KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Antras skyrius. Septyni Bažnyčios sakramentai / Antras poskyris. Gydymo sakramentai

4 skirsnis. Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas

1422  „Einantieji Atgailos sakramento iš Dievo gailestingumo gauna nuodėmių, kuriomis buvo įžeistas Dievas, atleidimą ir šitaip pat susitaikina su Bažnyčia, kurią nusidėdami sužeidė ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis stengiasi padėti jiems atsiversti.“3

I. Kaip vadinamas šis sakramentas?

1423  Jis vadinamas Atsivertimo sakramentu, nes juo sakramentiškai įgyvendinamas Jėzaus raginimas atsiversti,4 atveriamas kelias sugrįžti pas Tėvą,5 nuo kurio buvo nutolta per nuodėmę.

Jis vadinamas Atgailos sakramentu, nes juo pašventinamas asmeninis ir bažnytinis kelias atsiversti, gailėtis ir atsilyginti.

1424  Jis vadinamas Išpažinties sakramentu, nes esminis jo elementas yra prisipažinimas – nuodėmių išpažinimas kunigui. Giliąja prasme šis sakramentas taip pat yra Dievo šventumo ir Jo gailestingumo žmogui nusidėjėliui „išpažinimas“, pripažinimas ir pašlovinimas.

Jis vadinamas Atleidimo sakramentu, nes kunigo sakramentiniu nuodėmių atleidimu Dievas penitentui suteikia „atleidimą ir ramybę“6.

Jis vadinamas ir Sutaikinimo sakramentu, nes juo nusidėjėliui dovanojama sutaikinanti Dievo meilė: „Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5, 20). Kas gyvena gailestinga Dievo meile, tas yra pasirengęs atsiliepti į Viešpaties raginimą: „Eik pirmiau susitaikinti su broliu“ (Mt 5, 24).

II. Kodėl reikia Sutaikinimo sakramento po Krikšto?

1425  „Esate nuplauti, pašventinti, nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6, 11). Reikia gerai įsisąmoninti, kokią didelę dovaną Dievas mums suteikė įkrikščioninimo sakramentais, kad suprastume, kaip neleistina yra nuodėmė tiems, kurie apsivilko Kristumi.7 Bet šv. apaštalas Jonas primena: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“ (1 Jn 1, 8). Pats Viešpats mokė mus melstis: „Atleisk mums mūsų kaltes“ (Lk 11, 4), susiedamas mūsų nuodėmių atleidimą su tuo, kaip mes patys vieni kitiems atleidžiame kaltes.

1426  Atsivertimas į Kristų, atgimimas per Krikštą, Šventosios Dvasios dovana, Kristaus Kūnas ir Kraujas, mums duotas kaip maistas, – visa tai tam, kad būtume „šventi ir nesutepti Jo akivaizdoje“ (Ef 1, 4), kaip ir pati Bažnyčia, Kristaus Sužadėtinė, kurią Jis sau padarė „šventą ir nesuteptą“ (Ef 5, 27). Vis dėlto įkrikščioninant gautas naujasis gyvenimas nepanaikina žmogaus prigimties trapumo ir silpnumo nei polinkio nusidėti, kurį tradicija vadina geismingumu; jis išlieka pakrikštytuose žmonėse, kad jie, Kristaus malonės padedami, išmėgintų save krikščioniškojo gyvenimo kovoje.8 Tai atsivertimo kova siekiant šventumo ir amžinojo gyvenimo, į kuriuos Viešpats mus nuolat kviečia.9

III. Pakrikštytųjų atsivertimas

1427  Jėzus ragina atsiversti. Tas raginimas yra esminė Karalystės skelbimo dalis: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15). Skelbdama savo mokymą, Bažnyčia kreipiasi pirmiausia į tuos, kurie dar nepažįsta Kristaus ir Jo Evangelijos. Tad kaip tik Krikštas esti pirmojo ir pagrindinio atsivertimo vieta. Tikint Gerąja Naujiena ir pasikrikštijant10 atsižadama blogio ir įgyjamas išganymas, tai yra visų nuodėmių atleidimas ir naujo gyvenimo dovana.

1428  Bet Kristaus raginimas atsiversti girdimas ir tolesniame krikščionių gyvenime. Tas antrasis atsivertimas yra nesibaigiantis visos Bažnyčios uždavinys: „priimdama savo glėbin nusidėjėlius", ji yra „šventa ir drauge nuolat apvalytina, todėl nuolat žengia atgailos ir atsinaujinimo keliu“11. Šios pastangos atsiversti yra ne vien žmogaus darbas. Tai malone patrauktos12 ir palytėtos „sugrudusios dvasios“13 atsakas į Dievo, kuris mus pirmasis pamilo, gailestingąją meilę.14

1429  Tai rodo ir triskart savo Mokytojo išsigynusio šv. Petro atsivertimas. Begalinio gailestingumo kupinas Jėzaus žvilgsnis ištraukia gailesčio ašaras,15 o Viešpačiui prisikėlus, triskart pakartotą „taip“ į Jo klausimą, ar Petras Jį mylįs.16 Antrasis atsivertimas apima ir bendruomenę. Tai matyti iš Viešpaties raginimo visai Bažnyčiai: „Atsiversk!“ (Apr 2, 5. 16).

Šv. Ambraziejus apie dvejopą atsivertimą taip sako: „Bažnyčioje yra vanduo ir ašaros: Krikšto vanduo ir Atgailos ašaros.“17
IV. Vidinė atgaila

1430  Kaip pranašai, taip ir Jėzus ragindamas atsiversti ir atgailauti pirmiausia galvoje turi ne išorinius veiksmus, „ašutinę ir pelenus“, pasninkus ir apsimarinimus, bet širdies atsivertimą, vidinę atgailą. Be jų, atgailos darbai lieka nevaisingi ir nenuoširdūs; ir priešingai, vidinis atsivertimas siekia šią būklę paversti regimais ženklais, atgailos veiksmais ir darbais.18

1431  Vidinė atgaila yra radikali viso gyvenimo permaina, sugrįžimas, atsivertimas į Dievą iš visos širdies, nuodėmės atsižadėjimas, nusigręžimas nuo blogio bjaurintis savo padarytais blogais darbais. Tuo pat metu vidinė atgaila yra troškimas ir pasiryžimas pakeisti gyvenimą viliantis Dievo gailestingumo ir pasitikint Jo malonės pagalba. Tą širdies atsivertimą lydi išganingas skausmas ir liūdesys, kurį Bažnyčios tėvai vadino animi cruciatus (dvasios sielvartas), compunctio cordis (širdies graudulys).19

1432  Žmogaus širdis yra nerangi ir užkietėjusi. Todėl reikia, kad Dievas duotų žmogui naują širdį.20Atsivertimas pirmiausia yra Dievo malonė, sugrąžinanti prie Jo mūsų širdis: „Susigrąžink mus, Viešpatie, kad galėtume sugrįžti!“ (Rd 5, 21). Dievas mums duoda jėgų pradėti iš naujo. Suvokusi Dievo meilės didybę, mūsų širdis sudreba nuo nuodėmės baisumo bei naštos, jai darosi baugu nuodėme įžeisti Dievą ir būti nuo Jo atskirtai. Žmogaus širdis atsiverčia žvelgdama į Tą, kurį mūsų nuodėmės pervėrė:21

Žvelkime atviromis akimis į Kristaus kraują ir patikėkime, koks jis brangus Dievui, Jo Tėvui; juk, pralietas dėl mūsų išganymo, jis pelnė atgailos malonę visam pasauliui.22

1433  Po Velykų Šventoji Dvasia parodo pasauliui, „kaip jis klysta dėl nuodėmės“, tai yra dėl to, kad netikėjo Tuo, kurį Tėvas siuntė.23Tačiau ta pati Dvasia, atskleidžianti nuodėmę, yra ir Globėja,24 dovanojanti žmogaus širdžiai gailesčio ir atsivertimo malonę.25

V. Įvairios atgailos formos krikščionių gyvenime

1434  Vidinė krikščionio atgaila gali būti išreikšta labai įvairiai. Šventasis Raštas ir Bažnyčios tėvai ypač pabrėžia tris formas: pasninką, maldą, išmaldą,26 kuriomis išreiškiamas atsivertimas savęs, Dievo ir kitų žmonių atžvilgiu. Be visa apimančio išskaistinimo, kurį suteikia Krikštas arba kankinystė, minėti šaltiniai išvardija ir kitas priemones nuodėmių atleidimui gauti: pastangas susitaikinti su artimu, atgailos ašaras, rūpinimąsi artimo išganymu27, šventųjų užtarimą ir veiklią meilę, kuri „uždengia nuodėmių gausybę“ (1 Pt 4, 8).

1435  Kasdieniame gyvenime atsivertimas reiškiasi susitaikinimu, varguolių globa, teisingumo ir teisės laikymusi ir jų gynimu28, prisipažinimu klydus, brolišku įspėjimu, gyvenimo įvertinimu, sąžinės patikrinimu, klusnumu dvasios vadovui, pagaliau kentėjimų prisiėmimu ir kantriu persekiojimo dėl teisingumo pakėlimu. Pats tikriausias atgailos kelias yra kasdien nešti savo kryžių ir sekti Jėzumi.29

1436  Eucharistija ir Atgaila. Kasdienio atsivertimo ir atgailos šaltinis bei penas yra Eucharistija, nes joje sudabartinama mus su Dievu sutaikinusio Kristaus auka; ji maitina ir stiprina Kristaus gyvenimu gyvenančius žmones; „ji yra vaistas, kuris mus išvaduoja iš kasdienių nuodėmių ir saugo nuo mirtinųjų“30.

1437  Šventojo Rašto skaitymas, Valandų liturgijos ir „Tėve mūsų“ maldos, kiekvienas nuoširdus Dievo garbinimo ar pamaldumo veiksmas stiprina atsivertimo bei atgailos dvasią ir prisideda prie mūsų nuodėmių atleidimo.

1438  Liturginių metų atgailos laikotarpiai ir dienos (gavėnios laikas, kiekvienas penktadienis, primenantis Viešpaties mirtį) yra ryškus Bažnyčios atgailos metas.31 Tie laikotarpiai labai tinka dvasinėms pratyboms, atgailos liturgijai, atgailaujančių maldininkų kelionėms, savanoriškam atsižadėjimui pasninkaujant ir šelpiant varguolius, broliškam dalijimuisi su kitais (gailestingumo ir misijų darbams).

1439  Atsivertimo ir atgailos kelią Jėzus gražiai nusakė „sūnaus palaidūno“ palyginimu; jame centrinę vietą užima „gailestingasis tėvas“:32 susižavėjimas apgaulinga laisve, palikti tėvų namai; visiškas skurdas, kuriame atsiduria sūnus, iššvaistęs savo turtą; baisus pažeminimas būnant priverstam ganyti kiaules ir dar baisesnis, trokštant numalšinti alkį jų ėdamų ankščių jovalu; susimąstymas apie prarastą gėrį; gailestis ir pasiryžimas prisipažinti tėvui nusikaltus; sugrįžimas; tėvo didžiadvasiškumas ir džiaugsmas pasitinkant sūnų – visa tai būdingi atsivertimo eigos bruožai. Geriausias drabužis, žiedas ir šventinė puota yra to naujo, tyro, kilnaus, džiaugsmo kupino gyvenimo simboliai. Tai gyvenimas žmogaus, kuris sugrįžta pas Dievą, į Jo šeimą – Bažnyčią. Vien tik Kristaus širdis, pažįstanti savo Tėvo meilės gelmes, galėjo mums tuo paprastumo ir grožio kupinu pasakojimu atskleisti bekraštį Jo gailestingumą.

VI. Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas

1440  Nuodėmė pirmiausia yra Dievo įžeidimas, bendrystės su Juo nutraukimas. Kartu ji pažeidžia bendrystę su Bažnyčia. Dėl to atsivertimo vaisius esti ir Dievo atleidimas, ir sutaikinimas su Bažnyčia. Liturgiškai tai išreiškiama ir įgyvendinama Atgailos ir Sutaikinimo sakramentu.33

Vien Dievas atleidžia nuodėmes

1441  Vien Dievas atleidžia nuodėmes.34 Kadangi Jėzus yra Dievo Sūnus, Jis sako apie save, kad „Žmogaus Sūnus [turi] galią atleisti žemėje nuodėmes“ (Mk 2, 10), ir tą dievišką galią taiko: „Tau atleidžiamos nuodėmės!“ (Mk 2, 5).35Negana to: remdamasis savo dieviškąja galia, Jis duoda jos ir žmonėms,36 kad ir jie Jo vardu ta galia naudotųsi.

1442  Kristus panorėjo, kad visa Jo Bažnyčia savo malda, gyvenimu ir veikimu būtų Jo kraujo kaina mums pelnyto atleidimo ir sutaikinimo ženklas bei įrankis. Tačiau galią atleisti nuodėmes Jis patikėjo apaštalų tarnybai. Ji yra įpareigota eiti „sutaikinimo tarnystę“ (2 Kor 5, 18). Apaštalas yra siunčiamas „Kristaus vardu“, ir „pats Dievas“ per jį ragina ir maldauja: „Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5, 20).

Sutaikinimas su Bažnyčia

1443  Savo viešojo gyvenimo metu Jėzus ne tik atleisdavo nuodėmes, Jis taip pat rodė to atleidimo vaisius: nusidėjėlius, kuriems buvo atleidęs, Jis vėl įvesdindavo į Dievo tautos bendriją, nuo kurios nuodėmė juos buvo atitolinusi ar net atskyrusi. Tai akivaizdžiai parodo tas faktas, kad Jėzus sodina nusidėjėlius prie savo stalo ar net pats sėdasi prie jų stalo. Tokiu elgesiu jaudinamai parodomas ir Dievo atleidimas,37 ir sugrįžimas į Dievo tautos prieglobstį.38

1444  Dalydamasis su apaštalais savo paties galia atleisti nuodėmes, Viešpats jiems taip pat duoda galios sutaikinti nusidėjėlius su Bažnyčia. Šį bažnytinį Viešpaties pavedimo pobūdį itin pabrėžia Simonui Petrui ištarti iškilmingi Kristaus žodžiai: „Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16, 19). „Tačiau Petrui duotas įgaliojimas surišti ir atrišti, be abejo, buvo suteiktas ir apaštalų kolegijai, esančiai vienybėje su savo Galva (Mt 18, 18; 28, 16–20).“39

1445  Žodžiai surišti ir atrišti reiškia: ką jūs atskirsite nuo bendrystės su jumis, tas bus atskirtas ir nuo bendrystės su Dievu; ką jūs vėl priimsite į savo tarpą, tą ir Dievas priims. Susitaikinimas su Bažnyčia yra neatskiriamas nuo susitaikinimo su Dievu.

Atleidimo sakramentas

1446  Kristus įsteigė Atgailos sakramentą visiems nusidėjusiems savo Bažnyčios nariams, pirmiausia tiems, kurie po Krikšto sunkiai nusidėjo ir per tai prarado Krikšto malonę ir pažeidė bendrystę su Bažnyčia. Jiems Atgailos sakramentas duoda naują galimybę atsiversti ir atgauti nuteisinimo malonę. Bažnyčios tėvai tą sakramentą vadina „antrąja [išsigelbėjimo] lenta sudužus laivui – praradus malonę“40.

1447  Amžiams bėgant konkreti Bažnyčios iš Viešpaties Jėzaus gautos galios vykdymo forma labai įvairavo. Pirmaisiais amžiais sutaikinimas tų krikščionių, kurie po Krikšto labai sunkiai nusidėdavo (pavyzdžiui, stabų garbinimu, žmogžudyste ar svetimavimu), būdavo susijęs su labai griežtomis nuobaudomis; penitentai turėdavo viešai atgailauti už savo nuodėmes, dažnai net daugelį metų, kol pagaliau gaudavo atleidimą. Patekti tarp tokių (tam tikromis sunkiomis nuodėmėmis nusikaltusių) atgailautojų būdavo leidžiama labai retai, kai kuriuose kraštuose tik vieną kartą gyvenime. VII amžiuje airių misionieriai, paveikti Rytų vienuolių tradicijos, į kontinentinę Europą atnešė „privačią“ atgailos praktiką, kuri nereikalavo viešai ir ilgai atgailauti prieš susitaikinant su Bažnyčia. Nuo to laiko šis sakramentas atliekamas slapta, tik tarp penitento ir kunigo. Ta nauja praktika numatė galimybę kartoti sakramentą ir taip atvėrė kelią pakartotinai jį priimti; per vieną sakramentinį šventimą ji leido gauti ir mirtinųjų, ir lengvųjų nuodėmių atleidimą. Tokia bendrais bruožais yra atgailos forma, kurią Bažnyčia praktikuoja ligi mūsų dienų.

1448  Nors amžiams bėgant keitėsi šio sakramento apeigos ir teikimo būdai, pastebima ta pati jo pagrindinė struktūra. Ją sudaro du vienodai svarbūs elementai: Šventosios Dvasios veikiamo atsiverčiančio žmogaus veiksmai: gailestis, išpažintis ir atsilyginimas; ir Dievo veikimas tarpininkaujant Bažnyčiai. Bažnyčia per vyskupą ir jo kunigus Jėzaus Kristaus vardu atleidžia nuodėmes ir nustato atsilyginimo būdą, taip pat meldžiasi už nusidėjėlį ir drauge su juo atgailauja. Taip nusidėjėlis išgydomas ir sugrąžinamas į Bažnyčios bendriją.

1449  Lotynų Bažnyčioje galiojančia išrišimo formule išreiškiami esminiai Atgailos sakramento elementai. Atleidimo šaltinis yra gailestingasis Tėvas. Savo Sūnaus Velykomis ir savo Dvasios dovana Jis sutaikina nusidėjėlius per Bažnyčios maldą ir tarnybą:

Dievas, gailestingasis Tėvas, savo Sūnaus mirtimi ir prisikėlimu sutaikino su savimi pasaulį ir atsiuntė Šventąją Dvasią nuodėmėms atleisti. Per Bažnyčią tesuteikia Jis tau atleidimą ir ramybę. Ir aš tau atleidžiu nuodėmes vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.41
VII. Penitento veiksmai

1450  „Atgaila verčia nusidėjėlį noriai prisimti visus kentėjimus, širdimi gailėtis, lūpomis išpažinti, elgesiu visiškai nusižeminti arba tinkamai atsilyginti.“42

Gailestis

1451  Iš visų penitento veiksmų pirmutinis gailestis. Tai „sielos skausmas ir nepakantumas padarytoms nuodėmėms drauge su pasiryžimu daugiau nebenusidėti“43.

1452  Kai gailestis kyla dėl to, kad Dievą mylime labiau už viską, jis vadinamas „tobulas“ (gailestis iš meilės, contritio). Toks gailestis atleidžia lengvąsias nuodėmes; juo gaunamas ir mirtinųjų nuodėmių atleidimas, jei tvirtai pasiryžtama, kai tik bus galimybė, atlikti sakramentinę išpažintį.44

1453  Gailestis, vadinamas „netobulu“ (attritio), irgi yra Dievo dovana, Šventosios Dvasios poveikis. Toks gailestis kyla iš pasibjaurėjimo nuodėme arba iš amžinojo pasmerkimo bei kitų nusidėjėliui gresiančių bausmių baimės (gailestis iš baimės). Toks sąžinės sujudimas gali sukelti vidinę permainą, kurią, malonei veikiant, užbaigs sakramentinis išrišimas. Vis dėlto netobulas gailestis dar nelaimi mirtinųjų nuodėmių atleidimo, tik parengia gauti atleidimą Atgailos sakramentu.45

1454  Šio sakramento priėmimui dera pasirengti sąžinės patikrinimu Dievo žodžio šviesoje. Tinkamiausių tam tekstų reikia ieškoti Dekaloge ir Evangelijų bei apaštalų laiškų moralinėje katechezėje: Kalno pamoksle, apaštalų mokymuose.46

Nuodėmių išpažinimas

1455  Nuodėmių išpažinimas (prisipažinimas) net grynai žmogišku požiūriu mus išlaisvina ir mums palengvina susitaikinti su kitais. Per išpažintį žmogus aiškiai įvardija nuodėmes, kuriomis yra nusikaltęs; jis prisiima atsakomybę už jas, taip vėl atsiverdamas Dievui ir vienybei su Bažnyčia, kad padarytų sau naują ateitį galimą.

1456  Išpažinti nuodėmes kunigui yra esminė Atgailos sakramento dalis. „Penitentai per išpažintį turi pasisakyti visas mirtinąsias nuodėmes, kurias prisimena sąžiningai save ištyrę, net jeigu tos nuodėmės būtų pačios slapčiausios ir būtų nusižengta tik dviem paskutiniams Dekalogo įsakymams;47 kartais jos sunkiau sužeidžia sielą ir yra pavojingesnės už tas, kurios padaromos atvirai“48:

Stengdamiesi išpažinti visas nuodėmes, kurias tik prisimena, tikintieji neabejotinai atidengia jas Dievo gailestingumui, kad jos būtų atleistos. Kas elgiasi kitaip ir sąmoningai nuslepia kai kurias nuodėmes, tas nepateikia gerajam Dievui nieko, ką Jis galėtų atleisti kunigui tarpininkaujant. Juk „jeigu ligonis gėdisi parodyti gydytojui žaizdą, medicina negydys to, ko nežino“.49

1457  Pagal Bažnyčios įsakymą „kiekvienas tikintysis, sulaukęs sąmoningo amžiaus, privalo bent kartą per metus išpažinti savo mirtinąsias nuodėmes“50. Kas jaučiasi sunkiai nusidėjęs, net jeigu ir labai gailisi, negali priimti šventosios Komunijos prieš tai negavęs sakramentinio išrišimo,51 nebent būtų labai svarbi priežastis priimti Komuniją, o jis negalėtų pasiekti nuodėmklausio.52 Vaikai, prieš priimdami pirmąją šventąją Komuniją, irgi privalo atlikti išpažintį.53

1458  Nors, griežtai imant, tai nėra būtina, vis dėlto Bažnyčia labai pataria išpažinti kasdienes klaidas (lengvąsias nuodėmes).54 Iš tiesų dažnas mūsų lengvųjų nuodėmių išpažinimas padeda mums ugdyti savo sąžinę, kovoti su blogais polinkiais, leisti Kristui mus gydyti, tobuliau gyventi Dvasia. Šiuo sakramentu dažniau gaunama Tėvo gailestingumo dovana skatina mus būti tokius pat gailestingus kaip ir Jis.55

Kas išpažįsta savo nuodėmes, tas jau veikia drauge su Dievu. Dievas smerkia tavo nuodėmes; jei tu taip pat jas smerki, prisidedi prie Dievo. Žmogus ir nusidėjėlis yra tarsi du skirtingi dalykai; žmogų sukūrė Dievas; nusidėjėlį sukūrė pats žmogus. Sunaikink tai, ką pats sukūrei, kad Dievas išgelbėtų tai, ką Jis sukūrė [...]. Kai imi bjaurėtis tuo, ką pats sukūrei, prasideda tavo geri darbai, nes smerki savo blogus darbus. Gerųjų darbų pradžia yra blogųjų darbų išpažinimas. Tada darai, kas teisinga, ir eini į Šviesą.56
Atsilyginimas

1459  Daugelis nuodėmių padaro žalos artimui. Reikia daryti visa, kas įmanoma, jai atitaisyti (pavyzdžiui, grąžinti pavogtus daiktus, sugrąžinti gerą vardą tam, kuris buvo apšmeižtas, atlyginti skriaudas). To reikalauja ir paprastas teisingumas. Be to, nuodėmė pažeidžia ir susilpnina patį nusidėjėlį, taip pat jo santykius su Dievu ir su artimu. Išrišimas pašalina nuodėmę, bet nepašalina nuodėmės sukeltos netvarkos.57Pakilęs iš nuodėmės, nusidėjėlis dar turi atgauti visišką dvasios sveikatą. Jis privalo padaryti dar šį tą savo nuodėmėms atitaisyti: turi atitinkamai „atsilyginti“ už savo nuodėmes arba jas „išpirkti“. Tas atsilyginimas taip pat vadinamas „atgaila“.

1460  Atgaila, kurią paskiria nuodėmklausys, turi asižvelgti į asmeninę penitento būklę ir būti naudinga jo dvasiai. Ji, kiek tik įmanoma, turi atitikti padarytų nuodėmių sunkumą ir pobūdį. Tai gali būti malda, tam tikra auka, gailestingumo darbai, patarnavimas artimui, savanoriškas atsižadėjimas, kentėjimas ir ypač kantrus savo kryžiaus nešimas. Tokios atgailos padeda mums darytis panašiems į Kristų, kuris pats vienas kartą visiems laikams atsilygino už mūsų nuodėmes;58 leidžia tapti prisikėlusiojo Kristaus bendraįpėdiniais, „jeigu su Juo kenčiame“ (Rom 8, 17):59

Vis dėlto atsilyginimas, kurį mes sumokame už savo nuodėmes, toks nebūtų, jei jo nebūtų sumokėjęs Jėzus Kristus; nes mes patys, kaip tokie, nieko negalime; „visa galime“, padedami To, „kuris mus stiprina".60 Tad žmogus neturi nieko, kuo galėtų pasigirti, bet visas mūsų „gyrius“ yra Kristuje, [...] per Jį mes atsilyginame, „duodami tikrų atsivertimo vaisių“61, kurie iš Jo gauna vertę, per Jį aukojami Tėvui ir dėl Jo yra Tėvo priimami.62
VIII. Atgailos sakramento teikėjas

1461  Kadangi sutaikinimo tarnybą63 Kristus patikėjo savo apaštalams, tai ją toliau atlieka jų įpėdiniai vyskupai ir vyskupų bendradarbiai kunigai. Vyskupai ir kunigai galią atleisti nuodėmes „vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ gauna Šventimų sakramentu.

1462  Nuodėmių atleidimas sutaikina su Dievu, taip pat ir su Bažnyčia. Vyskupas, regimoji dalinės Bažnyčios galva, jau nuo senų laikų pagrįstai laikomas tuo, kuriam pirmiausia priklauso sutaikinimo galia ir tarnyba: jis yra „atgailos drausmės tvarkytojas“64. Jo bendradarbiai kunigai pagal bažnytinę teisę65 tą tarnybą atlieka tokiu mastu, kokiu yra įgalioti arba savo vyskupo (ar vienuolijos vyresniojo), arba popiežiaus.

1463  Kai kurios itin sunkios nuodėmės baudžiamos ekskomunika, pačia griežčiausia bažnytine bausme, kuri neleidžia priimti sakramentų ir atlikti kai kurių bažnytinių veiksmų;66 tad pagal bažnytinę teisę tas nuodėmes gali atleisti tik popiežius, vietos vyskupas ar jų įgalioti kunigai.67 Kiekvienas kunigas, net ir neturintis teisės klausyti išpažinčių, mirties pavojuje esantiems tikintiesiems gali atleisti kiekvieną nuodėmę ir nuo kiekvienos ekskomunikos.68

1464  Kunigai privalo drąsinti tikinčiuosius eiti Atgailos sakramento ir būti pasirengę šį sakramentą teikti visada, kai tik krikščionys jo pagrįstai prašo.69

1465  Teikdamas Atgailos sakramentą, kunigas elgiasi kaip Gerasis Ganytojas, kuris ieško pražuvusios avies, kaip gerasis samarietis, kuris tvarsto žaizdas, kaip tėvas, kuris laukia sūnaus palaidūno ir priima jį grįžtantį, kaip teisingasis teisėjas, kuriam visi lygūs ir kurio nuosprendis yra ir teisingas, ir gailestingas. Žodžiu, kunigas yra gailestingosios Dievo meilės nusidėjėliui ženklas ir įrankis.

1466  Nuodėmklausys nėra Dievo atleidimo šeimininkas, bet teikėjas. Šio sakramento teikėjas turi vienytis su Kristaus tikslais ir meile.70Jam privalu gerai žinoti, kaip turi elgtis krikščionis, orientuotis žmonių reikaluose, gerbti puolusį žmogų ir būti taktiškas jo atžvilgiu; jis privalo mylėti tiesą, būti ištikimas Bažnyčios magisteriumui ir kantriai vadovauti penitentui, kad šis išgytų ir tikrai subręstų. Jis privalo melstis ir už jį atgailauti pavesdamas jį Viešpaties gailestingumui.

1467  Atsižvelgdama į didelio takto reikalaujančią ir labai svarbią nuodėmklausio tarnybą, į būtiną pagarbą penitentams, Bažnyčia pareiškia, kad kiekvienas išpažinčių klausantis kunigas privalo absoliučioje paslaptyje laikyti penitentų jam išpažintas nuodėmes; priešingu atveju jis užsitrauktų griežčiausias bausmes.71 Jis taip pat negali pasinaudoti tuo, ką per išpažintį sužino apie penitentų gyvenimą. Ši išpažinties paslaptis, kuriai išimčių nėra, vadinama „sakramentiniu antspaudu“, nes tai, ką penitentas patiki kunigui, lieka „užantspauduota“ sakramento.

IX. Šio sakramento vaisiai

1468  „Visa atgailos vertė ta, kad ji mums sugrąžina Dievo malonę ir mus su Juo suvienija didžia draugyste.“72 Tad šio sakramento tikslas ir vaisius yra sutaikinimas su Dievu. Kas eina Atgailos sakramento gailesčio kupina širdimi ir maldingai nusiteikęs, „tas patiria sąžinės ramybę ir giedrą, kurias paprastai lydi tvirta dvasinė paguoda“73. Iš tiesų Sutaikinimo su Dievu sakramentas teikia tikrą „dvasinį prisikėlimą“, grąžina Dievo vaikų gyvenimo kilnumą ir jo lobius, kurių brangiausias yra draugystė su Dievu.74

1469  Šis sakramentas mus sutaikina su Bažnyčia. Nuodėmė kenkia broliškai vienybei arba ją nutraukia. Atgailos sakramentas tą vienybę atnaujina arba atkuria. Ta prasme jis ne tik gydo tą asmenį, kuris yra grąžinamas į Bažnyčios bendriją, bet gaivina ir Bažnyčios, kentėjusios dėl vieno savo nario nuodėmės, gyvenimą.75 Kai nusidėjėlis priimamas atgal į šventųjų bendriją arba joje sutvirtėja, jį sustiprina dvasinės gėrybės, kuriomis dalijasi visi gyvieji Kristaus kūno nariai, tiek dar keliaujantys žemėje, tiek jau esantys dangaus tėvynėje.76

Reikia pridurti, kad tokio susitaikinimo su Dievu padarinys yra kiti susitaikinimai, kuriais atitaisoma visa kita, ką suardė nuodėmė: atleidimą gavęs penitentas susitaikina ligi giliausių savo būties gelmių, kur jis vėl atranda savo vidinę tiesą; jis susitaikina su broliais, kuriuos kokiu nors būdu buvo nuskriaudęs ir įžeidęs; jis susitaikina su Bažnyčia; susitaikina su visa kūrinija.77

1470  Per šį sakramentą nusidėjėlis, pasiduodamas gailestingajam Dievo teismui, tam tikra prasme iš anksto išgyvena teismą, prieš kurį stos baigęs žemės gyvenimą. Nes jau čia ir dabar, šiame gyvenime, mums duota galimybė pasirinkti gyvenimą ar mirtį, ir tik atsivertimo keliu galime įžengti Karalystėn, nuo kurios atskiria mirtinoji nuodėmė.78 Atgaila ir tikėjimu atsigręždamas į Kristų, nusidėjėlis pereina iš mirties į gyvenimą „ir nepateks į teismą“ (Jn 5, 24).

X. Atlaidai

1471  Mokymas apie atlaidus ir jų praktika Bažnyčioje glaudžiai siejasi su Atgailos sakramento vaisiais.

Kas yra atlaidai?

„Atlaidai yra laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimas Dievo akivaizdoje; jį gauna aiškiai nurodytomis sąlygomis tinkamai pasirengęs krikščionis tarpininkaujant Bažnyčiai, kuri kaip Atpirkimo teikėja autoritetingai dalija ir skirsto Kristaus ir Jo šventųjų nuopelnų lobį.“79

„Atlaidai yra daliniai arba visuotiniai, nelygu, ar laikinąją bausmę už nuodėmes atleidžia iš dalies ar visą.“80 „Kiekvienas tikintysis gali atlaidus [...] pelnyti sau pačiam ar skirti mirusiesiems.“81

Bausmės už nuodėmes

1472  Norint suprasti šį Bažnyčios mokymą ir šią praktiką, būtina suvokti, kad nuodėmės padariniai yra dvejopi. Mirtinąja nuodėme bendrystė su Dievu nutraukiama, todėl esame nepajėgūs pasiekti amžinąjį gyvenimą. Jo netektis vadinama „amžinąja bausme“ už nuodėmę. Kita vertus, kiekviena, net ir lengvoji nuodėmė sukelia nesveiką prisirišimą prie kūrinių; jį turi atitaisyti išskaistinimas arba čia žemėje, arba po mirties (skaistykloje). Tas išskaistinimas išvaduoja iš „laikinosios bausmės“ už nuodėmę. Abi tos bausmės negali būti laikomos savotišku Dievo kerštu iš išorės, jos išplaukia iš pačios nuodėmės prigimties. Atsivertimas, kilęs iš karštos meilės, gali taip išskaistinti nusidėjėlį, kad jam nebereikės atlikti jokios bausmės.82

1473  Atleidžiant nuodėmę ir atkuriant vienybę su Dievu, kartu atleidžiama ir amžinoji bausmė už nuodėmę. Tačiau laikinosios bausmės už nuodėmes išlieka. Krikščionis, kantriai kęsdamas įvairias kančias bei išmėginimus ir, laikui atėjus, ramiai pasitikdamas mirtį, turi stengtis šias laikinąsias bausmes už nuodėmę priimti kaip malonę, o gailestingumo ir artimo meilės darbais, taip pat malda ir įvairiais atgailos būdais siekti visiškai nusivilkti „senąjį žmogų“ ir „apsivilkti nauju žmogumi“83.

Šventųjų bendrystėje

1474  Krikščionis, kuris, Dievo malonės padedamas, stengiasi apsivalyti nuo nuodėmių ir save pašventinti, nėra vienišas. „Kiekvieno Dievo vaiko gyvenimas Kristuje ir per Kristų nuostabiais saitais sujungtas su visų kitų brolių krikščionių gyvenimu antgamtinėje mistinio Kristaus Kūno vienybėje tartum viename mistiniame asmenyje.“84

1475  Šventųjų bendrystėje „tarp tikinčiųjų – tiek jau pasiekusių dangiškąją tėvynę, tiek išperkančių kaltes skaistykloje ar dar tebekeliaujančių žemėje – išties egzistuoja tvarus meilės ryšys ir vyksta gausūs visokių gėrybių mainai“85. Tuose nuostabiuose mainuose vieno šventumas atneša kitiems daug daugiau naudos, negu vieno nuodėmė gali padaryti žalos. Tad prieglobsčio ieškojimas šventųjų bendrystėje besigailintį nusidėjėlį išvaduoja iš bausmių už nuodėmę greičiau ir veiksmingiau.

1476  Tą dvasinį šventųjų bendrystės nešamą gėrį mes vadiname Bažnyčios lobiu. „Jis nėra kažkokia gėrių sankaupa, šimtmečiais krauti medžiaginiai turtai, bet begalinė ir neišsenkama vertė, kurią Dievui turi Viešpaties Kristaus atperkamieji darbai ir nuopelnai, paaukoti tam, kad visa žmonija būtų išvaduota iš nuodėmės ir suvienyta su Tėvu. Bažnyčios lobis yra pats Atpirkėjas Kristus, kuriame išlieka ir tebegalioja Jo Atpirkimu pelnytas atsilyginimas ir nuopelnai.“86

1477  „Be to, tam lobiui priklauso ir tikrai didi, neaprėpiama ir niekada nemažėjanti vertė, kurią Dievo akyse turi Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir visų šventųjų maldos ir geri darbai; eidami Viešpaties Kristaus pėdomis ir Jo malonės padedami, jie save pašventino ir atliko tai, ką Tėvas jiems buvo pavedęs; rūpindamiesi savuoju išganymu, jie, būdami mistinio Kūno vienybėje, prisidėjo prie savo brolių išganymo.“87

Atlaidai gaunami iš Dievo per Bažnyčią

1478  Atlaidai gaunami per Bažnyčią, kuri, turėdama Jėzaus Kristaus jai suteiktą galią surišti ir atrišti, užtaria krikščionį ir atveria jam Kristaus ir šventųjų nuopelnų lobį, kad iš gailestingojo Tėvo jis gautų laikinųjų bausmių už savo nuodėmes atleidimą. Bažnyčia tuo nori ne tik pagelbėti šiam krikščioniui, bet ir paskatinti jį daryti maldingumo, atgailos ir meilės darbus.88

1479  Kadangi mirę bei išskaistinami tikintieji irgi yra tos pačios šventųjų bendrystės dalyviai, mes dar galime jiems padėti, be ko kita, gaudami ir jiems skirdami atlaidus, kad būtų atleistos jų laikinosios bausmės už nuodėmes.

XI. Atgailos sakramento šventimas

1480  Atgaila, kaip ir kiekvienas sakramentas, yra liturginis veiksmas. Jo įprastiniai elementai yra tokie: kunigo pasveikinimas ir palaiminimas, Dievo žodžio skaitymas sąžinei apšviesti ir gailesčiui sužadinti, raginimas gailėtis; išpažintis, kurioje kunigui asmeniškai išpažįstamos nuodėmės; atgailos paskyrimas ir priėmimas; kunigo teikiamas išrišimas; padėkos malda ir palydintis kunigo palaiminimas.

1481  Bizantijos liturgijoje yra daug išrišimo formulių, kurios maldavimo forma puikiai išreiškia atleidimo slėpinį, pavyzdžiui: „Dievas per pranašą Nataną atleido Dovydui, kai šis išpažino savo nuodėmes; atleido Petrui, kai tas graudžiai verkė; atleido nusidėjėlei, kai ji liejo ašaras ant Viešpaties kojų; atleido muitininkui ir sūnui palaidūnui. Tas pats Dievas per mane, nusidėjėlį, teatleidžia tau šiame ir kitame gyvenime; tenepasmerkia tavęs, pašaukęs stoti prieš Jo baisųjį teismą. Jam šlovė per amžių amžius. Amen.“89

1482  Atgailos sakramentas taip pat gali būti teikiamas ir per bendruomenines apeigas, kurių metu visi drauge pasirengia išpažinčiai ir drauge dėkoja už gautą atleidimą. Tada asmeninė išpažintis ir individualus išrišimas įtraukiami į Dievo žodžio liturgiją su skaitiniais ir homilija, bendrai atliekama sąžinės patikrinimu, bendru atleidimo prašymu, „Tėve mūsų“ ir padėkos malda. Tokiomis bendruomeninėmis apeigomis labiau pabrėžiamas bažnytinis atgailos pobūdis. Tačiau kad ir koks būtų apeigų būdas, Atgailos sakramentas dėl savo prigimties visada yra liturginis, taigi bažnytinis ir viešas veiksmas.90

1483  Esant svarbiam reikalui, galimos bendruomeninės sutaikinimo apeigos atliekant visuotinę išpažintį ir suteikiant visuotinį išrišimą. Toks svarbus reikalas gali būti tiesioginis mirties pavojus, kai kunigas (ar kunigai) nebeturi pakankamai laiko išklausyti kiekvieno penitento išpažinties. Svarbus reikalas gali būti ir tada, kai penitentų labai daug, o nuodėmklausių neužtenka, todėl jie neturi pakankamai laiko išklausyti, kaip pridera, kiekvieno asmeninės išpažinties, o penitentai ne dėl savo kaltės priversti ilgesnį laiką negauti sakramento malonės arba šventosios Komunijos. Šiuo atveju tikintieji, kad išrišimas galiotų, privalo būti pasiryžę kiekvienas asmeniškai išpažinti savo mirtinąsias nuodėmes, kai tik galės tai padaryti.91 Ar yra reikiamos sąlygos visuotiniam išrišimui, sprendžia vyskupijos vyskupas.92 Didelis tikinčiųjų antplūdis didžiųjų švenčių ar maldininkų kelionių metu dar nėra toks svarbus reikalas.93

1484  „Asmeninė visų nuodėmių išpažintis, o po jos išrišimas yra vienintelis tinkamas būdas tikintiesiems susitaikinti su Dievu ir su Bažnyčia, nebent fizinė ar moralinė negalimybė atleistų nuo tokios išpažinties.“94 Ši ištara visiškai pagrįsta, nes Kristus veikia kiekviename sakramente; į kiekvieną nusidėjėlį Jis kreipiasi asmeniškai: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“ (Mk 2, 5); Jis yra gydytojas, pasilenkiantis prie kiekvieno ligonio, kuriam Jis reikalingas,95 kad jį pagydytų; Jis pakelia kiekvieną ir sugrąžina į brolišką bendrystę. Tad asmeninė išpažintis yra reikšmingiausia sutaikinimo su Dievu ir su Bažnyčia forma.

Santrauka

1485  Velykų vakarą Viešpats Jėzus pasirodė savo apaštalams ir tarė jiems: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 22–23).

1486  Po Krikšto padarytos nuodėmės atleidžiamos kitu sakramentu; jis vadinamas Atsivertimo, Išpažinties, Atgailos, arba Sutaikinimo, sakramentu.

1487  Kas nusideda, pažeidžia Dievo garbę ir Jo meilę, savo paties, kaip Dievo vaiku būti pašaukto žmogaus, kilnumą ir Bažnyčios, kurios gyvuoju akmeniu turi būti kiekvienas krikščionis, dvasinę gerovę.

1488  Tikėjimo požiūriu nėra didesnio blogio už nuodėmę, ir niekas neturi blogesnių padarinių patiems nusidėjėliams, Bažnyčiai ir visam pasauliui.

1489  Per nuodėmę prarandama bendrystė su Dievu; ją susigrąžinti žadina gailestingumo kupino ir žmonių išganymu besirūpinančio Dievo malonė. Tos brangios dovanos reikia prašyti ir sau, ir kitiems.

1490  Sugrįžimas prie Dievo, vadinamas atsivertimu ir gailesčiu, reiškia skausmą dėl padarytų nuodėmių ir pasibjaurėjimą jomis bei tvirtą pasiryžimą ateityje nebenusidėti. Tad atsivertimas apima ir praeitį, ir ateitį. Jo šaltinis yra pasitikėjimas Dievo gailestingumu.

1491  Atgailos sakramentą sudaro trys penitento veiksmai ir kunigo išrišimas. Penitento veiksmai – tai gailestis, nuodėmių išpažinimas – atviras jų pasakymas kunigui ir pasiryžimas atsilyginti bei daryti atgailos darbus.

1492  Atgailą (dar vadinamą gailesčiu) turi sužadinti tikėjimo įkvėpti motyvai. Jei gailimasi iš meilės Dievui, gailestis vadinamas „tobulu“; jei dėl kitų motyvų – „netobulu“.

1493  Kas nori susitaikinti su Dievu ir su Bažnyčia, turi išpažinti kunigui visas mirtinąsias nuodėmes, kurių dar nėra išpažinęs ir kurias prisimena rūpestingai patikrinęs sąžinę. Bažnyčia labai pataria išpažinti ir lengvąsias nuodėmes, nors tai nėra būtina.

1494  Nuodėmklausys paskiria penitentui atlikti tam tikrus „atsilyginimo“, arba „atgailos“, veiksmus, kad jis atitaisytų nuodėmės padarytą žalą ir vėl elgtųsi taip, kaip dera Kristaus mokiniui.

1495  Kristaus vardu atleisti nuodėmes gali tik išrišimo galią iš bažnytinės valdžios gavę kunigai.

1496  Dvasiniai Atgailos sakramento vaisiai yra:

— sutaikinimas su Dievu penitentui atgaunant malonę;

— sutaikinimas su Bažnyčia;

— už mirtinąsias nuodėmes gresiančios amžinosios bausmės atleidimas;

— bent dalies nuodėmes lydinčių laikinųjų bausmių atleidimas;

— sąžinės ramybė ir giedra bei dvasinė paguoda;

— sustiprėjusios dvasinės jėgos, reikalingos krikščionio kovai.

1497  Asmeninė visų mirtinųjų nuodėmių išpažintis, o po jos išrišimas yra vienintelė įprastinė priemonė susitaikinti su Dievu ir su Bažnyčia.

1498  Per atlaidus tikintieji gali gauti ir sau patiems, ir skaistykloje esančioms vėlėms laikinosios bausmės už nuodėmes atleidimą.

Išnašos

3 LG 11.

4 Plg. Mk 1, 15.

5 Plg. Lk 15, 18.

6 OP, išrišimo formulė.

7 Plg. Gal 3, 27.

8 Plg. DS 1515.

9 Plg. DS 1545; LG 40.

10 Plg. Apd 2, 38.

11 LG 8.

12 Plg. Jn 6, 44; 12, 32.

13 Plg. Ps 51, 19.

14 Plg. 1 Jn 4, 10.

15 Plg. Lk 22, 61-62.

16 Plg. Jn 21, 15-17.

17 Ep. 41, 12.

18 Plg. J1 2, 12-13; Iz 1, 16-17; Mt 6, 1-6. 16-18.

19 Plg. Tridento Susir.: DS 1676-1678; 1705; Catech. R.2, 5, 4.

20 Plg. Ez 36, 26-27.

21 Plg. Jn 19, 37; Zch 12, 10.

22 Šv. Klemensas Romietis, Cor. 7, 4.

23 Plg. Jn 16, 8-9.

24 Plg. Jn 15, 26.

25 Plg. Apd 2, 36-38; Jonas Paulius II, DeV 27-48.

26 Plg. Tob 12, 8; Mt 6, 1-18.

27 Plg. Jok 5, 20.

28 Plg. Am 5, 24; Iz 1, 17.

29 Plg. Lk 9, 23.

30 Tridento Susir.: DS 1638.

31 Plg. SC 109-110; CIC, can. 1249-1253; CCEO, can. 880-883.

32 Plg. Lk 15, 11-24.

33 Plg. LG 11.

34 Plg. Mk 2, 7.

35 Plg. Lk 7, 48.

36 Plg. Jn 20, 21-23.

37 Plg. Lk 15.

38 Plg. Lk 19, 9.

39 LG 22.

40 Tridento Susir.: DS 1542; plg.Tertulianas, Paen. 4,2.

41 OP 46; 55.

42 Catech. R. 2, 5, 21; plg. Tridento Susir.: DS 1673.

43 Tridento Susir.: DS 1676.

44 Plg. Tridento Susir.: DS 1677.

45 Plg. Tridento Susir.: DS 1678; 1705.

46 Plg. Rom 12-15; 1 Kor 12-13; Gal 5; Ef 4-6.

47 Plg. Iš 20, 17; Mt 5, 28.

48 Tridento Susir.: DS 1680.

49 Tridento Susir.: DS 1680; plg. šv. Jeronimas, Eccl. 10, 11.

50 CIC, can. 989; plg. DS 1683, 1708.

51 Plg. Tridento Susir.: DS 1647; 1661.

52 Plg. CIC, can. 916; CCEO, can. 711.

53 Plg. CIC, can. 914.

54 Plg. Tridento Susir.: DS 1680; CIC, can. 988, §2.

55 Plg. Lk 6, 36.

56 Šv. Augustinas, Ev. Jo. 12, 13.

57 Plg. Tridento Susir.: DS 1690.

58 Plg. Rom 3, 25; 1 Jn 2, 1-2.

59 Plg. Tridento Susir.: DS 1690.

60 Plg. Fil 4, 13.

61 Plg. Lk 3, 8.

62 Tridento Susir.: DS 1691.

63 Plg. Jn 20, 23; 2 Kor 5, 18.

64 LG 26.

65 Plg. CIC, can. 844; 967-969; 972; CCEO, can. 722, §§3-4.

66 Plg. CIC, can. 1331; CCEO, can. 1431; 1434.

67 Plg. CIC, can. 1354-1357; CCEO, can. 1420.

68 Plg. CIC, can. 976; CCEO, can. 725.

69 Plg. CIC, can. 986; CCEO, can. 735; PO 13.

70 Plg. PO 13.

71 Plg. CIC, can. 983-984; 1388, §1; CCEO, can. 1456.

72 Catech. R. 2, 5, 18.

73 Tridento Susir.: DS 1674.

74 Plg. Lk 15, 32.

75 Plg. 1 Kor 12, 26.

76 Plg. LG 48-50.

77 RP 31.

78 Plg. 1 Kor 5, 11; Gal 5, 19-21; Apr 22, 15.

79 Paulius VI, apašt. konst. "Indulgentiarum doctrina", Normae, 1.

80 Ten pat, Normae, 2.

81 CIC, can. 994.

82 Plg. Tridento Susir.: DS 1712-1713; 1820.

83 Plg. Ef 4, 24.

84 Paulius VI, apašt. konst. "Indulgentiarum doktrina", 5.

85 Ten pat.

86 Ten pat.

87 Ten pat.

88 Plg. Paulius VI, ten pat, 8; Tridento Susir.: DS 1835.

89 Bizantijos liturgija, euchologion (išrišimo formulė).

90 Plg. SC 26-27.

91 Plg. CIC, can. 962, §1.

92 Plg. CIC, can. 961, §2.

93 Plg. CIC, can. 961, §1.

94 OP 31.

95 Plg. Mk 2, 17.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003