KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Antras skyrius. Septyni Bažnyčios sakramentai / Ketvirtas poskyris. Kitos liturginės šventimo rūšys

1 skirsnis. Sakramentalijos

1667  „Šventoji Motina Bažnyčia yra įsteigusi sakramentalijas. Tai šventi ženklai, kuriais, panašiai kaip sakramentais, išreikšiamas ir Bažnyčios prašymu gaunamas ypatingas dvasinis poveikis. Sakramentalijomis žmonės parengiami priimti svarbiausią sakramentų poveikį ir pašventinamos įvairios gyvenimo aplinkybės.“1

Būdingi sakramentalijų bruožai

1668  Sakramentalijas įsteigė Bažnyčia kai kurioms bažnytinėms tarnyboms, kai kuriems žmogaus gyvenimo būviams, labai įvairioms krikščioniškoji gyvenimo aplinkybėms, taip pat žmogaus naudojamiems daiktams pašventinti. Pagal pastoracinius vyskupų nurodymus jos taip pat gali atsiliepti į ypatingas kurio nors regiono ar laikotarpio krikščionių reikmes, jų savitą kultūrą ir istoriją. Sakramentalija – tai malda, dažnai lydima tam tikro ženklo: rankos uždėjimo, kryžiaus ženklo, Krikštą primenančio pašlakstymo švęstu vandeniu.

1669  Sakramentalijų pagrindas yra Krikštu gautoji kunigystė: kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas būti „palaiminimu“2 ir laiminti3. Dėl to kai kuriems palaiminimams gali vadovauti ir pasauliečiai;4 kuo labiau palaiminimas siejasi su bažnytiniu ir sakramentiniu gyvenimu, tuo labiau jam vadovauti paliekama įšventintajam tarnautojui (vyskupui, kunigui, diakonui).5

1670  Sakramentalijos neduoda Šventosios Dvasios malonės tokiu būdu kaip sakramentai, tačiau Bažnyčios malda jos parengia gauti malonę ir su ja bendradarbiauti. „Beveik kiekvieną gerai pasirengusių tikinčiųjų gyvenimo įvykį pašventina Dievo malonė, plaukianti iš Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo velykinio slėpinio, iš kurio kyla visa sakramentų ir sakramentalijų galia. Beveik kiekvienas garbingas naudojimasis medžiaginiais dalykais gali būti nukreiptas į žmogaus šventinimą ir Dievo garbinimą.“6

Įvairios sakramentalijų formos

1671  Sakramentalijos pirmiausia yra palaiminimai (asmenų, valgio, daiktų, vietų). Kiekvienas palaiminimas – tai Dievo pašlovinimas ir malda, kuria prašoma Jo dovanų. Dievas Tėvas laimina krikščionis Kristuje „visokeriopa dvasine palaima“ (Ef 1, 3). Todėl Bažnyčia laimina šaukdamasi Jėzaus vardo ir, kaip įprasta, darydama šventą Kristaus kryžiaus ženklą.

1672  Kai kurių palaiminimų veikimas tvarus: jais pašvenčiami asmenys Dievui, o daiktai bei vietos paskiriami vien liturginėms reikmėms. Iš teikiamų asmenims palaiminimų – o jų negalima tapatinti su sakramentiniu įšventinimu – minėtini: vienuolyno abato ir abatės palaiminimas, mergelių ir našlių pašventimas, vienuolių įžadų apeigos ir kai kurioms bažnytinėms tarnystėms tinkamų asmenų (lektorių, akolitų, katechetų ir t. t.) palaiminimai. Iš daiktams skiriamų palaiminimų kaip pavyzdį galima paminėti šventųjų aliejų, liturginių indų ir drabužių, varpų ir t. t. dedikavimą ar palaiminimą.

1673  Kai Bažnyčia viešai ir autoritetingai Jėzaus Kristaus vardu meldžia, kad asmuo ar daiktas būtų apsaugotas nuo piktojo kėslų arba išvaduotas iš jo valdžios, tai vadiname egzorcizmu. Jį atlikdavo Jėzus,7 ir Bažnyčia gavo iš Jo galią ir užduotį išvarinėti demonus.8 Paprasta forma egzorcizmas atliekamas per Krikšto apeigas. Iškilmingą egzorcizmą, vadinamą „didžiuoju“, gali atlikti tiktai kunigas, gavęs vyskupo leidimą. Čia reikia elgtis išmintingai ir griežtai laikytis Bažnyčios nustatytų taisyklių.9 Egzorcizmų tikslas – Jėzaus patikėta Bažnyčiai dvasinė galia išvaryti piktąsias dvasias arba išvaduoti iš jų įtakos. Visai kas kita yra ligos, ypač psichinės, kuriomis rūpintis turi mediciny mokslas. Tad prieš atliekant egzorcizmą svarbu įsitikinti, kad čia susidurta su piktojo buvimu, o ne su liga.

Liaudiškojo pamaldumo praktikos

1674  Šalia sakramentinės liturgijos ir sakramentalijų, katechezė turi skirti dėmesio ir įvairioms tikinčiųjų maldingumo formoms bei liaudiškojo pamaldumo apraiškoms. Religinis krikščioniškos liaudies jausmas visais laikais reikšdavosi įvairiomis, sakramentinį Bažnyčios gyvenimą lydinčiomis maldingumo formomis: relikvijų gerbimu, šventovių lankymu, maldingomis kelionėmis, rožiniu, medalikėliais ir t. t.10

1675  Tos apraiškos yra liturginio Bažnyčios gyvenimo tęsinys, bet jo neatstoja, tačiau jos „turi taip atitikti liturginį laiką, kad derintųsi su šventąja Liturgija, iš jos tarsi plauktų ir į ją vestų žmones, nes liturgija savo prigimtimi stovi už jas žymiai aukščiau.“11

1676  Būtina gera pastoracinė nuovoka liaudiškajam pamaldumui palaikyti ir puoselėti, o prireikus religiniam jausmui apvalyti ir pataisyti, kad jis remtųsi tomis pamaldumo formomis, kuriomis vis geriau būtų pažįstamas Kristaus slėpinys. Tuo rūpintis ir apie tai spręsti pavesta vyskupams laikantis bendrųjų Bažnyčios nuostatų.12

Liaudiškajame pamaldume iš esmės sukaupiamos vertybės, kuriomis krikščioniška išmintis atsiliepia į svarbiuosius gyvenimo klausimus. Sveika katalikiška liaudies išmintis geba sujungti gyvenimo dalykus; ji kūrybiškai susieja, kas dieviška ir žmogiška, Kristų ir Mariją, dvasią ir kūną, bendruomenę ir jos institucijas, asmenį ir visuomenę, tikėjimą ir tėvynę, protą ir jausmus. Ta išmintis – tai krikščioniškasis humanizmas, kuris tvirtai pabrėžia kiekvieno žmogaus, kaip Dievo vaiko, orumą, deda žmonių brolybės pamatus, moko bendrauti su gamta ir suvokti darbo prasmę, nuteikia gyventi džiugiai ir giedrai, net ir susiduriant su gyvenimo sunkumais. Ta išmintis taip pat yra liaudies nuovokumo pagrindas, evangelinė nuojauta, padedanti spontaniškai suvokti, kada Bažnyčioje tarnaujama Evangelijai ir kada ji nebetenka savo turinio bei esti užgožiama kitų interesų.13
Santrauka

1677  Sakramentalijomis vadinami Bažnyčios įsteigti šventi ženklai, kurių tikslas yra parengti žmones gauti sakramentų vaisių ir pašventinti įvairias gyvenimo aplinkybes.

1678  Vienos iš svarbiausių sakramentalijų yra palaiminimai. Jais šlovinamas Dievas už Jo darbus ir dovanas, jais Bažnyčia užtaria žmones, kad jie galėtų naudotis Dievo dovanomis pagal Evangelijos dvasią.

1679  Be liturgijos, krikščionių gyvenimą gaivina įvairios liaudiškojo pamaldumo formos, turinčios gilias šaknis įvairiose kultūrose. Bažnyčia remia tas liaudiškojo pamaldumo formas, kurios, išreikšdamos evangelinę nuojautą bei žmogiškąją išmintį, praturtina krikščionių gyvenimą, sykiu rūpindamasi, kad jas nušviestų tikėjimo šviesa.

Išnašos

1 SC 60; plg. CIC, can. 1166; CCEO, can. 867.

2 Plg. Pr 12, 2.

3 Plg. Lk 6, 28; Rom 12, 14; 1 Pt 3, 9.

4 Plg. SC 79; CIC, can. 1168.

5 Plg. Ben 16; 18.

6 SC 61.

7 Plg. Mk 1, 25-26.

8 Plg. Mk 3, 15; 6, 7. 13; 16, 17.

9 Plg. CIC, can. 1172.

10 Plg. Nikėjos II Susir.: DS 601; 603; Tridento Susir.: DS 1822.

11 SC 13.

12 Plg. CT 54.

13 Pueblos Sinodo dokumentas (1979); plg. EN 48.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003