Bažnyčios liturgijos šventimas. KBK

1 skirsnis. Bažnyčios liturgijos šventimas

I. Kas švenčia?

1136^S-233^Y-179795Liturgija yra „viso Kristaus“ (totius Christi) „veikimas“. Tie, kurie dabar ją švenčia nebevartodami ženklų, dalyvauja dangiškoje liturgijoje,1090 ten, kur toks šventimas yra tobulas bendravimas ir šventė.

Kas švenčia dangiškąją liturgiją?2642

1137^S-233^Y-179Bažnyčios liturgijoje skaitomas Apreiškimas šv. Jonui pirmiausia mus nukelia į dangų, kuriame stovi sostas, o soste sėdi¹ „Viešpats [Dievas]“ (Iz 6, 1)². Paskui matomas Avinėlis, „tarytum užmuštas“ (Apr 5, 6)³:662 tai nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus, vienintelis tikrosios Šventyklos Vyriausiasis Kunigas,⁴ Tas, „kuris aukoja ir yra aukojamas, kuris apdovanoja ir yra dovanojamas“⁵. Pagaliau angelas parodo „gyvybės vandens upę [...], ištekančią nuo Dievo ir Avinėlio sosto“ (Apr 22, 1) – tai vienas gražiausių Šventosios Dvasios simbolių.⁶

1138^S-234^Y-179Dievui garbę duoda ir Jo planui tarnauja visi vėl suvienytieji Galvos – Kristaus:335 dangaus galybės,⁷ visa kūrinija ([Apreiškimo knygos] keturios būtybės), Senosios ir Naujosios Sandoros tarnai (dvidešimt keturi vyresnieji), naujoji Dievo tauta (šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai)⁸, ypač kankiniai, nužudytieji „dėl Dievo žodžio“ (Apr 6, 9), ir Švenčiausioji Dievo Motina1370 (Moteris⁹, Avinėlio Sužadėtinė¹⁰), pagaliau „milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apr 7, 9).

1139^S-234^Y-179Štai šioje amžinojoje liturgijoje Šventoji Dvasia ir Bažnyčia leidžia mums dalyvauti, kai sakramentuose švenčiame išganymo slėpinį.

Kas švenčia sakramentinę liturgiją?

1140^S-235752 1348Švenčia visa bendruomenė, su Galva – Kristumi suvienytas Jo kūnas. „Liturginiai veiksmai nėra privatūs; jie yra šventimas Bažnyčios, kuri yra 'vienybės sakramentas', tai yra apie vyskupus susivienijusi ir susitelkusi šventoji liaudis. Tad liturginiai veiksmai priklauso visam Bažnyčios kūnui, jie išreiškia jį ir kartu jį veikia. O pavienius to kūno narius jie paliečia įvairiopai1372 – pagal jų užimamą vietą, pareigas ir veiklų dalyvavimą.“¹¹ Todėl, „kai tik kurias nors apeigas pagal kiekvienos jų prigimtį galima atlikti bendrai, dalyvaujant ir aktyviai įsijungiant tikintiesiems, reikia pabrėžti, kad šitoks atlikimo būdas, kiek tik įmanoma, turi pirmenybę prieš pavienį ir tarsi privatų jų atlikimą“¹².

1141^S-235Susirinkimas, kuris švenčia, yra pakrikštytųjų bendruomenė; jie „savo atgimimu ir Šventosios Dvasios patepimu pašvenčiami būti dvasine buveine ir šventąja kunigyste, idant visais krikščionio žmogaus darbais būtų atnašaujamos dvasinės aukos“¹³. Ta „bendroji kunigystė“ yra vienintelio Kunigo Kristaus kunigystė, kurioje dalyvauja visi Jo nariai:¹⁴1120

Motina Bažnyčia labai trokšta, kad visi tikintieji liturginėse apeigose dalyvautų pilnai, sąmoningai ir aktyviai, kaip reikalauja pačios liturgijos prigimtis. Krikšto dėka taip dalyvauti yra visos krikščionių tautos – „išrinktosios giminės, karališkosios kunigystės, šventosios tautos, įsigytosios liaudies“(1 Pt 2, 9)¹⁵ – teisė ir pareiga¹⁶1268.

1142^S-235Tačiau „visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį“ (Rom 12, 4). Kai kuriuos narius Bažnyčioje ir per Bažnyčią Dievas kviečia į ypatingą tarnystę bendruomenėje. Tie tarnautojai yra išrenkami ir įšventinami Šventimų sakramentu; juo Šventoji Dvasia įgalina juos veikti atstovaujant Galvai – Kristui ir tarnauti visiems Bažnyčios nariams.¹⁷ Įšventintasis tarnautojas yra nelyginant Kristaus – Kunigo „ikona“.1549 Kadangi Bažnyčios sakramentas ryškiausiai atsiskleidžia Eucharistijoje, tai vyskupo ir bendrystėje su juo esančių kunigų bei diakonų tarnyba1561 pirmiausia pasireiškia vadovavimu Eucharistijai.

1143^S-235Bendrosios tikinčiųjų kunigystės pareigoms atlikti yra ir kitų dalinių tarnybų,903 ne Šventimų sakramentu suteikiamų; jų uždavinius nustato vyskupai atsižvelgdami į liturgines tradicijas ir pastoracijos poreikius. „Ir ministrantai, skaitovai, aiškintojai bei tie, kurie priklauso chorui, atlieka tikrą liturginę tarnybą.“1672 ¹⁸

1144^S-235Tad sakramentinio šventimo metu „liturgas“ yra visas susirinkimas, kiekvienam atliekant savo pareigas, tačiau visiems esant suvienytiems juose veikiančios Dvasios. „Kiekvienas, tiek tarnautojas, tiek tikintysis, atlikdamas savo pareigą, tedaro visa ir tiktai tai, kas jam tenka pagal dalyko prigimtį ir liturgijos nuostatus.“¹⁹

II. Kaip švęsti?

Ženklai ir simboliai1333-1340

1145^S-236^Y-180^Y-181Sakramentinis šventimas nuaustas iš ženklų ir simbolių. Jų reikšmės pagal dieviškąją išganymo pedagogiją53 šaknijasi kuriamajame Dievo darbe ir žmonių kultūroje, patikslinamos Senosios Sandoros įvykių ir pilnatviškai atskleidžiamos Kristaus asmens bei veiklos.

1146^S-237^Y-174^Y-180^Y-181Žmonių pasaulio ženklai. Žmonių gyvenime ženklai ir simboliai užima svarbią vietą. Žmogus – kartu dvasinė ir kūninė būtybė362 2702 – išreiškia ir suvokia dvasinę tikrovę materialiais ženklais ir simboliais. Žmogui, visuomeniškai būtybei, reikia ženklų ir simbolių, kad kalba, išraiškingais gestais ir veiksmais jis bendrautų su kitais žmonėmis.1879 Tas pat taikytina ir jo santykiams su Dievu.

1147^S-237^Y-174^Y-180^Y-181299Dievas kalba žmogui per regimus kūrinius. Materiali visata atsiveria žmogaus protui, kad jis pamatytų joje savo Kūrėjo pėdsakus.²⁰ Šviesa ir naktis, vėjas ir ugnis, vanduo ir žemė, medžiai ir vaisiai kalba apie Dievą, simbolizuoja Jo didybę ir artumą.

1148^S-237^Y-174^Y-180^Y-181Kūriniai, būdami juslėmis prieinama tikrovė, gali išreikšti ir žmogų pašventinančio Dievo veikimą, ir Dievą garbinančių žmonių veiksmus. Tas pat atsitinka ir su žmonių socialinio gyvenimo ženklais ir simboliais: nuplauti ir patepti, laužti duoną ir gerti iš tos pačios taurės gali reikšti ir pašventinamąjį Dievo artumą, ir žmogaus dėkingumą savo Kūrėjui.

1149^S-237^Y-174^Y-180^Y-181843Žmonijos didžiosios religijos dažnai labai įspūdingai atskleidžia tą kosminę ir simbolinę religinių apeigų prasmę. Bažnyčios liturgija pasinaudoja kūrinijos ir žmogiškosios kultūros elementais, juos perima ir pašventina suteikdama jiems malonės ir naujosios kūrinijos Jėzuje Kristuje ženklų vertę.

1150^S-237^Y-174^Y-180^Y-181Sandoros ženklai.1334 Išrinktoji tauta gavo iš Dievo ypatingų ženklų ir simbolių, žyminčių jos liturginį gyvenimą; tai jau ne vien liturginis kosminių ciklų vaizdavimas ar socialinio pobūdžio apeigos, bet Sandoros ženklai, didžių Dievo darbų savo tautos labui simboliai. Iš tų liturginių Senosios Sandoros ženklų minėtini: apipjaustymas, kunigų ir karalių patepimas ir įšventinimas, rankų uždėjimas, aukojimas ir ypač Velykos. Bažnyčia šiuose ženkluose regi Naujosios Sandoros sakramentų pirmavaizdžius.

1151^S-237^Y-174^Y-180^Y-181Kristaus perimti ženklai.1335 Skelbdamas savo mokslą, Viešpats Jėzus dažnai pasinaudodavo sukurtojo pasaulio ženklais, kad supažindintų su Dievo karalystės slėpiniais.²¹ Jis gydo ar skelbia materialiais ženklais arba simboliniais veiksmais.²² Jis suteikia naują prasmę Senosios Sandoros įvykiams ir ženklams, ypač Išėjimui [iš Egipto] ir Velykoms,²³ nes Jis pats yra visų tų ženklų prasmė.

1152^S-237^Y-174^Y-180^Y-181Sakramentiniai ženklai. Po Sekminių Šventoji Dvasia pašventina žmones sakramentiniais savosios Bažnyčios ženklais. Bažnyčios sakramentai nenaikina visos kosmoso ir socialinio gyvenimo ženklų bei simbolių įvairovės, tik juos išgrynina ir perima. Be to, sakramentai paverčia tikrove tai, ką Senoji Sandora buvo suvokusi tik kaip tipą ar įvaizdį; jie žymi ir įgyvendina Kristaus pelnytą išganymą, yra būsimos dangaus garbės pirmavaizdžiai ir anticipacija.

Žodžiai ir veiksmai

1153^S-238^Y-180^Y-182Sakramentinis šventimas yra Dievo vaikų susitikimas su savo Tėvu Kristuje ir Šventojoje Dvasioje; tas susitikimas vyksta kaip dialogas veiksmais ir žodžiais.53 Nors simboliniai veiksmai jau patys savaime yra pakankamai iškalbingi, vis dėlto būtina, kad juos lydėtų ir gaivintų Dievo žodis ir tikėjimo atsakas; tik taip Dievo karalystės sėkla duos vaisių geroje dirvoje. Liturginiai veiksmai žymi tai, ką sako Dievo žodis: neužtarnaujamą Dievo iniciatyvą ir Jo tautos tikėjimo atsaką.

1154^S-238^Y-180^Y-182Žodžio liturgija1100 yra būtina sakramentinio šventimo dalis. Tikinčiųjų tikėjimui gaivinti reikia akivaizdžių Dievo žodį lydinčių ženklų: Dievo žodžio knygų (skaitinių knygos arba evangelijų),103 jo pagerbimo (procesijos, smilkymo, žvakių šviesos), jo skelbimo vietos (sakyklos), jo gerai girdimo ir suprantamo skaitymo, žodžio skelbimą tęsiančios pamokslininko homilijos, dalyvaujančiųjų atsakymų (pritarimo šūkių, atliepiamųjų susimąstymo psalmių, litanijų, tikėjimo išpažinimo).

1155^S-238^Y-180^Y-182Liturginiai žodžiai ir veiksmai neatskiriami vienas nuo kito, kaip neatskiriamas ženklas nuo pamokymo;1127 neatskiriami ir dėl to, kad įvykdo tai, ką žymi. Šventoji Dvasia, pažadinusi tikėjimą, leidžia ne tik suprasti Dievo žodį, bet ir sakramentais vykdo žodžio skelbiamus „didžius Dievo darbus“. Ji sudabartina ir perduoda mylimojo Sūnaus atliktą Tėvo darbą.

Giedojimas ir muzika

1156^S-239^Y-180^Y-183„Bažnyčios muzikinė tradicija yra neįkainojamos vertės turtas, pranokstantis kitas meno formas ypač dėl to, kad šventa giesmė, sujungta su žodžiais, yra būtina arba neatskirtina iškilmingosios liturgijos dalis.“²⁴ Įkvėptųjų psalmių komponavimas ir giedojimas, dažnai pritariant muzikos instrumentams, artimai siejasi su Senosios Sandoros liturginėmis apeigomis. Bažnyčia tęsia ir plėtoja tą tradiciją: „Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį“ (Ef 5, 19)²⁵. Kas gieda, dvigubai meldžiasi.²⁶

1157^S-239^Y-180^Y-183Giedojimas ir muzika, kaip ženklai, bus tuo reikšmingesni, juo glaudžiau bus susieti „su liturgijos vyksmu“²⁷, vadovaujantis trimis pagrindiniais kriterijais:2502 išraiškingu maldos grožiu, darniu susirinkimo dalyvių dalyvavimu numatytu metu ir apeigų iškilmingumu. Taip giedojimas ir muzika prisideda prie to paties tikslo, kaip ir liturginiai žodžiai bei veiksmai: pagarbinti Dievą ir pašventinti tikinčiuosius:²⁸

Kiek verkiau, girdėdamas tavo himnus ir giesmes, smarkiai sukrėstas saldžiai skambančių tavo bažnyčioje balsų! Tie balsai sruvo į mano ausis, tiesa sunkėsi į mano širdį, ir dėl to kilo dievobaimingi jausmai, tekėjo ašaros, ir gera man buvo su jomis.²⁹

1158^S-239^Y-180^Y-183Ženklų (giedojimo, muzikos, žodžių ir veiksmų) harmonija bus dar išraiškingesnė ir turtingesnė,1201 jei ji remsis liturgiją švenčiančios Dievo tautos kultūros lobiais.³⁰1674 Todėl „tebūnie sumaniai puoselėjamas liaudiškasis religinis giedojimas, kad per pamaldas bei apeigas ir per pačius liturginius veiksmus“, laikantis bažnytinių nurodymų, „galėtų skambėti tikinčiųjų balsai“³¹. Tačiau „bažnytiniam giedojimui skirtieji tekstai tesiderina su katalikybės mokymu ir pirmiausia tebūna imami iš Šventojo Rašto ir liturgijos šaltinių“³².

Šventi paveikslai476-477 2129-2132

1159^S-240^Y-180Šventas paveikslas, liturginė ikona, dažniausiai vaizduoja Kristų. Paveikslu neįmanoma atvaizduoti neregimo ir nesuvokiamo Dievo; tik Dievo Sūnaus Įsikūnijimas davė pradžią naujai paveikslų „ekonomijai“:

Seniau Dievas, kuris neturi nei kūno, nei regimos išvaizdos, visiškai negalėjo būti vaizduojamas paveiksle. Tačiau dabar, kai Jis tapo matomas kūne, kai Jis pats gyveno su žmonėmis, aš galiu kurti regėto Dievo paveikslą. [...] Atviromis akimis regime Viešpaties šlovę.³³

1160^S-240^Y-180Krikščioniškoji ikonografija paveiksluose atkuria tą Evangelijos naujieną, kurią Šventasis Raštas perduoda žodžiais. Paveikslas ir žodis papildo vienas kitą:

Trumpai nusakome mūsų tikėjimo požiūrį: mes išsaugome visas mums perduotas rašytas ir nerašytas Bažnyčios tradicijas jų nekeisdami. Viena jų yra su skelbiamos Evangelijos įvykiais suderinta paveikslų tapyba tikint, kad Dievo Žodis tikrai, o ne tariamai yra tapęs žmogumi; toks derinys naudingas ir pravartus mūsų tikėjimui, nes vienas kitą geriau nušviečiantys dalykai neabejotinai yra vienas kitam reikšmingi.³⁴

1161^S-240^Y-180Visų liturginių šventimų ženklai, neišskiriant nė Švenčiausiosios Dievo Motinos ir šventųjų paveikslų, susiję su Kristumi. Jais iš tiesų žymimas Kristus, kuris juose yra šlovinamas. Juose matome „debesį liudytojų“ (Žyd 12, 1), kurie toliau rūpinasi pasaulio išganymu ir su kuriais mes esame suvienyti, ypač sakramentinių šventimų metu. Jų atvaizduose mūsų tikėjimui atsiveria žmogus, sukurtas kaip „Dievo paveikslas“, pagaliau perkeistas ir tapęs „panašus į Jį“³⁵, taip pat angelai, vienijami Galvos Kristaus:

Remdamiesi Dievo įkvėptu mūsų Bažnyčios tėvų mokymu ir Katalikų Bažnyčios tradicija (nes žinome, kad ji priklauso nuo Bažnyčioje gyvenančios Šventosios Dvasios), būdami įsitikinę ir gerai apsvarstę, apibrėžiame, kad šventose Dievo bažnyčiose, ant šventų indų ir drabužių, ant sienų ir stovų, namuose ir pakelėse turi būti spalvingų ar iš akmens bei kitokios medžiagos tinkamai pagamintų taip mums brangių bei atgaivą teikiančių kryžių, taip pat garbingų bei šventų paveikslų, vaizduojančių Dievą ir mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, mūsų nekalčiausiąją Karalienę – šventąją Dievo Gimdytoją, garbinguosius angelus ir visus šventuosius bei palaimintuosius.³⁶

1162^Y-1802502„Paveikslų grožis ir spalvos skatina mane melstis. Tai šventė mano akims; lygiai kaip ir gamtos vaizdai, jie ragina mano širdį garbinti Dievą.“³⁷ Šventų paveikslų kontempliacija drauge su Dievo žodžio apmąstymu ir liturginėmis giesmėmis darniai siejasi su šventimų ženklais, kad švenčiamas slėpinys giliai įsmigtų į širdį ir po to reikštųsi naujame tikinčiojo gyvenime.

III. Kada švęsti?

Liturginis laikas

1163^S-241^Y-180^Y-184^Y-185^Y-187„Mylinti Motina Bažnyčia yra įsitikinusi nustatytomis metų dienomis turinti su pagarba minėti išganomąją veiklą, atliktą jos dieviškojo Sužadėtinio. Kiekvieną savaitę Viešpaties diena pavadintą dieną ji mini Viešpaties prisikėlimą, kurį dar kartą per metus kartu su palaiminga kančia švenčia didžiąja Velykų iškilme. Per metus ji išskleidžia visą Kristaus slėpinį [...].512 Taip minėdama atpirkimo slėpinius, Bažnyčia juos tarsi pakartoja, kad tikintieji, juose dalyvaudami, semtųsi iš atveriamo Viešpaties galybės bei nuopelnų lobyno ir būtų pripildyti išganymo malonės.“³⁸

1164^S-241^Y-180^Y-184^Y-185^Y-187Dievo tauta nuo Mozės Įstatymo laikų turėjo nustatytas, Velykomis prasidedančias šventes, skirtas nuostabiai Dievo pagalbai paminėti, Jam už ją padėkoti, jos atminimui įamžinti ir naujoms kartoms pamokyti atitinkamai elgtis. Bažnyčios gyvenime, kuris prasidėjo kartą visiems laikams įvykusiomis Kristaus Velykomis, o bus atbaigtas Dievo karalystėje, visą nustatytomis dienomis švenčiamą liturgiją persmelkia Kristaus slėpinio naujybė.

1165^S-241^Y-180^Y-184^Y-185^Y-1872659 2836Bažnyčiai švenčiant Kristaus slėpinį, jos maldoje kaskart pasigirsta žodis: „šiandien!“, primindamas paties Viešpaties išmokytą maldą³⁹ ir Šventosios Dvasios kvietimą.⁴⁰ Tas gyvojo Dievo „šiandien“, į kurį turi įeiti šaukiamas žmogus, yra Jėzaus Velykų „valanda“, esanti visos istorijos ašimi:1085

Visose būtybėse išsiskleidė gyvybė, ir visus gausiai pripildė šviesa; aušrų Aušra užliejo visatą, ir Tas, kuris jau buvo iki rytmetinės žvaigždės ir dangaus šviesulių, nemirtingas ir neaprėpiamas, didysis Kristus spindi virš visų būtybių šviesiau už saulę. Dėl to mums, į Jį tikintiems, prasideda ilga, amžinai šviesi, negęstanti diena: mistinės Velykos.⁴¹

Viešpaties diena2174-2188

1166^S-241^Y-180^Y-187„Sekdama apaštalų tradicija, prasidėjusia pačiu Kristaus prisikėlimu, Bažnyčia kas septintą savaitės dieną švenčia Velykų slėpinį. Sekmadienis pagrįstai vadinamas Viešpaties diena.“1343 ⁴² Kristaus prisikėlimo diena yra ir „pirmoji savaitės diena“, pirmosios kūrimo dienos prisiminimas, ir „aštuntoji diena“, kai Kristus po savo didžiojo Šabo „poilsio“ pradėjo dieną, kuri „yra VIEŠPATIES duota“ (Ps 118, 24) ir „kuri neturės vakaro“.⁴³ Jos centras yra „Viešpaties vaišės“, nes tada visa tikinčiųjų bendrija susitinka su prisikėlusiuoju Viešpačiu, kuris juos kviečia į savo puotą:⁴⁴

Viešpaties diena, Prisikėlimo diena, krikščionių diena, yra mūsų diena. Ji vadinama Viešpaties diena, nes tą dieną nugalėjęs Viešpats pakilo pas Tėvą. Jei pagonys ją vadina saulės diena, mes mielai jiems pritariame, nes šiandien patekėjo pasaulio šviesa, šiandien pasirodė teisingumo saulė, kurios spinduliai neša išganymą.⁴⁵

1167^S-241^Y-180^Y-187Sekmadienis yra ypatinga liturginės sueigos diena, kai tikintieji susirenka draugėn, kad, „klausydamiesi Dievo žodžio ir dalyvaudami Eucharistijos slėpinyje, galėtų paminėti Viešpaties Jėzaus kančią, prisikėlimą bei garbę ir dėkoti Dievui, kuris 'atgimdė mus gyvajai vilčiai Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusiųjų'“⁴⁶:

Mąstydami, o Kristau, apie didžius stebuklus ir nuostabius ženklus, kurie pasirodė šį Tavo šventojo Prisikėlimo Sekmadienį, mes tariame: Palaimintas Sekmadienis, nes tą dieną prasidėjo kūrimas [...], vyko pasaulio atpirkimas [...], žmonijos atnaujinimas. Tą dieną džiaugėsi dangus ir žemė, o visas pasaulis buvo pilnas šviesos. Palaimintas Sekmadienis, nes tą dieną buvo atverti rojaus vartai, kad Adomas ir visi išvarytieji be baimės į jį įeitų.⁴⁷

Liturginiai metai

1168^S-242^Y-180^Y-186Iš Velykų tridienio, tarsi šviesos šaltinio, trykštantis naujasis Prisikėlimo metas nuskaidrina visus liturginius metus.2698 Iki to Tridienio ir po jo dieną po dienos liturgija savaip rikiuoja tuos metus. Jie iš tiesų yra Viešpaties malonės metai⁴⁸. Išganymo ekonomija veikia laiko tėkmėje, bet nuo to laiko, kai ji buvo atbaigta Jėzaus Velykomis ir Šventosios Dvasios išliejimu, iš anksto tapo „juntama“ istorijos pabaiga, ir į mūsų laikus atėjo Dievo karalystė.

1169^S-242^Y-180^Y-186Todėl Velykos nėra paprasta šventė tarp kitų, o „švenčių šventė“, „iškilmių iškilmė“, lygiai kaip Eucharistija yra sakramentų sakramentas (Švenčiausiasis Sakramentas).1330 Šv. Atanazas Velykas vadina „Didžiuoju sekmadieniu“⁴⁹,560 o rytiečiai Šventąją savaitę – „Didžiąja savaite“. Prisikėlimo slėpinys, kuriuo Kristus sunaikino mirtį, mūsų senąjį laiką pripildo galingos jėgos laukiant, kol visa bus pajungta Kristui.

1170^S-242^Y-180^Y-186Nikėjos Susirinkime (325 m.) visos Bažnyčios susitarė, kad krikščionių Velykos bus švenčiamos sekmadienį po pavasario lygiadienio pirmos mėnulio pilnaties (Nisano 14 dienos). Dėl skirtingų metodų Nisano 14 dienai apskaičiuoti Velykų data Vakarų ir Rytų Bažnyčiose ne visada sutampa. Todėl dabar Vakarų ir Rytų Bažnyčios siekia susitarti, kad Viešpaties Prisikėlimas vėl būtų švenčiamas tą pačią dieną.

1171^S-242^Y-180^Y-186Liturginiai metai įvairiais požiūriais atskleidžia vieną ir tą patį Velykų slėpinį. Tai ypač matyti iš visos virtinės švenčių (Apreiškimo, Kalėdų, Trijų Karalių),524 skirtų Įsikūnijimo slėpiniui, kuris primena mūsų išganymo pradžią ir ima mums brandinti Velykų slėpinio vaisius.

Šventųjų minėjimas liturginiais metais

1172^S-242^Y-180^Y-186„Švęsdama šį metinį Kristaus slėpinių ciklą, Bažnyčia su ypatinga meile pagerbia palaimintąją Dievo Motiną Mariją,971 neatsiejamai sujungtą su jos Sūnaus išganomąja veikla. 2030 Nuostabos apimta Bažnyčia aukština ją kaip gražiausią atpirkimo vaisių. Marijoje, kaip tobulame paveiksle, Bažnyčia džiaugsmingai mato tai, kuo trokšta ir tikisi būti pati.“⁵⁰

1173^S-242^Y-180^Y-186957Per ištisus metus minėdama kankinius ir šventuosius, Bažnyčia skelbia Velykų slėpinį žmonėse, „kentėjusiuose kartu su Kristumi bei pašlovintuose drauge su juo, rodo tikintiesiems jų pavyzdį, visus per Kristų patraukiantį prie Tėvo, ir per jų nuopelnus išprašo Dievo malonių“⁵¹.

Valandų liturgija

1174^S-243^Y-180^Y-188Kristaus slėpinys (Jo Įsikūnijimas ir Jo Velykos), kurį švenčiame Eucharistijoje, ypač sekmadienio pamaldose, lydi ir įprasmina kiekvienos dienos laiką per Valandų liturgiją,2698 arba „Dievo tarnybą“.⁵² Ištikimai laikantis apaštalų nurodymų „melstis be paliovos“⁵³, Dievo tarnybos šventimas „taip sutvarkytas, kad visas dienos ir nakties būvis būtų pašvęstas Dievo šlovinimui“⁵⁴. Tai „viešoji Bažnyčios malda“⁵⁵, kuria tikintieji (dvasininkai, vienuoliai ir pasauliečiai) vykdo karališkąją pakrikštytųjų kunigystę. Bažnyčios „nustatytu būdu“ švenčiama Valandų liturgija „tikrai yra pačios Sužadėtinės balsas, kylantis pas Sužadėtinį arba, dar geriau, tai Kristaus ir jo Kūno malda Tėvui“⁵⁶.

1175^S-243^Y-180^Y-188Valandų liturgija skirta tapti visos Dievo tautos malda. Joje pats Kristus toliau tęsia savo kunigiškąjį darbą per savo Bažnyčią⁵⁷, o kiekvienas dalyvauja joje pagal savo vietą Bažnyčioje ir gyvenimo aplinkybes: kunigai dėl to, kad, atsidėję pastoracijai, yra pašaukti uoliau melstis ir tarnauti Dievo žodžiui,⁵⁸ vienuoliai ir vienuolės – kad taip ragina jų pašvęstojo gyvenimo charizma;⁵⁹ visi tikintieji tai daro pagal savo galimybes: „Sielų ganytojai tepasirūpina, kad pagrindinės Valandos, ypač Vakarinė, sekmadieniais ir iškilmingų švenčių dienomis būtų drauge švenčiamos bažnyčioje. Patartina ir pasauliečiams recituoti Dievo tarnybą arba su kunigais, arba vieniems susirinkus, arba net pavieniui.“⁶⁰

1176^S-243^Y-180^Y-1882700Valandų liturgiją reikia švęsti ne tik lūpomis, bet ir pamaldžia širdimi, taip pat įgyti „geresnį liturgijos ir Biblijos, ypač psalmių, pažinimą“⁶¹.

1177^S-243^Y-180^Y-1882586Valandų liturgijos himnai ir litanijos taip įglaudžia psalmių maldą į Bažnyčios laiką, kad išreikštų tos dienos meto, liturginio laiko arba švenčiamos šventės simboliką. Be to, kiekvienai Valandai skirti Dievo žodžio skaitiniai (ir po jų einantys atliepai arba troparai), o kai kuriose Valandose Bažnyčios tėvų ir dvasinių mokytojų tekstai daug išsamiau atskleidžia švenčiamo slėpinio prasmę, padeda suprasti psalmes ir parengia vidinei maldai. Vadinamoji lectio divina, kai Dievo žodis skaitomas ir medituojamas, kad taptų malda, yra giliai įleidusi šaknis į liturginį gyvenimą.

1178^S-243^Y-180^Y-188Valandų liturgija, kuri yra tam tikras eucharistinės Aukos tęsinys, ne tik neatmeta kitų Dievo tautos pamaldumo formų,1378 bet net laiko jas, ypač Švenčiausiojo Sakramento adoraciją ir garbinimą, būtinu šios liturgijos papildymu.

IV. Kur švęsti?

1179^S-244^Y-180^Y-189^Y-190Naujosios Sandoros kultas „dvasia ir tiesa“ (Jn 4, 24) nėra susietas su kokia nors ypatinga vieta. Visa žemė yra šventa ir patikėta žmonių vaikams. Tikintiesiems susirenkant vienoje vietoje, svarbiausia, kad jie būtų „gyvieji akmenys“, susirinkę statyti „dvasinių namų“ (1 Pt 2, 5). Prisikėlusiojo Kristaus kūnas yra dvasinė šventovė,586 iš kurios trykšta gyvojo vandens versmė. Šventosios Dvasios įtraukti į Kristų, „mes esame gyvojo Dievo šventovė“ (2 Kor 6, 16).

1180^S-244^Y-180^Y-189^Y-1902106Kai religinė laisvė nevaržoma,⁶² krikščionys statosi pastatus Dievui garbinti. Tos regimos bažnyčios nėra vien tik susirinkimo vieta, jos ženklina ir rodo toje vietoje esant gyvąją Bažnyčią, Dievo namus Kristuje sutaikintiems ir suvienytiems žmonėms.

1181^S-245^Y-180^Y-189^Y-1902691„Maldos namai, kuriuose atnašaujama bei laikoma Švenčiausioji Eucharistija ir renkasi tikintieji, kuriuose garbinamas Dievo Sūnaus, mūsų Išganytojo, atnašaujamo už mus ant aukos altoriaus tikinčiųjų pagalbai ir paguodai, artumas, turi būti patrauklūs, tinkantys maldai ir apeigų iškilmėms.“⁶³ Tuos „Dievo namus“ sudarančių ženklų tiesa ir darna turi rodyti šioje vietoje esantį ir veikiantį Kristų:⁶⁴

1182^S-246^Y-180^Y-190^Y-191617 1383Naujosios Sandoros altorius yra Viešpaties kryžius,⁶⁵ duodantis pradžią Velykų slėpinio sakramentams. Ant altoriaus, kuris yra bažnyčios centras, sakramentiniais ženklais sudabartinama Kryžiaus auka. Jis yra ir Viešpaties stalas, prie kurio sukviečiama Dievo tauta.⁶⁶ Kai kuriose Rytų liturgijose altorius yra ir Kristaus kapo simbolis (Kristus tikrai mirė ir tikrai prisikėlė).

1183^S-246^Y-180^Y-190^Y-191Tabernakulis1379 turi būti „įrengtas garbingiausioje bažnyčios vietoje ir kuo labiau pagerbtas“⁶⁷.2120 Tauri eucharistinio tabernakulio išvaizda, jo įranga ir apsauga⁶⁸ turi sudaryti palankias sąlygas garbinti Švenčiausiajame altoriaus Sakramente realiai esantį Viešpatį.

Šventoji krizma (mira),1241 kuria patepimas yra Šventosios Dvasios dovaną patvirtinantis sakramentinis ženklas, pagal tradiciją pagarbiai laikoma saugioje šventovės vietoje. Ten pat galima laikyti katechumenų ir ligonių aliejų.

1184^S-246^Y-180^Y-190^Y-191Vyskupo sostas (katedra) ar kunigo krėslas turi reikšti „jo pareigą pirmininkauti sambūriui ir vadovauti maldai“⁶⁹.

Sakykla:103 „Dievo žodžio garbingumas reikalauja, kad bažnyčioje būtų tinkama vieta,1348 iš kurios jis būtų skelbiamas ir į kurią žodžio liturgijoje savaime kryptų tikinčiųjų dėmesys.“⁷⁰

1185^S-246^Y-180^Y-190^Y-191Dievo tautos susirinkimo pradžia yra Krikštas; tad bažnyčioje turi būti vieta krikštyti (baptisterija) ir tai, kas padeda priminti Krikšto pažadus (švęsto vandens indas).

Atnaujinti per Krikštą gautam gyvenimui reikia atgailos. Tad bažnyčioje turi būti galimybė gailesčiui išreikšti ir atleidimui gauti, vadinasi, tinkama vieta penitentų išpažinčiai.

2717Bažnyčia turi būti tokia erdvė, kuri kviestų susikaupti ir tyliai melstis, taip pratęsiant ir asmeniškai išgyvenant didžiąją Eucharistijos maldą.

1186^S-246^Y-180^Y-190^Y-191Pagaliau bažnyčia turi eschatologinę reikšmę. Norint įeiti į Dievo namus, reikia peržengti slenkstį;1130 tai simbolizuoja perėjimą iš nuodėmės sužaloto pasaulio į naujojo gyvenimo pasaulį, į kurį yra kviečiami visi žmonės. Regimoji bažnyčia yra simbolis Tėvo namų, į kuriuos keliauja Dievo tauta ir kuriuose Tėvas „nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių“ (Apr 21, 4). Todėl bažnyčia yra plačiai atverti ir svetingi visų Dievo vaikų namai.

Santrauka

1187^S-233^Y-180^Y-191Liturgija yra viso Kristaus – Galvos ir Kūno – veikimas. Mūsų Vyriausiasis Kunigas be paliovos ją švenčia dangiškojoje liturgijoje drauge su Švenčiausiąja Dievo Motina, apaštalais, visais šventaisiais ir su daugybe žmonių, kurie jau yra pasiekę dangaus karalystę.

1188^S-235^Y-180^Y-191Liturginio šventimo metu „liturgas“ yra visas susirinkimas, kiekvienam atliekant savo pareigas. Krikštu suteiktoji kunigystė yra viso Kristaus Kūno kunigystė. Tačiau kai kurie tikintieji Šventimų sakramentu įšventinami atstovauti to Kūno Galvai – Kristui.

1189^S-237^Y-180Švenčiant liturgiją esti ženklų ir simbolių, kurie primena pasaulio sukūrimą (šviesa, vanduo, ugnis), žmogaus gyvenimą (nuplovimas, patepimas, duonos laužymas) ir išganymo istoriją (Velykų apeigos). Įtraukti į tikėjimo pasaulį ir perimti Šventosios Dvasios galia, šie kosminiai elementai, šios žmonių apeigos, šie Dievą mums primenantys veiksmai tampa Kristaus išganomosios ir pašventinamosios veiklos nešėjais.

1190^S-238^Y-180^Y-182Žodžio liturgija yra būtina šventimo dalis. Ją įprasmina skelbiamas Dievo žodis ir jam pritariančio tikėjimo atsakas.

1191^S-239^Y-180^Y-183Giedojimas ir muzika glaudžiai siejasi su liturginiais veiksmais. Jų tinkamą panaudojimą lemia šie kriterijai: išraiškingas maldos grožis, darnus susirinkimo narių dalyvavimas ir šventimo šventumas.

1192^S-240^Y-180Šventi paveikslai mūsų bažnyčiose ir namuose yra skirti mūsų tikėjimo į Kristų slėpinį žadinti ir stiprinti. Per Kristaus ir Jo atliktų išganymo darbų ikonas garbiname Jį patį. Per Švenčiausiosios Dievo Motinos, angelų ir šventųjų ikonas pagerbiame juose pavaizduotus asmenis.

1193^S-241^Y-187Sekmadienis, „Viešpaties diena“, yra pagrindinė Eucharistijos šventimo diena, nes tai Prisikėlimo diena, ypatinga liturginės sueigos diena, krikščioniškos šeimos, džiaugsmo ir poilsio po darbų diena. Sekmadienis yra „visų liturginių metų pagrindas ir branduolys“⁷¹.

1194^S-242^Y-185^Y-186Bažnyčia „per metus [...] išskleidžia visą Kristaus slėpinį nuo Įsikūnijimo ir Gimimo iki Žengimo į dangų, iki Sekminių, iki Viešpaties su palaiminga viltimi laukiamo antrojo Viešpaties atėjimo“⁷².

1195^S-242^Y-185^Y-186Atitinkamomis liturginių metų dienomis minėdama šventuosius, pirmiausia Švenčiausiąją Dievo Motiną, paskui apaštalus, kankinius ir kitus šventuosius, šios žemės Bažnyčia pasirodo esanti suvienyta su dangaus liturgija; ji šlovina Kristų už tai, kad Jis įvykdė išganymą išaukštintuose jos nariuose, kurių pavyzdys akina Bažnyčią keliauti pas Tėvą.

1196^S-243^Y-188Valandų liturgiją švenčiantys tikintieji vienijasi su Kristumi, mūsų Vyriausiuoju Kunigu, melsdamiesi psalmių žodžiais, apmąstydami Dievo žodį, giedodami ir laimindami; taip jie prisideda prie nepaliaujamos ir visa apimančios Kristaus maldos, kuria Jis šlovina Tėvą ir meldžia Šventosios Dvasios dovanos visam pasauliui.

1197^S-244^Y-189^Y-190Kristus yra tikroji Dievo Šventovė, „Jo garbės buveinė“; Dievo malone krikščionys irgi tampa Šventosios Dvasios šventovėmis, gyvaisiais akmenimis, iš kurių yra statoma Bažnyčia.

1198^S-245^Y-189^Y-190Žemėje esančiai Bažnyčiai reikia vietų, kuriose galėtų rinktis bendruomenės nariai; tai mūsų regimosios bažnyčios, šventos vietos, primenančios šventąjį Miestą, dangiškąją Jeruzalę, į kurią mes kaip maldininkai keliaujame.

1199^S-245^Y-190Tose šventovėse Bažnyčia atlieka viešas apeigas Švenčiausiajai Trejybei pagarbinti, klausosi Dievo žodžio ir šlovina Ją giesmėmis, siunčia Jai maldas ir aukoja susirinkusiųjų būryje sakramentiniu būdu esančio Kristaus auką. Šios bažnyčios taip pat yra susikaupimo ir asmeninės maldos vietos.

KBK nuorodos

1136795 Tad Kristus ir Bažnyčia yra „visas Kristus“ (Christus totus). Bažnyčia ir Kristus yra viena. Šventieji labai gyvai suvokia tą vienybę: Tad džiūgaukime ir dėkokime už tai, kad esame tapę ne tik krikščionimis, bet ir Kristumi. Ar jūs, broliai, suprantate, kokią malonę mums suteikė Dievas, duodamas Kristų kaip Galvą? Stebėkitės ir džiaukitės, mes tapome Kristumi. Nes jei Jis Galva, tai mes nariai; visas žmogus yra Jis ir mes [...]. Tad Kristaus pilnatvė yra Galva ir nariai. Ką tai reiškia: Galva ir nariai? Tai Kristus ir Bažnyčia. Mūsų Atpirkėjas pasirodė esąs vienas ir tas pats asmuo kaip ir Bažnyčia, kurią Jis padarė sava. Galva ir nariai yra tarsi vienas mistinis asmuo. Viena šv. Joanos Arkietės frazė, pasakyta teisėjams, apibendrina šventųjų mokytojų tikėjimą ir parodo sveiką tikinčiojo nuovoką: „Man regis, kad Jėzus Kristus ir Bažnyčia yra visai viena, ir dėl to neverta ginčytis.“

KBK 795 kontekstas

11361090 „Žemiškojoje liturgijoje jau iš anksto patiriame tą dangiškąją liturgiją, vykstančią šventajame Jeruzalės mieste, į kurį kaip keleiviai einame, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje, kaip einantis kunigystės tarnybą šventoje vietoje. Liturgijoje drauge su visais dangaus kariuomenės pulkais giedame Viešpačiui garbės himną; pagarbiai prisimindami šventuosius, tikimės gauti kokią nors jų dalį ir prisijungti prie jų bendruomenės; laukiame Išgelbėtojo, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kol jis, mūsų gyvastis, pasirodys, ir mes su juo drauge pasirodysime šlovingi.“

KBK 1090 kontekstas

Kas švenčia dangiškąją liturgiją?2642 Tai, „kas turi greitai įvykti“, apreiškiama dangiškosios liturgijos giesmėmis, taip pat „liudytojų“ (kankinių) užtarimu. Pranašai ir šventieji, visi, kurie buvo žemėje nužudyti, nes liudijo Jėzų, didžiulė minia tų, kurie po sunkių vargų pirma mūsų įžengė į dangaus karalystę, gieda šlovės giesmes Sėdinčiajam Soste ir Avinėliui. Vienydamasi su jais visais, žemiškoji Bažnyčia taip pat gieda tas giesmes tikėdama ir išgyvendama išmėginimus. Prašymu ir užtarimu reiškiamas tikėjimas viliasi, net nesant jokios vilties, ir dėkoja „šviesybių Tėvui“, nuo kurio nužengia kiekviena tobula dovana iš aukštybių. Tad tikėjimas yra tyras šlovinimas.

KBK 2642 kontekstas

1137662 „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Pakėlimas ant kryžiaus reiškia ir pranašauja pakėlimą žengiant į dangų. Jis buvo pastarojo pradžia. Jėzus Kristus, vienintelis Naujosios ir amžinosios Sandoros kunigas, „įžengė ne į rankų darbo šventyklą [...], bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas prieš Dievo veidą“ (Žyd 9, 24). Danguje Kristus nuolat veikia kaip amžinasis Kunigas; „todėl jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (Žyd 7, 25). Kaip „būsimųjų gėrybių kunigas“ (Žyd 9, 11), Jis yra liturgijos, kuri šlovina Tėvą danguje, centras ir pagrindinis veikėjas.

KBK 662 kontekstas

1138335 Liturgijoje Bažnyčia vienijasi su angelais, šlovindama triskart šventą Dievą; ji šaukiasi jų pagalbos (mirusiųjų liturgijos maldoje In paradisum deducant te angeli... ar Bizantijos liturgijos „Cherubinų himne“), ypač gerbia kai kurių angelų (šv. Mykolo, šv. Gabrieliaus, šv. Rafaelio, angelų sargų) atminimą.

KBK 335 kontekstas

11381370 Su Kristaus auka vienijasi ne vien čia žemėje esantys Jo nariai, bet ir tie, kurie jau yra dangaus garbėje: eucharistinę Auką Bažnyčia aukoja drauge su Švenčiausiąja Mergele Marija, prisimindama ją ir visus šventuosius. Eucharistijos metu Bažnyčia drauge su Marija tarytum stovi kryžiaus papėdėje, susivienijusi su Kristaus auka ir Jo užtariama.

KBK 1370 kontekstas

1140752 Krikščionių kalboje žodis „Bažnyčia“ reiškia liturginį susirinkimą, taip pat vietinę bendruomenę arba visuotinę tikinčiųjų bendriją. Tos trys reikšmės yra neatskiriamos. „Bažnyčia“ yra tauta, kurią Dievas suburia iš viso pasaulio. Ji gyvuoja vietinėse bendruomenėse ir pasireiškia kaip liturginis, ypač eucharistinis susirinkimas. Ji gyvena Kristaus žodžiu ir kūnu ir taip pati tampa Kristaus kūnu.

KBK 752 kontekstas

11401348 Visi susirenka. Krikščionys sueina į vieną eucharistinio susirinkimo vietą. Jų priekyje – pats Kristus, kuris yra pagrindinis Eucharistijos veikėjas. Jis yra Vyriausiasis Naujosios Sandoros kunigas ir pats neregimai vadovauja kiekvienam Eucharistijos šventimui. Jam atstovaujantis vyskupas arba kunigas (veikiantis in persona Christi Capitis) vadovauja susirinkimui, prabyla po skaitinių, priima atnašas ir sukalba Eucharistijos maldą. Visi aktyviai dalyvauja apeigose, kiekvienas, kaip jam dera: skaitovai, atnašų nešėjai, komunijos dalytojai ir visi susirinkusieji, kurių dalyvavimas išreiškiamas tariant „Amen“.

KBK 1348 kontekstas

11401372 Šv. Augustinas įstabiai glaustai perteikė mokymą, raginantį mus kaskart tobuliau dalyvauti mūsų Atpirkėjo aukoje, kurią švenčiame Eucharistijoje: Visą atpirktąją tautą, tai yra suvienytą šventųjų bendruomenę, kaip visuotinę auką, Dievui paaukojo Vyriausiasis Kunigas, kuris, priėmęs tarno išvaizdą, kentėdamas save paaukojo už mus, kad mes taptume tos iškilios Galvos kūnu. [...] Tokia yra krikščionių auka: „Daugelis esame vienas Kūnas Kristuje“ (Rom 12, 5). Bažnyčia be paliovos atkuria šią auką tikintiesiems gerai pažįstamu altoriaus sakramentu, ir darosi akivaizdu, kad tame, ką aukoja, ji pati yra aukojama.

KBK 1372 kontekstas

11411120 Įšventintųjų tarnyba, arba „tarnaujamoji [...] kunigystė“, tarnauja Krikštu suteiktajai kunigystei. Ja laiduojama, kad sakramentuose per Šventąją Dvasią Bažnyčios labui veikia pats Kristus. Įsikūnijusiam Sūnui Tėvo pavestoji išganymo misija buvo patikėta apaštalams, o per juos ir jų įpėdiniams: jie gauna Jėzaus Dvasią, kad veiktų Jo vardu ir Jam atstovautų. Tad įšventintųjų tarnyba yra sakramentinis ryšys, jungiantis liturginius veiksmus su tuo, ką yra sakę bei darę apaštalai, o per juos su tuo, ką yra sakęs bei daręs Kristus, sakramentų šaltinis ir pagrindas.

KBK 1120 kontekstas

11411268 Pakrikštytieji tampa „gyvaisiais akmenimis“, kad statydintųsi „į dvasinius namus“ ir būtų „šventa kunigystė“ (1 Pt 2, 5). Gavę Krikštą, jie dalyvauja Kristaus kunigystėje, Jo pranašiškoje ir karališkoje misijoje ir yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris [juos] pašaukė iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9). Krikštas suteikia galimybę dalyvauti bendrojoje tikinčiųjų kunigystėje.

KBK 1268 kontekstas

11421549 Per įšventintųjų, pirmiausia vyskupų ir kunigų, tarnybą tampa regimas Kristaus, Bažnyčios Galvos, buvimas tikinčiųjų bendruomenėje. Kaip taikliai pasakė šv. Ignotas Antiochietis, vyskupas yra typos tou Patros, tarsi gyvasis Dievo Tėvo paveikslas.

KBK 1549 kontekstas

11421561 Visa, kas buvo pasakyta, paaiškina, kodėl vyskupo švenčiama Eucharistija yra ypač reikšminga: ji išreiškia Bažnyčią, susibūrusią apie altorių ir vadovaujamą to, kuris regimai atstovauja Kristui, Gerajam Ganytojui ir savosios Bažnyčios Galvai.

KBK 1561 kontekstas

1143903 Reikiamų savybių turintys pasauliečiai gali būti skiriami nuolatinei lektorių ir akolitų tarnybai. „Kur reikalauja Bažnyčios būtinybė, nesant tarnautojų, pasauliečiai, net jei nėra lektoriai ar akolitai, taip pat gali pagal teisės nuostatas juos pavaduoti, atlikdami kai kurias jų pareigas, būtent: vykdyti žodžio tarnystę, vadovauti liturginėms maldoms, teikti krikštą ir dalyti šventąją Komuniją.“

KBK 903 kontekstas

11431672 Kai kurių palaiminimų veikimas tvarus: jais pašvenčiami asmenys Dievui, o daiktai bei vietos paskiriami vien liturginėms reikmėms. Iš teikiamų asmenims palaiminimų – o jų negalima tapatinti su sakramentiniu įšventinimu – minėtini: vienuolyno abato ir abatės palaiminimas, mergelių ir našlių pašventimas, vienuolių įžadų apeigos ir kai kurioms bažnytinėms tarnystėms tinkamų asmenų (lektorių, akolitų, katechetų ir t. t.) palaiminimai. Iš daiktams skiriamų palaiminimų kaip pavyzdį galima paminėti šventųjų aliejų, liturginių indų ir drabužių, varpų ir t. t. dedikavimą ar palaiminimą.

KBK 1672 kontekstas

Ženklai ir simboliai1333 Eucharistijos šventimo šerdis yra duona ir vynas, kurie, tariant Kristaus žodžius ir šaukiantis Šventosios Dvasios, tampa Kristaus Kūnu ir Krauju. Būdama ištikima Viešpaties nurodymui, Bažnyčia ligi Jo garbingo atėjimo nepaliauja dariusi Jo atminimui tai, ką Jis darė savo kančios išvakarėse: „Jis paėmė duoną...“, „Jis, paėmęs taurę vyno...“ Duona ir vynas, slėpiningu būdu tapę Kristaus Kūnu ir Krauju, nenustoja buvę kūrinijos gerumo ženklais. Dėl to atnašavimo metu mes dėkojame Kūrėjui už duoną ir vyną, ne tik už „žmogaus darbo“, bet pirmiausia už „žemės“ ir „vynmedžio vaisių“, už Kūrėjo dovanas. Karaliaus ir kunigo Melchizedeko, kuris „atnešė duonos ir vyno“ (Pr 14, 18), veiksmuose Bažnyčia regi būsimąją savo pačios auką.

KBK 1333 kontekstas

Ženklai ir simboliai1334 Senojoje Sandoroje duona ir vynas drauge su kitais pirmaisiais žemės vaisiais būdavo aukojami kaip dėkingumo ženklas Kūrėjui. Tačiau, žydams išeinant iš Egipto, jie įgijo ir kitą prasmę: nerauginta duona, kurią Izraelis valgo kasmet per Velykas, primena skubėjimą išeinant ir išsilaisvinant iš Egipto; dykumos mana Izraeliui visada primins, kad jis gyvena Dievo žodžio duona. Pagaliau kasdienė duona yra Pažadėtosios žemės vaisius, Dievo ištikimybės savo pažadams laidas. „Laiminimo taurė“ (1 Kor 10, 16), geriama žydų Velykų pokyliui baigiantis, šventiniam vyno džiaugsmui suteikia eschatologinę prasmę – mesijinį Jeruzalės atstatymo lūkestį. Jėzus įsteigė savo Eucharistiją, duonos ir vyno palaiminimui suteikdamas naują ir galutinę prasmę.

KBK 1334 kontekstas

Ženklai ir simboliai1335 Duonos padauginimo stebuklai, kai Viešpats ją laimino, laužė ir dalijo mokiniams, kad pamaitintų daugelį, jau žada ypatingosios – eucharistinės Duonos gausą. Kanoje vynu paversto vandens ženklas jau skelbia Jėzaus pašlovinimo Valandą ir nurodo vestuvių pokylio užbaigimą Tėvo karalystėje: ten tikintieji gers naują vyną, tapusį Kristaus Krauju.

KBK 1335 kontekstas

Ženklai ir simboliai1336 Pirmasis Eucharistijos pažadas mokinius sukiršino, lygiai kaip kančios pažadas juos papiktino: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ (Jn 6, 60). Eucharistija ir kryžius yra papiktinimo akmenys. Tai tas pats slėpinys, ir jis nuolat duoda progos atsirasti nesutarimams. „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ (Jn 6, 67): šis Viešpaties klausimas visais laikais girdimas kaip Jo meilės kupinas kvietimas suprasti, kad tik Jis vienas turi „amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68) ir kad su tikėjimu priimti Jo Eucharistijos dovaną reiškia priimti Jį patį.

KBK 1336 kontekstas

Ženklai ir simboliai1337 Jėzus Kristus, mylėdamas savuosius, parodė jiems savo meilę iki galo. Žinodamas, kad atėjo valanda Jam iš šio pasaulio sugrįžti pas Tėvą, vakarienės metu Jis numazgojo jiems kojas ir davė meilės įsakymą. Norėdamas palikti jiems tos meilės įrodymą, niekada nepasitraukti nuo savųjų ir padaryti juos savųjų Velykų dalininkais, Jis įsteigė Eucharistiją kaip savo mirties ir prisikėlimo atminimą ir įsakė apaštalams ją švęsti iki Jam sugrįžtant; „tada juos paskyrė Naujojo Testamento kunigais“.

KBK 1337 kontekstas

Ženklai ir simboliai1338 Trys sinoptinės Evangelijos ir šv. Paulius mums paliko pasakojimą apie Eucharistijos įsteigimą; šv. Jonas savo ruožtu užrašė Kafarnaumo sinagogoje Jėzaus pasakytus žodžius, rengiančius Eucharistijos įsteigimą: Kristus tąsyk pavadino save gyvybės duona, nužengusia iš dangaus.

KBK 1338 kontekstas

Ženklai ir simboliai1339 Kad įvykdytų, ką buvo Kafarnaume pažadėjęs: duoti mokiniams savo Kūną ir Kraują, Jėzus pasirinko Velykų metą: Taip atėjo Neraugintos duonos diena, kai reikėjo pjauti Velykų avinėlį. Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną, liepdamas: „Eikite ir paruoškite mums Velykų vakarienę.“ [...] Nuėję jie [...] parengė Velykų stalą. Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo. Ir tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo Karalystėje.“ [...] Ir, paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui.“ Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22, 7–20).

KBK 1339 kontekstas

Ženklai ir simboliai1340 Velykų puotos metu, švęsdamas Paskutinę vakarienę su savo apaštalais, Jėzus galutinai įprasmino žydų Velykas. Juk Jėzaus perėjimui pas Tėvą per savo mirtį ir prisikėlimą, toms naujosioms Velykoms, buvo užbėgta už akių Paskutinės vakarienės metu, ir tai švenčiama Eucharistijoje, kuria užbaigiamos žydų Velykos ir pradedamos galutinių laikų Bažnyčios Velykos dangaus karalystės garbėje.

KBK 1340 kontekstas

114553 Dieviškasis Apreiškimo planas pasireiškia tikrovėje „veiksmais ir žodžiais, artimai tarpusavyje susijusiais“ ir vienas kitą nušviečiančiais. Jis turi savą dieviškąją pedagogiką: Dievas žmogui save apreiškia palaipsniui, ruošia jį atskirais etapais priimti antgamtinį savo paties Apreiškimą, kurio viršūnė yra įsikūnijusio Žodžio, Jėzaus Kristaus, Asmuo ir misija. Šv. Ireniejus Lionietis ne kartą yra kalbėjęs apie tą dieviškąją pedagogiką, vaizduodamas ją kaip Dievo ir žmogaus suartėjimą. „Dievo Žodis apsigyveno žmoguje ir tapo žmogaus Sūnumi, kad žmogui būtų įprasta priimti Dievą, o Dievui būtų įprasta apsigyventi žmoguje, kai Tėvui tai patiks.“

KBK 53 kontekstas

1146362 Žmogaus asmuo, sukurtas pagal Dievo paveikslą, yra drauge ir kūninė, ir dvasinė būtybė. Bibliniame pasakojime ta tikrovė išreiškiama simboline kalba tvirtinant, kad „Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2, 7). Dievas norėjo viso žmogaus.

KBK 362 kontekstas

11462702 Mūsų žmogiška prigimtis reikalauja, kad vidinėje maldoje dalyvautų ir pojūčiai. Mes esame kūnas ir dvasia ir jaučiame poreikį išreikšti savo jausmus išorėje. Melstis turime visa savo esybe, kad mūsų maldavimas būtų kuo stipresnis.

KBK 2702 kontekstas

11461879 Žmogui reikia visuomeninio gyvenimo. Jam jis yra ne kažkoks priedas, bet jo prigimties poreikis. Bendraudami tarpusavyje, tarnaudami vieni kitiems ir rasdami bendrą kalbą su savo broliais bei seserimis, žmonės ugdo savo gebėjimus ir taip atsiliepia į savo pašaukimą.

KBK 1879 kontekstas

1147299 Kadangi Dievas kūrė išmintingai, kūrinija yra darni: „Tu sutvarkei visa, žiūrėdamas ir saiko, ir skaičiaus, ir svorio“ (Išm 11, 20). Sukurta amžinajame Žodyje ir per Jį, „neregimojo Dievo atvaizdą“ (Kol 1, 15), kūrinija yra skirta žmogui, Dievo paveikslui, ir lygiuojasi į jį – pašauktą asmeniškai bendrauti su Dievu. Mūsų protas, būdamas dieviškojo Proto šviesos dalininkas, gali suprasti, ką Dievas mums sako per savo kūriniją; žinoma, tam reikia didelių proto pastangų ir žmogaus nusižeminimo bei pagarbos Kūrėjui ir Jo darbui. Kilusi iš Dievo gerumo, kūrinija yra ir to gerumo dalininkė („Ir Dievas matė, kad tai gera [...], labai gera“: Pr 1, 4. 10. 12. 18. 21. 31.) Juk Dievas kūrinijos norėjo kaip dovanos žmogui, kaip jam skirto ir patikėto palikimo. Bažnyčia daug kartų turėjo ginti kūrinijos, kartu ir medžiaginio pasaulio, gerumą.

KBK 299 kontekstas

1149843 Bažnyčia pripažįsta, kad kitos religijos dar „šešėliuose ir atvaizduose“ tebeieško nežinomo, bet artimo Dievo, kuris duoda visiems gyvybę, dvasią ir visa kita ir nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti. Tad visa tai, kas kitose religijose yra gera ir tikra, Bažnyčia laiko parengimu Evangelijai ir „dovana to, kuris apšviečia kiekvieną žmogų, kad pagaliau pasiektų gyvenimą“.

KBK 843 kontekstas

11501334 Senojoje Sandoroje duona ir vynas drauge su kitais pirmaisiais žemės vaisiais būdavo aukojami kaip dėkingumo ženklas Kūrėjui. Tačiau, žydams išeinant iš Egipto, jie įgijo ir kitą prasmę: nerauginta duona, kurią Izraelis valgo kasmet per Velykas, primena skubėjimą išeinant ir išsilaisvinant iš Egipto; dykumos mana Izraeliui visada primins, kad jis gyvena Dievo žodžio duona. Pagaliau kasdienė duona yra Pažadėtosios žemės vaisius, Dievo ištikimybės savo pažadams laidas. „Laiminimo taurė“ (1 Kor 10, 16), geriama žydų Velykų pokyliui baigiantis, šventiniam vyno džiaugsmui suteikia eschatologinę prasmę – mesijinį Jeruzalės atstatymo lūkestį. Jėzus įsteigė savo Eucharistiją, duonos ir vyno palaiminimui suteikdamas naują ir galutinę prasmę.

KBK 1334 kontekstas

11511335 Duonos padauginimo stebuklai, kai Viešpats ją laimino, laužė ir dalijo mokiniams, kad pamaitintų daugelį, jau žada ypatingosios – eucharistinės Duonos gausą. Kanoje vynu paversto vandens ženklas jau skelbia Jėzaus pašlovinimo Valandą ir nurodo vestuvių pokylio užbaigimą Tėvo karalystėje: ten tikintieji gers naują vyną, tapusį Kristaus Krauju.

KBK 1335 kontekstas

115353 Dieviškasis Apreiškimo planas pasireiškia tikrovėje „veiksmais ir žodžiais, artimai tarpusavyje susijusiais“ ir vienas kitą nušviečiančiais. Jis turi savą dieviškąją pedagogiką: Dievas žmogui save apreiškia palaipsniui, ruošia jį atskirais etapais priimti antgamtinį savo paties Apreiškimą, kurio viršūnė yra įsikūnijusio Žodžio, Jėzaus Kristaus, Asmuo ir misija. Šv. Ireniejus Lionietis ne kartą yra kalbėjęs apie tą dieviškąją pedagogiką, vaizduodamas ją kaip Dievo ir žmogaus suartėjimą. „Dievo Žodis apsigyveno žmoguje ir tapo žmogaus Sūnumi, kad žmogui būtų įprasta priimti Dievą, o Dievui būtų įprasta apsigyventi žmoguje, kai Tėvui tai patiks.“

KBK 53 kontekstas

11541100 Dievo žodis. Liturginiam susirinkimui Šventoji Dvasia pirmiausia primena išganymo įvykio prasmę suteikdama gyvybę Dievo žodžiui, kuris skelbiamas tam, kad būtų priimtas ir įgyvendintas: Liturginėse apeigose labai svarbi vieta tenka Šventajam Raštui. Juk iš jo imami ir paskui pamoksle aiškinami skaitiniai, giedamos psalmės; jo įkvėpimu ir paakinimu radosi įvairių maldų ir liturginių giesmių; juo remiasi veiksmų ir ženklų reikšmė.

KBK 1100 kontekstas

1154103 Dėl to Bažnyčia visuomet gerbė dieviškuosius Raštus, kaip ji gerbia ir Viešpaties Kūną. Ji nuolat dalija tikintiesiems gyvenimo Duoną nuo Dievo Žodžio ir Kristaus Kūno stalo.

KBK 103 kontekstas

11551127 Deramai, su tikėjimu švenčiami sakramentai perduoda jais išreiškiamą malonę. Jie yra veiksmingi, nes juose veikia pats Kristus: Jis krikštija, Jis veikia savo sakramentuose, suteikdamas sakramentu išreiškiamą malonę. Tėvas visuomet išklauso savo Sūnaus Bažnyčios maldą, o Bažnyčia kiekvieno sakramento epiklezėje išreiškia savo tikėjimą Šventosios Dvasios galia. Kaip ugnis perkeičia visa, ką tik paliečia, taip ir Šventoji Dvasia paverčia dieviškuoju gyvenimu tai, kas būna pavesta Jos galiai.

KBK 1127 kontekstas

11572502 Sakralinis menas yra tikras ir gražus, kai savo forma atitinka tikrąjį savo pašaukimą: tikėjimo ir garbinimo dvasia leisti pajusti ir pašlovinti transcendentinį Dievo slėpinį, visa pranokstantį, neregimą, tiesos ir meilės grožį, parodytą Kristaus, kuris yra „Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas“ (Žyd 1, 3) ir kuriame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9). Šis dvasinis grožis taip pat atsispindi Švenčiausiojoje Mergelėje Dievo Motinoje, angeluose ir šventuosiuose. Tikras sakralinis menas įkvepia žmogų garbinti, melstis ir mylėti Dievą – Kūrėją ir Gelbėtoją, Šventąjį ir Pašventintoją.

KBK 2502 kontekstas

11581201 Kristaus slėpinys yra toks neišmatuojamas, kad jokia liturginė tradicija negali pakankamai tobulai jo atskleisti. Skirtingų apeigų atsiradimo ir raidos istorija rodo, kaip nuostabiai jos viena kitą papildo. Kol Bažnyčios laikėsi tų liturginių tradicijų, gyvendamos bendru tikėjimu ir bendrais tikėjimo sakramentais, jos praturtindavo viena kitą, tvirtėjo jų ištikimybė Tradicijai ir bendrai visos Bažnyčios misijai.

KBK 1201 kontekstas

11581674 Šalia sakramentinės liturgijos ir sakramentalijų, katechezė turi skirti dėmesio ir įvairioms tikinčiųjų maldingumo formoms bei liaudiškojo pamaldumo apraiškoms. Religinis krikščioniškos liaudies jausmas visais laikais reikšdavosi įvairiomis, sakramentinį Bažnyčios gyvenimą lydinčiomis maldingumo formomis: relikvijų gerbimu, šventovių lankymu, maldingomis kelionėmis, procesijomis, Kryžiaus keliu, religiniais šokiais, rožiniu, medalikėliais ir t. t.

KBK 1674 kontekstas

Šventi paveikslai476 Kadangi Žodis tapo kūnu, prisiimdamas tikrą žmogystę, Kristus buvo kūnu apibrėžtas. Todėl žmogiškoji Jėzaus išvaizda gali būti „nupiešta“. Septintajame Visuotiniame Susirinkime Bažnyčia pripažino, kad Kristų galima vaizduoti šventuose paveiksluose.

KBK 476 kontekstas

Šventi paveikslai477 Taip pat Bažnyčia visada pripažino, kad Jėzaus kūne „neregimasis Dievas priėmė mūsų regimą prigimtį“. Iš tiesų individualios Kristaus kūno ypatybės išreiškia dieviškąjį Dievo Sūnaus Asmenį. Savo žmogiškojo kūno bruožus Jis padarė tokius savus, kad, nupiešti šventame paveiksle, jie gali būti gerbiami, nes tikintysis, kuris gerbia Jo paveikslą, „garbina jame pavaizduotą Asmenį“.

KBK 477 kontekstas

Šventi paveikslai2129 Šiuo Dievo įsaku draudžiama vaizduoti Dievą bet kuriais žmogaus rankų kūriniais. Pakartotas Įstatymas aiškina: „Kadangi jūs nematėte išvaizdos, kai VIEŠPATS kalbėjo jums iš ugnies prie Horebo, [...] saugokitės nuoširdžiai, kad nesielgtumėte nedorai, dirbdamiesi sau bet kokios išvaizdos stabą“ (Įst 4, 15–16). Izraeliui apsireiškė absoliučiai transcendentinis Dievas. „Jis yra visas visur“, bet kartu „didingesnis už visus savo kūrinius“ (Sir 43, 27–28). Jis yra „pradinis grožio šaltinis, [kuris] juos sukūrė“ (Išm 13, 3).

KBK 2129 kontekstas

Šventi paveikslai2130 Vis dėlto jau Senajame Testamente Dievas buvo nurodęs arba leidęs gaminti kūrinius, kurie simboliškai – kaip varinis žaltys, Sandoros Skrynia ar cherubai – kreiptų į būsimą išganymą per įsikūnijusį Žodį.

KBK 2130 kontekstas

Šventi paveikslai2131 Nikėjos VII Susirinkimas (787 m.), remdamasis įsikūnijusio Žodžio slėpiniu ir prieštaraudamas paveikslų naikintojams, įteisino Kristaus, taip pat Dievo Motinos, angelų ir visų šventųjų paveikslų gerbimą. Įsikūnydamas Dievo Sūnus pradėjo naują paveikslų „ekonomiją“.

KBK 2131 kontekstas

Šventi paveikslai2132 Krikščioniškas paveikslų gerbimas neprieštarauja pirmam įsakymui, kuris draudžia stabus. Juk „pagarba paveikslui iš tiesų yra skiriama tam, ką jis vaizduoja“, ir „kas garbina paveikslą, garbina jame pavaizduotą asmenį“. Pagarba šventiems paveikslams yra atidus pagarbumas, bet ne vienam Dievui derantis adoravimas: Religinė pagarba yra teikiama ne patiems paveikslams, kaip daiktams, bet dėl to, kad jie mūsų žvilgsnį kreipia į įsikūnijusį Dievą. Tad pačiam paveikslui skiriami veiksmai ties juo nesustoja, bet krypsta į tą, kurį jie vaizduoja.

KBK 2132 kontekstas

11622502 Sakralinis menas yra tikras ir gražus, kai savo forma atitinka tikrąjį savo pašaukimą: tikėjimo ir garbinimo dvasia leisti pajusti ir pašlovinti transcendentinį Dievo slėpinį, visa pranokstantį, neregimą, tiesos ir meilės grožį, parodytą Kristaus, kuris yra „Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas“ (Žyd 1, 3) ir kuriame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9). Šis dvasinis grožis taip pat atsispindi Švenčiausiojoje Mergelėje Dievo Motinoje, angeluose ir šventuosiuose. Tikras sakralinis menas įkvepia žmogų garbinti, melstis ir mylėti Dievą – Kūrėją ir Gelbėtoją, Šventąjį ir Pašventintoją.

KBK 2502 kontekstas

1163512 Tikėjimo simbolyje iš visų Kristaus gyvenimo slėpinių minimi tik Įsikūnijimas (prasidėjimas ir gimimas) ir Velykos (kančia, nukryžiavimas, mirtis, palaidojimas, nužengimas į pragarus, prisikėlimas, dangun žengimas). Nei apie paslėptojo, nei apie viešojo Jėzaus gyvenimo slėpinius jame nieko aiškiai nepasakoma, tačiau Tikėjimo simbolio straipsniai, skirti Jėzaus Įsikūnijimui ir Velykoms, nušviečia visą žemiškąjį Kristaus gyvenimą. „Viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų“ (Apd 1, 1–2), reikia matyti Kalėdų ir Velykų slėpinių šviesoje.

KBK 512 kontekstas

11652659 Melstis mokomės tam tikrais momentais, klausydamiesi Viešpaties žodžio ir dalyvaudami Jo Velykų slėpinyje, tačiau visą laiką, kiekvienos dienos įvykiuose, mums kaip maldos šaltinis dovanojama Šventoji Dvasia. Jėzaus mokymo apie maldą mūsų Tėvui ir apie Jo apvaizdą prasmė yra ta pati: laikas yra Tėvo rankose; mes su Juo susitinkame dabar, ne vakar ir ne rytoj, bet šiandien: „O, kad šiandien išgirstumėte, ką jis byloja! Nebūkite kietaširdžiai“ (Ps 95, 7–8).

KBK 2659 kontekstas

11652836 „Šiandien“ taip pat išreiškia pasitikėjimą. Viešpats jo mus moko, nes dėl išpuikimo mes to nesugalvotume. Kadangi čia pirmiausia kalbama apie Dievo žodį ir Sūnaus Kūną, tas „šiandien“ nėra vien tik mūsų mirtingojo laiko dabartis: tai Dievo „šiandiena“: Jei tu kasdien gauni duonos, kiekviena diena tau yra „šiandien“. Jei Kristus tau yra „šiandien“, Jis kasdien tau prisikelia. Kokiu būdu? „Tu mano sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau“ (Ps 2, 7). Šiandien, tai yra: kai prisikelia Kristus.

KBK 2836 kontekstas

11651085 Bažnyčios liturgijoje Kristus pirmiausia žymi ir sudabartina savo Velykų slėpinį. Žemiškojo gyvenimo metu Jėzus jį skelbė mokydamas žmones ir savo veiksmais užbėgo jam už akių. Jo valandai atėjus, Jis išgyvena vienintelį istorijoje įvykį, kuris nebepraeina: Jėzus miršta, būna palaidotas, keliasi iš numirusių ir sėda Tėvo dešinėje „vieną kartą visiems laikams“ (Rom 6, 10; Žyd 7, 27; 9, 12). Tai tikras mūsų istorijoje nutikęs įvykis, tačiau jis sykiu ir nepakartojamas: visi kiti istorijos įvykiai vienąkart įvyksta, praeina ir nugrimzta praeitin. Kristaus Velykų slėpinys, atvirkščiai, negali likti vien tik praeityje, nes savo mirtimi Jis sunaikino mirtį, o visa, kas yra Kristus, visa, ką Jis yra padaręs ir iškentėjęs už visus žmones, dalyvauja Dievo amžinybėje ir dėl to pranoksta visokį laiką, visada esti dabar. Kryžiaus ir Prisikėlimo įvykis išlieka ir visa traukia į gyvenimą.

KBK 1085 kontekstas

Viešpaties diena2174 Jėzus prisikėlė iš numirusių „pirmąją savaitės dieną“ (Mk 16, 2). Kaip „pirmoji diena“, Kristaus prisikėlimo diena primena pirmąjį kūrimą. Kaip „aštuntoji diena“, kuri eina po šabo, ji ženklina su Kristaus prisikėlimu prasidėjusį naująjį kūrimą. Krikščionims ji tapo visų dienų, visų švenčių pirmoji – Viešpaties diena (Hē kyriakē hēmera; dies Dominica), „sekmadienis“ (senovės Romos kalendoriuje – „saulės diena“): Mes visi drauge renkamės saulės dieną ir dėl to, kad tai pirmoji [po žydų šabo, bet ir apskritai pirmoji] diena, kurią Dievas, perskirdamas tamsą ir materiją, kūrė pasaulį, ir dėl to, kad tą dieną mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus prisikėlė iš numirusių.

KBK 2174 kontekstas

Viešpaties diena2175 Sekmadienis aiškiai skiriasi nuo šabo; jis yra kas savaitę po šabo einanti, krikščionims jį pakeičianti diena, kurią jie švenčia pagal šabo nuostatus. Kristaus Velykomis jis įgyvendina dvasinę žydų šabo tiesą ir skelbia amžinąjį žmogaus poilsį Dieve. Juk Senojo Įstatymo kultu buvo rengiamas Kristaus slėpinys ir jo kontūrai simbolizavo tam tikrus su Kristumi susijusius aspektus: Kurie gyveno pagal senąją tvarką, sulaukė naujos vilties, laikosi nebe šabo, bet Viešpaties dienos, kurią per Jį ir per Jo mirtį patekėjo ir mūsų gyvenimo aušra.

KBK 2175 kontekstas

Viešpaties diena2176 Sekmadienio šventimas atitinka prigimtimi žmogaus širdyje įrašytą moralinę nuostatą, „išoriškai garbinti Dievą, prisimenant visiems žmonėms parodytą gerumą“. Sekmadienio šventimu įgyvendinamas moralinis Senosios Sandoros įsakymas, tokiu pačiu periodiškumu ir tokia pat dvasia kiekvieną savaitę garbinant savo tautos Kūrėją ir Atpirkėją.

KBK 2176 kontekstas

Viešpaties diena2177 Sekmadienį švenčiama Viešpaties diena ir Jo Eucharistija yra Bažnyčios gyvenimo centras. „Sekmadienis, kuomet pagal apaštalų tradiciją celebruojamas velykinis slėpinys, visuotinėje Bažnyčioje privalo būti švenčiamas kaip pagrindinė privaloma šventės diena.“ „Taip pat turi būti švenčiamos mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimo, Apsireiškimo, Žengimo į dangų, Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo, Švenčiausiosios Dievo Motinos Marijos, jos Nekaltojo Prasidėjimo ir Dangun Ėmimo, šventojo Juozapo, šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus ir galiausiai Visų Šventųjų dienos.“

KBK 2177 kontekstas

Viešpaties diena2178 Ši krikščionių susirinkimų praktika siekia apaštalų laikų pradžią. Laiške žydams raginama: „Neapsileiskime lankyti savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet skatinkime vieni kitus“ (Žyd 10, 25). Tradicija išsaugojo visada aktualaus pamokymo pavyzdį: „Anksti ateiti į bažnyčią, artintis prie Viešpaties ir išpažinti savo nuodėmes, su gailesčiu melstis [...]. Dalyvauti šventoje ir dieviškoje liturgijoje, baigti savo maldas ir neišeiti, kol nebus pasakyta [...]. Mes dažnai esame sakę: ta diena jums yra duota maldai ir poilsiui. Tai Viešpaties sukurta diena. Tą dieną džiūgaukime ir linksminkimės.“

KBK 2178 kontekstas

Viešpaties diena2179 „Parapija yra konkreti, dalinėje Bažnyčioje pastoviai įsteigta Kristaus tikinčiųjų bendruomenė, kurios pastoracija, vadovaujant dieceziniam vyskupui, patikėta klebonui, kaip jos savam ganytojui.“ Parapija – tai vieta, kur visi tikintieji gali susiburti sekmadienio Eucharistijos švęsti. Parapija įvesdina krikščionis į įprastinį liturginį gyvenimą, suburdama juos švęsti liturgijos, moko Kristaus išganingojo mokymo, gerais ir broliškais darbais įgyvendina Viešpaties meilę: Tu negali melstis namie taip, kaip bažnyčioje, kur daug žmonių ir į Dievą kreipiamasi tarytum viena širdimi. Ten kažkas daugiau: dvasios vienybė, sielų sutarimas, meilės ryšys, kunigų maldos.

KBK 2179 kontekstas

Viešpaties diena2180 Viešpaties Įstatymas apibrėžiamas ir patikslinamas Bažnyčios įsakymu: „Sekmadieniais ir kitomis privalomomis šventėmis tikintieji įpareigojami dalyvauti Mišiose.“ „Prievolę dalyvauti Mišiose įvykdo tas, kuris dalyvauja Mišiose bet kur, kur jos katalikų apeigomis celebruojamos arba pačią šventės dieną, arba išvakarėse.“

KBK 2180 kontekstas

Viešpaties diena2181 Sekmadienio Eucharistija grindžia ir sutvirtina visą krikščionio gyvenimą. Dėl to tikintieji įpareigoti švęsti Eucharistiją nustatytomis dienomis, nebent jie turėtų rimtą pateisinamą priežastį (pavyzdžiui, liga, kūdikių priežiūra) arba juos nuo to atleistų jų pačių ganytojas. Kas sąmoningai tą pareigą pažeidžia, sunkiai nusideda.

KBK 2181 kontekstas

Viešpaties diena2182 Dalyvavimas bendrai švenčiamoje sekmadienio Eucharistijoje rodo priklausomybę ir ištikimybę Kristui ir Jo Bažnyčiai. Tikintieji taip patvirtina savo tikėjimo ir meilės bendrystę. Visi drauge jie liudija Dievo šventumą ir savąją išganymo viltį. Jie vieni kitus stiprina, Šventosios Dvasios vadovaujami.

KBK 2182 kontekstas

Viešpaties diena2183 „Jei nesant įšventintojo tarnautojo ar dėl kitos svarbios priežasties tampa neįmanoma dalyvauti Eucharistijos celebravime, labai rekomenduojama tikintiesiems dalyvauti Žodžio liturgijoje, jei ji celebruojama parapijinėje bažnyčioje ar kitoje šventoje vietoje pagal diecezinio vyskupo potvarkius, arba tinkamu laiku atsidėtų maldai asmeniškai arba šeimoje, arba, esant galimybei, šeimų grupėse.“

KBK 2183 kontekstas

Viešpaties diena2184 Kaip Dievas „ilsėjosi septintą dieną nuo visų darbų, kuriuos buvo atlikęs“ (Pr 2, 2), taip ir žmogaus gyvenimo ritmą nustato darbas ir poilsis. Viešpaties dienos įsteigimu leista visiems pailsėti ir turėti pakankamai laisvalaikio savo šeimos, kultūriniam, visuomeniniam ir religiniam gyvenimui.

KBK 2184 kontekstas

Viešpaties diena2185 Sekmadieniais ir kitomis privalomomis švenčių dienomis tikintieji turi: susilaikyti nuo darbų ir užsiėmimų, trukdančių prideramai garbinti Dievą, tinkamai džiaugtis Viešpaties diena, daryti gailestingumo darbus ir gauti reikalingą atokvėpį dvasiai ir kūnui. Pareigos šeimai arba svarbios visuomeninės užduotys teisėtai atleidžia nuo įsakymo ilsėtis sekmadienį. Tikintieji turi rūpintis, kad tos teisėtos išimtys nevirstų įpročiu, žalingu religingumui, šeimos gyvenimui ir sveikatai. Meilė tiesai ieško švento poilsio; meilės poreikis verčia imtis teisingų darbų.

KBK 2185 kontekstas

Viešpaties diena2186 Pakankamai laisvo laiko turintys krikščionys tegu prisimena savo brolius ir seseris, kurių poreikiai ir teisės tokie pat ir kurie dėl skurdo ir vargo neturi kada pailsėti. Pagal krikščioniško pamaldumo tradiciją sekmadienis skirtas geriems darbams ir nuolankiam ligonių, invalidų, senelių tarnavimui. Krikščionys taip pat pašventina sekmadienį skirdami savo laiką ir dėmesį šeimai bei artimiesiems, nes kitomis savaitės dienomis tai padaryti nelengva. Sekmadienis yra susimąstymo, ramybės, lavinimosi ir susikaupimo – viso, kas padeda ugdyti vidinį krikščionio gyvenimą, – metas.

KBK 2186 kontekstas

Viešpaties diena2187 Sekmadieniams ir šventėms švęsti reikia bendrų pastangų. Kiekvienas krikščionis turi vengti be būtino reikalo apsunkinti kitus tuo, kas jiems trukdytų švęsti Viešpaties dieną. Kai įprastiniai (sportiniai, pramoginiai ir pan.) renginiai bei visuomeninės pareigos (viešosios tarnybos ir kt.) verčia kai kuriuos žmones dirbti ir sekmadienį, jiems išlieka pareiga pasirūpinti pakankamu savo laisvalaikiu. Tikintieji, jausdami saiką ir artimo meilės akinami, tevengia kraštutinumų ir smurto, kurių kartais nestinga masiniuose renginiuose. Nepaisydamos ekonominių problemų, viešosios įstaigos privalo laiduoti piliečiams laiką pailsėti ir garbinti Dievą. Panašios yra ir darbdavių pareigos darbuotojų atžvilgiu.

KBK 2187 kontekstas

Viešpaties diena2188 Gerbdami visų žmonių religinę laisvę ir bendrąjį gėrį, patys krikščionys turi siekti, kad sekmadieniai ir bažnytinių švenčių dienos būtų įstatymiškai pripažinti nedarbo dienomis. Krikščionys visiems turi būti gyvas maldos, religinės pagarbos bei džiaugsmo pavyzdys ir ginti savąsias tradicijas kaip vertingą indėlį į visuomenės dvasinį gyvenimą. Jeigu dėl šalies įstatymų ar kitų priežasčių ir tektų dirbti sekmadienį, vis dėlto šią dieną reikėtų išgyventi kaip mūsų išlaisvinimo dieną, kuri leidžia mums dalyvauti tame „iškilmingame sambūryje“, toje „danguje įrašytųjų pirmgimių Bažnyčioje“ (Žyd 12, 22–23).

KBK 2188 kontekstas

11661343 Ypač „pirmą savaitės dieną“, tai yra sekmadienį, Jėzaus prisikėlimo dieną, krikščionys susirinkdavo „laužyti duonos“ (Apd 20, 7). Nuo tų laikų iki mūsų dienų Eucharistija yra nuolat švenčiama, ir šiandien ją randame visur Bažnyčioje išlaikiusią savo pagrindinę struktūrą. Ji yra pastovus Bažnyčios gyvenimo centras.

KBK 1343 kontekstas

11682698 Bažnyčios tradicija nurodo tikintiesiems tam tikrą maldos ritmą nuolatinei maldai palaikyti. Kai kurios maldos yra skirtos kiekvienai dienai; tai ryto ir vakaro maldos, maldos prieš valgant ir pavalgius, Valandų liturgija. Malda labiausiai pašventina sekmadienį, kurio šerdis yra Eucharistija. Liturginių metų laikai ir didžiosios šventės yra ritmingo krikščionių maldos gyvenimo pagrindas.

KBK 2698 kontekstas

11691330 Viešpaties kančios ir prisikėlimo atminimas. Šventoji auka, nes ji sudabartina vienintelę Gelbėtojo Kristaus auką ir drauge apima Bažnyčios auką; ji taip pat vadinama šventąja Mišių auka, „šlovinimo auka“ (Žyd 13, 15), dvasine auka, tyra ir šventa auka, nes atbaigia ir pranoksta visas Senosios Sandoros aukas. Šventoji ir dieviškoji liturgija, nes šio sakramento šventimas yra visos Bažnyčios liturgijos centras ir jos tobuliausia išraiška; tokia pat prasme šis sakramentas vadinamas ir šventųjų slėpinių liturgija. Sakoma ir Švenčiausiasis Sakramentas, nes tai – sakramentų sakramentas. Taip vadinami ir eucharistiniai pavidalai, laikomi tabernakulyje.

KBK 1330 kontekstas

1169560 Jėzaus įžengimu į Jeruzalę skelbiama atėjus Karalystę, kurią Karalius–Mesijas atvers savo mirties ir prisikėlimo Velykomis. Tą įžengimą švęsdama Verbų sekmadienį, Bažnyčios liturgija pradeda šventas Didžiosios savaitės dienas.

KBK 560 kontekstas

1171524 Kasmet švęsdama Advento liturgiją, Bažnyčia sudabartina šį Mesijo laukimą: dalyvaudami ilgame pasirengime pirmajam Gelbėtojo atėjimui, tikintieji karštai laukia ir antrojo atėjimo. Švęsdama pirmtako gimimą ir kankinystę, Bažnyčia vienijasi su jo troškimu: „Jam [Kristui] skirta augti, o man – mažėti“ (Jn 3, 30).

KBK 524 kontekstas

1172971 „Palaiminta mane vadins visos kartos“ (Lk 1, 48): „Bažnyčios pamaldumas Švenčiausiajai Mergelei yra esmingas krikščionių liturgijai.“ Švenčiausiąją Mergelę Bažnyčia pelnytai „gerbia ypatingu kultu. Jau nuo seniausių laikų palaimintajai Mergelei reiškiama pagarba kaip 'Dievo Gimdytojai', kurios prieglobstin pavojų ir reikmės slegiami tikintieji visada bėga savo maldomis. [...] Tasai kultas [...] visiškai ypatingas, iš esmės skiriasi nuo garbinimo kulto, kuris reiškiamas įsikūnijusiam Žodžiui, taip pat Tėvui bei Šventajai Dvasiai, ir tam garbinimui neparastai pasitarnauja“ Šį pagarbumo kultą išreiškia Dievo Motinai skirtos liturginės šventės ir tokios marijiškos maldos kaip rožinis – „visos Evangelijos santrauka“.

KBK 971 kontekstas

11722030 Savo pašaukimą krikščionis įgyvendina Bažnyčioje, bendrystėje su visais pakrikštytaisiais. Iš Bažnyčios jis išgirsta Dievo žodį, kuriuo mokoma „Kristaus įstatymo“, gauna „kelionėje“ stiprinančių sakramentų malonę. Iš Bažnyčios išmoksta šventumo pavyzdžio, atpažįsta jį ir jo šaltinį Švenčiausiojoje Mergelėje Marijoje, mato jį autentiškai liudijamą šventai gyvenančių žmonių, atranda jį dvasinėje tradicijoje ir ilgoje iki jo gyvenusių bei liturgijoje minimų šventųjų istorijoje.

KBK 2030 kontekstas

1173957 Bendrystė su šventaisiais. „Tačiau dangaus gyventojų atminimą gerbiame ne vien dėl jų pavyzdžio, bet dar labiau dėl to, kad jiems reiškiama broliška meilė stiprintų Dvasioje visos Bažnyčios vienybę. Mat kaip krikščioniškas žemės keleivių bendravimas mus labiau suartina su Kristumi, taip artimas ryšys su šventaisiais mus su juo sujungia. O iš Jo, kaip iš Versmės ir Galvos, trykšta kiekviena malonė ir pačios Dievo tautos gyvybė“: Kristų mes garbiname, nes Jis yra Dievo Sūnus. Tuo tarpu kankinius vertai mylime kaip Viešpaties mokinius ir sekėjus dėl jų ypatingo atsidavimo savo Karaliui ir Mokytojui. O, kad ir mes taptume jų bendražygiais ir bendramoksliais!

KBK 957 kontekstas

11742698 Bažnyčios tradicija nurodo tikintiesiems tam tikrą maldos ritmą nuolatinei maldai palaikyti. Kai kurios maldos yra skirtos kiekvienai dienai; tai ryto ir vakaro maldos, maldos prieš valgant ir pavalgius, Valandų liturgija. Malda labiausiai pašventina sekmadienį, kurio šerdis yra Eucharistija. Liturginių metų laikai ir didžiosios šventės yra ritmingo krikščionių maldos gyvenimo pagrindas.

KBK 2698 kontekstas

11762700 Dievas kalba žmogui savo žodžiu. Mūsų maldai gyvybę suteikia mintimi ar balsu ištarti žodžiai. Tačiau svarbiausia širdžiai būti čia ir dabar su Tuo, kuriam kalbame melsdamiesi. „Ar mūsų malda bus išklausyta, priklauso ne nuo žodžių gausumo, bet nuo mūsų sielų įkarščio.“

KBK 2700 kontekstas

11772586 Psalmės gaivina ir išreiškia susirinkusios Dievo tautos maldas per didžiąsias šventes Jeruzalėje ir kiekvieną šabo dieną sinagogose. Tokia malda neatsiejamai yra ir asmeninė, ir bendruomeninė, susijusi ir su pačiais besimeldžiančiaisiais, ir su visais žmonėmis. Ji kyla iš Šventosios žemės ir svetur gyvenančių bendruomenių, bet apima visą kūriniją, primena išganingus praeities įvykius ir nusidriekia į laikus, kai istorija bus atbaigta, atmena jau įvykdytus Dievo pažadus ir laukia Mesijo, kuris juos išpildys galutinai. Kristaus kartojamos ir Jame išsipildžiusios psalmės lieka esminė Jo Bažnyčios maldos dalis.

KBK 2586 kontekstas

11781378 Eucharistijos garbinimas. Mišių liturgijoje savo tikėjimą realiu Kristaus buvimu vyno ir duonos pavidalais mes išreiškiame atsiklaupdami arba žemai nusilenkdami ir tuo parodydami, kad pagerbiame Viešpatį. „Tą Eucharistijai priderantį didžiausios pagarbos kultą Katalikų Bažnyčia skatino ir tebeskatina ne tik per Mišias, bet ir kitu metu: labai rūpestingai saugodama konsekruotas Ostijas, jas išstatydama tikintiesiems iškilmingai pagarbinti, nešdama jas su džiaugsmu palydimas procesijose.“

KBK 1378 kontekstas

1179586 Anaiptol nebūdamas priešiškas Šventyklai, kurioje dėstė savo mokslą, Jėzus panoro sumokėti Šventyklos mokestį už save ir už Petrą, kurį ką tik buvo paskyręs savo būsimos Bažnyčios pamatu. Negana to: Jis net save sutapatino su Šventykla, sakydamas esąs galutinis Dievo būstas tarp žmonių. Dėl to fizine Jo mirtimi skelbiamas Šventyklos sugriovimas, pradėsiantis naują išganymo istorijos epochą. „Ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje“ (Jn 4, 21).

KBK 586 kontekstas

11802106 Tikėjimo srityje niekas neturėtų būti „nei verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, nei trukdomas pagal ją skelbti bet ką privačiai arba viešai, vienas arba drauge su kitais veikdamas ir neperžengdamas teisėtų ribų.“ Ta teisė yra pagrįsta pačia žmogaus prigimtimi, ir jo kilnumas leidžia jam laisvai priimti dieviškąją tiesą, kuri pranoksta šio pasaulio tvarką. „Todėl teisę į tokį saugumą nuo prievartos turi net tie asmenys, kurie nevykdo savo pareigos – tiesos ieškoti ir laikytis“.

KBK 2106 kontekstas

11812691 Parapinei bendruomenei būdinga liturginės maldos vieta yra bažnyčia – Dievo namai. Tai taip pat tinkamiausia vieta garbinti Švenčiausiajame Sakramente realiai esančiam Kristui. Norint tikrai melstis, tinkamos vietos pasirinkimas nėra bereikšmis: — tai gali būti „maldos kampelis“ asmeninei maldai, su Šventuoju Raštu ir šventais paveikslais, kad, būdami ten, „slaptoje“, pasiliktume savo Tėvo akivaizdoje. Krikščioniškojoje šeimoje toks kampelis, tarytum koplytėlė, gerai nuteikia bendrai maldai; — ten, kur yra vienuolynų, jų bendruomenės pašauktos skatinti tikinčiuosius bendrai Valandų liturgijos maldai ir suteikti jiems galimybę pabūti vienumoje, kad jų asmeninė malda taptų intensyvesnė; — maldingos kelionės primena, kad mes žemėje keliaujame į dangų. Jau nuo seno jos yra itin gera proga maldai atgaivinti. Šventosios vietos savo gyvųjų šaltinių ieškantiems maldininkams yra ypač tinkamos „kaip Bažnyčiai“ išgyventi krikščioniškosios maldos įvairovę.

KBK 2691 kontekstas

1182617 „Savo švenčiausia kančia ant kryžiaus medžio Jis mus nuteisino“, moko Tridento Susirinkimas, pabrėždamas Kristaus, esančio amžinojo išganymo priežastimi, aukos vienatinumą. Ir Bažnyčia pagerbia kryžių giedodama: „O Kryžiau, sveikinamas būk, vienintele žmogaus viltie!“

KBK 617 kontekstas

11821383 Altorius, prie kurio renkasi Bažnyčia švęsdama Eucharistiją, žymi du to paties slėpinio aspektus: aukos altorių ir Viešpaties stalą; negana to: krikščioniškasis altorius yra simbolis paties Kristaus, kuris tarp susirinkusių savo tikinčiųjų esti ir kaip auka, paaukota mums sutaikinti, ir kaip mums dovanotas dangiškasis maistas. „Kas gi iš tiesų yra Kristaus altorius, jei ne Kristaus kūno atvaizdas?“, – klausia šv. Ambraziejus, o kitoje vietoje: „Altorius yra kūno atvaizdas, o Kristaus kūnas – ant altoriaus.“ Liturgija daugeliu maldų išreiškia tą aukos ir Komunijos vienybę. Todėl Romos Bažnyčia savo anaforoje meldžiasi: Karštai maldaujame tave, visagali Dieve: paliepk šventajam savo Angelui nunešti šią auką prie tavo aukštojo sosto – tavo dieviškos didybės akivaizdon, kad, priėmę nuo šio altoriaus tavo Sūnaus švenčiausiąjį Kūną ir Kraują, mes taptume pilni dangaus palaimos ir malonės.

KBK 1383 kontekstas

11831379 „Šventoji saugykla“ (tabernakulis) iš pradžių buvo skirta tinkamai laikyti Eucharistijai, kad būtų galima ją nunešti ligoniams arba nedalyvavusiems Mišiose. Pagilinusi tikėjimą realiu Kristaus buvimu Jo Eucharistijoje, Bažnyčia suvokė eucharistiniais pavidalais esančio Viešpaties tylios adoracijos prasmę. Dėl to tabernakulis turi būti pastatytas ypač garbingoje bažnyčios vietoje ir taip įrengtas, kad pabrėžtų ir atskleistų Kristaus realaus buvimo Švenčiausiajame Sakramente tiesą.

KBK 1379 kontekstas

11832120 Šventvagystė yra sakramentų ir kitų liturginių veiksmų, taip pat Dievui pašvęstųjų asmenų, daiktų ir vietų išniekinimas arba jiems rodoma nepagarba. Šventvagystė yra sunki nuodėmė, ypač Eucharistijos atžvilgiu, nes šiame sakramente substanciškai yra pats Kristaus Kūnas.

KBK 2120 kontekstas

11831241 Patepimas šventąja krizma – kvapniu, vyskupo pašventintu aliejumi – reiškia Šventosios Dvasios dovaną pakrikštytajam. Jis tapo krikščioniu, tai yra Šventosios Dvasios „pateptuoju“, suvienytu su Kristumi, kuris yra pateptasis Kunigas, Pranašas ir Karalius.

KBK 1241 kontekstas

1184103 Dėl to Bažnyčia visuomet gerbė dieviškuosius Raštus, kaip ji gerbia ir Viešpaties Kūną. Ji nuolat dalija tikintiesiems gyvenimo Duoną nuo Dievo Žodžio ir Kristaus Kūno stalo.

KBK 103 kontekstas

11841348 Visi susirenka. Krikščionys sueina į vieną eucharistinio susirinkimo vietą. Jų priekyje – pats Kristus, kuris yra pagrindinis Eucharistijos veikėjas. Jis yra Vyriausiasis Naujosios Sandoros kunigas ir pats neregimai vadovauja kiekvienam Eucharistijos šventimui. Jam atstovaujantis vyskupas arba kunigas (veikiantis in persona Christi Capitis) vadovauja susirinkimui, prabyla po skaitinių, priima atnašas ir sukalba Eucharistijos maldą. Visi aktyviai dalyvauja apeigose, kiekvienas, kaip jam dera: skaitovai, atnašų nešėjai, komunijos dalytojai ir visi susirinkusieji, kurių dalyvavimas išreiškiamas tariant „Amen“.

KBK 1348 kontekstas

11852717 Kontempliatyvioji malda yra tyla – „būsimojo pasaulio simbolis“ arba „nebylioji meilė“. Žodžiai kontempliuojant nėra samprotavimas, bet šakos meilės ugniai kurstyti. Paviršutiniškam žmogui nepakeliamoje tyloje Tėvas mums taria savo Žodį – įsikūnijusį, kentėjusį, mirusį ir prisikėlusį, o įvaikystės Dvasia leidžia dalyvauti Jėzaus maldoje.

KBK 2717 kontekstas

11861130 Bažnyčia švenčia savo Viešpaties slėpinį, „kol jis ateis“ ir kad „Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 11, 26; 15, 28). Nuo apaštalų laikų liturgija veržiasi į savo tikslą ilgesingu Dvasios šauksmu Bažnyčioje: „Marana tha!“ [„Viešpatie, ateik!“] (1 Kor 16, 22). Ji vienijasi ir su Jėzaus troškimu: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę [...], kolei ji išsipildys Dievo Karalystėje“ (Lk 22, 15–16). Bažnyčia Kristaus sakramentuose jau gauna savo paveldėjimo laidą, jau dalyvauja amžinajame gyvenime laukdama „palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apsireiškimo“ (Tit 2, 13). „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: 'Ateik!' [...] Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 17. 20). Šv. Tomas taip apibendrina skirtingas sakramentinio ženklo reikšmes: „Sakramentas yra ženklas, kuris primena, kas įvyko anksčiau, – Kristaus kančią; nurodo, kas per Kristaus kančią atsiranda mumyse, – malonę; pranašauja, tai yra iš anksto skelbia, būsimąjį išaukštinimą.“

KBK 1130 kontekstas

KBKS nuorodos

1135-1137, 1187233. Kas veikia liturgijoje?

Liturgijoje veikia „visas Kristus“ (Christus Totus), Galva ir Kūnas. Kaip Vyriausiasis Kunigas, jis švenčia su savo Kūnu – dangaus ir žemės Bažnyčia.

KBKS 233 kontekstas

1138-1139234. Kas švenčia dangiškąją liturgiją?

Dangiškąją liturgiją švenčia angelai, Senosios ir Naujosios Sandoros šventieji, pirmiausia Dievo Motina, apaštalai, kankiniai ir „milžiniška minia“, kurios niekas negali „suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apr 7, 9). Švęsdami išganymo slėpinio sakramentus, mes irgi dalyvaujame šioje amžinojoje liturgijoje.

KBKS 234 kontekstas

1140-1144, 1188235. Kaip Bažnyčia žemėje švenčia liturgiją?

Liturgiją žemėje Bažnyčia švenčia kaip kunigiškoji tauta, kurioje kiekvienas atlieka jam būdingą pareigą Šventosios Dvasios vienybėje: pakrikštytieji aukoja save kaip dvasinę auką; įšventintieji tarnautojai švenčia pagal Šventimus, gautus tarnauti visiems Bažnyčios nariams; vyskupai ir kunigai veikia atstovaudami Kristui kaip Galvai.

KBKS 235 kontekstas

1145236. Kaip švenčiama liturgija?

Liturgijos šventimas nuaustas iš ženklų ir simbolių, kurių reikšmė, įsišaknijusi kūrinijoje ir žmogiškosiose kultūrose, ryškėja per Senosios Sandoros įvykius ir pilnatviškai atsiskleidžia Kristaus Asmenyje bei veikloje.

KBKS 236 kontekstas

1146-1152, 1189237. Iš kur kyla sakramentiniai ženklai?

Kai kurie jų kyla iš kūrinijos (šviesa, vanduo, liepsna, duona, vynas, aliejus), kiti – iš visuomenės gyvenimo (mazgojimas, patepimas, duonos laužymas), treti – iš Senosios Sandoros išganymo istorijos (Velykų apeigos, aukos, rankų uždėjimas, pašventinimai). Šie ženklai, kai kurie iš jų normatyvūs ir nekintami, buvo perimti Kristaus ir tapo išganomojo bei pašventinamojo veikimo priemonėmis.

KBKS 237 kontekstas

1153-1155, 1190238. Koks yra ryšys tarp veiksmų ir žodžių sakramentų šventime?

Sakramentų šventime veiksmai ir žodžiai glaudžiai susiję. Net jei simboliniai veiksmai jau patys savaime yra kalba, vis dėlto būtina, kad tuos veiksmus lydėtų ir darytų gyvus apeigų žodžiai. Neatskiriami kaip ženklai ir mokymas, liturgijos žodžiai ir veiksmai taip pat įgyvendina tai, ką išreiškia.

KBKS 238 kontekstas

1156-1158, 1191239. Kokiais kriterijais vadovaujantis į liturgijos šventimą įtraukiamas giedojimas ir muzika?

Giedojimas ir muzika artimai susiję su liturgijos vyksmu, todėl privalu atsižvelgti į šiuos kriterijus: tekstų, pirmiausia imamų iš Šventojo Rašto bei liturgijos šaltinių, ir katalikų mokymo atitikimą; išraiškingą maldos grožį; muzikos kokybiškumą; susirinkimo narių dalyvavimą; Dievo tautos kultūros turtingumą ir šventimo šventumą bei iškilmingumą. „Kas gieda, tas dvigubai meldžiasi“ (šv. Augustinas).

KBKS 239 kontekstas

1159-1161, 1192240. Kokia yra šventųjų paveikslų paskirtis?

Tobuliausia liturginė ikona yra Kristaus paveikslas. Kiti paveikslai, vaizduojantys Mergelę ir šventuosius, žymi juose šlovinamą Kristų. Jie skelbia tą pačią evangelinę žinią, kurią Šventasis Raštas perteikia žodžiais, ir padeda budinti bei maitinti tikinčiųjų tikėjimą.

KBKS 240 kontekstas

1163-1167, 1193241. Kas yra liturginio laiko ašis?

Liturginio laiko ašis yra sekmadienis – visų liturginių metų pamatas ir šerdis, o liturginių metų viršūnė yra kasmetinės Velykos – švenčių šventė.

KBKS 241 kontekstas

1168-1173, 1194-1195242. Kokia yra liturginių metų paskirtis?

Per liturginius metus Bažnyčia švenčia visą Kristaus slėpinį nuo Įsikūnijimo iki šlovingojo sugrįžimo. Nustatytomis dienomis Bažnyčia su ypatinga meile pagerbia palaimintąją Mergelę Mariją, Dievo Motiną, taip pat atmena dėl Kristaus gyvenusius, su juo kentėjusius ir su juo pašlovintus šventuosius.

KBKS 242 kontekstas

1174-1178, 1196243. Kas yra Valandų liturgija?

Valandų liturgija kaip viešoji ir bendroji Bažnyčios malda yra Kristaus malda su savo Kūnu – Bažnyčia. Eucharistijoje švenčiamas Kristaus slėpinys per ją pašventina ir perkeičia kiekvienos dienos laiką. Ją sudaro daugiausia psalmės, kiti Biblijos tekstai, taip pat Tėvų ar dvasios mokytojų skaitiniai.

KBKS 243 kontekstas

1179-1181, 1197-1198244. Ar Bažnyčiai reikalingos liturgijos šventimo vietos?

Naujosios Sandoros kultas „dvasia ir tiesa“ (Jn 4, 24) nesusijęs su jokia ypatinga vieta, nes Kristus yra tikroji Dievo šventykla ir jo dėka krikščionys bei visa Bažnyčia Šventosios Dvasios veikimu tampa gyvojo Dievo šventovėmis. Vis dėlto šios žemės sąlygomis Dievo tautai reikalingos vietos, kuriose susibūrusi bendruomenė galėtų švęsti liturgiją.

KBKS 244 kontekstas

1181, 1198-1199245. Kas yra šventieji pastatai?

Tai Dievo namai, simbolizuojantys konkrečioje vietoje gyvuojančią Bažnyčią ir kartu dangiškąją buveinę. Tai maldos vietos, kuriose Bažnyčia švenčia, ypač Eucharistiją, ir garbina tabernakulyje tikrai esantį Kristų.

KBKS 245 kontekstas

1182-1186246. Kokios vietos šventųjų pastatų viduje yra ypač svarbios?

Tai altorius, tabernakulis, šventõsios krizmos ir kitų šventųjų aliejų laikymo vieta, vyskupo sostas (katedra) ar kunigo krėslas, sakykla, krikštykla, klausykla.

KBKS 246 kontekstas

YC nuorodos

1146-1152174. Kodėl nepakanka tikėti Jėzų Kristų? Kam Dievas duoda dar ir sakramentus?

1136-1139179. Kas švenčia liturgiją?

1145-1192180. Kaip mes dar vadiname liturgiją?

1145-1152181. Kodėl liturginėse apeigose tiek daug ženklų ir simbolių?

1153-1155, 1190182. Kam šventiems liturgijos ženklams dar reikia žodžių?

1156-1158, 1191183. Kodėl pamaldose skamba muzika ir kokia ji turi būti?

1163-1165184. Kaip liturgija veikia laiką?

1163-1165, 1194-1195185. Kodėl liturgija kasmet kartojasi?

1168-1173, 1194-1195186. Ką laikome liturginiais (Bažnyčios) metais?

1163-1167, 1193187. Ką mums reiškia sekmadienis?

1174-1178, 1196188. Ką vadiname Valandų liturgija?

1179-1181, 1197-1198189. Kaip liturgija veikia erdvę, kurioje gyvename?

1179-1186, 1197-1199190. Kas yra krikščioniški šventi pastatai – Dievo namai?

1182-1188191. Kurios liturginės šventųjų pastatų vietos yra pagrindinės?

KBK išnašos

1Plg. Apr 4, 2.

2Plg. Ez 1, 26–28.

3Plg. Jn 1, 29.

4Plg. Žyd 4, 14–15; 10, 19–21; etc.

5Liturgia Byzantina. Anaphora Iohannis Chrysostomi, in: Liturgies Eastern and Western, F. E. Brightman, Oksfordas, 1896, p. 378 (PG 63, 913).

6Plg. Jn 4, 10–14; Apr 21, 6.

7Plg. Apr 4–5; Iz 6, 2–3.

8Plg. Apr 7, 1–8; 14, 1.

9Plg. Apr 12.

10Plg. Apr 21, 9.

11Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 26: AAS 56 (1964) 107.

12Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 27: AAS 56 (1964) 107.

13Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 10: AAS 57 (1965) 14.

14Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 10: AAS 57 (1965) 14; Ibid., 34: AAS 57 (1965) 40; Idem, Dekr. Presbyterorum ordinis, 2: AAS 58 (1966) 991–992.

15Plg. 1 Pt 2, 4–5.

16Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 14: AAS 56 (1964) 104.

17Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Presbyterorum ordinis, 2: AAS 58 (1966) 992; Ibid., 15: AAS 58 (1966) 1014.

18Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 29: AAS 56 (1964) 107.

19Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 28: AAS 56 (1964) 107.

20Plg. Išm 13, 1; Rom 1, 19–20; Apd 14, 17.

21Plg. Lk 8, 10.

22Plg. Jn 9, 6; Mk 7, 33–35; 8, 22–25.

23Plg. Lk 9, 31; 22, 7–20.

24Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 112: AAS 56 (1964) 128.

25Plg. Kol 3, 16–17.

26Plg. Šv. Augustinas, Enarratio in Psalmum 72, 1: CCL 39, 986 (PL 36, 914).

27Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 112: AAS 56 (1964) 128.

28Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 112: AAS 56 (1964) 128.

29Šv. Augustinas, Confessiones 9, 6, 14: CCL 27, 141 (PL 32, 769–770).

30Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 119: AAS 56 (1964) 129–130.

31Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 118: AAS 56 (1964) 129.

32Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 121: AAS 56 (1964) 130.

33Šv. Jonas Damaskietis, De sacris imaginibus oratio 1, 16: PTS 17, 89 ir 92 (PG 94, 1245 ir 1248).

34Nikėjos II Susirinkimas (787 m.), Terminus: COD p. 135.

35Plg. Rom 8, 29; 1 Jn 3, 2.

36Nikėjos II Susirinkimas, Definitio de sacris imaginibus: DS 600.

37Šv. Jonas Damaskietis, De sacris imaginibus oratio 1, 47: PTS 17, 151 (PG 94, 1268).

38Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 102: AAS 56 (1964) 125.

39Plg. Mt 6, 11.

40Plg. Žyd 3, 7 – 4, 11; Ps 95, 8.

41Pseudoipolitas Romietis, In sanctum Pascha 1, 1–2: Studia patristica mediolanensia 15, 230–232 (PG 59, 755).

42Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 106: AAS 56 (1964) 126.

43Plg. Matutinum in die Paschatis ritus Byzantini, Oda 9, troparium: Πεντηχοστάριον, Roma, 1884, p. 11.

44Plg. Jn 21, 12; Lk 24, 30.

45Šv. Jeronimas, In die Dominica Paschae homilia: CCL 78, 550 (PL 30, 218–219).

46Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 106: AAS 56 (1964) 126.

47Fanqîth, in: Breviarium iuxta ritum Ecclesiae Antiochenae Syrorum, v. 6, Mosulas, 1886, p. 193b.

48Plg. Lk 4, 19.

49Šv. Atanazas Aleksandrietis, Epistula festivalis 1 (329 m.), 10: PG 26, 1366.

50Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 103: AAS 56 (1964) 125.

51Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 104: AAS 56 (1964) 126; plg. Ibid., 108: AAS 56 (1964) 126 ir Ibid., 111: AAS 56 (1964) 127.

52Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, IV, 83–101: AAS 56 (1984) 121–125.

53Plg. 1 Tes 5, 17; Ef 6, 18.

54Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 84: AAS 56 (1964) 121.

55Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 98: AAS 56 (1964) 124.

56Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 84: AAS 56 (1964) 121.

57Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 83: AAS 56 (1964) 121.

58Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 86: AAS 56 (1964) 121; Ibid., 96: AAS 56 (1964) 123; Idem, Dekr. Presbyterorum ordinis, 5: AAS 58 (1966) 998.

59Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 98: AAS 56 (1964) 124.

60Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 100: AAS 56 (1964) 124.

61Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 90: AAS 56 (1964) 122.

62Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Dignitatis humanae, 4: AAS 58 (1966) 932–933.

63Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Presbyterorum ordinis, 5: AAS 58 (1966) 998; plg. Idem, Konst. Sacrosanctum Concilium, 122–127: AAS 56 (1964) 130–132.

64Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 7: AAS 56 (1964) 100–101.

65Plg. Žyd 13, 10.

66Plg. Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 259, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 58.

67Paulius VI, Encikl. Mysterium fidei: AAS 57 (1965) 771.

68Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 128: AAS 56 (1964) 132.

69Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 271, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 59.

70Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 272, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 59.

71Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 106: AAS 56 (1964) 126.

72Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 102: AAS 56 (1964) 125.