KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas / Pirmas poskyris. Tikiu į Dievą Tėvą / 1 skirsnis. „Tikiu į Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją“

1 skirsnelis. Tikiu į Dievą

199  „Tikiu į Dievą“: tai pirmasis ir pagrindinis tikėjimo išpažinimo teiginys. Visas Tikėjimo simbolis kalba apie Dievą, o apie žmogų ir pasaulį – tik siejant tai su Dievu. Visi „Credo“ straipsniai priklauso nuo pirmojo, kaip kad visi [Dekalogo] įsakymai aiškina pirmąjį. Kiti straipsniai mums padeda geriau pažinti Dievą tokį, kokį Jis tolydžio save apreiškė žmonėms. „Tikintieji pirmiausia išpažįsta, kad tiki į Dievą.“1

I. „Tikiu į vieną Dievą“

200  Tokiais žodžiais prasideda Nikėjos–Konstantinopolio tikėjimo simbolis. Dievo vienumo išpažinimas, įsišaknijęs Senosios Sandoros Dievo Apreiškime, neatskiriamas nuo tokio pat esminio Jo buvimo išpažinimo. Dievas yra Vienintelis: yra tik vienas Dievas: „Krikščionys tiki ir išpažįsta“, „kad yra vienas Dievas – vienas savo prigimtimi, savo substancija ir savo esme.“2

201  Savo išrinktajai Izraelio tautai Dievas apsireiškė kaip Vienintelis: „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6, 4–5). Per pranašus Dievas kviečia Izraelį ir visas tautas gręžtis į Jį, Vienintelį. „Gręžkitės manin ir būsite išgelbėti, visi žemės pakraščiai, nes Dievas aš, – kito nėra! [...] Kiekvienas kelis klaupsis prieš mane, manim prisieks kiekvienas liežuvis. Man sakys: 'Tik per Viešpatį rasime pergalę ir jėgą'“ (Iz 45,22–24).3

202  Pats Jėzus tvirtina, kad Dievas yra „vienintelis Viešpats“ ir kad Jį reikia mylėti „visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis“4. Kartu Jis leidžia suprasti, kad esąs „Viešpats“5. Išpažinti, kad „Jėzus yra Viešpats“, yra krikščionių tikėjimo esmė, ir tai nėra priešinga tikėjimui į „vieną Dievą“. Tikėti į Šventąją Dvasią, „kuri yra Viešpats Gaivintojas“, visai nereiškia vieną Dievą padalyti.

Tvirtai tikime ir nuoširdžiai išpažįstame, kad vienas tėra tikras Dievas, amžinas, neišmatuojamas ir nekintamas, nesuvokiamas, visagalis ir nenusakomas, Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia: trijuose asmenyse, bet vienos esmės, substancijos, arba visiškos vientisos prigimties.6
II. Dievas apreiškia savo vardą

203  Dievas apsireiškė savo tautai Izraeliui, pasakydamas savo vardą. Vardas išreiškia asmens esmę, tapatumą ir įprasmina jo gyvenimą. Dievas turi vardą. Jis nėra bevardė jėga. Pasakyti savo vardą reiškia leisti kitiems pažinti save; tam tikra prasme tai reiškia pačiam atsiduoti, tapti labiau prieinamam, artimiau pažįstamam, asmeniškai vadinamam.

204  Savo tautai Dievas tolydžio apsireiškė įvairiais vardais, o savo tikrąjį vardą pasakė Mozei, pasirodydamas degančiame krūme, prieš pat išėjimą iš Egipto ir prieš Sinajaus Sandorą. Tai ir buvo svarbiausias apreiškimas tiek Senajai, tiek ir Naujajai Sandorai.

Gyvasis Dievas

205  Iš degančio ir nesudegančio krūmo Dievas kreipėsi į Mozę. Dievas Mozei pasakė: „Aš esu Dievas tavo tėvo, [...] Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo“ (Iš 3, 6). Dievas yra tėvų Dievas, pašaukęs ir lydėjęs patriarchus jų kelionėse. Jis yra ištikimas ir užjaučiantis, prisimena tėvus ir savo pažadus; Jis ateina išlaisvinti jų palikuonių iš vergijos. Jis, virš erdvės ir laiko esantis Dievas, gali ir nori tai padaryti ir visa savo galia tą planą įgyvendins.

„Aš Esu, kuris Esu“
„Betgi, – Mozė sakė Dievui, – kai nueisiu pas izraeliečius ir sakysiu jiems: 'Jūsų protėvių Dievas atsiuntė mane pas jus', – ir jie manęs klaus: 'Koks yra Jo vardas?', – ką aš jiems pasakysiu?“ Dievas Mozei tarė: „Aš Esu, kuris Esu“. Ir Jis tęsė: „Tu taip kalbėsi izraeliečiams: 'Aš Esu atsiuntė mane pas jus'“. [...] Šis bus mano vardas per amžius, šiuo vardu manęs šauksis visos kartos“ (Iš 3, 13–15).

206  Apreikšdamas savo slėpiningą vardą YHWH, „Aš Esu, kuris yra“, arba „Aš Esu, kuris Esu“, arba „Aš tas, kuris Esu“, Dievas pasakė, kas Jis yra ir kokiu vardu Jį reikia vadinti. Tas Dievo vardas yra slėpiningas, kaip ir pats Dievas yra slėpinys. Tai apreikštas vardas, bet drauge lyg ir jo atsisakymas, tačiau tuo dar geriau išreiškiantis Dievą – Tą, kuris yra be galo aukščiau už visa, ką mes galime suprasti ar pasakyti: Jis yra „pasislėpęs Dievas“ (Iz 45, 15); Jo vardas yra nenusakomas,7 ir Jis yra Dievas, tapęs artimas žmonėms.

207  Apreikšdamas savo vardą, Dievas apreiškė ir savo ištikimybę, amžinai buvusią ir amžinai būsiančią, galiojusią praeityje („Aš esu Dievas tavo tėvo“, Iš 3, 6) ir galiosiančią ateityje („Aš būsiu su tavimi!“, Iš 3, 12). Dievas, apreiškiantis savo vardą „Aš Esu“, apsireiškia kaip Dievas, kuris nuolat yra čia pat, su savo tauta, kad ją gelbėtų.

208  To traukiančio į save ir slėpiningo Dievo akivaizdoje žmogus aptinka savo menkybę. Priešais degantį krūmą Mozė nusiauna sandalus, o Šventojo Dievo akivaizdoje užsidengia veidą.8 Priešais trissyk Švento Dievo šlovę Izaijas sušunka: „Vargas man, nes esu žuvęs! Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos“ (Iz 6, 5). Matydamas Jėzaus rodomus dieviškus ženklus, Petras taip pat sušunka: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ (Lk 5, 8). Bet kadangi Dievas yra šventas, Jis gali atleisti žmogui, kuris prisipažįsta Jam nusidėjęs: „Nebausiu tavęs degančiu įniršiu, [...] nes aš esu Dievas, o ne žmogus, – Šventasis tarp jūsų“ (Oz 11, 9). Apaštalas Jonas taip pat pasakys: „Jo akivaizdoje nuraminsime savo širdį, jei mūsų širdis imtų mus smerkti: Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta“ (1 Jn 3, 19–20).

209  Gerbdama Dievo šventumą, Izraelio tauta netaria Dievo vardo. Skaitant Šventąjį Raštą, apreikštasis vardas pakeičiamas dievišku titulu: „Viešpats“ (Adonai, graikiškai Kyrios). Tuo titulu bus patvirtinta ir Jėzaus dievystė: „Jėzus yra Viešpats“.

„Gailestingas ir maloningas Dievas“

210  Izraeliui nusidėjus, tai yra nusigręžus nuo Dievo ir ėmus garbinti aukso veršį,9 Dievas paklauso Mozės užtarimo ir sutinka žygiuoti su neištikima tauta, tuo parodydamas savo meilę.10 Kai Mozė prašo Dievą parodyti jam savo šlovę, Dievas atsako: „Aš padarysiu, kad praeis prieš tave visas mano gerumas ir ištarsiu prieš tave vardą VIEŠPATS“ (Iš 33, 19). Ir Viešpats praėjo pro Mozę tardamas: „VIEŠPATS, VIEŠPATS, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“ (Iš 34, 6). Tada Mozė išpažįsta Viešpatį – atleidžiantį Dievą.11

211  Dievo vardas „Aš Esu“ arba „Jis yra“ išreiškia Dievo ištikimybę. Nepaisydamas neištikimybės, slypinčios žmonių nuodėmėje, kuri užtraukia bausmę, Jis yra „lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos“ (Iš 34, 7). Dievas apreiškia, kad yra taip „apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4), jog atiduos net savo Sūnų. Atiduodamas savo gyvybę, kad mus išvaduotų iš nuodėmės, Jėzus apreikš ir savo dieviškąjį vardą: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, suprasite, kad Aš Esu“ (Jn 8, 28).

YRA vienas Dievas

212  Amžiams bėgant Izraelio tikėjimas galėjo plačiau ir giliau suvokti apreikšto dieviškojo vardo turtus. Dievas yra vienatinis, ir, be Jo, kitų dievų nėra.12 Jis pranoksta pasaulį ir istoriją. Jis sukūrė dangų ir žemę. „Jie praeis, o Tu pasiliksi; susidėvės jie tartum drabužiai, o Tu – vis tas pats, ir Tavo metai be galo“ (Ps 102, 27–28). Jame „nėra jokių atmainų ir jokių sambrėškų“ (Jok 1, 17). Jis yra „Kuris yra“ nuo amžių ir per amžius, ir Jis visada yra ištikimas sau ir savo pažadams.

213  Nenusakomo vardo „Aš Esu, kuris Esu“ apreiškime glūdi tiesa, kad YRA vienas Dievas. Ta prasme Dievo vardas buvo suprastas verčiant Septuagintą, o paskui ir Bažnyčios tradicijos: Dievas – būties ir visokio tobulumo pilnatvė be pradžios ir be pabaigos. Visi kūriniai yra gavę iš Jo tai, kas jie yra ir ką turi, tik Jis yra būtis iš savęs ir iš savęs yra tas, kas Jis yra.

III. Dievas, „Kuris yra“, yra tiesa ir meilė

214  Dievas, „Kuris yra“, Izraeliui apsireiškė kaip „gailestingas ir maloningas Dievas“ (Iš 34, 6). Šiais dviem žodžiais esmingai išreiškiamas dieviškojo vardo turtingumas. Visais savo darbais Dievas parodo savo palankumą, gerumą, malonę, meilę; drauge ir savo patikimumą, pastovumą, ištikimybę, tiesą. „Dėkoju Tavo šventajam vardui už Tavo ištikimybę ir gerumą“ (Ps 138, 2).13 Jis yra tiesa, nes „Dievas yra šviesa, ir Jame nėra jokios tamsybės“ (1 Jn 1, 5); Jis yra „meilė“, kaip praneša apaštalas Jonas (1 Jn 4, 8).

Dievas yra tiesa

215  „Tiesa yra šerdis Tavo žodžio, – teisūs Tavo sprendimai tveria per amžius“ (Ps 119, 160). „Tad, Viešpatie Dieve, Tu esi Dievas, Tavo žodžiai yra tiesa“ (2 Sam 7, 28); dėl to Dievo pažadai visada išsipildo.14Dievas yra pati tiesa, Jo žodžiai negali klaidinti. Tad galima visiškai pasitikėti Jo žodžių teisingumu ir tikimybe visuose dalykuose. Žmogaus nuodėmės ir nuopuolio pradžia buvo gundytojo, kuris pakurstė suabejoti Dievo žodžiu, Jo palankumu ir ištikimybe, melas.

216  Dievo tiesa yra ir Jo išmintis, kuri vadovauja visai pasaulio sukūrimo ir valdymo tvarkai.15 Dievas, vienintelis sukūręs dangų ir žemę,16 vienintelis tegali leisti autentiškai pažinti sukurtų daikų santykį su su Juo.17

217  Dievas sako tiesą ir apreikšdamas save: Dievo pamokymai yra „tikras mokymas“ (Mal 2, 6). Ir savo Sūnų Jis siųs į pasaulį, kad liudytų „tiesą“ (Jn 18, 37): „Mes žinome, kad Dievo Sūnus yra atėjęs ir suteikęs mums nuovokos, kad pažintume Tikrąjį [Dievą]“(1 Jn 5, 20).18

Dievas yra meilė

218  Per visą savo istoriją Izraelis galėjo suprasti, jog vienintelė dingstis, dėl kurios Dievas jam apsireiškė ir išsirinko jį iš visų tautų, kad Jam priklausytų, buvo nesavanaudiška Dievo meilė.19 Per savo pranašus Izraelis galėjo sužinoti, kad taip pat iš meilės Dievas jį nuolat gelbsti20 ir jam atleidžia jo neištikimybę ir nuodėmes.21

219  Dievo meilė Izraeliui lyginama su tėvo meile sūnui.22 Ta meilė yra stipresnė negu motinos meilė savo vaikams.23 Dievas savąją tautą myli labiau negu jaunikis savo nuotaką;24 ta meilė nugalės net pikčiausias neištikimybes;25 ji eis taip toli, kad dovanos tai, kas brangiausia: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16).

220  Dievo meilė yra „amžina“ (Iz 54, 8): „Nors kalnai imtų kilnotis ir kalvos svirduliuoti, tačiau manoji meilė niekada nuo tavęs nesitrauks“ (Iz 54, 10). „Amžina meile aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikima meile“ (Jer 31, 3).

221  Šventasis Jonas eina dar toliau tvirtindamas: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16): pati Dievo Būtis yra meilė. Atėjus laiko pilnatvei, Dievas, atsiuntęs savo viengimį Sūnų ir meilės Dvasią, apreiškė savo giliausią paslaptį:26 Jis – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – yra amžinieji meilės mainai, ir Jis paskyrė mus juose dalyvauti.

IV. Tikėjimo į vieną Dievą padariniai

222  Tikėti į vieną Dievą ir mylėti Jį visa savo būtybe – šitai mūsų gyvenimui turi be galo svarbių padarinių:

223  Tai reiškia pažinti Dievo didybę ir viršenybę: „Iš tikrųjų Dievas yra didis, pranoksta mūsų žinojimą“ (Job 36, 26). Dėl to privalome Dievui „pirmajam tarnauti“27.

224  Tai reiškia gyventi dėkingumu Dievui: jei Dievas yra vienas, tai visa, kas mes esame ir ką turime, yra iš Jo: „Ką gi turi, ko nebūtum gavęs?“ (1 Kor 4, 7). „Kuo atsilyginsiu Viešpačiui už visa, ką Jis dosniai yra man davęs?“ (Ps 116, 12).

225  Tai reiškia pažinti visų žmonių vienybę ir tikrą išaukštinimą: visi yra sukurti pagal Dievo „paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26).

226  Tai reiškia deramai naudotis sukurtaisiais dalykais: tikėjimas į vieną Dievą akina mus viskuo, kas nėra Jis, tiek naudotis, kiek tai mus artina prie Jo, ir atsisakyti, kiek mus nuo Jo atitolina:28

Mano Viešpatie ir mano Dieve, atimk iš manęs visa, kas mane nuo Tavęs atitolina. Mano Viešpatie ir mano Dieve, duok man visa, kas mane priartina prie Tavęs. Mano Viešpatie ir mano Dieve, atitrauk mane nuo manęs paties, kad visas priklausyčiau Tau.29

227  Tai reiškia pasitikėti Dievu visada, net ir nelaimei ištikus. Nuostabiai tai išreiškia viena šventosios Jėzaus Teresės malda:

Tegu niekas tavęs nedrumsčia, niekas tegu nebaugina.
Viskas praeina, o Dievas nesikeičia.
Kantrybe viską pasieksi. Kas turi Dievą,
tam nieko nestinga, vieno Dievo užtenka.30
Santrauka

228  „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats“ (Įst 6, 4; Mk 12, 29). „Aukščiausioji būtis būtinai turi būti vienintelė, tai yra neturėti sau lygių.[...] Jei Dievas ne vienintelis, Jis ne Dievas.“31

229  Tikėjimas į Dievą paskatina mus atsigręžti į Jį kaip į savo pradžių pradžią ir galutinį tikslą, nieko labiau už Jį nevertinti ir niekuo kitu Jo nepakeisti.

230  Nors ir apsireikšdamas, Dievas lieka nesuvokiamas slėpinys: „Jei tu Jį suprastum, Jis nebūtų Dievas.“32

231  Mūsų tikėjimo Dievas apsireiškė kaip Tas, kuris yra; Jis leidžia pažinti save kaip „kupiną gerumo ir ištikimybės“ (Iš 34, 6). Pati Jo Būtis yra tiesa ir meilė.

Išnašos

1 Catech.R. 1, 2, 6.

2 Catech. R. 1, 2, 8.

3 Plg. Fil 2, 10-11.

4 Plg. Mk 12, 29-30.

5 Plg. Mk 12, 35-37.

6 Laterano IV Susir.: DS 800.

7 Plg. Ts 13, 18.

8 Plg. Iš 3, 5-6.

9 Plg. Iš 32.

10 Plg. Iš 33, 12-17.

11 Plg. Iš 34, 9.

12 Plg. Iz 44, 6.

13 Plg. Ps 85, 11.

14 Plg. Įst 7, 9.

15 Plg. Išm 13, 1-9.

16 Plg. Ps 115, 15.

17 Plg. Išm 7, 17-21.

18 Plg. Jn 17, 3.

19 Plg. Įst 4, 37; 7, 8; 10, 15.

20 Plg. Iz 43, 1-7.

21 Plg. Oz 2.

22 Plg. Oz 11, 1.

23 Plg. Iz 49, 14-15.

24 Plg. Iz 62, 4-5.

25 Plg. Ez 16; Oz 11.

26 Plg. 1 Kor 2, 7-16; Ef 3, 9-12.

27 Šv. Joana Arkietė, Dictum.

28 Plg. Mt 5, 29-30; 16, 24; 19, 23-24.

29 Šv. Mikalojaus Fliueliečio malda.

30 Poes. 9.

31 1.Tertulianas, Marc. 1, 3.

32 Šv. Augustinas, Serm. 52, 6, 16.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003