KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas / Antras poskyris. Tikiu į Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų / 5 skirsnis. Jėzus Kristus „nužengė į pragarus, trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių“

2 skirsnelis. Trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių

638  „Mes jums skelbiame Gerąją Naujieną apie protėviams duotąjį pažadą: jį Dievas įvykdė mums, jų vaikams, prikeldamas Jėzų“ (Apd 13, 32–33). Jėzaus prisikėlimas yra mūsų tikėjimą į Kristų vainikuojanti tiesa; ši tiesa, pirmosios krikščionių bendruomenės įtikėta ir išgyventa kaip svarbiausia tiesa, Tradicijos perduota kaip pagrindinė, Naujojo Testamento dokumentais pagrįsta, drauge su kryžiumi skelbiama kaip esminė Velykų slėpinio dalis:

Kristus prisikėlė iš numirusių,
Savo mirtimi mirtį nugalėjo,
Mirusiems gyvybę dovanojo.544
I. Istorinis ir transcendentinis įvykis

639  Kristaus prisikėlimo slėpinys yra realus įvykis; kaip liudija Naujasis Testamentas, jis turėjo istoriškai konstatuotų apraiškų. Jau šv. Paulius apie 56 metus galėjo rašyti korintiečiams: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; Jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; Jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai“ (1 Kor 15, 3–5). Apaštalas čia kalba apie gyvąją Prisikėlimo tradiciją, apie kurią sužinojo po savo atsivertimo prie Damasko vartų.545

Tuščias kapas

640  „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra Jo čia, Jis prisikėlė!“ (Lk 24, 5–6). Velykų įvykyje pirmiausia susiduriame su tuščiu Jėzaus kapu. Jis dar nėra tiesioginis prisikėlimo įrodymas; kodėl Kristaus kūno nebėra kape, būtų galima aiškinti ir kitaip.546 Vis dėlto tuščią kapą visi suprato kaip svarbiausią ženklą; jį atradusiems Jėzaus mokiniams – pirmiausia šventoms moterims,547 o paskui Petrui548 – tai buvo pirma dingstis įtikėti, kad Viešpats tikrai prisikėlė. Mokinys, „kurį Jėzus mylėjo“ (Jn 20, 2), tvirtina, jog įėjęs į tuščią kapą ir išvydęs „paliktas drobules“ (Jn 20, 5), „pamatė ir įtikėjo“549. Vadinasi, pamatęs tuščią kapą,550 jis suvokė, kad tai, jog Jėzaus kūno nėra kape, ne žmogaus darbas ir kad Jėzus ne taip paprastai grįžo į žemiškąjį gyvenimą, kaip yra buvę su Lozoriumi.551

Prisikėlusiojo pasirodymai

641  Pirmosios sutiko Prisikėlusįjį552 Marija Magdalietė ir šventos moterys, ėjusios patepti Jėzaus kūno,553 nes Didžiojo penktadienio vakarą, artėjant šabui,554 Jis buvo palaidotas skubotai. Taigi moterys buvo pirmosios Kristaus prisikėlimo skelbėjos net patiems apaštalams.555 Tik paskui Jėzus pasirodė Petrui, vėliau Dvylikai.556Tad Petras, pašauktas stiprinti savo brolių tikėjimo,557 Prisikėlusįjį pamatė anksčiau už juos, o pastarieji, remdamiesi jo liudijimu, galėjo drąsiai skelbti: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui“ (Lk 24, 34).

642  Visa, kas tomis Velykų dienomis įvyko, įpareigojo kiekvieną apaštalą – ypač Petrą – kurti naująją erą, kuri išaušo Velykų rytmetį. Būdami Prisikėlusiojo liudytojai, jie lieka kertiniai Jo Bažnyčios akmenys. Pirmosios tikinčiųjų bendruomenės tikėjimas rėmėsi konkrečių, krikščionims pažįstamų ir daugiausia su jais tebegyvenusių žmonių liudijimu. Tie Kristaus prisikėlimo liudytojai558 pirmiausia yra Petras ir Dvylika, bet ne tik jie: Paulius aiškiai kalba apie Jėzaus pasirodymą „iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių“, po to „Jokūbui, paskui visiems apaštalams“559.

643  Turint tokius liudijimus, neįmanoma Kristaus prisikėlimo perkelti už fizinės tikrovės ribų ir nepripažinti, jog tai istorinis įvykis. Faktai rodo, kad mokinių tikėjimas buvo itin stipriai išmėgintas jų Mokytojo kančia ir kryžiaus mirtimi; apie tai Jis pats buvo pranašavęs.560 Mokiniai (bent kai kurie iš jų) Kristaus kančios buvo taip sukrėsti, jog ne iš karto patikėjo Prisikėlimo naujiena. Evangelijos vaizduoja toli gražu ne mistinio pakilimo apimtą mokinių būrį, bet parodo juos prislėgtus (nuliūdusius: Lk 24, 17) ir išsigandusius.561 Dėl to jie nepatikėjo šventomis moterimis, grįžusiomis nuo kapo, o jų „pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos“ (Lk 24, 11).562 Velykų vakarą pasirodęs Vienuolikai, Jėzus „priekaištavo jiems už netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę Jį prisikėlusį“ (Mk 16, 14).

644  Net išvydę tikrą, prisikėlusį Jėzų, mokiniai dar dvejojo;563 visa tai jiems atrodė taip neįmanoma: jie manė, jog mato vaiduoklį – dvasią,564 „jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis“ (Lk 24, 41). Abejonių buvo išmėgintas ir Tomas;565 net per paskutinį Jėzaus pasirodymą Galilėjoje, apie kurį pasakoja Matas, „kai kurie dar abejojo“ (Mt 28, 17). Dėl to hipotezė, pagal kurią Prisikėlimas buvęs apaštalų tikėjimo (ar per didelio patiklumo) „vaisius“, yra visiškai nepagrįsta. Priešingai, jų tikėjimas Prisikėlimu radosi – Dievo malonei veikiant – iš tiesioginio susitikimo su tikru, prisikėlusiu Jėzumi.

Prisikėlusio Kristaus žmogystės būvis

645  Prisikėlusio Jėzaus sąlytis su mokiniais yra tiesioginis, jie gali Jį paliesti,566 drauge su Juo valgyti.567 Per tai Jis ragina juos įsitikinti, kad Jis nėra dvasia,568o svarbiausia, kad prisikėlęs kūnas, kuris jiems matomas, yra tas pats, kuris buvo kankintas ir nukryžiuotas, nes jame tebėra Jo kančios žymės.569 Tačiau šis tikras ir paliečiamas kūnas tuo pat metu turi ir naujų išaukštinto kūno savybių: Jėzus nebėra pavaldus nei erdvės, nei laiko dėsniams, Jis gali atsirasti kur nori ir kada nori,570 nes Jo žmogiškoji prigimtis jau nebegali būti pririšta prie žemės ir priklauso vien dieviškajam Tėvui.571 Dėl to prisikėlęs Jėzus absoliučiai laisvas pasirinkti, kaip Jis pasirodys mokiniams: ar kaip sodininkas,572 ar „kitokiu pavidalu“ (Mk 16, 12) negu tas, prie kurio jie buvo pripratę, kad taip kuo labiau sužadintų jų tikėjimą.573

646  Kristaus prisikėlimas nebuvo sugrįžimas į žemiškąjį gyvenimą, kaip atsitikdavo Jam prikeliant mirusiuosius prieš Velykas: Jairo dukterį, jaunikaitį iš Naino, Lozorių. Šie darbai buvo stebuklingi įvykiai, tačiau stebuklingai prikelti asmenys Jėzaus galia sugrįždavo į „įprastinį“, žemišką gyvenimą. Kada nors jie ir vėl mirs. Kristaus prisikėlimas yra iš esmės kitoks. Su savo prisikėlusiu kūnu Jis pereina iš mirtingo į visai kitą gyvenimą anapus laiko ir erdvės. Per Prisikėlimą Jėzaus kūnas tapo kupinas Šventosios Dvasios galybės; pašlovintas jis dalyvauja dieviškajame gyvenime, ir šv. Paulius gali apie Kristų sakyti, jog Jis yra „žmogus iš dangaus“574.

Prisikėlimas kaip transcendentinis įvykis

647  „Štai ta naktis, kurioje, mirties pančius sutraukęs, Kristus Nugalėtojas pakilo iš kapo“, giedama Velykų „Exsultet“575. Iš tiesų niekas savo akimis nematė paties Prisikėlimo, ir nė vienas evangelistas jo neaprašė. Niekas negali pasakyti, kaip tai atrodė fiziškai. Dar labiau pojūčiais nepagaunama jo slapčiausia esmė, perėjimas į kitą gyvenimą. Prisikėlimas, kaip įvykis, kurį patvirtina rastas tuščias kapas ir apaštalų susitikimai su prisikėlusiu Kristumi, vis dėlto peržengia ir pranoksta istoriją bei išlieka vienas svarbiausių tikėjimo slėpinių. Dėl to prisikėlęs Kristus apsireiškė ne pasauliui,576 bet savo mokiniams, „tiems, kurie buvo Jį atlydėję iš Galilėjos į Jeruzalę. Dabar jie yra Jo liudytojai žmonėms“ (Apd 13, 31).

II. Prisikėlimas – Švenčiausiosios Trejybės darbas

648  Kaip transcendentinis paties Dievo įsikišimas į kūriniją ir istoriją, Kristaus prisikėlimas yra tikėjimo dalykas. Jame trys dieviškieji Asmenys veikia drauge, bet pasireiškia kiekvienas savitai. Prisikėlimą savo galybe įvykdė Tėvas, kuris „prikėlė“ (Apd 2, 24) savo Sūnų Kristų ir tokiu būdu Jo žmogiškąją prigimtį – su Jo kūnu – tobulai įvedė į Trejybę. Geroji Naujiena galutinai apreiškia Jėzų, „šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi“ (Rom 1, 4). Šv. Paulius pabrėžia, kad Dievo galybė apsireiškė577 per Šventąją Dvasią, kuri atgaivino mirusią Jėzaus žmogystę ir ją iškėlė į Viešpaties garbę.

649  Pats Sūnus prisikėlė irgi savo dieviškąja galia. Jėzus paskelbė, kad Žmogaus Sūnus turės daug kentėti, mirti ir po to prisikelti (aktyvia šio žodžio prasme578). Kitąsyk Jis aiškiai patvirtino: „Aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. [...] Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti.“ (Jn 10, 17–18) Mes „tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė“ (1 Tes 4, 14).

650  Bažnyčios tėvai gilinasi į Prisikėlimą remdamiesi dieviškuoju Kristaus Asmeniu; Jame išliko suvienyti ir siela, ir kūnas, kuriuos mirtis buvo išskyrusi: „Vieninga dieviškoji prigimtis išliko abiejose esminėse žmogaus dalyse; dėl to jos ir vėl susivienijo iš naujo. Vadinasi, mirtis suardė sudėtinę būtybę, o Prisikėlimas suvienijo abi perskirtas dalis.“579

III. Prisikėlimo prasmė ir jo svarba išganymui

651  „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“ (1 Kor 15, 14). Prisikėlimas pirmiausia patvirtina tai, ką pats Kristus darė ir ko mokė. Visos, net žmogaus protui neprieinamiausios tiesos tampa tikėtinos, jei Kristus prisikeldamas galutinai įrodė savo dieviškąjį valdžią, kaip ir buvo žadėjęs.

652  Kristaus prisikėlimas yra Senojo Testamento580 ir paties Jėzaus žemiškojo gyvenimo metu duotų pažadų įvykdymas.581 Posakis „kaip skelbė Raštai“582 nurodo, kad su Kristaus prisikėlimu tie pranašavimai išsipildė.

653  Prisikėlimas patvirtino Jėzaus dievystės tiesą. Jis buvo sakęs: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, suprasite, kad Aš Esu“ (Jn 8, 28). Nukryžiuotojo prisikėlimas įrodo, kad Jis iš tikrųjų yra „Aš Esu“, Dievo Sūnus ir pats Dievas. Šv. Paulius galėjo žydams pareikšti: „Protėviams duotąjį pažadą [...] Dievas įvykdė mums [...], prikeldamas Jėzų, kaip parašyta antrojoje psalmėje: 'Tu esi mano Sūnus, šiandien aš Tave pagimdžiau!'“ (Apd 13, 32–33).583 Kristaus prisikėlimas yra artimai susijęs su Dievo Sūnaus įsikūnijimo slėpiniu. Pagal amžinąjį Dievo planą jis jį atbaigia.

654  Yra du Velykų slėpinio aspektai: savo mirtimi Kristus mus išlaisvino iš nuodėmės, o prisikėlimu atvėrė kelią į naują gyvenimą. Pastarasis pirmiausia yra nuteisinimas, grąžinantis mums Dievo malonę,584 „kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių [...], taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4). Tai reiškia, kad nuodėmės užtraukta mirtis yra nugalėta, o mums vėl grąžinta malonė.585 Nuteisinimą atbaigia įsūnijimas, nes žmonės tampa Kristaus broliais, kaip Jėzus pats vadina savo mokinius po Prisikėlimo: „Eikite ir pasakykite mano broliams“ (Mt 28, 10).586 Broliams ne prigimtimi, bet dovanota malone, nes įsūniams leista tikrai dalyvauti vienatinio Sūnaus gyvenime, kuris buvo iki galo apreikštas Jo prisikėlimu.

655  Pagaliau Kristaus prisikėlimas – ir pats prisikėlęs Kristus – yra mūsų būsimojo prisikėlimo pagrindas ir šaltinis. „Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis [...]. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“ (1 Kor 15, 20–22). Laukiant, kol tai įvyks, prisikėlęs Kristus gyvena į Jį tikinčiųjų širdyse. Jame krikščionys „patyrė [...] būsimojo amžiaus galybę“ (Žyd 6, 5), o jų gyvenimą Kristus paslėpė dieviškajame gyvenime,587 „kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas“ (2 Kor 5, 15).

Santrauka

656  Tikėjimas Prisikėlimu remiasi ir istoriniu, ir slėpiningu transcendentiniu įvykiu; istoriniu, nes jį paliudijo tikrai su Prisikėlusiuoju susitikę mokiniai; transcendentiniu, nes žmogiškoji Kristaus prigimtis įžengė į Dievo garbę.

657  Tuščias kapas ir paliktos drobulės parodė, kad Dievo galybe Kristaus kūnas buvo išvaduotas iš mirties pančių ir apsaugotas nuo suirimo. Šitaip mokiniai buvo paruošti susitikimui su Prisikėlusiuoju.

658  Kristus, „mirusiųjų pirmgimis“ (Kol 1, 18), yra mūsų pačių prisikėlimo pradininkas, jau dabar nuteisinantis mūsų sielą,588 o kada nors atgaivinsiantis mūsų kūną.589

Išnašos

544 Bizantijos liturgija, Velykų tropariumas.

545 Plg. Apd 9, 3-18.

546 Plg. Jn 20, 13; Mt 28, 11-15.

547 Plg. Lk 24, 3.22-23.

548 Plg. Lk 24, 12.

549 Plg. Jn 20, 8.

550 Plg. Jn 20, 5-7.

551 Plg. Jn 11, 44.

552 Plg. Mt 28, 9-10; Jn 20, 11-18.

553 Plg. Mk 16, 1; Lk 24,1.

554 Plg. Jn 19, 31.42.

555 Plg. Lk 24, 9-10.

556 Plg. 1 Kor 15, 5.

557 Plg. Lk 22, 31-32.

558 Plg. Apd 1, 22.

559 Plg. 1 Kor 15, 4-8.

560 Plg. Lk 22, 31-32.

561 Plg. Jn 20, 19.

562 Plg. Mk 16, 11. 13.

563 Plg. Lk 24, 38.

564 Plg. Lk 24, 39.

565 Plg. Jn 20, 24-27.

566 Plg. Lk 24, 39; Jn 20, 27.

567 Plg. Lk 24, 30.41-43; Jn 21, 9.13-15.

568 Plg. Lk 24, 39.

569 Plg. Lk 24, 40; Jn 20, 20. 27.

570 Plg. Mt 28, 9. 16-17; Lk 24, 15.36; Jn 20, 14.19.26; 21, 4.

571 Plg. Jn 20, 17.

572 Plg. Jn 20, 14-15.

573 Plg. Jn 20, 14.16; 21, 4.7.

574 Plg. 1 Kor 15, 35-50.

575 Rm I, Velyknaktis 18: Exsultet.

576 Plg. Jn 14, 22.

577 Plg. Rom 6, 4; 2 Kor 13, 4; Fil 3, 10; Ef 1, 19-22; Žyd 7, 16.

578 Plg. Mk 8, 31; 9, 9.31; 10, 34.

579 Šv. Grigalius Nysietis, Res. 1; plg. ir DS 325; 359; 369; 539.

580 Plg. Lk 24, 26-27. 44-48.

581 Plg. Mt 28, 6; Mk 16, 7; Lk 24, 6-7.

582 Plg. 1 Kor 15, 3-4 ir Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimą: DS 150.

583 Plg. Ps 2, 7.

584 Plg. Rom 4, 25.

585 Plg. Ef 2, 4-5; 1 Pt 1, 3.

586 Plg. Jn 20, 17.

587 Plg. Kol 3, 1-3.

588 Plg. Rom 6, 4.

589 Plg. Rom 8, 11.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003