Dalyvavimas visuomenės gyvenime
405. Kuo visuomenėje remiasi valdžia?
406. Kada valdžia vykdoma teisėtai?
407. Kas yra bendrasis gėris?
408. Kas sudaro bendrąjį gėrį?
409. Kur bendrasis gėris įgyvendinamas geriausiai?
410. Kaip žmogus prisideda prie bendrojo gėrio įgyvendinimo?
KBK nuorodos
405.
1897 „Visuomenei stigtų ir geros tvarkos, ir klestėjimo, jeigu joje nebūtų teisėtai valdančių asmenų, kurie garantuotų jos teisinę apsaugą ir pakankamai rūpintųsi visų gerove.“ „Valdžia“ vadinama atskirų asmenų ar institucijų turima galia leisti įstatymus bei potvarkius, laukiant iš žmonių paklusnumo.
1898 Kiekvienai žmonių bendruomenei reikalinga valdžia, kuri jai vadovautų. Tokia valdžia remiasi žmogaus prigimtimi. Valdžia būtina valstybei vienyti. Jos užduotis – kuo geriau laiduoti visuomenės bendrąjį gėrį.
1899 Moralinei tvarkai palaikyti reikalinga valdžia kyla iš Dievo: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos. Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą“ (Rom 13, 1–2).
1900 Klusnumo pareiga reikalauja, kad visi deramai gerbtų valdžią, skaitytųsi su jos pareigūnais ir – kiek jie to nusipelno – būtų jiems dėkingi ir geranoriški. Seniausią Bažnyčios maldą už valstybės valdžią aptinkame popiežiaus Klemenso Romiečio raštuose: „Duok jiems, Viešpatie, sveikatą, taiką, santarvę ir stiprybę, kad jie nekliudomi naudotųsi Tavo duotąja valdžia. Tai Tu, dangaus Valdove, amžių Karaliau, teiki žmonių vaikams garbę, orumą ir galią tvarkyti žemės reikalus. Pakreipk, Viešpatie, jų valią siekti to, kas gera, kas malonu Tavo akimis, kad, maldingai, taikiai ir romiai naudodami Tavo jiems duotąją valdžią, jie susilauktų Tavo palankumo.“
1901 Valdžios pagrindas – Dievo nustatyta tvarka, „valdymo būdo apibrėžimas ir vadovų skyrimas paliekamas laisvai piliečių valiai“. Moralės požiūriu leistina bet kuri valdymo forma, jei tik rūpinasi ją pasirinkusios bendruomenės teisėtu gėriu. Valdymo forma, prigimtimi priešinga prigimtiniam įstatymui, viešajai tvarkai ir pagrindinėms žmogaus teisėms, negali garantuoti jos valdomų tautų gėrio.
1902 Valdžia netampa morališkai teisėta pati iš savęs. Ji neturi elgtis despotiškai, bet privalo rūpintis bendruoju gėriu kaip „moralinė jėga, pagrįsta laisve ir pareigos bei atsakomybės įsisąmoninimu“: Žmonių leidžiamas įstatymas yra tikras įstatymas tik tada, kai jis neprieštarauja sveikam protui; iš to matyti, kad savo galią jis gauna iš amžinojo Įstatymo. Kai tik jis su protu nesuderinamas, jį reikia laikyti neteisingu įstatymu; tada jis neatitinka įstatymo sampratos, o veikiau yra tam tikra prievartos forma.
1918 „Nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos“ (Rom 13, 1).
1919 Kiekvienai žmonių bendruomenei, kad ji išliktų ir plėtotųsi, reikalinga valdžia.
1920 „Politinė bendruomenė ir viešoji valdžia yra pagrįsta žmogaus prigimtimi, todėl priklauso Dievo nustatytai tvarkai.“
406.
1901 Valdžios pagrindas – Dievo nustatyta tvarka, „valdymo būdo apibrėžimas ir vadovų skyrimas paliekamas laisvai piliečių valiai“. Moralės požiūriu leistina bet kuri valdymo forma, jei tik rūpinasi ją pasirinkusios bendruomenės teisėtu gėriu. Valdymo forma, prigimtimi priešinga prigimtiniam įstatymui, viešajai tvarkai ir pagrindinėms žmogaus teisėms, negali garantuoti jos valdomų tautų gėrio.
1903 Teisėtai valdoma tik tada, kai valdžia rūpinasi bendruoju visuomenės gėriu ir siekia jo morališkai leistinomis priemonėmis. Jeigu valdantieji leidžia neteisingus įstatymus ar naudoja moralinei tvarkai prieštaraujančias priemones, tokie jų veiksmai sąžinės nesaisto. „Tada pati valdžia nustoja buvusi valdžia, ji išsigimsta į priespaudą.“
1904 Geriau, kai „kiekvienai galiai atsvarą sudaro kita valdžia ir kitos kompetentingos institucijos, išlaikančios ją teisingose ribose. Tai teisinės valstybės pagrindas, pagal kurį viršenybė suteikiama įstatymui, o ne žmonių savivalei.“
1921 Teisėtai valdoma tada, kai valdžia nuolat rūpinasi bendruoju visuomenės gėriu. Jo siekti ji turi morališkai leistinomis priemonėmis.
1922 Bet kuri valdymo forma yra teisėta, jei tarnauja bendruomenės gėriui.
407.
1905 Remiantis visuomeniška žmogaus prigimtimi jo asmeninis gėris neišvengiamai susijęs su visų bendruoju gėriu. Šis gali būti apibrėžiamas tik atsižvelgiant į patį žmogų: Negyvenkite atsiriboję, užsidarę, lyg jau būtumėte nuteisinti, bet burkitės draugėn ir kartu ieškokite, kas naudinga visiems.
1906 Bendrasis gėris suvoktinas kaip „visuomeninio gyvenimo sąlygų visuma, leidžianti tiek grupėms, tiek pavieniams nariams geriau ir lengviau pasiekti tobulumą“. Bendrasis gėris apima visų žmonių gyvenimą. Jis reikalauja išmintingumo iš kiekvieno ir ypač iš tų, kurie eina valdžios pareigas. Jis apima tris esminius elementus:
1924 Bendrasis gėris suvoktinas kaip „visuomeninio gyvenimo sąlygų visuma, leidžianti tiek grupėms, tiek pavieniams nariams geriau ir lengviau pasiekti tobulumą“.
408.
1907 Pirmiausia tai pagarba asmeniui, kaip tokiam. Dėl bendrojo gėrio viešoji valdžia įpareigota gerbti pagrindines ir neatimamas žmogaus teises. Visuomenė privalo sudaryti galimybę kiekvienam savo nariui įgyvendinti savąjį pašaukimą. Bendrasis gėris ypač reiškiasi naudojantis prigimtinėmis laisvėmis, būtinomis žmogaus pašaukimui išsiskleisti: tai reiškia „elgtis pagal savo sąžinę, išsaugoti savo gyvenimo privatumą ir naudotis teisėta laisve, taip pat ir religijos srityje“.
1908 Antra: bendrasis gėris reikalauja socialinės gerovės ir visuomenės plėtojimosi. Plėtojimasis apima visas socialines pareigas. Žinoma, dėl bendrojo gėrio valdžiai tenka derinti skirtingus pavienių žmonių interesus. Tačiau ji privalo laiduoti, kad kiekvienam būtų prieinama tai, kas būtina jo tikrai žmoniškam gyvenimui: maistą, apdarą, sveikatos apsaugą, darbą, švietimą bei kultūrą, tinkamą informaciją, teisę kurti šeimą ir t. t.
1909 Pagaliau bendrasis gėris apima taiką, tai yra teisingos tvarkos tvarumą ir saugumą. Taigi jis reikalauja, kad valdžia sąžiningomis priemonėmis garantuotų visuomenės ir jos narių saugumą. Bendruoju gėriu grindžiama asmens ir kolektyvo savigynos teisė.
1925 Bendrasis gėris apima trys esminius elementus: pagarbą pagrindinėms asmens teisėms ir jų puoselėjimą; visuomenės dvasinių ir laikinųjų gėrybių klestėjimą arba plėtojimą; visuomenės ir jos narių taiką bei saugumą.
409.
1910 Jei kiekviena žmonių bendruomenė turi tam tikrą bendrąjį gėrį, kurį jai leidžiama kaip tokį pripažinti, tai tas gėris įgyvendinamas politinėje bendruomenėje. Valstybei tenka užduotis ginti ir didinti pilietinės visuomenės, piliečių bei tarpinių institucijų bendrąjį gėrį.
1911 Žmonių tarpusavio priklausomybė vis didėja. Palengva ji apima visą Žemę. Žmonijos, kaip lygaus prigimtinio kilnumo asmenis suburiančios šeimos, vienybė neatskiriama nuo visuotinio bendrojo gėrio. Jis reikalauja taip organizuoti tautų bendriją, kad ji pajėgtų „rūpintis įvairiomis žmonių reikmėmis tiek visuomeninio gyvenimo srityje, kuriai priklauso mityba, sveikatos priežiūra, švietimas, darbas, tiek susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, kai kur galinčioms iškilti, pavyzdžiui, būtinybe padėti [...] po visą pasaulį pasklidusiems vargstantiems pabėgėliams, migrantams ir jų šeimoms“.
1912 Bendrajam gėriui visada rūpi asmenų pažanga: „Daiktai privalo būti palenkti asmenims, o ne atvirkščiai.“ Tokios tvarkos pamatas yra tiesa, ji statydinama remiantis teisingumu, gaivinama meile.
1927 Valstybės užduotis – ginti ir didinti bendrą pilietinės visuomenės gėrį. Bendrasis visos žmonių šeimõs gėris reikalauja tarptautinės bendrijos organizacijos.
410.
1913 Bendradarbiavimas yra savanoriškas ir dosnus asmens įsitraukimas į visuomeninius mainus. Būtina, kad kiekvienas, pagal savo užimamą vietą ir vaidmenį visuomenėje, bendradarbiautų didindamas bendrąjį gėrį. Ta pareiga neatskiriama nuo žmogaus asmens kilnumo.
1914 Bendradarbiaujama pirmiausia imantis užduočių, už kurias žmogus yra asmeniškai atsakingas: rūpindamasis savo šeimos auklėjimu, sąžiningai dirbdamas, jis prisideda prie kitų žmonių ir visuomenės gėrio.
1915 Piliečiai privalo, kiek įmanoma, aktyviai dalyvauti viešajame gyvenime. Šio dalyvavimo būdai vienoje ar kitoje šalyje, vienoje ar kitoje kultūroje gali įvairuoti. „Pagirtinai elgiamasi kraštuose, kuriuose kiek galima didesnė piliečių dalis tikrai laisvai imasi viešųjų reikalų tvarkymo.“
1916 Visų bendradarbiavimas didinant bendrąjį gėrį, kaip ir kiekviena etinė pareiga, neatsiejamas nuo nuolat atnaujinamo visuomenės narių atsivertimo. Sukčiavimas ir kitokios apgaulės, kuriomis kai kas apeina įstatymo suvaržymus ir visuomeninės pareigos nuostatus, turi būti griežtai smerkiami, kaip nesuderinami su teisingumo reikalavimais. Reikia rūpintis, kad klestėtų institucijos, gerinančios žmonių gyvenimo sąlygas.
1917 Valdžios žmonės privalo stiprinti vertybes, kurios didina visuomenės narių pasitikėjimą ir juos skatina tarnauti kitiems žmonėms. Bendradarbiavimas prasideda nuo auklėjimo ir nuo kultūros. „Pagrįstai galime manyti, jog žmonijos likimas atiduotas į rankas tiems, kurie vėlesnėms kartoms sugebės perduoti gyvenimo ir vilties motyvus.“
1926 Siekti bendrojo gėrio verčia žmogaus asmens kilnumas. Kiekvienas privalo rūpintis žmonių gyvenimo sąlygas gerinančių institucijų steigimu ir rėmimu.