5961753 Gera intencija (pavyzdžiui, padėti artimui) savaime netinkamo elgesio (kaip melas ar šmeižtas) nepadaro nei gero, nei teisingo. Tikslas priemonių nepateisina. Todėl negalima pateisinti, tarkime, nekalto žmogaus pasmerkimo kaip teisėtos priemonės tautai išgelbėti. Bet ir geras veiksmas (pavyzdžiui, išmalda) tampa blogas, jei daromas bloga intencija (pavyzdžiui, dėl tuščios garbės).

KBK 1753 kontekstas

5971735 Pakaltinamumą ir atsakomybę gali sumažinti ir net panaikinti nežinojimas, neatidumas, prievarta, baimė, įprotis, nesuvaldomas jausmingumas ir kitos psichinės ar socialinės priežastys.

KBK 1735 kontekstas

597839 „Galiausiai įvairiais būdais Dievo tauton įsirikiuoja dar nepriėmusieji Evangelijos“: Bažnyčios santykis su žydų tauta. Bažnyčia, Naujosios Sandoros Dievo tauta, tirdama savo pačios slėpinį, atranda ryšį su žydų tauta, „kuriai Viešpats Dievas yra pirmiausia kalbėjęs“. Skirtingai nuo kitų nekrikščionių religijų, žydų tikėjimas jau yra atsakas į Dievo apreiškimą Senojoje Sandoroje. Žydų tautos žmonės turi „įvaikystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, Dievo garbinimą ir pažadus; jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus“ (Rom 9, 4–5), nes „Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami“ (Rom 11, 29).

KBK 839 kontekstas

5981851 Kaip tik kančios metu, kai Kristaus gailestingumas nugali nuodėmę, ryškiausiai atsiveria visas nuodėmės smurtas ir įvairovė: tautos ir jos vadų netikėjimas, baisi neapykanta, Jėzaus atstūmimas ir patyčios, Piloto bailumas ir kareivių žiaurumas, Jėzui tokia skaudi Judo išdavystė, Petro išsigynimas ir mokinių pabėgimas. Vis dėlto kaip tik tamsybių ir šio pasaulio kunigaikščio valandą Kristaus auka slėpiningu būdu tampa šaltiniu, iš kurio srūva neišsenkantis mūsų nuodėmių atleidimas.

KBK 1851 kontekstas

599517 Visas Kristaus gyvenimas yra Atpirkimo slėpinys. Pirmiausia mus atpirko ant kryžiaus pralietas kraujas, tačiau šis slėpinys veikia visame Kristaus gyvenime: jau pačiame Įsikūnijime, kai, tapęs beturčiu, Jis mus praturtino savo neturtu; paslėptajame gyvenime, kai Jo klusnumas atitaisė mūsų neklusnumą; klausytojus apvalančiuose žodžiuose; pagydymuose ir demonų išvarymuose, kuriais „Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas“ (Mt 8, 17); Prisikėlime, kuriuo mus nuteisino.

KBK 517 kontekstas

600312 Tad laikui bėgant galima pamatyti, kad Dievas savo visagale apvaizda gali savo kūrinių sąlygoto, netgi moralinio blogio padarinius paversti gėriu. Juozapas savo broliams tarė: „Ne jūs mane čia atsiuntėte, bet Dievas [...]. Nors jūs ir sumanėte man pikta, Dievas pakeitė tai į gera – leido išlaikyti daugelį žmonių“ (Pr 45, 8; 50, 20). Iš paties didžiausio kada nors padaryto moralinio blogio – Dievo Sūnaus atmetimo ir nužudymo, kurio priežastis buvo visų žmonių nuodėmės, – Dievas savo malonės apstumu išgavo visų didžiausią gėrį: Kristaus pašlovinimą ir mūsų atpirkimą. Tačiau blogis dėl to netampa gėriu.

KBK 312 kontekstas

601652 Kristaus prisikėlimas yra Senojo Testamento ir paties Jėzaus žemiškojo gyvenimo metu duotų pažadų įvykdymas. Posakis „kaip skelbė Raštai“ nurodo, kad su Kristaus prisikėlimu tie pranašavimai išsipildė.

KBK 652 kontekstas

601713 Mesijo bruožai labiausiai atskleisti Viešpaties Tarno giesmėse. Tos giesmės nusako Jėzaus kančios prasmę ir nurodo, kokiu būdu Jis suteiks Šventąją Dvasią, kad atgaivintų daugelį: ne kaip nors išoriškai, bet pats priimdamas mūsišką „tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7). Prisiimdamas mūsų mirtį, Jis gali mums perduoti savo gyvybės Dvasią.

KBK 713 kontekstas

602400 Suiro jų pirmapradžio teisumo sąlygota darna; dvasinės sielos galios nustojo valdžiusios kūną; tarp vyro ir moters atsirado įtampa; jų santykius paženklino geismas ir troškimas valdyti. Darna su kūrinija sutriko: regimoji kūrinija tapo žmogui svetima ir priešiška. Dėl žmogaus kaltės kūrinija pateko pragaišties vergovėn. Pagaliau atsirado ir aiškiai nurodytasis neklusnumo padarinys: žmogus, iš žemės paimtas, į dulkę sugrįš. Mirtis įžengė į žmonijos istoriją.

KBK 400 kontekstas

602519 Visi Kristaus turtai „skirti kiekvienam žmogui ir yra mūsų visų savastis“. Nuo Įsikūnijimo „dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo“ ligi mirties „už mūsų nuodėmes“ (1 Kor 15, 3) ir Prisikėlimo „mums nuteisinti“ (Rom 4, 24) Kristus gyveno ne sau, bet mums. Dar ir dabar mes Jį „turime Užtarėją pas Tėvą“ (1 Jn 2, 1); „Jis amžinai gyvas, kad juos [tai yra mus] užtartų“ (Žyd 7, 25). Su visu tuo, ką Jis kartą visiems laikams dėl mūsų išgyveno ir iškentėjo, Jis nuolat stovi „prieš Dievo veidą“, kad „mus užtartų“ (Žyd 9, 24).

KBK 519 kontekstas

6032572 Kad Abraomo tikėjimas taptų visiškai grynas, iš jo, „kuris buvo gavęs pažadus“ (Žyd 11, 17), reikalaujama paaukoti Dievo jam duotą sūnų. Jo tikėjimas nesusvyruoja: „Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai“ (Pr 22, 8); jis supranta, kad „Dievui įmanoma prikelti net mirusius“ (Žyd 11, 19). Taip tikinčiųjų tėvas tapo panašus į Dievą Tėvą, kuris nepagailės savo Sūnaus, bet atiduos Jį už mus visus. Malda padaro žmogų vėl panašų į Dievą ir leidžia dalyvauti daugelį išgelbinčio Dievo meilės galybėje.

KBK 2572 kontekstas

604211 Dievo vardas „Aš Esu“ arba „Jis yra“ išreiškia Dievo ištikimybę. Nepaisydamas neištikimybės, slypinčios žmonių nuodėmėje, kuri užtraukia bausmę, Jis yra „lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos“ (Iš 34, 7). Dievas apreiškia, kad yra taip „apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4), jog atiduos net savo Sūnų. Atiduodamas savo gyvybę, kad mus išvaduotų iš nuodėmės, Jėzus apreikš ir savo dieviškąjį vardą: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, suprasite, kad Aš Esu“ (Jn 8, 28).

KBK 211 kontekstas

6042009 Įvaikystė, per malonę daranti mus dieviškosios prigimties dalininkais, dėl mūsų neužsitarnauto Dievo teisumo gali mums suteikti tikrų nuopelnų. Tokia yra teisė per malonę, absoliuti meilės teisė, kuri mus daro Kristaus „bendraįpėdiniais“, vertais gauti „pažadėtąjį amžinojo gyvenimo palikimą“. Mūsų gerų darbų nuopelnai yra dieviškojo gerumo dovanos. „Pirma buvo duota malonė; dabar grąžinama skola. [...] Tavo nuopelnai yra Dievo dovanos.“

KBK 2009 kontekstas

6041825 Kristus mirė už mus iš meilės, „kai dar buvome priešai“ (Rom 5, 10). Viešpats iš mūsų reikalauja mylėti taip, kaip mylėjo Jis, net savo priešus, tapti artimu pačiam tolimiausiam, mylėti vaikus ir vargšus kaip Jį patį. Šv. apaštalas Paulius neprilygstamai pavaizdavo meilę: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 4–7).

KBK 1825 kontekstas

605402 Visi žmonės yra įtraukti į Adomo nuodėmę. Šv. Paulius tvirtina: „Vieno žmogaus neklusnumu daugelis [tai yra visi žmonės] tapo nusidėjėliais“ (Rom 5, 19): „Todėl kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5, 12). Nuodėmės ir mirties visuotinumui apaštalas priešpriešina išganymo Kristuje visuotinumą: „Kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė pasmerkimą, taip vieno teisus darbas visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų“ (Rom 5, 18).

KBK 402 kontekstas

605634 „Todėl ir buvo paskelbta Evangelija net mirusiems...“ (1 Pt 4, 6). Nužengimu į pragarus buvo pilnatviškai paskelbtas evangelinis išganymas. Tai paskutinis Jėzaus, kaip Mesijo, misijos tarpsnis, labai glaustas laiko požiūriu, tačiau be galo talpus savo realiu poveikiu, nes Jėzaus Atpirkimas apėmė visus visų laikų ir vietų žmones; juk visi išgelbėtieji tapo Atpirkimo dalininkais.

KBK 634 kontekstas

6052793 Pakrikštytieji negali melstis „mūsų“ Tėvui, neprimindami Jam visų žmonių, už kuriuos Jis yra atidavęs savo mylimąjį Sūnų. Dievo meilė neturi ribų, tokia pat turi būti mūsų malda. Malda „mūsų“ Tėvui mums atveria Kristuje Jo parodytos meilės užmojį: reikia melstis su visais žmonėmis ir už visus, kurie dar Jo nepažįsta, kad jie būtų suburti į vienybę. Tas dieviškas rūpinimasis visais žmonėmis ir visa kūrinija įkvėpdavo visus didžiuosius maldos žmones: jis turi suteikti meilės platybės ir mūsų maldai, kai drįstame tarti: Tėve „mūsų“.

KBK 2793 kontekstas

606517 Visas Kristaus gyvenimas yra Atpirkimo slėpinys. Pirmiausia mus atpirko ant kryžiaus pralietas kraujas, tačiau šis slėpinys veikia visame Kristaus gyvenime: jau pačiame Įsikūnijime, kai, tapęs beturčiu, Jis mus praturtino savo neturtu; paslėptajame gyvenime, kai Jo klusnumas atitaisė mūsų neklusnumą; klausytojus apvalančiuose žodžiuose; pagydymuose ir demonų išvarymuose, kuriais „Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas“ (Mt 8, 17); Prisikėlime, kuriuo mus nuteisino.

KBK 517 kontekstas

606536 Jėzaus krikštas yra Jo sutikimas su kenčiančio tarno misija, tai jos pradžia. Jis leidžia laikyti save nusidėjėliu; Jis jau yra „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29); Jis jau regi savo kruvinos mirties „krikštą“. Jis jau ateina „atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3, 15), tai yra visiškai pasiduoda Tėvo valiai su meile sutikdamas priimti mirties krikštą mūsų nuodėmėms atleisti. Į šį sutikimą atsiliepia balsas Tėvo, kuris gėrisi savo Sūnumi. O Dvasia, kurios pilnatvė yra Jėzuje nuo pat Jo prasidėjimo, „pasiliko virš jo“. Jis taps Jos versme visai žmonijai. Jo krikšto metu „atsivėrė dangus“ (Mt 3, 16), kurį buvo užvėrusi Adomo nuodėmė, o Jėzaus ir Šventosios Dvasios nusileidimu vandenys tapo pašventinti; tai buvo naujosios kūrinijos pradžia.

KBK 536 kontekstas

607457 Žodis tapo kūnu, kad mus išgelbėtų ir sutaikintų su Dievu: Dievas „mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų, kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4, 10). „Tėvas atsiuntė Sūnų, pasaulio Gelbėtoją“ (1 Jn 4, 14). Jis „pasirodė, kad sunaikintų nuodėmes“ (1 Jn 3, 5): Serganti mūsų prigimtis prašėsi pagydoma; puolusi – pakeliama; mirusi – prikeliama. Praradę gėrį, mes pasigedome, kas jį sugrąžintų; paskendę tamsybėse, ilgėjomės šviesos; būdami belaisviai, laukėme išvaduotojo, kaliniai – išlaisvintojo, vergai – gelbėtojo. Nejaugi visa tai nebuvo pakankamai svarbios priežastys, kad Dievas pasigailėtų skurstančios ir nelaimingos žmonijos ir nusileistų iki mūsų žmogiškosios prigimties jos pagydyti?

KBK 457 kontekstas

608523 Šventasis Jonas Krikštytojas yra tiesioginis Viešpaties pirmtakas, siųstas taisyti Jam kelio. „Vadinamas Aukščiausiojo pranašu“ (Lk 1, 76), jis yra daugiau negu pranašas ir paskutinis iš pranašų; nuo jo prasideda Evangelija; dar savo motinos įsčiose jis sveikina ateinantį Kristų ir džiaugiasi, būdamas „sužadėtinio bičiulis“ (Jn 3, 29), vadina Jį Dievo Avinėliu, „kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29). Atėjęs „su Elijo dvasia ir galybe“ (Lk 1, 17) pirma Jėzaus, liudija Jį savo pamokslais, atsivertimo krikštu ir pagaliau kankinio mirtimi.

KBK 523 kontekstas

608517 Visas Kristaus gyvenimas yra Atpirkimo slėpinys. Pirmiausia mus atpirko ant kryžiaus pralietas kraujas, tačiau šis slėpinys veikia visame Kristaus gyvenime: jau pačiame Įsikūnijime, kai, tapęs beturčiu, Jis mus praturtino savo neturtu; paslėptajame gyvenime, kai Jo klusnumas atitaisė mūsų neklusnumą; klausytojus apvalančiuose žodžiuose; pagydymuose ir demonų išvarymuose, kuriais „Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas“ (Mt 8, 17); Prisikėlime, kuriuo mus nuteisino.

KBK 517 kontekstas

609478 Jėzus per visą savo gyvenimą, savo agonijos ir kančios metu mus visus ir kiekvieną atskirai pažinojo ir mylėjo, ir atidavė save už kiekvieną iš mūsų. Dievo Sūnus „pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). Jis mylėjo mus visus žmogiška širdimi. Dėl to šventoji Jėzaus širdis, perverta mūsų nuodėmių ir dėl mūsų išganymo, „yra laikoma ypatingu ženklu ir simboliu [...] tos meilės, kuria Atpirkėjas nepaliauja mylėjęs savo amžinąjį Tėvą ir visus žmones“.

KBK 478 kontekstas

609515 Evangelijas parašė žmonės iš pirmųjų įtikėjusių, norėjusių savo tikėjimu pasidalyti su kitais. Tikėjimu žinodami, kas yra Jėzus, jie galėjo įžvelgti ir kitiems nurodyti Jo viso žemiškojo gyvenimo slėpinių pėdsakus. Viskas Jėzaus gyvenime – nuo kūdikio vystyklų ligi kančios acto ir Prisikėlimo drobulės – yra Jo slėpinio ženklai. Iš Jo veiksmų, stebuklų ir žodžių buvo matyti, kad Jame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9). Tad Jo žmogystė atrodo kaip „sakramentas“, tai yra Jo dievystės ir atneštojo išganymo ženklas ir įrankis; už to, kas Jo žemiškajame gyvenime buvo matoma, slypi neregimas Jo dieviškos sūnystės ir atperkamosios misijos slėpinys.

KBK 515 kontekstas

609272 Tikėjimas į Dievą, kaip visagalį Tėvą, gali būti bandomas blogio ir kančios patirtimi. Kartais gali atrodyti, kad Dievo su mumis nėra ir kad Jis negali sutrukdyti blogiui įvykti. Tačiau Dievas Tėvas savo visagalybę apreiškė pačiu slėpiningiausiu būdu, nugalėdamas blogį laisvu savo Sūnaus nusižeminimu ir Jo prisikėlimu. Nukryžiuotasis Kristus „yra Dievo galybė ir Dievo išmintis. Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones“ (1 Kor 1, 24–25). Kristaus prisikėlimu ir išaukštinimu Tėvas apreiškė savo „galybės didybę mums, tikintiesiems, veikiant jo neribotai jėgai“ (Ef 1, 19).

KBK 272 kontekstas

609539 Evangelistai nurodo to paslaptingo įvykio reikšmingą išganymui prasmę. Jėzus yra naujasis Adomas, likęs ištikimas, kai pirmasis pasidavė pagundai. Kristus tobulai įvykdo Izraelio pašaukimą: priešingai tiems, kurie kitados keturiasdešimt metų dykumoje įžūliai bandė Dievą, Jis pasirodė kaip Dievo Tarnas, be išlygų paklūstantis Dievo valiai. Tuo Jis nugali velnią – suriša galiūną, kad atimtų, ką jis pasiglemžęs. Jėzaus pergalė prieš gundytoją dykumoje yra įžanga į Jo kančios pergalę, į didžiausią Jo sūniškos meilės Tėvui klusnumą.

KBK 539 kontekstas

610733 „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16), ir meilė yra pirmoji dovana, joje sutelpa visos kitos. Ta Dievo meilė „yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5).

KBK 733 kontekstas

6101337 Jėzus Kristus, mylėdamas savuosius, parodė jiems savo meilę iki galo. Žinodamas, kad atėjo valanda Jam iš šio pasaulio sugrįžti pas Tėvą, vakarienės metu Jis numazgojo jiems kojas ir davė meilės įsakymą. Norėdamas palikti jiems tos meilės įrodymą, niekada nepasitraukti nuo savųjų ir padaryti juos savųjų Velykų dalininkais, Jis įsteigė Eucharistiją kaip savo mirties ir prisikėlimo atminimą ir įsakė apaštalams ją švęsti iki Jam sugrįžtant; „tada juos paskyrė Naujojo Testamento kunigais“.

KBK 1337 kontekstas

6111364 Naujajame Testamente atminimas įgyja naują prasmę. Švęsdama Eucharistiją, Bažnyčia atmena Kristaus Velykas, ir jos atsiduria čia ir dabar: auka, kurią Kristus paaukojo ant kryžiaus vieną kartą visiems laikams, visada išlieka dabartyje. „Kada tik ant altoriaus atnašaujama kryžiaus auka, kuria 'jau yra paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus' (1 Kor 5, 7), vykdomas mūsų Atpirkimo darbas.“

KBK 1364 kontekstas

6111341 Jėzaus įsakymas kartoti Jo veiksmus ir žodžius, „kol jis ateis“ (1 Kor 11, 26), reikalauja ne vien prisiminti Jėzų ir tai, ką Jis yra daręs; juo nurodoma, kad apaštalai ir jų įpėdiniai turi liturgiškai švęsti Kristaus, Jo gyvenimo, Jo mirties, Jo prisikėlimo ir užtarimo pas Tėvą atminimą.

KBK 1341 kontekstas

6111566 „Savo šventąsias pareigas jie pirmiausiai atlieka per Eucharistijos kultą arba susirinkimą [synaxis], kuriame, veikdami Kristaus vardu ir jo vietoje bei skelbdami jo slėpinį, jungia tikinčiųjų maldas su jų Galvos auka ir šv. Mišiose dar iki Viešpačiui ateinant sudabartina ir pritaiko vienintelę Naujojo Testamento auką – auką Kristaus, atidavusio save Tėvui kaip vienkartinę, nesuteptą atnašą.“ Iš tos vienintelės aukos semia sau jėgą visa kunigo tarnyba.

KBK 1566 kontekstas

612532 Paklusdamas savo motinai ir tėviškajam globėjui, Jėzus tobulai įvykdė ketvirtąjį Dievo įsakymą. Tai buvo žemiškas Jo sūniškosios meilės dangiškajam Tėvui atvaizdas. Kasdieniu Jėzaus klusnumu Juozapui ir Marijai jau buvo skelbiamas ir ryškėjo Didžiojo ketvirtadienio klusnumas: „Tebūna ne mano [...] valia!“ (Lk 22, 42). Kristaus klusnumas paslėptojo gyvenimo kasdienybėje leido pradėti atkurti tai, ką buvo sugriovęs Adomo neklusnumas.

KBK 532 kontekstas

6122600 Evangelija pagal šv. Luką pabrėžia Šventosios Dvasios veikimą ir maldos reikšmę Kristaus tarnyboje. Jėzus meldžiasi prieš svarbiausius savo misijos momentus: prieš Tėvui paliudijant Jį Krikšto ir Atsimainymo metu ir prieš pačiam savąja kančia įgyvendinant Tėvo meilės planą. Jis meldžiasi taip pat prieš lemtingus apaštalų misijos momentus: prieš išrinkdamas ir pašaukdamas Dvylika, prieš Petrui Jį išpažįstant „Dievo Mesiju“, pagaliau ir dėl to, kad nesusvyruotų vyriausiojo iš apaštalų tikėjimas. Imdamasis Tėvo Jam pavestų išganymo darbų, Jėzus savo malda nuolankiai ir pasitikėdamas paveda savo žmogiškąją valią mylinčiai Tėvo valiai.

KBK 2600 kontekstas

6121009 Kristus pakeitė mirtį. Jėzus, Dievo Sūnus, taip pat iškentėjo žmogišką mirtį. Tačiau, nepaisydamas jos baimės, Jis pasitiko mirtį visiškai ir laisvai atsidavęs savo Tėvo valiai. Jėzaus klusnumas mirties prakeiksmą pavertė palaima.

KBK 1009 kontekstas

6131366 Tad Eucharistija yra auka, nes ji sudabartina Kryžiaus auką, yra jos gyvas atminimas ir mums pritaiko jos vaisius: [Kristus], mūsų Dievas ir Viešpats, tik vieną kartą, mirdamas ant kryžiaus altoriaus, paaukojo save patį Dievui Tėvui, kad jiems [žmonėms] pelnytų amžinąjį Atpirkimą. Tačiau kadangi Jo kunigystė ir po mirties negalėjo būti atšaukta (Žyd 7, 24. 27), per Paskutinę vakarienę, „tą naktį, kurią buvo išduotas“ (1 Kor 11, 23), Jis panoro savo mylimai Sužadėtinei Bažnyčiai palikti regimąją (to reikalauja žmogaus prigimtis) auką. Ji turėjo sudabartinti tik vieną kartą ant kryžiaus paaukotą kruvinąją auką, kad jos atminimas truktų ligi pasaulio pabaigos, o išganingąja jos jėga būtų atleidžiamos nuodėmės, kurių kasdien padarome.

KBK 1366 kontekstas

6132009 Įvaikystė, per malonę daranti mus dieviškosios prigimties dalininkais, dėl mūsų neužsitarnauto Dievo teisumo gali mums suteikti tikrų nuopelnų. Tokia yra teisė per malonę, absoliuti meilės teisė, kuri mus daro Kristaus „bendraįpėdiniais“, vertais gauti „pažadėtąjį amžinojo gyvenimo palikimą“. Mūsų gerų darbų nuopelnai yra dieviškojo gerumo dovanos. „Pirma buvo duota malonė; dabar grąžinama skola. [...] Tavo nuopelnai yra Dievo dovanos.“

KBK 2009 kontekstas

614529 Jėzaus paaukojimu Šventykloje Jis parodomas kaip Viešpačiui priklausantis Pirmagimis. Simeono ir Onos asmenyse visas laukimu gyvenantis Izraelis ateina susitikti su savo Gelbėtoju (taip šį įvykį vadina Bizantijos tradicija). Jėzus yra atpažįstamas kaip ilgai lauktasis Mesijas, „šviesa pagonims apšviesti“ ir „Izraelio tautos garbė“, bet drauge ir „prieštaravimo ženklas“. Marijai pranašaujamas skausmo kalavijas žada kitą, kryžiaus auką, tobulą ir vienintelę, kuri suteiks išganymą, Dievo parengtą „visų tautų akivaizdoje“.

KBK 529 kontekstas

6141330 Viešpaties kančios ir prisikėlimo atminimas. Šventoji auka, nes ji sudabartina vienintelę Gelbėtojo Kristaus auką ir drauge apima Bažnyčios auką; ji taip pat vadinama šventąja Mišių auka, „šlovinimo auka“ (Žyd 13, 15), dvasine auka, tyra ir šventa auka, nes atbaigia ir pranoksta visas Senosios Sandoros aukas. Šventoji ir dieviškoji liturgija, nes šio sakramento šventimas yra visos Bažnyčios liturgijos centras ir jos tobuliausia išraiška; tokia pat prasme šis sakramentas vadinamas ir šventųjų slėpinių liturgija. Sakoma ir Švenčiausiasis Sakramentas, nes tai – sakramentų sakramentas. Taip vadinami ir eucharistiniai pavidalai, laikomi tabernakulyje.

KBK 1330 kontekstas

6142100 Kad būtų tikra, išorinė auka turi būti dvasinės aukos išraiška: „Dievui tikroji auka – tai dvasia sugrudus...“ (Ps 51, 19). Senosios Sandoros pranašai dažnai smerkdavo aukas, aukojamas be vidinio įsitraukimo arba be ryšio su artimo meile. Jėzus primena pranašo Ozėjo žodžius: „Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos“ (Mt 9, 13; 12, 7). Vienintelė tobula auka yra ta, kurią Kristus paaukojo ant kryžiaus, visiškai atiduodamas save Tėvo meilei ir už mūsų išganymą. Vienydamiesi su Jo auka, mes savo gyvenimą galime paversti auka Dievui.

KBK 2100 kontekstas

6151850 Nuodėmė yra Dievo įžeidimas: „Tau, tiktai tau, nusidėjau ir padariau, kas pikta tavo akyse“ (Ps 51, 6). Nuodėmė sukyla prieš Dievo meilę mums ir nukreipia nuo Jo mūsų širdis. Kaip ir pirmoji nuodėmė, ji yra neklusnumas, maištas prieš Dievą norint tapti „kaip Dievas“, žinoti ir nustatyti, „kas gera ir kas pikta“ (Pr 3, 5). Tad nuodėmė yra „iki Dievo paniekinimo vedanti savimeilė“. Dėl šito išpuikusio savęs aukštinimo nuodėmė yra visiška išganymą pelniusio Jėzaus klusnumo priešingybė.

KBK 1850 kontekstas

615433 Vyriausiasis kunigas vieną kartą per metus šaukdavosi Dievo Gelbėtojo vardo Izraelio nuodėmėms atpirkti, apšlakstydamas Šventų Šventosios permaldavimo aukurą aukos krauju. Permaldavimo aukuras buvo Dievo buvimo vieta. Kai šventasis Paulius sako, kad „Dievas jį [Jėzų] paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia veikiančia“ (Rom 3, 25), tai reiškia, kad jo žmogystėje „Dievas [...] sutaikino su savimi pasaulį“ (2 Kor 5, 19).

KBK 433 kontekstas

615411 Krikščioniškoji tradicija šioje vietoje įžvelgia skelbiamą „naująjį Adomą“, kuris savo klusnumu „iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8) su kaupu atitaisys Adomo neklusnumą. Be to, daugelis Bažnyčios tėvų ir mokytojų „Protoevangelijos“ išpranašautoje moteryje atpažįsta Kristaus Motiną Mariją kaip „naująją Ievą“. Jai pirmajai ir išimtiniu būdu pasitarnavo Kristaus pasiektoji pergalė prieš nuodėmę: Marija buvo apsaugota nuo bet kokio sutepimo gimtąja nuodėme ir ypatinga Dievo malone per visą savo žemiškąjį gyvenimą nepadarė jokios nuodėmės.

KBK 411 kontekstas

616478 Jėzus per visą savo gyvenimą, savo agonijos ir kančios metu mus visus ir kiekvieną atskirai pažinojo ir mylėjo, ir atidavė save už kiekvieną iš mūsų. Dievo Sūnus „pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). Jis mylėjo mus visus žmogiška širdimi. Dėl to šventoji Jėzaus širdis, perverta mūsų nuodėmių ir dėl mūsų išganymo, „yra laikoma ypatingu ženklu ir simboliu [...] tos meilės, kuria Atpirkėjas nepaliauja mylėjęs savo amžinąjį Tėvą ir visus žmones“.

KBK 478 kontekstas

616468 Po Chalkedono Susirinkimo kai kas Kristaus žmogiškąją prigimtį ėmė laikyti atskiru savos rūšies asmeniu. Su tuo nesutikdamas, 553 metais Konstantinopolyje vykęs penktasis Visuotinis Susirinkimas pareiškė, kad tėra „viena subsistencija [arba Asmuo], ir tai yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus, vienas iš Švenčiausiosios Trejybės Asmenų“. Tad visa, kas priklauso Kristaus žmogiškajai prigimčiai, turi būti priskirta Jo dieviškajam Asmeniui kaip tos prigimties subjektui: ne tik stebuklai, bet ir kančios, ir netgi mirtis. „Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kuris su kūnu buvo nukryžiuotas, yra tikras Dievas, garbės Viešpats, vienas iš Švenčiausiosios Trejybės Asmenų.“

KBK 468 kontekstas

616519 Visi Kristaus turtai „skirti kiekvienam žmogui ir yra mūsų visų savastis“. Nuo Įsikūnijimo „dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo“ ligi mirties „už mūsų nuodėmes“ (1 Kor 15, 3) ir Prisikėlimo „mums nuteisinti“ (Rom 4, 24) Kristus gyveno ne sau, bet mums. Dar ir dabar mes Jį „turime Užtarėją pas Tėvą“ (1 Jn 2, 1); „Jis amžinai gyvas, kad juos [tai yra mus] užtartų“ (Žyd 7, 25). Su visu tuo, ką Jis kartą visiems laikams dėl mūsų išgyveno ir iškentėjo, Jis nuolat stovi „prieš Dievo veidą“, kad „mus užtartų“ (Žyd 9, 24).

KBK 519 kontekstas

6171992 Nuteisinimą mums pelnė Kristaus kančia; Jis paaukojo save ant kryžiaus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią atnašą, o Jo kraujas tapo permaldavimo už visų žmonių nuodėmes priemone. Nuteisinimas teikiamas Krikštu – tikėjimo sakramentu. Jis padaro mus panašius į teisųjį Dievą, kuris savo gailestingumo galia mus daro teisius iš vidaus. Nuteisinimo tikslas yra Dievo ir Kristaus garbė ir amžinojo gyvenimo dovana: Bet dabar be Įstatymo pasireiškė Dievo teisumas, paliudytas Įstatymo ir Pranašų. Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems. Nėra jokio skirtumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo. Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia, veikiančia per tikėjimą. Jis norėjo parodyti savo teisumą tuo, kad nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau, dieviškojo kantrumo laikais, ir norėjo parodyti savo teisumą dabartiniu metu, pasirodydamas esąs teisus ir nuteisinantis tą, kuris tiki į Jėzų (Rom 3, 21–26).

KBK 1992 kontekstas

6171235 Kryžiaus ženklas apeigų pradžioje paženklina Kristaus antspaudu tą, kuris Jam priklausys, ir reiškia Kristaus kryžiumi mums pelnytą atpirkimo malonę.

KBK 1235 kontekstas

6181368 Eucharistija yra ir Bažnyčios auka. Bažnyčia, Kristaus Kūnas, dalyvauja savosios Galvos aukoje. Ji visa aukojama drauge su Kristumi. Ji vienijasi su Juo užtardama Tėvui visus žmones. Eucharistijoje Kristaus auka tampa ir Jo kūno narių auka. Tikinčiųjų gyvenimas ir Dievo garbinimas, jų kančios, maldos ir darbai jungiasi su Kristaus gyvenimu ir Jo Dievo garbinimu, kančiomis, maldomis ir darbais, su Jo visa apimančia auka ir tuo būdu įgyja naują vertę. Ant altoriaus sudabartinama Kristaus auka suteikia galimybę visoms krikščionių kartoms susivienyti su Jo auka. Katakombų piešiniuose ne kartą vaizduojama ypatinga Bažnyčios laikysena – kaip besimeldžiančios, plačiai rankas iškėlusios moters. Kaip Kristus, kuris ant kryžiaus ištiesė rankas, Bažnyčia per Jį, su Juo ir Jame aukojasi už visus žmones ir juos užtaria.

KBK 1368 kontekstas

6181460 Atgaila, kurią paskiria nuodėmklausys, turi atsižvelgti į asmeninę penitento būklę ir būti naudinga jo dvasiai. Ji, kiek tik įmanoma, turi atitikti padarytų nuodėmių sunkumą ir pobūdį. Tai gali būti malda, tam tikra auka, gailestingumo darbai, patarnavimas artimui, savanoriškas atsižadėjimas, kentėjimas ir ypač kantrus savo kryžiaus nešimas. Tokios atgailos padeda mums darytis panašiems į Kristų, kuris pats vienas kartą visiems laikams atsilygino už mūsų nuodėmes; leidžia tapti prisikėlusiojo Kristaus bendraįpėdiniais, „jeigu su juo kenčiame“ (Rom 8, 17): Vis dėlto atsilyginimas, kurį mes sumokame už savo nuodėmes, toks nebūtų, jei jo nebūtų sumokėjęs Jėzus Kristus; nes mes patys, kaip tokie, nieko negalime; „visa galime“, padedami To, „kuris mus stiprina“. Tad žmogus neturi nieko, kuo galėtų pasigirti, bet visas mūsų „gyrius“ yra Kristuje, [...] per Jį mes atsilyginame, „duodami tikrų atsivertimo vaisių“, kurie iš Jo gauna vertę, per Jį aukojami Tėvui ir dėl Jo yra Tėvo priimami.

KBK 1460 kontekstas

618307 Dievas žmonėms net suteikia galimybę laisvai dalyvauti Jo apvaizdoje, patikėdamas jiems atsakomybę pripildyti žemę ir ją valdyti. Taigi Dievas leidžia žmonėms būti kaip protingoms ir laisvoms priežastims, kad jie kuo darniau atbaigtų kūrimo darbą, siekdami savo ir kitų žmonių gerovės. Dažnai net nesąmoningai bendradarbiaudami su Dievo valia, žmonės gali ir sąmoningai dalyvauti Dievo planuose savo darbais, maldomis, taip pat ir savo kentėjimais. Per tai jie iš tikrųjų tampa „Dievo bendradarbiais“ (1 Kor 3, 9) ir Jo karalystės darbininkais.

KBK 307 kontekstas

6182100 Kad būtų tikra, išorinė auka turi būti dvasinės aukos išraiška: „Dievui tikroji auka – tai dvasia sugrudus...“ (Ps 51, 19). Senosios Sandoros pranašai dažnai smerkdavo aukas, aukojamas be vidinio įsitraukimo arba be ryšio su artimo meile. Jėzus primena pranašo Ozėjo žodžius: „Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos“ (Mt 9, 13; 12, 7). Vienintelė tobula auka yra ta, kurią Kristus paaukojo ant kryžiaus, visiškai atiduodamas save Tėvo meilei ir už mūsų išganymą. Vienydamiesi su Jo auka, mes savo gyvenimą galime paversti auka Dievui.

KBK 2100 kontekstas

618964 Marijos vaidmuo Bažnyčioje yra neatskiriamas nuo jos vienybės su Kristumi, tiesiog iš jos išplaukia. „Ši Motinos vienybė su Sūnumi išganymo darbe regėti nuo pat Kristaus prasidėjimo mergelėje iki mirties.“ Ypač tai akivaizdu Jo kančios metu: „Šitaip palaimintoji Mergelė žengė tikėjimo taku ir ištikimai išlaikė vienybę su Sūnumi iki pat kryžiaus, prie kurio stovėjo ne be Dievo plano, skaudžiai kentėjo drauge su savo Viengimiu ir motinos širdimi jungėsi su jo auka, meilingai sutikdama, kad būtų aukojama jos pagimdytoji atnaša. Galiausiai to paties Kristaus Jėzaus, mirštančio ant kryžiaus, ji buvo pavesta mokiniui kaip motina šiais žodžiais: 'Moterie, štai tavo sūnus!'“ (plg. Jn 19, 26–27).

KBK 964 kontekstas

595-598117. Kas yra atsakingas už Jėzaus mirtį?

Dėl Jėzaus kančios ir mirties negalima pakaltinti nei anuo metu, nei vėliau ir kitur gyvenusių žydų. Atpirkėjo kančių priežastis ir įrankis iš tiesų yra kiekvienas konkretus nusidėjėlis, t. y. kiekvienas žmogus. Sunkiausia kaltė tų, kurie, ypač būdami krikščionys, dažnai įpuola į nuodėmę ir mėgaujasi nedorybėmis.

KBKS 117 kontekstas

599-605, 619118. Kodėl Kristaus mirtis yra Dievo plano dalis?

Siekdamas sutaikinti su savimi visus dėl nuodėmės pasmerktus mirti žmones, Dievas iš meilės ryžosi atsiųsti savo Sūnų, kad šis atiduotų save mirčiai už nusidėjėlius. Paskelbta Senajame Testamente, pirmiausia kaip kenčiančio Tarno auka, Kristaus mirtis įvyko, „kaip skelbė Raštai“.

KBKS 118 kontekstas

606-609, 620119. Kaip Kristus paaukojo save Tėvui?

Visas Kristaus gyvenimas yra laisva auka Tėvui, vykdant jo išganymo planą. Jis atidavė savo gyvybę „kaip išpirką už daugelį“ (Mk 10, 45). Šitaip jis sutaikino su Dievu visą žmoniją. Jo kančia ir mirtis parodo, kad jo žmogystė buvo dieviškosios Meilės, trokštančios išganyti visus žmones, laisvas ir tobulas įrankis.

KBKS 119 kontekstas

610-611, 621120. Kaip reiškiasi Jėzaus auka per Paskutinę vakarienę?

Savo kančios išvakarėse per Paskutinę vakarienę su apaštalais Jėzus užbėga už akių savo savanoriškam pasiaukojimui, t. y. iš anksto išreiškia jį ženklais ir įgyvendina: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Lk 22, 19), „Tai yra mano kraujas […], kuris už daugelį išliejamas“ (Mt 26, 28). Taip jis įsteigia Eucharistiją kaip savo aukos „atminimą“ (1 Kor 11, 25) ir kartu paskiria savo apaštalus Naujosios Sandoros kunigais.

KBKS 120 kontekstas

612121. Kas vyksta agonijos Getsemanėje metu?

Nepaisant pasibaisėjimo, kurį Dievo Sūnaus, „Gyvybės kūrėjo“ (Apd 3, 15), visiškai šventai žmogystei kelia mirtis, Dievo Sūnaus žmogiškoji valia susilieja su Tėvo valia: norėdamas mus išgelbėti, Jėzus imasi nešti mūsų nuodėmes savo kūnu, „tapdamas klusnus iki mirties“ (Fil 2, 8).

KBKS 121 kontekstas

613-617, 622-623122. Kokie yra Kristaus aukos ant kryžiaus padariniai?

Jėzus laisvai paaukojo savo gyvybę kaip permaldavimo auką, t. y. atlygino už mūsų kaltes visišku savo meilės klusnumu iki pat mirties. Ši Dievo Sūnaus „meilė iki galo“ (Jn 13, 1) sutaikina visą žmoniją su Tėvu. Tad Kristaus Velykų auka nepakartojamai, tobulai ir galutinai atperka visus žmones ir atveria jiems bendrystę su Dievu.

KBKS 122 kontekstas

618123. Kodėl Jėzus kviečia savo mokinius imti kryžių?

Kviesdamas savo mokinius imti savo kryžių ir sekti juo, Jėzus nori į savo atperkamąją auką įtraukti tuos, kurie pirmi naudojasi jos gėrybėmis.

KBKS 123 kontekstas

597-59897. Ar žydai kalti dėl Jėzaus mirties?

599-609, 62098. Ar Dievas norėjo savo Sūnaus mirties?

610-61199. Kas atsitiko per Paskutinę vakarienę?

612100. Ar Jėzus ant Alyvų kalno naktį prieš savo mirtį iš tikrųjų jautė mirties baimę?

613-617, 622-623101. Kodėl Jėzus mus atpirko būtent ant kryžiaus?

618102. Kodėl ir mes turime susitaikyti su sielvartu, skausmu, kančiomis, „pasiimti savo kryžių“ ir taip sekti Kristumi?