KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Antras skyrius. Septyni Bažnyčios sakramentai / Pirmas poskyris. Įkrikščioninimo sakramentai

3 skirsnis. Eucharistijos sakramentas

1322  Įkrikščioninimas užbaigiamas šventąja Eucharistija. Krikšto iškeltieji į karališkosios kunigystės garbę, o Sutvirtinimu tapusieji dar panašesni į Kristų eucharistiniu būdu drauge su visa bendruomene dalyvauja paties Viešpaties Jėzaus aukoje.

1323  „Mūsų Gelbėtojas Paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką. Taip jis pratęsė savo Kryžiaus auką per amžius, iki ateis, ir mylimajai Sužadėtinei Bažnyčiai patikėjo savo mirties ir prisikėlimo atminimą – maldingumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės jungtį, velykinį pokylį, kuriame priimamas Kristus, siela pripildoma malonės ir gaunamas būsimos garbės laidas.“145

I. Eucharistija – bažnytinio gyvenimo versmė ir viršūnė

1324  Eucharistija yra „viso krikščioniško gyvenimo versmė ir viršūnė“146. „Sakramentai, kaip ir visos bažnytinės tarnybos bei apaštalavimo darbai, yra susiję su šventąja Eucharistija ir į ją nukreipti. Juk Švenčiausiojoje Eucharistijoje glūdi visas dvasinis Bažnyčios lobis, pats Kristus, mūsų Velykų Avinėlis.“147

1325  „Eucharistija tinkamai išreiškia ir nuostabiai ugdo dieviškojo gyvenimo bendrystę bei Dievo tautos vienybę, ant kurių laikosi Bažnyčia. Eucharistija yra viršūnė tos veiklos, kuria Dievas Kristuje šventina pasaulį, ir to kulto, kurį žmonės teikia Kristui ir per Jį Šventojoje Dvasioje Tėvui.“148

1326  Pagaliau, švęsdami Eucharistiją, mes jau dabar vienijamės su dangaus liturgija ir iš anksto ragaujame amžinojo gyvenimo, kuriame Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28).

1327  Trumpai tariant, Eucharistija yra mūsų tikėjimo santrauka ir visuma: „Mūsų mąstysena taikosi prie Eucharistijos, o Eucharistija vėlgi sutvirtina mūsų mąstyseną.“149

II. Kaip vadinamas šis sakramentas

1328  Neišsemiamus šio sakramento turtus išreiškia įvairūs jo pavadinimai. Kiekvienas pavadinimas jį nusako vis kitokiu aspektu. Jis vadinamas:

Eucharistija, nes tai dėkojimas Dievui. Graikiški žodžiai eucharistein (Lk 22, 19; 1 Kor 11, 24) ir eulogein (Mt 26, 26; Mk 14, 22) primena žydų laiminimo maldas, kuriomis – ypač prie valgio stalo – skelbiami Dievo darbai: sukūrimas, Atpirkimas ir pašventinimas.

1329  Viešpaties vakarienė,150 nes tai Paskutinė vakarienė, kurią Viešpats valgė su savo mokiniais kančios išvakarėse, ir Avinėlio vestuvių pokylio151 dangiškojoje Jeruzalėje anticipacija.

Duonos laužymas, nes šiuo žydų valgymo papročiu Jėzus pasinaudojo laimindamas ir dalydamas duoną kaip stalo šeimininkas,152 ypač per Paskutinę vakarienę.153 Iš to laužymo mokiniai pažino Jį prisikėlusį;154 duonos laužymu pirmieji krikščionys vadino savo eucharistinius susirinkimus.155 Tuo norėta pasakyti, kad visi, kurie valgo vienatinę laužomą duoną – Kristų, susivienija su Juo ir sudaro su Juo vieną kūną.156

Eucharistinis susirinkimas (synaxis), nes Eucharistija švenčiama tikinčiųjų susirinkime, kuris yra regima Bažnyčios išraiška.157

1330  Viešpaties kančios ir prisikėlimo atminimas.

Šventoji auka, nes ji sudabartina vienintelę Gelbėtojo Kristaus auką ir drauge apima Bažnyčios auką; ji taip pat vadinama šventąja Mišių auka, „šlovinimo auka“ (Žyd 13, 15),158dvasine auka,159tyra160ir šventa auka, nes atbaigia ir pranoksta visas Senosios Sandoros aukas.

Šventoji ir dieviškoji liturgija, nes šio sakramento šventimas yra visos Bažnyčios liturgijos centras ir jos tobuliausia išraiška; tokia pat prasme šis sakramentas vadinamas ir šventųjų slėpinių liturgija. Sakoma ir Švenčiausiasis Sakramentas, nes tai – sakramentų sakramentas. Taip vadinami ir eucharistiniai pavidalai, laikomi tabernakulyje.

1331  Komunija, nes šiuo sakramentu mes vienijamės su Kristumi, kuris mus padaro savo Kūno ir savo Kraujo dalininkais, kad su Juo sudarytume vieną kūną;161 Eucharistija dar vadinama šventaisiais dalykais (ta hagia; sancta)162 – tai pirmoji „šventųjų bendrystės“, apie kurią kalbama Apaštalų tikėjimo simbolyje, prasmė. Dar kiti pavadinimai: angelų duona, dangaus duona, nemirtingumo vaistas163,Viatikas [kelionės maistas]...

1332  Šventosios Mišios, nes liturgija, kurioje vyksta išganymo slėpinys, baigiama tikinčiųjų pasiuntimu (missio), kad jie vykdytų Dievo valią savo kasdieniame gyvenime.

III. Eucharistija išganymo ekonomijoje
Duonos ir vyno ženklai

1333  Eucharistijos šventimo šerdis yra duona ir vynas, kurie, tariant Kristaus žodžius ir šaukiantis Šventosios Dvasios, tampa Kristaus Kūnu ir Krauju. Būdama ištikima Viešpaties nurodymui, Bažnyčia ligi Jo garbingo atėjimo nepaliauja dariusi Jo atminimui tai, ką Jis darė savo kančios išvakarėse: „Jis paėmė duoną...“, „Jis, paėmęs taurę vyno...“ Duona ir vynas, slėpiningu būdu tapę Kristaus Kūnu ir Krauju, nenustoja buvę kūrinijos gerumo ženklais. Dėl to atnašavimo metu mes dėkojame Kūrėjui už duoną ir vyną,164 ne tik už „žmogaus darbo“, bet pirmiausia už „žemės“ ir „vynmedžio vaisių“, už Kūrėjo dovanas. Karaliaus ir kunigo Melchizedeko, kuris „atnešė duonos ir vyno“ (Pr 14, 18), veiksmuose Bažnyčia regi būsimąją savo pačios auką.165

1334  Senojoje Sandoroje duona ir vynas drauge su kitais pirmaisiais žemės vaisiais būdavo aukojami kaip dėkingumo ženklas Kūrėjui. Tačiau, žydams išeinant iš Egipto, jie įgijo ir kitą prasmę: nerauginta duona, kurią Izraelis valgo kasmet per Velykas, primena skubėjimą išeinant ir išsilaisvinant iš Egipto; dykumos mana Izraeliui visada primins, kad jis gyvena Dievo žodžio duona.166 Pagaliau kasdienė duona yra Pažadėtosios žemės vaisius, Dievo ištikimybės savo pažadams laidas. „Laiminimo taurė“ (1 Kor 10, 16), geriama žydų Velykų pokyliui baigiantis, šventiniam vyno džiaugsmui suteikia eschatologinę prasmę – mesijinį Jeruzalės atstatymo lūkestį. Jėzus įsteigė savo Eucharistiją, duonos ir vyno palaiminimui suteikdamas naują ir galutinę prasmę.

1335  Duonos padauginimo stebuklai, kai Viešpats ją laimino, laužė ir dalijo mokiniams, kad pamaitintų daugelį, jau žada ypatingosios – eucharistinės Duonos gausą.167 Kanoje vynu paversto vandens ženklas168 jau skelbia Jėzaus pašlovinimo Valandą ir nurodo vestuvių pokylio užbaigimą Tėvo karalystėje: ten tikintieji gers naują vyną,169 tapusį Kristaus Krauju.

1336  Pirmasis Eucharistijos pažadas mokinius sukiršino, lygiai kaip kančios pažadas juos papiktino: „Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ (Jn 6, 60). Eucharistija ir kryžius yra papiktinimo akmenys. Tai tas pats slėpinys, ir jis nuolat duoda progos atsirasti nesutarimams. „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ (Jn 6, 67): šis Viešpaties klausimas visais laikais girdimas kaip Jo meilės kupinas kvietimas suprasti, kad tik Jis vienas turi „amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68) ir kad su tikėjimu priimti Jo Eucharistijos dovaną reiškia priimti Jį patį.

Eucharistijos įsteigimas

1337  Jėzus Kristus, mylėdamas savuosius, parodė jiems savo meilę iki galo. Žinodamas, kad atėjo valanda Jam iš šio pasaulio sugrįžti pas Tėvą, vakarienės metu Jis numazgojo jiems kojas ir davė meilės įsakymą.170 Norėdamas palikti jiems tos meilės įrodymą, niekada nepasitraukti nuo savųjų ir padaryti juos savųjų Velykų dalininkais, Jis įsteigė Eucharistiją kaip savo mirties ir prisikėlimo atminimą ir įsakė apaštalams ją švęsti iki Jam sugrįžtant; „tada juos paskyrė Naujojo Testamento kunigais“171.

1338  Trys sinoptinės Evangelijos ir šv. Paulius mums paliko pasakojimą apie Eucharistijos įsteigimą; šv. Jonas savo ruožtu užrašė Kafarnaumo sinagogoje Jėzaus pasakytus žodžius, rengiančius Eucharistijos įsteigimą: Kristus tąsyk pavadino save gyvybės duona, nužengusia iš dangaus.172

1339  Kad įvykdytų, ką buvo Kafarnaume pažadėjęs: duoti mokiniams savo Kūną ir Kraują, Jėzus pasirinko Velykų metą:

Taip atėjo Neraugintos duonos diena, kai reikėjo pjauti Velykų avinėlį. Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną, liepdamas: „Eikite ir paruoškite mums Velykų vakarienę.“ [...] Nuėję jie [...] parengė Velykų stalą. Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo. Ir tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo karalystėje.“ [...] Ir, paėmęs duonos, Jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams tardamas: „Tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui.“ Lygiai taip po vakarienės Jis paėmė taurę sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano Kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22, 7–20).173

1340  Velykų puotos metu, švęsdamas Paskutinę vakarienę su savo apaštalais, Jėzus galutinai įprasmino žydų Velykas. Juk Jėzaus perėjimui pas Tėvą per savo mirtį ir prisikėlimą, toms naujosioms Velykoms, buvo užbėgta už akių Paskutinės vakarienės metu, ir tai švenčiama Eucharistijoje, kuria užbaigiamos žydų Velykos ir pradedamos galutinių laikų Bažnyčios Velykos dangaus karalystės garbėje.

„Tai darykite mano atminimui“

1341  Jėzaus įsakymas kartoti Jo veiksmus ir žodžius, „kol Jis ateis“ (1 Kor 11, 26), reikalauja ne vien prisiminti Jėzų ir tai, ką Jis yra daręs; juo nurodoma, kad apaštalai ir jų įpėdiniai turi liturgiškai švęsti Kristaus, Jo gyvenimo, Jo mirties, Jo prisikėlimo ir užtarimo pas Tėvą atminimą.

1342  Bažnyčia nuo pat pradžių ištikimai vykdė Viešpaties priesaką. Apie Jeruzalės Bažnyčią pasakyta:

Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų. [...] Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi (Apd 2, 42. 46).

1343  Ypač „pirmą savaitės dieną“, tai yra sekmadienį, Jėzaus prisikėlimo dieną, krikščionys susirinkdavo „laužyti duonos“ (Apd 20, 7). Nuo tų laikų iki mūsų dienų Eucharistija yra nuolat švenčiama, ir šiandien ją randame visur Bažnyčioje išlaikiusią savo pagrindinę struktūrą. Ji yra pastovus Bažnyčios gyvenimo centras.

1344  Nuolat švęsdama Eucharistiją ir skelbdama Jėzaus Velykų slėpinį, „kol Jis ateis“ (1 Kor 11, 26), keliaujanti Dievo tauta eina „siauru kryžiaus keliu“174 į dangaus pokylį, kuriame visi išrinktieji susės prie Karalystės stalo.

IV. Liturginis Eucharistijos šventimas
Visų laikų Mišios

1345  Net iš II amžiaus mus yra pasiekęs šv. kankinio Justino liudijimas apie svarbiausius eucharistinių apeigų elementus. Jie išliko tie patys visose didžiosiose liturginėse šeimose. Štai ką 155 metais rašo Justinas imperatoriui pagoniui Antoninui Pijui (138–161) aiškindamas, ką daro krikščionys:

Dieną, vadinamą Saulės diena, toje pačioje vietoje susirenka visi gyvenantys miestuose bei kaimuose.
Kiek leidžia laikas, skaitomi apaštalų ir pranašų raštai.
Lektoriui baigus skaityti, prabyla vadovas primindamas girdėtus gražius dalykus ir ragindamas jais sekti.
Paskui visi drauge atsistojame ir meldžiamės175 už save [...] ir už visus kitus, kad ir kur jie būtų [...], idant būtume rasti teisūs savo gyvenimu ir darbais, ištikimi įsakymams ir tuo būdu pasiektume amžinąjį išganymą.
Baigę melstis, sveikiname vieni kitus pasibučiuodami.
Tada tam, kuris vadovauja broliams, atnešama duona ir taurė vyno, atmiešto vandeniu.
Juos paėmęs, jis garbina ir šlovina visatos Tėvą Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu ir kalba ilgą padėkos maldą (graikiškai eucharistian) už gautas iš Jo dovanas.
Vadovui baigus maldas ir dėkojimą, visi susirinkusieji pritardami sako: Amen.
Kai vadovas baigia dėkoti ir visi susirinkusieji jam atsako, tie, kuriuos mes vadiname diakonais, padalija visiems čia esantiems „eucharistiniais tapusius“ [gr.eucharistēthentos] duoną ir vyną su vandeniu, o nesantiems nuneša į namus.176

1346  Pagrindinė Eucharistijos liturgijos struktūra per visus šimtmečius išliko ta pati iki mūsų dienų. Joje išskiriamos vieningos visumos dvi didelės dalys:

— susirinkimas, Žodžio liturgija su skaitiniais, homilija [pamokslu] ir visuotine malda;

Eucharistijos [Aukos] liturgija su duonos ir vyno atnašavimu, jų konsekracija dėkojimo [Eucharistijos] metu ir komunija.

Žodžio ir Eucharistijos liturgija sudaro „vieną kulto aktą“177; mums paruoštas Eucharistijos stalas yra ir Dievo žodžio, ir Viešpaties Kūno stalas.178

1347  Ar ne tokios buvo prisikėlusio Jėzaus Velykų vaišės su mokiniais? Eidamas keliu, Jis jiems aiškino Raštus, paskui, atsisėdęs su jais prie stalo, „paėmė oną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems“ (Lk 24, 30)179.

Šventimo seka

1348  Visi susirenka. Krikščionys sueina į vieną eucharistinio susirinkimo vietą. Jų priekyje – pats Kristus, kuris yra pagrindinis Eucharistijos veikėjas. Jis yra Vyriausiasis Naujosios Sandoros kunigas ir pats neregimai vadovauja kiekvienam Eucharistijos šventimui. Jam atstovaujantis vyskupas arba kunigas (veikiantis in persona Christi Capitis) vadovauja susirinkimui, prabyla po skaitinių, priima atnašas ir sukalba Eucharistijos maldą. Visi aktyviai dalyvauja apeigose, kiekvienas, kaip jam dera: skaitovai, atnašų nešėjai, komunijos dalytojai ir visi susirinkusieji, kurių dalyvavimas išreiškiamas tariant „Amen“.

1349  Žodžio liturgija apima „pranašų raštus“, tai yra Senąjį Testamentą, ir „apaštalų atsiminimus“, tai yra jų laiškus ir Evangelijas; homilija ragina priimti girdėtąjį žodį pagal tai, kas jis iš tikro yra, – kaip Dievo žodį180 – ir pagal jį gyventi. Po to eina užtarimai už visus žmones atmenant apaštalo žodžius: „Taigi pirmiausia prašau atlikinėti maldavimus, maldas, pamaldas ir dėkojimus už visus žmones, už karalius ir visus valdovus“ (1 Tim 2, 1–2).

1350  Atnašavimas (offertorium): prie altoriaus, kartais procesijos būdu, atnešami duona ir vynas, kuriuos kunigas Kristaus vardu paaukos eucharistinėje Aukoje, ir jie taps Kristaus Kūnu ir Krauju. Tai tie patys veiksmai, kuriuos darė Kristus Paskutinės vakarienės metu, kai „paėmė duoną ir taurę“. „Tą tyrąją auką viena tik Bažnyčia aukoja Kūrėjui, su padėka atnašaudama Jam tai, kas Jo sukurta.“181 Atnašaujant ant altoriaus kartojamas Melchizedeko veiksmas, ir Kūrėjo dovanos sudedamos į Kristaus rankas. Savąja auka Jis ištobulina visas žmonių pastangas aukoti aukas.

1351  Nuo pat pradžių krikščionys drauge su Eucharistijai skirta duona ir vynu atnešdavo ir dovanų, kad pasidalytų jomis su stokojančiais. Tas visados aktualus rinkliavos182 paprotys yra Kristaus pavyzdžio įkvėptas; juk Jis pats tapo vargdieniu, kad mus padarytų turtingus:183

Kas apsčiai turi ir nori, aukoja savo nuožiūra, kiek yra numatęs; kas surinkta, perduodama vadovui, o jis šelpia našlaičius ir našles bei stokojančius dėl ligų ar kitų priežasčių, taip pat kalinius ir atvykėlius; žodžiu, padeda visiems varguoliams.184

1352  Anafora. Apeigų šerdis ir viršūnė yra Eucharistijos malda – dėkojimo ir konsekracijos [perkeitimo] malda:

prefacijoje(dėkojimo giesmėje) Bažnyčia dėkoja Tėvui per Kristų Šventojoje Dvasioje už visus Jo darbus, už sukūrimą, Atpirkimą ir pašventimą. Visa bendruomenė tada įsitraukia į nepaliaujamą šlovinimo giesmę, kurią triskart Šventam Dievui gieda Bažnyčia, angelai ir visi šventieji.

1353  Epiklezėje Bažnyčia prašo Tėvą atsiųsti savo Šventąją Dvasią (arba savo galią laiminti185) ant duonos ir vyno, kad Jos galia jie taptų Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju ir kad Eucharistijos dalyviai būtų vienas kūnas ir viena dvasia (kai kuriose liturginėse tradicijose epiklezė eina po anamnezės).

Apsakant Eucharistijos įsteigimą, Kristaus žodžių bei veikimo jėga ir Šventosios Dvasios galia čia esančiais tampa Kristaus Kūnas ir Kraujas duonos ir vyno pavidalais – sudabartinama vieną kartą visiems laikams Jo ant kryžiaus paaukotoji auka.

1354  Po to eina anamnezė, kurioje Bažnyčia prisimena Jėzaus Kristaus kančią, prisikėlimą ir garbingą įžengimą į dangų; Tėvui atnašaujama auka Jo Sūnaus, kuris mus su Juo sutaikino.

Užtarimo maldoje Bažnyčia išsako tai, kad Eucharistija yra vieningai švenčiama su visa dangaus ir žemės, gyvųjų ir mirusiųjų Bažnyčia, taip pat vienybėje su Bažnyčios ganytojais – popiežiumi, vyskupijos vyskupu, jo kunigais bei diakonais ir su viso pasaulio vyskupais drauge su jų Bažnyčiomis.

1355  Komunijos metu, sukalbėjus Viešpaties maldą ir sulaužius duoną, tikintieji gauna „duoną, nužengusią iš dangaus“, ir „išganymo taurę“ – „už pasaulio gyvbę" (Jn 6, 51) save atidavusio Kristaus Kūną ir Kraują.

Kadangi ta duona ir vynas, senoviniu posakiu tariant, tapo „sueucharistinti"186, tai „šį maistą mes vadiname Eucharistija, ir niekam nevalia jo priimti, jei netiki tiesomis, kurių mokome, jei nėra nuplautas nuodėmių atleidimu, nėra naujai atgimęs ir negyvena taip, kaip Kristus yra nurodęs“187.
V. Sakramentinė auka: dėkojimas, atminimas, buvimas čia ir dabar

1356  Krikščionys nuo pat pradžių švenčia Eucharistiją, bet jos forma, nepaisant visų laiko pokyčių ir skirtingų liturgijų, iš esmės nepakito dėl to, kad jie jautėsi saistomi Viešpaties nurodymo, duoto kančios išvakarėse: „Tai darykite mano atminimui“ (1 Kor 11, 24–25).

1357  Tą Jėzaus Kristaus įsakymą įvykdome, švęsdami Jo aukos atminimą. Tai darydami, mes aukojame Tėvui tai, ką Jis pats mums yra davęs: Jo sukurtas dovanas duoną ir vyną, Šventosios Dvasios ir Kristaus žodžių galia tapusius Kristaus Kūnu ir Krauju; taip Kristus realiai ir slėpiningai tampa čia esantis.

1358  Tad Eucharistija mums yra:

— dėkojimas Tėvui ir Jo pašlovinimas;

Kristaus ir Jo kūno aukos atminimas;

— Kristaus buvimas čia ir dabar Jo žodžių ir Jo Dvasios galia.

Dėkojimas Tėvui ir Jo pašlovinimas

1359  Eucharistija, Kristaus ant kryžiaus įgyvendinto mūsų išganymo sakramentas, yra ir šlovinimo auka dėkojant už sukūrimą. Eucharistinėje aukoje visa Dievo mylima kūrinija atnašaujama Tėvui Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. Per Kristų Bažnyčia gali aukoti šlovinimo auką dėkodama už visa, ką gero, gražaus ir teisingo Dievas yra padaręs kūrinijoje ir žmonijoje.

1360  Eucharistija yra padėkos auka Tėvui, pašlovinimas, kuriuo Bažnyčia parodo dėkingumą Dievui už visas Jo geradarybes, už visa, ką Jis yra įvykdęs kurdamas, atpirkdamas ir pašventindamas. Eucharistija pirmiausia reiškia „dėkojimą“.

1361  Eucharistija taip pat yra šlovinimo auka, kuria Bažnyčia teikia Dievui garbę visos kūrinijos vardu. Ši šlovinimo auka yra galima tik per Kristų: Jis vienija tikinčiuosius su savimi, su savuoju šlovinimu ir užtarimu; tokiu būdu šlovinimo auka Tėvui yra aukojama per Kristų ir su Juo, kad būtų Jame priimta.

Kristaus ir Jo Kūno – Bažnyčios – aukos atminimas

1362  Eucharistija yra Kristaus Velykų atminimas, sakramentinis Jo vienintelės aukos sudabartinimas ir aukojimas Bažnyčios – Jo Kūno – liturgijoje. Visose Eucharistijos maldose po jos įsteigimo žodžių esti malda, vadinamoji anamnezė, arba iškilmingas atminimas.

1363  Šventojo Rašto prasme atminimas yra ne vien praeities įvykių prisiminimas, bet ir skelbimas nuostabių darbų, kuriuos Dievas yra padaręs žmonėms.188 Tie įvykiai švenčiamojoje liturgijoje tam tikru būdu sudabartinami ir atgaivinami. Taip Izraelis supranta savo išlaisvinimą iš Egipto vergijos: kiekvieną kartą švenčiant Velykas, Išėjimo įvykiai atsikartoja tikinčiųjų atmintyje, kad jie derintų su jais savo gyvenimą.

1364  Naujajame Testamente atminimas įgyja naują prasmę. Švęsdama Eucharistiją, Bažnyčia atmena Kristaus Velykas, ir jos atsiduria čia ir dabar: auka, kurią Kristus paaukojo ant kryžiaus vieną kartą visiems laikams, visada išlieka dabartyje.189„Kada tik ant altoriaus aukojama Kryžiaus auka, kuria 'jau yra paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus' (1 Kor 5, 7), vykdomas mūsų Atpirkimo darbas.“190

1365  Būdama Kristaus Velykų atminimas, Eucharistija taip pat yra auka. Eucharistijos, kaip aukos, pobūdis matyti jau iš jos įsteigimo žodžių: „Tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas“; ir: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano Kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22, 19–20). Eucharistijoje Kristus duoda tą patį kūną, kurį jis atidavė už mus ant kryžiaus, tą patį kraują, kuris buvo „už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28).

1366  Tad Eucharistija yra auka, nes ji sudabartina Kryžiaus auką, yra jos gyvas atminimas ir mums pritaiko jos vaisius:

[Kristus], mūsų Dievas ir Viešpats, tik vieną kartą, mirdamas ant kryžiaus altoriaus, paaukojo save patį Dievui Tėvui, kad jiems [žmonėms] pelnytų amžinąjį Atpirkimą. Tačiau kadangi Jo kunigystė ir po mirties negalėjo būti atšaukta (Žyd 7, 24. 27), per Paskutinę vakarienę, „tą naktį, kurią buvo išduotas“ (1 Kor 11, 23), Jis panoro savo mylimai Sužadėtinei Bažnyčiai palikti regimąją (to reikalauja žmogaus prigimtis) auką. Ji turėjo sudabartinti tik vieną kartą ant kryžiaus paaukotą kruvinąją auką, kad jos atminimas truktų ligi pasaulio pabaigos, o išganingąja jos jėga būtų atleidžiamos nuodėmės, kurių kasdien padarome.191

1367  Kristaus auka ir Eucharistijos auka yra viena vienintelė auka: „Viena ir ta pati atnaša; tas pats Aukotojas, kuriam dabar patarnauja kunigai, o anuomet Jis pats save paaukojo ant kryžiaus; skiriasi tik aukojimo būdas“:192 „Kadangi toje dieviškoje aukoje, kuri aukojama Mišiose, yra tas pats, nekruvinu būdu aukojamas Kristus, kuris vieną kartą pats save kruvinu būdu paaukojo ant kryžiaus altoriaus [...], ta auka tikrai yra atperkamoji auka.“193

1368  Eucharistija yra ir Bažnyčios auka. Bažnyčia, Kristaus Kūnas, dalyvauja savosios Galvos aukoje. Ji visa aukojama drauge su Kristumi. Ji vienijasi su Juo užtardama Tėvui visus žmones. Eucharistijoje Kristaus auka tampa ir Jo kūno narių auka. Tikinčiųjų gyvenimas ir Dievo garbinimas, jų kančios, maldos ir darbai jungiasi su Kristaus gyvenimu ir Jo Dievo garbinimu, kančiomis, maldomis ir darbais, su Jo visa apimančia auka ir tuo būdu įgyja naują vertę. Ant altoriaus sudabartinama Kristaus auka suteikia galimybę visoms krikščionių kartoms susivienyti su Jo auka.

Katakombų piešiniuose ne kartą vaizduojama ypatinga Bažnyčios laikysena – kaip besimeldžiančios, plačiai rankas iškėlusios moters. Kaip Kristus, kuris ant kryžiaus ištiesė rankas, Bažnyčia per Jį, su Juo ir Jame aukojasi už visus žmones ir juos užtaria.

1369  Visa Bažnyčia vienijasi su Kristaus auka ir Jo užtarimu.Petro tarnystę Bažnyčioje atliekantis popiežius vienijasi su kiekviena švenčiama Eucharistija, kurioje jis yra minimas kaip visuotinės Bažnyčios vienybės ženklas ir tarnas. Vietos vyskupas visada yra atsakingas už Eucharistiją, net ir tada, kai jai vadovauja kunigas; jos metu tariant vyskupo vardą pabrėžiama, kad kunigų draugėje ir diakonų padedamas jis vadovauja dalinei Bažnyčiai. Bendruomenė užtaria ir visus tarnautojus, kurie už ją ir su ja aukoja eucharistinę Auką:

Teisėta tebūnie laikoma ta Eucharistija, kuriai vadovauja vykupas arba jo įgaliotas asmuo.194
O per kunigų tarnybą dvasinė tikinčiųjų auka atbaigiama suvienijant ją su Kristaus, vienintelio Tarpininko, auka, kuri kunigų rankomis nekruvinu ir sakramentiniu būdu visos Bažnyčios vardu aukojama Eucharistijoje, iki ateis pats Viešpats.195

1370  Su Kristaus auka vienijasi ne vien čia žemėje esantys Jo nariai, bet ir tie, kurie jau yra dangaus garbėje: eucharistinę Auką Bažnyčia aukoja drauge su Švenčiausiąja Mergele Marija, prisimindama ją ir visus šventuosius. Eucharistijos metu Bažnyčia drauge su Marija tarytum stovi kryžiaus papėdėje, susivienijusi su Kristaus auka ir Jo užtariama.

1371  Eucharistijos auka yra aukojama ir už mirusius tikinčiuosius, „kurie yra mirę Kristuje, bet dar ne visiškai išskaistinti“196, kad galėtų įžengti į Kristaus šviesą ir ramybę:

Palaidokite tą kūną bet kur. Visiškai juo nesirūpinkite! Vieno jus prašau: vis vien, kur tik jūs būtumėte, prisiminkite mane prie Viešpaties altoriaus.197
Paskui [anaforoje] meldžiamės už jau užmigusius šventuosius tėvus ir vyskupus, ir bendrai už visus užmigusius pirma mūsų; mes tikime, kad tai duos labai daug naudos sieloms, už kurias meldžiamės šventos ir didingos aukos akivaizdoje. [...] Siųsdami Dievui savo maldas už tuos, kurie yra užmigę, nors ir buvo nusidėję, [...] atnašaujame už mūsų nuodėmes paaukotąjį Kristų, kad žmonėms draugiškas Dievas būtų jiems ir mums maloningas.198

1372  Šv. Augustinas įstabiai glaustai perteikė mokymą, raginantį mus kaskart tobuliau dalyvauti mūsų Atpirkėjo aukoje, kurią švenčiame Eucharistijoje:

Visą atpirktąją tautą, tai yra suvienytą šventųjų bendruomenę, kaip visuotinę auką, Dievui paaukojo Vyriausiasis Kunigas, kuris, priėmęs tarno išvaizdą, kentėdamas save paaukojo už mus, kad mes taptume tos iškilios Galvos kūnu. [...] Tokia yra krikščionių auka: „Daugelis esame vienas Kūnas Kristuje“ (Rom 12, 5). Bažnyčia be paliovos atkuria šią auką tikintiesiems gerai pažįstamu altoriaus sakramentu, ir darosi akivaizdu, kad tame, ką aukoja, ji pati yra aukojama.199
Kristaus buvimas čia ir dabar Jo žodžių ir Šventosios Dvasios galia

1373  „Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus“ (Rom 8, 34), savo Bažnyčioje yra daugeliu būdų:200 savo žodyje, savo Bažnyčios maldoje: ten, „kur du ar trys yra susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20), vargšuose, ligoniuose, kaliniuose,201 sakramentuose, kurių steigėjas Jis yra, Mišių aukoje ir kunigišką tarnybą vykdančiuose asmenyse, bet „pirmiausia eucharistiniais pavidalais“202.

1374  Kristaus buvimas eucharistiniais pavidalais yra nepakartojamas. Jis iškelia Eucharistiją virš visų sakramentų ir padaro ją „dvasinio gyvenimo tobulybe ir tikslu, į kurį krypsta visi sakramentai“203. Švenčiausiajame Eucharistijos sakramente tikrai, realiai ir substanciškai yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūnas ir kraujas išvien su Jo siela ir dievyste ir todėl visas Kristus204. „Šitas buvimas vadinamas 'realus' ne išimtine prasme, tarsi kitoks buvimas nebūtų 'realus', bet iškiliausia prasme, kadangi tai substancialus buvimas, ir Kristus – Dievas ir žmogus – čia yra visas ir nedalomas.“205

1375  Kristus tampa esantis šiame sakramente pakeitus duoną ir vyną į Kristaus Kūną ir Kraują. Bažnyčios tėvai nedvejodami tvirtino, kad Bažnyčia tiki Kristaus žodžių ir Šventosios Dvasios veikimo veiksmingumu vykdant šį perkeitimą. Šv. Jonas Auksaburnis paaiškina:

Ne žmogus padaro, kad paaukotos dovanos tampa Kristaus Kūnu ir Krauju, bet pats Kristus, kuris buvo už mus nukryžiuotas. Kristui atstovaujantis kunigas ištaria tuos žodžius, tačiau jų veiksmingumas ir malonė yra iš Dievo. „Tai yra mano Kūnas“, – sako Jis. Tie žodžiai perkeičia paaukotas dovanas.206

O šv. Ambraziejus apie tą perkeitimą sako:

Pripažinkime, kad čia nebe tai, ką yra suformavusi gamta, o tai, ką pašventino palaiminimas, ir kad palaiminimo jėga yra galingesnė už gamtos, nes perkeičia net pačią gamtą [...]207. Argi Kristaus žodis, kuris iš nieko galėjo padaryti tai, ko nebuvo, negalėtų jau esančių dalykų paversti tuo, kuo jie dar nėra buvę? Juk sukurti naujus dalykus nėra lengviau, negu pakeisti jų prigimtį.208

1376  Tridento Susirinkimas taip apibendrina katalikų tikėjimą: „Kadangi mūsų Atpirkėjas Kristus pasakė, jog tai, ką Jis aukojo duonos pavidalu, tikrai yra Jo kūnas, tai Bažnyčia visada buvo įsitikinusi, ir Susirinkimas iš naujo tai pareiškia, kad konsekruojant duoną ir vyną visa duonos substancija perkeičiama į mūsų Viešpaties Kristaus Kūno substanciją ir visa vyno substancija – į Jo Kraujo substanciją. Tą perkeitimą Katalikų Bažnyčia teisingai ir tiksliai pavadino transsubstanciacija.“209

1377  Kristaus eucharistinis buvimas prasideda konsekravimo momentu ir trunka tiek laiko, kiek išlieka eucharistiniai pavidalai. Kristus yra visas kiekvienu pavidalu ir visas kiekvienoje jų dalyje, tad duonos laužymas Kristaus nedalija.210

1378  Eucharistijos garbinimas. Mišių liturgijoje savo tikėjimą realiu Kristaus buvimu vyno ir duonos pavidalais mes išreiškiame atsiklaupdami arba žemai nusilenkdami ir tuo parodydami, kad pagerbiame Viešpatį. „Tą Eucharistijai priderantį didžiausios pagarbos kultą Katalikų Bažnyčia skatino ir tebeskatina ne tik per Mišias, bet ir kitu metu: labai rūpestingai saugodama konsekruotas Ostijas, jas išstatydama tikintiesiems iškilmingai pagarbinti, nešdama jas su džiaugsmu palydimas procesijose.“211

1379  „Šventoji saugykla“ (tabernakulis) iš pradžių buvo skirta tinkamai laikyti Eucharistijai, kad būtų galima ją nunešti ligoniams arba nedalyvavusiems Mišiose. Pagilinusi tikėjimą realiu Kristaus buvimu Jo Eucharistijoje, Bažnyčia suvokė eucharistiniais pavidalais esančio Viešpaties tylios adoracijos prasmę. Dėl to tabernakulis turi būti pastatytas ypač garbingoje bažnyčios vietoje ir taip įrengtas, kad pabrėžtų ir atskleistų Kristaus realaus buvimo Švenčiausiajame Sakramente tiesą.

1380  Didžiai prasminga, kad Kristus panoro pasilikti Bažnyčioje tokiu ypatingu būdu. Kadangi turėjo atsiskirti nuo savųjų kaip regimas asmuo, Jis panoro pasilikti su mumis sakramentiniu būdu; kadangi turėjo pasiaukoti ant kryžiaus dėl mūsų išganymo, panoro mums palikti atminimą tos meilės, kuria mus pamilo „iki galo“ (Jn 13, 1), iki savo gyvybės aukos. Savo eucharistiniu buvimu Kristus slėpiningu būdu lieka tarp mūsų kaip Tas, kuris mus pamilo ir paaukojo save už mus;212 Jis pasilieka tą meilę išreiškiančiais ir perteikiančiais ženklais:

Bažnyčiai ir pasauliui labai reikalingas Eucharistijos kultas. Šiame meilės sakramente mūsų laukia Jėzus. Netaupykime laiko susitikdami su Juo per adoraciją ir kontempliaciją, kupiną tikėjimo ir pasirengimo atlyginti už pasaulio dideles kaltes bei nusikaltimus. Mūsų adoracija tegu niekada nesiliauja!213

1381  „Tikro Kristaus kūno ir tikro Jo kraujo buvimą šiame sakramente, pasak šv. Tomo, 'galima patirti ne juslėmis, bet vien tikėjimu, kuris remiasi Dievo autoritetu'. Todėl komentuodamas Luko 22, 19 tekstą: 'Tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas', šv. Kirilas sako: 'Neabejok, ar tai tikra, bet verčiau tikėdamas priimk Gelbėtojo žodžius, nes Jis, būdamas Tiesa, nemeluoja'“214:

Tau lenkiuos, o Dieve, mums neregimas,
Ostijos paveiksle tikrai esamas.
Tau aš savo širdį duodu visiškai,
nes gali ją tenkint, Dieve, Tu tiktai.
Nei akis, nei skonis, nei lytėjimas –
liudyt čia tegali vien tikėjimas.
Tavo žodžiu, Dieve, aš tikiu tvirtai,
nes tiesos tikresnės nerasiu tikrai.215
VI. Velykų pokylis

1382  Mišios neatsiejamai yra ir aukos atminimas, kuriuo įamžinama Kryžiaus auka, ir šventasis susivienijimo su Viešpaties Kūnu ir Krauju pokylis. Tačiau Eucharistijos aukos šventimas ištisai krypsta į visišką tikinčiųjų susivienijimą su Kristumi per Komuniją. Priimti Komuniją reiškia priimti patį Kristų, kuris už mus save paaukojo.

1383  Altorius, prie kurio renkasi Bažnyčia švęsdama Eucharistiją, žymi du to paties slėpinio aspektus: aukos altorių ir Viešpaties stalą; negana to: krikščioniškasis altorius yra simbolis paties Kristaus, kuris tarp susirinkusių savo tikinčiųjų esti ir kaip auka, paaukota mums sutaikinti, ir kaip mums dovanotas dangiškasis maistas. „Kas gi iš tiesų yra Kristaus altorius, jei ne Kristaus kūno atvaizdas?“, – klausia šv. Ambraziejus,216 o kitoje vietoje: „Altorius yra kūno atvaizdas, o Kristaus kūnas – ant altoriaus.“217 Liturgija daugeliu maldų išreiškia tą aukos ir Komunijos vienybę. Todėl Romos Bažnyčia savo anaforoje meldžiasi:

Karštai maldaujame Tave, visagali Dieve: paliepk šventajam savo angelui nunešti šią auką prie Tavo aukštojo sosto – Tavo dieviškos didybės akivaizdon, kad, priėmę nuo šio altoriaus Tavo Sūnaus švenčiausiąjį Kūną ir Kraują, mes taptume pilni dangaus palaimos ir malonės.218
Komunija: „Imkite ir valgykite jos visi“

1384  Viešpats mus primygtinai kviečia priimti Jį Eucharistijos sakramente: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus Kūno ir negersite Jo Kraujo, neturėsite savyje gyvybės!“ (Jn 6, 53).

1385  Atsiliepdami į tą kvietimą, tokiam didžiam ir šventam momentui turime pasirengti. Šv. Paulius ragina atlikti sąžinės patikrinimą: „Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“ (1 Kor 11, 27–29). Kas jaučiasi padaręs sunkią nuodėmę, turi priimti Sutaikinimo sakramentą prieš eidamas Komunijos.

1386  Eucharistijos sakramento didybės akivaizdoje tikintysis gali tik nuolankiai ir su karštu tikėjimu pakartoti šimtininko žodžius:219„Viešpatie, nesu vertas [kad užeitum po mano stogu] , kad ateitum į mano širdį, bet tik tark žodį, ir mano siela pasveiks“.220 Dieviškojoje šv. Jono Auksaburnio liturgijoje tikintieji meldžiasi ta pačia dvasia:

Dievo Sūnau, leisk man šiandien dalyvauti toje mistinėje vakarienėje. Aš neišduosiu paslapties Tavo priešams, nepabučiuosiu Tavęs Judo pabučiavimu, bet Tau šaukiu kaip piktadarys: prisimink mane, Viešpatie, savo Karalystėje.221

1387  Rengdamiesi tinkamai priimti šį sakramentą, tikintieji laikosi jų Bažnyčioje nustatyto pasninko.222 Kūno laikysena (judesiai, drabužiai) turi išreikšti pagarbą, iškilmingumą ir džiaugsmą tuo metu, kai Kristus ateina pas mus kaip svečias.

1388  Suvokdami pačios Eucharistijos esmę, tikintieji, jei yra tinkamai pasirengę,223 turėtų priimti Komuniją dalyvaudami Mišiose:224 „Labai rekomenduojamas toks tobulesnis Mišiose dalyvavimo būdas, kai tikintieji po kunigo Komunijos priima Viešpaties Kūną iš tos pačios aukos.“225

1389  Bažnyčia įpareigoja tikinčiuosius „sekmadieniais ir per šventes dalyvauti dieviškojoje liturgijoje“226 ir bent kartą per metus priimti Eucharistiją, jeigu įmanoma, Velykų laiku,227 tam pasirengus Sutaikinimo sakramentu. Tačiau Bažnyčia labai pataria tikintiesiems priiminėti šventąją Eucharistiją sekmadieniais ir per šventes arba dar dažniau, net kasdien.

1390  Kadangi Kristus sakramentiniu būdu yra ir vienu, ir kitu pavidalu, Komunija ir vienu – duonos – pavidalu leidžia gauti visus Eucharistijos malonės vaisius. Dėl pastoracinių priežasčių toks Komunijos būdas buvo teisėtai nustatytas kaip priimtiniausias lotynų apeigose. „Ženklas pilnatviškiau išreiškiamas Komunijos abiem pavidalais. Tada eucharistinio pokylio ženklas akivaizdesnis.“228 Taip priimti Komuniją įprasta Rytų Bažnyčių apeigose.

Komunijos vaisiai

1391  Komunija mus tvirčiau suvienija su Kristumi. Pagrindinis Eucharistijos priėmimo Komunijoje vaisius yra glaudi vienybė su Jėzumi Kristumi. Viešpats juk sako: „Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 56). Gyvenimo Kristuje pagrindas yra eucharistinis pokylis: „Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane“ (Jn 6, 57):

Kai per Viešpaties šventes tikintieji priima Sūnaus Kūną, jie vieni kitiems skelbia Gerąją Naujieną, kad jiems duotas gyvenimo laidas, kaip ir tada, kai angelas pasakė Marijai Magdalietei: „Kristus prisikėlė!“. Taip ir dabar gyvenimas ir prisikėlimas suteikiami tam, kuris priima Kristų.229

1392  Kas medžiaginis maistas yra mūsų kūno gyvenimui, tas Komunija įstabiu būdu yra mūsų dvasiniam gyvenimui. „Šventosios Dvasios gaivinamo ir gyvybe trykštančio“230, prisikėlusio Kristaus Kūno priėmimas palaiko, praturtina ir atnaujina per Krikštą gautą malonės gyvenimą. Kad krikščioniškasis gyvenimas augtų, jis turi būti maitinamas eucharistine Komunija, mūsų kelionės duona, ligi pat mirties, kai ta duona mums bus duota kaip Viatikas.

1393  Komunija mus atskiria nuo nuodėmės. Kristaus Kūnas, kurį mes priimame Komunijoje, yra „už mus atiduodamas“, ir Kraujas, kurį geriame, „yra išliejamas už daugelį nuodėmėms atleisti“. Dėl to Eucharistija negali mūsų vienyti su Kristumi, neapvalydama mūsų nuo padarytų nuodėmių ir nesaugodama nuo naujų:

Kiekvieną kartą kai tik ją priimame, skelbiame Viešpaties mirtį.231 Jeigu skelbiame mirtį, skelbiame ir nuodėmių atleidimą. Jei kiekvieną kartą, kada praliejamas kraujas, jis praliejamas nuodėmėms atleisti, tai aš turiu jį nuolat priiminėti, kad jis nuolat atleistų mano nuodėmes. Aš nuolat nusidedu – turiu nuolat turėti vaistą.232

1394  Kaip kūno maistas grąžina prarastas jėgas, taip Eucharistija stiprina meilę, kuri kasdieniame gyvenime yra linkusi silpnėti; ši atgijusi meilė naikina lengvąsias nuodėmes.233 Mums save dovanojantis Kristus gaivina mūsų meilę ir duoda mums jėgų nutraukti netvarkingą prisirišimą prie kūrinių ir įsitvirtinti Jame:

Kadangi Kristus mirė už mus iš meilės, tai, aukos metu minėdami Jo mirtį, mes Jį prašome, kad meilė būtų mums suteikta Šventosios Dvasios atėjimu; prašome nuolankiai, kad dėl tos meilės, dėl kurios Kristus panoro už mus numirti, mes taip pat, gavę Šventosios Dvasios malonę, galėtume laikyti pasaulį tartum mums nukryžiuotą, o save pačius – nukryžiuotus pasauliui. [...] Gavę meilės dovaną, mirštame nuodėmei ir gyvename Dievui.234

1395  Dėl tos meilės, kurią Eucharistija mumyse įžiebia, ji mus saugo nuo būsimų mirtinųjų nuodėmių. Kuo labiau dalyvaujame Kristaus gyvenime ir kuo tvirtesnė su Juo mūsų draugystė, tuo mažesnis pavojus ją nutraukti per mirtinąją nuodėmę. Tačiau Eucharistija nėra skirta mirtinosioms nuodėmėms atleisti. Tam skirtas Sutaikinimo sakramentas. Tuo tarpu Eucharistija – sakramentas tų, kurie yra visiškai susivieniję su Bažnyčia.

1396  Mistinio Kūno vienybė: Eucharistija ugdo Bažnyčią. Priimantieji Eucharistiją yra daug tvirčiau susivieniję su Kristumi; drauge Kristus juos vienija su tikinčiaisiais viename Kūne – Bažnyčioje. Komunija atnaujina, sustiprina ir pagilina per Krikštą jau įvykusį įsitraukimą į Bažnyčią. Krikštu mes buvome pašaukti sudaryti vieną Kūną.235 Eucharistija įgyvendina šį kvietimą: „Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona“ (1 Kor 10, 16–17):

Jeigu jūs esate Kristaus kūnas ir Jo nariai, tai ant Viešpaties stalo yra jūsų sakramentas, ir jūs priimate sakramentą, kuris esate jūs patys. Tam, ką priimate, jūs atsakote „Amen“ („Taip, tai tiesa!“) ir atsakydami įsipareigojate. Tu išgirsti žodžius: „Kristaus Kūnas“ ir atsakai: „Amen“. Tad būk Kristaus narys, kad tavo „Amen“ būtų tikras.236

1397  Eucharistija įpareigoja vargšų atžvilgiu: kad teisingai priimtume už mus atiduotą Kristaus Kūną ir Kraują, turime atpažinti Kristų vargingiausiuose žmonėse, Jo broliuose:237

Tu ragavai Viešpaties Kraujo ir net nepažįsti savo brolio. Darai gėdą tam stalui manydamas, kad nėra vertas dalytis tavuoju maistu tas, kuris buvo rastas vertas sėstis prie šio stalo. Dievas tave išvadavo iš visų tavo nuodėmių ir čia pakvietė, o tu net ir tada netapai gailestingesnis.238

1398  Eucharistija ir krikščionių vienybė. Šio didžio slėpinio akivaizdoje šv. Augustinas sušunka: „O pamaldumo sakramente! O vienybės ženkle! O gailestingosios meilės ryšy!“239 Kuo skaudžiau jaučiamas Bažnyčios suskilimas, kuris neleidžia bendrai artintis prie Viešpaties stalo, tuo karščiau meldžiamasi prašant Viešpatį, kad ateitų visų tikinčiųjų visiškos vienybės metas.

1399  Rytų Bažnyčios, kurios nėra visiškai susivienijusios su Katalikų Bažnyčia, Eucharistiją švenčia su didele meile. „Tos Bažnyčios, nors ir atsiskyrusios, turi tikrus sakramentus ir apaštališkos įpėdinystės dėka ypač Kunigystę ir Eucharistiją, kuriais jos ir dabar tebėra nepaprastai glaudžiai su mumis susijusios.“240 Tad tam tikras bendradarbiavimas šventuosiuose dalykuose (in sacris), būtent Eucharistijoje, „palankiomis aplinkybėmis ir bažnytinės vadovybės leidimu ne tik galimas, bet ir pageidaujamas“241.

1400  Dėl Reformacijos atsiradusios ir nuo Katalikų Bažnyčios atsiskyrusios bažnytinės bendruomenės „ypač dėl Šventimų sakramento neturėjimo neišlaikė tikros ir neapžeistos eucharistinio slėpinio substancijos“242. Dėl šios priežasties eucharistinė Katalikų Bažnyčios bendrystė su tomis bendruomenėmis yra neįmanoma. Vis dėlto tos bažnytinės bendruomenės, „Šventojoje vakarienėje minėdamos Viešpaties mirtį ir prisikėlimą", "išpažįsta, jog šitaip išreiškiamas gyvenimas bendrystėje su Kristumi, ir laukia Jo garbingo atėjimo“243.

1401  Esant, ordinaro nuomone, svarbiam reikalui, katalikų kunigams leidžiama teikti sakramentus (Eucharistiją, Atgailos sakramentą, Ligonių patepimą) ir kitiems krikščionims, kurie nėra visiškai susivieniję su Katalikų Bažnyčia, jeigu jie patys to prašo savo noru; tada jie turi išpažinti tikį tais sakramentais taip, kaip tiki katalikai, ir būti tinkamai pasirengę juos priimti.244

VII. Eucharistija – „būsimos garbės laidas“

1402  Senovinėje maldoje Bažnyčia taip kreipiasi į Eucharistijos slėpinį: „O šventasis Pokyli, kuriame Kristų priimame, skaudžią Jo kančią minime, siela malonę laimi, ir gauname būsimos garbės laidą.“245 Kadangi Eucharistija yra Viešpaties Velykų atminimas, kadangi mūsų altoriaus Komunija mus pripildo „dangaus palaimos ir malonės“246, tai Eucharistija irgi yra dangaus garbės anticipacija.

1403  Paskutinės vakarienės metu Viešpats savo mokinių dėmesį nukreipė į Velykų atbaigimą Dievo karalystėje: „Ir sakau jums: nuo šiol aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje“ (Mt 26, 29).247 Švęsdama Eucharistiją, Bažnyčia kaskart prisimena šį pažadą ir žvelgia į Tą, „kuris ateis“ (Apr 1, 4). Savo maldoje ji kviečia Jį ateiti: „Marana tha“ (1 Kor 16, 22), „Ateik, Viešpatie Jėzau“ (Apr 22, 20). „Teateina Tavo malonė ir tepraeina šis pasaulis!“248

1404  Bažnyčia žino, kad jau dabar Viešpats ateina savo Eucharistijoje ir yra čia, tarp mūsų. Vis dėlto tas Jo buvimas yra pridengtas. Dėl to Eucharistiją švenčiame, „su palaiminga viltimi laukdami mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimo“249, prašydami: „Priimk į dangaus Karalystę, kur tikimės drauge su jais [mirusiaisiais] Tavo garbe amžinai gėrėtis. Ten nušluostysi mums nuo akių kiekvieną ašarą, o mes Tave, Dieve, regėdami veidas į veidą, per amžius būsime į Tave panašūs ir nesiliaudami Tave šlovinsime per Kristų, mūsų Viešpatį.“250

1405  Eucharistija yra tos didžiosios vilties – naujojo dangaus ir naujosios žemės, kuriuose gyvena teisybė,251 – tikriausias laidas ir aiškiausias ženklas. Kiekvieną kartą, kai švenčiamas šis slėpinys, „vykdomas mūsų Atpirkimo darbas“252, o mes „laužome vieną duoną, kuri yra nemirtingumo vaistas, priešnuodis, kad ne mirtume, bet amžinai gyventume Jėzuje Kristuje“253.

Santrauka

1406  Jėzus sako: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius [...]. Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą [...], tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 51. 54. 56).

1407  Eucharistija yra Bažnyčios gyvenimo šerdis ir viršūnė, nes joje Kristus įtraukia savo Bažnyčią ir visus savo narius į šlovinimo ir dėkojimo auką Tėvui, vieną kartą visiems laikams paaukotą ant kryžiaus; per šią auką savo Kūnui, kuris yra Bažnyčia, Jis teikia išganymo malones.

1408  Švenčiant Eucharistiją, visuomet skelbiamas Dievo žodis; dėkojama Dievui Tėvui už visas Jo geradarybes, ypač už tai, kad mums dovanojo savo Sūnų; konsekruojami duona ir vynas; dalyvaujama liturginiame pokylyje priimant Viešpaties Kūną ir Kraują. Visi šie elementai yra vienas ir tas pats kulto veiksmas.

1409  Eucharistija yra Kristaus Velykų, tai yra Kristaus gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu įgyvendinto išganymo, atminimas; ką Kristus nuveikė, sudabartinama liturginiais veiksmais.

1410  Eucharistinę auką aukoja pats Kristus, amžinas Vyriausiasis Naujosios Sandoros Kunigas, veikdamas per Jam patarnaujančius kunigus. Taipgi pats Kristus, realiai čia esantis duonos ir vyno pavidalais, yra Eucharistijos aukos atnaša.

1411  Tiktai galiojančia tvarka įšventinti kunigai gali vadovauti Eucharistijai ir konsekruoti duoną ir vyną, kad jie taptų Viešpaties Kūnu ir Krauju.

1412  Esminiai Eucharistijos sakramento ženklai yra kvietinė duona ir vynuogių vynas, kuriems šaukiamasi Šventosios Dvasios palaiminimo, o kunigas taria konsekracijos žodžius, Jėzaus pasakytus Paskutinės vakarienės metu: „Tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas. [...] Tai yra taurė [...] mano Kraujo...“

1413  Konsekruojant įvyksta duonos ir vyno transsubstanciacija duonai ir vynui virstant Kristaus Kūnu ir Krauju. Konsekruotais duonos ir vyno pavidalais čia ir dabar tikrai, realiai ir substancialiai esti pats gyvasis ir šlovingasis Kristus, su kūnu ir krauju, siela ir dievyste.254

1414  Būdama auka, Eucharistija taip pat yra aukojama norint atitaisyti gyvųjų bei mirusiųjų nuodėmes ir gauti iš Dievo dvasinių bei žemiškų gėrybių.

1415  Kas nori priimti Kristų eucharistinėje Komunijoje, turi būti malonės būvyje. Jei kas jaučiasi sunkiai nusidėjęs, negali priimti Eucharistijos, pirmiau negavęs atleidimo Atgailos sakramentu.

1416  Šventoji Komunija Kristaus Kūno ir Kraujo priėmimu tvirčiau suvienija priimantįjį su Viešpačiu, atleidžia lengvąsias nuodėmes ir saugo nuo mirtinųjų. Kadangi sustiprėja meilės ryšys tarp priimančiojo ir Kristaus, tai šio sakramento priėmimas stiprina ir Bažnyčios, mistinio Kristaus Kūno, vienybę.

1417  Bažnyčia labai pataria tikintiesiems priimti šventąją Komuniją, kai tik jie dalyvauja Eucharistijos šventime, o įpareigoja tai daryti bent vieną kartą per metus.

1418  Kadangi altoriaus sakramente yra pats Kristus, Jį reikia pagerbti adoracija. „Švenčiausiojo Sakramento aplankymas yra dėkingumo įrodymas, meilės ženklas ir pareigos garbinti mūsų Viešpatį Kristų atlikimas.“255

1419  Išeidamas iš šio pasaulio pas Tėvą, Kristus mums paliko Eucharistiją, būsimos garbės drauge su Juo laidą; dalyvavimas šventojoje Aukoje mūsų širdį padaro panašią į Jo širdį, palaiko mūsų jėgas šio gyvenimo kelionėje, žadina ilgėtis amžinojo gyvenimo ir jau dabar vienija su dangaus Bažnyčia, su Švenčiausiąja Mergele Marija ir visais šventaisiais.

Išnašos

145 SC 47.

146 LG 11.

147 PO 5.

148 Dievo kulto kongr., instr. "Eucharisticum mysterium" 6.

149 Šv. Ireniejus, Haer. 4, 18, 5.

150 Plg. 1 Kor 11, 20.

151 Plg. Apr 19, 9.

152 Plg. Mt 14, 19; 15, 36; Mk 8, 6. 19.

153 Plg. Mt 26, 26; 1 Kor 11, 24.

154 Plg. Lk 24, 13-35.

155 Plg. Apd 2, 42. 46; 20, 7.11.

156 Plg. 1 Kor 10, 16-17.

157 Plg. 1 Kor 11, 17-34.

158 Plg. Ps 116, 13, 17.

159 Plg. 1 Pt 2, 5.

160 Plg. Mal 1, 11.

161 Plg. 1 Kor 10, 16-17.

162 Plg. Constitutiones apostolicae, 8, 13, 12; Didache 9, 5; 10, 6.

163 Šv. Ignotas Antiochietis, Eph. 20, 2.

164 Plg. Ps 104, 13-15.

165 Plg. Rm I, Romos kanonas 95: "Supra quae".

166 Plg. Įst 8, 3.

167 Plg. Mt 14, 13-21; 15, 32-39.

168 Plg. Jn 2, 11.

169 Plg. Mk 14, 25.

170 Plg. Jn 13, 1-17.

171 Tridento Susir.: DS 1740.

172 Plg. Jn 6.

173 Plg. Mt 26, 17-29; Mk 14, 12- 25; 1 Kor 11, 23-25.

174 AG 1.

175 Šv. Justinas, Apol. 1, 67.

176 Šv. Justinas, Apol. 1, 65.

177 SC 56.

178 Plg. DV 21.

179 Plg. Lk 24, 13-35.

180 Plg. 1 Tes 2, 13.

181 Šv. Ireniejus, Haer. 4, 18, 4; plg. M1 1, 11.

182 Plg. 1 Kor 16, 1.

183 Plg. 2 Kor 8, 9.

184 Šv. Justinas, Apol. 1, 67, 6.

185 Plg. Rm I, Romos kanonas 90.

186 Plg. šv. Justinas, Apol. 1, 65.

187 Šv. Justinas, Apol. 1, 66, 1-2.

188 Plg Iš 13, 3.

189 Plg. Žyd 7, 25-27.

190 LG 3.

191 Tridento Susir.: DS 1740.

192 Tridento Susir.: DS 1743.

193 Ten pat.

194 Šv. Ignotas Antiochietis, Smyrn. 8, 1.

195 PO 2.

196 Tridento Susir.: DS 1743.

197 Šv. Monika prieš savo mirtį šv. Augustinui ir jo broliui: Conf. 9, 11, 27.

198 Šv. Kirilas Jeruzalietis, Catech. myst. 5, 9, 10.

199 Civ. 10, 6.

200 Plg. LG 48.

201 Plg. Mt 25, 31-46.

202 SC 7.

203 Šv. Tomas Akv., S. th. 3, 73, 3.

204 Tridento Susir.: DS 1651.

205 MF 39.

206 Prod. Jud. 1, 6.

207 Šv. Ambraziejus, Myst. 9, 50.

208 Šv. Ambraziejus, Myst. 9, 52.

209 DS 1642.

210 Plg. Tridento Susir.: DS 1641.

211 MF 56.

212 Plg. Gal 2, 20.

213 Jonas Paulius II, laiškas "Dominicae cenae" 3.

214 Paulius VI, MF 18; plg. šv. Tomas Akv., S. th. 3, 75, 1; šv. Kirilas Aleksandrietia, Luc. 22, 19.

215 Šv. Tomas Akv., Adoro.

216 Sacr. 5, 7.

217 Sacr. 4, 7.

218 Rm I, Romos kanonas 96.

219 Plg. Mt 8, 8.

220 Rm I, malda prieš komuniją 133.

221 Bizantijos šv. Jono Auksaburnio liturgija, malda prieš komuniją.

222 Plg. CIC, can. 919.

223 Plg. CIC, can. 916-917.

224 Pagal Popiežiškosios komisijos kanonų teisės kodeksui autentiškai aiškinti nurodymą, tą pačią dieną tikintieji gali priimti komuniją ne daugiau kaip du kartus.

225 SC 55.

226 OE 15.

227 Plg. CIC, can. 920.

228 IGMR 240.

229 Fanqith, Sirų Antiochijos oficiumas, t. 1, Commun, 237a-b.

230 PO 5.

231 Plg. 1 Kor 11, 26.

232 Šv. Ambraziejus, Sacr. 4, 28.

233 Plg. Tridento Susir.: DS 1638.

234 Šv. Fulgencijus Ruspietis, Fab. 28, 17.

235 Plg. 1 Kor 12, 13.

236 Šv. Augustinas, Serm. 272.

237 Plg. Mt 25, 40.

238 Šv. Jonas Auksaburnis, Hom. in 1 Kor 27, 5.

239 Ev. Jo. 26, 13; plg. SC 47.

240 UR 15.

241 UR 15; plg. CIC, can. 844, §3.

242 UR 22.

243 UR 22.

244 Plg. CIC, can. 844, §4.

245 VL, Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventės antrųjų Mišparų "Magnificat" antifona.

246 Rm I, Romos kanonas 96: "Supplices te rogamus".

247 Plg. Lk 22, 18; Mk 14, 25.

248 Didache 10, 6.

249 Embolizmas po "Tėve mūsų"; plg. Tit 2, 13.

250 Rm I, III Eucharistijos malda 116: malda už mirusius.

251 Plg. 2 Pt 3, 13.

252 LG 3.

253 Šv. Ignotas Antiochietis, Eph. 20, 2.

254 Plg. Tridento Susir.: DS 1640; 1651.

255 MF.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003