KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas / Trečias poskyris. Tikiu į Šventąją Dvasią / 9 skirsnis. „Tikiu šventąją, visuotinę Bažnyčią“

3 skirsnelis. Bažnyčia yra viena, šventa, visuotinė ir apaštališka

811  „Tai yra vienatinė Kristaus Bažnyčia, kurią Tikėjimo simbolyje išpažįstame esant vieną, šventą, visuotinę ir apaštališką.“263 Tos keturios savybės, neatskiriamai tarpusavyje susijusios,264 nurodo esminius Bažnyčios ir jos misijos bruožus. Bažnyčia juos turi ne iš savęs; Kristus per Šventąją Dvasią padaro savo Bažnyčią vieną, šventą, visuotinę ir apaštališką, Jis ir ragina ją įkūnyti šiuos bruožus.

812  Vien tikėjimu galima suprasti, kad šių Bažnyčios savybių šaltinis yra dieviškas. Tačiau istorinės apraiškos irgi yra žmogaus protui aiškiai bylojantys ženklai. Vatikano I Susirinkimas primena, kad „pati Bažnyčia, būdama stebėtinai išplitusi, pasiekusi didelio šventumo, duodanti nesibaigiančių visokio gerumo vaisių, pasižyminti visuotine vienybe ir neįveikiamu pastovumu, jau yra didis ir nuolatinis jos patikimumo garantas bei nesugriaunamas jos dieviškosios misijos liudijimas“.265

I. Bažnyčia yra viena
„Šventasis Bažnyčios vienybės slėpinys“

813  Bažnyčia yra viena, nes jos šaltinis vienas: „Aukščiausias šio slėpinio pavyzdys ir pradas yra vieno Dievo – Tėvo ir Sūnaus Šventojoje Dvasioje – vienybė Asmenų Trejybėje.“267Bažnyčia yra viena, nes jos Steigėjas vienas: „Pats įsikūnijęs Sūnus [...] savo kryžiumi žmones sutaikino su Dievu, atkurdamas visų vienybę vienoje tautoje ir viename Kūne.“268Bažnyčia yra viena, nes viena jos „siela“: „Gyvenanti tikinčiuosiuose, pripildanti ir valdanti visą Bažnyčią Šventoji Dvasia kuria nuostabų tikinčiųjų bendravimą ir artimai visus suvienija Kristuje, nes Ji yra Bažnyčios vienybės pagrindas.“269 Tad Bažnyčios esmė yra būti vienai:

O slėpiningasis stebukle! Vienas tėra visatos Tėvas, vienas joje Žodis ir viena taip pat Šventoji Dvasia, ta pati visur. Viena vienintelė tėra nekaltoji Motina, kurią mielai vadinu Bažnyčia.270

814  Nuo pat pradžių ta viena Bažnyčia vis dėlto pasirodė esanti labai įvairi; ta įvairovė atsiranda dėl to, kad Dievo dovanos įvairios, o jas gaunančių asmenų – daugybė. Dievo tautos vienybėn suburtos įvairiausios tautos ir kultūros. Bažnyčios nariai yra gavę skirtingų dovanų, turi skirtingas pareigas, jų gyvenimo sąlygos ir būdai nevienodi; „todėl ir bažnytinėje bendrijoje teisėtai egzistuoja dalinės Bažnyčios, turinčios savo tradicijas“.271 Ši labai turtinga įvairovė neprieštarauja Bažnyčios vienybei. Vis dėlto nuodėmė ir jos padarinių našta nuolat kelia grėsmę šiai vienybės dovanai. Tad ir apaštalas turi raginti: „uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais“ (Ef 4, 3).

815  Kokie yra tie vienybės ryšiai? „Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis“ (Kol 3, 14). Tačiau keliaujančios Bažnyčios vienybę laiduoja ir regimi bendrumo ryšiai:

— to paties, apaštalų perduoto tikėjimo išpažinimas;

— bendras dieviškosios liturgijos, ypač sakramentų, šventimas;

— brolišką Dievo šeimos sutarimą išlaikanti apaštalų įpėdinystė, perduodama Šventimų (Kunigystės) sakramentu.272

816  „Tai vienatinė Kristaus Bažnyčia. [...] Ją mūsų Gelbėtojas prisikėlęs perdavė ganyti Petrui, jam ir kitiems apaštalams pavedė ją skleisti ir valdyti. [...] Toji Bažnyčia, šiame pasaulyje įsteigta ir sutvarkyta kaip bendruomenė, laikosi (subsistit in) Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir bendrystėje su juo esančių vyskupų.“273

Vatikano II Susirinkimo dekretas apie ekumenizmą aiškina: „tik per vienintelę visuotinę Kristaus Bažnyčią, kuri yra bendroji pagalba išganymui, galima pasiekti visą išganymo priemonių pilnatvę. Juk tikime, kad Viešpats visas Naujosios Sandoros gėrybes pavedė tik Petro vadovaujamai apaštalų kolegijai, idant sudarytų žemėje vieną Kristaus Kūną, į kurį turėtų visiškai įsitraukti visi kokiu nors būdu jau priklausantys Dievo tautai.“274
Vienybės pažeidimai

817  Deja, „vienoje ir vienatinėje Dievo Bažnyčioje jau nuo pat pradžių buvo skilimų; apaštalas laiko juos smerktinais ir griežtai peikia. O vėlesniais amžiais kilo didesnių nesutarimų, ir gana didelės bendruomenės atsiskyrė nuo visiškos bendrystės su Katalikų Bažnyčia, kartais – ne be abiejų pusių kaltės“.275 Kristaus Kūno vienybę pažeidžiantys skilimai (erezijos, apostazijos ir schizmos)276 neįvyksta be žmonių nuodėmių:

Kur nuodėmė, ten skirtumai, ten schizmos, erezijos, nesutarimai. Kur dora, ten sutarimas, vienybė, ir dėl to visi tikintieji būdavo vienas kūnas ir viena siela.277

818  Tų žmonių, kurie dabar gimsta dėl tokių skilimų atsiradusiose bendruomenėse ir „persiima jose gyvuojančiu Kristaus tikėjimu, atsiskyrimo nuodėme kaltinti negalima; juos Katalikų Bažnyčia apglėbia broliška pagarba ir meile [...] per Krikštą išteisinti tikėjimu, jie yra įtraukti į Kristų, todėl teisėtai vadinami krikščionimis, o Katalikų Bažnyčios sūnūs pagrįstai pripažįsta juos savo broliais Viešpatyje“.278

819  Be to, „esama gausių šventumo ir tiesos elementų“279 už regimųjų Katalikų Bažnyčios ribų; tai „užrašytasis Dievo žodis, malonės gyvenimas, tikėjimas, viltis ir meilė, kitos vidinės Šventosios Dvasios dovanos ir kiti regimieji sandai“.280 Kristaus Dvasia naudojasi tomis Bažnyčiomis bei bažnytinėmis bendruomenėmis kaip išganymo įrankiais, kurių galia išplaukia iš Katalikų Bažnyčiai patikėtos Kristaus malonės ir tiesos pilnatvės. Visos tos gėrybės yra iš Kristaus, veda į Jį281 ir savaime kreipia į „visuotinę vienybę“.282

Vienybės link

820  „Bažnyčios vienybę [...] Kristus jai suteikė nuo pat pradžių. Tikime, kad ta vienybė neprarandamai egzistuoja Katalikų Bažnyčioje, ir viliamės, jog ji diena po dienos augs iki pasaulio pabaigos.“283 Kristus nuolat teikia savo Bažnyčiai vienybės dovaną, bet Bažnyčia privalo nuolat melstis ir darbuotis, kad išlaikytų, stiprintų ir tobulintų tą Kristaus norėtą jos vienybę. Dėl to ir pats Jėzus savo kančios valandą meldė ir nesiliauja meldęs Tėvą vienybės savo mokiniams: „... tegul visi bus viena! Kaip Tu, Tėve, manyje ir aš Tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21). Troškimas susigrąžinti visų krikščionių vienybę yra Kristaus dovana ir Šventosios Dvasios raginimas.284

821  Norint deramai atsiliepti į tą raginimą, reikia:

— nuolatinio Bažnyčios atsinaujinimo vis didesne ištikimybe savo pašaukimui. Tas atsinaujinimas teikia jėgų siekti vienybės;285

širdies atsivertimo, „stengiantis kuo ištikimiau gyventi Evangelija“,286 nes narių neištikimybė Kristaus dovanai yra jų susiskaldymo priežastis;

bendros maldos, nes „širdies atsivertimą ir gyvenimo šventumą, lydimą privačių ir viešų maldų už krikščionių vienybę, reikia laikyti tarsi viso ekumeninio sąjūdžio siela ir pagrįstai galima vadinti dvasiniu ekumenizmu“;287

broliško abipusio pažinimo;288

— tikinčiųjų ir ypač kunigų ekumeninio parengimo;289

dialogo tarp teologų ir įvairioms Bažnyčioms bei bendruomenėms priklausančių krikščionių susitikimų;290

— visų krikščionių bendradarbiavimo įvairiose tarnavimo žmonėms srityse.291

822  „Vienybės atkūrimas yra visos Bažnyčios, tiek tikinčiųjų, tiek ganytojų, rūpestis.“292 Tačiau taip pat reikia neužmiršti, „jog šis šventas siekimas sujungti visus krikščionis į vienos vienatinės Kristaus Bažnyčios vienybę viršija žmogaus jėgas ir sugebėjimus“. Todėl visą savo viltį sudedame „į Kristaus maldą už Bažnyčią, į Tėvo meilę mums ir į Šventosios Dvasios galią“.293

II. Bažnyčia yra šventa

823  „Bažnyčia [...] tikėjimo akimis yra nepažeidžiamai šventa. Juk Dievo Sūnus Kristus, kartu su Tėvu ir Dvasia skelbiamas kaip 'vienas Šventas', mylėjo Bažnyčią kaip savo sužadėtinę, atidavė už ją save, idant pašventintų, susivienijo su ja kaip su savo Kūnu ir, dovanodamas Šventąją Dvasią, pripildė ją Dievo garbei.“294 Tad Bažnyčia yra „šventoji Dievo tauta“,295 o jos nariai vadinami „šventaisiais“.296

824  Bažnyčia, suvienyta su Kristumi, yra Jo pašventinta; per Jį ir Jame ji irgi tampa šventinanti. „Žmonių pašventinimo Kristuje bei Dievo pašlovinimo [...] kaip tikslo siekiama visais kitais Bažnyčios darbais.“297Bažnyčiai patikėtos „visos išganymo priemonės“.298 Joje mes „Dievo malone pasiekiame šventumo“.299

825  „Bažnyčia jau žemėje yra paženklinta tikro, nors ir netobulo šventumo.“300 Jos nariai tobulą šventumą dar turi pasiekti: „Aprūpinti tokiomis ir taip gausiomis išganymo priemonėmis, visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų padėtis ir luomas, Viešpaties pašaukiami kiekvienas savo keliu siekti tobulybės to šventumo, kuriuo tobulas yra pats Tėvas.“301

826  Meilė yra šventumo, į kurį visi esame pašaukti, siela. „Meilė [...] valdo, įpavidalina bei veda į tikslą visas pašventinimo priemones“:302

Aš supratau, kad jeigu Bažnyčia turi kūną, sudarytą iš įvairių narių, jai negali trūkti svarbiausios, kilniausios dalies, supratau, kad Bažnyčia turi Širdį ir kad toji Širdis dega Meile. Supratau, kad tik Meilė verčia veikti Bažnyčios narius, kad Meilei užgesus apaštalai nebeskelbs Evangelijos, kankiniai atsisakytų lieti savo kraują [...]. Supratau, kad meilė apima visus pašaukimus, kad Meilė yra viskas, kad ji ta pati visais laikais ir visose vietose, trumpai tariant, kad ji yra amžina.303

827  „Kristus, 'šventas, nekaltas, tyras', nepažino nuodėmės, bet atėjo vien tam, kad atpirktų tautos nusikaltimus, o Bažnyčia, priimdama savo glėbin nusidėjėlius, yra šventa ir drauge nuolat apvalytina, todėl nuolat žengia atgailos ir atsinaujinimo keliu.“304 Visi Bažnyčios nariai, įskaitant ir jai vadovaujančius, turi prisipažinti esą nusidėjėliai.305 Iki pasaulio pabaigos nuodėmės raugės visuose dar maišysis su gerąja Evangelijos sėkla.306 Tad Bažnyčia suburia draugėn nuodėmingus žmones, jau Kristaus išganytus, tačiau vis dar tebesančius kelyje į šventumą:

Nors ir turinti nusidėjėlių, Bažnyčia yra šventa, nes ji neturi kito, kaip tik malonės gyvenimą; tikrai juo gyvendami, Bažnyčios nariai pašventinami; nuo jo nutolę, jie įpuola į nuodėmes ir nedorybes, ir tai trukdo spindėti Bažnyčios šventumui. Dėl to ji sielojasi ir atgailauja už tas kaltes, turėdama galios išlaisvinti iš jų savo vaikus Kristaus krauju ir Šventosios Dvasios dovana.307

828  Kanonizuodama kai kuriuos tikinčiuosius, tai yra iškilmingai paskelbdama, kad jie didvyriškai praktikavo dorybes ir gyveno ištikimi Dievo malonei, Bažnyčia pripažįsta joje esančią šventumo Dvasios galią; ji stiprina tikinčiųjų viltį, teikdama jiems šventuosius kaip pavyzdį ir užtarėjus.308 „Visada sunkiausiais Bažnyčios istorijos momentais šventieji ir šventosios būdavo jos atsinaujinimo šaltinis ir pradžia.“309„Jų šventumas yra jos apaštališko veiklumo ir misijinio užmojo slapta versmė ir neklaidingas matas.“310

829  „Bažnyčia jau pasiekė tobulybę Palaimintojoje Mergelėje, kurioje ji yra be dėmės ir raukšlės, Kristaus tikintieji dar tebesistengia apgalėdami nuodėmę augti šventumu. Todėl jie kelia savo akis į Mariją“:311 joje Bažnyčia yra visiškai šventa.

III. Bažnyčia yra visuotinė [katalikiška]
Ką reiškia „katalikiška“?

830  Žodis „katalikiškas“ reiškia „visuotinis“ tiek visumos, tiek pilnatviškumo aspektu. Bažnyčia yra visuotinė dvejopa prasme:

Bažnyčia visuotinė, nes joje yra Kristus. „Kur Jėzus Kristus, ten ir visuotinė Bažnyčia.“312Su savo Galva suvienyto Kristaus Kūno pilnatvė313 joje yra įvykęs faktas, vadinasi, iš Jo ji gauna Jo norėtą „išganymo priemonių pilnatvę“:314 teisingą ir visą tikėjimo išpažinimą, visa apimantį sakramentinį gyvenimą ir šventimais iš apaštalų paveldėtą kunigystę. Šia pagrindine prasme Bažnyčia buvo visuotinė jau Sekminių dieną315 ir tokia bus visada iki garbingojo Kristaus atėjimo dienos.

831  Bažnyčia yra visuotinė dėl to, kad yra Kristaus siunčiama pas visų tautų žmones:316

Visi žmonės yra pašaukti į naująją Dievo tautą. Todėl ši tauta, likdama viena ir vienintelė, turi skleistis per visą pasaulį ir per visus amžius, kad išsipildytų Dievo valios sumanymas – iš pat pradžių sukurti vieningą žmogaus prigimtį ir išsklaidytuosius savo vaikus galiausiai vėl suburti vienybėn [...]. Šis visuotinumo bruožas, puošiąs Dievo tautą, yra paties Viešpaties dovana, kurios dėka Katalikų Bažnyčia veiksmingai ir nepaliaujamai siekia vėl sutelkti visą žmoniją su visomis jos gėrybėmis aplink Galvą – Kristų Jo Dvasios vienybėje.317
Kiekviena dalinė Bažnyčia yra visuotinė

832  „Kristaus Bažnyčia tikrai yra visose teisėtose vietos tikinčiųjų susirinkimuose, kurie, susibūrę apie savo ganytojus, Naujajame Testamente ir patys vadinami bažnyčiomis [...]. Kristaus Evangelijos skelbimu jose suburiami tikintieji ir švenčiamas Viešpaties vakarienės slėpinys [...]. Tose bendruomenėse, nors jos dažnai menkos, neturtingos ir išblaškytos, yra Kristus, kurio dėka suburta viena, šventa, visuotinė ir apaštališka Bažnyčia.“318

833  Daline Bažnyčia, tai yra vyskupija (ar eparchija), laikoma krikščionių bendruomenė, tikėjimu ir sakramentais suvienyta su konsekruotu apaštalų įpėdiniu – savo vyskupu.319Tos dalinės Bažnyčios „yra suformuotos visuotinės Bažnyčios pavyzdžiu; jose ir iš jų randasi viena ir vienatinė Katalikų Bažnyčia“.320

834  Dalinės Bažnyčios yra tikrai visuotinės dėl savo bendrystės su viena iš jų, būtent su Romos Bažnyčia, kuri „pirmauja savo meile“321. Nes prie šios Bažnyčios „dėl jos didesnio pirmumo būtinai turi derintis kiekviena kita, tai yra visų kraštų tikintieji“.322 „Nuo tada, kai pas mus nužengė įsikūnijęs Žodis, visos krikščionių Bažnyčios, kad ir kur jos būtų, laikė ir tebelaiko čia [Romoje] esančią didžiąją Bažnyčią vieninteliu centru ir pamatu, nes, kaip pažadėjo pats Gelbėtojas, pragaro vartai niekada jos nenugalėjo.“323

835  „Labai sergėkimės, kad visuotinės Bažnyčios nesuvoktume kaip iš esmės skirtingų Bažnyčių sumos ar, jei taip galima sakyti, daugiau ar mažiau anomalios federacijos. Viešpaties sumanymu Bažnyčia yra visuotinė pašaukimu ir misija, tačiau, įleisdama šaknis į įvairias kultūrines, socialines ir žmogiškas sritis, kiekvienoje pasaulio dalyje ji įgyja skirtingus veidus bei išorines apraiškas.“324 Turtinga, „vienybės siekianti“ vietinėms Bažnyčioms būdingų bažnytinių nuostatų, liturginių apeigų, teologinių bei dvasinių tradicijų „įvairovė aiškiau parodo nedalios Bažnyčios visuotinumą“.325

Kas priklauso visuotinei Bažnyčiai?

836  „Į šią visuotinę Dievo tautos vienybę [...] pašaukti visi žmonės, ir jai įvairiais būdais priklauso arba yra priskirti tiek tikintieji katalikai, tiek kiti tikintieji į Kristų, tiek galiausiai apskritai visi žmonės, Dievo malonės pašaukti į išganymą.“326

837  „Į Bažnyčios bendruomenę visiškai įtraukiami tie, kurie, turėdami Kristaus Dvasią, priima visą jos santvarką bei visas joje įsteigtas išganymo priemones ir, be to, tikėjimo išpažinimo, sakramentų, bažnytinės vadovybės bei bendrystės ryšiais jos regimojoje sąrangoje yra susieti su Kristumi, valdančiu per popiežių ir vyskupus. Tačiau, nors ir įtrauktas į Bažnyčią, nėra išganomas tas, kuris, neišsilaikęs meilėje, pasilieka Bažnyčioje 'kūnu', o ne 'širdimi'.“327

838  „Bažnyčia žino, kad dėl daugelio priežasčių ji susijusi su tais, kurie, būdami pakrikštyti, puošiasi krikščionio vardu, bet neišpažįsta visiško tikėjimo arba nesilaiko Petro įpėdinio vadovaujamos bendrystės vienybės.“328„Tie iš jų, kurie tiki į Kristų ir tikrai buvo pakrikštyti, išlieka tam tikroje, nors ir netobuloje, bendrystėje su Katalikų Bažnyčia.“329Su ortodoksų Bažnyčiomis ta bendrystė tokia artima, „kad visai nedaug tetrūksta iki jos pilnatvės, kuri leistų drauge švęsti Viešpaties Eucharistiją“.330

Bažnyčia ir nekrikščionys

839  „Galiausiai įvairiais būdais Dievo tauton įsirikiuoja dar nepriėmusieji Evangelijos“:331

Bažnyčios santykis su žydų tauta. Bažnyčia, Naujosios Sandoros Dievo tauta, tirdama savo pačios slėpinį, atranda ryšį su žydų tauta,332„kuriai Dievas yra pirmiausia kalbėjęs“.333 Skirtingai nuo kitų nekrikščionių religijų, žydų tikėjimas jau yra atsakas į Dievo apreiškimą Senojoje Sandoroje. Žydų tautos žmonės turi „įvaikystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, Dievo garbinimą ir pažadus; jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus“ (Rom 9, 4–5), nes „Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami“ (Rom 11, 29).

840  Be to, Senosios Sandoros Dievo tauta ir naujoji Dievo tauta, žvelgdamos į ateitį, siekia panašių tikslų: laukia Mesijo atėjimo (arba grįžimo). Tačiau vieni laukia grįžtant mirusio ir prisikėlusio Mesijo, pripažinto Viešpačiu ir Dievo Sūnumi, o kiti – Mesijo, kurio bruožai lieka paslėpti ir kuris turi ateiti laikų pabaigoje. Šį laukimą lydi Jėzaus Kristaus nepažinimo ar nepripažinimo drama.

841  Bažnyčios santykis su musulmonais. „Išganymo planas aprėpia ir išpažįstančiuosius Kūrėją, pirmiausia musulmonus, kurie išpažįsta laikąsi Abraomo tikėjimo ir drauge su mumis garbina vienatinį gailestingą Dievą, teisiantį žmones paskutinę dieną.“334

842  Su nekrikščionių religijomis Bažnyčią sieja pirmiausia bendra žmonijos kilmė ir bendras tikslas:

Mat visos tautos sudaro vieną bendruomenę ir yra vienos kilmės, nes Dievas visą žmonių giminę apgyvendino žemės paviršiuje; vienas yra ir visų galutinis tikslas – Dievas, kurio apvaizda, rodomas gerumas ir išganymo planai aprėpia visus, iki išrinktieji bus suburti šventajame mieste.335

843  Bažnyčia pripažįsta, kad kitos religijos dar „šešėliuose ir atvaizduose“ tebeieško nežinomo, bet artimo Dievo, kuris duoda visiems gyvybę, dvasią ir visa kita ir nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti. Tad visa tai, kas kitose religijose yra gera ir tikra, Bažnyčia laiko parengimu Evangelijai ir „dovana To, kuris apšviečia kiekvieną žmogų, kad šis pagaliau pasiektų gyvenimą“.336

844  Vis dėlto, praktikuodami religiją, žmonės neišvengia ribotumo ir klaidų, kurios iškreipia Dievo atvaizdą:

Tačiau dažniau žmonės, piktojo suvedžioti, būna pasidavę tuštiems apmąstymams ir išmainę Dievo tiesą į melą, tarnaudami kūriniams, o ne Kūrėjui, arba, be Dievo gyvendami ir mirdami šiame pasaulyje, neapsaugoti nuo visiškos nevilties.337

845  Kad vėl suburtų visus nuodėmės išsklaidytus ir suklydusius savo vaikus, Tėvas panoro žmoniją sukviesti į savo Sūnaus Bažnyčią. Bažnyčia yra vieta, kurioje žmonija turi atrasti savo vienybę ir išganymą. Ji yra „sutaikintas pasaulis“.338 Ji yra laivas, „kuris patikimai plaukia šiame pasaulyje, Šventosios Dvasios vėjui pučiant į Viešpaties kryžiaus iškeltas bures“.339 Pagal kitą Bažnyčios tėvų mėgstamą įvaizdį ji yra lyg Nojaus arka, vienintelė gelbinti nuo tvano.340

„Ne Bažnyčioje nėra išganymo“

846  Kaip reikia suprasti šį dažnai Bažnyčios tėvų kartojamą posakį? Suformuluotas teigiama prasme, jis reiškia, kad visas išganymas ateina iš Kristaus – Galvos per Bažnyčią, kuri yra Jo Kūnas:

Remdamasis Šventuoju Raštu ir Tradicija, [Šventasis Sinodas] moko, kad ši keliaujančioji Bažnyčia būtina išganymui. Vienintelis išganymo tarpininkas ir kelias yra Kristus, esąs tarp mūsų savo Kūne, kuris yra Bažnyčia. Pabrėžtinai iškeldamas tikėjimo ir Krikšto būtinybę, jis sykiu patvirtino Bažnyčios, į kurią žmonės per Krikštą įžengia kaip pro duris, būtinybę. Todėl negali būti išganyti tie, kurie žino, jog Katalikų Bažnyčią Dievas įsteigė per Jėzų Kristų kaip būtinybę, bet atsisako arba į ją įžengti, arba joje pasilikti.341

847  Ši ištara netaikoma tiems, kurie ne dėl savo kaltės nepažįsta Kristaus ir Jo Bažnyčios:

„Kas ne dėl savo kaltės nepažįsta Kristaus Evangelijos ir Jo Bažnyčios, bet nuoširdžiai ieško Dievo ir veikiamas malonės stengiasi darbais vykdyti Jo valią, kaip diktuoja sąžinės balsas, tas gali pasiekti amžinąjį išganymą.“342

848  „Nors žmones, be savo kaltės nepažįstančius Evangelijos, Dievas galėtų Jam vienam žinomais keliais atvesti į tikėjimą, be kurio negalima Jam patikti,343 tai nepanaikina Bažnyčios prievolės ir drauge šventos teisės skelbti Evangeliją“344 visiems žmonėms.

Misija – iš Bažnyčios visuotinumo kylantis reikalavimas

849  Misijinis priesakas. „Tautoms dieviškai pasiųsta būti 'visuotiniu išganymo sakramentu', Bažnyčia, vedama jai būdingo visuotinumo reikalavimo ir paklusdama savo Steigėjo priesakui, stengiasi skelbti Evangeliją visiems žmonėms.“345 „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19–20).

850  Misijos kilmė ir tikslas. Pirmasis Viešpaties pavestos misijos šaltinis yra amžinoji Švenčiausiosios Trejybės meilė: „Keliaujančios Bažnyčios prigimtis yra misijinė, nes ji pagal Dievo Tėvo planą kilo iš Sūnaus ir Šventosios Dvasios misijos.“346 O galutinis misijos tikslas yra ne kas kita, kaip leisti žmonėms dalyvauti Tėvo ir Sūnaus bendrystėje, kurią išreiškia jų meilės Dvasia.347

851  Misijos motyvas. Savo misijinę pareigą bei užsidegimą Bažnyčia visados kildino iš Dievo meilės visiems žmonėms: „Kristaus meilė valdo mus...“ (2 Kor 5, 14).348 Iš tiesų Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Dievas trokšta, kad visi, pažindami tiesą, būtų išganyti. Išganymas – tiesoje. Tie, kurie paklūsta tiesos Dvasiai, jau eina išganymo keliu; bet Bažnyčia, kuriai ta tiesa buvo patikėta, atsiliepdama į jų troškimą, privalo jiems ją nešti. Tikėdama visuotiniu išganymo planu, ji privalo būti misijinė.

852  Misijos keliai. „Šventoji Dvasia iš tiesų yra pagrindinis visos bažnytinės misijos veikėjas.“349 Ji veda Bažnyčią jos misijos keliais. „Kadangi ši misija tęsia ir istorijos būvyje išskleidžia misiją paties Kristaus, kuris buvo siųstas skelbti Gerosios Naujienos vargdieniams, Kristaus Dvasios skatinama Bažnyčia turi žengti tuo pačiu keliu, kuriuo žengė ir Jis – neturto, klusnumo, tarnavimo ir savęs aukojimo net iki mirties, iš kurios Jis prisikėlė kaip nugalėtojas, keliu.“350„Kankinių kraujas yra krikščionių sėkla.“351

853  Deja, keliaujančioji Bažnyčia pati patiria, „kaip toli viena nuo kitos yra jos skelbiama žinia ir Evangelijos skelbėjų žmogiškoji silpnybė“.352Tik „atgailos ir atsinaujinimo“,353 „siauru kryžiaus keliu“354 žengdama, Dievo tauta gali plėsti Kristaus karalystę.355 „Kristus atpirkimo darbą atliko būdamas neturtingas ir persekiojamas. Lygiai taip ir Bažnyčia šaukiama leistis tuo pačiu keliu, idant perteiktų žmonėms išganymo vaisius.“356

854  Būdama misijinė, Bažnyčia „keliauja kartu su visa žmonija ir kartu su pasauliu patiria tą pačią žemiškąją dalią. Žmonių bendruomenė turi būti atnaujinta Kristuje ir perkeista į Dievo šeimą. Bažnyčia yra tartum tos bendruomenės raugas, tartum jos siela“.357Užtat misiją vykdančiai Bažnyčiai reikia kantrybės. Bažnyčios pastangos prasideda su Evangelijos skelbimu tautoms ir žmonių grupėms, kurios dar netiki Kristaus,358 tęsiasi steigiant krikščionių bendruomenes, kurios „taps Dievo buvimo pasaulyje ženklu“,359 ar įkuriant vietines Bažnyčias;360 ji skatina įkultūrinimo procesą, kad Evangelija persunktų įvairių tautų kultūrą.361 Nestinga šioms pastangoms ir nesėkmių. Bažnyčia „tik pamažu paliečia ir perskverbia žmones, bendruomenes bei tautas ir šitaip įtraukia visus į visuotinę pilnatvę.“362

855  Bažnyčios misija reikalauja pastangų siekti krikščionių vienybės.363 „Krikščionių susiskaldymas kliudo Bažnyčiai įgyvendinti jai būdingą visuotinumo pilnatvę tuose savo vaikuose, kurie jai priklauso pagal Krikštą, bet yra atsiskyrę nuo visiškos bendrystės su ja. Net pačiai Bažnyčiai dėl to sunkiau tą visuotinumo pilnatvę visais atžvilgiais išreikšti pačioje gyvenimo tikrovėje.“364

856  Misijos vykdymo darbas apima ir pagarbų dialogą su tais žmonėmis, kurie dar nėra priėmę Evangelijos.365 Šis dialogas gali būti naudingas ir patiems tikintiesiems – išmokstant geriau pažinti „tautose randamus tiesos ir malonės pradmenis, rodančius nelyginant paslėptą Dievo buvimą“.366Tikintieji skelbia Gerąją Naujieną jos nepažįstantiems, kad sutvirtintų, papildytų ir paryškintų tiesą ir gėrį, kurių Dievas buvo dosniai suteikęs žmonėms ir tautoms, kad apvalytų jas nuo klaidų ir blogio „Dievo garbei, velnio sąmyšiui ir žmogaus laimei“.367

IV. Bažnyčia yra apaštališka

857  Bažnyčia yra apaštališka, nes pastatyta ant apaštalų pamato, ir tai trejopa prasme:

— ji buvo pastatyta ir stovi ant „apaštalų [...] pamato“ (Ef 2, 20368), ant paties Kristaus išrinktų ir pasiųstų liudytojų;369

— joje gyvenančios Dvasios padedama, ji saugo ir perduoda apaštalų mokslą,370 brangų jų tikėjimo palikimą ir iš jų išgirstus sveikus pamokymus;371

— ją ir toliau, iki pat Kristaus sugrįžimo, moko, šventina ir jai vadovauja apaštalai per tuos asmenis, kurie perima jų pastoracines pareigas, tai yra per vyskupų kolegiją; ši, „kunigų padedama, veikia išvien su Petro įpėdiniu, Bažnyčios vyriausiuoju ganytoju“:372

Amžinasis Tėve, Tu nepalieki savo kaimenės, bet per šventuosius apaštalus visuomet ją saugai, ir nuolat ją tvarko ganytojai, kuriuos Tu paskyrei savo Sūnaus darbo tęsėjais.373
Apaštalų misija

858  Jėzus yra Tėvo siųstasis. Savo tarnystės pradžioje Jis „pasišaukė, kuriuos pats norėjo [...]. Ir Jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su Juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio“ (Mk 3, 13–14). Nuo to laiko jie bus „pasiuntiniai“ (tokia graikų kalbos žodžio apostoloi reikšmė). Per juos Jėzus tęsia savo misiją: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21).374 Jų tarnystė yra Jo misijos tęsinys: „Kas jus priima, tas mane priima“, – pasakė Jis Dvylikai (Mt 10, 40).375

859  Jėzus įtraukia juos į savo misiją, gautą iš Tėvo: kaip „Sūnus nieko negali daryti iš savęs“ (Jn 5, 19. 30), bet viską gauna iš Tėvo, kuris Jį siuntė, taip ir tie, kuriuos siunčia Jėzus, negali nieko daryti be Jo,376 iš kurio yra gavę priesaką ir galią vykdyti misiją. Taigi Kristaus apaštalai žino, kad yra Dievo paskirti „Naujosios Sandoros tarnais“ (2 Kor 3, 6), „Dievo tarnais“ (2 Kor 6, 4), einančiais „Kristaus vietoj pasiuntinių pareigas“ (2 Kor 5, 20), „Kristaus tarnais ir Dievo slėpinių tvarkytojais“ (1 Kor 4, 1).

860  Apaštalams buvo pavesta niekam neperleidžiama užduotis: būti rinktiniais Viešpaties prisikėlimo liudytojais ir Bažnyčios pamatu. Bet iš čia kyla ir jų misijos nuolatinumas. Kristus jiems pažadėjo pasilikti su jais iki pasaulio pabaigos.377 „Kristaus patikėtoji apaštalams dieviškoji užduotis tęsis iki pasaulio pabaigos, nes Evangelija, kurią jie turi skelbti, kiekvienu metu yra viso Bažnyčios gyvenimo pagrindas. Todėl apaštalai [...] pasirūpino palikti įpėdinių.“378

Vyskupai – apaštalų įpėdiniai

861  Apaštalai, „idant ir po jų pačių mirties jiems patikėtoji užduotis būtų tęsiama, savo tiesioginiams bendradarbiams tarsi testamentu pavedė tobulinti ir stiprinti pradėtąjį darbą, pavesdami jiems rūpintis visa kaimene, kurioje Šventoji Dvasia juos paskyrė ganyti Dievo Bažnyčią. Taip apaštalai pasiskyrė tuos vyrus įpėdiniais ir nustatė, kad, šiems mirus, jų tarnybą perimtų kiti patikimi vyrai.“379

862  „Kaip išlieka pareigos, Viešpaties suteiktos būtent Petrui, pirmajam iš apaštalų, ir vėliau perduotinos jo įpėdiniams, taip išlieka ir apaštalų pareigos ganyti Bažnyčią, pavestos nepertraukiamu būdu atlikti šventajam vyskupų luomui.“ Dėl to Bažnyčia moko, kad „vyskupai, kaip Bažnyčios ganytojai, Dievo paskyrimu yra apaštalų įpėdiniai ir kad kas jų klauso, tas Kristaus klauso, o kas juos paniekina, tas paniekina Kristų ir tą, kuris Kristų siuntė.“380

Apaštalavimas

863  Visa Bažnyčia yra apaštališka ta prasme, kad ji per šv. Petro ir apaštalų įpėdinius tikėjimo ir gyvenimo bendryste išsaugo ryšį su savo pradžia. Visa Bažnyčia yra apaštališka ir ta prasme, kad ji yra „siųsta“ į visą pasaulį; visi Bažnyčios nariai, nors ir skirtingais būdais, dalyvauja šioje misijoje. „Krikščioniškasis pašaukimas yra ir pašaukimas apaštalauti.“ „Apaštalavimu“ vadinama „kiekviena mistinio Kūno veikla“, kuria siekiama „visoje žemėje" skleisti „Kristaus karalystę“.381

864  „Kadangi Tėvo siųstasis Kristus yra viso Bažnyčios apaštalavimo šaltinis ir pradžia", aišku, kad tiek pasauliečių, tiek įšventintųjų „apaštalavimo vaisingumas priklauso nuo jų gyvybinės vienybės su Kristumi.“382 Pagal pašaukimus, laiko reikalavimus, įvairias Šventosios Dvasios dovanas yra ir įvairiausių apaštalavimo formų. Tačiau meilė, pirmiausia semiama iš Eucharistijos, visada yra „viso apaštalavimo siela“.383

865  Gilia ir nekintama prasme ta pati Bažnyčia yra viena, šventa, visuotinė ir apaštališka, nes joje jau yra ir laikų pabaigoje bus atbaigta „dangaus karalystė“, „Dievo karalystė“.384 Ji pasirodė Kristaus asmenyje ir slėpiningai plinta širdyse tų žmonių, kurie yra tapę Jo nariais, kol su laiku bus galutinai apreikšta visoje pilnatvėje. Tada visi Kristaus atpirktieji, tapę Jame šventi ir nesutepti Dievo akivaizdoje, iš Jo grynos meilės385 bus suburti kaip vienintelė Dievo tauta, „Avinėlio Sužadėtinė“386, „šventasis miestas, Jeruzalė, nužengianti iš dangaus, nuo Dievo, žėrinti Dievo šlove“387; o „miesto mūrai turi dvylika pamatų, ant kurių užrašyti dvylikos Avinėlio apaštalų vardai“ (Apr 21, 14).

Santrauka

866  Bažnyčia yra viena: jos Viešpats vienas, jinai išpažįsta vieną tikėjimą, gimsta iš vieno Krikšto, sudaro vieną Kūną, yra gaivinama vienos Dvasios, gyvena viena [savo pašaukimo] viltimi,388 kuriai išsipildžius pranyks visi pasidalijimai.

867  Bažnyčia yra šventa: jos steigėjas yra Šventasis Dievas; Kristus, jos Sužadėtinis, atidavė save už ją, kad ją pašventintų; šventumo Dvasia ją gaivina. Dar turinti nusidėjėlių, Bažnyčia yra sudaryta iš nusidėjėlių, bet pati be nuodėmės [sine peccato ex peccatoribus facta]. Šventuosiuose spindi jos šventumas, o Marijoje jinai – jau visiškai šventa.

868  Bažnyčia yra visuotinė: ji skelbia visą tikėjimą, turi visas išganymo priemones ir jas teikia; ji siunčiama į visas tautas; kreipiasi į visus žmones; apima visus laikus ir „prigimtimi yra misijinė“.389

869  Bažnyčia yra apaštališka: ji pastatyta ant tvirtų pamatų: dvylikos Avinėlio apaštalų;390 ji yra nenugalima;391 joje yra neklaidinga tiesa; Kristus ją valdo per Petrą ir kitus apaštalus, atstovaujamus jų įpėdinių – popiežiaus ir vyskupų kolegijos.

870  „Vienatinė Kristaus Bažnyčia, kurią Tikėjimo simbolyje išpažįstame esant vieną, šventą, visuotinę ir apaštališką, [...] laikosi [subsistit in] Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir bendrystėje su juo esančių vyskupų, nors ir už jos regimos sandaros ribų esama gausių šventumo ir tiesos elementų.“392

Išnašos

263 LG 8.

264 Plg. DS 2888.

265 DS 3013.

266 UR 2.

267 UR 2.

268 GS 78, §3.

269 UR 2.

270 Šv. Klemensas Aleksandrietis, Paed. 1, 6.

271 LG 13.

272 Plg. UR 2; LG 1; CIC, can. 205.

273 LG 8.

274 UR 3.

275 UR 3.

276 Plg. CIC, can. 751.

277 Origenas, Hom. in Ezech. 9, 1.

278 UR 3.

279 LG 8.

280 UR 3, plg. LG 15.

281 Plg. UR 3.

282 LG 8.

283 UR 4.

284 Plg. UR 1.

285 Plg. UR 6.

286 Plg. UR 7.

287 UR 8.

288 Plg. UR 9.

289 Plg. UR 10.

290 Plg. UR 4; 9; 11.

291 Plg. UR 12.

292 UR 5.

293 UR 24.

294 LG 39.

295 LG 12.

296 Plg. Apd 9, 13; 1 Kor 6, 1; 16, 1.

297 SC 10.

298 UR 3.

299 LG 48.

300 LG 48.

301 LG 11.

302 LG 42.

303 Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, Ms. autob. B, 3v.

304 LG 8; plg. UR 3; 6.

305 Plg. 1 Jn 1, 8-10.

306 Plg. Mt 13, 24-30.

307 SPF 19.

308 Plg. LG 40; 48-51.

309 CL 16, 3.

310 CL 17, 3.

311 LG 65.

312 Šv. Ignotas Antiochietis, Smyrn. 8, 2.

313 Plg. Ef 1, 22-23.

314 AG 6.

315 Plg. AG 4.

316 Plg. Mt 28, 19.

317 LG 13.

318 LG 26.

319 Plg. CD 11; CIC, can. 368-369.

320 LG 23.

321 Šv. Ignotas Antiochietis, Rom. 1, 1.

322 Šv. Ireniejus, Haer. 3, 3, 2: pakartotas Vatikano I Susir.: DS 3057.

323 Šv. Maksimas Išpažinėjas, Opusc.

324 EN 62.

325 LG 23.

326 LG 13.

327 LG 14.

328 LG 15.

329 UR 3.

330 Paulius VI, 1975 m. gruodžio 14 d. kalba; plg. UR 13-18.

331 LG 16.

332 Plg. NA 4.

333 Rm I, Didysis penktadienis 13: VI visuotinė malda.

334 LG 16; plg. NA 3.

335 NA 1.

336 LG 16; plg. NA 2; EN 53.

337 LG 16.

338 Šv. Augustinas, Serm. 96, 7, 9.

339 Šv. Ambraziejus, Virg. 18, 118.

340 Plg. jau 1 Pt 3, 20-21.

341 LG 14.

342 LG 16; plg. DS 3866-3872.

343 Plg. Žyd 11, 6.

344 AG 7.

345 AG 1.

346 AG 2.

347 Plg. Jonas Paulius II, RMi 23.

348 Plg. AA 6; RMi 11.

349 RMi 21.

350 AG 5.

351 Tertulianas, Apol. 50.

352 GS 43, § 6.

353 LG 8; plg. 15.

354 AG 1.

355 Plg. RMi 12-20.

356 LG 8.

357 GS 40, §2.

358 Plg. RMi 42-47.

359 AG 15.

360 Plg. RMi 48-49.

361 Plg. RMi 52-54.

362 AG 6.

363 Plg. RMi 50.

364 UR 4.

365 Plg. RMi 55.

366 AG 9.

367 Ten pat.

368 Plg. Apr 21, 14.

369 Plg. Mt 28, 16-20; Apd 1, 8; 1 Kor 9, 1; 15, 7-8; Gal 1, 1; ir kt.

370 Plg. Apd 2, 42.

371 Plg. 2 Tim 1, 13-14.

372 AG 5.

373 Rm I, Apaštalų prefacija.

374 Plg. 13, 20; 17, 18.

375 Plg. Lk 10, 16.

376 Plg. Jn 15, 5.

377 Plg. Mt 28, 20.

378 LG 20.

379 LG 20; plg. šv. Klemensas Romietis, Cor. 42; 44.

380 LG 20.

381 AA 2.

382 AA 4; plg. Jn 15, 5.

383 AA 3.

384 Plg. Apr 19, 6.

385 Plg. Ef 1, 4.

386 Plg. Apr 2, 9.

387 Plg. Apr 21, 10-11.

388 Plg. Ef 4, 3-5.

389 AG 2.

390 Plg. Apr 21, 14.

391 Plg. Mt 16, 18.

392 LG 8.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003