangaus karalystę.
545 Jėzus kviečia nusidėjėlius prie Karalystės stalo: „Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių“ (Mk 2, 17). Jis ragina juos atsiversti, nes, to nepadarius, negalima įeiti į Karalystę, bet drauge žodžiais ir veiksmais rodo beribį Tėvo gailestingumą jiems ir begalinį džiaugsmą danguje „dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“ (Lk 15, 7). Didžiausias tos meilės įrodymas bus gyvybės auka „nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28).
546 Įeiti į Karalystę Jėzus kviečia palyginimais; tai tipiškas Jo mokymo bruožas. Palyginimais Jis kviečia į Karalystės pokylį, bet reikalauja ir ryžtingo pasirinkimo: norint pelnyti Karalystę, reikia viską atiduoti; žodžių neužtenka, reikia darbų. Palyginimai žmogui yra tartum veidrodžiai: juose matyti, ar jis priima žodį kaip uola, ar kaip gera žemė? Ką jis daro su gautais talentais? Jėzus ir Karalystė šiame pasaulyje gaubiami palyginimų skraiste. Karalystėn būtina įžengti, tai yra tapti Jėzaus mokiniu, kad galėtum „pažinti Dangaus Karalystės paslaptis“ (Mt 13, 11). O „pašaliniams viskas“ (Mk 4, 11) lieka mįslė.
567 Kristus žemėje pradėjo dangaus karalystę. „Toji karalystė šviečia žmonėms iš Kristaus žodžio, darbų ir paties buvimo“. Bažnyčia yra šios Karalystės ūglis ir pradžia. Jos raktai yra patikėti Petrui.
108.
547 Savo žodžius Jėzus palydi daugeliu „galingų darbų, stebuklų ir ženklų“ (Apd 2, 22), kurie rodo, kad Dievo karalystė yra Jame ir kad Jėzus yra skelbtasis Mesijas.
548 Jėzaus daryti stebuklai rodo, kad Jį „yra siuntęs Tėvas“. Jie ragina Juo tikėti. Tiems, kurie tikėdami kreipiasi į Jį, Jis duoda, ko jie prašo. Tad stebuklai stiprina tikėjimą tuo, kuris daro savo Tėvo darbus: jie patvirtina, kad Jis yra Dievo Sūnus. Tačiau jie gali kelti ir pasipiktinimą. Jie skirti ne smalsumui ir magijos troškimui patenkinti. Nepaisant tokių aiškių Jėzaus stebuklų, kai kas Jį ir atstūmė; Jis netgi buvo kaltinamas darąs tuos stebuklus, demonų padedamas.
549 Kai kurių žmonių išlaisvinimas iš žemiško blogio – bado, neteisybės, ligų ir mirties – yra Jėzaus mesijiniai ženklai; tačiau Jis atėjo ne tam, kad sunaikintų visą žemiškąjį blogį, bet kad išlaisvintų žmones iš dar sunkesnės vergovės, būtent nuodėmės, kuri trukdo jų pašaukimui būti Dievo vaikais ir yra jų visokio žmogiško vergavimo priežastis.
550 Dievo karalystės atėjimas yra šėtono karalystės žlugimas: „Jeigu aš išvarau demonus Dievo Dvasios jėga, tai tikrai pas jus atėjo Dievo Karalystė“ (Mt 12, 28). Jėzaus egzorcizmai išlaisvina žmones iš demonų valdžios. Jie pranašauja didžiąją Jėzaus pergalę, kai „šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan“. Kristaus kryžiumi bus galutinai įtvirtinta Dievo karalystė: „Nuo medžio viešpatauja Dievas.“
567 Kristus žemėje pradėjo dangaus karalystę. „Toji karalystė šviečia žmonėms iš Kristaus žodžio, darbų ir paties buvimo“. Bažnyčia yra šios Karalystės ūglis ir pradžia. Jos raktai yra patikėti Petrui.
109.
551 Savo viešojo gyvenimo pradžioje Jėzus pasirinko dvylika vyrų, kad būtų su Juo ir dalyvautų Jo misijoje. Jis pasidalijo su jais savo galia ir „išsiuntė Dievo Karalystės skelbti, sveikatos ligoniams teikti“ (Lk 9, 2). Jie visam laikui liko sujungti su Kristaus karalyste, nes per juos Kristus vadovauja Bažnyčiai: Aš jums skiriu valdyti Karalystę, kaip ir man yra ją skyręs Tėvas. Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių (Lk 22, 29–30).
552 Dvylikos būryje pirmąją vietą užima Simonas Petras. Jėzus jam pavedė ypatingą misiją. Petras išpažino tai, ką jam buvo apreiškęs Tėvas: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16, 16). Tada Viešpats jam tarė: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18). Kristus, „gyvasis Akmuo“, užtikrina, kad Jo Bažnyčia, pastatyta ant uolos, įveiks mirties galybę. Ta nepajudinama Bažnyčios uola, išpažinęs savo tikėjimą, tapo Petras. Jis turės saugoti šį tikėjimą, kad nesvyruotų, ir stiprinti savo brolius.
553 Jėzus Petrui patikėjo ypatingą valdžią: „Tau duosiu Dangaus Karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16, 19). „Raktininko valdžia“ reiškia galią valdyti Dievo namus, Bažnyčią. Jėzus, „gerasis ganytojas“ (Jn 10, 11), tą pareigą patvirtino prisikėlęs: „Ganyk mano avis“ (Jn 21, 15–17). Galia „surišti ir atrišti“ reiškia galią atleisti nuodėmes, apibrėžti Bažnyčios mokymą ir priimti jos drausminius nuostatus. Tokią valdžią Jėzus suteikė Bažnyčiai per apaštalų, ypač Petro, tarnystę; jam vienam Jis aiškiai patikėjo Karalystės raktus.
567 Kristus žemėje pradėjo dangaus karalystę. „Toji karalystė šviečia žmonėms iš Kristaus žodžio, darbų ir paties buvimo“. Bažnyčia yra šios Karalystės ūglis ir pradžia. Jos raktai yra patikėti Petrui.
110.
554 Nuo to meto, kai Petras išpažino, kad Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, Mokytojas „pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti [...], būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti“ (Mt 16, 21). Petras nesutiko su ta žinia, kiti juo labiau jos nesuprato. Šiame kontekste įvyksta slėpiningas Jėzaus atsimainymas ant aukšto kalno prie trijų Jo pasirinktų liudytojų: Petro, Jokūbo ir Jono. Jėzaus veidas ir drabužiai nušvito, pasirodė Mozė ir Elijas ir kalbėjosi su Juo „apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje“ (Lk 9, 31). Juos uždengė debesis, o balsas iš dangaus tarė: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ (Lk 9, 35).
555 Akimirksnį Jėzus parodo savo dieviškąją garbę, taip patvirtindamas Petro išpažinimą. Jis taip pat parodo, kad, žengiant „į savo garbę“ (Lk 24, 26), Jam prireiks pereiti mirtį ant kryžiaus Jeruzalėje. Mozė ir Elijas išvydo Dievo garbę ant Atsimainymo kalno: Įstatymas ir Pranašai skelbė Mesijo kančią. Kad Jėzus kentėtų, tokia yra Tėvo valia: Sūnus veikia kaip Dievo Tarnas. Debesis ženklina Šventosios Dvasios buvimą: „Pasirodė visa Trejybė: prabilęs Tėvas, atsimainęs Sūnus, Dvasia spindinčiam debesy.“ Tu atsimainei ant kalno, ir Tavo mokiniai kiek pajėgdami žvelgė į Tavo šlovę, Kristau Dieve, idant, išvydę Tave nukryžiuotą, suprastų, jog Tavo kančia buvo savanoriška, ir paskelbtų pasauliui, jog Tu tikrai esi Tėvo atspindys.
556 Prie viešojo gyvenimo slenksčio – Krikštas; prie Velykų slenksčio – Atsimainymas. Jėzaus krikštu „buvo paskelbtas mūsų pirmojo atgimimo slėpinys“ – mūsų Krikštas; Atsimainymas yra „antrojo atgimimo“ – mūsų pačių prisikėlimo – „sakramentas“. Jau dabar mes dalyvaujame Viešpaties prisikėlime per Šventąją Dvasią, kuri veikia Bažnyčios – Kristaus kūno – sakramentuose. Atsimainymas leidžia mums iš anksto paragauti Kristaus garbingo atėjimo, „kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną“ (Fil 3, 21). Tačiau jis mums primena ir tai, kad „per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo Karalystę“ (Apd 14, 22): Petras to dar nebuvo supratęs, kai norėjo pasilikti su Kristumi ant kalno. Kristus tai atidės tau po mirties, Petrai. O dabar Jis tau sako: nuženk, kad vargtum šioje žemėje, kad tarnautum šioje žemėje, kad būtum joje paniekintas ir nukryžiuotas. Gyvenimas nužengė, kad būtų nužudytas; Duona nužengė, kad kęstų alkį; Kelias nužengė, kad keliaudamas pavargtų; Šaltinis nužengė, kad kęstų troškulį, – o tu atsisakai pavargti?
568 Kristaus atsimainymo tikslas – sustiprinti mokinių tikėjimą Jo būsimos kančios akivaizdoje: kopimu į „aukštą kalną“ rengiamas kopimas į Kalvariją. Kristus, Bažnyčios Galva, parodo, kas slypi Jo kūne ir spinduliuoja sakramentuose: tai „garbės viltis“ (Kol 1, 27).
111.
557 „Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę“ (Lk 9, 51). Šiuo pasiryžimu Jėzus parodė, kad eina į Jeruzalę pasirengęs mirti. Tris kartus Jis buvo pranešęs apie savo kančią ir prisikėlimą. O kelyje į Jeruzalę kalbėjo: „Nedera juk pranašui žūti ne Jeruzalėje“ (Lk 13, 33).
558 Jėzus primena Jeruzalėje nužudytų pranašų kankinystę. Nepaisydamas to, Jis primygtinai kviečia Jeruzalę burtis apie Jį: „Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!“ (Mt 23, 37). Išvydęs Jeruzalę, Jėzus verkė jos ir dar kartą išsakė tai, ko trokšta Jo širdis: „O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių“ (Lk 19, 42).
559 Kaip Jeruzalė pasitiks savo Mesiją? Visuomet atmesdavęs minių bandymus paskelbti Jį karaliumi, dabar Jėzus pasirenka metą ir būdą, kad įžengtų kaip Mesijas į savo „tėvo Dovydo“ (Lk 1, 32) miestą. Jis džiugiai sveikinamas kaip Dovydo sūnus, kaip tas, kuris neša išganymą (Hosanna reiškia „išgelbėk!“, „suteik išganymą!“). O „Garbės karalius“ (Ps 24, 7–10) įžengia į savo miestą „ant asiliuko“ (Zch 9, 9): Siono dukrą, savo Bažnyčios paveikslą, Jis užkariauja ne klasta ar smurtu, bet nusižeminimu, liudijančiu tiesą. Dėl to Jo karalystės veikėjai tą dieną yra vaikai ir „Dievo vargdieniai“, kurie Jį pakiliai sveikina kaip kadaise angelai, pranešę apie Jį piemenims. Jų šūksnis: „VIEŠPATIES vardu tebus palaimintas, kas įeina!“ (Ps 118, 26) pakartojamas Bažnyčios eucharistinės liturgijos „Sanctus“ pradedant Viešpaties Velykų atminimą.
560 Jėzaus įžengimu į Jeruzalę skelbiama atėjus Karalystę, kurią Karalius–Mesijas atvers savo mirties ir prisikėlimo Velykomis. Tą įžengimą švęsdama Verbų sekmadienį, Bažnyčios liturgija pradeda šventas Didžiosios savaitės dienas.
569 Jėzus laisva valia vyksta į Jeruzalę, žinodamas, kad dėl nusidėjėlių priešgyniavimo ten mirs žiauria mirtimi.
570 Jėzaus įžengimu į Jeruzalę skelbiama atėjus Dievo karalystę. Karalius Mesijas, savo mieste vaikų ir nuolankiųjų sutiktas, ją atvers savo mirties ir prisikėlimo Velykomis.