Santuokos sakramentas
337. Kas Dievo plane numatyta vyrui ir moteriai?
338. Ko siekdamas Dievas įsteigė santuoką?
339. Kaip nuodėmė gresia santuokai?
340. Ko apie santuoką moko Senasis Testamentas?
341. Kokio naujumo santuokai suteikė Kristus?
342. Ar visi įpareigoti tuoktis?
343. Kaip švenčiamas Santuokos sakramentas?
344. Kas yra sutikimas tuoktis?
345. Ko reikalaujama, kai vienas iš sutuoktinių yra nekatalikas?
346. Kokie yra Santuokos sakramento padariniai?
347. Kokios nuodėmės iš pagrindų kertasi su Santuokos sakramentu?
348. Kada Bažnyčioje leistinas sutuoktinių fizinis atsiskyrimas?
349. Koks Bažnyčios požiūris į naują sąjungą sudariusius išsituokusiuosius?
350. Kodėl krikščioniškoji šeima dar vadinama namų Bažnyčia?
KBK nuorodos
337.
1601 „Santuokos sąjunga, kuria vyras ir moteris tarpusavyje sukuria viso gyvenimo bendrystę, savo prigimtimi skirtą sutuoktinių gerovei bei palikuonių gimdymui ir auklėjimui, Viešpaties Kristaus tarp pakrikštytųjų buvo iškelta į sakramento garbę.“
1602 Šventasis Raštas prasideda vyro ir moters sukūrimu pagal Dievo paveikslą ir panašumą ir baigiasi „Avinėlio vestuvių“ (Apr 19, 9) vizija. Ir vienur, ir kitur Šventasis Raštas kalba apie santuoką ir jos „slėpinį“, apie jos įsteigimą ir Dievo jai teikiamą prasmę, apie jos kilmę ir tikslą, įvairius jos įgyvendinimo būdus per visą išganymo istoriją, apie nuodėmės sukeltus jos sunkumus ir jos atnaujinimą „Viešpatyje“ (1 Kor 7, 39), naujoje Kristaus ir Bažnyčios Sandoroje.
1603 Glaudi santuokinio gyvenimo ir meilės bendruomenė yra Kūrėjo įsteigta ir apdovanota savais įstatymais [...]. „Pats Dievas yra įkūręs santuoką.“ Pašaukimas santuokai yra įrašytas pačioje iš Kūrėjo rankų išėjusių vyro ir moters prigimtyje. Santuoka nėra grynai žmonių išrasta institucija, nors per daugelį amžių skirtingose kultūrose, visuomeninėse struktūrose ir dvasinėse sanklodose labai įvairavo. Ši įvairovė neturi palikti užmarštyje bendrų ir pastovių santuokos bruožų. Nors šios institucijos kilnumas ne visur vienodai aiškiai matomas, vis dėlto visose kultūrose daugiau ar mažiau suvokiama santuokinio ryšio didybė, nes „asmens ir žmonių visuomenės apskritai bei krikščionių bendrijos gerovė glaudžiai susijusi su santuokinės ir šeimos bendruomenės klestėjimu“.
1604 Dievas, sukūręs žmogų iš meilės, pašaukė jį meilei, kuri yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas. Juk žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, o „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16). Kadangi Dievas sukūrė vyrą ir moterį, jų tarpusavio meilė yra absoliučios ir nesibaigiančios Dievo meilės žmogui atvaizdas. Kūrėjo akyse ta meilė gera, labai gera. Dievo laiminama santuokinė meilė yra skirta būti vaisinga ir tarnauti bendram tikslui palaikyti kūriniją: „Dievas juos palaimino tardamas: 'Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!'“ (Pr 1, 28).
1605 Šventasis Raštas tvirtina, kad vyras ir moteris sukurti vienas kitam: „Negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18). Moteris, „kūnas iš jo kūno“, tai yra vyrui lygi, visai jam artima, yra jam Dievo duota kaip „bendrininkė“, atstovaujanti Dievui, kuris mums padeda. „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2, 24). Kad tai reiškia neišardomą jų dviejų gyvenimų vienybę, parodė patsai Viešpats primindamas, koks „pradžioje“ buvo Kūrėjo planas: „Taigi jie jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6).
338.
1659 Šv. Paulius sako: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią [...]. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 25. 32).
1660 Santuokinę sąjungą, kuri vyrą ir moterį labai glaudžiai suvienija gyventi ir mylėti, nustatė ir savais įstatymais aprūpino Kūrėjas. Savo prigimtimi ši sąjunga yra skirta sutuoktinių gerovei ir vaikų gimdymui bei auklėjimui; tokiam pakrikštytųjų ryšiui Viešpats Kristus suteikė sakramento kilnumą.
339.
1606 Kiekvienas žmogus patiria blogį, esantį šalia jo ir jame. Tai taip pat jaučiama vyro ir moters tarpusavio santykiuose. Visais laikais jų vienybei grėsė nesantaika, noras valdyti, neištikimybė, pavydas ir konfliktai, kurie gali privesti prie neapykantos ir ryšio nutrūkimo. Ši netvarka gali pasireikšti silpniau ar stipriau įvairiose kultūrose, epochose, individuose, būti daugiau ar mažiau įveikta, tačiau vis dėlto atrodo esanti visuotinio pobūdžio.
1607 Tikėjimo požiūriu ši mūsų skausmingai juntama netvarka kyla ne iš vyro ir moters prigimties, ne iš jų santykių prigimties, bet iš nuodėmės. Pirmosios nuodėmės, nutraukusios ryšį su Dievu, pirmas padarinys buvo pirminės vyro ir moters vienybės iširimas. Jų santykius sudrumstė abipusiai priekaištai; jų tarpusavio potraukis, paties Kūrėjo dovana, pavirto noru valdyti ir geismu; gražųjį vyro ir moters pašaukimą būti vaisingiems, daugintis ir pripildyti žemę aptemdė gimdymo skausmai ir prakaitu uždirbama duona.
1608 Vis dėlto, nors ir rimtai pažeista, kūrinijos tvarka išlieka. Nuodėmės padarytoms žaizdoms užgydyti vyrui ir moteriai turi padėti malonė, kurios jiems duoti Dievas iš savo begalinio gailestingumo niekados neatsisakydavo. Be šios pagalbos vyrui ir moteriai niekada nepavyktų pasiekti tos jų gyvenimo vienybės, kuriai Dievas juos „pradžioje“ sukūrė.
340.
1609 Gailestingasis Dievas neapleido nusidėjusio žmogaus. Bausmės, kurios sekė paskui nuodėmę: gimdymo skausmai, darbas „savo veido prakaitu“ (Pr 3, 19), yra drauge ir vaistai, ribojantys nuodėmės padarytą žalą. Po nuopuolio santuoka padeda nugalėti užsisklendimą, egoizmą, pasitenkinimo vien sau ieškojimą, padeda atsiverti kitam, vienas kitam padėti, save dovanoti.
1610 Santuokos moralinės vienybės ir neišardomumo suvokimas didėjo skatinamas Senojo Testamento pedagogijos. Patriarchų ir karalių poligamija dar nebuvo aiškiai atmesta. Vis dėlto Mozei duotas Įstatymas gina moterį nuo despotiškos vyro valdžios, nors, kaip sakė Viešpats, jame dar lieka vyro „širdies kietumo“ žymių, ir dėl to Mozė leido žmoną atleisti.
1611 Dievo Sandorą su Izraeliu vaizduodami kaip išskirtinę ir ištikimą santuokinę meilę, pranašai rengė išrinktosios tautos sąmonę giliau suvokti santuokos vienatinumą ir neišardomumą. Rutos ir Tobito knygose pateikta jaudinančių taurios santuokos, sutuoktinių ištikimybės ir švelnios meilės pavyzdžių. Giesmių giesmėje Tradicija visada matė žmogiškosios meilės viršūnę kaip Dievo meilės atšvaitą, meilę, „stiprią kaip mirtis“, kurios „giliausi vandenys negali užgesinti“ (Gg 8, 6–7).
341.
1612 Dievo ir Jo tautos Izraelio Sandora, tarytum santuokinis ryšys, parengė Naująją ir amžinąją Sandorą, kurioje Dievo Sūnus, įsikūnydamas ir atiduodamas savo gyvybę, tam tikru būdu susivienijo su visa savo išgelbėtąja žmonija, taip paruošdamas ją „Avinėlio vestuvėms“.
1613 Savo viešojo gyvenimo pradžioje Jėzus, Motinos prašomas, savo pirmąjį ženklą padaro vestuvių puotoje. Jėzaus buvimą Kanos vestuvėse Bažnyčia laiko labai reikšmingu įvykiu. Ji čia mato santuokos gėrio patvirtinimą ir patikinimą, kad nuo šiol santuoka bus veiksmingas Kristaus artumo ženklas.
1614 Skelbdamas Jėzus nedviprasmiškai mokė vyro ir moters sąjungos pirminės prasmės, kurios nuo pradžių norėjo Kūrėjas: Mozės duotas leidimas atleisti žmoną buvo nuolaida dėl širdies kietumo; vyro ir moters santuokinis ryšys yra neišardomas – jį sudarė pats Dievas: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6).
1615 Toks nedviprasmiškai pabrėžtas santuokinio ryšio neišardomumas galėjo trikdyti ir atrodyti neįvykdomas reikalavimas. Tačiau Jėzus neužkrovė sutuoktiniams neįmanomos pakelti ir per sunkios naštos, dar sunkesnės negu Mozės Įstatymas. Atėjęs atkurti pradinės, nuodėmės suardytos kūrimo tvarkos, Jėzus pats duoda jėgos ir malonės išgyventi santuoką nauju Dievo karalystės būdu. Sekdami Kristumi, atsižadėdami savęs, imdami savo kryžių, sutuoktiniai galės „išmanyti“ pirminę santuokos prasmę ir, Kristaus padedami, ja gyventi. Ši krikščioniškos santuokos malonė yra Kristaus kryžiaus – viso krikščioniškojo gyvenimo versmės – vaisius.
1616 Apaštalas Paulius tai paaiškina sakydamas: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų“ (Ef 5, 25–26). Ir čia pat priduria: „Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 31–32).
1617 Visas krikščioniškasis gyvenimas yra pažymėtas Kristaus ir Bažnyčios, tarytum jaunikio ir nuotakos, meile. Jau Krikštas – įžengimas į Dievo tautą – yra jungtuvių slėpinys: tam tikra prasme jis yra vestuvinis apiplovimas prieš vestuvių puotą, Eucharistiją. O krikščioniškoji santuoka tampa veiksmingu ženklu, Kristaus ir Bažnyčios Sandoros sakramentu. Pakrikštytųjų santuoka, ženklindama ir teikdama malonę, yra tikras Naujosios Sandoros sakramentas.
1661 Santuokos sakramentas yra Kristaus ir Bažnyčios vienybės ženklas. Sutuoktiniams jis suteikia malonę mylėti vienas kitą tokia meile, kokia Kristus pamilo savo Bažnyčią; tad sakramento malonė žmogišką sutuoktinių meilę daro tobulesnę, sustiprina jų nesuardomą vienybę ir juos pašventina kelyje į amžinąjį gyvenimą.
342.
1618 Kristus yra viso krikščioniškojo gyvenimo centras. Ryšys su Juo yra svarbiausias iš visų kitų ryšių šeimoje ir visuomenėje. Nuo pat Bažnyčios pradžios buvo vyrų ir moterų, atsisakiusių didžio santuokos gėrio, kad lydėtų Avinėlį, kur tik Jis eina, kad rūpintųsi Viešpaties reikalais ir stengtųsi Jam patikti, kad išeitų pasitikti ateinančio Jaunikio. Pats Kristus kvietė kai kuriuos sekti Juo gyvenant taip, kaip Jis gyveno: Yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl Dangaus Karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano (Mt 19, 12).
1619 Mergeliškumas dėl dangaus karalystės yra Krikšto malonės išsiskleidimas, iškalbingas ženklas, kad ryšys su Kristumi yra užvis pranašesnis, kad karštai laukiama Jo sugrįžimo; tai taip pat ženklas, primenantis, jog santuoka tėra šių praeinančių laikų tikrovė.
1620 Tiek Santuokos sakramentas, tiek mergeliškumas dėl dangaus karalystės yra iš Viešpaties. Jis suteikia tam prasmę ir dovanoja malonę, būtiną norint gyventi pagal Jo valią. Mergeliškumo dėl dangaus karalystės vertinimas ir krikščioniškas santuokos supratimas vienas nuo kito neatskiriami ir vienas kitą remia: Kas smerkia santuoką, kartu menkina mergeliškumo garbę; kas santuoką giria, dar labiau pagerbia įstabesnį mergeliškumą. [...] Juk tai, kas atrodo gera tik lyginant su tuo, kas bloga, negali būti didžiai gera, bet tai, kas dar geriau už neginčytiną gėrį, yra aukščiausias gėris.
343.
1621 Lotynų apeigose dviejų tikinčių katalikų Santuoka paprastai švenčiama šventosiose Mišiose, nes visi sakramentai susiję su Kristaus Velykų slėpiniu. Eucharistijoje prisimenama Naujoji Sandora, kurioje Kristus visiems laikams susivienijo su savo mylima Sužadėtine Bažnyčia, už kurią pats save atidavė. Tad labai dera, kad ir sutuoktiniai savo sutikimą atiduoti save vienas kitam, paaukojant savuosius gyvenimus, patvirtintų jungdamiesi su eucharistinėje aukoje sudabartintu Kristaus dovanojimusi Bažnyčiai ir priimdami Eucharistiją, idant, susivieniję su tuo pačiu Kristaus Kūnu ir Krauju, sudarytų „vieną kūną“ Kristuje.
1622 „Kaip sakramentinis pašventinimo aktas, Santuokos liturginis šventimas [...] turi būti galiojantis, tinkamas ir vaisingas.“ Tad būsimiems sutuoktiniams dera savo santuokai pasirengti Atgailos sakramentu.
1623 Pagal lotynų tradiciją sutuoktiniai, kaip Kristaus malonės perteikėjai, Santuokos sakramentą teikia vienas kitam, pareikšdami savo sutikimą Bažnyčios akivaizdoje. Rytų Bažnyčių tradicijose vyskupai arba kunigai yra abipusio sutuoktinių sutikimo liudytojai, tačiau kad sakramentas galiotų, būtinas ir jų palaiminimas.
1624 Įvairiose liturgijose yra daug palaiminimo ir epiklezės maldų, kuriomis prašoma Dievą suteikti malonės ir palaiminti naująją porą, ypač nuotaką. Santuokos sakramento epiklezėje jaunieji priima Šventąją Dvasią kaip Kristaus ir Bažnyčios meilės ryšį. Tai Ji yra jų sąjungos antspaudas, visada srūvantis jų meilės šaltinis, jų ištikimybę atnaujinanti jėga.
344.
1625 Santuokinę sutartį sudaro pakrikštyti vyras ir moteris, laisvi sudaryti santuoką ir laisvai pareiškiantys sutinką. „Būti laisvam“ reiškia: — būti niekieno neverčiamam; — neturėti prigimtinės arba bažnytinės teisės nurodomų kliūčių.
1626 Abipusį sutuoktinių sutikimą Bažnyčia laiko būtinu elementu „santuokai įvykti“. Jei nėra sutikimo, nėra ir santuokos.
1627 Sutikimas yra žmogiškasis veiksmas, „kuriuo sutuoktiniai atiduoda save vienas kitam ir vienas kitą priima“. „Aš imu tave savo žmona. [...] Aš imu tave savo vyru.“ Tas abu sutuoktinius saistantis sutikimas atbaigiamas tuo, kad du „tampa vienu kūnu“.
1628 Sutikimas turi būti laisvas, be prievartos ir didelės išorinės baimės, abiejų šalių valios aktas. Jokia žmogiška galia negali šio sutikimo pamainyti. Jei minėtos laisvės nėra, santuoka negalioja.
1629 Dėl šių (ir kitų santuoką negaliojančią ir neįvykusią darančių) priežasčių Bažnyčia, kompetentingam jos teismui ištyrus, gali pripažinti, kad „santuoka yra niekinė“, vadinasi, niekada jos ir nebuvo. Tada abu partneriai yra laisvi ir gali vėl tuoktis sutvarkę su ankstesne santuoka susijusius savaime suprantamus įsipareigojimus.
1630 Santuokos apeigose dalyvaujantis kunigas (arba diakonas) Bažnyčios vardu priima sutuoktinių sutikimą ir jiems suteikia Bažnyčios palaiminimą. Bažnyčios atstovo (taip pat liudytojų) buvimas santuokos metu akivaizdžiai parodo, kad ji yra bažnytinio gyvenimo tikrovė.
1631 Dėl to Bažnyčia iš savo tikinčiųjų paprastai reikalauja sudaryti santuoką bažnytine forma. Tokį sprendimą lemia keli sumetimai: — sakramentinė santuoka yra liturginis aktas, tad jį atlikti dera viešos bažnytinės liturgijos metu; — santuoka įvesdina į bažnytinį luomą, sukuria Bažnyčioje sutuoktinių teises ir pareigas vienas kito ir savo vaikų atžvilgiu; — kadangi santuoka yra gyvenimo Bažnyčioje būvis, Bažnyčia turi būti įsitikinusi santuokos tikrumu (tad jos metu privalo dalyvauti liudytojai); — sutikimo viešas pobūdis apsaugo tą sutikimą ir padeda jį išlaikyti.
1632 Kad sutuoktinių sutikimas būtų laisvas ir atsakingas ir kad santuokinė sąjunga turėtų tvirtus ir pastovius žmogiškus bei krikščioniškus pagrindus, ypač svarbus yra parengimas santuokai: Tėvų ir šeimų pavyzdys ir pamokymai išlieka tinkamiausias tokio parengimo kelias. Nepamainomas taip pat yra ganytojų bei krikščionių bendruomenės, kaip „Dievo šeimos“, vaidmuo perduodant žmogiškąsias ir krikščioniškąsias santuokos ir šeimos vertybes, tuo labiau kad mūsų laikais daugelis jaunų žmonių mato sugriuvusias šeimas, negalinčias laiduoti jiems pakankamo pasirengimo santuokai: Jaunuoliai jau savo šeimos židinyje turi būti tinkamai ir laiku supažindinami su santuokinės meilės oruumu, dovanomis bei sunkumais, idant, išauklėti skaisčiai gyventi, būtų pasiruošę, atėjus metui iš taurių sužadėtuvių žengti į vedybas.
1662 Santuoka remiasi abipusiu susituokiančiųjų sutikimu, tai yra pasiryžimu visiškai dovanoti save vienas kitam siekiant gyventi ištikimos ir vaisingos meilės sąjungoje.
1663 Kadangi santuoka įteisina sutuoktinių gyvenimą kaip viešą instituciją Bažnyčioje, dera, kad ji būtų švenčiama viešai liturginiu šventimu dalyvaujant kunigui (arba kitam Bažnyčios įgaliotam liudytojui), santuokos liudytojams ir susirinkusiems tikintiesiems.
345.
1633 Daugelyje kraštų gana dažnos mišrios santuokos (tarp katalikų ir pakrikštytų nekatalikų). Tokios santuokos iš sutuoktinių ir ganytojų reikalauja ypatingo apdairumo. Santuokos tarp skirtingo kulto asmenų (tarp katalikų ir nekrikštytųjų) atveju tas apdairumas turi būti dar didesnis.
1634 Skirtingos sutuoktinių konfesijos nėra neįveikiama kliūtis santuokai, jeigu jiems pavyksta tarpusavyje suderinti tai, ką kiekvienas gauna savo bendruomenėje, ir jei vienas iš kito mokosi gyventi ištikimybe Kristui. Tačiau negalima pamiršti mišrių santuokų sunkumų. Jie kyla iš to, kad dar neįveiktas krikščionių suskilimas. Sutuoktiniai rizikuoja pajusti krikščionių nesutarimo dramą savo pačių šeimoje. Kulto skirtingumas tuos sunkumus dar padidina. Tikėjimo skirtumas, skirtingi požiūriai net į pačią santuoką, taip pat skirtinga religinė mąstysena gali tapti įtampos šaltiniu santuokoje, ypač dėl vaikų auklėjimo. Tada gresia religinio abejingumo pagunda.
1635 Pagal Lotynų Bažnyčios teisę mišriai santuokai būtinas specialus bažnytinės valdžios leidimas. Jei skiriasi kultas, kad santuoka galiotų, būtina nedviprasmiška dispensa nuo šios kliūties. Ir tas leidimas, ir dispensa remiasi prielaida, kad abu partneriai žino ir neatmeta esminių santuokos tikslų bei savybių ir kad katalikiškoji pusė patvirtina įsipareigojimus – o su jais supažindinama ir nekatalikiškoji pusė – laikytis savojo tikėjimo ir krikštyti bei auklėti vaikus Katalikų Bažnyčioje.
1636 Daugelyje sričių krikščionių bendruomenės, susidūrusios su tokia problema, remdamosi ekumeniniu dialogu, rengia bendrą pastoraciją mišrių santuokų šeimoms. Jos uždavinys yra padėti tokioms sutuoktinių poroms savo ypatingą būvį išgyventi tikėjimo šviesoje. Ta pastoracija taip pat turi padėti išvengti įtampos tarp sutuoktinių pareigų vienas kitam ir savosioms bažnytinėms bendruomenėms. Ji turi padrąsinti plėtoti tai, kas jų tikėjime yra bendra, ir gerbti tai, kas juos skiria.
1637 Skirtingo kulto žmonių santuokoje sutuoktiniui katalikui tenka ypatinga užduotis: „Mat netikintis vyras pašventinamas žmona, o netikinti žmona pašventinama tikinčiu vyru“ (1 Kor 7, 14). Didelis džiaugsmas krikščioniui sutuoktiniui ir Bažnyčiai, jei tas „pašventinimas“ padeda antrajam sutuoktiniui laisvai atsiversti į krikščionių tikėjimą. Nuoširdi vedusiųjų meilė, kukli ir kantri šeimos dorybių praktika bei ištverminga malda gali netikintį sutuoktinį parengti atsivertimo malonei.
346.
1638 „Iš galiojančios santuokos tarp sutuoktinių atsiranda savo prigimtimi amžinas ir išimtinis ryšys; be to, krikščioniškoje santuokoje sutuoktiniai specialiu sakramentu sustiprinami ir tarsi pašventinami savo statuso pareigoms ir kilnumui.“
1639 Sutikimą, kuriuo susituokiantieji save vienas kitam atiduoda ir vienas kitą priima, patvirtina pats Dievas. Iš jų sąjungos „Dievo potvarkiu ir visuomenės akivaizdoje kyla tvirtas institutas“. Sutuoktinių sąjunga įtraukiama į Dievo Sąjungą su žmonėmis: „Tikra santuokinė meilė yra paimama į dieviškąją meilę.“
1640 Santuokinį ryšį įtvirtino pats Dievas, tad sudaryta ir įvykdyta pakrikštytųjų santuoka niekada negali būti panaikinta. Šis ryšys, kilęs iš laisvo žmogiško susituokiančiųjų akto ir įvykdytos santuokos, nuo tada yra nebeatšaukiama tikrovė ir duoda pradžią sąjungai, kurią laiduoja Dievo ištikimybė. Bažnyčia neturi galios priešintis tokiai dieviškosios išminties nustatytai tvarkai.
1641 Krikščionių sutuoktinių „būsena ir luomas Dievo tautoje yra jiems suteikta dovana.“ Ta Santuokos sakramento malonė skirta ištobulinti sutuoktinių meilei, sustiprinti jų nesuardomai vienybei. Tos malonės veikiami, jie padeda „vienas kitam siekti šventumo, susilaukdami vaikų bei juos auklėdami“.
1642 Tos malonės šaltinis yra Kristus. „Kaip kitados Dievas bendravo su savo tauta per meilės bei ištikimybės sandorą, taip dabar žmonių Išganytojas ir Bažnyčios Sužadėtinis ateina pas susituokusius krikščionis per santuokos sakramentą.“ Jis pasilieka su jais, duoda jiems jėgų imti savo kryžių ir sekti Juo, pakilti parpuolus, vienas kitam atleisti, nešioti vienas kito naštas, paklusti vienas kitam „dėl Kristaus baimės“ (Ef 5, 21) ir mylėti vienas kitą švelnia ir vaisinga antgamtine meile. Jis leidžia jiems jų meilės ir šeimos gyvenimo džiaugsmuose jau dabar ragauti Avinėlio vestuvių pokylio: Kaip man apsakyti laimę tos santuokos, kurią Bažnyčia sujungia, [Mišių] auka sustiprina, palaiminimas užantspauduoja, angelai skelbia, Tėvas patvirtina! [...] Koks jungas tenka dviem tikintiesiems, kuriuos vienija viena viltis, vieni siekiai, viena ištikimybė, ta pati tarnystė! Abu jie vieno Tėvo vaikai, vieno Viešpaties tarnai; jų neskiria nei dvasia, nei kūnas, priešingai, jie iš tiesų yra tapę vienu kūnu, o kur vienas kūnas, ten ir viena dvasia.
347.
1645 „Viešpaties patvirtinta santuokos vienybė ypač paaiškėja iš lygaus vyro ir moters asmens orumo, pripažįstamo abipuse ir pilnatviška meile.“ Poligamija prieštarauja tam lygiam asmenų kilnumui ir santuokinei meilei, kuri vienintelė ir išskirtinė.
1646 Santuokinė meilė pačia savo prigimtimi reikalauja iš sutuoktinių nepažeisti ištikimybės. Tai jų dovanojimosi vienas kitam vaisius. Meilė trokšta būti nepakeičiama. Ji negali būti meilė „iki naujos santuokos“. „Kaip abipusė dviejų asmenų dovana ir vaikų gėris, ši glaudi jungtis reikalauja visiškos sutuoktinių ištikimybės vienas kitam ir kartu nesuardomos jų vienybės.“
1647 Pats giliausias to motyvas yra Dievo ištikimybė savo Sandorai, Kristaus – savo Bažnyčiai. Santuokos sakramentas leidžia sutuoktiniams tą ištikimybę išreikšti ir paliudyti. Sakramentu jos neišardomumui suteikiama nauja ir gilesnė prasmė.
1648 Gali atrodyti sunku, netgi neįmanoma susisaistyti su kitu žmogumi visam gyvenimui. Todėl taip svarbu skelbti Gerąją Naujieną, kad Dievas mus myli tvirta ir neatšaukiama meile, kad sutuoktiniai yra tos meilės dalininkai, kad ji juos veda ir palaiko ir kad savo ištikimybe jie gali būti ištikimos Dievo meilės liudytojai. Sutuoktiniai, kurie, Dievo malonės padedami, neretai taip gyvena ir labai sunkiomis sąlygomis, yra verti bažnytinės bendruomenės dėkingumo ir paramos.
348.
1629 Dėl šių (ir kitų santuoką negaliojančią ir neįvykusią darančių) priežasčių Bažnyčia, kompetentingam jos teismui ištyrus, gali pripažinti, kad „santuoka yra niekinė“, vadinasi, niekada jos ir nebuvo. Tada abu partneriai yra laisvi ir gali vėl tuoktis sutvarkę su ankstesne santuoka susijusius savaime suprantamus įsipareigojimus.
1649 Vis dėlto pasitaiko, kad dėl labai įvairių priežasčių sutuoktiniams pasidaro nebeįmanoma kartu gyventi. Tokiais atvejais Bažnyčia leidžia sutuoktiniams fiziškai atsiskirti ir negyventi drauge. Sutuoktiniai prieš Dievą ir toliau lieka vyras ir žmona; jie negali sudaryti naujos santuokos. Tokiame sunkiame būvyje geriausia išeitis būtų – jeigu įmanoma – susitaikinti. Krikščionių bendruomenė yra kviečiama padėti tiems žmonėms krikščioniškai gyventi tokiomis sąlygomis, likti ištikimiems savo nepanaikinamam santuokiniam ryšiui.
349.
1650 Daugelyje kraštų šiandien yra nemažai katalikų, kurie pagal civilinius įstatymus išsituokia ir sudaro naują, civilinę sąjungą. Bažnyčia, būdama ištikima Jėzaus Kristaus žodžiams („Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“: Mk 10, 11–12), naujos sąjungos negali pripažinti galiojančia, jeigu buvo galiojanti pirmoji santuoka. Išsituokusieji, sudarę civilinę santuoką, patenka į padėtį, kuri objektyviai priešinga Dievo įstatymui. Nuo to laiko jie nebegali priimti Komunijos tol, kol truks tokia padėtis. Dėl tos pačios priežasties jie taip pat negali atlikti tam tikrų atsakingų bažnytinių pareigų. Sutaikinimas Atgailos sakramentu gali būti teikiamas tik tiems, kurie gailisi pažeidę Sandoros bei ištikimybės Kristui ženklą ir pasižada gyventi visiškai susilaikydami.
1651 Kunigai ir visa bendruomenė turi nuoširdžiai rūpintis krikščionimis, kurie taip gyvena, bet dažnai išlaiko tikėjimą ir trokšta vaikus auklėti krikščioniškai, kad patys nesijaustų esą atskirti nuo Bažnyčios, kurios gyvenime, būdami pakrikštyti, jie gali ir privalo dalyvauti: Jie tebūna raginami klausytis Dievo žodžio, dalyvauti Mišių aukoje, ištvermingai melstis, veikliai įsitraukti į bendruomeninę meilės ir teisingumo veiklą, krikščioniškai auklėti savo vaikus, puoselėti atgailos dvasią bei darbus, taip diena iš dienos melsdami sau Dievą malonės.
1665 Pakartotinė išsituokusiųjų sąjunga, tebesant gyvam teisėtam sutuoktiniui, prieštarauja – kaip mokė Kristus – Dievo planui ir įstatymui. Tokie asmenys nuo Bažnyčios neatskiriami, tačiau negali priimti eucharistinės Komunijos. Jie gali gyventi krikščioniškai, ypač auklėdami savo vaikus tikėjimo dvasia.
350.
1655 Kristus norėjo ateiti į šį pasaulį ir augti Šventojoje Juozapo ir Marijos Šeimoje. Bažnyčia yra ne kas kita, kaip „Dievo šeima“. Nuo pat pradžių Bažnyčios branduolį dažnai sudarydavo tie žmonės, kurie įtikėdavo „su visais savo namais“. Atsiversdami jie troško, kad ir „visi jų namai“ būtų išganyti. Tos įtikėjusios šeimos tapo krikščioniškojo gyvenimo salelėmis netikinčiame pasaulyje.
1656 Mūsų dienų pasaulyje, kuris tikėjimui dažnai esti svetimas ir net priešiškas, tikinčios šeimos yra nepaprastai reikšmingos kaip gyvo ir pavyzdingo tikėjimo židiniai. Dėl to Vatikano II Susirinkimas pagal seną tradiciją šeimas vadina Ecclesia domestica [namų Bažnyčia]. Šeimoje „tėvai savo vaikams turi būti pirmi tikėjimo skelbėjai žodžiu bei pavyzdžiu ir puoselėti kiekvienam būdingą pašaukimą, ypač – šventąjį pašaukimą“.
1657 Šeimos tėvas ir motina, jų vaikai, visi šeimos nariai „sakramentų priėmimu, malda bei padėka, švento gyvenimo pavyzdžiu, savęs išsižadėjimu ir veiklia meile“ iškiliausiai praktikuoja Krikštu gautą kunigystę. Tad šeimos namai yra pirmoji krikščioniško gyvenimo ir „visapusiškesnio žmogiškumo mokykla“. Čia išmokstama ištvermingai ir su džiaugsmu dirbti, broliškai mylėti, didžiadvasiškai, net pakartotinai atleisti ir ypač garbinti Dievą malda ir savo gyvenimo atnaša.
1658 Verta dar prisiminti daugelį nesusituokusių žmonių, kurie priversti taip gyventi dėl konkrečių, dažnai ne jų noru susiklosčiusių aplinkybių; dėl to jie yra itin artimi Jėzaus širdžiai ir nusipelno Bažnyčios, ypač ganytojų, atidaus rūpesčio ir pagarbos. Daugelis jų lieka be žmogui įprastos šeimos, dažnai dėl savo neturto. Tarp jų yra tokių, kurie savo padėtį išgyvena Palaiminimų dvasia, pavyzdingai tarnaudami Dievui ir artimui. Jiems visiems reikia atverti šeimų, tai yra „namų Bažnyčių“, ir didžiosios šeimos – Bažnyčios duris. „Šiame pasaulyje nėra nė vieno be šeimos: Bažnyčia yra namai ir šeima visiems, ypač tiems, kurie 'vargsta ir yra prislėgti' (Mt 11, 28).“
1666 Krikščioniškoji šeima yra vieta, kur vaikai pirmiausia sužino apie tikėjimą. Dėl to šeimos židinys teisėtai vadinamas „namų Bažnyčia“, malonės ir maldos bendruomene, žmogiškųjų dorybių ir krikščioniškosios meilės mokykla.