Pirmas skyrius. Malda krikščionio gyvenime
Svarbiausios liturginės šventės. Ikona
Maldai tinka visoks laikas. Vis dėlto Bažnyčia siūlo tikintiesiems ypatingus laiko tarpsnius, skirtus nuolatinei maldai pabrėžti ir maitinti: ryto ir vakaro maldą, maldą prieš valgant ir pavalgius, Valandų liturgiją, sekmadienio Eucharistiją, Rožinį, liturginių metų šventes.
Ikonoje vaizduojamos kelios svarbiausios Bažnyčios maldą ženklinančios liturginių metų šventės. Centre vyrauja Velykų slėpinys – Kristaus prisikėlimas ir žengimas į dangų. Būtent iš šios iškilmės kaip liturginės maldos viršūnės semiasi prasmės ir išganomojo veiksmingumo visos kitos Jėzaus ir Marijos šventės.
534. Kas yra malda?
KBK nuorodos
534.
2558 „Didis yra tikėjimo slėpinys.“ Bažnyčia jį išpažįsta Apaštalų tikėjimo simboliu (pirma dalis) ir švenčia sakramentine liturgija (antra dalis), kad tikinčiųjų gyvenimas taptų kaip Kristaus Šventojoje Dvasioje Dievo Tėvo garbei (trečia dalis). Tad šis slėpinys reikalauja, kad tikintieji juo tikėtų, jį švęstų ir gyventų gyvu ir asmenišku ryšiu su gyvuoju ir tikruoju Dievu. Tas ryšys yra malda.
2559 „Malda yra sielos pakilimas į Dievą arba prašymas iš Dievo jo valią atitinkančių gėrybių.“ Iš kur kyla malda? Iš mūsų puikybės ir didelių norų ar iš nuolankios ir sugrudusios širdies „gelmių“ (Ps 130, 1)? Kas save žemina, bus išaukštintas. Maldos pamatas yra nusižeminimas. „Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti“ (Rom 8, 26). Norint gauti maldos dovaną, reikia būti nusižeminusiam. Prieš Dievą žmogus yra elgeta.
2560 „Jei tu pažintum Dievo dovaną!“ (Jn 4, 10). Maldos stebuklas pasirodo kaip tik ten, prie šulinių, kur ateiname ieškoti vandens: ten Kristus pasitinka kiekvieną žmogų; Jis pirmas ieško mūsų ir paprašo: „Duok man gerti“ (Jn 4, 7). Jėzus yra ištroškęs, Jo prašymas kyla iš mūsų trokštančio Dievo gelmių. Žinome mes tai ar ne, bet maldoje susiduria ir Dievo, ir mūsų troškulys. Dievas trokšta, kad mes Jo trokštume.
2561 „Rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“ (Jn 4, 10). Mūsų prašomoji malda paradoksaliu būdu yra atsakas: atsakas į gyvojo Dievo skundą: „Mane, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko ir išsikasė vandens talpyklas – kiauras talpyklas, nelaikančias vandens“ (Jer 2, 13), tikėjimo atsakas į neužtarnautą išganymo pažadą, meilės atsakas į vienatinio Sūnaus troškulį.
2562 Iš kur kyla žmogaus malda? Kad ir kokie būtų maldos žodžiai ar gestai, visada meldžiasi visas žmogus. Bet Šventasis Raštas, nusakydamas vietą, iš kurios veržiasi malda, kartais mini sielą arba dvasią, o dažniausiai (daugiau negu tūkstantį kartų) – širdį. Meldžiasi širdis. Jei širdis toli nuo Dievo, malda lieka tuščia.
2563 Širdis yra buveinė, kurioje esu, kurioje gyvenu (pasak semitų ar biblinio pasakymo: į kurią „nužengiu“). Ji yra mūsų slaptasis centras, nesuvokiamas nei mūsų protui, nei kitiems žmonėms; vien tik Dievo Dvasia gali ją ištirti ir pažinti. Tai vieta, kurioje gimsta mūsų giliausių vidinių siekių diktuojami sprendimai, tiesos vieta, kurioje pasirenkame gyvenimą ar mirtį, susitikimų vieta, kadangi, būdami Dievo paveikslas, gyvename ne be santykio su Juo: širdis yra Sandoros vieta.
2564 Krikščioniškoji malda yra Dievo ir žmogaus Sandoros Kristuje ryšys. Joje veikia ir Dievas, ir žmogus; ji kyla iš Šventosios Dvasios ir iš mūsų; suvienyta su žmogumi tapusio Dievo Sūnaus žmogiškąja valia, ji visa nukreipta į Tėvą.
2565 Naujojoje Sandoroje malda yra gyvas Dievo vaikų ryšys su be galo geru jų Tėvu, su Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi ir su Šventąja Dvasia. Dievo karalystės malonė yra „visos Švenčiausiosios Trejybės vienybė su visa [žmogaus] dvasia“. Tad maldos gyvenimas yra nuolatinis buvimas Triskart Švento Dievo akivaizdoje ir bendrystė su Juo. Ta gyvenimo bendrystė yra visuomet galima, nes Krikštu mes tapome viena su Kristumi. Būdama bendrystėje su Kristumi ir plisdama Jo Kūne – Bažnyčioje, malda tampa krikščioniška. Jos matmenys tada tokie pat, kaip Kristaus meilės.
2590 „Malda yra sielos pakilimas į Dievą arba prašymas iš Dievo jo valią atitinkančių gėrybių.“