221.

1077 „Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei. Ja jis apipylė mus dėl Mylimojo [Sūnaus]“ (Ef 1, 3–6).

1078 Laiminimas yra dieviškas veiksmas, kuriuo dovanojama gyvybė ir kurio šaltinis yra Tėvas. Jo palaiminimas yra drauge ir žodis, ir dovana (lot. bene–dictio, gr. eu–logia). Žmogaus lūpose „laiminti“ reiškia šlovinti savo Kūrėją ir dėkingai Jam save patikėti.

1079 Nuo laiko pradžios iki pabaigos visas Dievo veikimas yra laiminimas. Pradėdami liturgine pirmųjų kūrimo dienų poema ir baigdami dangiškosios Jeruzalės giesmėmis, įkvėptieji autoriai skelbia išganymo planą kaip neaprėpiamą dieviškąjį palaiminimą.

1080 Nuo pat pradžios Dievas laimina gyvąsias būtybes, ypač vyrą ir moterį. Sandora su Nojumi ir visa gyvūnija atnaujina šį vaisingumo palaiminimą, nepaisant žmogaus nuodėmės, dėl kurios žemė tapo „prakeikta“. Tačiau nuo Abraomo laikų Dievo palaiminimas persmelkia į mirtį slinkusią žmonijos istoriją, kad ji vėl pasuktų į gyvenimą, į savo pradžią: palaiminimą gavusio „tikinčiųjų tėvo“ [Abraomo] tikėjimu buvo pradėta išganymo istorija.

1081 Dievo palaiminimai lydi nuostabius ir išganingus įvykius: Izaoko gimimą, išėjimą iš Egipto (Velykas ir Išėjimą), Pažadėtosios žemės dovaną, Dovydo išrinkimą, Dievo buvimą Šventykloje, apvalančią tremtį ir „likučio“ sugrįžimą. Įstatymo, Pranašų ir psalmių apipinta išrinktosios tautos liturgija drauge ir primena tuos Dievo palaiminimus, ir atsiliepia į juos šlovindama ir dėkodama.

1082 Bažnyčios liturgijoje dieviškasis palaiminimas pilnutinai apreiškiamas ir perduodamas: Tėvas pripažįstamas ir garbinamas kaip visų kuriamųjų bei išganomųjų palaiminimų šaltinis ir tikslas; Jo palaiminimų viršūnė yra dėl mūsų įsikūnijęs, miręs ir prisikėlęs Jo Žodis, per kurį mūsų širdims dosniai teikiama didžiausia iš visų dovanų – Šventoji Dvasia.

1083 Kaip tikėjimo ir meilės atsakas į „dvasinius palaiminimus“, kuriais Tėvas mus apdovanoja, krikščionių liturgija suprantama dvejopai. Viena vertus, savo Viešpaties suvienyta ir Šventosios Dvasios paveikta Bažnyčia dėkoja Tėvui „už jo neapsakomą dovaną“ (2 Kor 9, 15), garbindama Jį, šlovindama ir Jam dėkodama. Kita vertus, kol išsipildys Dievo planas, ji nesiliauja aukojusi Tėvui „mums duotų dovanų auką“ ir maldavusi Jį šiai aukai, jai pačiai, tikintiesiems ir visam pasauliui siųsti Šventąją Dvasią, kad tie dieviškieji palaiminimai, vienijantis su Kristaus kaip Kunigo mirtimi bei prisikėlimu, Šventosios Dvasios galia duotų gyvenimo vaisių Jo „malonės kilnumo šlovei“ (Ef 1, 6).

KBK 1077-1083 kontekstas

1110 Bažnyčios liturgijoje Dievas Tėvas yra garbinamas ir šlovinamas kaip šaltinis visų kuriamųjų bei išganomųjų palaiminimų, kuriais Jis mus palaimino savo Sūnuje dovanodamas mums įvaikystės Dvasią.

KBK 1110 kontekstas

222.

1084 Sėdintis „Tėvo dešinėje“ ir dosniai teikiantis Šventąją Dvasią savo Kūnui – Bažnyčiai Kristus veikia per sakramentus, kuriuos pats įsteigė savo malonei dalyti. Sakramentai yra juslėmis patiriami ženklai (žodžiai ir veiksmai), prieinami mūsų žmogiškajai prigimčiai. Kristaus veikimu ir Šventosios Dvasios galia jie padaro veiksmingą malonę, kurią žymi.

1085 Bažnyčios liturgijoje Kristus pirmiausia žymi ir sudabartina savo Velykų slėpinį. Žemiškojo gyvenimo metu Jėzus jį skelbė mokydamas žmones ir savo veiksmais užbėgo jam už akių. Jo valandai atėjus, Jis išgyvena vienintelį istorijoje įvykį, kuris nebepraeina: Jėzus miršta, būna palaidotas, keliasi iš numirusių ir sėda Tėvo dešinėje „vieną kartą visiems laikams“ (Rom 6, 10; Žyd 7, 27; 9, 12). Tai tikras mūsų istorijoje nutikęs įvykis, tačiau jis sykiu ir nepakartojamas: visi kiti istorijos įvykiai vienąkart įvyksta, praeina ir nugrimzta praeitin. Kristaus Velykų slėpinys, atvirkščiai, negali likti vien tik praeityje, nes savo mirtimi Jis sunaikino mirtį, o visa, kas yra Kristus, visa, ką Jis yra padaręs ir iškentėjęs už visus žmones, dalyvauja Dievo amžinybėje ir dėl to pranoksta visokį laiką, visada esti dabar. Kryžiaus ir Prisikėlimo įvykis išlieka ir visa traukia į gyvenimą.

1086 „Kaip Kristus buvo Tėvo siųstas, taip ir jis pats pasiuntė apaštalus, kupinus Šventosios Dvasios, ne tik tam, kad, skelbdami Evangeliją visai kūrinijai, jie praneštų, jog Dievo Sūnus savo mirtimi ir prisikėlimu išvadavo mus iš šėtono valdžios bei mirties ir perkėlė į savo Tėvo karalystę, bet ir tam, kad skelbiamo išganymo darbą vykdytų auka ir sakramentais, apie kuriuos sukasi visas liturginis gyvenimas.“

1087 Tad prisikėlęs Kristus, duodamas apaštalams Šventąją Dvasią, jiems patikėjo savąją pašventinimo galią: jie tapo sakramentiniais Kristaus ženklais. Tos pačios Šventosios Dvasios galia jie patiki šią galią savo įpėdiniams. Ta „apaštalų įpėdinystė“ struktūruoja visą liturginį Bažnyčios gyvenimą, pati yra sakramentinė ir perduodama Šventimų (Kunigystės) sakramentu.

1088 „Kad Bažnyčia išties galėtų atlikti tokį darbą“ – teikti arba perduoti savo išganymo darbą – „Kristus visuomet yra su ja, ypač jos liturginiuose veiksmuose. Jis yra Mišių aukoje, kai jas aukojančiojo asmenyje 'dabar aukoja, kunigams patarnaujant, tas pats, kuris save andai paaukojo ant kryžiaus', ir ypač eucharistiniais pavidalais. Jis yra savo galia sakramentuose; kam nors krikštijant, krikštija pats Kristus. Jis yra savo žodyje, kai pats kalba, kai Bažnyčioje skaitomas Šventasis Raštas. Pagaliau jis yra drauge, kai Bažnyčia meldžiasi ir gieda, nes pats pažadėjo: 'Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų' (Mt 18, 20).“

1089 „Iš tikrųjų į šitokį darbą, kuriuo šlovinamas Dievas ir pašventinami žmonės, Kristus visuomet įtraukia savo mylimąją Sužadėtinę Bažnyčią, kuri šaukiasi savo Viešpaties ir per jį garbina amžinąjį Tėvą.“

1090 „Žemiškojoje liturgijoje jau iš anksto patiriame tą dangiškąją liturgiją, vykstančią šventajame Jeruzalės mieste, į kurį kaip keleiviai einame, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje, kaip einantis kunigystės tarnybą šventoje vietoje. Liturgijoje drauge su visais dangaus kariuomenės pulkais giedame Viešpačiui garbės himną; pagarbiai prisimindami šventuosius, tikimės gauti kokią nors jų dalį ir prisijungti prie jų bendruomenės; laukiame Išgelbėtojo, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kol jis, mūsų gyvastis, pasirodys, ir mes su juo drauge pasirodysime šlovingi.“

KBK 1084-1090 kontekstas

223.

1091 Liturgijoje Šventoji Dvasia yra Dievo tautos tikėjimo mokytoja, „didžių Dievo darbų“ – Naujosios Sandoros sakramentų – kūrėja. Bažnyčios širdyje Dvasia trokšta ir veikia, kad mes būtume gyvi prisikėlusio Kristaus gyvenimu. Kai Ji išgirsta savo pačios pažadintą mūsų tikėjimo atsaką, prasideda tikrasis bendradarbiavimas. Tada liturgija tampa bendru Šventosios Dvasios ir Bažnyčios darbu.

1092 Sakramentiškai teikiant Kristaus slėpinį, Šventoji Dvasia veikia lygiai taip, kaip bet kuriuo kitu išganymo ekonomijos tarpsniu: Ji rengia Bažnyčią susitikti su savo Viešpačiu; tikinčiai bendruomenei Ji gyvai primena Kristų ir Jį parodo; savo perkeitimo galia Ji sudabartina Kristaus slėpinį ir daro jį veiklų; pagaliau ši vienijanti Dvasia sujungia Bažnyčią su Kristaus gyvenimu ir Jo misija.

1093 Sakramentinėje ekonomijoje Šventoji Dvasia įgyvendina Senosios Sandoros įvaizdžius. Kadangi Kristaus Bažnyčia buvo „įstabiai parengta Izraelio tautos istorijos bei Senosios Sandoros“, tai Bažnyčios liturgija perima liturginius elementus iš Senosios Sandoros ir išsaugo juos kaip savo sudėtinę ir nepakeičiamą dalį: — skaito Senąjį Testamentą; — meldžiasi psalmėmis; — gyvai mini gelbinčius įvykius ir reikšmingus faktus, išsipildžiusius Kristaus slėpinyje (Pažadą ir Sandorą, Išėjimą ir Velykas, Karalystę ir Šventyklą, Tremtį ir Sugrįžimą).

1094 Iš abiejų Testamentų darnos ir kilo Viešpaties velykinė, o vėliau apaštalų ir Bažnyčios tėvų katechezė. Ji atskleidžia tai, ką buvo slėpusi Senojo Testamento raidė, būtent, Kristaus slėpinį. Tokia katechezė vadinama „tipologine“, nes Kristaus naujybę apreiškia „įvaizdžiais“ (typois), per kuriuos jis buvo skelbiamas pirmojoje Sandoroje faktais, žodžiais ir simboliais. Pažvelgus į tai iš naujo Kristaus tiesos Dvasioje, atsiveria tikroji tų įvaizdžių prasmė. Tad tvanu ir Nojaus arka vaizduotas išgelbėjimas per Krikštą, lygiai kaip ir debesiu, ir perėjimu per Raudonąją jūrą taip pat; vanduo iš uolos buvo dvasinių Kristaus dovanų įvaizdis; mana dykumoje vaizdavo būsimą Eucharistiją, tikrąją „duoną iš dangaus“ (Jn 6, 32).

1095 Todėl Bažnyčia advento bei gavėnios metu ir ypač Velyknaktį vis iš naujo perskaito ir išgyvena visus tuos didžiuosius išganymo istorijos įvykius kaip savosios liturgijos „šiandien“. Bet tai savo ruožtu įpareigoja katechezę padėti tikintiesiems suvokti dvasinę išganymo ekonomijos prasmę taip, kaip ją mums rodo ir padeda išgyventi Bažnyčios liturgija.

1096 Žydų ir krikščionių liturgija. Geriau pažindami dar ir šiandien išpažįstamą ir išgyvenamą žydų tautos tikėjimą ir religinį gyvenimą, galime geriau suprasti kai kuriuos krikščionių liturgijos bruožus. Žydams ir krikščionims Šventasis Raštas yra esminė jų liturgijų dalis: ir skelbiant Dievo žodį, ir atsiliepiant į jį, ir malda šlovinant Dievą bei užtariant gyvuosius ir mirusiuosius, ir maldaujant Dievą gailestingumo. Žodžio liturgija yra sudaryta žydų maldos pavyzdžiu. Atitikmenų joje turi Valandų liturgija ir kiti liturginiai tekstai bei apeigynai, neišskiriant nė labiausiai mūsų gerbiamų maldų, sakysim, „Tėve mūsų“. Eucharistinės maldos irgi seka žydų tradicijos pavyzdžiais. Žydų ir krikščionių liturgijų panašumas, o kartu ir jų turinio skirtumai ypač ryškiai matomi per didžiąsias liturginių metų šventes, tokias kaip Velykos. Ir krikščionys, ir žydai švenčia Velykas: žydai – istorines Velykas, orientuotas į ateitį, krikščionys – Kristaus mirtimi ir prisikėlimu jau įvykusias Velykas, nors ir jie be paliovos laukia visuotinio atbaigimo.

1097 Naujosios Sandoros liturgijoje visa liturginė veikla, ypač Eucharistijos ir sakramentų šventimas, yra Kristaus ir Bažnyčios susitikimas. Liturginis susirinkimas vienybės semiasi iš bendrystės su Šventąja Dvasia, kuri Dievo vaikus suburia į vieną Kristaus kūną. Ši vienybė pranoksta bet kokią žmogišką, rasinę, kultūrinę ir socialinę jų giminystę.

1098 Liturginis susirinkimas turi rengtis susitikti su savo Viešpačiu, idant būtų tobulai parengta tauta. Toks širdžių pasirengimas yra Šventosios Dvasios ir liturgijos susirinkimo, ypač jo tarnautojų, bendras darbas. Šventosios Dvasios malonė stengiasi pažadinti tikėjimą, paakinti širdį atsiversti ir laikytis Tėvo valios. Toks nusiteikimas yra prielaida kitoms per liturgiją teikiamoms malonėms gauti ir sulaukti jos brandinamų naujojo gyvenimo vaisių.

1099 Šventoji Dvasia ir Bažnyčia veikia išvien liturgijoje liudydamos Kristų ir Jo išganymo darbą. Labiausiai Eucharistijos, bet panašiai ir kitų sakramentų liturgija yra išganymo slėpinio atminimas („memorialas“). Šventoji Dvasia yra gyvoji Bažnyčios atmintis.

1100 Dievo žodis. Liturginiam susirinkimui Šventoji Dvasia pirmiausia primena išganymo įvykio prasmę suteikdama gyvybę Dievo žodžiui, kuris skelbiamas tam, kad būtų priimtas ir įgyvendintas: Liturginėse apeigose labai svarbi vieta tenka Šventajam Raštui. Juk iš jo imami ir paskui pamoksle aiškinami skaitiniai, giedamos psalmės; jo įkvėpimu ir paakinimu radosi įvairių maldų ir liturginių giesmių; juo remiasi veiksmų ir ženklų reikšmė.

1101 Šventoji Dvasia suteikia gebėjimą Dievo žodžio skaitytojams ir klausytojams jį suprasti pagal jų širdžių pasirengimą. Per liturginėse apeigose skambančius žodžius, išraiškingus veiksmus ir simbolius Ji suveda tikinčiuosius ir jų vadovus į gyvą sąlytį su Kristumi – Tėvo Žodžiu ir Paveikslu, kad jie galėtų prasmingai įgyvendinti tai, ką girdi, regi ir veikia apeigų metu.

1102 Išganymo žodis „tikinčiųjų širdyse ugdo tikėjimą, iš kurio prasideda ir auga krikščionių bendruomenė“. Dievo žodžio skelbimas nesibaigia vien mokymu, jis laukia tikėjimo atsako, kaip pritarimo ir įsipareigojimo Dievo Sandorai su savo tauta. Šventoji Dvasia duoda tikėjimo malonę, jį ugdo ir padeda stiprėti bendruomenės tikėjimui. Liturginis susirinkimas visų pirma yra tikėjimo bendrumas.

1103 Anamnēsis. Liturgijos šventimas visada remiasi išganinguoju Dievo įsikišimu į žmonijos istoriją. „Tą apreiškimo planą Dievas vykdo artimai tarpusavyje susijusiais veiksmais ir žodžiais, kad [...] žodžiai skelbtų darbus ir aiškintų juose glūdintį slėpinį.“ Žodžio liturgijoje Šventoji Dvasia „primena“ susirinkusiems visa, ką Kristus yra dėl mūsų padaręs. Atitinkamais liturginiais veiksmais ir tradicinėmis įvairių Bažnyčių apeigomis „prisimenami“ [anamnezė] ir daugiau ar mažiau išryškinami nuostabūs Dievo darbai. Šventoji Dvasia, pažadinusi tokią Bažnyčios atmintį, drauge įkvepia dėkoti ir šlovinti (doksologian).

1104 Krikščionių liturgija ne tik primena mus išganančius įvykius, bet ir sudabartina juos, kad jie vyktų mūsų akivaizdoje. Kristaus Velykų slėpinys švenčiamas, o ne kartojamas; kartojamas tik jo šventimas. Kiekvieną kartą išliejama Šventoji Dvasia, kuri sudabartina tą vienintelį slėpinį.

1105 Epiklēsis („šaukimasis“) yra kunigo tarpininkavimas maldaujant Tėvą atsiųsti Dvasią Pašventintoją, kad aukojamos atnašos taptų Kristaus Kūnu ir Krauju, o tikintieji, Jį priimdami, patys taptų gyva auka Dievui.

1106 Ir anamnezė, ir epiklezė yra visų sakramentinių apeigų, pirmiausia Eucharistijos, šerdis: Klausi, kaip duona tampa Kristaus Kūnu, o vynas [...] Kristaus Krauju? O aš tau sakau: nusileidžia Šventoji Dvasia ir padaro tai, ko neaprėpia nei žodžiai, nei mintys. [...] Būk patenkintas išgirdęs, kad tai padaro Šventoji Dvasia; taip atsitiko ir tada, kai Šventosios Dvasios dėka iš Švenčiausiosios Mergelės Viešpats į save priėmė kūną.

1107 Šventosios Dvasios perkeitimo galia liturgijoje artina Dievo karalystės atėjimą ir išganymo slėpinio atbaigimą. Mums, laukiantiems ir turintiems vilties, Šventoji Dvasia leidžia iš anksto realiai patirti visišką bendrystę su Švenčiausiąja Trejybe. Bažnyčios epiklezę išklausančio Tėvo siunčiama Šventoji Dvasia Ją priimantiems suteikia gyvenimą ir jau dabar yra jų „paveldėjimo laidas“.

1108 Kiekviename liturginiame veiksme atsiunčiama Šventoji Dvasia siekia vienyti tikinčiuosius su Kristumi, kad jie sudarytų Jo kūną. Ji yra tartum syvai Tėvo Vynmedžio, kuris brandina vaisius savo šakose. Liturgijoje Dvasia ir Bažnyčia glaudžiausiai bendradarbiauja. Bendrystės Dvasia nuolat išlieka Bažnyčioje, todėl Bažnyčia yra didysis bendrystės su Dievu sakramentas, suburiantis draugėn išsisklaidžiusius Dievo vaikus. Dvasios liturgijoje vaisius yra nuo mūsų broliškos bendrystės neatskiriama bendrystė su Švenčiausiąja Trejybe.

1109 Epiklezėje taip pat meldžiama, kad susirinkimo susivienijimas su Kristaus slėpiniu būtų tikrai veiksmingas. „Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo [Tėvo] meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė“ (2 Kor 13, 13) turi visada likti su mumis ir duoti vaisių ne vien eucharistinių apeigų metu. Tad Bažnyčia ir meldžia Tėvą atsiųsti Šventąją Dvasią, kad tikinčiųjų gyvenimą Ji paverstų gyva auka Dievui, dvasiškai perkeisdama jį pagal Kristaus pavyzdį, rūpindamasi Bažnyčios vienybe ir dalyvaudama jos misijoje liudijimu ir gailestingosios meilės darbais.

KBK 1091-1109 kontekstas

1112 Šventosios Dvasios uždavinys Bažnyčios liturgijoje yra: parengti susirinkusius susitikti su Kristumi; susirinkusiems tikintiesiems liudyti Kristų ir palaikyti gyvą Jo atminimą; savąja perkeitimo galia realiai sudabartinti išganomąjį Kristaus veikimą ir padaryti bendrystės dovaną Bažnyčioje vaisingą .

KBK 1112 kontekstas