KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas / Antras poskyris. Tikiu į Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų / 4 skirsnis. „Jėzus Kristus kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo prikaltas prie kryžiaus, numiręs ir palaidotas“

2 skirsnelis. Jėzus mirė nukryžiuotas

I. Jėzaus teismas
Žydų vyresnybės nesutarimai dėl Jėzaus

595  Religinėje Jeruzalės vyresnybėje buvo slaptų Jėzaus mokinių,423 tokių kaip fariziejus Nikodemas424 ar garsusis Juozapas iš Arimatėjos, tačiau dėl Jo asmens,425 jau ilgai virė nesutarimai, ir šv. Jonas galėjo pasakyti, kad net Jėzaus kančios išvakarėse „daugelis iš vyresnybės“ – tegu ir netvirtai – įtikėjo Jį (Jn 12, 42). Tai visai nenuostabu prisiminus, kad kitą dieną po Sekminių „net didelis kunigų būrys pakluso tikėjimui“ (Apd 6, 7) ir kad buvo „priėmusių tikėjimą fariziejų“ (Apd 15, 5); šv. Jokūbas galėjo pranešti šv. Pauliui: „Matai, broli, kiek tūkstančių žydų tapo tikinčiaisiais, ir jie visi uoliai laikosi Įstatymo“ (Apd 21, 20).

596  Religinė Jeruzalės vyresnybė nesutarė, kaip laikytis paties Jėzaus atžvilgiu.426 Fariziejai grasino ekskomunika tiems, kurie Juo seks.427 O tiems, kurie baiminosi, kad „visi įtikės Jį; ateis romėnai ir sunaikins šventąją vietą bei mūsų tautą“ (Jn 11, 48), vyriausiasis kunigas Kajafas pranašingai siūlė: „Geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų“ (Jn 11, 50). Sinedrionas nusprendė, kad Jėzus vertas mirties428 kaip piktžodžiautojas, tačiau neturėdamas teisės bausti mirtimi429 atidavė Jėzų romėnams, kaltindamas Jį politiniu maištu;430 tai sulygino Jį su Barabu, taip pat kaltinamu „už maištą“ (Lk 23, 19). Aukštieji kunigai siekdami, kad jis pasmerktų Jėzų, grasino Pilotui politinėmis pasekmėmis.431

Nėra kolektyvinės žydų atsakomybės už Jėzaus mirtį

597  Turint prieš akis Evangelijose aprašytą sudėtingą istorinę situaciją Jėzaus teismo metu, kad ir kokia būtų vienam Dievui težinoma šios bylos veikėjų (Judo, Sinedriono, Piloto) asmeninė kaltė, atsakomybės už tai negalima suversti visiems Jeruzalės žydams, nors sukurstyta minia to garsiai ir reikalavo,432 o po Sekminių priekaištauta visiems, raginant juos atsiversti.433 Pats Jėzus, atleisdamas jiems ant kryžiaus,434 ir Juo sekdamas Petras teisino Jeruzalės žydus ir net jų vadus, nes jie tai padarę „iš nežinios“.435 Juo labiau dėl minios šauksmo: „Jo kraujas [tekrinta] ant mūsų ir mūsų vaikų!“ (Mt 27, 25), vadinasi, pritarimo nuosprendžiui,436 negalima kaltinti kitų vietų ir laikų žydų:

Bažnyčia Vatikano II Susirinkime pareiškė: „tai, kas įvykdyta jo kančios metu, negalima primesti nei visiems be skirtumo anuomet gyvenusiems, nei šiandieniams žydams. [...] Žydai tenebūnie pristatomi kaip Dievo atmestieji arba prakeiktieji, tarsi tai plauktų iš Šventojo Rašto.“437
Dėl Kristaus kančios kalti visi nusidėjėliai

598  Savuoju tikėjimo mokymu ir savo šventųjų liudijimu Bažnyčia niekada nepamiršo teigti, kad „patys nusidėjėliai buvo visų dieviškojo Atpirkėjo kančių kaltininkai ir tarytum įrankiai“438. Pripažindama, kad mūsų nuodėmės užgauna patį Kristų,439 Bažnyčia nedvejodama atsakingiausiais už Kristaus kančias laiko krikščionis, nors jie patys tą atsakomybę pernelyg dažnai priskirdavo vien žydams:

Tad dėl tos kaltės smerktini visi, kurie ir toliau vis nusideda. Kadangi mūsų nuodėmės privertė Viešpatį Kristų mirti ant kryžiaus, tai tikrai tie, kurie paskendę ištvirkime ir nusikaltimuose, iš naujo „sau kryžiuoja Dievo Sūnų ir išstato Jį paniekai“ (Žyd 6, 6). Tokiu atveju mūsų kaltė gali atrodyti dar didesnė negu žydų, nes jie, kaip sako apaštalas, „jei būtų pažinę, nebūtų garbingiausiojo Viešpaties nukryžiavę“ (1 Kor 2, 8). Tuo tarpu mes skelbiamės pažįstą Dievą, o darbais Jo išsiginame, vadinasi, tarsi savo rankomis Jį žudome.440

Ir ne demonai Jį nukryžiavo, bet tu su jais Jį kryžiavai ir dar kryžiuoji, mėgaudamasis savo ydomis ir nuodėmėmis.441

II. Atperkamoji Kristaus mirtis dieviškajame išganymo plane
Jėzus „išduotas Dievo valios sprendimu“

599  Žiauri Jėzaus mirtis įvyko ne atsitiktinai, nelaimingai susidėjus aplinkybėms. Kaip savo pirmoje Sekminių kalboje Jeruzalės žydams aiškino Petras, tai Dievo plano slėpinys: Jėzus buvo „Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotas“ (Apd 2, 23). Ši biblinė kalba nereiškia, kad tie, kurie Jėzų išdavė,442 buvo tik pasyvūs Dievo iš anksto numatyto scenarijaus vykdytojai.

600  Dievui visi laiko momentai yra dabartis. Tad savo amžinąjį, „iš anksto nustatytą“ planą Jis sudarė įtraukdamas ir laisvą kiekvieno žmogaus atsaką į jo malonę: „Taip. Šitame mieste iš tiesų susibūrė Erodas, Poncijus Pilotas su pagonimis ir Izraelio gentimis443 prieš Tavo šventąjį tarną Jėzų, kurį Tu patepei, kad įvykdytų, ką Tavo galia ir valia buvo iš anksto nusprendusi“ (Apd 4, 27–28). Dievas leido jiems veikti pagal savo apakimą,444 kad būtų įvykdytas Jo išganymo planas.445

„Numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai“

601  Šis dieviškasis išganymo planas, pagal kurį turėjo žūti „teisusis Tarnas“,446 iš anksto buvo paskelbtas Raštuose kaip visuotinio atpirkimo, tai yra žmones iš nuodėmės vergijos išlaisvinusio atpirkimo, slėpinys.447 Šv. Paulius išpažįsta tikėjimą, kurį sakosi yra „gavęs, būtent:448 Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai“ (1 Kor 15, 3)449. Atperkamoji Jėzaus mirtis pirmiausia įgyvendino pranašystę apie kenčiantį Dievo Tarną.450Pats Jėzus pateikė savo gyvenimo ir kančios prasmę kenčiančio Dievo Tarno šviesoje.451 Prisikėlęs Jis šitaip aiškino Raštus Emauso mokiniams,452 o vėliau ir patiems apaštalams.453

„Dievas Jį dėl mūsų pavertė nuodėme“

602  Tad ir Petras galėjo taip išreikšti apaštališkąjį tikėjimą dieviškuoju išganymo planu: „Juk jūs žinote, kad esate atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos [...] brangiuoju krauju Kristaus, to Avinėlio be kliaudos ir dėmės. O Jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sukūrimą ir apreikštas laikų pabaigoje jums“ (1 Pt 1, 18–20). Žmonių nuodėmės, padarytos po pirmapradės kaltės, baudžiamos mirtimi.454 Siųsdamas savo Sūnų tarno pavidalu455, nupuolusios ir dėl nuodėmės mirčiai nuskirtos žmogystės pavidalu,456, Dievas „Tą, kuris nepažino nuodėmės, dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes Jame taptume Dievo teisumu“ (2 Kor 5, 21).

603  Jėzus nebuvo [Dievo] atstumtas, tarsi pats būtų nusidėjęs.457 Atvirkščiai, dėl atperkamosios meilės – kuri nuolat Jį vienijo su Tėvu458 – Jis taip prisiėmė mus, nuodėmėmis nuklydusius nuo Dievo, kad galėjo mūsų vardu ant kryžiaus sušukti: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mk 15, 34).459 Taip Jį sulyginęs su mumis, nusidėjėliais, Dievas „nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus“ (Rom 8, 32), kad mus sutaikintų „su Dievu Jo Sūnaus mirtis“ (Rom 5, 10).

Dievas pirmas pamilo visus atperkamąja meile

604  Atiduodamas savo Sūnų už mūsų nuodėmes, Dievas parodė, kad tai, ką Jis planuoja mūsų atžvilgiu, yra geranoriškos meilės sumanymas, visai nepriklausomas nuo mūsų nuopelnų: „Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4, 10).460 „O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8).

605  Ta meilė nedaro jokių išimčių; Jėzus tai priminė užbaigdamas palyginimą apie paklydusią avelę: „Taip ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių“ (Mt 18, 14). Jis paaiškina atėjęs „savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28); pastarasis žodis nieko neriboja: jis visą žmoniją pastato priešais vienintelį Atpirkėją, kuris save atiduoda, kad ją išgelbėtų.461 Bažnyčia, sekdama apaštalais,462 moko, kad Kristus mirė už visus žmones be jokios išimties. „Nėra, nebuvo ir nebus žmogaus, už kurį Kristus nebūtų kentėjęs.“463

III. Kristus pats save paaukojo Tėvui už mūsų nuodėmes
Visas Kristaus gyvenimas yra auka Tėvui

606  Dievo Sūnus, nužengęs iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios Tėvo, kuris Jį siuntė,464 „ateidamas į pasaulį, byloja: [...] štai ateinu [...] vykdyti Tavo, o Dieve, valios! [...] Dėlei tos valios esame Jėzaus Kristaus kūno atnašavimu vieną kartą pašventinti visiems laikams“ (Žyd 10, 5–10). Nuo pat pirmosios savo Įsikūnijimo akimirkos Sūnus įsitraukia į dieviškojo išganymo planą savo atperkamąja misija: „Mano maistas – vykdyti valią To, kuris mane siuntė, ir baigti Jo darbą“ (Jn 4, 34). Jėzaus auka „už viso pasaulio nuodėmes“ (1 Jn 2, 2) reiškia Jo meilės bendrumą su Tėvu: „Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę“ (Jn 10, 17). „Pasaulis privalo pažinti, jog aš myliu Tėvą ir taip darau, kaip Jis yra man įsakęs“ (Jn 14, 31).

607  Tas troškimas įsitraukti į savo Tėvo atperkamosios meilės planą gaivina visą Jėzaus gyvenimą,465 nes Jo atperkamoji kančia yra Jo Įsikūnijimo prasmė: „Ir ką aš pasakysiu: 'Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!'? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą“ (Jn 12, 27). „Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“ (Jn 18, 11). Ir net ant kryžiaus, prieš ištardamas: „Atlikta!“ (Jn 19, 30), Jis ištarė: „Trokštu!“ (Jn 19, 28).

„Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“

608  Sutikęs pakrikštyti Jėzų drauge su nusidėjėliais,466 Jonas Krikštytojas Jame išvydo ir kitiems parodė Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę.467 Tuo jis pareiškė, kad Jėzus yra ir kenčiantis Dievo Tarnas, kuris, burnos nepravėręs, leidžiasi vedamas pjauti468 bei ant savo pečių neša daugelio nuodėmę,469 Velykų Avinėlis, Izraelio atpirkimo simbolis nuo pirmųjų Velykų.470Visas Kristaus gyvenimas patvirtina Jo misiją tarnauti ir savo gyvybę atiduoti kaip išpirką už daugelį.471

Jėzus laisvai perėmė atperkamąją Tėvo meilę

609  Perimdamas į savo žmogiškąją širdį Tėvo meilę žmonėms, Jėzus „parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1), nes „nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Taip kančioje ir mirtyje Jo žmogystė tapo laisvu ir tobulu Jo dieviškosios, žmonių išganymo trokštančios meilės įrankiu.472Jis iš tikrųjų laisvai sutiko kentėti ir mirti iš meilės savo Tėvui ir žmonėms, kuriuos Tėvas nori išgelbėti: „Niekas neatima jos [gyvybės] iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu“ (Jn 10, 18). Taigi Dievo Sūnus visiškai laisvas ėjo į mirtį.473

Per Paskutinę vakarienę Jėzus iš anksto laisvai paaukojo savo gyvybę

610  „Tą naktį, kurią buvo išduotas“ (1 Kor 11, 23), vakarieniaudamas su dvylika apaštalų,474Jėzus iškilmingai pareiškė apie savo laisvą auką. Kančios išvakarėse, dar būdamas laisvas, Paskutinę vakarienę su savo apaštalais Jėzus padarė savanoriškos aukos Tėvui475 dėl žmonių išganymo atminimu: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Lk 22, 19). „Tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28).

611  Eucharistija, kurią Jis tuo metu įsteigė, bus Jo aukos „atminimui“476. Jėzus įtraukia apaštalus į savo paties auką ir reikalauja ją nepaliaujamai tęsti.477 Taip Jėzus paskyrė apaštalus būti Naujosios Sandoros kunigais: „Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa“ (Jn 17, 19).478

Agonija Getsemanėje

612  Naujosios Sandoros taurę, kurią Jėzus pirma buvo paėmęs per Paskutinę vakarienę save aukodamas,479 paskui priima iš Tėvo rankų agonijos metu Getsemanėje480tapdamas „klusnus iki mirties“ (Fil 2, 8).481 Jėzus meldžiasi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė...“ (Mt 26, 39). Taip Jis išreiškia savo žmogiškosios prigimties pasibaisėjimą mirtimi. Toji, kaip ir mūsų, prigimtis yra skirta amžinajam gyvenimui; bet skirtingai nuo mūsų ji tobulai apsaugota nuo nuodėmės,482 kuri užtraukia mirtį;483 tačiau pirmiausia ji prisiimta dieviškojo Asmens – „gyvybės Kūrėjo“,484 „Gyvojo“485. Savo žmogiškąja valia sutikdamas, kad įvyktų Tėvo valia,486Jis pasitinka mirtį kaip atpirkimą, kad „pats savo kūne“ užneštų „mūsų nuodėmes ant kryžiaus“ (1 Pt 2, 24).

Kristaus mirtis yra vienintelė ir galutinė auka

613  Kristaus mirtis yra drauge Avinėlio, kuris naikina pasaulio nuodėmę,487Velykų auka, galutinai atperkanti žmoniją,488 ir Naujosios Sandoros auka,489grąžinanti žmonėms bendrystę su Dievu,490 sutaikindama su Juo per kraują, išlietą už daugelį nuodėmėms atleisti.491

614  Ta Kristaus auka yra vienkartinė, ji užbaigia ir pranoksta visas aukas.492 Pirmiausia tai yra paties Dievo Tėvo dovana: Tėvas atiduoda savo Sūnų, kad mus sutaikintų su savimi.493Drauge tai yra auka žmogumi tapusio Dievo Sūnaus, kuris laisva valia ir iš meilės494 paaukoja savo gyvybę495 Tėvui per Šventąją Dvasią,496 kad išpirktų mūsų neklusnumą.

Mūsų neklusnumą Jėzus pamainė savo klusnumu

615  „Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs“ (Rom 5, 19). Savo klusnumu iki mirties Jėzus tapo mūsų pakaita kaip kenčiantis Dievo Tarnas, kuris atiduoda save kaip auką už nuodėmę, prisiimdamas daugelio nuodėmę, ir juos nuteisina, prisiimdamas jų bausmę už kaltes.497 Jėzus atitaisė mūsų kaltes ir atmokėjo Tėvui už mūsų nuodėmes.498

Jėzus savo auką užbaigė ant kryžiaus

616  Ta meilė iki galo499 Kristaus aukai suteikia atpirkimo ir atitaisymo, išpirkos ir atmokos vertę. Aukodamas savo gyvybę, Jis mus visus pažino ir mylėjo.500 „Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę“ (2 Kor 5, 14). Joks žmogus, netgi pats švenčiausias, nebūtų galėjęs prisiimti visų žmonių nuodėmių ir už juos pasiaukoti. Tačiau Kristaus auka galėjo atpirkti visus dėl to, kad Kristus buvo dieviškasis Sūnaus Asmuo, kuris pranoksta ir drauge apima kiekvieną žmogų ir dėl to yra visos žmonijos Galva.

617  „Savo švenčiausia kančia ant kryžiaus medžio Jis mus nuteisino“, moko Tridento Susirinkimas,501 pabrėždamas Kristaus, esančio amžinojo išganymo priežastimi,502 aukos vienatinumą. Ir Bažnyčia pagerbia kryžių giedodama: „Sveikas, kryžiau, vienintele mūsų viltie!“503

Mūsų dalyvavimas Kristaus aukoje

618  Kryžiaus mirtis yra vienkartinė Kristaus auka; Kristus – „vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas“504. Tačiau kadangi Jo dieviškasis Asmuo „įsikūnijimu tarsi susivienijo su kiekvienu žmogumi“505, „visiems suteikia galimybę vien Dievui žinomu būdu susivienyti su šiuo Velykų slėpiniu.“506. Jis kviečia savo mokinius pasiimti savo kryžių ir sekti Juo,507 nes ir Jis kentėjo už mus palikdamas mums pavyzdį, kad eitume Jo pėdomis.508Jis iš tikro nori į savo atperkamąją auką įtraukti tuos, kuriems pirmiausia ji skirta.509 Kilniausiu būdu tai įvyks Jo Motinoje, kuri giliau už visus kitus bus įtraukta į Jo atperkamosios kančios slėpinį.510

Be kryžiaus nėra kitų laiptų, kuriais galėtume įkopti į dangų.511
Santrauka

619  „Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai“ (1 Kor 15, 3).

620  Mūsų išganymo iniciatyva kilo iš Dievo meilės mums, nes „Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų, kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4, 10). „Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį“ (2 Kor 5, 19).

621  Jėzus savanoriškai pasiaukojo dėl mūsų išganymo. Šią auką kaip dovaną Jis paskelbė ir iš anksto paaukojo per Paskutinę vakarienę: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Lk 22, 19).

622  Kristaus atpirkimo esmė yra ta, kad Jis „atėjo [...] savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28), tai yra parodyti saviesiems „savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1), kad jie būtų „atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos“.512

623  Iš meilės paklusęs Tėvui „iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8), Jėzus įvykdė išperkamąją misiją,513 kaip kenčiantis Dievo Tarnas, kuris nuteisino daugelį ir prisiėmė jų bausmę už kaltes.514

Išnašos

423 Plg. Jn 19, 38-39.

424 Plg. Jn 7, 50.

425 Plg. Jn 9, 16-17; 10, 19-21.

426 Plg. Jn 9, 16; 10, 19.

427 Plg. Jn 9, 22.

428 Plg. Mt 26, 66.

429 Plg. Jn 18, 31.

430 Plg. Lk 23, 2.

431 Plg. Jn 19, 12.15.21.

432 Plg. Mk 15, 11.

433 Plg. Apd 2, 23.36; 3, 13-14; 4, 10; 5, 30; 7, 52; 10, 39; 13, 27-28; 1 Tes 2, 14-15.

434 Plg. Lk 23, 34.

435 Plg. Apd 3, 17.

436 Plg. Apd 5, 28; 18, 6.

437 NA 4.

438 Catech. R. 1, 5, 11; plg. Žyd 12, 3.

439 Plg. Mt 25, 45; Apd 9, 4-5.

440 Catech. R. 1, 5, 11.

441 Šv. Pranciškus Asyžietis, Admon. 5, 3.

442 Plg. Apd 3, 13.

443 Plg. Ps 2, 1-2.

444 Plg. Mt 26, 54; Jn 18, 36; 19, 11.

445 Plg. Apd 3, 17-18.

446 Plg. Iz 53, 11; Apd 3, 14.

447 Plg. Iz 53, 11-12; Jn 8, 34-36.

448 Plg. 1 Kor 15, 3.

449 Plg. taip pat Apd 3, 18; 7, 52; 13, 29; 26, 22-23.

450 Plg. Iz 53, 7-8 ir Apd 8, 32-35.

451 Plg. Mt 20, 28.

452 Plg. Lk 24, 25-27.

453 Plg. Lk 24, 44-45.

454 Plg. Rom 5, 12; 1 Kor 15, 56.

455 Plg. Rom 8, 3.

456 Plg. Fil 2, 7.

457 Plg. Jn 8, 46.

458 Plg. Jn 8, 29.

459 Plg. Ps 22, 2.

460 Plg. 1 Jn 4, 19.

461 Plg. Rom 5, 18-19.

462 Plg. 2 Kor 5, 15; 1 Jn 2, 2.

463 Kiersi (Quiercy) Susir. 853 m. : DS 624.

464 Plg. Jn 6, 38.

465 Plg. Lk 12, 50; 22, 15; Mt 16, 21-23.

466 Plg. Lk 3, 21; Mt 3, 14-15.

467 Plg. Jn 1, 29. 36.

468 Plg. Iz 53, 7; Jer 11, 19.

469 Plg. Iz 53, 12.

470 Plg. Iš 12, 3-14; Jn 19, 36; 1 Kor 5, 7.

471 Plg. Mk 10, 45.

472 Plg. Žyd 2, 10. 17-18; 4, 15; 5, 7-9.

473 Plg. Jn 18, 4-6; Mt 26, 53.

474 Plg. Mt 26, 20.

475 Plg. 1 Kor 5, 7.

476 Plg. 1 Kor 11, 25.

477 Plg. Lk 22, 19.

478 Plg. Tridento Susir.: DS 1752; 1764.

479 Plg. Lk 22, 20.

480 Plg. Mt 26, 42.

481 Plg. Žyd 5, 7-8.

482 Plg. Žyd 4, 15.

483 Plg. Rom 5, 12.

484 Plg. Apd 3, 15.

485 Plg. Apr 1, 17; Jn 1, 4; 5, 26.

486 Plg. Mt 26, 42.

487 Plg. Jn 1, 29; 1 Pt 1, 19.

488 Plg. 1 Kor 5, 7; Jn 8, 34-36.

489 Plg. 1 Kor 11, 25.

490 Plg. Iš 24, 8.

491 Plg. Kun 16, 15-16.

492 Plg. Žyd 10, 10.

493 Plg. 1 Jn 4, 10.

494 Plg. Jn 15, 13.

495 Plg. Jn 10, 17-18.

496 Plg. Žyd 9, 14.

497 Plg. Iz 53, 10-12.

498 Plg. Tridento Susir.: DS 1529.

499 Plg. Jn 13, 1.

500 Plg. Gal 2, 20; Ef 5, 2.25.

501 DS 1529.

502 Plg. Žyd 5, 9.

503 Himnas "Vexilla Regis".

504 Plg. 1 Tim 2, 5.

505 GS 22, §2.

506 GS 22, §5.

507 Plg. Mt 16, 24.

508 Plg. 1 Pt 2, 21.

509 Plg. Mk 10, 39; Jn 21, 18-19; Kol 1, 24.

510 Plg. Lk 2, 35.

511 Šv. Rožė Limietė, Vita.

512 Plg. 1 Pt 1, 18.

513 Plg. Iz 53, 10.

514 Plg. Iz 53, 11; Rom 5, 19.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003