KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas / Antras poskyris. Tikiu į Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų / 4 skirsnis. „Jėzus Kristus kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo prikaltas prie kryžiaus, numiręs ir palaidotas“

1 skirsnelis. Jėzus ir Izraelis

574  Nuo viešojo Jėzaus veikimo pradžios fariziejai ir Erodo šalininkai drauge su kunigais ir Rašto aiškintojais susitarė Jį pražudyti.340 Dėl kai kurių savo veiksmų (demonų išvarymo;341 nuodėmių atleidimo;342 gydymo šabo dieną;343 savaip aiškinamų švaros įstatymo priesakų;344 artimos draugystės su muitininkais ir viešais nusidėjėliais345) kai kuriems piktavaliams Jėzus atrodė velnio apsėstas.346Jį kaltino piktžodžiavimu347 ir klaidingais pranašavimais348 – nusikaltimais religijai, už juos Įstatymas numatė mirties bausmę užmušant akmenimis.349

575  Tad daugelis Jėzaus veiksmų ir žodžių buvo „prieštaravimo ženklas“350 labiau Jeruzalės autoritetingiems religijos žinovams, kuriuos šv. Jono evangelija dažnai vadina „žydais“351, negu paprastiems Dievo tautos žmonėms.352 Tiesa, Jėzaus santykiai su fariziejais nesiribojo vien ginčais. Buvo fariziejų, kurie įspėdavo Jį dėl gresiančio Jam pavojaus.353 Kai kuriuos jų, kaip Mk 12, 34 paminėtą Rašto aiškintoją, Jis giria ir ne kartą valgo su fariziejais.354Jėzus patvirtina to religinio Dievo tautos elito mokymą: mirusiųjų prisikėlimą,355 pamaldumo formas (išmaldą, pasninką, maldą),356 paprotį į Dievą kreiptis kaip į Tėvą, svarbiausią – Dievo ir artimo meilės įsakymą357.

576  Daugeliui izraelitų Jėzaus veikla atrodė nukreipta prieš išrinktosios tautos tikėjimo pagrindus:

— prieš nuolankų klusnumą visiems be išimties Įstatyme įrašytiems priesakams, o – fariziejų akimis – ir sakytinio aiškinimo tradicijai;

— prieš centrinį Jeruzalės šventyklos, kaip šventos, vien Dievui gyventi tinkamos vietos, pobūdį;

— prieš tikėjimą į vienintelį Dievą, su kuriuo garbe dalytis negali joks žmogus.

I. Jėzus ir Įstatymas

577  Tik pradėjęs Kalno pamokslą ir Naujosios Sandoros malonės šviesoje aiškindamas Įstatymą, Dievo duotą ant Sinajaus sudarant pirmąją sandorą, Jėzus iškilmingai pareiškė:

Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys. Todėl kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje (Mt 5, 17–19).

578  Jėzus, Izraelio Mesijas, taigi pats didžiausias dangaus karalystėje, privalėjo, kaip pats yra kalbėjęs, įvykdyti visą Įstatymą, netgi menkiausius jo nuostatus. Ir tik Jis vienas galėjo tai padaryti tobulai.358 Pačių žydų nuomone, jie niekaip nepajėgė įvykdyti viso Įstatymo nepažeisdami nė menkiausio nuostato.359 Dėl to kasmet Permaldavimo dieną Izraelio vaikai prašydavo Dievą atleisti jų padarytus Įstatymo pažeidimus. Įstatymas iš tiesų sudaro visumą, ir, kaip rašo šv. Jokūbas, „kas laikosi viso Įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas lieka kaltas ir dėl visų“ (Jok 2, 10).360

579  Fariziejams buvo brangus principas laikytis viso Įstatymo ištisai – ir ne tik jo raidės, bet ir dvasios. Pabrėždami to principo svarbą Izraeliui, jie daugelį žydų Jėzaus laikais pastūmėjo į kraštutinį religinį uolumą.361 Kad nepavirstų „veidmainiška“ kazuistika,362 toks uolumas turėjo parengti tautą netikėtam Dievo įsikišimui, kai vienas Teisusis už visus nusidėjėlius tobulai įvykdys Įstatymą.363

580  Tobulai įvykdyti Įstatymą galėjo tik dieviškasis Įstatymo Leidėjas per savo Sūnų, kuris buvo gimęs pavaldus Įstatymui.364 Su Jėzumi Įstatymas pasirodo nebe akmens plokštėse iškaltas, bet įrašytas „į širdį“ (Jer 31, 33) Dievo Tarno, kuris „tikrą neš teisingumą“ (Iz 42, 3) ir todėl taps „Tautos sandora“ (Iz 42, 6). Jėzus įvykdo Įstatymą net prisiimdamas „Įstatymo prakeikimą“,365 kurį užsitraukia tie, kurie „nesilaiko visų Įstatymo knygoje surašytų nuostatų ir jų nevykdo“366; nes Kristus mirtimi „atpirko pirmojoje sandoroje padarytus nusikaltimus“ (Žyd 9, 15).

581  Žydų ir jų dvasinių vadovų akyse Jėzus buvo „rabbi“.367 Jis dažnai įrodinėdavo pasitelkdamas rabinams būdingą Įstatymo aiškinimą.368 Tačiau Jis galėjo ir užgauti Įstatymo mokytojus, nes nesivaržė aiškinti Įstatymą kitaip negu jie. „Jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią“ (Mt 7, 28–29). Tas pats Dievo žodis, kuris aidėjo ant Sinajaus kalno duodant Mozei užrašytą Įstatymą, vėl girdimas iš Jėzaus lūpų ant Palaiminimų kalno.369 Jis nepanaikina Įstatymo, bet jį įvykdo pateikdamas savo, kaip Dievo, galutinį aiškinimą: „Esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta [...], o aš jums sakau“ (Mt 5, 33–34). Tuo pačiu dievišku autoritetu Jis smerkia kai kuriuos „žmonių papročius“,370 kurių laikosi fariziejai, „niekais paversdami Dievo žodį“371.

582  Negana to: Jėzus įvykdo valgių švarumo įstatymą, tokį svarbų kasdieniame žydų gyvenime, kai, dieviškai jį aiškindamas, atskleidžia jo „pedagoginę“ prasmę372: „Visa, kas ateina į žmogų iš lauko, negali jo suteršti“ – taip Jis paskelbia visus valgius esant švarius. „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai“ (Mk 7, 18–21). Dievišku autoritetu pasirėmęs neklaidingai aiškindamas Įstatymą, Jėzus susidurdavo su kai kuriais Įstatymo mokytojais, prieštaraujančiais Jo Įstatymo aiškinimui, nors jį patvirtindavo dieviški ženklai.373 Opiausias buvo šabo klausimas: Jėzus primindavo, dažnai pasiremdamas rabinų argumentais,374 kad, tarnaudamas Dievui375 arba artimui376, gydydamas jį, šabo poilsio Jis nepažeidžia.

II. Jėzus ir Šventykla

583  Jėzus, kaip ir Pranašai iki Jo, Jeruzalės šventyklą labai gerbė. Jį ten buvo nunešę Juozapas ir Marija, praėjus keturiasdešimčiai dienų po Jo gimimo.377 Dvylikos metų Jis nutarė likti Šventykloje, kad primintų savo tėvams, jog turi būti savo Tėvo reikaluose.378 Paslėptojo gyvenimo metu Jis kasmet nuvykdavo į ją bent Velykų šventėms;379 pats viešasis veikimas buvo valdomas Jo kelionių į Jeruzalę per didžiąsias žydų šventes ritmo.380

584  Jėzus ėjo į Šventyklą kaip į privilegijuotą susitikimo su Dievu vietą. Šventykla Jam yra Jo Tėvo būstas, maldos namai, ir Jis piktinasi, kad jos išoriniai kiemai paversti prekyviete.381 O pirklius iš Šventyklos Jis išvaro iš uolios meilės savo Tėvui: „'Iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!' Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: 'Uolumas dėl Tavo namų sugrauš mane'“ (Ps 69, 10) (Jn 2, 16–17). Po Prisikėlimo mokiniai irgi išlaikė religinę pagarbą Šventyklai.382

585  Vis dėlto prieš pat kančią Jėzus pranešė apie to puikaus pastato sugriovimą: iš jo neliks akmens ant akmens.383 Tai bus ženklas paskutiniųjų laikų, kurie prasidės Jo Velykomis.384 Bet tą pranašystę melagingi liudytojai iškraipė, kai Jėzus buvo tardomas aukščiausiojo kunigo;385 ji vėl Jam buvo priminta tyčiojantis iš Jo, prikalto ant kryžiaus.386

586  Anaiptol nebūdamas priešiškas Šventyklai,387 kurioje dėstė savo mokslą,388 Jėzus panoro sumokėti Šventyklos mokestį už save ir už Petrą,389 kurį ką tik buvo paskyręs savo būsimos Bažnyčios pamatu.390 Negana to: Jis net save sutapatino su Šventykla, sakydamas esąs galutinis Dievo būstas tarp žmonių.391 Dėl to fizine Jo mirtimi392 skelbiamas Šventyklos sugriovimas, pradėsiantis naują išganymo istorijos epochą. „Ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje“ (Jn 4, 21).393

III. Jėzus ir Izraelio tikėjimas į vienintelį Dievą Gelbėtoją

587  Jeigu jau Įstatymas ir Šventykla religinei Izraelio vyresnybei teikė progą prieštarauti394 Jėzui, tai juo labiau Jo elgesys atleidžiant nuodėmes – nes tai įmanoma vienam Dievui – buvo tikras papiktinimo akmuo.395

588  Jėzus piktino fariziejus valgydamas su muitininkais ir nusidėjėliais396 lygiai taip draugiškai, kaip ir su jais.397 Tiems iš jų, „kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino“ (Lk 18, 9),398 Jėzus sakė: „Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių“ (Lk 5, 32). Maža to, fariziejams Jis pareiškė, kad nuodėmei esant visuotinei,399 tie, kurie tariasi esą nereikalingi išganymo, patys savo valia tampa akli.400

589  Jėzus ypač juos piktino tuo, kad savo gailestingą elgesį su nusidėjėliais tapatino su paties Dievo laikysena jų atžvilgiu.401 Net davė suprasti, jog, valgydamas su nusidėjėliais,402 Jis juos priima į mesijinę puotą.403 Tačiau religinę Izraelio vyresnybę į keblią padėtį Jėzus labiausiai statė atleisdamas nuodėmes. Argi jie nebuvo teisūs nuogąstaudami: „Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“ (Mk 2, 7). Atleisdamas nuodėmes, Jėzus arba piktžodžiauja, nes, būdamas žmogus, laiko save lygiu Dievui,404 arba sako tiesą ir savuoju Asmeniu įkūnija bei apreiškia Dievo vardą.405

590  Vien Jėzaus asmens tapatumas su Dievu gali pateisinti tokį absoliutų reikalavimą kaip šis: „Kas ne su manimi, tas prieš mane“ (Mt 12, 30); arba Jo žodžius, jog Jis esąs „daugiau negu Jona [...], daugiau negu Saliamonas“ (Mt 12, 41–42), didesnis už Šventyklą;406 jog tai apie Jį kalbėjo Dovydas, vadindamas Mesiją savo Viešpačiu;407 Jėzus pats patvirtina: „Pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!“ (Jn 8, 58) ir net: „Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn 10, 30).

591  Jėzus reikalavo, kad religinė Jeruzalės vyresnybė įtikėtų Jį dėl Jo daromų savo Tėvo darbų.408 Tačiau, kad tai įtikėtum, pirma reikėjo paslaptingai numirti sau pačiam ir traukiant dieviškajai malonei409 atgimti „iš aukštybės“.410 Toks reikalavimas atsiversti netikėto pažadų išsipildymo akivaizdoje411 leidžia suprasti tragišką Sinedriono suklydymą, manant, jog Jėzus vertas mirties kaip piktžodžiautojas.412Sinedriono nariai taip elgėsi ir iš nežinios,413 ir dėl netikėjimo414 sukietintos širdies.415

Santrauka

592  Jėzus nepanaikino Sinajaus įstatymo, bet jį įvykdė416 taip tobulai,417 jog apreiškė jo galutinę prasmę418 ir atpirko jo pažeidimus.419

593  Jėzus gerbė Šventyklą, kaip maldininkas keliaudamas į ją per žydų šventes, ir pavydžiai mylėjo tą Dievo būstą tarp žmonių. Šventykla yra Jo slėpinio pirmavaizdis. Skelbdamas jos sunaikinimą, Jėzus kartu apreiškia būsimą savo pasmerkimą mirti ir prasidedantį naują išganymo istorijos metą, kai Jo paties kūnas bus galutinė Šventykla.

594  Tokie Jėzaus darbai kaip nuodėmių atleidimas rodo, kad Jis pats yra Dievas Gelbėtojas.420 Kai kurie žydai, nepripažindami žmogumi tapusio Dievo,421 laikė Jį esant žmogumi, kuris dedasi Dievu,422 ir nuteisė Jį kaip piktžodžiautoją.

Išnašos

340 Plg. Mk 3, 6.

341 Plg. Mt 12, 24.

342 Plg. Mk 2, 7.

343 Plg. Mk 3, 1-6.

344 Plg. Mk 7, 14-23.

345 Plg. Mk 2, 14-17.

346 Plg. Mk 3, 22; Jn 8, 48; 10, 20.

347 Plg. Mk 2, 7; Jn 5, 18; 10, 33.

348 Plg. Jn 7, 12; 7, 52.

349 Plg. Jn 8, 59; 10, 31.

350 Plg. Lk 2, 34.

351 Plg. Jn 1, 19; 2, 18; 5, 10; 7, 13; 9, 22; 18, 12; 19, 38; 20, 19.

352 Plg. Jn 7, 48-49.

353 Plg. Lk 13, 31.

354 Plg. Lk 7, 36; 14, 1.

355 Plg. Mt 22, 23-34; Lk 20, 39.

356 Plg. Mt 6, 2-18.

357 Plg. Mk 12, 28-34.

358 Plg. Jn 8, 46.

359 Plg. Jn 7, 19; Apd 13, 38-41; 15, 10.

360 Plg. Gal 3, 10; 5, 3.

361 Plg. Rom 10, 2.

362 Plg. Mt 15, 3-7; Lk 11, 39-54.

363 Plg. Iz 53, 11; Žyd 9, 15.

364 Plg. Gal 4, 4.

365 Plg. Gal 3, 13.

366 Plg. Gal 3, 10.

367 Plg. Jn 11, 8; 3, 2; Mt 22, 23-24. 34-36.

368 Plg. Mt 12, 5; 9, 12; Mk 2, 23-27; Lk 6, 6-9; Jn 7, 22-23.

369 Plg. Mt 5, 1.

370 Plg. Mk 7, 8.

371 Plg. Mk 7, 13.

372 Plg. Gal 3, 24.

373 Plg. Jn 5, 36; 10, 25. 37-38; 12, 37.

374 Plg. Mk 2, 25-27; Jn 7, 22-24.

375 Plg. Mt 12, 5; Sk 28, 9.

376 Plg. Lk 13, 15-16; 14, 3-4.

377 Plg. Lk 2, 22-39.

378 Plg. Lk 2, 46-49.

379 Plg. Lk 2, 41.

380 Plg. Jn 2, 13-14; 5, 1. 14; 7, 1. 10.14; 8, 2; 10, 22-23.

381 Plg. Mt 21, 13.

382 Plg. Apd 2, 46; 3, 1; 5, 20. 21; ir t. t.

383 Plg. Mt 24, 1-2.

384 Plg. Mt 24, 3; Lk 13, 35.

385 Plg. Mk 14, 57-58.

386 Plg. Mt 27, 39-40.

387 Plg. Mt 8, 4; 23, 21; Lk 17, 14; Jn 4, 22.

388 Plg. Jn 18, 20.

389 Plg. Mt 17, 24-27.

390 Plg. Mt 16, 18.

391 Plg. Jn 2, 19. 21; Mt 12, 6.

392 Plg. Jn 2, 18-22.

393 Plg. Jn 4, 23-24; Mt 27, 51; Žyd 9, 11; Apr 21, 22.

394 Plg. Lk 2, 34.

395 Plg. Lk 20, 17-18; Ps 118, 22.

396 Plg. Lk 5, 30.

397 Plg. Lk 7, 36; 11, 37; 14, 1.

398 Plg. Jn 7, 49; 9, 34.

399 Plg. Jn 8, 33-36.

400 Plg. Jn 9, 40-41.

401 Plg. Mt 9, 13; Oz 6, 6.

402 Plg. Lk 15, 1-2.

403 Plg. Lk 15, 23-32.

404 Plg. Jn 5, 18; 10, 33.

405 Plg. Jn 17, 6.26.

406 Plg. Mt 12, 6.

407 Plg. Mt 12, 36-37.

408 Plg. Jn 10, 36-38.

409 Plg. Jn 6, 44.

410 Plg. Jn 3, 7.

411 Plg. Iz 53, 1.

412 Plg. Mk 3, 6; Mt 26, 64-66.

413 Plg. Lk 23,34; Apd 3,17-18.

414 Mk 3, 5; Rom. 11, 25.

415 Plg. Rom 11, 20.

416 Plg. Mt 5, 17-19.

417 Plg. Jn 8, 46.

418 Plg. Mt 5, 33.

419 Plg. Žyd 9, 15.

420 Plg. Jn 5, 16-18.

421 Plg. Jn 1, 14.

422 Plg. Jn 10, 33.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003