782871 „Kristaus tikintieji yra tie, kurie, Krikštu įjungti į Kristų, buvo suburti į Dievo tautą ir dėl to savaip tapę Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios pareigos dalyviais yra pašaukti – kiekvienas pagal savo padėtį – į misiją, kurią atlikti pasaulyje Dievas pavedė Bažnyčiai.““

KBK 871 kontekstas

7822787 Kai sakome Tėve „mūsų“, pirmiausia pripažįstame, kad visus pranašų paskelbtus Jo meilės pažadus Kristus įgyvendino Naujojoje ir amžinoje Sandoroje: mes tapome „Jo“ tauta, ir dabar Jis yra „mūsų“ Dievas. Tas naujas santykis – tai abipusės priklausomybės dovana: į Jėzaus Kristaus mums dovanotą „tiesą ir malonę“ turime atsiliepti meile ir ištikimybe.

KBK 2787 kontekstas

7821267 Krikštas padaro mus Kristaus Kūno nariais. „Tad [...] mes esame vieni kitų nariai“ (Ef 4, 25). Krikštas įtraukia į Bažnyčią. Iš Krikšto šaltinių gimsta vienintelė Naujosios Sandoros Dievo tauta, kuri peržengia visas prigimtines bei žmogiškas tautų, kultūrų, rasių ir lyčių ribas: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną Kūną“ (1 Kor 12, 13).

KBK 1267 kontekstas

782695 Patepimas. Patepimo aliejumi simbolis irgi yra Šventosios Dvasios ženklas, tapęs net jos sinonimu. Įvedant į krikščioniškąjį gyvenimą, jis yra sakramentinis Sutvirtinimo ženklas, Rytų Bažnyčiose kaip tik vadinamas „Patepimu krizma“. Tačiau, norint suvokti visą jo reikšmingumą, reikia grįžti prie Šventosios Dvasios įvykdyto pirmojo – Jėzaus – patepimo. Kristus (hebrajiškai „Mesijas“) reiškia Dievo Dvasios pateptąjį. Senojoje Sandoroje buvo Viešpaties „pateptųjų“, ypač karalius Dovydas. Tačiau Jėzus yra vienintelis toks Dievo Pateptasis: Sūnaus prisiimta žmogiškoji prigimtis yra visa „Šventosios Dvasios patepta“. Jėzus yra tapęs „Kristumi“ per Šventąją Dvasią. Mergelė Marija pradeda Kristų iš Šventosios Dvasios, kuri per angelą praneša, kad Jis nuo pat gimimo bus Kristus, ir paragina Simeoną ateiti į Šventyklą, kad pamatytų Viešpaties Mesiją; Jėzus yra kupinas Šventosios Dvasios, ir galia, sklindanti iš gydančio ir gelbinčio Kristaus, yra Jos. Pagaliau Ji prikelia Jėzų iš numirusių. Tad savo nugalėjusioje mirtį žmogystėje visas tapęs „Kristumi“, Jėzus gausiai išlieja Šventąją Dvasią, kol „šventieji“, susivieniję su Dievo Sūnaus žmogyste, taps „tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Ef 4, 13): „viso Kristaus“, kaip sako šv. Augustinas.

KBK 695 kontekstas

7821741 Išlaisvinimas ir išganymas. Savo garbinguoju Kryžiumi Kristus pelnė išganymą visiems žmonėms. Jis išlaisvino iš nuodėmės, kuri buvo juos pavergusi. „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi“ (Gal 5, 1). Jame mes pasiekiame tiesą, kuri padaro mus laisvus. Mums duota Šventoji Dvasia, o, kaip moko apaštalas, „kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“ (2 Kor 3, 17). Jau dabar didžiuojamės turį Dievo vaikų laisvę.

KBK 1741 kontekstas

7821972 Naujasis Įstatymas yra vadinamas meilės įstatymu, nes skatina veikti labiau vadovaujantis Šventosios Dvasios išliejama meile negu baime; malonės įstatymu, nes per tikėjimą ir sakramentus teikia malonės jėgą mūsų veikimui; laisvės įstatymu , nes išlaisvina mus iš ritualinių ir teisinių Senojo Įstatymo taisyklių, leidžia mums, meilės skatinamiems, veikti spontaniškai, pagaliau iš tarno, nežinančio, „ką veikia jo šeimininkas“, tapti Kristaus draugu – „nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs“ (Jn 15, 15), – ir net įvaikiu.

KBK 1972 kontekstas

782849 Misijinis priesakas. „Tautoms dieviškai pasiųsta būti 'visuotiniu išganymo sakramentu', Bažnyčia, vedama jai būdingo katalikiškumo [visuotinumo] reikalavimo ir paklusdama savo Steigėjo priesakui, stengiasi skelbti Evangeliją visiems žmonėms.“ „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19–20).

KBK 849 kontekstas

782769 Bažnyčia bus „visiškai ištobulinta vien dangaus garbėje“ Kristui šlovingai sugrįžus. Ligi tos dienos „Bažnyčia keliauja pasaulio persekiojama ir Dievo guodžiama“. Čia, žemėje, ji jaučiasi esanti tremtyje, toli nuo Viešpaties, ir trokšta galutinio Karalystės atėjimo, tai yra „susijungti garbėje su savo Karaliumi“. Bažnyčios, o per ją ir pasaulio garbingas atbaigimas įvyks ne be didelių išmėginimų. Ir tik tada „visi teisieji – nuo Adomo, nuo teisiojo Abelio iki paskutinio išrinktojo – bus suburti pas Tėvą visuotinėje Bažnyčioje“.

KBK 769 kontekstas

783436 Kristus yra hebrajiško žodžio „Mesijas“, reiškiančio „pateptąjį“, graikiškas vertimas. Jis tampa tikriniu Jėzaus vardu todėl, kad išreiškia dieviškąją misiją, kurią Jėzus tobulai įvykdo. Izraelyje Dievo vardu būdavo patepami asmenys, pašventinami Jo patikėtai misijai atlikti. Tai būdavo karaliai, kunigai ir retais atvejais pranašai. Ypatingas atvejis turėjo būti patepimas Mesijo, kurį Dievas siųs galutinai įtvirtinti Jo karalystės. Mesijas turėjo būti pateptas Viešpaties Dvasia kaip karalius ir kunigas, o drauge ir pranašas. Jėzus įvykdė mesijinius Izraelio lūkesčius trilype – kunigo, pranašo ir karaliaus – tarnyste.

KBK 436 kontekstas

783873 Net Viešpaties valia atsiradę skirtumai tarp Jo kūno narių tarnauja to kūno vienybei ir misijai. Mat „Bažnyčioje egzistuoja tarnavimo įvairovė, bet misijos vienovė. Apaštalams ir jų įpėdiniams Kristus skyrė pareigą jo vardu bei galia mokyti, šventinti ir valdyti. O pasauliečiai, tapę Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios tarnybos dalyviais, atlieka savo pareigas visos Dievo tautos misijoje Bažnyčioje ir pasaulyje.“ Pagaliau „abiejose grupėse yra Kristaus tikinčiųjų, kurie įsipareigodami gyventi pagal evangelinius patarimus [...] savitu būdu pašvenčiami Dievui ir tarnauja išganomajai Bažnyčios misijai.“

KBK 873 kontekstas

7841268 Pakrikštytieji tampa „gyvaisiais akmenimis“, kad statydintųsi „į dvasinius namus“ ir būtų „šventa kunigystė“ (1 Pt 2, 5). Gavę Krikštą, jie dalyvauja Kristaus kunigystėje, Jo pranašiškoje ir karališkoje misijoje ir yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris [juos] pašaukė iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9). Krikštas suteikia galimybę dalyvauti bendrojoje tikinčiųjų kunigystėje.

KBK 1268 kontekstas

7841546 Kristus, Vyriausiasis Kunigas ir vienintelis Tarpininkas, savo Dievui ir Tėvui Bažnyčią padarė kunigų karalija. Būdama tokia, visa tikinčiųjų bendruomenė yra kunigiška. Tikintieji vykdo savo Krikšto kunigystę, kiekvienas pagal savo pašaukimą dalyvaudamas Kristaus – Kunigo, Pranašo ir Karaliaus – misijoje. Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentais tikintieji yra „pašvenčiami būti [...] šventąja kunigyste“.

KBK 1546 kontekstas

78592 „Visuma tikinčiųjų [...] tikėdama negali klysti ir šią ypatingą savybę atskleidžia per antgamtinį visos tautos tikėjimo jausmą, 'nuo vyskupų iki paskutinio pasauliečio' visuotinai sutardami dėl tikėjimo ir dorovės.“

KBK 92 kontekstas

7862449 Jau Senajame Testamente įvairūs teisiniai nuostatai (skolų dovanojimo metai, draudimas skolinti už palūkanas ir pasilaikyti užstatą, dešimtinės mokestis, kasdienis užmokestis padieniams darbininkams, vynuogių ir varpų rinkimo teisė nuėmus derlių) atitiko Pakartoto Įstatymo raginimą: „Kadangi krašte beturčių niekad netrūks, todėl įsakau tau: 'Ištiesk ranką vargšui ir beturčiui artimui savo krašte'“ (Įst 15, 11). Tuos žodžius Jėzus pakartojo kaip savus: „Vargšų jūs visada turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite“ (Jn 12, 8). Tuo Jis neatmeta senųjų pranašų griežto pasmerkimo žmonėms, perkantiems „vargšus už sidabrą, beturtį už sandalų porą...“ (Am 8, 6), bet ragina mus vargšuose – Jo broliuose – įžvelgti Jį patį: Kai motina priekaištavo šv. Rožei Limietei, kam ji priglaudžia namuose vargšus ir ligonius, pastaroji atsakė: „Tarnaudami vargšams ir ligoniams, tarnaujame Jėzui. Negalime nepadėti savo artimui, nes jame regime Jėzų, kuriam tarnaujame.“

KBK 2449 kontekstas

7862443 Dievas laimina tuos, kurie padeda vargšams, ir smerkia tuos, kurie nuo jų nusigręžia: „Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk“ (Mt 5, 42). „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8). Savo išrinktuosius Jėzus Kristus pažins iš to, ką jie padarė vargšams. Kai „vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena“ (Mt 11, 5), tai yra ženklas, kad su jais yra Kristus.

KBK 2443 kontekstas

787755 „Bažnyčia yra Dievo dirbama žemė, arba dirva. Toje dirvoje auga senasis alyvmedis, kurio šventosios šaknys buvo patriarchai; jame įvyko ir įvyks žydų ir pagonių sutaikinimas. Bažnyčia buvo dangaus Sodininko įveista kaip rinktinis vynuogynas. Tikrasis vynmedis yra Kristus, teikiąs gyvybę ir našumą šakelėms, tai yra mums; būdami Bažnyčioje, pasiliekame jame ir be jo nieko negalime padaryti.“

KBK 755 kontekstas

789521 Visa, ką Kristus išgyveno, išgyveno tam, kad mes galėtume tai išgyventi Jame ir Jis tai išgyventų mumyse. „Juk jis, Dievo Sūnus, įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi.“ Mes esame kviečiami būti viena su Juo, vienytis kaip Jo kūno nariai su visu tuo, ką Jis išgyveno kūne už mus ir būdamas mums pavyzdys: Mes turime pratęsti ir įgyvendinti savyje Jėzaus būkles bei slėpinius ir dažnai Jį melsti, kad visa tai atbaigtų ir įvykdytų mumyse ir visoje savo Bažnyčioje [...]. Nes ir Dievo Sūnaus buvo numatyta leisti mums ir visai savo Bažnyčiai dalyvauti Jo slėpiniuose, juos tarsi praplėsti ir pratęsti; Jis tai daro, tais slėpiniais suteikdamas mums malonių ir trokšdamas subrandinti mumyse tų slėpinių vaisius. Šitaip Jis nori tuos slėpinius atbaigti.

KBK 521 kontekstas

790947 „Kadangi visi tikintieji sudaro vieną kūną, tai vienų gėris yra dalijamas ir kitiems. [...] Taigi reikia tikėti, kad Bažnyčioje visas gėris bendras. Tačiau svarbiausias narys yra Kristus, nes Jis – Galva [...]. Vadinasi, Kristaus gėris pereina visiems nariams, ir tai vyksta per Bažnyčios sakramentus.“ „Kadangi Bažnyčia yra vadovaujama vienos Dvasios, tai visos gėrybės, kurias ji yra gavusi, būtinai tampa bendru lobiu.“

KBK 947 kontekstas

7901227 Anot šv. Pauliaus, per Krikštą tikintysis suvienijamas su Kristaus mirtimi, su Juo palaidojamas ir su Juo prisikelia: Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi Krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą (Rom 6, 3–4). Pakrikštytieji „apsivelka Kristumi". Šventosios Dvasios galia Krikštas yra nuplovimas, kuris nuvalo, pašventina ir nuteisina.

KBK 1227 kontekstas

7901329 Viešpaties vakarienė, nes tai Paskutinė vakarienė, kurią Viešpats valgė su savo mokiniais kančios išvakarėse, ir Avinėlio vestuvių pokylio dangiškojoje Jeruzalėje anticipacija. Duonos laužymas, nes šiuo žydų valgymo papročiu Jėzus pasinaudojo laimindamas ir dalydamas duoną kaip stalo šeimininkas, ypač per Paskutinę vakarienę. Iš to laužymo mokiniai pažino Jį prisikėlusį; duonos laužymu pirmieji krikščionys vadino savo eucharistinius susirinkimus. Tuo norėta pasakyti, kad visi, kurie valgo vienatinę laužomą duoną – Kristų, susivienija su Juo ir sudaro su Juo vieną kūną. Eucharistinis susirinkimas (synaxis), nes Eucharistija švenčiama tikinčiųjų susirinkime, kuris yra regima Bažnyčios išraiška.

KBK 1329 kontekstas

791814 Nuo pat pradžių ta viena Bažnyčia vis dėlto pasirodė esanti labai įvairi; ta įvairovė atsiranda dėl to, kad Dievo dovanos įvairios, o jas gaunančių asmenų – daugybė. Dievo tautos vienybėn suburtos įvairiausios tautos ir kultūros. Bažnyčios nariai yra gavę skirtingų dovanų, turi skirtingas pareigas, jų gyvenimo sąlygos ir būdai nevienodi; „todėl ir bažnytinėje bendrijoje teisėtai egzistuoja dalinės Bažnyčios, turinčios savo tradicijas“. Ši labai turtinga įvairovė neprieštarauja Bažnyčios vienybei. Vis dėlto nuodėmė ir jos padarinių našta nuolat kelia grėsmę šiai vienybės dovanai. Tad ir apaštalas turi raginti: „uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais“ (Ef 4, 3).

KBK 814 kontekstas

792669 Būdamas Viešpats, Kristus yra ir savojo kūno – Bažnyčios Galva. Nors paimtas į dangų bei pašlovintas ir iki galo atlikęs savo misiją, žemėje Jis pasilieka savo Bažnyčioje. Iš Atpirkimo išauga Kristaus valdžia, kurią Jis vykdo Bažnyčioje Šventosios Dvasios galia. „Kristaus karalystė jau dabar slėpiningu būdu“ egzistuoja Bažnyčioje, kuri yra šios „karalystės ūglis ir pradžia žemėje“.

KBK 669 kontekstas

7921119 Drauge su Galva–Kristumi būdama „nelyginant vienų vienas mistinis asmuo“, Bažnyčia veikia sakramentuose kaip „organiška kunigiškoji bendruomenė“: Krikštu ir Sutvirtinimu kunigiškoji tauta tampa gebanti švęsti liturgiją; antra vertus, kai kurie „tikintieji Kristaus vardu paskiriami ganyti Bažnyčią žodžiu ir Dievo malone“.

KBK 1119 kontekstas

793661 Šis paskutinis etapas artimai susijęs su pirmuoju, su nužengimu iš dangaus įsikūnijant. Tik tas, kuris išėjo iš Tėvo, gali grįžti pas Tėvą, būtent Kristus. „Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus“ (Jn 3, 13). Paliktas vien savo prigimtoms jėgoms, žmogus negali įeiti į „Tėvo namus“, į Dievo gyvenimą ir laimę. Atverti šį įėjimą žmonėms gali tik Kristus, kuris „mums, savo mistinio kūno nariams, davė viltį irgi nueiti tenai, kur nuėjo Galva ir pirmasis iš mūsų“.

KBK 661 kontekstas

793519 Visi Kristaus turtai „skirti kiekvienam žmogui ir yra mūsų visų savastis“. Nuo Įsikūnijimo „dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo“ ligi mirties „už mūsų nuodėmes“ (1 Kor 15, 3) ir Prisikėlimo „mums nuteisinti“ (Rom 4, 24) Kristus gyveno ne sau, bet mums. Dar ir dabar mes Jį „turime Užtarėją pas Tėvą“ (1 Jn 2, 1); „Jis amžinai gyvas, kad juos [tai yra mus] užtartų“ (Žyd 7, 25). Su visu tuo, ką Jis kartą visiems laikams dėl mūsų išgyveno ir iškentėjo, Jis nuolat stovi „prieš Dievo veidą“, kad „mus užtartų“ (Žyd 9, 24).

KBK 519 kontekstas

794872 „Visi Kristaus tikintieji dėl atgimimo Kristuje yra tikrai lygūs orumu ir veikla ir todėl visi – kiekvienas pagal savo padėtį ir pareigas – bendradarbiauja statydami Kristaus Kūną.“

KBK 872 kontekstas

795695 Patepimas. Patepimo aliejumi simbolis irgi yra Šventosios Dvasios ženklas, tapęs net jos sinonimu. Įvedant į krikščioniškąjį gyvenimą, jis yra sakramentinis Sutvirtinimo ženklas, Rytų Bažnyčiose kaip tik vadinamas „Patepimu krizma“. Tačiau, norint suvokti visą jo reikšmingumą, reikia grįžti prie Šventosios Dvasios įvykdyto pirmojo – Jėzaus – patepimo. Kristus (hebrajiškai „Mesijas“) reiškia Dievo Dvasios pateptąjį. Senojoje Sandoroje buvo Viešpaties „pateptųjų“, ypač karalius Dovydas. Tačiau Jėzus yra vienintelis toks Dievo Pateptasis: Sūnaus prisiimta žmogiškoji prigimtis yra visa „Šventosios Dvasios patepta“. Jėzus yra tapęs „Kristumi“ per Šventąją Dvasią. Mergelė Marija pradeda Kristų iš Šventosios Dvasios, kuri per angelą praneša, kad Jis nuo pat gimimo bus Kristus, ir paragina Simeoną ateiti į Šventyklą, kad pamatytų Viešpaties Mesiją; Jėzus yra kupinas Šventosios Dvasios, ir galia, sklindanti iš gydančio ir gelbinčio Kristaus, yra Jos. Pagaliau Ji prikelia Jėzų iš numirusių. Tad savo nugalėjusioje mirtį žmogystėje visas tapęs „Kristumi“, Jėzus gausiai išlieja Šventąją Dvasią, kol „šventieji“, susivieniję su Dievo Sūnaus žmogyste, taps „tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Ef 4, 13): „viso Kristaus“, kaip sako šv. Augustinas.

KBK 695 kontekstas

7951474 Krikščionis, kuris, Dievo malonės padedamas, stengiasi apsivalyti nuo nuodėmių ir save pašventinti, nėra vienišas. „Kiekvieno Dievo vaiko gyvenimas Kristuje ir per Kristų nuostabiais saitais sujungtas su visų kitų brolių krikščionių gyvenimu antgamtinėje mistinio Kristaus Kūno vienybėje tartum viename mistiniame asmenyje.“

KBK 1474 kontekstas

796757 „Bažnyčia, vadinama 'aukštybių Jeruzale' ir 'mūsų motina' (Gal 4, 26), taip pat aprašoma kaip tyra nekaltojo Avinėlio Sužadėtinė, kurią 'Kristus mylėjo [...] ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų' (Ef 5, 25–26), kurią susiejęs su savimi neišardoma Sandora be paliovos 'maitina ir globoja' (Ef 5, 29).“

KBK 757 kontekstas

796219 Dievo meilė Izraeliui lyginama su tėvo meile sūnui. Ta meilė yra stipresnė negu motinos meilė savo vaikams. Dievas savąją tautą myli labiau negu jaunikis savo nuotaką; ta meilė nugalės net pikčiausias neištikimybes; ji eis taip toli, kad dovanos tai, kas brangiausia: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16).

KBK 219 kontekstas

796772 Bažnyčioje Kristus įgyvendina ir apreiškia savo paties slėpinį kaip Dievo sumanymą: „Visa [...] iš naujo suvienyti Kristuje“ (Ef 1, 10). Šv. Paulius „didele paslaptimi“ (Ef 5, 32) vadina Kristaus ir Bažnyčios sužadėtuvių ryšį. Kadangi Bažnyčia yra suvienyta su Kristumi kaip su savo Sužadėtiniu, ji pati savo ruožtu tampa slėpiniu. Mąstydamas apie jos slėpinį, šv. Paulius sušunka: „Kristus jumyse – garbės viltis“ (Kol 1, 27).

KBK 772 kontekstas

7961602 Šventasis Raštas prasideda vyro ir moters sukūrimu pagal Dievo paveikslą ir panašumą ir baigiasi „Avinėlio vestuvių“ (Apr 19, 9) vizija. Ir vienur, ir kitur Šventasis Raštas kalba apie santuoką ir jos „slėpinį“, apie jos įsteigimą ir Dievo jai teikiamą prasmę, apie jos kilmę ir tikslą, įvairius jos įgyvendinimo būdus per visą išganymo istoriją, apie nuodėmės sukeltus jos sunkumus ir jos atnaujinimą „Viešpatyje“ (1 Kor 7, 39), naujoje Kristaus ir Bažnyčios Sandoroje.

KBK 1602 kontekstas

7961616 Apaštalas Paulius tai paaiškina sakydamas: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų“ (Ef 5, 25–26). Ir čia pat priduria: „Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 31–32).

KBK 1616 kontekstas

797813 Bažnyčia yra viena, nes jos šaltinis vienas: „ukščiausias šio slėpinio pavyzdys ir pradas yra vieno Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vienybė asmenų Trejybėje.“ Bažnyčia yra viena, nes jos Steigėjas vienas: „Pats įsikūnijęs Sūnus [...] savo kryžiumi visus žmones sutaikino su Dievu, atstatydamas visų vienybę vienoje tautoje ir viename kūne.“ Bažnyčia yra viena, nes viena jos „siela“: „Gyvenanti tikinčiuosiuose, pripildanti ir valdanti visą Bažnyčią Šventoji Dvasia kuria nuostabų tikinčiųjų bendravimą ir artimai visus suvienija Kristuje, nes ji yra Bažnyčios vienybės pagrindas.“ Tad Bažnyčios esmė yra būti vienai: O slėpiningasis stebukle! Vienas tėra visatos Tėvas, vienas joje Žodis ir viena taip pat Šventoji Dvasia, ta pati visur. Viena vienintelė tėra nekaltoji Motina, kurią mielai vadinu Bažnyčia.

KBK 813 kontekstas

797586 Anaiptol nebūdamas priešiškas Šventyklai, kurioje dėstė savo mokslą, Jėzus panoro sumokėti Šventyklos mokestį už save ir už Petrą, kurį ką tik buvo paskyręs savo būsimos Bažnyčios pamatu. Negana to: Jis net save sutapatino su Šventykla, sakydamas esąs galutinis Dievo būstas tarp žmonių. Dėl to fizine Jo mirtimi skelbiamas Šventyklos sugriovimas, pradėsiantis naują išganymo istorijos epochą. „Ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje“ (Jn 4, 21).

KBK 586 kontekstas

798737 Kristaus ir Šventosios Dvasios misija įgyvendinama Bažnyčioje – Kristaus kūne ir Šventosios Dvasios šventovėje. Ta bendra misija tikinčius į Kristų įtraukia į Jo bendrystę su Tėvu Šventojoje Dvasioje: Dvasia parengia žmones, juos pasitinka savo malone, kad patrauktų prie Kristaus. Ji rodo jiems prisikėlusį Viešpatį, primena Jo žodžius ir atveria protus Jo mirčiai ir prisikėlimui suprasti. Ji sudabartina jiems Kristaus skėpinį, ypač Eucharistijoje, kad juos sutaikintų, suvienytų su Dievu ir jie duotų „daug vaisių“.

KBK 737 kontekstas

7981091 Liturgijoje Šventoji Dvasia yra Dievo tautos tikėjimo mokytoja, „didžių Dievo darbų“ – Naujosios Sandoros sakramentų – kūrėja. Bažnyčios širdyje Dvasia trokšta ir veikia, kad mes būtume gyvi prisikėlusio Kristaus gyvenimu. Kai Ji išgirsta savo pačios pažadintą mūsų tikėjimo atsaką, prasideda tikrasis bendradarbiavimas. Tada liturgija tampa bendru Šventosios Dvasios ir Bažnyčios darbu.

KBK 1091 kontekstas

7981092 Sakramentiškai teikiant Kristaus slėpinį, Šventoji Dvasia veikia lygiai taip, kaip bet kuriuo kitu išganymo ekonomijos tarpsniu: Ji rengia Bažnyčią susitikti su savo Viešpačiu; tikinčiai bendruomenei Ji gyvai primena Kristų ir Jį parodo; savo perkeitimo galia Ji sudabartina Kristaus slėpinį ir daro jį veiklų; pagaliau ši vienijanti Dvasia sujungia Bažnyčią su Kristaus gyvenimu ir Jo misija.

KBK 1092 kontekstas

7981093 Sakramentinėje ekonomijoje Šventoji Dvasia įgyvendina Senosios Sandoros įvaizdžius. Kadangi Kristaus Bažnyčia buvo „įstabiai parengta Izraelio tautos istorijos bei Senosios Sandoros“, tai Bažnyčios liturgija perima liturginius elementus iš Senosios Sandoros ir išsaugo juos kaip savo sudėtinę ir nepakeičiamą dalį: — skaito Senąjį Testamentą; — meldžiasi psalmėmis; — gyvai mini gelbinčius įvykius ir reikšmingus faktus, išsipildžiusius Kristaus slėpinyje (Pažadą ir Sandorą, Išėjimą ir Velykas, Karalystę ir Šventyklą, Tremtį ir Sugrįžimą).

KBK 1093 kontekstas

7981094 Iš abiejų Testamentų darnos ir kilo Viešpaties velykinė, o vėliau apaštalų ir Bažnyčios tėvų katechezė. Ji atskleidžia tai, ką buvo slėpusi Senojo Testamento raidė, būtent, Kristaus slėpinį. Tokia katechezė vadinama „tipologine“, nes Kristaus naujybę apreiškia „įvaizdžiais“ (typois), per kuriuos jis buvo skelbiamas pirmojoje Sandoroje faktais, žodžiais ir simboliais. Pažvelgus į tai iš naujo Kristaus tiesos Dvasioje, atsiveria tikroji tų įvaizdžių prasmė. Tad tvanu ir Nojaus arka vaizduotas išgelbėjimas per Krikštą, lygiai kaip ir debesiu, ir perėjimu per Raudonąją jūrą taip pat; vanduo iš uolos buvo dvasinių Kristaus dovanų įvaizdis; mana dykumoje vaizdavo būsimą Eucharistiją, tikrąją „duoną iš dangaus“ (Jn 6, 32).

KBK 1094 kontekstas

7981095 Todėl Bažnyčia advento bei gavėnios metu ir ypač Velyknaktį vis iš naujo perskaito ir išgyvena visus tuos didžiuosius išganymo istorijos įvykius kaip savosios liturgijos „šiandien“. Bet tai savo ruožtu įpareigoja katechezę padėti tikintiesiems suvokti dvasinę išganymo ekonomijos prasmę taip, kaip ją mums rodo ir padeda išgyventi Bažnyčios liturgija.

KBK 1095 kontekstas

7981096 Žydų ir krikščionių liturgija. Geriau pažindami dar ir šiandien išpažįstamą ir išgyvenamą žydų tautos tikėjimą ir religinį gyvenimą, galime geriau suprasti kai kuriuos krikščionių liturgijos bruožus. Žydams ir krikščionims Šventasis Raštas yra esminė jų liturgijų dalis: ir skelbiant Dievo žodį, ir atsiliepiant į jį, ir malda šlovinant Dievą bei užtariant gyvuosius ir mirusiuosius, ir maldaujant Dievą gailestingumo. Žodžio liturgija yra sudaryta žydų maldos pavyzdžiu. Atitikmenų joje turi Valandų liturgija ir kiti liturginiai tekstai bei apeigynai, neišskiriant nė labiausiai mūsų gerbiamų maldų, sakysim, „Tėve mūsų“. Eucharistinės maldos irgi seka žydų tradicijos pavyzdžiais. Žydų ir krikščionių liturgijų panašumas, o kartu ir jų turinio skirtumai ypač ryškiai matomi per didžiąsias liturginių metų šventes, tokias kaip Velykos. Ir krikščionys, ir žydai švenčia Velykas: žydai – istorines Velykas, orientuotas į ateitį, krikščionys – Kristaus mirtimi ir prisikėlimu jau įvykusias Velykas, nors ir jie be paliovos laukia visuotinio atbaigimo.

KBK 1096 kontekstas

7981097 Naujosios Sandoros liturgijoje visa liturginė veikla, ypač Eucharistijos ir sakramentų šventimas, yra Kristaus ir Bažnyčios susitikimas. Liturginis susirinkimas vienybės semiasi iš bendrystės su Šventąja Dvasia, kuri Dievo vaikus suburia į vieną Kristaus kūną. Ši vienybė pranoksta bet kokią žmogišką, rasinę, kultūrinę ir socialinę jų giminystę.

KBK 1097 kontekstas

7981098 Liturginis susirinkimas turi rengtis susitikti su savo Viešpačiu, idant būtų tobulai parengta tauta. Toks širdžių pasirengimas yra Šventosios Dvasios ir liturgijos susirinkimo, ypač jo tarnautojų, bendras darbas. Šventosios Dvasios malonė stengiasi pažadinti tikėjimą, paakinti širdį atsiversti ir laikytis Tėvo valios. Toks nusiteikimas yra prielaida kitoms per liturgiją teikiamoms malonėms gauti ir sulaukti jos brandinamų naujojo gyvenimo vaisių.

KBK 1098 kontekstas

7981099 Šventoji Dvasia ir Bažnyčia veikia išvien liturgijoje liudydamos Kristų ir Jo išganymo darbą. Labiausiai Eucharistijos, bet panašiai ir kitų sakramentų liturgija yra išganymo slėpinio atminimas („memorialas“). Šventoji Dvasia yra gyvoji Bažnyčios atmintis.

KBK 1099 kontekstas

7981100 Dievo žodis. Liturginiam susirinkimui Šventoji Dvasia pirmiausia primena išganymo įvykio prasmę suteikdama gyvybę Dievo žodžiui, kuris skelbiamas tam, kad būtų priimtas ir įgyvendintas: Liturginėse apeigose labai svarbi vieta tenka Šventajam Raštui. Juk iš jo imami ir paskui pamoksle aiškinami skaitiniai, giedamos psalmės; jo įkvėpimu ir paakinimu radosi įvairių maldų ir liturginių giesmių; juo remiasi veiksmų ir ženklų reikšmė.

KBK 1100 kontekstas

7981101 Šventoji Dvasia suteikia gebėjimą Dievo žodžio skaitytojams ir klausytojams jį suprasti pagal jų širdžių pasirengimą. Per liturginėse apeigose skambančius žodžius, išraiškingus veiksmus ir simbolius Ji suveda tikinčiuosius ir jų vadovus į gyvą sąlytį su Kristumi – Tėvo Žodžiu ir Paveikslu, kad jie galėtų prasmingai įgyvendinti tai, ką girdi, regi ir veikia apeigų metu.

KBK 1101 kontekstas

7981102 Išganymo žodis „tikinčiųjų širdyse ugdo tikėjimą, iš kurio prasideda ir auga krikščionių bendruomenė“. Dievo žodžio skelbimas nesibaigia vien mokymu, jis laukia tikėjimo atsako, kaip pritarimo ir įsipareigojimo Dievo Sandorai su savo tauta. Šventoji Dvasia duoda tikėjimo malonę, jį ugdo ir padeda stiprėti bendruomenės tikėjimui. Liturginis susirinkimas visų pirma yra tikėjimo bendrumas.

KBK 1102 kontekstas

7981103 Anamnēsis. Liturgijos šventimas visada remiasi išganinguoju Dievo įsikišimu į žmonijos istoriją. „Tą apreiškimo planą Dievas vykdo artimai tarpusavyje susijusiais veiksmais ir žodžiais, kad [...] žodžiai skelbtų darbus ir aiškintų juose glūdintį slėpinį.“ Žodžio liturgijoje Šventoji Dvasia „primena“ susirinkusiems visa, ką Kristus yra dėl mūsų padaręs. Atitinkamais liturginiais veiksmais ir tradicinėmis įvairių Bažnyčių apeigomis „prisimenami“ [anamnezė] ir daugiau ar mažiau išryškinami nuostabūs Dievo darbai. Šventoji Dvasia, pažadinusi tokią Bažnyčios atmintį, drauge įkvepia dėkoti ir šlovinti (doksologian).

KBK 1103 kontekstas

7981104 Krikščionių liturgija ne tik primena mus išganančius įvykius, bet ir sudabartina juos, kad jie vyktų mūsų akivaizdoje. Kristaus Velykų slėpinys švenčiamas, o ne kartojamas; kartojamas tik jo šventimas. Kiekvieną kartą išliejama Šventoji Dvasia, kuri sudabartina tą vienintelį slėpinį.

KBK 1104 kontekstas

7981105 Epiklēsis („šaukimasis“) yra kunigo tarpininkavimas maldaujant Tėvą atsiųsti Dvasią Pašventintoją, kad aukojamos atnašos taptų Kristaus Kūnu ir Krauju, o tikintieji, Jį priimdami, patys taptų gyva auka Dievui.

KBK 1105 kontekstas

7981106 Ir anamnezė, ir epiklezė yra visų sakramentinių apeigų, pirmiausia Eucharistijos, šerdis: Klausi, kaip duona tampa Kristaus Kūnu, o vynas [...] Kristaus Krauju? O aš tau sakau: nusileidžia Šventoji Dvasia ir padaro tai, ko neaprėpia nei žodžiai, nei mintys. [...] Būk patenkintas išgirdęs, kad tai padaro Šventoji Dvasia; taip atsitiko ir tada, kai Šventosios Dvasios dėka iš Švenčiausiosios Mergelės Viešpats į save priėmė kūną.

KBK 1106 kontekstas

7981107 Šventosios Dvasios perkeitimo galia liturgijoje artina Dievo karalystės atėjimą ir išganymo slėpinio atbaigimą. Mums, laukiantiems ir turintiems vilties, Šventoji Dvasia leidžia iš anksto realiai patirti visišką bendrystę su Švenčiausiąja Trejybe. Bažnyčios epiklezę išklausančio Tėvo siunčiama Šventoji Dvasia Ją priimantiems suteikia gyvenimą ir jau dabar yra jų „paveldėjimo laidas“.

KBK 1107 kontekstas

7981108 Kiekviename liturginiame veiksme atsiunčiama Šventoji Dvasia siekia vienyti tikinčiuosius su Kristumi, kad jie sudarytų Jo kūną. Ji yra tartum syvai Tėvo Vynmedžio, kuris brandina vaisius savo šakose. Liturgijoje Dvasia ir Bažnyčia glaudžiausiai bendradarbiauja. Bendrystės Dvasia nuolat išlieka Bažnyčioje, todėl Bažnyčia yra didysis bendrystės su Dievu sakramentas, suburiantis draugėn išsisklaidžiusius Dievo vaikus. Dvasios liturgijoje vaisius yra nuo mūsų broliškos bendrystės neatskiriama bendrystė su Švenčiausiąja Trejybe.

KBK 1108 kontekstas

7981109 Epiklezėje taip pat meldžiama, kad susirinkimo susivienijimas su Kristaus slėpiniu būtų tikrai veiksmingas. „Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo [Tėvo] meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė“ (2 Kor 13, 13) turi visada likti su mumis ir duoti vaisių ne vien eucharistinių apeigų metu. Tad Bažnyčia ir meldžia Tėvą atsiųsti Šventąją Dvasią, kad tikinčiųjų gyvenimą Ji paverstų gyva auka Dievui, dvasiškai perkeisdama jį pagal Kristaus pavyzdį, rūpindamasi Bažnyčios vienybe ir dalyvaudama jos misijoje liudijimu ir gailestingosios meilės darbais.

KBK 1109 kontekstas

798791 Kūno vienybė nenaikina narių skirtingumo: „Kristaus kūno sąrangoje gyvuoja daug įvairių narių bei uždavinių, bet yra viena Dvasia, kuri Bažnyčios naudai paskirsto įvairiopas dovanas pagal savo gausą ir tarnybos reikmes.“ Mistinio Kūno vienybė kuria ir žadina tikinčiųjų meilę: „Todėl jei vienas narys ką nors kenčia, kenčia drauge ir visi kiti; jei vienas narys pagerbiamas, drauge džiaugiasi ir visi.“ Pagaliau mistinio Kūno vienybė įveikia bet kokį žmonių pasidalijimą: „Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 27–28).

KBK 791 kontekstas

799951 Charizmų bendrystė: Bažnyčios bendrystėje Šventoji Dvasia „kiekvieno luomo tikintiesiems taip pat dalija ypatingas malones“ Bažnyčiai ugdyti. Taigi „kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui“ (1 Kor 12, 7).

KBK 951 kontekstas

7992003 Malonė pirmiausia ir ypač yra dovana Šventosios Dvasios, kuri mus nuteisina ir pašventina. Tačiau malonė apima ir tas dovanas, kurias Šventoji Dvasia mums teikia, kad susietų su savo darbu ir padarytų mus gebančius bendradarbiauti išganant kitus ir ugdant Kristaus Kūną – Bažnyčią. Tai sakramentinės malonės, arba dovanos, būdingos įvairiems sakramentams. Be to, yra ir ypatingųjų malonių, dar vadinamų charizmomis pagal šv. Pauliaus vartojamą graikišką žodį, kuris reiškia palankumą, dosnią dovaną, geradarybę. Kad ir kokios jos būtų (kartais ir nepaprastos, kaip stebuklų ar kalbų dovana), charizmos susijusios su pašvenčiamąja malone; jų tikslas yra bendrasis Bažnyčios gėris. Jos tarnauja Bažnyčią ugdančiai meilei.

KBK 2003 kontekstas

801894 „Kaip Kristaus pavaduotojai ir pasiuntiniai, vyskupai jiems pavestąsias dalines Bažnyčias valdo patarimais, įtikinėjimais, pavyzdžiais, taip pat savo autoritetu ir šventąja valdžia“, tačiau naudotis ja gali vien tam, kad stiprintų tas Bažnyčias, būdami kupini tarnavimo dvasios kaip ir jų Mokytojas.

KBK 894 kontekstas

8011905 Remiantis visuomeniška žmogaus prigimtimi jo asmeninis gėris neišvengiamai susijęs su visų bendruoju gėriu. Šis gali būti apibrėžiamas tik atsižvelgiant į patį žmogų: Negyvenkite atsiriboję, užsidarę, lyg jau būtumėte nuteisinti, bet burkitės draugėn ir kartu ieškokite, kas naudinga visiems.

KBK 1905 kontekstas

781, 802-804153. Kodėl Bažnyčia yra Dievo tauta?

Bažnyčia yra Dievo tauta, nes jis panoro pašventinti ir išganyti žmones ne pavieniui, bet sudaręs iš jų vieną tautą, suvienytą Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybėje.

KBKS 153 kontekstas

782154. Kokios yra Dievo tautos ypatybės?

Šios tautos, kurios nariu tampama per tikėjimą į Kristų ir per Krikštą, pradas yra Dievas Tėvas, galva – Jėzus Kristus, būvis – Dievo vaikų orumas ir laisvė, įstatymas – naujasis meilės įsakymas, misija – būti žemės druska ir pasaulio šviesa, tikslas – jau prasidėjusi žemėje Dievo karalystė.

KBKS 154 kontekstas

783-786155. Kokia prasme Dievo tauta dalyvauja trejopoje Kristaus veikloje: kunigiškojoje, pranašiškojoje ir karališkojoje?

Dievo tauta dalyvauja Kristaus kunigiškojoje veikloje, nes pakrikštytieji Šventosios Dvasios pašvenčiami aukoti dvasines aukas; ji dalyvauja jo pranašiškojoje veikloje, nes, remdamasi antgamtiniu tikėjimo jausmu, nepriekaištingai prisiriša prie tikėjimo, gilina ir liudija jį; ji dalyvauja jo karališkojoje veikloje tarnaudama ir tai darydama seka Jėzumi Kristumi, kuris, būdamas visatos Valdovas, tapo visų, pirmiausia vargdienių ir kenčiančiųjų, tarnu.

KBKS 155 kontekstas

787-791, 805-806156. Kokiu būdu Bažnyčia yra Kristaus kūnas?

Miręs ir prisikėlęs Kristus per Šventąją Dvasią artimai suvienija tikinčiuosius su savimi. Tikintieji į Kristų, suvienyti su juo pirmiausia Eucharistijoje, per tai būna tarpusavyje suvienyti meilėje ir sudaro vieną kūną – Bažnyčią, kurios vienybė įgyvendinama jos narių ir pareigų įvairove.

KBKS 156 kontekstas

792-795, 807157. Kas yra šio Kūno Galva?

Kristus „yra Kūno – Bažnyčios galva“ (Kol 1, 18). Bažnyčia gyvena iš jo, jame ir jam. Kristus ir Bažnyčia sudaro „visą Kristų“ (šv. Augustinas). „Galva ir nariai yra tarsi vienas mistinis asmuo“ (šv. Tomas Akvinietis).

KBKS 157 kontekstas

796, 808158. Kodėl sakoma, kad Bažnyčia yra Kristaus Sužadėtinė?

Todėl, kad Viešpats pats save pavadino „Jaunikiu“ (Mk 2, 19), pamilusiu Bažnyčią ir susisaisčiusiu su ja amžinąja Sandora. Jis atidavė save jai, kad galėtų nuplauti ją savo krauju bei „pašventinti“ (Ef 5, 26) ir padaryti vaisinga visų Dievo vaikų motina. Sąvoka kūnas atskleidžia galvos ir narių vienybę, o sąvoka sužadėtinė pabrėžia jųdviejų skirtingumą asmeniniame santykyje.

KBKS 158 kontekstas

797-798, 809-810159. Kodėl sakoma, kad Bažnyčia yra Šventosios Dvasios šventovė?

Todėl, kad Šventoji Dvasia gyvena Kūne, kuris yra Bažnyčia, jos Galvoje ir nariuose; be to, Dievo žodžiu, sakramentais, dorybėmis ir charizmomis ji statydina Bažnyčią meilėje.

„Kas mūsų dvasia ar, kitaip tariant, siela yra mūsų kūno nariams, tas Šventoji Dvasia yra Kristaus nariams, Kristaus kūnui, t. y. Bažnyčiai“ (šv. Augustinas).

KBKS 159 kontekstas

799-801160. Kas yra charizmos?

Charizmos yra ypatingos Šventosios Dvasios dovanos, pavieniams asmenims dalijamos žmonių labui, pasaulio poreikiams ir pirmiausia Bažnyčios statydinimui. Jas tirti turi Magisteriumas.

KBKS 160 kontekstas

751-752, 777, 804147. Ką reiškia žodis Bažnyčia?

Juo žymima tauta, Dievo sušaukta ir suburta iš visų žemės pakraščių, kad sudarytų susirinkimą tų, kurie tikėjimu ir Krikštu tampa Dievo vaikais, Kristaus nariais ir Šventosios Dvasios šventove.

KBKS 147 kontekstas

-781, 802-804122. Kam Dievui reikia Bažnyčios?

781-786125. Kokia išskirtinė Dievo tautos savybė?

787-795126. Ką reiškia pasakymas, kad Bažnyčia yra Kristaus Kūnas?

796127. Ką reiškia pasakymas, kad Bažnyčia yra Kristaus Sužadėtinė?

797-801, 809128. Ką reiškia pasakymas, kad Bažnyčia yra Šventosios Dvasios šventovė?